Byla 2A-698/2011

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės, Vyto Miliaus ir Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), sekretoriaujant Ilonai Kovger, dalyvaujant trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės „BTA Draudimas“ atstovui B. B. , viešame teismo posėdyje apeliacine proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. Č. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2010 m. lapkričio 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-20-544/2010 pagal ieškovės J. Č. ieškinį atsakovams A. R. , antstoliui A. B. , dalyvaujant trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „BTA Draudimas“, dėl nuostolių atlyginimo.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė

4Ieškovė J. Č. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams A. R. , antstoliui A. B. ir prašė priteisti solidariai iš atsakovų 186 940,47 Lt nuostoliams atlyginti, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pagal 1999 m. birželio 9 d. paskolos sutartį Nr. 654103-1 AB Lietuvos Taupomasis Bankas (vėliau – AB bankas „Hansabankas“) suteikė atsakovei A. R. 35 000 Lt paskolą, už ją mokant 16 procentų metinių palūkanų, kurią su priskaičiuotomis palūkanomis, delspinigiais atsakovė turėjo pilnai grąžinti iki 2002 m. birželio 9 d.. Paskolos sutartyje numatytų prievolių įvykdymo užtikrinimui hipotekos lakštu Nr. 04119990001067, įregistruotu Hipotekos skyriuje 1999 m. birželio 9 d., bankui buvo įkeistas ieškovei nuosavybės teise priklausantis butas Statybininkų g. 56-32, Panevėžyje, 36 924 Lt inventorizacinės vertės ir atsakovei A. R. priklausantis garažas su rūsiu Molainių g. 48-10, Panevėžyje, 18 000 Lt rinkos vertės. Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2007 m. kovo 27 d. nutartyje Nr. 3K-3-114-2007 byloje tarp tų pačių dalyvaujančių byloje asmenų dėl sandorių, turto pardavimo iš varžytinių akto, teisinės registracijos pripažinimo negaliojančia paliko galioti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą, kuriuo buvo atmestas ieškovės ieškinys dalyje dėl 1999 m. birželio 9 d. hipotekos sutarties, įformintos hipotekos lakštu Nr. 04119990001067, su vėlesniais pakeitimais, sudarytos tarp A. R. ir AB bankas „Hansabankas“, pripažinimo negaliojančia. Atsakovei sutartyje numatytu terminu negrąžinus paskolos, kreditoriaus prašymu 2003 m. rugpjūčio 13 d. hipotekos teisėjas priėmė nutartį kreditoriaus 14 162,1 Lt reikalavimui įvykdyti priverstinai parduoti minėtus įkeistus daiktus iš varžytinių pirmąja eile parduodant skolininkei priklausantį garažą su rūsiu, antrąja – ieškovei priklausantį minėtą butą. Ieškovei priklausantis minėtas butas buvo parduotas 2004 m. liepos 5 d. turto pardavimo iš pirmųjų varžytinių aktu, patvirtintu teisėjo 2004 m. gruodžio 3 d., už 29 500 Lt, iš kurių kreditoriui pervesta 14 362,47 Lt, antstoliui vykdymo išlaidoms – 2 078 Lt, ieškovei grąžinta 13 059,53 Lt. Ieškovė pažymėjo, kad už jai grąžintą sumą, pasikeitus kainoms, negalėjo ir negali įsigyti naujo būsto. Vadovaujantis CK 6.83 straipsnio 2 dalimi atsakovė turi jai atlyginti nuostolius, susijusius su laidavimo sutarties įvykdymu ir nekilnojamo turto praradimu (CK 6.249 str. 5 d., 1.8 str., 237 str. 3 d.). Nurodė, kad butą vertina 200 000 Lt, todėl iš atsakovės, atskaičius grąžintus 13 059,53 Lt, prašo priteisti 186 940,47 Lt, nes pinigais turi būti atlyginta tikroji turto vertė, buvusi turto įgijimo metu, ir nuostoliai, atsiradę dėl vėlesnio turto vertės pasikeitimo. Ieškovės manymu, žala turi būti apskaičiuojama pagal rinkos kainą, buvusią ieškinio pateikimo metu (2007 m. gruodžio 17). Nuostoliai turi būti nustatyti atsižvelgiant į tai, kokias pajamas iš turto būtų gavusi, jie jis nebūtų buvęs prarastas.

5Įsiteisėjus teismų sprendimams, kuriais buvo pripažinta, kad antstolio A. B. veiksmai, vykdant ieškovei priklausančio buto varžytines, buvo teisėti, ieškovė teismo posėdyje atsisakė savo reikalavimų atsakovo antstolio A. B. atžvilgiu ir visus nuostolius prašė priteisti iš atsakovės A. R. (b. l. 186).

  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6Panevėžio apygardos teismas 2010 m. lapkričio 12 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, priteisė iš atsakovės A. R. ieškovei 30 500 Lt nuostoliams atlyginti, 16 440,47 Lt regreso teise, viso – 46 940,47 Lt, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2007 m. lapkričio 30 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, likusioje dalyje ieškinį atmetė, nutraukė civilinės bylos dalį pagal ieškovės ieškinį atsakovui antstoliui A. B. .

7Teismas nustatė, kad kadangi kreditoriaus AB bankas ,,Hansabankas“ reikalavimas į skolininkę atsakovę A. R. patenkintas iš trečiojo asmens ieškovės J. Č. hipoteka įkeisto turto, toks kreditorinis reikalavimas į skolininką pagal įstatymą pereina regreso tvarka trečiajam asmeniui (CK 6.114 str. 1 d. 1 p.). Teismas konstatavo, kad ieškiniu prašomo priteisti naujojo kreditoriaus reikalavimo apimtis neviršija priklausiusio pradiniams kreditoriams reikalavimo (CK 6.113 str.). Kadangi vietoje kredito prievolės neįvykdžiusios atsakovės A. R. pardavus ieškovei priklausiusį butą kreditoriui buvo pravesta 14 362,47 Lt, antstoliui – 2078 Lt, tai ieškovė teisėtai ir pagrįstai šiuo pagrindu reikalauja priteisti iš atsakovės už ją kreditoriams sumokėtus 16 440,47 Lt.

8Teismas taip pat konstatavo, kad likusioje dalyje ieškinys atsakovei A. R. dėl nuostolių atlyginimo reiškiamas deliktinės atsakomybės pagrindu. Teismo nuomone, atsakovė tik iš dalies įrodė prašomų priteisti nuostolių dydį, t. y. neįrodė, kad minėto buto rinkos vertės ieškinio pateikimo teismui dienai (2005 m. gegužės 27 d.) buvo 200 000 Lt. Teismo nuomone, priteistini ieškovei nuostoliai turi būti apskaičiuoti pagal to laikotarpio buto realią rinkos vertę. Teismas konstatavo, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-117-212/2008, nustatyta, kad antstolio 2004 m. gegužės 26 d. aprašu aprašyto buto rinkos vertė buvo 35 000 Lt. Kiti bylose pateikti įrodymai (nekilnojamojo turto registro duomenys, UAB „Liturta“ įvertinimo duomenys, UAB „Paninvestus“, IĮ „Asimonas“ pažymos apie vidutines butų rinkos kainas 2004 metų vasarą, teismo paskirtos ekspertizės duomenys) pavirtino, kad ieškovės buto ir panašių butų rinkos vertė tuo metu buvo apie 34 000 – 35 000 Lt. Tačiau, teismo nuomone, ieškovės nuostoliai turi būti nustatyti nuo 55 000 Lt minėto buto rinkos vertės dėl to, kad 2005 m. sausio 19 d. pirkimo-pardavimo sutarties matyti, kad ieškovei priklausiusį minėtą butą iš varžytinių nupirkusi R. B. įmonė jį pardavė pirkėjai A. P. už 60 000 Lt, ir šios kainos bylų nagrinėjimo metu niekas neginčijo. Be to, ieškovė yra pateikusi 2004 m. liepos 5 d. atliktą UAB „Ober_Haus“ turto vertės nustatymo pažymą, kurioje nurodyta, kad ieškovės buto rinkos vertė 2004 m. liepos 5 d. dienai buvo 42 000 Lt. Nors dėl šio akto vertinimo teismas yra nurodęs, kad ieškovės užsakymu atlikto turto vertinimo pažyma nepaneigia ekspertizės išvadų, tačiau tai visgi patvirtina faktą, kad, susiklosčius palankioms aplinkybėms, turto vertė galėjo būti 42 000 Lt. Iš atsakovės A. R. paaiškinimų nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-117-212/2008 matyti, kad ji su ieškovės ieškiniu iš esmės sutiko, nurodė, kad tuo metu buto rinkos vertė 35 000 Lt buvo per maža, butas galėjo kainuoti iki 100 000 Lt. Todėl teismas sprendė, kad atsakovės paaiškinimai taip pat patvirtina, kad 2004 pabaigoje - 2005 metų pradžioje, kada ieškovei ir atsirado poreikis įgyti naują būstą, analogiško prarastam butui vertė buvo 60 000 Lt, ką patvirtina ir minėtas to paties buto pardavimo faktas už nurodytą kainą. Byloje nustatyta, kad ieškovei grąžinta likę atsiskaičius su kreditoriumi 13 059,53 Lt, o regreso teise iš atsakovės A. R. šiuo sprendimu priteisiama 16 440,47 Lt, todėl nuostoliams atlyginti teismas iš atsakovės A. R. ieškovei priteisė 30 500 Lt (60 000 – (13 059,53+16 440,47)).

9Teismas nustatė, kad atsakovė tiesioginių (realių) nuostolių dėl nekilnojamojo turto kainų pakilimo nepatyrė, nes įrodymų apie tai, kad ji įsigijo kitą gyvenamąjį būstą teismui nepateikė ir tokių aplinkybių neįrodinėjo. Nuostolius priteisti taikant kainų skirtumo principą atsakovė galėtų reikalauti, kai ji būtų sudariusi kitą sutartį, patvirtinančią kainų skirtumą. Atitinkamais laikotarpiais, pvz. 2005-2007 metais, kainos sparčiai kilo, nuo 2008 metų pradėjo kristi. Kainų kilimas, kritimas yra objektyvus nuo šalių valios nepriklausantis veiksnys. Tik sudarius pakeičiančią sutartį galima konstatuoti, ar šalis dėl kainų padidėjimo patyrė nuostolius ir taikant kainų skirtumo principą nuostolių dydį apskaičiuoti. Išdėstytų argumentų pagrindu teismas sprendė, kad priteisti nuostolius kaip skirtumą tarp grąžintos ieškovei pardavus butą sumos ir 200 000 Lt ieškinyje nurodytos buto kainos nėra pagrindo.

  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

10Apeliaciniu skundu ieškovė J. Č. prašo šį teismo sprendimą pakeisti, papildomai priteisti iš atsakovės 11 000 Lt (padidinti priteistą nuostolių sumą iki 41 500 Lt). Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

    1. Teismas pagrįstai nurodė, kad žala apskaičiuojama pagal kainas, galiojančias teismo sprendimo priėmimo dieną, tačiau nepagrįstai nusprendė vadovautis kainomis, galiojusiomis 2004 – 2005 metais ir be pagrindo konstatavo, kad ieškovė tik iš dalies įrodė prašomų priteisti nuostolių dydį.
    2. Dabartinė ieškovei priklausiusio buto vertė yra 71 000 Lt, ką patvirtina UAB ,,Ober- Haus“ Nekilnojamas turtas“ pateikta Glausto turinio turto vertinimo ataskaita, kurią apeliantė pateikia kartu su apeliaciniu skundu. Tik priteisus dabartinę turto vertę atitinkančią žalos sumą, apeliantė įsigis galimybę nusipirkti analogišką prarastai gyvenamąją patalpą.
    3. Priteisus tokią mažą sumą, apeliantė nėra grąžinama į tokią turtinę padėtį, kokia būtų buvusi nepadarius žalos.

11Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo UAB ,,BTA draudimas“ prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad teismas pagrįstaui rėmėsi 2004 m. Teismo paskirtos ekspertizės duomenimis, o vadovautis nauja 2010 m turto vertės nustatymo pažyma nėra jokio teisinio pagrindo.

  1. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.), t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 str.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

13Apeliaciniame skunde iš esmės keliamas ginčas dėl įrodymų, patvirtinančių apeliantės ginčo buto, parduoto viešose varžytinėse, užtikrinant atsakovės prievolę bankui, pakankamumo ir vertinimo (CPK 177, 185 str.).

14CK 6.70 straipsnio 1 dalis nustato, kad prievolių įvykdymas gali būti užtikrinamas netesybomis, įkeitimu (hipoteka), laidavimu, garantija, rankpinigiais ar kitais sutartyje numatytais būdais, tuo suteikiant kreditoriui papildomų garantijų, kad jo reikalavimas bus patenkintas. Dėl sutartinės prievolės įvykdymo užtikrinimo atsiranda nauji prievoliniai santykiai tarp kreditoriaus ir skolininko arba tarp kreditoriaus ir trečiojo asmens. Tokius prievolių užtikrinimo būdus numatė ir paskolos bei turto įkeitimo sutarčių sudarymo metu (1999-06-09) galiojęs 1964 metų redakcijos Civilinis kodeksas. Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad atsakovės A. R. 35 000 Lt prievolė (paskola, mokant 16 proc. metinių palūkanų) bankui buvo užtikrinta apeliantės J. Č. nekilnojamojo turto (buto) įkeitimu, įforminant hipotekos lakštą (CK 199, 200 str., 1964, 1994 m. įstatymo redakcija, bei CK 4. 170-4.171 str. ) ir dalis kreditoriaus reikalavimo buvo patenkinta iš šio turto, 2004 m. liepos 5 d. d. pardavus jį varžytinėse už 29 500 Lt (4.192 str.). Nustatyta, kad paskolos ir įkeitimo sutartys bei turto pardavimo iš varžytinių aktas nenuginčyti ir galioja. Kadangi apeliantės įkeistas turtas atsakovės prievolei įvykdyti buvo parduotas iš Viešųjų varžytinių, todėl ji įgijo į skolininkę – atsakovę A. R. , atgręžtinio reikalavimo teisę dėl sumokėtos sumos ar dėl daikto praradimo patirtų nuostolių (CK 4.195 str. 2 d.). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovės kreditoriui (bankui) iš lėšų, gautų už parduotą įkeistą apeliantės butą, atlyginta už atsakovės negrąžintą paskolą ir palūkanas 14 362,47 Lt, o antstoliui – 2 078 Lt. Ieškovei (apeliantei) grąžinta 13 059,53 Lt. Teismas pripažino pagrįstu apeliantės reikalavimą dėl 16 440,47 Lt reikalavimo. Ginčo dėl šios sprendimo dalies nėra. Apeliantė nesutinka dėl teismo nustatytos ginčo buto rinkos vertės iš kurios ji kildina patirtus nuostolius dėl daikto (buto) praradimo. Kaip jau minėta, CK 4.195 straipsnio 2 dalis suteikia teisę įkeisto daikto savininkui, praradus daiktą, reikalauti atlyginti dėl tokio praradimo patirtus nuostolius. Apeliantė nuomone, tokių nuostolių dydis turi būti padidintas iki 41 500 Lt, papildomai priteisiant 11 000 Lt nuostolių, nes pirmosios instancijos teisimas neteisingai įvertino bylos įrodymus, neteisingai nustatė ginčo buto vidutinę rinkos vertę, buvusią ieškinio padavimo dieną – 2007 m. gruodžio 17 d. Apeliantės nuomone, buto vidutinė rinkos vertė turėjo būti ne 60 000 Lt, o 71 000 Lt. Nuo šios sumos turėjo būti apskaičiuoti priteistini iš atsakovės nuostoliai.

15Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuojantis teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, yra ne kartą pasisakęs, kad CPK 185 straipsnyje įtvirtintos įrodymų vertinimo taisyklės reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog jų pakanka konstatuoti atitinkamą faktą buvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. I. V. v. Kauno apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-177/2006; 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. Š. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-398/2006; 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Marių žvejys“, bylos Nr. 3K-3-416/2007; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Liteksas“ ir kt. v. VĮ Registrų centras ir kt., bylos Nr. 3K-3-427/2008; kt.). Išnagrinėjusi civilinę bylą ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė ir įvertino byloje esančių įrodymų visetą (remtasi ir įrodymais, esančiais civilinėje byloje Nr. 2A-171/2010 (t. 1-5) ir Vykdomoje byloje Nr. 4011-25/2004, prijungtose prie nagrinėjamos bylos), nepažeidė CPK 185 straipsnio nuostatų ir padarė pagrįstą išvadą, kad 60 000 Lt vidutinė rinkos kaina yra pakankamai reali ginčo buto vidutinė rinkos vertė. Nors iš byloje esančių rašytinių įrodymų (VĮ registrų cento duomenys, UAB ,,Liturta“, UAB ,,Paninvestus“, IĮ ,,Asimonas“, UAB ,,Ober-Haus“ turto vertės nustatymo pažymos, UAB korporacijos „Matininkai“ Turto vertinimo ekspertizės aktas) ginčo turto – 1977 metų statybos 51,19 kv. m. buto, esančio Panevėžyje, vidutinės rinkos vertė 1999 m. gegužės 10 d. – 2004 m. liepos 5 d. laikotarpiu svyravo nuo 31 000 Lt iki 42 000 Lt, tačiau teismas nesirėmė minėta kaina, o pasirinko ir taikė didesnę, 2005 m. sausio 19 d. šio ginčo buto pirkimo-pardavimo sutarties kainą – 60 000 Lt, motyvuodamas tuo, kad būtent šiuo laikotarpiu apeliantei atsirado poreikis įsigyti kitą būstą, ir kurį ji galėjo įsigyti tuo metu egzistavusia realia vidutine rinkos kaina. CPK 178 straipsnis įpareigoja bylos šalis įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Pastarųjų aplinkybių nenustatyta. Apeliantė reikalauja konkretaus dydžio nuostolių, todėl ji privalo šią faktinę aplinkybę įrodyti. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad apeliantė pirmosios instancijos teisme neteikė įrodymų, pagrindžiančių jos nurodomą ginčo buto rinkos kainą - 200 000 Lt. Byloje yra apeliantės pateikta 2010 m. vasario 1 d. UAB ,,Ober-Hausne“ turto vertės nustatymo pažyma, kurioje ginčo buto rinkos vertė – 42 000 Lt, t. y. žymiai mažesnė, nei jos pačios (apeliantės) deklaruota vidutinė rinkos vertė (200 000 Lt). Skirti turto vertės nustatymo ekspertizę teismo neprašė (CPK 178 str.). Apeliaciniame skunde ji (apeliantė) jau remiasi kita, mažesne ginčo buto vidutine rinkos verte, teigdama, kad 2007 metais (ieškinio padavimo teismui dieną), buto vidutinė rinkos vertė buvo 71 000 Lt. Tačiau ir šios faktinės aplinkybės nepagrindžia įrodymais, skirti turto vertės nustatymo ekspertizės neprašė. Kadangi nagrinėjamoje byloje nėra viešo intereso elemento, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo peržengti apeliacinio skundo bei ieškinio ribų ir savo iniciatyva skirti tokią ekspertizę. Su apeliacinius skundu apeliantė, minėtai buto vidutinei rinkos vertei (71 000 Lt) pagrįsti pateikė ir prašė prijungi prie bylos papildomą įrodymą – 2010 m. spalio 25 d. Glausto turinio turto vertinimo ataskaita, kurioje nustatyta, kad tokia turto rinkos vertė buvo 2010 m. spalio 25 d. CPK 314 straipsnis draudžia apeliacinės instancijos teisme teikti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus šiame straipsnyje nustatytus atvejus. Pastarųjų atvejų (pirmosios instancijos teismas atsisakė juos priimti ar tokių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau) nenustatyta. Nors minėta turto vertinimo ataskaita surašyta po teismo sprendimo priėmimo ir paskelbimo, tačiau nėra pagrindo išvadai, kad tokio įrodymo būtinybė iškilo vėliau, nes visą civilinės bylos nagrinėjimo laikotarpį buvo ginčijamasi ir sprendžiama dėl ginčo buto vidutinės rinkos vertės, todėl apeliantė turėjo teisę ir galimybę pirmosios instancijos teisme teikti įrodymus dėl turto vertės ar prašyti teismą išreikalauti tokius įrodymus. Duomenų, kad apeliantė tinkamai naudojosi jai suteiktomis procesinėmis teisėmis ir vykdė procesines pareigas, nėra. Tuo labiau nepateisinamas apeliantės neveikimas, kai ji naudojosi teisininko-profesionalo (advokato) pagalba. Be to, kaip jau minėta, apeliantės teikiamame naujame įrodyme buto rinkos vertė nustatyta ne ginčo laikotarpiu – 2004-2007 metais, o 2010 m. spalio 25 d. Akivaizdu, kad šis naujai teikiamas įrodymas neturi ryšio su nagrinėjama byla. Todėl teisėjų kolegija apeliantės prašymo prijungti naujai teikiamą įrodymą netenkino.

16Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta.

17Teismas tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių procesinių taisyklių. Teismo sprendimas teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

18Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

Nutarė

19Panevėžio apygardos teismo 2010 m. lapkričio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai