Byla 1A-236-380/2018

1Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daliaus Jocio, Zigmo Pociaus, Aurelijos Sadauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), sekretoriaujant Danutei Klimašauskaitei, Irinai Fiodorovai, dalyvaujant prokurorams Erikai Laukineitienei, Vitalijui Gulenkovui, nuteistajam T. S. ir jo gynėjui advokatui Irmantui Balčiūnui,

2viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. S. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2018 m. gegužės 10 d. nuosprendžio, kuriuo T. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 146 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams; pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 294 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 2 metams; vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu paskirtas laisvės atėmimas 2 metams; pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 253 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 2 metams; pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 258 straipsnio 2 dalį areštu 25 paroms; vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtą subendrintą bausmę subendrinus dalinio bausmių sudėjimo būdu su bausme, paskirta pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, ir bausmių apėmimo būdu su bausme, paskirta pagal BK 258 straipsnio 2 dalį, ir galutinė subendrinta bausmė T. S. paskirta laisvės atėmimas 2 metams 6 mėnesiams; vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 6 punktu, bausmės vykdymas atidėtas 1 metams 6 mėnesiams, įpareigojant T. S. tris mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje.

3Nuosprendžiu nuteistas V. V., tačiau dėl jo nuosprendis apeliacine tvarka neskundžiamas.

4Teisėjų kolegija

Nustatė

51. T. S. nuteistas už tai, kad neturėdamas leidimo įgijo, gabeno ir laikė šaudmenis, neteisėtai disponavo nešaunamuoju ginklu, ir veikdamas bendrininkų grupe su V. V. savavaldžiavo, panaudodami psichinę bei fizinę prievartą, atėmė žmogui laisvę.

61.2. Tai yra kaltinamasis T. S. iki 2017 m. rugpjūčio 3 d. 22.05 val., tikslus laikas ir data tyrimo nenustatyti, tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis iš asmens, vardu V., neturėdamas leidimo, neteisėtai įgijo vieną fabrikinės gamybos 12-o kalibro medžioklinį šovinį, kuris yra šaudmuo, skirtas šaudyti A, B, C kategorijų šaunamiesiems ginklams, 13 vnt. fabrikinės gamybos 16-o kalibro medžioklinių šovinių, kurie yra šaudmenys, skirti B ir C kategorijų šaunamiesiems ginklams, kuriuos atsigabeno į savo gyvenamąją vietą, adresu ( - ), ir juos neteisėtai laikė kambaryje esančiame krėsle iki 2017 m. rugpjūčio 3 d., apie 22.05 val., kol juos rado ir paėmė policijos pareigūnai.

71.3. Be to, kaltinamasis T. S. iki 2017 m. rugpjūčio 3 d. 22.05 val., tikslus laikas ir data tyrimo nenustatyti, tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis, neturėdamas leidimo, neteisėtai įgijo bei parsigabenęs į savo namus, esančius ( - ), laikė kambaryje ant sienos pakabintą C kategorijos nešaunamąjį ginklą-pneumatinį šautuvą ,,KRAL“, ,,Magnum“ modelio, numeris S-15639, skirtą šaudyti 5,5 mm kalibro kulkomis, kol šį nešaunamąjį ginklą 2017 m. rugpjūčio 3 d., apie 22.05 val., surado ir paėmė policijos pareigūnai.

81.4. Be to, kaltinamieji T. S. ir V. V., veikdami bendrinkų grupe, 2017 m. rugpjūčio 2 d., apie 22.00 val., ( - ), iš anksto susitarę kokiu nors būdu pagąsdinti, kad K. S. prisipažintų, jog pavogė T. S. priklausančią piniginę, kuri buvo dingusi, panaudodami psichinę ir fizinę prievartą, neteisėtai atėmė laisvę K. S. ir įvykdė savavaldžiavimą. Tai yra V. V., paėmęs T. S. priklausantį revolverį „ME 38 Compakt-G“, priėjo prie K. S., kuris tuo metu buvo ( - ), kur gyvena T. S., jį nutaikęs į K. S., tuo pat metu šalia stovint T. S., liepė lipti į ten stovėjusio bei T. S. priklausančio automobilio „( - )“, valstybinis Nr. ( - ), bagažinę, paaiškindami, kad patys aiškinsis, kur dingo piniginė su pinigais, kurios vagyste įtarė jį. Tokiu būdu įbauginę K. S., nes jam nebuvo žinomi tikri jų nusikalstami tikslai, šis pakluso jų reikalavimui ir nesipriešindamas į bagažinę įlipo. Tęsdami nusikalstamą veiką, V. V. ir T. S. K. S., uždarytą automobilio bagažinėje, nusivežė į netoliese esantį ( - ) kaime grūdų malūną, bei liepė K. S. išlipti iš bagažinės. K. S. nuėjus į malūną, V. V. iškart nukreipė į jį ginklą, o T. S. pareikalavo sudėti rankas už nugaros bei jas surišo lipnia juosta. Po to, surišę jo rankas virve, pakabino per siją, esančią pagal malūno lubas, vertė prisipažinti, kad šis pavogė piniginę su 2000 eurų, grasino susidoroti su jo artimaisiais, sakydami, kad „visiems jo artimiesiems iš eilės, pradedant motina, broliu ir patėviu sulaužys kaulus“. Šiam neprisipažinus kaltės, V. V., paėmęs iš anksto paruoštus savadarbius elektros laidus, turėdamas tikslą jais įbauginti bei sužaloti T. S., juos įjungęs į elektros srovę, jais lietė K. S. įvairias kūno vietas bei vertė prisipažinti, kad jis pavogė piniginę su pinigais. Po šio sukelto fizinio skausmo, K. S. neprisipažinus kaltės, T. S. vieną kartą kumščiu smogė K. S. į veidą, tokiais bendrais veiksmais padarė K. S. muštinę žaizdą ir pogleivinę kraujosruvą apatinėje lūpoje, odos nubrozdinimą ant kairio peties, poodinę kraujosruvą krūtinės ląstos dešinėje, tai yra padarė nežymų sveikatos sutrikdymą. Tokiu būdu T. S. ir V. V., pavartodami fizinį smurtą, atėmė žmogui laisvę bei, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą T. S. savo, o V. V. T. S. tariamą teisę pavartodami psichinę ir fizinę prievartą nukentėjusiajam.

92. Apeliaciniu skundu nuteistasis T. S. prašo Plungės apylinkės teismo 2018-05-10 nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, taikyti BK 38 straipsnį ir T. S. už veikas, numatytas BK 146 straipsnio 2 dalyje ir 294 straipsnio 2 dalyje, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiam asmeniui susitaikius, už veikas, numatytas BK 253 straipsnio 1 dalyje ir BK 258 straipsnio 2 dalyje, atleisti T. S. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Teismui nenustačius įstatymų numatytų pagrindų ir atsisakius taikyti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės institutą, prašo sušvelninti paskirtą bausmę.

102.1. Apeliantas nurodo, kad pirmos instancijos nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas dėl paskirtos per griežtos bausmės, nes teismas, skirdamas bausmes už šias veikas, netinkamai aiškino ir taikė baudžiamojo įstatymo bendrosios dalies nuostatas, be to, teismas, tikrindamas bei vertindamas byloje surinktus įrodymus, padarė esminį BPK pažeidimą, nes juos vertino neišsamiai, pažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimus.

112.2. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismas, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Tinkamu teisiniu argumentavimu gali būti laikomas tik toks argumentavimas, kai iš teismo baigiamojo akto turinio yra aišku, kokias faktines aplinkybes ir kokiomis įrodinėjimo priemonėmis teismas nustatė prieš padarydamas išvadas dėl konkrečioje byloje sprendžiamų klausimų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-192/2013).

122.3. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką pagal susiformavusią teismų praktiką yra teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tada, kai kaltininkas savanoriškai, t. y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus arba prisipažinimas daromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, toks prisipažinimas negali būti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Kadangi šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę pripažįsta teismas, todėl lemiamą reikšmę turi kaltininko parodymai, duoti teisme. Tačiau teismas turi įvertinti, kokį indėlį kaltinamasis savo parodymais ikiteisminio tyrimo metu ir teismui nagrinėjant bylą įnešė į teisingo sprendimo byloje priėmimą.

132.4. Teismo išvada, kad T. S. stengėsi sušvelninti savo nusikalstamų veikų mastą, yra nepagrįsta. T. S. parodė, kad K. S. lipant į automobilį ginklu nebuvo grasinama, šis į automobilio bagažinę įlipo pats. Jis smūgio K. S. į veidą nesudavė, nukentėjusiojo rankos nebuvo stipriai suveržtos ir virvės, permestos per siją ir pririštos prie K. S. kūno, nebuvo stipriai tempiamos, šis galėjo išsilaisvinti ir pabėgti. T. S. nematė, kaip V. V. elektros laidus kišo prie nukentėjusiojo kūno. Nuteistasis faktines aplinkybes apie įvykį ir atliktų veiksmų eigą išdėstė taip, kaip jas suvokė, ir visiškai neneigė inkriminuojamų nusikalstamų veikų. Nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu ir bylos nagrinėjimo teisme metu nurodė, jog siekė K. S. pagąsdinti, kad prisipažintų pagrobęs piniginę su joje buvusiais pinigais bei dokumentais. Bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad neveikiantis dujinis pistoletas, kurį davė V. V. ir kuris pistoletą buvo nukreipęs į K. S., nebuvo pridėtas prie smilkinio, kaip teigė K. S., apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, be to, duodamas parodymus teisme, jis jau neigė ir tai, kad matė, jog dujinio pistoleto būgne yra šovinių, nors ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip nukentėjusysis, nurodė priešingai. T. S. nurodydamas, kad K. S. nebuvo grasinama, pripažino, kad tokiais veiksmais siekė pagąsdinti K. S., kad šis pats įlipo į automobilio bagažinę.

142.5. Teismas darydamas išvadą, jog K. S. buvo suduotas vienas smūgis į veidą, o ne du smūgiai, buvo padaryta muštinė žaizda ir pogleivinė kraujosruva apatinėje lūpoje, rėmėsi Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2017-08-03 specialisto išvada Nr. G 1386/2017(03) bei nukentėjusiojo K. S. teisme duotais parodymais. Nukentėjusysis parodė, jog jam buvo suduotas vienas smūgis į veidą ir nuo to paties smūgio sudavimo buvo pamėlusi ir ausis. Todėl teismas netikėti nukentėjusiojo parodymais neturėjo pagrindo, nukentėjusysis parodymus davė prisiekęs ir būdamas įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, be to, šiuos parodymus patvirtina kiti įrodymai, kuriuos teismas ištyrė bylos nagrinėjimo metu. Apeliantas atkreipia dėmesys, jog teismo posėdžio metu apklausus nukentėjusįjį K. S., jo parodymai skyrėsi nuo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu. Nukentėjusysis teigė, kad pridėjus prie smilkinio dujinį pistoletą, matė, jog pistoleto būgne yra šovinių. Be to, aiškino, kad buvo suduoti du smūgiai, vienas į apatinę lūpą ir kitas į kairę ausį. Bylos nagrinėjimo metu K. S. aiškindamas aplinkybes dėl patirto smūgio į lūpą patikslino, kad T. S. sudavė vieną smūgį į kairią veido pusę, kliudė kairę ausį ir lūpą. Tačiau specialisto išvadoje nurodyta, kad išorinių mechaninių ausies sužalojimų nėra, apatinės lūpos žaizda po blyškiai pogleivine kraujosruva yra dešinėje. Teismų praktikoje pripažįstama, kad visos abejonės vertinamos kaltinamojo naudai, todėl esant aplinkybėms, jog nukentėjusiojo K. S. parodymai susiję su patirtu smūgiu į lūpą, nuo ko buvo pamėlusi ausis, neatitinka bylos objektyvių duomenų, duoda pagrindą parodymus laikyti nepatikimais ir jais remtis, teismui vertinant T. S. veiksmus, nebuvo jokio pagrindo.

152.6. K. S. duodamas parodymus teisme nurodė, jog rankos buvo surištos už nugaros, apvyniojant lipnia juosta, per rankas permetus virvę, kuri buvo permesta per siją, tempiant už virvės, buvo keliamos rankos. Po to, kai T. S. ir V. V. išvažiavo, jis išsilaisvino ir pabėgo. Nurodytų aplinkybių neneigė T. S., tvirtindamas, jog rankos lipnia juosta buvo surištos taip, kad K. S. turėtų galimybę išsilaisvinti ir pabėgti, nes patalpoje buvo durys, kurios buvo neužrakintos, tai patvirtino ir K. S. Nors T. S. duodamas parodymus neigė matęs, kaip V. V. elektros laidus lietė prie K. S. kūno, tačiau tiek tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo metu neneigė, jog buvo naudoti laidai prijungti prie elektros, kuria V. V. purtė K. S. T. S. pripažino savo kaltę, nuoširdžiai gailėjosi, tai iš esmės patvirtina ir jo elgesys tiek tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu. Pažymėtina, jog nukentėjusiajam savanoriškai atlygino žalą, jo atsiprašė, su nukentėjusiuoju susitaikė, K. S. pretenzijų T. S. neturėjo, sutiko, kad esant įstatyme numatytam pagrindui, nuteistasis būtų atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės.

162.7. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat į nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K- 594/2005). Teisingumas reiškia, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai veikai: bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį, be to, būtina atsižvelgti ir į nuteistojo asmenybės savybes, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos, į nukentėjusiojo elgesį ar jo poziciją bei visuomenės intereso reikšmę vykdant teisingumą“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-594/2005; Nr. 2K-7-45/2007; 2K-128/2008; 2K-428/2009).

172.8. Pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę, susijusią su laisvės atėmimu už vienais veiksmais padarytus du tyčinius apysunkius nusikaltimus, vieną tyčinį apysunkį nusikaltimą bei arešto bausmę už baudžiamąjį nusižengimą, skiriant ir baudžiamojo poveikio priemonę, netinkamai aiškino ir taikė baudžiamojo įstatymo bendrosios dalies nuostatas, dėl to netinkami taikė baudžiamąjį įstatymą ir skyrė aiškiai per griežtą bausmę. Minėta, kad T. S. savanoriškai atlygino žalą nukentėjusiajam, jo atsiprašė, su nukentėjusiuoju susitaikė, K. S. pretenzijų T. S. neturėjo, jam atleido, sutiko, kad esant įstatymų numatytam pagrindui jis būtų atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. Buvo pateiktas nukentėjusiojo ir kaltinamųjų rašytinis susitarimas dėl susitaikymo, kuriuo K. S. patvirtino, kad jo kaltinamieji atsiprašė, pripažino savo kaltę, atlygino žalą, prašo atleisti kaltinamuosius nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnyje numatytais pagrindais.

182.9. Pagal BK 38 straipsnį asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra visos šio straipsnio 1 dalyje išvardytos sąlygos, t. y. jeigu asmuo: 1) prisipažino padaręs nusikalstamą veiką; 2) savo noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo; 3) susitaikė su nukentėjusiu asmeniu arba juridinio asmens arba valstybės institucijos atstovu; 4) yra pagrindas manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Esant nurodytoms aplinkybėms bei įstatyme įtvirtintoms sąlygoms, T. S. dėl padarytų veikų, numatytų BK 146 straipsnio 2 dalį ir BK 294 straipsnio 2 dalį, esant idealiai nusikaltimų sutapčiai, yra galimybė taikyti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės institutą. Skundžiamame nuosprendyje teismas nurodė, kad nors T. S. pateikė prašymą atlesti jį nuo atsakomybės pagal laidavimą, tačiau nesant BK 40 straipsnyje numatytų pagrindų, nes jis visiškai nepripažino savo kaltės, šis institutas jam netaikytinas. Tačiau pagal BK 40 straipsnį asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Laidavimas gali būti paskirtas su užstatu arba be jo. Asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalis). Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra galimas nustačius ne tik BK 40 straipsnio 2 dalyje nurodytų sąlygų visumą, bet taip pat ir apsvarsčius BK 40 straipsnio 1 bei 3 dalyse esančias sąlygas. T. S. inkriminuotas veikas pagal BK 253 straipsnio 1 dalį ir BK 258 straipsnio 2 dalį taip pat pripažino, nurodė visas jam žinomas aplinkybes apie medžioklinių šovinių bei C kategorijos nešaunamojo ginklo-pneumatinio šautuvo „KRAL“, „Magnum“ modelio įgijimo bei laikymo aplinkybes. Be to, byloje pateiktas laiduotojos V. S. prašymas atleisti T. S. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, todėl teismas nepagrįstai atsisakė taikyti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės institutą pagal BK 40 straipsnį už nurodytas veikas.

193. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.

204. Apeliacinis skundas atmestinas.

215. Apeliaciniu skundu neginčijamos teismo išvados dėl nuteistojo T. S. kaltės, nusikalstamų veikų kvalifikavimo, nesutinkama tik su pirmosios instancijos teismo paskirta bausme ir prašoma ją švelninti arba taikyti BK 38 straipsnį ir T. S. už veikas, numatytas BK 146 straipsnio 2 dalyje 294 straipsnio 2 dalyje, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiam asmeniui susitaikius, už veikas, numatytas BK 253 straipsnio 1 dalyje 258 straipsnio 2 dalyje, atleisti T. S. pagal laidavimą. Būtent dėl bausmės individualizavimo bei atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės apeliacinės instancijos teismas ir pasisako.

226. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje, bei tinkamai vadovavosi BK 61 straipsnyje išdėstytomis bausmių skyrimo nuostatomis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad įvertinus teismo nuosprendyje nurodytus bausmės skyrimo motyvus, bausmės rūšį bei jos dydį, bausmė T. S. paskirta teisingai.

236.1. Parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas jos dydį nuteistajam T. S., pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytų nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus, įvertino jo asmenybę. Apeliantas padarė tris apysunkius nusikaltimus ir baudžiamąjį nusižengimą. Nusikaltimus, numatytus BK 146 straipsnio 2 dalyje ir 294 straipsnio 2 dalyje, T. S. padarė veikdamas bendrininkų grupe, nors šios aplinkybės teismas nepripažino atsakomybę sunkinančia aplinkybe, tačiau iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad nuteistojo vaidmuo šių nusikaltimų padaryme buvo pagrindinis. Būtent T. S. buvo šių veikų iniciatorius, turėjo revolverį, kuris buvo panaudotas darant nusikaltimą, parūpino kitas reikalingas priemones. Teismas taip pat atsižvelgė ir į panaudotą smurtą, fizinę ir psichinę prievartą prieš nukentėjusįjį. Paskirdamas pagal BK 253 straipsnio 1 dalį nuteistajam T. S. mažesnę už sankcijos vidurkį laisvės atėmimo bausmę, pirmosios instancijos teismas įvertino T. S. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Į šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę teismas atsižvelgė ir skirdamas T. S. arešto bausmę pagal BK 258 straipsnio 2 dalį. Skirdamas T. S. bausmes pagal BK 146 straipsnio 2 dalį ir 294 straipsnio 2 dalį teismas įvertino atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad savo noru atlygino nukentėjusiajam padarytą žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, pirmosios instancijos teismas taikė BK 75 straipsnio nuostatas ir T. S. paskirtos bausmės vykdymą atidėjo 1 metams 6 mėnesiams.

246.2. Įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytus motyvus dėl bausmės skyrimo, darytina išvada, kad T. S. paskirtos bausmės rūšis ir dydis atitinka baudžiamojo įstatymo nuostatas, bausmės skyrimas tinkamai motyvuotas, įstatymo taikymo klaidų nepadaryta, todėl nėra pagrindo nuteistajam paskirtą laisvės atėmimo bausmę laikyti aiškiai per griežta ir ją keisti.

257. Apeliacinio skundo argumentai yra susiję su tuo, kad teismas, skirdamas bausmes pagal BK 146 straipsnio 2 dalį ir 294 straipsnio 2 dalį, nepripažino jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės – kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis susideda iš dviejų būtinųjų elementų: 1) kaltininkas prisipažįsta padaręs baudžiamajame įstatyme numatytą veiką; 2) kaltininkas nuoširdžiai gailisi. Kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamajame įstatyme numatytą veiką siejamas su faktinių aplinkybių pripažinimu, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo institucijoms bei teismui duoda teisingus parodymus apie esmines padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes. Tai reiškia, kad vien kaltininko pareiškimo, kad jis yra kaltas, nepakanka tam, kad būtų galima konstatuoti, jog kaltininkas visiškai prisipažino padaręs nusikalstamą veiką. Kitaip tariant, kaltininkas turi ne tik visiškai prisipažinti padaręs nusikalstamą veiką pareikšdamas, kad jis yra kaltas, bet jis turi pripažinti faktines aplinkybes, kai jis ikiteisminio tyrimo institucijoms bei teismui duoda teisingus parodymus apie esmines padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes. Taip pat kaip kaltininko nuoširdus gailėjimasis negali būti suprantamas formalaus pobūdžio pareiškimas apie nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos nusikalstamos veikos ar formalaus pobūdžio pareiškimas dėl kaltės pripažinimo. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis turi pasireikšti kaltininko elgesyje, objektyvioje tikrovėje taip, kad sudarytų pagrindą teismui manyti, jog kaltininkas nuoširdžiai gailisi, o ne tokį gailėjimąsi tik deklaruoja. Nagrinėjamoje situacijoje atsakomybę lengvinančios aplinkybės būtinųjų elementų nėra, t. y. tai, ką nurodo apeliantas, negali būti traktuojama ir pripažįstama kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė.

267.1. Nors apeliantas teigia, jog jis kaltę pripažino, tačiau pirmosios instancijos teismas nuosprendyje teisingai įvertino T. S. duotus parodymus, gretindamas su kitais byloje esančiais įrodymais. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog jis pirmosios instancijos teisme neprisipažino sudavęs smūgį nukentėjusiajam, nors nukentėjusysis nuosekliai aiškino, kad T. S. vartojo prieš jį smurtą, be to, šią aplinkybę patvirtino ir specialisto išvada. Nepripažino nuteistasis ir kitų teismo nustatytų nusikaltimo padarymo aplinkybių, teigė, kad nukentėjusiajam ginklu negrasino, tik juokais pasakė lipti į automobilio bagažinę, kad nematė, kaip nukentėjusysis buvo žalojamas liečiant prie kūno elektros laidus. Tai negali būti vertinama kaip kaltės pripažinimas, nes apeliantas nepripažino faktinių aplinkybių duodant teisingus parodymus apie esmines padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes.

277.2. Apeliantas teigia, jog jis nuoširdžiai gailėjosi, tačiau su tuo negalima sutikti. Vien ta aplinkybė, jog apeliantas nedavė teisingų parodymų pirmosios instancijos teisme, leidžia teigti, jog apeliantas nesigailėjo dėl padarytų veikų. Be to, iš nuteistojo parodymų ir jo apeliacinio skundo matyti, kad jis bando pateisinti savo elgesį, sumenkinti nukentėjusiojo parodymus, ginčija teismo nustatytas nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog apeliantas tikrai nuoširdžiai gailisi, o ne tokį gailėjimąsi deklaruoja turėdamas vieną tikslą – kad teismas pripažintų atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir atsižvelgtų skirdamas bausmę. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino apelianto nurodytos aplinkybės, jog jis kaltę pripažino ir nuoširdžiai gailėjosi, atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir į tai pagrįstai neatsižvelgė, skirdamas bausmę.

288. Apeliantas teigia, kad jis nukentėjusiajam padarytą žalą atlygino, su nukentėjusiuoju susitaikė, todėl yra visos sąlygos taikyti BK 38 straipsnį ir dėl nusikaltimų, numatytų BK 146 straipsnio 2 dalyje ir 294 straipsnio 2 dalyje, atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės. BK 38 straipsnyje numatyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra šio straipsnio 1–4 punktuose nurodytos sąlygos. Taigi baudžiamajame įstatyme įtvirtinta nuostata, kad ir tais atvejais, kai yra išvardytos sąlygos, teismas gali, bet neprivalo kaltininką atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. Tačiau šioje byloje nebuvo nustatyta BK 38 straipsnio 1 punkte nurodyta sąlyga, kad T. S. prisipažino padaręs BK 146 straipsnio 2 dalyje ir 294 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikalstamas veikas. Pažymėtina ir tai, kad nusikalstama veika žala padaroma ne tik konkrečiam nukentėjusiajam, bet ir teisės saugomam interesui, todėl vien kaltininko ir nukentėjusiojo susitaikymas negali nulemti BK 38 straipsnio taikymo galimybės. Tai reiškia, kad nėra jokio pagrindo taikyti BK 38 straipsnį ir T. S. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės.

299. Apeliantas prašo taikyti BK 40 straipsnį už veikas, numatytas BK 253 straipsnio 1 dalyje ir BK 258 straipsnio 2 dalyje, atleisti T. S. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

309.1. Apeliacinės instancijos teisme apklausta liudytoja V. S. parodė, kad nuteistasis yra jos sūnus ir ji sutinka už jį laiduoti. Ji gyvena kartu su sūnumi ir gali jam daryti teigiamą įtaką, nes pati nėra teista ar bausta. Sūnus jos klauso, jie kartu dirba, niekada nebuvo nusižengęs.

319.2. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra sąlyginė atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšis, kai asmuo nuo baudžiamosios atsakomybės atleidžiamas perduodant jį pagal laidavimą teismo pasitikėjimo vertam asmeniui ir nustatant bandomąjį laikotarpį. Asmuo, padaręs BK 40 straipsnio 1 dalyje nurodyto pobūdžio nusikalstamą veiką, gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą tik esant šio straipsnio 2 dalyje numatytų būtinųjų sąlygų, apibūdinančių nusikalstamą veiką padariusį asmenį bei jo elgesį padarius tokią veiką, visumai. Kartu pažymima, jog atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą taikymas yra teismo diskrecija. Net ir esant visoms būtinosioms atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygoms, teismas neturi privalomos pareigos priimti sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Apeliantas pažymi, jog T. S. nebuvo teistas, nuteistas už apysunkio nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo padarymą esant idealiajai nusikaltimų sutapčiai. Jis anksčiau atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės nebuvo. Šie duomenys turėtų leisti pagrįstai manyti, jog T. S. ateityje laikysis įstatymų ir naujų nusikalstamų veikų nedarys. Tačiau nagrinėjamoje situacijoje teismas negali šių aplinkybių vertinti ir į jas atsižvelgti priimdamas sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nes T. S., be šių veikų, padarė ir kitus du BK 146 straipsnio 2 dalyje ir 294 straipsnio 2 dalyje numatytus nusikaltimus, už kuriuos nuteistas šioje byloje. Todėl nesant vienos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos, numatytos BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkte, kad jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, atleisti T. S. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą nėra jokio pagrindo.

3210. Esant šioms aplinkybėms, keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

33Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

34nuteistojo T. S. apeliacinį skundą atmesti.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą... 3. Nuosprendžiu nuteistas V. V., tačiau dėl jo nuosprendis apeliacine tvarka... 4. Teisėjų kolegija... 5. 1. T. S. nuteistas už tai, kad neturėdamas leidimo įgijo, gabeno ir laikė... 6. 1.2. Tai yra kaltinamasis T. S. iki 2017 m. rugpjūčio 3 d. 22.05 val.,... 7. 1.3. Be to, kaltinamasis T. S. iki 2017 m. rugpjūčio 3 d. 22.05 val., tikslus... 8. 1.4. Be to, kaltinamieji T. S. ir V. V., veikdami bendrinkų grupe, 2017 m.... 9. 2. Apeliaciniu skundu nuteistasis T. S. prašo Plungės apylinkės teismo... 10. 2.1. Apeliantas nurodo, kad pirmos instancijos nuosprendis yra nepagrįstas ir... 11. 2.2. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina... 12. 2.3. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką pagal... 13. 2.4. Teismo išvada, kad T. S. stengėsi sušvelninti savo nusikalstamų veikų... 14. 2.5. Teismas darydamas išvadą, jog K. S. buvo suduotas vienas smūgis į... 15. 2.6. K. S. duodamas parodymus teisme nurodė, jog rankos buvo surištos už... 16. 2.7. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad kiekvienas... 17. 2.8. Pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę, susijusią su laisvės... 18. 2.9. Pagal BK 38 straipsnį asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą,... 19. 3. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė skundą tenkinti,... 20. 4. Apeliacinis skundas atmestinas.... 21. 5. Apeliaciniu skundu neginčijamos teismo išvados dėl nuteistojo T. S.... 22. 6. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, laikėsi... 23. 6.1. Parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas jos dydį nuteistajam T. S.,... 24. 6.2. Įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytus motyvus... 25. 7. Apeliacinio skundo argumentai yra susiję su tuo, kad teismas, skirdamas... 26. 7.1. Nors apeliantas teigia, jog jis kaltę pripažino, tačiau pirmosios... 27. 7.2. Apeliantas teigia, jog jis nuoširdžiai gailėjosi, tačiau su tuo... 28. 8. Apeliantas teigia, kad jis nukentėjusiajam padarytą žalą atlygino, su... 29. 9. Apeliantas prašo taikyti BK 40 straipsnį už veikas, numatytas BK 253... 30. 9.1. Apeliacinės instancijos teisme apklausta liudytoja V. S. parodė, kad... 31. 9.2. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra sąlyginė... 32. 10. Esant šioms aplinkybėms, keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį... 33. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 34. nuteistojo T. S. apeliacinį skundą atmesti....