Byla eI-4192-244/2017
Dėl turtinės žalos priteisimo

1Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liudmila Zaborovska, dalyvaujant pareiškėjai N. J., atsakovo atstovei I. R.,

2viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos N. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybiniam turizmo departamentui prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, Lietuvos Respublikos ūkio ministerijai, bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Freshtravel“, atstovaujamai bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Valdsita“ ir mažajai bendrijai „Papugatravel“ dėl turtinės žalos priteisimo.

3Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Nustatė

4Pareiškėja N. J. kreipėsi į teismą prašydama iš atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, priteisti 998,77 Eur turtinę žalą ir nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo priteisti iš atsakovo 5 procentų procesines palūkanas.

5Pareiškėja nurodė, kad 2014 m. lapkričio 23 d. buvo numatyta jos kelionė į Egiptą. Už kelionę pareiškėja sumokėjo 3 930,00 Lt (1 138,21 Eur) į MB „Papugatravel“ sąskaitą. MB „Papugatravel“ kelionių agentas gavėjui UAB „Freshtravel“ pervedė 3 628,40 Lt (1.050,86 Eur). Tačiau kelionė neįvyko, UAB „Freshtravel“ tapus nemokiai. 2014 m. lapkričio 20 d. pareiškėja pateikė prašymą Valstybiniam Turizmo departamentui prie Ūkio ministerijos (toliau – Turizmo departamentas) dėl pinigų grąžinimo už neįvykusią kelionę. 2015 m. rugsėjo 8 d. pagal Turizmo departamento nurodymą pareiškėjai buvo grąžinta 52,09 Eur suma. 2014 m. gruodžio 4 d. N. J. MB „Papugatravel“ pervedė sumokėtą komisinį mokestį (301,60 Lt (87,35 Eur)). N. J. negrąžinta suma yra 998,77 Eur. Pareiškėja pažymi, kad jai sumokėta kompensacija neatitinka 1990 m. birželio 13 d. Europos Bendrijų Tarybos direktyvos „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (90/314/EEB)“ (toliau – ir Direktyva) 7 ir 8 straipsniuose numatytos kompensuojamos sumos. Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo (toliau – Turizmo įstatymas) 8 straipsnio 7 dalyje numatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės (įvykdymo užtikrinimo suma ne mažesnė kaip 5 procentai kelionių agentūros ar kelionių agento praėjusių kalendorinių metų metinių įplaukų), buvo nepakankamos. Nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas (Turizmo įstatymo 8 str. 7 d.) aptariamuoju atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo, kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjos) teisių apsaugos. Tai rodo, jog valstybė narė šiuo atveju neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos, kas sudaro pagrindą teigti, jog buvo padarytas rimtas Europos Sąjungos teisės pažeidimas, už kurį Valstybei kyla atsakomybė.

6Atsakovo atstovas Lietuvos Respublikos ūkio ministerija (toliau – ir Ūkio ministerija) atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

7Atsiliepime nurodo, kad pareiškėja kvestionuoja tiek patį Turizmo įstatymą, tiek įstatymų leidėjo veiksmus, priimant Turizmo įstatymą, politinio ir ekonominio tikslingumo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo ir dydžio požiūriu, nors tai daryti teismui draudžia Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalyje nustatytas reglamentavimas. Pažymi, kad šioje byloje nėra nustatyta ir neegzistuoja deliktinės atsakomybės sąlyga, jog valstybė yra atlikusi neteisėtus veiksmus – yra neperkėlusi ar netinkamai perkėlusi į nacionalinę teisę Direktyvos nuostatas. Nei viena iš Turizmo įstatymo nuostatų, reglamentuojančių kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimą, nei su kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimu susiję Turizmo įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai nėra pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir / arba įstatymams. Ūkio ministerija nėra gavusi jokių kompetentingų Europos Sąjungos institucijų ar Teisingumo Teismo sprendimų, kurie konstatuotų faktą, kad Lietuvos Respublika netinkamai į nacionalinę teisę (į Turizmo įstatymą) perkėlė Direktyvą. Pasak atsakovo atstovo, šiuo atveju nėra vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų – valdžios institucijų (jų tarnautojų, pareigūnų) neteisėtų veiksmų, todėl pagal CK 6.271 straipsnį valstybei nekyla prievolė atlyginti žalą. Be to, Ūkio ministerijos įsitikinimu, pareiškėja siekdama gauti patirtos žalos atlyginimą, pirmiausia turi reikšti kreditorinius reikalavimus bankroto byloje, o ne reikalauti pinigų iš valstybės, kadangi prašoma atlyginti žala atsirado dėl privataus juridinio asmens – UAB „Freshtravel“ – veiksmų. Atkreipė dėmesį, kad vizų mokesčiai, kaip turtinės žalos atlyginimas, pareiškėjai negali būti priteisiami iš Valstybės. Vadovaujantis Turizmo įstatymo 8 straipsniu, kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ turėto prievolių įvykdymo užtikrinimo apsauga neapima prievolės kompensuoti neįvykusios kelionės vizų mokesčių.

8Ūkio ministerija teigia, kad pareiškėjos į bylą pateikti įrodymai negali būti laikomi pagrindu priteisti pareiškėjai jos prašomo dydžio turtinę žalą. Pažymi, kad, kaip matyti iš į bylą pateikto 2014 m. lapkričio 14 d. vietinio mokėjimo nurodymo Nr. 611 kopijos, pareiškėja pervedė 1138,21 Eur (3930 Lt) sumą į MB „Papugatravel“ banko sąskaitą mokėjimo paskirtyje nurodydama „Už kelionę į Egiptą, viešbutis Dreams Vacation Resort, Sharm el sheikh“. 2014 m. lapkričio 14 d. vietinio mokėjimo nurodymas Nr. 611 negali būti laikomas tinkamu įrodymu, pagrindžiančiu, kad pareiškėja 1138,21 Eur (3930 Lt) sumą pervedė kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ naudai, kadangi nesant sudarytos paslaugų sutarties, minėtas vietinio mokėjimo nurodymas nepatvirtina, kad piniginių lėšų pervedimas yra skirtas apmokėti už kelionę būtent kelionių organizatoriui UAB „Freshtravel“.

9Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

10Atsiliepime paaiškino, kad Turizmo įstatymas nurodo, kad prievolių įvykdymo užtikrinimo suma turi būti „ne mažesnė“, tačiau jos maksimalių dydžių apribojimo nėra, todėl kelionių organizatorius, būdamas atsakingu verslo subjektu gali ir privalo pats įvertinti galimą veiklos riziką ir turistų turtinius interesus užtikrinti pasirinkdamas tinkamo dydžio prievolių įvykdymo užtikrinimo sumą. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėja kildindama jai padarytą turtinę žalą iš netinkamai perkeltų Direktyvos nuostatų į Turizmo įstatymą, remiasi ginčui neaktualiomis materialinės teisės normomis – iki 2014 m. lapkričio 1 d. galiojusios Turizmo įstatymo redakcijos 8 straipsnio 7 dalyje numatytu prievolių įvykdymo užtikrinimu, taikomu kelionių agentūroms ir kelionių pardavimo agentams, kai tuo tarpu BUAB „Freshtravel“ yra taikomos kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimą reglamentuojančios nuostatos.

11Teismas

konstatuoja:

12Ginčas byloje kilo dėl Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės už jos institucijos veiksmais padarytos 998,77 Eur turtinės žalos atlygimo priteisimo.

13Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėja pervedė 1138,21 Eur (3930,00 Lt) sumą į MB „Papugatravel“ (kelionės organizavimo partneris) banko sąskaitą mokėjimo paskirtyje nurodydama „Už kelionę į Egiptą, viešbutis „Dreams Vacation Resort, Sharm el sheikh“. Kelionė nebuvo suorganizuota, nes UAB „Freshtravel“ tapo nemoki.

14MB „Papugatravel“ 2014 m. gruodžio 4 d. N. J. pervedė sumokėtą komisinį mokestį 87,35 Eur.

15Draudimo bendrovė ERGO Insurance SE Lietuvos filialas 2015 m. rugsėjo 8 d. pervedė į pareiškėjos sąskaitą 52,09 Eur draudimo išmoką dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų. Pareiškėjai liko negrąžinta 998,77 Eur suma.

16Pareiškėja į teismą kreipėsi, prašydama atlyginti žalą, atsiradusią dėl to, kad dėl valstybės kaltės buvo grąžinta ne visa už kelionę sumokėta suma.

17Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

18Reikalavimas dėl žalos, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

19Siekiant nustatyti neteisėtumą pagal CK 6.271 straipsnį, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai; kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

20Žala, kaip viena iš būtinų sąlygų deliktinei atsakomybei kilti, yra apibrėžiama kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos, taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai, o jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas (CK 6.249 str. 1 d.).

21Kaip pažymima nuoseklioje Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje, aiškinančioje direktyvų nuostatas, valstybėms narėms direktyvoje yra numatyta pareiga imtis visų būtinų atitinkamos direktyvos veiksmingumą užtikrinančių priemonių, atsižvelgiant į jos siekiamą tikslą (Teisingumo Teismo 1984 m. balandžio 10 d. sprendimo byloje von Colson ir Kamann, 14/83, 15 punktas, 2008 m. balandžio 15 d. sprendimo byloje Impact, C-268/06, 40 punktas). Valstybėms narėms kylanti pareiga pagal direktyvą pasiekti joje numatytą rezultatą ir pagal Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnio 3 dalį pareiga imtis visų bendrų ar specialių priemonių užtikrinti šios pareigos įvykdymą privaloma visoms valstybių narių valdžios institucijoms, įskaitant ir teismus, jiems vykdant savo kompetenciją (žr. minėto sprendimo byloje Impact 41 punktą). Būtent nacionaliniai teismai turi užtikrinti asmenų teisinę apsaugą, jiems suteiktą pagal Sąjungos teisės nuostatas, ir visišką šių nuostatų veiksmingumą (žr. minėto sprendimo byloje Impact 42 punktą).

22Direktyvos 7 straipsnyje buvo įtvirtinta nuostata, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas. Direktyvos 8 straipsnyje nurodyta, jog valstybės narės gali priimti arba pateikti griežtesnes vartotojų teisių gynimo nuostatas šios direktyvos taikymo srityje. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, aiškindamas direktyvos nuostatas, nurodė, kad „pagal Direktyvos 7 straipsnį kelionių organizatorius turi pateikti pakankamas garantijas, kad nemokumo ar bankroto atveju sumokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas bus repatrijuotas, nes šių garantijų paskirtis – apsaugoti vartotoją nuo finansinės rizikos, susijusios su kelionių organizatoriaus nemokumu arba bankrotu“ (žr. 1996 m. spalio 8 d. sprendimo Dillenkofer ir kt. (toliau – Dillenkofer byla), C-1 78/94, C-179/94 ir C-188/94-C-190/94, Rink. p. 1-4845, 34 ir 35 punktus). Be to, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad minėtame „Direktyvos 7 straipsnyje nustatyti įpareigojimai laikomi tinkamai perkelti nacionalinės teisės aktais tik tada, jeigu, nesvarbu, kokiu būdu, jais pasiekiamas rezultatas – vartotojui realiai užtikrinamas visų jo sumokėtų pinigų grąžinimas ir jo repatrijavimas kelionių organizatoriaus nemokumo atveju“ (žr. minėto sprendimo Rechberger ir kt. 64 punktą).

23Turizmo įstatyme (redakcija galiojusi nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. sausio 1 d. ) yra nurodyta, kad Direktyva yra įgyvendinamasis Europos Sąjungos aktas. Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad kelionių organizatorius, siūlantis parduoti organizuotą turistinę kelionę, turi užtikrinti turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą ir už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų sumos, atitinkančios nesuteiktų paslaugų kainą, grąžinimą turistui, jeigu prasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės toliau vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties; už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, jeigu dar neprasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės pradėti vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties (2 punktas).

24To paties įstatymo straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad Lietuvos Respublikoje nuolat veikiančio kelionių organizatoriaus šio straipsnio 1 dalyje nurodytų prievolių įvykdymas užtikrinamas galiojančiu draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimu arba finansų įstaigos laidavimu ar garantija. Kelionių organizatorius Valstybiniam turizmo departamentui privalo pateikti atitinkamai draudimo įmonės ar finansų įstaigos pasirašytą prievolių įvykdymo laidavimo draudimo sutartį arba finansų įstaigos laidavimo sutartį ar garantiją, pagal kurias draudimo įmonė arba finansų įstaiga įsipareigoja sumokėti Valstybiniam turizmo departamentui jo reikalaujamą pagrįstą sumą turistų nuostoliams kompensuoti, neviršijančią atitinkamai laidavimo draudimo sutartyje, laidavime ar garantijoje nurodytos sumos, jeigu kelionių organizatorius nevykdys šio straipsnio 1 dalyje nustatytų prievolių.

25To paties įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodyta, kad kelionių organizatoriaus prievolių, atsirandančių šio straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais, įvykdymo užtikrinimo suma yra ne mažiau kaip 50 tūkstančių litų, kai verčiamasi tik vietiniu turizmu; ne mažesnė kaip 7 procentai nuo metinių (skaičiuojant pagal paeiliui einančius paskutinius praėjusius ir pasibaigusius keturis ketvirčius, buvusius prieš ketvirtį, kai įsigalioja naujas kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimą patvirtinantis dokumentas) įplaukų už organizuotų turistinių kelionių pardavimą pagal visas kelionių organizatoriaus sudarytas išvykstamojo turizmo paslaugų teikimo sutartis, bet ne mažiau kaip 150 tūkstančių litų, kai verčiamasi išvykstamuoju turizmu, neorganizuojant kelionių užsakomaisiais skrydžiais (2 punktas); ne mažesnė kaip 7 procentai nuo metinių (skaičiuojant pagal paeiliui einančius paskutinius praėjusius ir pasibaigusius keturis ketvirčius, buvusius prieš ketvirtį, kai įsigalioja naujas kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimą patvirtinantis dokumentas) įplaukų už organizuotų turistinių kelionių pardavimą pagal visas kelionių organizatoriaus sudarytas išvykstamojo turizmo paslaugų teikimo sutartis, bet ne mažiau kaip 350 tūkstančių litų, kai verčiamasi išvykstamuoju turizmu, organizuojant keliones užsakomaisiais skrydžiais (3 punktas); kai kelionių organizatorius vykdo vietinio ir išvykstamojo turizmo veiklą, prievolių įvykdymo užtikrinimo suma skaičiuojama vadovaujantis šio straipsnio 3 dalies 2 arba 3 punktu (4 punktas).

26Bylos duomenimis nustatyta, kad kelionių organizatorė UAB „Freshtravel“ tapo nemoki, jos organizuotos kelionės neįvyko, o pareiškėja gavo tik dalį, t. y. 52,09 Eur už kelionės sumokėtų pinigų, kadangi Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Šios faktinės aplinkybės įrodo, kad nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamuoju atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo, kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju – pareiškėjos) teisių apsaugos. Taigi valstybė narė šiuo atveju neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos, o tai leidžia teigti, kad buvo padarytas pakankamai rimtas Europos Sąjungos teisės pažeidimas, už kurį valstybei kyla atsakomybė.

27Europos Sąjungos Teisingumo Teismas valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę praktiką suformavo 1991 m. lapkričio 19 d. sprendime sujungtose bylose C-6/90 ir C-9/90 tarp Andrea Francovich ir Italijos Respublikos ir tarp Danila Bonifaci ir kt. ir Italijos Respublikos. Šioje byloje Europos Sąjungos Teisingumo Teismas nurodė, kad atsakomybė už privatiems asmenims padarytą žalą dėl Bendrijos teisės pažeidimų, priskiriamų valstybei, yra neatskiriama Sutarties sistemos dalis. Valstybių narių pareiga atlyginti žalą taip pat grindžiama Europos Bendrijos sutarties 5 straipsniu (Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnio), pagal kurį valstybės narės imasi visų atitinkamų bendrų ar specialiųjų priemonių, kad užtikrintų savo pareigų pagal Bendrijos teisę vykdymą. Viena iš tokių pareigų yra panaikinti neteisėtas Bendrijos teisės pažeidimo pasekmes.

28Ši praktika toliau buvo išplėtota 1996 m. kovo 5 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendime sujungtose bylose C-46/93 ir C-48/93 tarp Brasserie du p?cheur SA ir Vokietijos Federacinės Respublikos bei tarp The Queen ir Secretary of State for Transport, ex parte: Factortame Ltd ir kt. Brasserie byloje buvo prašoma Europos Sąjungos Teisingumo Teismo konkrečiai nurodyti sąlygas, kuriomis Bendrijos teisė garantuoja teisę į valstybei narei priskirtinu Bendrijos teisės pažeidimu asmenims padarytos žalos atlyginimą. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas konstatavo, kad Bendrijos teisė suteikia teisę gauti žalos atlyginimą, jei tenkinamos trys sąlygos: pažeista teisės norma buvo siekiama suteikti asmenims teisių; pažeidimas yra pakankamai akivaizdus; yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp nustatytos valstybei pareigos pažeidimo ir nukentėjusių asmenų patirtos žalos.

29Bylos duomenimis nustatyta, kad pareigą nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą valstybė vykdė netinkamai, kadangi nustatytas nacionalinis reguliavimas neužtikrino visiško patirtų nuostolių atlyginimo. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad nacionaliniais teisės aktais akivaizdžiai nebuvo užtikrinta Direktyvos garantuojama turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimą kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėja patyrė nuostolių, kuriuos valstybė turi atlyginti.

30Iš bylos medžiagos matyti, kad už kelionę pinigus mokėjo pareiškėja N. J.. Pareiškėjos mokėjimo nurodymas Nr. 611 (2014 m. lapkričio 14 d.) patvirtina pareiškėjo kelionės įsigijimo išlaidas. Ūkio ministerijos teiginiai, kad pareiškėjos pateikti įrodymai negali būti pagrindu pareiškėjai priteisti neturtinę žalą, yra nepagrįsti. Iš surinktų įrodymų galima daryti išvadą, jog pareiškėja mokėjimą atliko elektroninėje erdvėje. Pažymėtina, kad CK 6.192 straipsnyje įtvirtinta, jog sutarties formai taikomos CK 1.71–1.77 straipsnių taisyklės, reglamentuojančios sandorių formą. CK 1.73 straipsnyje išvardyti atvejai, kada sandoriai turi būti sudaryti paprasta rašytine forma. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog šis sąrašas nėra baigtinis, nes kitos CK normos ir įstatymai gali nustatyti privalomą rašytinę formą ir kitiems sandoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-377/2009). Vienu iš tokių atvejų yra laikytina turizmo paslaugų teikimo sutartis, kurios formą reglamentuoja jau minėtas Turizmo įstatymo 2 straipsnio 35 punktas. Tačiau įstatymo reikalaujamos formos nesilaikymas daro sandorį negaliojantį tik tuo atveju, kai toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatyme (CK 1.93 straipsnio 1 dalis), tačiau Turizmo įstatyme nėra tokio imperatyvaus nurodymo. Tai reiškia, jog nesant tokio imperatyvaus nurodymo, sandorio formos nesilaikymas reikštų tik tai, jog sudarytas sandoris lieka galioti, tačiau, kilus ginčui dėl sandorio sudarymo, įstatymas riboja įrodymų leistinumą – sandorio šalis neturi teisės tokio sandorio sudarymo įrodinėti liudytojų parodymais (CK 1.93 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjimu atveju, pastaroji įstatymo norma teisiškai nėra aktuali ginčui, todėl teismas daro išvadą, jog sandorio sudarymo faktą pareiškėja įrodė leistinais rašytiniais įrodymais. Pareiškėja pateikė elektroninį susirašinėjimą su MB „Papugatravel“ kelionių agentu, 2014 m. lapkričio 14 d. vietinio mokėjimo nurodymo Nr. 611 bei 2014 m. lapkričio 14 d. vietinio mokėjimo Nr. 38 kopijas, kurios patvirtina, kad pareiškėja įsigijo kelionę į Egiptą ir sandoris buvo sudarytas. Dėl to teismas pripažįsta nepagrįstais Ūkio ministerijos argumentus, kad pareiškėjos pateikti įrodymai yra netinkami. Priešingai, siekiant nustatyti paslaugų sutarties sudarymo faktą, negalima ignoruoti ir šalių suderintų tarpusavio ketinimų, valios tokią sutartį sudaryti, negalima neatsižvelgti į sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes. Šių aplinkybių neigimas ir įrodinėjimas, kad paslaugų sutartis nebuvo sudaryta, reikštų nesąžiningumą pareiškėjos atžvilgiu. Teismas vertina, kad byloje pakanka duomenų daryti išvadą, jog šalys aiškiai išreiškė valią sudaryti šią sutartį. CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarčių laisvės principas reiškia, kad civilinių teisinių santykių dalyviai patys sprendžia sudaryti sutartį ar ne. Bet kokie veiksmai, lemiantys sutarties šalių valios trūkumą (suklydimas, apgaulė, spaudimas, grasinimas ir kt.), sukelia sutarties negaliojimą. Sutarties laisvės principas reiškia ir šalių laisvę savanoriškai nustatyti sutarties formą ir turinį, išskyrus, kai tai reglamentuoja imperatyviosios teisės normos ar tam tikrų sąlygų reikalauja gera moralė, viešoji tvarka ir kiti teisės principai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-377/2009). Vertinti, jog sandorio šalys, kaip nors pažeidė gerą moralę, viešąją tvarką ar kitus teisinius imperatyvus, teismas neturi jokio pagrindo.

31Turizmo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje turizmo paslaugų teikimo sutartys dėl organizuotų turistinių kelionių tarp kelionių organizatoriaus, veikiančio tiesiogiai arba per kelionių pardavimo agentus, ir turisto sudaromos vadovaujantis standartinėmis turizmo paslaugų teikimo sutarčių sąlygomis. Taigi, pagal įstatymą, paslaugų sutartis galėjo būti sudaroma ne tik tiesiogiai su UAB „Freshtravel“, bet ir per kelionių pardavimo agentą (šiuo atveju MB „Papugatravel“), atitinkamai ir mokėjimai už pareiškėjos turistinę kelionę galėjo būti atliekami ne tiesiogiai UAB „Freshtravel“, bet ir kelionių pardavimo agentui, kuris, nebūdamas paslaugų sutarties šalimi, veikė UAB „Freshtravel“ naudai.

32Atsižvelgiant į tai, kad draudimo bendrovė ERGO Insurance SE Lietuvos filialas kompensavo dalį, t. y. 52,09 Eur pareiškėjos patirtų nuostolių, įvertinus sumų, sumokėtų už keliones, ir išmokėtų kompensacijų dydžius, akivaizdu, kad pareiškėjai nebuvo grąžinta didžioji dalis patirtų išlaidų dėl kelionės paketo įsigijimo, t. y. liko negrąžinta – 998,77 Eur. Teismui konstatavus faktą, kad Lietuvos valstybėje nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos tikslų, susijusių su turistų teisių apsauga kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, yra pagrindas šią sumą kaip turtinės žalos atlyginimą priteisti pareiškėjai.

33Pareiškėja skunde nurodė, kad 998,77 Eur suma apima ir vizos mokesčius, tačiau kiek konkrečiai buvo sumokėta už visas nedetalizavo. Atsakovo atstovė ir Turizmo departamentas nurodė, jog suma už vizas nepatenka į turizmo paslaugų teikimo sutarties apimtį, kadangi vizos išdavimas nėra kelionės organizatoriaus sutartinės prievolės dalys. Teismas sutinka su atsakovo atstovės bei Turizmo departamento pozicija, jog išlaidos vizoms turi būti atimtos iš kelionės kainos, nes pagal Turizmo įstatymo 8 straipsnį kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimo apsauga neapima prievolės kompensuoti neįvykusios kelionės vizų mokesčių. Iš pareiškėjos pateikto elektroninio susirašinėjimo darytina išvada, kad viena viza kainavo 80 Lt (23,17 Eur). Pareiškėja į kelionę turėjo vykti su A. J., todėl suma už vizas sudaro 160 Lt (46,34 Eur). Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, pareiškėjos patirta turtinė žala yra 952,43 Eur (998,77 - 46,34).

34Pareiškėja prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, pareiškėjos naudai priteisti 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

35Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad „procesinės palūkanos skaičiuojamos tik esant pareiškėjos, reikalaujančio atlyginti žalą, prašymui jas skaičiuoti ir tai daroma nuo bylos iškėlimo iki visiško prievolės įvykdymo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-73/2009, 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-2195/2010). Toks aiškinimas iš esmės atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą bendrosios kompetencijos teismų praktiką taikant procesines palūkanas reglamentuojančias CK nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298/2007)“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-872-556/2017).

36Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją, tokio pobūdžio bylose, t. y. bylose dėl žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo, priteisiamos penkių procentų dydžio metinės palūkanos (2011 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3550/2011, 2012 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1673/2012), todėl, vadovaujantis CK 6.2. straipsnyje, 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, priteistina 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos. Bylos iškėlimo teisme diena yra skundo priėmimo teisme diena (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2012). Nagrinėjamu atveju, skundas priimtas 2017 m. birželio 23 d. todėl nuo šios dienos priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą.

37Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

Nutarė

38Pareiškėjos N. J. skundą tenkinti iš dalies.

39Priteisti pareiškėjai N. J. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 952,43 Eur (devynis šimtus penkiasdešimt du eurus ir 43 centus) turtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo, t. y. 2017 m. birželio 23 d., iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

40Kitą pareiškėjos skundo dalį atmesti.

41Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liudmila... 2. viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę... 3. Teismas, išnagrinėjęs bylą,... 4. Pareiškėja N. J. kreipėsi į teismą prašydama iš atsakovo Lietuvos... 5. Pareiškėja nurodė, kad 2014 m. lapkričio 23 d. buvo numatyta jos kelionė... 6. Atsakovo atstovas Lietuvos Respublikos ūkio ministerija (toliau – ir Ūkio... 7. Atsiliepime nurodo, kad pareiškėja kvestionuoja tiek patį Turizmo... 8. Ūkio ministerija teigia, kad pareiškėjos į bylą pateikti įrodymai negali... 9. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas prie Lietuvos... 10. Atsiliepime paaiškino, kad Turizmo įstatymas nurodo, kad prievolių įvykdymo... 11. Teismas... 12. Ginčas byloje kilo dėl Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės už jos... 13. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėja pervedė... 14. MB „Papugatravel“ 2014 m. gruodžio 4 d. N. J. pervedė sumokėtą... 15. Draudimo bendrovė ERGO Insurance SE Lietuvos filialas 2015 m. rugsėjo 8 d.... 16. Pareiškėja į teismą kreipėsi, prašydama atlyginti žalą, atsiradusią... 17. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje... 18. Reikalavimas dėl žalos, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų... 19. Siekiant nustatyti neteisėtumą pagal CK 6.271 straipsnį, reikia nustatyti,... 20. Žala, kaip viena iš būtinų sąlygų deliktinei atsakomybei kilti, yra... 21. Kaip pažymima nuoseklioje Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje,... 22. Direktyvos 7 straipsnyje buvo įtvirtinta nuostata, kad kelionių... 23. Turizmo įstatyme (redakcija galiojusi nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m.... 24. To paties įstatymo straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad Lietuvos Respublikoje... 25. To paties įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodyta, kad kelionių... 26. Bylos duomenimis nustatyta, kad kelionių organizatorė UAB „Freshtravel“... 27. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas valstybės atsakomybės už žalą... 28. Ši praktika toliau buvo išplėtota 1996 m. kovo 5 d. Europos Sąjungos... 29. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareigą nustatyti priemones, kurios... 30. Iš bylos medžiagos matyti, kad už kelionę pinigus mokėjo pareiškėja N.... 31. Turizmo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje... 32. Atsižvelgiant į tai, kad draudimo bendrovė ERGO Insurance SE Lietuvos... 33. Pareiškėja skunde nurodė, kad 998,77 Eur suma apima ir vizos mokesčius,... 34. Pareiškėja prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos... 35. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad... 36. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją, tokio... 37. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos... 38. Pareiškėjos N. J. skundą tenkinti iš dalies.... 39. Priteisti pareiškėjai N. J. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos... 40. Kitą pareiškėjos skundo dalį atmesti.... 41. Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas...