Byla 2A-2062-230/2017

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolios Indreikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijos Lozoraitytės, Arūno Rudzinsko,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų S. U. ir L. N. apeliacinius skundus dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, L. N., S. U., antstoliui T. U., uždarajai akcinei bendrovei „RG Medis“, trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, S. D. dėl pažymų dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą perleidimo sutarčių, išvados dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, Šiaulių apskrities viršininko sprendimo, žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos ir vindikacijos taikymo.

3Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinius skundus ir civilinę bylą,

Nustatė

4Ginčo esmė

5

    1. Ieškovas Šiaulių apygardos vyriausiasis prokuroras ieškinyje teismo prašė: 1) panaikinti ab initio (nuo sudarymo momento) Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriaus 1999 m. gruodžio 13 d. pažymą dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, išduotą K. Z.; 2) pripažinti negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento) 1999 m. gruodžio 30 d. sutartį, patvirtintą Radviliškio rajono notarų biuro notarės V. B., kuria K. Z. perleido L. N. teisę į 3,83 ha išlikusio buvusios žemės savininkės E. M. nekilnojamojo turto nuosavybės teisės atstatymą; 3) panaikinti ab initio (nuo sudarymo momento) Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriaus 1999 m. gruodžio 31 d. pažymą dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, išduotą L. N.; 4) panaikinti ab initio (nuo sudarymo momento) Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2000 m. vasario 1 d. išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn; 5) panaikinti ab initio (nuo sudarymo momento) Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2002 m. spalio 16 d. sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje L. N., kuriuo atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkančią buvusios savininkės E. M. nekilnojamojo turto dalį – 3,83 ha žemės perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 5,5 ha miško sklypus ( - ); 6) pripažinti ab initio (nuo sudarymo momento) negaliojančia 2003 m. kovo 26 d. sutartį, patvirtintą Šiaulių miesto 2-ojo notarų biuro notarės V. R., kuria L. N. pardavė S. U. 0,9500 ha žemės sklypą, unikalus numeris ( - ), kadastrinis numeris ( - ), ( - ); 7) pripažinti ab initio (nuo sudarymo momento) negaliojančia 2003 m. kovo 26 d. sutartį, pavirtintą Šiaulių miesto 2-ojo notarų biuro notarės V. R., kuria L. N. pardavė S. U. 4,500 ha žemės sklypą, unikalus numeris ( - ), kadastrinis numeris ( - ), ( - ); 8) pripažinti ab initio (nuo sudarymo momento) negaliojančiu 2017 m. vasario 27 d. turto pardavimo iš varžytinių aktą Nr. 0136/15/02406, kuriuo antstolis T. U. pardavė UAB „RG Medis“ 4,500 ha žemės sklypą, unikalus numeris ( - ), kadastrinis numeris ( - ), ( - ); 9) taikyti vindikaciją – grąžinti valstybės nuosavybėn iš atsakovo S. U. 0,9500 ha žemės sklypą, unikalus numeris ( - ), kadastrinis numeris ( - ), ( - ), ir iš atsakovo UAB „RG Medis“ 4,500 ha žemės sklypą, unikalus numeris ( - ), kadastrinis numeris ( - ), ( - ); 10) taikyti vienašalę restituciją – priteisti iš atsakovo L. N. atsakovui S. U. 2 027,34 Eur: 579,24 Eur, gautus už 0,9500 ha žemės sklypą, unikalus numeris ( - ), kadastrinis numeris ( - ), ( - ), pagal 2003 m. kovo 26 d. sutartį, patvirtintą Šiaulių miesto 2-ojo notarų biuro notarės V. R., ir 1 448,10 Eur, gautus už 4,500 ha žemės sklypą, unikalus numeris ( - ), kadastrinis numeris ( - ), ( - ), pagal 2003 m. kovo 26 d. sutartį, patvirtintą Šiaulių miesto 2-ojo notarų biuro notarės V. R., iš atsakovo antstolio T. U. atsakovui UAB „RG Medis“ 14 318 Eur, gautus pagal 2014 m. vasario 27 d. turto pardavimo iš varžytinių aktą Nr. 0136/15/02406; 11) priteisti iš atsakovų žyminį mokestį ir bylinėjimosi išlaidas.
    2. Ieškovas ieškinyje nurodė, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas į buvusios žemės savininkės E. M. ( - ) valdytą 3,83 ha žemės plotą buvo pradėtas 1995 m. rugsėjo 19 d. K. Z. prašymo grąžinti žemę pagrindu, tačiau K. Z. nepriklausė nei vienai Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytų asmenų grupei. K. Z. nesiejo jokie giminystės ryšiai su E. M.. Baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriuje nuosavybės teisių atkūrimo procesas į buvusio žemės savininko turėtą nekilnojamąjį turtą buvo pradėtas ir vykdomas suklastotų bei tikrovės neatitinkančių K. Z. giminystės ryšį su buvusia žemės savininke įrodančių dokumentų pagrindu, į administracinius aktus įrašant melagingus duomenis apie nuosavybės teisės turėjimą į buvusios žemės savininkės E. M. valdytą žemės plotą, taip apgaule įgyjant turtinę teisę į nuosavybės teisių atkūrimą į išlikusį buvusios žemės savininkės E. M. valdytą 3,83 ha žemės plotą ( - ). Todėl Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriaus 1999 m. gruodžio 13 d. pažyma dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, išduota K. Z., turi būti panaikinta, kaip prieštaraujanti imperatyvioms įstatymo nuostatoms. K. Z., neturėdamas jokių teisių į buvusios žemės savininkės E. M. valdytą žemės plotą, negalėjo jų niekam ir perleisti. Atsižvelgiant į tai, 1999 m. gruodžio 30 d. sutartis, kuria K. Z. perleido L. N. teisę į 3,83 ha išlikusio buvusios žemės savininkės E. M. nekilnojamojo turto nuosavybės teisės atstatymą, yra niekinė ir negaliojanti, nes sudaryta suklastotų, tikrovės neatitinkančių dokumentų pagrindu. Atsakovas L. N. neturi teisės naudotis didesnėmis teisėmis negu pats teisės perleidėjas K. Z., nes iš neteisės teisė nekyla, todėl sandorio, neatitinkančio įstatymo reikalavimų, pagrindu priimti administraciniai aktai, priimti suklastotų, tikrovės neatitinkančių dokumentų pagrindu, yra niekiniai ir negaliojantys ab initio, kaip prieštaraujantys imperatyvioms įstatymo normoms. Kadangi žemės sklypai, į kuriuos neteisėtai buvo atkurtos nuosavybės teisės, atlygintiniais ir neatlygintiniais sandoriais buvo perleisti kitiems asmenims, todėl šių žemės sklypų perleidimo sandoriai taip pat pripažintini niekiniais ir negaliojančiais.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
    1. Kelmės rajono apylinkės teismas 2017 m. gegužės 8 d. sprendimu ieškinį tenkino, panaikino ab initio (nuo sudarymo momento) Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriaus 1999 m. gruodžio 13 d. pažymą dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, išduotą K. Z., pripažino negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento) 1999 m. gruodžio 30 d. sutartį, patvirtintą Radviliškio rajono notarų biuro notarės V. B., kuria K. Z. perleido L. N. teisę į 3,83 ha išlikusio buvusios žemės savininkės E. M. nekilnojamojo turto nuosavybės teisės atstatymą, panaikino ab initio (nuo sudarymo momento) Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriaus 1999 m. gruodžio 31 d. pažymą dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, išduotą L. N., panaikino ab initio (nuo sudarymo momento) Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2000 m. vasario 1 d. išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, panaikino ab initio (nuo sudarymo momento) Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2002 m. spalio 16 d. sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje L. N., kuriuo atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkančią buvusios savininkės E. M. nekilnojamojo turto dalį – 3,83 ha žemės perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 5,5 ha miško sklypus ( - ), pripažino ab initio (nuo sudarymo momento) negaliojančia 2003 m. kovo 26 d. sutartį, patvirtintą Šiaulių miesto 2-ojo notarų biuro notarės V. R., kuria L. N. pardavė S. U. 0,9500 ha žemės sklypą, unikalus numeris ( - ), kadastrinis numeris ( - ), ( - ), pripažino ab initio (nuo sudarymo momento) negaliojančia 2003 m. kovo 26 d. sutartį, pavirtintą Šiaulių miesto 2-ojo notarų biuro notarės V. R., kuria L. N. pardavė S. U. 4,5500 ha žemės sklypą, unikalus numeris ( - ), kadastrinis numeris ( - ), ( - ), pripažino ab initio (nuo sudarymo momento) negaliojančiu 2017 m. vasario 27 d. turto pardavimo iš varžytinių aktą Nr. 0136/15/02406, kuriuo antstolis T. U. pardavė UAB „,RG Medis“ 4,5500 ha žemės sklypą, unikalus numeris ( - ), kadastrinis numeris ( - ), ( - ), taikė vindikaciją – grąžino valstybės nuosavybėn iš atsakovo S. U. 0,9500 ha žemės sklypą, unikalus numeris ( - ), kadastrinis numeris ( - ), ( - ), ir iš atsakovo UAB „RG Medis“ 4,5500 ha žemės sklypą, unikalus numeris ( - ), kadastrinis numeris ( - ), ( - ), taikė vienašalę restituciją ir priteisė iš atsakovo L. N. atsakovui S. U. 579,24, gautus už 0,9500 ha žemės sklypą, unikalus numeris ( - ), kadastrinis numeris ( - ), ( - ), pagal 2003 m. kovo 26 d. sutartį, patvirtintą Šiaulių miesto 2-ojo notarų biuro notarės V. R., ir 1 448,10 Eur, gautus už 4,5500 ha žemės sklypą, unikalus numeris ( - ), kadastrinis numeris ( - ), ( - ), pagal 2003 m. kovo 26 d. sutartį, patvirtintą Šiaulių miesto 2-ojo notarų biuro notarės V. R., priteisė iš atsakovo antstolio T. U. atsakovui UAB „RG Medis“ 14 318 Eur, gautus pagal 2014 m. vasario 27 d. turto pardavimo iš varžytinių aktą Nr. 0136/15/02406;
    2. Teismas pažymėjo, kad atsakovo S. U. atstovas prašymą taikyti ieškinio senatį pareiškė tik baigiamųjų kalbų metu, tai yra po to, kai teismas paskelbė, kad bylos nagrinėjimas iš esmės yra baigtas, todėl šis atsakovų prašymas nenagrinėtinas. Teismas taip pat pažymėjo, kad pagal susiklosčiusią teismų praktiką, netgi tuo atveju, kai konstatuojamas senaties termino kreiptis į teismą su ieškiniu dėl viešojo intereso gynimo praleidimas, tai dar nereiškia absoliutaus pagrindo atmesti tokį ieškinį – teismo turi būti pasverta, kuri iš vertybių yra svarbesnė konkrečioje viešojo intereso gynimo byloje, įvertintos visos aplinkybės, dėl kurių ilgą laiką nebuvo kreiptasi į teismą dėl viešojo intereso gynimo, taip pat įvertinti prokuroro, viešojo administravimo subjekto veiksmai, fizinio ar juridinio asmens, kurio naudai priimti ginčijami administraciniai aktai, veiksmai jų teisėtumo ir sąžiningumo aspektu.
    3. Teismas iš byloje esančių oficialių rašytinių įrodymų nustatė, kad K. Z. nepriklausė nei vienai Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje 1 dalyje nurodytų asmenų grupei, nes jo nesieja jokie giminystės ryšiai su buvusia žemės savininke E. M.. Lietuvos Teismo ekspertizės centro Šiaulių skyriaus specialisto išvadoje konstatuota, kad K. Z. gimimo liudijimo kopijoje, P. Z. ir S. M. sutuoktuvių liudijimo kopijoje, S. M. gimimo liudijimo ir E. M. mirties liudijimo kopijoje, kurios įsegtos nuosavybės teisę įrodančių dokumentų byloje, esančios atspaudų „Lietuvos Respublika Radviliškio rajono Radviliškio apylinkės Taryba“ kopijos yra iš kitur iškirptų ir uždėtų ant dokumentų atspaudų elektrografinės kopijos. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad nuosavybės teisės buvo atkurtos asmeniui, neturinčiam teisės į nuosavybės teisių atkūrimą ir neturinčiam giminystės ryšį su buvusiu turto savininku patvirtinančių dokumentų, todėl visi prokurorės prašomi panaikinti nuosavybės teisių atkūrimo procese su nuosavybės teisių K. Z. atkūrimu susiję individualaus pobūdžio administraciniai teisės aktai prieštarauja imperatyvioms Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio, kuriame išvardyti teisę į nuosavybės teisių atkūrimą turintys subjektai, 9 straipsnio, nustatančio nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus, nuostatoms, todėl yra neteisėti ir pripažintini negaliojančiais ab initio (nuo jo sudarymo momento).
    4. Teismas sprendė, kad, pripažinus administracinius aktus negaliojančiais, taikytina restitucija ir vindikacija, nes žemė įgyta valstybės sąskaita. Kadangi neteisėtų administracinių aktų pagrindu įgytas ginčo sklypas perleistas kitiems asmenims, panaikinus nuosavybės teisės atsiradimo pagrindą, turi būti panaikintos ir jo sukurtos pasekmės. Pripažinus sutartis negaliojančiomis, nepriklausomai nuo įgijėjų sąžiningumo, žemė iš svetimo neteisėto valdymo turi būti grąžinta valstybei CK 4.95 straipsnio ir 4.96 straipsnio 2 dalies pagrindu, nes žemę jos savininkas – valstybė – prarado dėl padaryto nusikaltimo.
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
    1. Apeliaciniu skundu atsakovas S. U. prašo panaikinti Kelmės rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
      1. Teismas pažeidė CK 1.80 straipsnio 4 dalį, pagal kurią turtas, buvęs pripažinto negaliojančiu sandorio dalyku, negali būti išreikalautas iš jį sąžiningai įgijusio trečiojo asmens. Atsakovas S. U. žemės sklypus įsigijo, kaip trečiasis asmuo, iš L. N., kuris juos gavo iš K. Z.. Tai, kad atsakovas S. U. yra sąžiningas įgijėjas niekam nekilo abejonių.
      2. CK 1.80 straipsnio 4 dalyje numatyta išimtis, kad nekilnojamąjį daiktą iš sąžiningo įgijėjo galima išreikalauti tais atvejais, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo, šiuo atveju negali būti taikoma, nes prokuratūra kaltų asmenų nenustatė, o baudžiamoji byla, kurioje kaltinimai buvo pateikti S. D., nutraukta suėjus senaties terminui. Nenustačius kaltų asmenų, atsakovas, nors ir nebūdamas kaltas dėl dokumentų klastojimo, buvo nubaustas, pažeidžiant teisėtų lūkesčių principą, ir negali tikėtis gauti pridėtinės vertės bei laisvai disponuoti 14 metų augintu ir prižiūrėtu mišku, kurio vertė per tą laiką keleriopai padidėjo. Be to, prokuratūrai nenustačius kaltų asmenų, atsakovas negali reikalauti iš jų žalos atlyginimo.
      3. Pagal CK 6.145 straipsnio 2 dalį teismas turi teisę netaikyti restitucijos, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Šioje byloje valstybė atsakovo sąskaita nepagrįstai ir nesąžiningai praturtėtų 12 870 Eur, o atsakovo turtinė padėtis dėl restitucijos taikymo 10 kartų sumažėtų. Todėl teismas galėjo vadovautis šiuo civilinio kodekso straipsniu ir netaikyti restitucijos.
      4. Nusprendęs taikyti restituciją, teismas turėjo patikrinti ir nustatyti pripažintu negaliojančiu sandoriu perleisto turto vertę pinigine išraiška. Atsakovo teisė reikalauti realaus žalos atlyginimo pagrįsta ne tik protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijais, bet ir įstatymo nuostatomis. Pagal CK 6.222 straipsnio 1 dalį tuo atveju, kai grąžinimas natūra šalims nepriimtinas dėl sutarties dalyko pasikeitimo, turi būti atlyginama pagal to, kas buvo gauta, vertę pinigais. Tačiau tokios galimybės teismas nesvarstė.
      5. Teismas privalėjo taikyti CK 4.96 straipsnio 4 dalį ir ieškinį atmesti, nes nusipirkus daiktą antstolio organizuotose varžytynėse, jo pirkėjas įgyja nuosavybės teisę, o buvęs savininkas netenka vindikacijos teisės.
      6. Ieškovas praleido CK 1.125 straipsnyje nustatytą 10 metų ieškinio senaties terminą. Apie dokumentų klastojimą ir nepagrįstą nuosavybės teisės atkūrimą ieškovas žinojo jau 2005 m. iš specialisto išvados, todėl teismas turėjo taikyti ieškinio senaties terminą ir ieškinį atmesti.
    2. Apeliaciniu skundu atsakovas L. N. prašo panaikinti Kelmės rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 8 d. sprendimą ir bylą grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
      1. Teismas, nesant byloje neginčijamų įrodymų, kad dokumentai, kurių pagrindu buvo atstatyta nuosavybės teisė į žemės sklypus, yra suklastoti, negalėjo spręsti, jog valstybė prarado turtą dėl padaryto nusikaltimo. Byloje nenustatyta, kad yra padaryta nusikalstama veika ir būtų nustatyti kalti asmenys.
      2. Nors sudaryti žemės įsigijimo sandoriai pripažinti negaliojančiais dėl to, kad nėra dokumentų, patvirtinančių, jog K. Z. buvo žemės sklypų savininkės E. M. giminaitis (anūkas), ir šių dokumentų originalų, tačiau atstatant nuosavybės teisę į žemes, šių dokumentų nepareikalavo nei Šiaulių apskrities viršininko administracija, nei sudarant pirkimo–pardavimo sutartis notaras, kuris yra tiesiogiai atsakingas už sudarytų sandorių teisingumą, todėl tai nereiškia, kad visi turto perleidimo sandoriai turi būti pripažinti negaliojančiais, visų sąžiningų asmenų atžvilgiu ir turi būti taikoma restitucija ar vindikacija natūra. Šiuo atveju yra išlikusi CK 4.96 straipsnio 2 dalyje numatyta sąžiningo įgijėjo garantija, kurią teismas turėjo taikyti.
      3. Ne visada pripažinus sandorį niekiniu ab initio įmanoma visiškai atkurti status quo ante; abstrakčiam grįžimui į pradinę padėtį, t. y. principui „tarsi sutarties niekada nebuvo“ gali priešintis materiali realybė, susiklosčiusi iki teismo sprendimo dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, priėmimo. Šias aplinkybes turėjo įvertinti teismas, siekdamas atkurti teisinę darną šioje byloje susiklosčiusiuose materialiniuose teisiniuose santykiuose (santykių „grandinėje“) tarp asmenų, kurie niekaip nėra susiję su galimai įvykdyta nusikalstama veika.
      4. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neįvertino atsakovo teisėtų lūkesčių.
      5. Restituciją reglamentuojančių nuostatų taikymas nereiškia, kad sandorį dėl turto perleidimo pripažinus negaliojančiu šalys visada grąžinamos į ankstesnę padėtį, t. y. kad savininkui visada grąžinamas turtas, kurį sandorio, vėliau pripažinto negaliojančiu, pagrindu buvo gavęs kitas asmuo. Išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą ir vietoje restitucijos atlikimo natūra ją įvykdyti sumokant ekvivalentą pinigais arba restitucijos apskritai netaikyti. Šiuo atveju teismas turėjo apsvarstyti, ar byloje nėra išimtinių aplinkybių, kurios, turto perleidimo sandorį pripažinus negaliojančiu, leistų atlikti restituciją ne natūra.
      6. Kadangi šiuo atveju visi sandoriai, kurių pagrindu perleista nuosavybės teisė į žemės sklypus, buvo sudaryti notarine tvarka, teismas turėjo į bylos nagrinėjimą įtraukti notarus, sudariusius sandorius, ir ieškovui pasiūlyti patikslinti ieškinį.
      7. Žemės sklypai buvo parduoti iš viešųjų varžytynių per antstolį, taigi jie pirkėjui UAB „RG Medis“ buvo parduoti už rinkos kainą, todėl šioje byloje yra galima restitucija pinigine išraiška, priteisiant valstybei už prarastą žemę 14 318 Eur iš notaro ar asmenų, dėl kurių kaltės buvo atstatyta nuosavybė į žemės sklypus asmeniui, neturėjusiam teisės ją gauti.
    3. Ieškovas Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras atsiliepimu į atsakovų apeliacinius skundus prašo juos atmesti ir nurodo, kad nors baudžiamasis procesas dėl neteisėtai atlikto nuosavybės teisių į buvusios žemės savininkės E. M. valdytą žemės plotą atkūrimo, kurio metu valstybė neteko žemės sklypų, buvo užbaigtas ne apkaltinamuoju nuosprendžiu, tačiau tai nėra kliūtis teismui, nagrinėjančiam civilinę bylą, konstatuoti, kad valstybė prarado šį turtą dėl padaryto nusikaltimo ir taikyti vindikaciją. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriuje nuosavybės teisių atkūrimo procesas į buvusios žemės savininkės E. M. iki nacionalizacijos valdytą 3,83 ha žemės plotą ( - ), buvo pradėtas ir vykdomas neteisėtai suklastotų ir tikrovės neatitinkančių K. Z. prašymo ir giminystės ryšį su buvusia žemės savininke įrodančių dokumentų pagrindu, taigi teismas nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos, teisingai įvertino surinktus įrodymus ir pagrįstai konstatavo nusikalstamos veikos faktą. Teismas, nustatęs, kad valstybė turtą prarado dėl kitų asmenų padarytų nusikaltimų, o šalių nesieja prievoliniai teisiniai santykiai, pripažino šiuos sandorius negaliojančiais ir sklypų pardavėją bei antstolį įpareigojo grąžinti gautas pagal sutartis ir turto pardavimo iš varžytinių aktą pinigų sumas pirkėjams, o žemės sklypus grąžino valstybei CK 4.96 straipsnio 2 dalies pagrindu. Ieškovo pareikštus reikalavimus dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais teismas pagrįstai vertino kaip papildomus reikalavimus, kuriais buvo siekiama buvusios iki teisės pažeidimo padėties atkūrimo. Dėl to be vindikacijos taikant ir kitą asmens pažeistų teisių gynimo būdą (restituciją), jis taikomas tokia apimtimi, kiek tai neliečia pagal vindikacijos taisykles išreikalauto daikto. Todėl teismui pripažinus ginčijamus sandorius negaliojančiais CK 1.80 straipsnio pagrindu, teismas pagrįstai taikė vienašalę restituciją, įpareigodamas žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutarties šalį grąžinti kitai šaliai sumokėtus pinigus. Nėra pagrindo įtraukti į bylos nagrinėjimą trečiaisiais asmenimis notarus, kurie tvirtino tarp šalių sudarytus sandorius, jeigu nei viena iš šalių kaip ieškinio ar atsikirtimo pagrindą nenurodo kokių nors notarų kaltų veiksmų ar neveikimo, turėjusių reikšmės sandorio teisėtumui. Ieškovas 2008 m. liepos 1 d. pareiškė ieškinį nepraleidęs bendrojo 10 metų ieškinio senaties termino, o ieškinį pareiškus, ieškinio senatis nutrūko, todėl teismas pagrįstai netaikė bendrojo 10 metų senaties termino. Žemės sklypo pardavimo iš varžytinių akto, pažeidžiančio esmines valstybės teises (teisę susigrąžinti turtą, prarastą dėl asmenų padarytos nusikalstamos veikos), pripažinimas negaliojančiu sukelia tokias pat pasekmes, kaip ir pripažinus sandorį negaliojančiu.
    4. Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į atsakovų apeliacinius skundus prašo juos atmesti ir nurodo, kad skundo argumentai, jog CK 4.96 straipsnio 2 dalyje nustatytas kvalifikuojantis požymis – padaryto nusikaltimo faktas, kurį nustačius galima išreikalauti nekilnojamąjį turtą ir iš sąžiningo įgijėjo, gali būti konstatuotas tik teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu, yra nepagrįsti. CPK 300 straipsnis leidžia teismui nagrinėjant bylą civilinio proceso tvarka konstatuoti nusikaltimo faktą, tačiau tai jokiu būdu negali būti laikoma asmens nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimu, nes joks asmuo teismo sprendimu neapkaltinamas nusikaltimo padarymu, o tik yra konstatuojamas nusikalstamos veikos faktas, kuris konkrečiai šioje byloje būtinas CK 4.96 straipsnio 2 dalyje nustatytam kvalifikuojančio požymiui konstatuoti ir galimybei nekilnojamąjį daiktą išreikalauti iš sąžiningo įgijėjo. Ginčo žemės sklypas pardavimo iš varžytynių metu buvo ginčo objektu šioje civilinėje byloje ir jam buvo pritaikytas teismo draudimas perleisti nuosavybės teisę, todėl šio žemės sklypo perleidimo sandoris (turto pardavimo iš varžytinių aktas) UAB „RG Medis“ pripažįstamas niekiniu ir negalioja. Šiuo atveju ginčo žemės sklypų savininkas valstybė, praradusi žemės sklypus dėl padaryto nusikaltimo, nebuvo paskutinių žemės sandorių šalimi, todėl teismas pagrįstai sprendė, kad taikytina vindikacija natūra, t. y. 0,95 ha ir 4,55 ha žemės sklypai grąžintini valstybės nuosavybėn.
    5. Trečiasis asmuo S. D. atsiliepimu į atsakovų apeliacinius skundus prašo juos spręsti teismo nuožiūra.
    6. Atsakovas antstolis T. U. atsiliepimu į atsakovų apeliacinius skundus prašo juos spręsti teismo nuožiūra.
  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6Dėl apeliacinio skundo ribų ir ginčo esmės

    1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis), kurios nagrinėjamu atveju nenustatytos. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė (CPK 329 straipsnis).
    2. Byloje buvo sprendžiamas ginčas pagal Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro ieškinį atsakovams dėl pažymų, išduotų dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą perleidimo sutarčių, išvados dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, Šiaulių apskrities viršininko sprendimo, žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos bei vindikacijos taikymo.
    3. Byloje nustatyta, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas į buvusios žemės savininkės E. M. ( - ) valdytą 3,83 ha žemės plotą buvo pradėtas 1995 m. rugsėjo 19 d. K. Z. prašymo grąžinti žemę pagrindu. Vėliau K. Z. 1999-12-31 sutartimi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą neatlygintinai perleido L. N., kuriam Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2002 m. spalio 16 sprendimu buvo atkurtos nuosavybės teisės į E. M. valdytą 3,83 ha žemės, perduodant L. N. neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turtą – 5,5 ha miško sklypą ( - ). L. N. šią žemę dalimis – 0,95 ha ir 4,55 ha – dviem 2003-03-26 sutartimis pardavė S. U.. Antstolio T. U. 2017 m. vasario 27 d. turto pardavimo iš varžytinių aktu S. U. 4,55 ha žemės sklypas buvo parduotas už 14 318 Eur UAB „RG Medis“.
    4. Remiantis baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriuje nuosavybės teisių atkūrimo procesas į buvusios žemės savininkės E. M. turėtą nekilnojamąjį turtą buvo pradėtas ir vykdytas suklastotų bei tikrovės neatitinkančių K. Z. giminystės ryšį su buvusia žemės savininke įrodančių dokumentų pagrindu.
    5. Todėl pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad K. Z. nepriklausė nei vienai Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytų asmenų grupei, kuriems galėjo būti atkurtos nuosavybės teisės, nes K. Z. nesiejo jokie giminystės ryšiai su buvusia žemės savininke E. M., konstatavo, jog visi prokuroro prašomi panaikinti su nuosavybės teisių K. Z. atkūrimu susiję individualaus pobūdžio administraciniai teisės aktai prieštarauja imperatyvioms Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio (kuriame išvardyti teisę į nuosavybės teisių atkūrimą turintys subjektai) ir 9 straipsnio (nustatančio nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus) nuostatoms, todėl juos pripažino negaliojančiais ab initio (nuo jo sudarymo momento). Kadangi neteisėtų administracinių aktų pagrindu įgytas žemės sklypas buvo perleistas kitiems asmenims, tai teismas panaikinęs šiuos aktus, pripažino, jog naikintini ir kiti sandoriai, nes iš neteisės negali atsirasti teisė.
    6. Pripažinęs administracinius aktus negaliojančiais, teismas taikė nekilnojamojo turto vindikaciją ir vienašalę sandorių restituciją, t. y. nusprendė, kad žemė iš svetimo neteisėto valdymo turi būti grąžinta valstybei CK 4.95 straipsnio ir 4.96 straipsnio 2 dalies pagrindu, nes žemę jos savininkas – valstybė – prarado dėl padaryto nusikaltimo.
    7. Su priimtu teismo sprendimu nesutinka atsakovai L. N. ir S. U., teigdami, jog teismas pareikštiems reikalavimams turėjo taikyti ieškinio senatį, o nusikalstama veika negalėjo būti nustatyta, kadangi nebuvo nustatyti kalti asmenys ir nebuvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, ir todėl turtas negalėjo būti išreikalautas iš sąžiningo įgijėjo. Apeliantų nuomone, teismas taip pat turėjo apsvarstyti, ar byloje nėra išimtinių aplinkybių, dėl kurių būtų galima taikyti restituciją ne natūra, be to, nurodo, kad nusipirkus turtą antstolio organizuotose varžytynėse vindikacija negalima.

7Dėl vindikacijos galimumo, konstatavus nusikalstamos veikos faktą

    1. CK 1.80 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad turtas, buvęs pripažinto negaliojančiu sandorio dalyku, negali būti išreikalautas iš jį sąžiningai įgijusio trečiojo asmens, išskyrus šio kodekso 4.96 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse numatytus atvejus. Pirmosios instancijos teismas, taikydamas vindikaciją ir išreikalaudamas valstybės turtą iš atsakovų S. U. ir UAB „RG Medis“, būtent ir rėmėsi CK 4.96 straipsnio 2 dalies nuostata, numatančia, kad iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo, kadangi teismas nustatė, jog valstybė turtą prarado dėl kitų asmenų nusikaltimo.
    2. Apeliantai prieštarauja teismo padarytai išvadai, jog nagrinėjamu atveju buvo pagrindas nustatyti nusikaltimo faktą, kadangi nebuvo nustatyti kalti asmenys ir nebuvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, nes baudžiamoji byla, kurioje kaltinimai buvo pateikti S. D. (trečiasis asmuo byloje), buvo nutraukta suėjus senaties terminui.
    3. Pirmosios instancijos teismas tokius atsakovų atsikirtimus taip pat vertino ir, juos atmesdamas, sprendė, kad nusikaltimo, kaip CK 4.96 straipsnio 2 dalies kvalifikuojančio požymio, faktas gali būti konstatuotas ir nagrinėjant bylą civilinio proceso tvarka, nors baudžiamąja tvarka vykdytame procese ir nenustatytas konkretus nusikaltimą padaręs asmuo.
    4. Kolegija sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija. Pirmiausia, CK 4.96 straipsnio 2 dalyje naudojama padaryto nusikaltimo sąvoka įstatymo leidėjo nėra susieta su apkaltinamojo nuosprendžio priėmimu.
    5. Be to, civilinių ir baudžiamųjų įstatymų skirtinga paskirtis bei skirtingi teisinio reglamentavimo principai lemia netapačią tam tikrų teisės institutų ir sąvokų reikšmę civiliniuose ir baudžiamuosiuose teisiniuose santykiuose. Civilinės teisės normos (materialiosios ir procesinės) nepateikia nusikaltimo sąvokos, baudžiamuosiuose įstatymuose nusikalstamos veikos pagal įvairius požymius kvalifikuojamos kaip atskiri nusikaltimai, tačiau civiliniuose santykiuose toks kvalifikavimas gali neturėti esminės arba jokios reikšmės. Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra suformuota taisyklė, kad nuostatos dėl netapačių tam tikrų teisės institutų sąvokų, reikšmės ir taikymo pasekmių skirtumų baudžiamuosiuose ir civiliniuose santykiuose, kas realiai paaiškinama tuo, kad esminiai skirtingi baudžiamųjų ir civilinių įstatymų tikslai bei paskirtis, lemia tai, jog ir civilinėje byloje gali būti konstatuojamas nusikalstamos veikos faktas (nors vykdytame baudžiamajame procese ir nepriimamas nuosprendis), kuris tampa kvalifikuojančiu požymiu sprendžiant dėl civilinės atsakomybės taikymo ir jos ribų. Toks faktas gali būti konstatuotas nagrinėjant bylą civilinio proceso tvarka, nors ir vykdytame baudžiamajame procese nenustatytas konkretus nusikaltimą padaręs asmuo, ir tai negalės būti laikoma asmens nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimu, nes joks asmuo teismo sprendimu neapkaltinamas nusikaltimo padarymu, o tik konstatuojamas nusikalstamos veikos faktas, kuris atskirais įstatymų nustatytais atvejais yra būtinas civilinių santykių teisiniam kvalifikavimui. Taigi nusikaltimo fakto konstatavimas galimas ir bylą nagrinėjant civilinio proceso tvarka, neįvardijant konkretaus, galimai kalto dėl nusikaltimo padarymo asmens, jei šis klausimas dėl objektyvių priežasčių neišsprendžiamas vykdyto baudžiamojo proceso nustatyta tvarka priimant nuosprendį. Kita vertus, teismas, nagrinėjantis konkrečią bylą civilinio proceso nustatyta tvarka, pagal CPK 300 straipsnį kompetentingas konstatuoti nusikaltimo požymius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2007).
    6. Todėl apeliantų argumentai, kad CK 4.96 straipsnio 2 dalyje nustatytas kvalifikuojantis požymis – padaryto nusikaltimo faktas, kurį nustačius galima išreikalauti nekilnojamąjį turtą ir iš sąžiningo įgijėjo, gali būti konstatuotas tik teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu, yra nepagrįsti, ir atvirkščiai, pirmosios instancijos teismo nurodytos teisės normos aiškinimas atitinka suformuotą šios normos taikymo praktiką.
    7. Kolegija konstatuoja, kad bylą išnagrinėjus iš esmės, buvo pagrindas pripažinti valstybės nuosavybės teisių pažeidimą, kadangi nuosavybės teisių atkūrimo procesas į buvusios žemės savininkės E. M. turėtą nekilnojamąjį turtą buvo pradėtas ir vykdytas suklastotų bei tikrovės neatitinkančių K. Z. giminystės ryšį su buvusia žemės savininke įrodančių dokumentų pagrindu, ir pagrįstai taikyta vindikacija, nustačius CK 4.96 straipsnio 2 dalies taikymo kvalifikuojantį požymį – nusikaltimo padarymo faktą.
    8. Vindikacijos atveju turtas išreikalaujamas iš sąžiningo įgijėjo ir perduodamas savininkui ir tokiu atveju nėra sprendžiamas žalos, padarytos sąžiningam įgijėjui perleidus turtą be savininko valios, atlyginimo klausimas, vindikacijos būdu tik ginamos pažeistos turto savininko teisės. Todėl atmestini atsakovo S. U. apeliacinio skundo argumentai, kad nenustačius kaltų dėl nusikaltimo padarymo asmenų jis netenka galimybės reikalauti žalos atlyginimo, nes tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ir atsakovui neužkertamas kelias reikšti reikalavimą dėl žalos atlyginimo iš kaltų dėl jos padarymo asmenų, net ir nenustačius kaltų dėl nusikaltimo padarymo asmenų.
    9. Atsakovo L. N. apeliacinio skundo argumentai, kad Lietuvos teismo ekspertizės centro Šiaulių skyriui išvadoje nurodžius, jog išvada dėl dokumentų suklastojimo yra tiktai tikėtina, nes nėra dokumentų originalų, negali būti nustatytas dokumentų klastojimo faktas (remiantis CPK 184 straipsniu), atmestini. Pirmiausia, būtent dokumentų, kuriuos tyrė ekspertai, pagrindu buvo pradėtas nuosavybės teisių atkūrimo procesas, t. y. jų pagrindu atsirado teisinės pasekmės, dėl kurių valstybė prarado nekilnojamąjį turtą. Antra, ekspertai tuos dokumentus tyrė ir nustatė klastojimo požymius ir trečia, dokumentų klastojimo faktą patvirtina ir kiti įrodymai – K. Z. prašymas pakeisti pasą, kuriame tėvais nurodyti P. Z. ir M. Z., (t. 1, b. l. 25), o ne P. Z. ir S. M. Z., kaip nurodyta nuosavybės teisių atkūrimui pateiktame K. Z. gimimo liudijime (t. 1, b. l. 23), taip pat ir archyvo pažymos (t. 1, b. l. 27-28).

8Dėl restitucijos taikymo

    1. Atsakovai S. U. ir L. N. nesutinka ir dėl restitucijos taikymo, kadangi, jų nuomone, teismas turėjo svarstyti, ar nėra išimtinių aplinkybių, dėl kurių restitucija natūra šiuo atveju būtų netaikytina.
    2. CK 6.145 straipsnio 2 dalyje, kuria remiasi apeliantai, yra nustatyta, kad išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Atsakovo S. U. teigimu, iš jo išreikalavus žemės sklypus, valstybė nepagrįstai praturtėtų ir tai atsakovas grindžia vieno iš jo sklypų – 4,55 ha sklypo išaugusia verte, ką, jo nuomone, patvirtina faktas, kad šis žemės sklypas buvo parduotas iš varžytynių už 14 318 Eur, kai jis sklypą buvo pirkęs už 1 448,10 Eur.
    3. CK 6.146 straipsnyje įtvirtinta, kad restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims. Tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais, o piniginio ekvivalento paskaičiavimą reglamentuoja CK 6.147 straipsnis.
    4. Tačiau nagrinėjamu atveju yra taikomi du skirtingi savininko pažeistų teisių gynimo būdai – vindikacija ir restitucija. Pažymėtina, kad vindikacija ir restitucija yra savarankiški, tarpusavyje nekonkuruojantys teisių gynimo būdai. Restitucija taikoma tik tada, kai asmenis sieja prievoliniai santykiai. Vindikacinis ieškinys yra daiktinis teisinis ieškinys, esantis absoliutaus pobūdžio, t. y. šį gynimo būdą savininkas gali naudoti prieš bet kurį asmenį, kuris neteisėtai valdo savininkui priklausantį daiktą. Vindikacinio ieškinio objektas yra daiktas, o ne reikalavimo teisė ar skolininko pareiga. Vindikacinis ieškinys gali būti pareiškiamas tik tada, kai šalių nesieja prievoliniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2010; 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009).
    5. Atsižvelgiant į tai, nusprendus taikyti turto vindikaciją, neatsiranda pagrindo svarstyti dėl restitucijos natūra galimumo (negalimumo), kadangi vindikacija ir yra turto išreikalavimas, t. y. jo grąžinimas teisėtam savininkui. Todėl pripažinus sandorius negaliojančiais ir esant savininko reikalavimui taikyti turto vindikaciją, faktiškai galima tik vienašalė sandorio restitucija, nes turto grąžinimas pagal prievolinius santykius yra negalimas, kadangi jis grąžinamas teisėtam savininkui. Pirmosios instancijos teismas taikė būtent tokią nuginčytų sandorių restituciją.
    6. Ginčo atveju pripažinus sandorius negaliojančiais taikomos CK 1.80 straipsnio 2 dalies nuostatos, kuriose nurodyta, kad kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių. Taigi restitucija yra civilinių teisių gynybos būdas, kai šaliai grąžinama tai, ką ji perdavusi kitai šaliai, o iš nepagrįstai įgijusios šalies išieškoma tai, ką ši nepagrįstai gavusi, t. y. atkuriant padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo (CK 1.138 straipsnio 2 punktas).
    7. Atsižvelgiant į tai, taikius atsakovų (S. U. ir UAB „RG Medis“) įgyto turto vindikaciją, turto grąžinimas natūra pripažintų negaliojančiais sandorių šalims yra negalimas, o šaliai grąžinama tai, ką ji perdavusi kitai šaliai.
    8. Taip pat pažymėtina, kad CK 4.97 straipsnyje yra reglamentuota atsiskaitymo grąžinant iš neteisėto valdymo tvarka, o būtent šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad neteisėtas sąžiningas valdytojas turi teisę reikalauti iš savininko atlyginti visas jo padarytas dėl daikto būtinas išlaidas, kurių nepadengė iš daikto gautos pajamos, o 4 dalyje – kad neteisėtas sąžiningas valdytojas turi teisę pasilikti savo padarytas dalis, kuriomis buvo pagerintas daiktas, jeigu jos gali būti atskirtos nesužalojant daikto, jeigu pagerintų dalių atskirti negalima arba daiktas buvo pagerintas kitaip, neteisėtas sąžiningas valdytojas turi teisę reikalauti atlyginti dėl pagerinimo padarytas išlaidas, bet ne didesnes kaip daikto vertės padidėjimas. Tačiau atsakovas S. U. tokio reikalavimo byloje nebuvo pareiškęs.

9Dėl vindikacijos negalimumo turtą pardavus iš varžytynių

    1. Kaip jau nustatyta, antstolio T. U. 2017 m. vasario 27 d. turto pardavimo iš varžytinių aktu S. U. 4,55 ha žemės sklypas buvo parduotas už 14 318 Eur UAB „RG Medis“. Teismo sprendimu žemės sklypas (4,55 ha) išreikalautas iš UAB „RG Medis“ jį grąžinant valstybės nuosavybėn, o iš antstolio T. U. atsakovei UAB „RG Medis“ priteista 14 318 Eur.
    2. CK 4.96 straipsnio 4 dalyje reglamentuota, kad šiame straipsnyje nurodytos taisyklės (daikto išreikalavimo iš sąžiningo įgijėjo taisyklės) netaikomos, kai daiktas parduotas ar kitaip perleistas teismo sprendimams vykdyti nustatyta tvarka.
    3. Tačiau nagrinėjamo ginčo atveju atsakovė UAB „RG Medis“, iš kurios išreikalautas žemės sklypas, ir antstolis T. U., vykdęs varžytynes, bylos nagrinėjimo metu sutiko su reikalavimu pripažinti turto pardavimo iš varžytinių aktą negaliojančiu ir apeliacinio skundo dėl šios sprendimo dalies taip pat nepadavė. Tai reiškia, kad ginčo dėl šio reikalavimo patenkinimo nėra, o turto išreikalavimas iš UAB „RG Medis“ atsakovų S. U. ir L. N. teisių ir pareigų nepaliečia ir jų nepažeidžia. Pažymėtina ir tai, kad turtas iš varžytynių buvo parduotas jau iškėlus šią bylą ir teismui taikius laikinąsias apsaugos priemones – draudimą S. U. perleisti nuosavybės teises į nurodytą žemės sklypą, kuris tik per klaidą Nekilnojamojo turto registre buvo panaikintas (t. 1, b. l. 66-70).

10Dėl teisėtų lūkesčių principo pažeidimo

    1. Atsakovas L. N. apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog teismas neįvertino atsakovo teisėtų lūkesčių.
    2. CK 1.2 straipsnyje reglamentuojamas teisėtų lūkesčių principas įtvirtina idėją, kad būtina pripažinti, gerbti ir ginti teisėtai įgytas civilines teises, t. y. asmuo turi pagrindą tikėti, kad, veikdamas pagal galiojančius įstatymus, jis gali siekti tam tikrų tikslų, ir tokio asmens lūkesčiai turi būti apsaugoti. Taigi teisėtų lūkesčių apsaugos principas saistomas pareigos laikytis prisiimtų įsipareigojimų bei teisės pagrįstai tikėtis, kad asmens pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikomos tam tikrą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos. Byloje nustatyta, kad atsakovai žemės sklypus įgijo neteisėtų ir imperatyvioms teisės normoms prieštaraujančių administracinių aktų ir vėliau sudarytų perleidimo sandorių pagrindu, todėl jie negali turėti teisėto lūkesčio išsaugoti nuosavybės teises į šį turtą.

      11

    3. Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2008 m. spalio 30 d. nutarime ,,Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.96 straipsnio 2 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ yra išaiškinęs, kad asmuo, nors ir sąžiningai įgijęs turtą, kurį savininkas prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo, nėra prilyginamas to daikto savininkui. Taigi savininko ir sąžiningo įgijėjo teisinis statusas pagal Civilinį kodeksą yra nevienodas. Būtų paneigiamas Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas, jeigu, savininkui praradus turtą dėl kito asmens padaryto nusikaltimo, savininko teisės nebūtų ginamos. Savininkui praradus turtą dėl kito asmens padaryto nusikaltimo, nereiškia, kad jis praranda nuosavybės teises ir kitas asmuo, įgijęs šį turtą, tampa jo savininku. Šis principas yra svarbi konstitucinė nuosavybės teisių apsaugos garantija. Konstitucinis Teismas nurodytame nutarime konstatavo, kad CK 4.96 straipsnio 2 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu, pagal kurį nekilnojamasis daiktas iš sąžiningo įgijėjo yra paimamas tais atvejais, kai savininkas jį prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo, nenukrypstama nuo Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintų imperatyvų. Tokios pozicijos laikomasi ir formuojant kasacinio teismo praktiką šiuo klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2011, 2011 m. gegužės 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2011).
    4. Dėl nurodytų argumentų nėra pagrindo konstatuoti atsakovo L. N. teisėtų lūkesčių pažeidimo, ypač, kai jis teisę į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės teisės atstatymą 1999 m. gruodžio 30 d sutartimi iš K. Z. įgijo neatlygintinai (t. 1, b. l. 13).

12Dėl į bylą neįtrauktų asmenų (notarų) teisių ir pareigų pažeidimo

    1. Atsakovas L. N. apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nesvarstė dėl galimos notarų civilinės atsakomybės ir be pagrindo notarų neįtraukė į bylą trečiaisiais asmenimis, kadangi ginčo sandoriai buvo patvirtinti notarine tvarka.
    2. Absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu pripažįstami atvejai, kai pirmosios instancijos teismas nusprendžia dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Kasacinio teismo praktika dėl CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto taikymo ir aiškinimo yra suformuota ir joje laikomasi nuostatos, kad absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, bet tik tais, kai tai susiję su įstatyme nustatytais padariniais – sprendimu turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų teisių ar pareigų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2008; 2011 m. liepos 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-334/2011). Nusprendimas dėl asmenų teisių ir pareigų turėtų būti suprantamas kaip teisių ir pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai.
    3. Kasacinis teismas taip pat yra ne kartą konstatavęs, kad tai, jog teismo sprendime asmuo nurodomas kaip tam tikro santykio subjektas, nekeičiant jo padėties, nesukuriant šiuo konstatavimu jam teisių ir pareigų, negali būti pripažįstama absoliučiu pagrindu naikinti teismo sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2008; 2010 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2010).
    4. Remiantis nurodyta teismų praktika, nors skundžiamu teismo sprendimu buvo pripažinti negaliojančiais notarių (V. B. ir V. R.) patvirtinti sandoriai, tačiau tokiu sprendimu nebuvo nuspręsta dėl notarių teisių ir pareigų. Sandoriai pripažinti negaliojančiais nekonstatavus notarių neteisėtų veiksmų, kadangi sandorių neteisėtumą lėmė ne jų veiksmai, bet nustačius, kad nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą procesas buvo pradėtas ir vykdytas suklastotų bei tikrovės neatitinkančių K. Z. giminystės ryšį su buvusia žemės savininke įrodančių dokumentų pagrindu. Nei ieškinyje, nei atsakovų atsikirtimuose nebuvo nurodyta, kad sandorių neteisėtumą nulėmė notarių neteisėti veiksmai. Todėl konstatuotina, kad tokiu teismo sprendimu nebuvo nuspręsta dėl notarių, tvirtinusių ginčo sandorius, teisių ir pareigų.

13Dėl ieškinio senaties

    1. Atsakovas S. U. apeliaciniame skunde kelia ieškinio senaties taikymo klausimą, teigdamas, kad jis teismo posėdžio metu prašė taikyti ieškinio senaties terminą, kadangi ieškovas yra praleidęs CK1.125 straipsnyje nustatytą 10 m ieškinio senaties terminą.
    2. Tačiau kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, jog atsakovas S. U. prašymo taikyti ieškinio senatį įstatymo nustatyta tvarka nebuvo pareiškęs, kadangi apie tai jo atstovė užsiminė tik baigiamosiose kalbose.
    3. Teisinio santykio šalis nuo jai keliamo reikalavimo gali gintis ieškinio senaties terminu, jei kita šalis nepateisinamai ilgą laiką neprašė savo teisės apsaugos, dėl ko pažeidimo pašalinimas gali nebeturėti tokios teisinės vertės, kaip teisinių santykių stabilumas (vadinamoji apsauginė senaties termino funkcija) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425-686/2015). Tačiau CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas savo atsikirtimus būtų grindęs ieškinio senaties taikymu, o baigiamųjų kalbų dalyviai neturi teisės savo kalbose remtis aplinkybėmis, kurių teismas netyrė, taip pat įrodymais, kurie nebuvo tiriami teismo posėdyje (CPK 253 straipsnio 4 dalis). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šio prašymo taikyti ieškinio senatį, pareikšto baigiamųjų kalbų metu, nesprendė.

14Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

15Kelmės rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

16Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai