Byla 2-2546/2013

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danguolė Martinavičienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. M., atstovaujamo advokato Lino Jako, atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 13 d. nutarties, kuria tenkintas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, civilinėje byloje Nr. 2-2419-603/2013 pagal ieškovės S. V. ieškinį atsakovams R. M. ir R. D. dėl dovanojimo sutarties pripažinimo iš dalies negaliojančia ir pirkimo pardavimo su atpirkimo teise sutarties pripažinimo negaliojančia, restitucijos taikymo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, V. D., E. D., K. D..

2Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovė S. V. 2011-09-08 kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama pripažinti iš dalies negaliojančia 2007-02-13 sudarytą dovanojimo sutartį (notarinio registro Nr. SK-1620), pagal kurią ji atsakovui R. D. padovanojo žemės sklypus bei 0,39 ha ploto žemės sklype (unikalus Nr. ( - )) esančius statinius, adresu ( - ). Taip pat prašė pripažinti negaliojančia 2008-08-04 sudarytą pirkimo pardavimo su atpirkimo teise sutartį (notarinio registro Nr. 1-7403), pagal kurią atsakovas R. D. perleido turtą atsakovui R. M.. Nurodė, kad jai nuosavybės teise priklausė 0,39 ha ploto žemės sklypas su statiniais, esantys ( - ). Kai atsakovas R. M. pareiškė ieškinio reikalavimus civilinėje byloje Nr.2-497-432/2011 dėl iškeldinimo, paaiškėjo, jog ji 2007-02-13 notarinės formos sutartimi šį nekilnojamąjį turtą kartu su kitais jai nuosavybės teise priklausančiais penkiais žemės sklypais padovanojo savo anūkui atsakovui R. D., o pastarasis 2008-08-04 pirkimo pardavimo su atpirkimo teise sutartimi perleido atsakovui R. M.. Kadangi turimuose pastatuose gyveno ji pati bei jos duktė, žentas ir anūkai, žemės sklype buvo laikomi naminiai gyvūnai, todėl neketino jokios sutarties pagrindu perleisti jai nuosavybės teise priklausančių nekilnojamųjų daiktų, niekada neišreiškė valios dėl šių nekilnojamų daiktų dovanojimo, nes būtų praradusi vienintelę nuosavybę, kurią valdė ir naudojo, todėl dovanojimo sutarties dalis, kuria perleistas 0,39 ha ploto žemės sklypas su statiniais, turi būti pripažinta negaliojančia. Taip pat negaliojančia turi būti pripažinta ir 2008-08-04 sutartis, nes sudaryta negaliojančio sandorio pagrindu, sandoriu šalys nesiekė pirkti ir parduoti ieškovei priklausančių nekilnojamųjų daiktų, todėl turi būti taikoma ir restitucija.

5Bylos nagrinėjimo metu, atskiru prašymu ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-497-432/2011 vykdymą, iki įsiteisės teismo sprendimas šioje nagrinėjamojoje byloje. Prašymą grindė tuo, kad palankaus teismo sprendimo šioje byloje atveju (dėl restitucijos taikymo ir ieškovei priklausiusių ginčo pastatų sugrąžinimo), ieškovė S. V., E. D. ir K. D. nebegalėtų būti iškeldinami.

6II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

7Vilniaus apygardos teismas 2013 m. birželio 13 d. nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino ir uždraudė Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011-11-19 sprendimo vykdymą.

8Teismas nutartį motyvavo tuo, kad vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalies ir 145 straipsnio 2 dalies nuostatomis bei atsižvelgus į ginčo pobūdį, būtent, kai ginčas yra kilęs dėl sandorių, ir siekiama nekilnojamųjų daiktų grąžinimo ieškovei, o nurodyti statiniai yra ieškovės gyvenamoji vieta, yra pagrindas taikyti ieškovės prašomą laikinąją apsaugos priemonę, nes yra prielaidos, kad nesiėmus šios priemonės, būsimo galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

9III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

10Atskiruoju skundu atsakovas prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 13 d. nutartį panaikinti. Nurodo, kad skundžiama nutartis iš esmės be motyvų, nėra aptartas nė vienas iš pagrindų pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį, būtinų taikyti laikinąsias apsaugos priemones konkrečiu atveju. Taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra nesusijusios su byla, nes sprendimu, kurio vykdymą stabdė teismas skundžiama nutartimi, buvo nuspręsta iškeldinti R. D., E. D. bei K. D., o dėl ieškovės iškeldinimo iš nekilnojamojo turto nėra pasisakyta, todėl nėra aišku, kokiu tikslu ir pagrindu buvo taikytos šios laikinosios apsaugos priemonės. Be to, net įvertinus ieškovės ieškinio tenkinimo tikėtinumo ir palankaus ieškovei sprendimo įvykdymo galimybių aplinkybes, taikyti būtent ginčo laikinąją apsaugos priemonės rūšį nėra pagrindo. Taip pat, atsakovo nuomone, buvo pažeistos teismo sprendimo privalomumą įtvirtinančios imperatyvios teisės normos, nutartis akivaizdžiai prieštarauja esamai teismų praktikai.

11Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovė prašo teismo nutartį palikti nepakeistą, nes ji yra motyvuota, visiškai teisėta ir pagrįsta. Savo argumentus dėl būtinumo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovė nurodė prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tačiau papildomai nori pabrėžti, kad atsakovas R. M. siekia iš ginčo patalpų iškeldinti ją kaip ieškovę su jos šeimos nariais, o ieškovė yra senyvo amžiaus, greitai sukaks 87 metai, ilgą laiką serga širdies ligomis, todėl jai nuolatinė artimųjų priežiūra yra būtina, jos gyvenimas yra visiškai susijęs su šeimos nariais. Nesutinka, kad negali būti atvejų dėl sprendimo vykdymo sustabdymo, nes tokį pagrindą numato ir įstatymas.

12IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13Atskirasis skundas tenkintinas.

14Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria taikyta konkreti laikinoji apsaugos priemonė – sprendimo vykdymo sustabdymas, yra pagrįsta ir teisėta.

15Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. CPK 145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu, kuris reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti įvykdymą būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui.

16Nors procesiniame įstatyme nurodyta, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu prašymą pateikę asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą, tačiau tai nereiškia, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nagrinėja ieškinio pagrįstumo klausimą, kadangi teismas tik preliminariai nustato, ar yra tikimybė, jog pagal pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus gali būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas, kurio įvykdymas gali pasunkėti, nepritaikius prašomų priemonių (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1601/2012, 2012 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-364/2012).

17Atsižvelgiant į šioje byloje pareikštus reikalavimus dėl sandorių nuginčijimo bei restitucijos taikymo bei šiuos reikalavimus pagrindžiančias aplinkybes, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamojoje nutartyje ieškinio tenkinimo tikėtinumo aplinkybių detaliau nevertino, nurodydamas, kad gali daryti tik prielaidas atsižvelgęs į ginčo pobūdį, tačiau tai nesudaro pagrindo pripažinti, kad skundžiama nutartis yra iš esmės be motyvų. Šiuo atveju teismas iš esmės vertino galimo sprendimo įvykdymo užtikrinimo galimybes restitucijos klausimu per atsakovo R. M. elgesį apibūdinančias ieškovės nurodytas faktines aplinkybes. Tačiau su tokiu vertinimu, kartu atsižvelgęs ir į atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentus (nėra pradėtas, bet gresia priverstinis sprendimo dėl trečiųjų asmenų iškeldinimo vykdymas), apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Ieškovės ieškinio reikalavimams užtikrinti jau buvo taikytos atitinkamos rūšies laikinosios apsaugos priemonės (2011-09-14 nutartis dėl įrašo viešame registre draudžiant disponuoti ginčo objektais, t. 1, b. l. 39–40), todėl, apeliacinės instancijos teismo nuomone, svarstant pateiktą naują prašymą dėl kitos rūšies laikinosios apsaugos priemonių taikymo, pirmosios instancijos teismas privalėjo atsižvelgti į aplinkybes, kokį tiesioginį ar netiesioginį ryšį prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė turi su byla (ieškinio pagrindu ir dalyku) ir kaip laikinai (iki ginčo išsprendimo iš esmės) gali paveikti šios bylos šalių (ieškovės ir atsakovo) interesų pusiausvyrą. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų matyti, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011-11-19 sprendimu, kurio vykdymo sustabdymo prašė ieškovė, iš tikrųjų nebuvo nuspręsta dėl ieškovės teisių. Ieškovės iškeldinimo ginčas sprendžiamas atskiroje civilinėje byloje Nr. 2-30139-809/2013, šios bylos stabdymo klausimas išspręstas 2013-10-02 nutartimi, todėl yra pagrindas vertinti, ar netiesiogiai ieškovės teises gali pažeisti teismo sprendimo vykdymas ieškovės šeimos nariams, dėl kurių teisių (iškeldinimo) yra nuspręsta prašomo sustabdyti sprendimo vykdymu. Sutiktina, kad CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatyta laikinosios apsaugos priemonės rūšis – išieškojimo vykdymo procese sustabdymas - galėtų apimti ieškovės prašymo pagrindą, tačiau toks pagrindas nėra pagrįstas įrodymais, kad atsakovas R. M. pradėjo priverstinį vykdymo procesą, todėl pripažintina, kad taikyti tokios rūšies laikinosios apsaugos priemonės nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

18Esant nurodytiems argumentams, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis nėra teisėta ir pagrįsta, todėl naikintina dėl neteisingai taikytos procesinės teisės normos, reglamentuojančios laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, ir klausimas išspręstinas iš esmės, ieškovės prašymas netenkintinas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 338, 178,185 straipsniai).

19Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336-339 straipsniais,

Nutarė

20Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 13 d. nutartį panaikinti.

21Ieškovės S. V. prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemonės – sustabdyti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2011-11-19 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-497-432/2011 –netenkinti.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danguolė... 2. Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovė S. V. 2011-09-08 kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama... 5. Bylos nagrinėjimo metu, atskiru prašymu ieškovė prašė taikyti... 6. II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė... 7. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. birželio 13 d. nutartimi ieškovės... 8. Teismas nutartį motyvavo tuo, kad vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalies ir... 9. III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai... 10. Atskiruoju skundu atsakovas prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio... 11. Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovė prašo teismo nutartį palikti... 12. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai... 13. Atskirasis skundas tenkintinas.... 14. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo... 15. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas byloje dalyvaujančių ar kitų... 16. Nors procesiniame įstatyme nurodyta, kad teismas gali taikyti laikinąsias... 17. Atsižvelgiant į šioje byloje pareikštus reikalavimus dėl sandorių... 18. Esant nurodytiems argumentams, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja,... 19. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336-339... 20. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 13 d. nutartį panaikinti.... 21. Ieškovės S. V. prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemonės –...