Byla 3K-7-90/2009

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė), Sigito Gurevičiaus, Janinos Januškienės, Gintaro Kryževičiaus, Algio Norkūno, Sigitos Rudėnaitės ir Antano Simniškio (pranešėjas), rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės antstolės R. S. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 23 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų A. G. ir Vilmanto G. ieškinį atsakovams antstolei R. S, M. K., O. P., trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „BTA draudimas“, dėl turto pardavimo iš varžytynių akto bei protokolo pripažinimo negaliojančiais ir varžytynių pripažinimo neįvykusiomis.

2Išplėstinė teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Kauno miesto apylinkės teismo hipotekos teisėjo 2004 m. liepos 1 d. nutartimi, patenkinant O. P. reikalavimus, nutarta iš skolininko V. G. ne ginčo tvarka išieškoti 123 500 Lt skolą, priverstinai parduoti iš varžytynių V. G. turtą – gyvenamąjį namą su priklausiniais. Vykdydama šią nutartį, antstolė R. S. 2004 m. liepos 14 d. areštavo skolininko V. G. turtą – gyvenamąjį namą, du ūkinius pastatus, šiltnamį ir kiemo statinius; turto arešto akte viso areštuoto turto vertė nurodyta 403 000 Lt. Antstolei paskyrus šio turto ekspertizę, ekspertas nustatė, kad turto rinkos vertė priverstinai parduoti yra 210 000 Lt. Šis turtas 2005 m. kovo 1 d. turto pardavimo iš varžytynių aktu parduotas pirkėjai M. K. iš viso už 176 500 Lt. Turto pardavimo iš varžytynių aktas 2005 m. kovo 22 d. patvirtintas Kauno miesto apylinkės teismo teisėjo rezoliucija. 2005 m. balandžio 6 d. V. G. mirė, ieškovai yra jo teisių perėmėjai.

5Ieškovai nurodė, kad parduotas turtas buvo įsigytas V. ir A. G. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pagrindu, todėl, išvaržant V. G. turtą, turėjo būti išskirta ieškovės, kaip bendraturtės (sutuoktinės), turto dalis. Ieškovai pažymėjo, kad antstolė ne tik nesikreipė į teismą dėl bendrasavininkės dalies nustatymo bendrojoje nuosavybėje, bet ir nepaaiškino ieškovei, kad ši pati kreiptųsi į teismą dėl jungtinės nuosavybės teisėmis priklausančio turto padalijimo. Be to, ieškovų nuomone, iš varžytynių parduoto turto kaina buvo nustatyta per maža. Turto savininkai nesutiko su turto vertintojo kandidatūra, tačiau skolininko prašymai dėl naujo vertintojo buvo atmesti. Turto savininkai savo lėšomis atliko turto ekspertizę ir šios ekspertizės išvada (turto vertė – 370 000 Lt) prieštaravo teismo paskirto turto vertintojo išvadai (212 000 Lt). Ieškovai prašė pripažinti negaliojančiais 2005 m. kovo 1 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą, turto pardavimo iš varžytynių protokolą ir įvykusias varžytynes.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

7Kauno apygardos teismas 2006 m. rugsėjo 12 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad antstolės R. S. kontoroje 2004 m. liepos 12 d. gauta vykdyti Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. liepos 1 d. nutartis dėl priverstinio, ne ginčo tvarka skolos išieškojimo iš V. G.; nutartyje nurodyta priverstinai parduoti iš varžytynių V. G. turtą (duomenys neskelbtini). Pažymėjęs, kad pirmiau nurodyta teismo nutartis priimta CPK 558 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, kad priverstine tvarka parduotinas turtas šioje įsiteisėjusioje teismo nutartyje yra nurodytas ir kad pagal CPK 584 straipsnio 1 dalies 1 punktą antstolė tokią nutartį privalėjo vykdyti, teismas sprendė, kad šioje byloje nediskutuotinas klausimas dėl priverstine tvarka parduotino turto masto ir apimties. Atkreipęs dėmesį į tai, kad ieškovė neginčija fakto, jog ji davė sutikimą vyrui įkeisti santuokos metu įgytą nekilnojamąjį turtą, teismas konstatavo, kad realizuojant hipoteka įkeistą turtą CPK 666 straipsnio nuostatos netaikomos ir skolininko dalis bendrame turte nenustatinėjama. Teismas pažymėjo, kad CPK 602 straipsnyje nustatytas išsamus pagrindų, kuriems esant turto pardavimo iš varžytynių aktas gali būti pripažintas negaliojančiu, sąrašas. Skolininko V. G. turtas buvo areštuotas 2004 m. liepos 14 d. dalyvaujant skolininkui ir jo sutuoktinei – ieškovei A. G.. Teismas nurodė, kad nors turto arešto akte buvo nurodyta areštuoto turto vertė 403 000 Lt, tačiau teisme antstolė R. S. paaiškino, jog tokią areštuojamo turto vertę nurodė skolininkas V. G.. Kadangi po statiniais esanti žemė nėra skolininko nuosavybė, tai antstolei kilo abejonių dėl areštuoto turto vertės, todėl ji 2004 m. spalio 28 d. paskyrė ekspertizę turto vertei nustatyti. Nors skolininkas nesutiko su antstolės paskirtu ekspertu ir prašė skirti jo siūlomą asmenį, tačiau konkrečių eksperto nušalinimo pagrindų nenurodė, todėl jo prašymas nebuvo patenkintas; šį antstolės patvarkymą patvirtino teisėjas (CPK 682 straipsnio 1 dalis). 2005 m. sausio 7 d. aktu antstolės paskirtas ekspertas nustatė V. G. turto vertę 212 000 Lt. Kadangi areštuoto turto vertę CPK 681 straipsnyje nustatyta tvarka nustatė ekspertas, tai antstolė, teismo vertinimu, pagrįstai šią vertę pripažino areštuoto turto verte (CPK 681 straipsnio 4 dalis) ir, skelbdama varžytynes, parduodamo turto kainą nustatė pagal CPK 718 straipsnio nuostatas. Nurodęs, kad nei išieškotojas, nei skolininkas prieštaravimų dėl ekspertizės išvados nepareiškė, papildomos ar pakartotinės ekspertizės skirti neprašė, teismas sprendė, jog parduodamo turto kaina nustatyta teisingai (CPK 682 straipsnio 2 dalis). Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovų pateikta turto įvertinimo ataskaita yra parengta jau po turto pardavimo iš varžytynių – 2005 m. kovo 25 d. – ir šioje ataskaitoje rinkos vertė nustatyta tam atvejui, jeigu turtas būtų parduodamas laisvo pardavimo sąlygomis. Tuo tarpu antstolės patvarkymu paskirtos ekspertizės akte turto kaina nustatyta būtent parduoti per antstolio kontorą. Teismas darė išvadą, kad antstolė R. S., nustatydama parduodamo turto kainą, teisės normų nepažeidė, todėl nėra pagrindo turto pardavimo iš varžytynių aktą pripažinti negaliojančiu. Teismas nustatė, kad V. G. ir A. G. su skundu dėl antstolės veiksmų parduodant turtą iš varžytynių į teismą kreipėsi 2005 m. kovo 14 d., tačiau skundas buvo paduotas su trūkumais, todėl priimtas tik 2005 m. balandžio 8 d. Tuo tarpu turto pardavimo iš varžytynių aktas teisėjo rezoliucija buvo patvirtintas 2005 m. kovo 22 d., t. y. pasibaigus CPK 725 straipsnio 1 dalyje nustatytam minimaliam terminui. Kadangi pareiškėjai teismo nustatytu terminu pašalino skundo dėl antstolės veiksmų trūkumus, tai laikytina, kad jų skundas teismui buvo paduotas 2005 m. kovo 14 d. (CPK 115 straipsnio 3 dalis). Teismas konstatavo, kad jeigu varžytynių aktas patvirtintas rezoliucija, tai šio teisėjo veiksmo teisėtumas ir pagrįstumas sprendžiamas, nagrinėjant ieškinį dėl varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu. Teismas sprendė, kad, nenustačius antstolės veiksmų vykdant varžytynes neteisėtumo, nėra pagrindo pripažinti, kad varžytynių aktas yra patvirtintas neteisėtai; atkreipė dėmesį į tai, kad ir patys pareiškėjai savo procesinių teisių atžvilgiu elgėsi nerūpestingai, neinformavo antstolės apie tai, kad yra paduotas skundas dėl jos veiksmų, nors tai būtų užkirtę kelią aktui patvirtinti iki bus išnagrinėtas skundas dėl antstolės veiksmų. Teismas nurodė, kad antstolė neturėjo procesinės pareigos rūpintis skolininko atstovavimu vykdymo procese. Ieškovė neginčija fakto, kad apie visus vykdomojoje byloje atliekamus veiksmus buvo informuojamas tiek skolininkas, tiek ieškovė, kaip skolininko sutuoktinė. Be to, ieškovė, įgyvendindama tiek sutuoktinio, tiek savo teises, nepasinaudojo CPK 704 straipsnyje suteikta teise pasiūlyti iš varžytynių parduodamo turto pirkėją.

8Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovų apeliacinį skundą, 2008 m. rugsėjo 23 d. sprendimu Kauno apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 12 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkino: pripažino negaliojančiais 2005 m. kovo 1 d. turto pardavimo iš varžytynių protokolą, turto pardavimo iš varžytynių aktą bei įvykusias varžytynes; priteisė iš antstolės R. S. atsakovei M. K. 176 500 Lt; priteisė iš atsakovės M. K. ieškovams gyvenamąjį namą, du ūkinius pastatus, šiltnamį ir kiemo statinius (duomenys neskelbtini). Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir išvadomis dėl išieškojimo nukreipimo į ieškovei priklausantį turtą. Nurodžiusi, kad vykdomojoje byloje nėra jokių duomenų, jog vykdymo proceso šalys būtų nesutikusios su turto arešto akte nurodytu turto įkainojimu (CPK 681 straipsnio 3 dalis), kolegija konstatavo, kad turto arešto akte nurodyta kaina galėjo būti remiamasi nustatant pirmosiose varžytynėse parduodamo turto pradinę kainą (CPK 718 straipsnis). Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad, dar prieš antstolei 2004 m. spalio 28 d. paskiriant ekspertizę, vykdomojoje byloje buvo nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas, kuriame, 2000 m. spalio 30 d. duomenimis, ginčo pastatų vidutinė rinkos vertė nurodyta 250 494 Lt. Atsižvelgdama į pirmąjį turto įvertinimą, padarytą areštuojant turtą, į tai, kad skolininkas nepasitikėjo ekspertu A. B., reiškė jam nušalinimą, eksperto nustatyta vertė daug mažesnė negu dar 2000 m. nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodoma pastatų vertė, antstolė, kolegijos nuomone, turėjo pagrindą papildomai išsiaiškinti areštuoto turto vertę, kad parduodant šį turtą iš varžytynių nebūtų pažeisti vykdymo procese dalyvaujančių asmenų interesai, tačiau antstolė to nepadarė. Kolegija pažymėjo, kad nagrinėjant ginčą trys skirtingi ekspertai ir turto vertintojai nustatė, kokia buvo ginčo pastatų vertė jų pardavimo iš varžytynių metu: remiantis jų išvadomis 2004 m. lapkričio mėnesį ginčo pastatų vertė buvo 370 000 Lt, 273 214 Lt ir 312 000 Lt. Nė vieno iš šių vertinimų metu nebuvo nustatyta ginčijamo turto rinkos kaina, artima eksperto A. B. nustatytai kainai, t. y. 212 000 Lt. Vertindama pirmiau nurodytų įrodymų visumą, kolegija sprendė, kad ginčo turtas buvo parduotas iš varžytynių už nepagrįstai žemą kainą, t. y. daugiau kaip 30-50 proc. mažesnę negu byloje nustatyta šio turto rinkos kaina. Toks kainos skirtumas, kolegijos vertinimu, pripažintinas esmingai mažesniu, todėl parduodant turtą per žema kaina buvo pažeistos skolininko teisės. Atsižvelgdama į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, kad, parduodant turtą už gerokai mažesnę nei rinkos kainą, teismų praktikoje pagrįstai pripažįstamas ne tik turtą pardavusio, bet ir jį nupirkusio asmens nesąžiningumas, kolegija sprendė, jog turto pardavimo iš varžytynių sandoris neteisėtas, o sandorio šalys nesąžiningos (CK 1.80, 1.81 ir 6.307 straipsniai, CPK 602 straipsnio 6 punktas), todėl sandoris pripažintinas negaliojančiu ir taikytina restitucija. Kolegija konstatavo, kad pagal Antstolių įstatymo 16 straipsnio 1 dalį antstolis už savo paties ir savo darbuotojų padarytą žalą atsako įstatymų nustatyta tvarka. Tuo atveju, kai sandoris pripažįstamas negaliojančiu dėl antstolio kaltės, pinigai turto pirkėjui priteisiami ir išmokami iš varžytynes vykdžiusio antstolio. Kadangi gyvenamasis namas, ūkiniai pastatai, šiltnamis ir kiemo statiniai pagal turto pardavimo iš varžytynių aktą buvo parduoti už 176 500 Lt, tai nurodyta suma priteisiama iš antstolės R. S. atsakovei (pirkėjai) M. K., o V. G. priklausęs ir iš varžytynių parduotas turtas priteisiamas jo teisių perėmėjams – ieškovams.

9III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

10Kasaciniu skundu atsakovė antstolė R. S. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 23 d. sprendimą ir bylą grąžinti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

111. Apeliacinės instancijos teismo teiginys, kad antstolė nenurodė jokių prieštaravimų ar abejonių dėl ekspertizės akte nurodytos turto kainos, anot kasatorės, prieštarauja patvarkymui dėl ekspertizės paskyrimo. Kasatorė pažymi, kad, turto vertę – 212 000 Lt nustačius ekspertui, areštuoto turto verte laikoma eksperto nustatyta vertė (CPK 681 straipsnio 1, 4 dalys). Apeliacinės instancijos teismas paskyrė dvi ekspertizes, kurios nustatė parduoto turto kainą atitinkamai 273 000 Lt ir 312 000 Lt. Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad paskutinioji ekspertizė buvo atlikta 2008 m. kovo 31 d., t. y. praėjus trejiems metams nuo varžytynių, be to, atlikta nekokybiškai – nustatydamas vertę lyginamosios vertės metodu, ekspertizės autorius parinko analogus, turinčius esminių skirtumų, taip pat ekspertizės akte nemažai vienas kitam prieštaraujančių teiginių.

122. Kasatorės nuomone, skundžiamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Enifas“ v. antstolė V. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-525/2004; 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. V. ir kt. v. V. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-360/2005; 2007 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje antstolis A. S. v. UAB „Edana“ ir kt., bylos Nr. 3K-7-5/2007; 2008 m. birželio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. antstolis M. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-293/2008). Kasatorė pažymi, kad nurodytose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtose bylose turtas antstolio buvo pardavinėjamas be eksperto įvertinimo. Nagrinėjamoje byloje paskirtų ekspertizių nustatyta didžiausia turto kaina buvo 312 000 Lt. Anot kasatorės, netgi vadovaujantis šia nekokybiškos ekspertizės nustatyta kaina, pradinė turto pardavimo pirmosiose varžytynėse kaina būtų buvusi 249 600 Lt, ir tai nėra toks didelis skirtumas, kaip pirmiau nurodytose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse.

133. Apeliacinės instancijos teismui pritaikius vienašalę restituciją, skolininkai, atgavę namą ir nebeturintys pareigos grąžinti skolą, akivaizdžiai praturtėjo. Kokie bebūtų skolininkų praradimai, jų turto padidėjimas šiame procese neatitinka teisingumo ir protingumo principų, įtvirtintų CK 1.5 straipsnyje, ir prieštarauja CK 6.237, 6.242 straipsnių nuostatoms dėl nepagrįsto praturtėjimo. Kasatorės manymu, vadovaujantis protingumo ir teisingumo principais galimas tik parduoto namo realios vertės ir faktiškos pardavimo kainos skirtumo priteisimas skolininkams. Siekiant kreditorių ir skolininko teisėtų interesų apsaugos pusiausvyros, vadovaujantis koncentracijos ir ekonomiškumo principais, įtvirtintais CPK 7 straipsnyje, net ir pripažinus, kad turtas parduotas už per mažą kainą, būtų galima priteisti kainų skirtumą. Kasatorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas realios namo kainos nenustatė, nors buvo ne viena ekspertizė; neatskleidė dalies bylos esmės, todėl byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

144. Anot kasatorės, turto pirkėjo ir antstolės santykiuose ji (kasatorė) yra skolininkė, o pirkėjas – kreditorius. Nors apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad dėl neteisėto turto pardavimo varžytynėse kalti ir antstolė, ir pirkėjas, tačiau visą nuostolį pirkėjui priteisė iš kasatorės. Toks teismo sprendimas prieštarauja įstatymų nuostatai, kad kaltam asmeniui negrąžinama tai, ką jis turėjo iki sandorio, ir kad, esant abiejų kaltei, nuostolių dydis mažinamas proporcingai priešingos šalies kaltei (CK 4.26 straipsnio 4 dalis, 1.81 straipsnio 2, 3 dalys, 6.248 straipsnio 4 dalis), taip pat protingumo ir teisingumo principams, įtvirtintiems CK 1.5 straipsnyje. Kasatorės nuomone, šiuo atveju galima tik dalinė jos, kaip antstolės, atsakomybė.

15Atsakovė M. K. pareiškimu prisidėjo prie atsakovės antstolės R. S. kasacinio skundo.

16Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2009 m. vasario 5 d. ir 2009 m. vasario 10 d. nutartimis atsisakė priimti ieškovų ir atsakovės M. K. atsiliepimus į kasacinį skundą kaip neatitinkančius CPK reikalavimų.

17Išplėstinė teisėjų kolegija

konstatuoja:

18IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

19Dėl taikytinos teisės

20Šioje byloje ginčui išspręsti taikytina nacionalinė teisė. Byloje aktualūs teisės normų, reglamentuojančių priverstinį turto išieškojimą, parduodamo iš varžytynių turto kainos nustatymą, vykdymo proceso dalyvių teises ir pareigas, turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimą negaliojančiu, restituciją, aiškinimo ir taikymo klausimai.

21Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, kad teismo sprendimo vykdymas yra sudėtinė „bylos nagrinėjimo“ (angl. „trial“) dalis, atsižvelgiant į Konvencijos 6 straipsnio (teisė į teisingą bylos nagrinėjimą) tikslus. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje nustatyta, jog būtų nesuvokiama, jei Konvencijos 6 straipsnis detaliai apibrėžtų procesines bylinėjimosi šalių garantijas, t. y. teisę į teisingą, viešą bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką, neapsaugodamas sprendimų vykdymo proceso. Teisė į teismą nėra vien teorinė teisė galutiniu teismo sprendimu užsitikrinti atitinkamos teisės pripažinimą, bet taip pat ji apima teisėtą lūkestį šį sprendimą įvykdyti. Veiksminga bylinėjimosi šalių apsauga ir teisėtumo atkūrimas suponuoja valstybinės valdžios institucijų pareigą įvykdyti privalomą sprendimą (žr. H. v. Greece, judgment of 19 March 1997, Reports 1997-II, p. 510, par. 40). Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika patvirtina, kad galutiniam teismo sprendimui įgyvendinti negali būti užkirstas kelias, jis negali būti pripažintas negaliojančiu ar nepagrįstai uždelstas jo vykdymas (žr. cituotą H. v. Greece, p. 510-11, par. 40; B. v. Russia, no. 59498/00, par. 34; J. v. Lithuania, no. 41510/98, judgment of 6 March 2003, par. 27).

22Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat akcentuoja ir tai, kad, vykdant teismo sprendimus, privalu griežtai laikytis priverstinės teismo sprendimų vykdymo tvarkos, kad nebūtų pažeidžiamos išieškotojo, skolininko ir trečiųjų asmenų teisės ir teisėti interesai, t. y. turi būti užtikrintas antstolio veiksmų teisėtumas. Pažymėtina, kad sprendimų vykdymo procesiniai pažeidimai gali paveikti ir kitas Konvencijoje saugomas turtinio pobūdžio asmens teises, pavyzdžiui, turtinio pobūdžio sprendimų vykdymo procese gali būti pažeista Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė į nuosavybės apsaugą. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje nustatyta, kad sprendimu priteista skola gali būti laikoma „nuosavybe“ (angl. „possession“) Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio prasme arba “reikalavimas“ gali sudaryti nuosavybę, jei jis yra pakankamai apibrėžtas, kad galėtų būti vykdomas (žr. B. v. Russia, no. 59498/00, ECHR 2002-III, par. 40). Pagal šią nuostatą ir Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, valstybė privalo pasinaudoti visomis jos dispozicijoje esančiomis priemonėmis, kad būtų įgyvendintas galutinis sprendimas, netgi bylose, kuriose bylinėjasi privačios šalys (žr. F. v. Ukraine, par. 89-91; Sovtransavto Holding v. Ukraine, no. 48553/99, ECHR 2002-VII, par. 96). Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra nurodęs, kad pareiškėjo naudai priimto sprendimo nevykdymas apriboja jo galimybę netrukdomai naudotis nuosavybe, kaip apibrėžta Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnyje (žr. cituotus B. v. Russia, par. 40; J. v. Lithuania, par. 45).

23Europos Žmogaus Teisių Teismas skolininko nuosavybės teisių ribojimą laiko pateisinamu, kai jis atliekamas teisės aktų pagrindu. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Konvencijai neprieštaraujančiam nuosavybės teisės apribojimui svarbūs ir kiti reikalavimai – teisėtas tikslas, taikomos priemonės proporcingumas siekiamam tikslui, išlaikant teisingą visuomenės (bendrųjų) ir individo interesų pusiausvyrą.

24Europos Žmogaus Teisių Teismas įpareigoja nacionalinėje teisėje nenustatyti galimybės atlikti tokį sandorį, kai nepaisoma tikrosios turto vertės ir teisėtų skolininko bei kreditoriaus interesų. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje įtvirtinama skolininko teisių apsauga ir teisinga konkuruojančių interesų pusiausvyra, akcentuojant skolininko galimybę parduoti turtą už kainą, atitinkančią rinkos vertę (K. v. Slovakia, no. 57239/00, par. 61).

25Šioje byloje išplėstinė teisėjų kolegija atsižvelgia į pirmiau nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką tikslu, kad aiškinant ir taikant nacionalinę teisę būtų užtikrinta valstybės pozityvioji pareiga.

26Dėl pažeistų skolininko teisių, jo turtą pardavus iš varžytynių, gynimo pripažįstant turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu bei šio akto pripažinimo negaliojančiu teisinių pagrindų santykio su bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais

27CK 1.138 straipsnyje nustatyta, kad civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas, neviršydamas savo kompetencijos, taip pat nurodyti civilinių teisių gynimo būdai. Dažniausiai civilinių teisių gynimo būdus nustato tos teisės normos, kurios reguliuoja konkretų teisinį santykį. Asmuo, kuris mano, kad jo civilinės teisės yra pažeistos, gali prašyti teismo taikyti vieną ar iš karto kelis civilinės teisės gynimo būdus, jeigu įstatymai nenustato konkretaus tos civilinės teisės gynimo būdo. Tokiais atvejais civilinių teisių gynimo būdą asmuo gali pasirinkti savo nuožiūra.

28Šioje byloje aktualus ieškovų prašomas taikyti teisių gynimo būdas – turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimas negaliojančiu. Ieškovai nereikalauja išieškoti žalą iš teisę pažeidusių asmenų, t. y. taikyti civilinę atsakomybę.

29Sandorio pripažinimas negaliojančiu yra vienas iš civilinių teisių gynimo būdų. Teismo sprendimu sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu tik įstatymuose įtvirtintais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindais. Bendrieji sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindai įtvirtinti CK pirmosios knygos II dalies „Sandoriai“ IV skyriaus „Negaliojantys sandoriai“ normose. Tuo tarpu turto pardavimo iš varžytynių akto, kaip sandorio, pripažinimo negaliojančiu pagrindams reglamentuoti specialiai skirtas CPK 602 straipsnis. Pastarosios teisės normos santykis su CK normomis, įtvirtinančiomis sandorių pripažinimo negaliojančiais bendruosius pagrindus, vertintinas kaip specialiosios teisės normos santykis su bendrosiomis. Toks turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu teisinis reglamentavimas teisės aktuose įtvirtintas atsižvelgiant į varžytynių ir antstolio institutų esmę bei specifiką. Varžytynių specifika reiškiasi tuo, kad jomis siekiama priverstinai įvykdyti teismo sprendimą, užtikrinti skolininko turto realizavimo visapusišką efektyvumą (vienas iš jo požymių – ekonomiškumas), t. y. užtikrinti tokį areštuoto turto pardavimą, kuris atitiktų tiek skolininko, tiek išieškotojo interesus. Varžytynių tikslui pasiekti, be kita ko, būtina, kad varžytynių institutas būtų patrauklus pirkėjams ir garantuotų jiems minimalią riziką, varžytynės būtų operatyvi priemonė, būtų garantuojamas varžytynių būdu sudarytų sandorių stabilumas bei sudarytos teisinės garantijos, kad šie sandoriai nebūtų pripažįstami negaliojančiais įprastiniais pagrindais. CPK 725 straipsnyje įtvirtintas išankstinės varžytynių akto teisminės kontrolės institutas, kuriuo sudarytos teisinės garantijos šalinti pažeidimus, padarytus parduodant turtą iš varžytynių, pasiekti didesnį vykdymo proceso operatyvumą, turto pardavimo iš varžytynių efektyvumą, ekonomiškumą ir stabilumą, elimiminuoti arba minimalizuoti varžytynių būdu sudaromų sandorių rizikingumą. Valstybė priverstinio turto pardavimo CPK nustatyta tvarka procesą yra teisės aktais įgaliojusi vykdyti antstolius (Antstolių įstatymo (2002 m. gegužės 9 d. įstatymo Nr. IX-876 redakcija) 2 straipsnio 1 dalis). Jiems teisės aktais nustatyti specialūs kvalifikaciniai reikalavimai. Antstoliai vykdymo procese yra profesionalai. Jų profesijos specifika reikalauja užtikrinti varžytynių būdu sudaromų sandorių teisėtumą. Teisines pasekmes sukelia tik teismo patvirtintas turto pardavimo iš varžytynių aktas (CPK 725 straipsnis). Teismas, prieš tvirtindamas tokį aktą, turi išsiaiškinti ir patikrinti, ar buvo laikytasi teisės normų reikalavimų, susijusių su turto areštavimu bei jo įkainojimu, vykdymo procese dalyvaujančių bei kitų suinteresuotų asmenų teisių apsauga, varžytynių organizavimu ar vykdymu. Jeigu nustatomi esminiai pažeidimai, pagrindai, dėl kurių turto pardavimo iš varžytynių aktas vėliau galėtų būti pripažįstamas negaliojančiu, teismas negali tvirtinti tokio akto (CPK 725 straipsnio 4 dalis). Taigi esant teisės aktų įtvirtintam dvigubam varžytynių teisėtumo kontrolės mechanizmui (antstolio ir teismo), teismo patvirtintas turto pardavimo iš varžytynių aktas pagal galiojančiuose teisės aktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą vertintinas kaip teisinis rezultatas, kuris orientuoja į asmenų veiksmų skundimą bei civilinės atsakomybės taikymą ir kuriam teisės aktai nustato tik minimalias, specialiųjų teisės normų reglamentuojamas nuginčijimo galimybes. Pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu civilinio proceso teisėje yra tik imperatyviųjų teisės normų esminiai pažeidimai, varžantys asmenų teises bei teisėtus interesus. Remdamasi išdėstytais argumentais, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad turto pardavimo iš varžytynių aktas teismo sprendimu gali būti pripažintas negaliojančiu tik specialiojoje teisės normoje – CPK 602 straipsnyje – įtvirtintais pagrindais.

30Parduodant turtą iš varžytynių yra sukuriama jo pardavimo teisėtumo prezumpcija, nes procesą vykdo valstybės įgaliotas asmuo – antstolis, o turto pardavimo iš varžytynių aktą tvirtina teismas. Taip siekiama užtikrinti šalių, dalyvavusių vykdymo procese, teisinių santykių stabilumą, teisėtų interesų pusiausvyrą bei įgyvendinti vykdymo proceso operatyvumo principą, t. y. kad turtas būtų parduotas kuo efektyviau ir per protingą terminą. Dėl šių priežasčių CPK 602 straipsnyje nustatytas antstolio ir teismo klaidų vykdymo procese ištaisymo būdas – turto pardavimo iš varžytynių akto negaliojimo institutas, pagal kurį teismo patvirtintas turto pardavimo iš varžytynių aktas gali būti pripažįstamas negaliojančiu, taikytinas tik išimtiniais atvejais. Pagal CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punktą teismo patvirtintas turto pardavimo iš varžytynių aktas gali būti pripažintas negaliojančiu, kai: turtas parduotas už kainą, mažesnę, negu ji turėjo būti nustatyta CPK 713 straipsnio 4 dalyje, 718 straipsnyje ir 722 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Kiekvienu konkrečiu atveju teismas, vertindamas, ar yra pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu, CPK 602 straipsnio nustatytus akto pripažinimo negaliojančiu pagrindus turi aiškinti ir taikyti kartu su kitomis CPK nuostatomis (pavyzdžiui, CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punktas dėl turto pardavimo kainos taikytinas ne tik su CPK 713 straipsnio 4 dalimi, 718 straipsniu ir 722 straipsnio 1 dalimi, bet ir su 681 straipsnyje nustatyta areštuojamo turto įkainojimo procedūra). Be to, teismas, atsižvelgdamas į būtinumą siekti užtikrinti konkuruojančių interesų pusiausvyrą, proporcingumo principo reikalavimą taikytinai teisinio poveikio priemonei būti adekvačiai teisės pažeidimui (CK 1.2 straipsnio 1 dalis), gautos turtą pardavus iš varžytynių sumos proporcingumą to turto rinkos vertei, turi įvertinti, ar turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimas negaliojančiu yra vienintelė ir tinkamiausia priemonė apginti pažeistas šalių, dalyvavusių vykdymo procese, teises, ar pažeistos teisės negali būti tinkamai apgintos taikant civilinę atsakomybę.

31Nustatęs, kad turtas iš varžytynių yra parduotas už mažesnę negu ji turėjo būti nustatyta pagal įstatymą kainą, ir spręsdamas dėl CPK 602 straipsnio 6 punkte nustatyto pagrindo egzistavimo konstatavimo, teismas turi atsižvelgti į kainų skirtumo dydį, įvertinti pažeidimo esmingumą, gautos už turtą sumos proporcingumą to turto rinkos vertei. Koks konkrečiai kainų skirtumo dydis laikytinas teikiančiu pagrindą konstatuoti CPK 602 straipsnio 6 punkte nustatyto pagrindo egzistavimą ir pripažinti varžytynių aktą negaliojančiu, nėra vienareikšmiškai reglamentuota, tai yra vertinamasis kriterijus. Spręstina, kad pagrindas konstatuoti CPK 602 straipsnio 6 punkte nustatyto pagrindo egzistavimą ir pripažinti varžytynių aktą negaliojančiu yra tada, kai turto pardavimo iš varžytynių kaina yra esmingai mažesnė už kainą, kuri turėjo būti nustatyta pagal įstatymą, gauta už turtą suma neproporcinga to turto rinkos vertei ir tokiu būdu yra neproporcingai apribotos skolininko nuosavybės teisės. Tai, ar kaina yra „esmingai mažesnė“, taip pat kitos pirmiau nurodytos reikšmingos aplinkybės turėtų būti nustatoma įvertinus konkrečios bylos duomenis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažinta, kad turto vertės įkainojimas beveik dvigubai mažesne kaina buvo pagrindas pripažinti antstolio veiksmus neteisėtais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Siccum“ v. antstolis L. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-211/2007).

32Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad ginčo turtas buvo parduotas iš varžytynių už nepagrįstai žemą kainą – 176 500 Lt, turto pardavimo iš varžytynių kaina yra daugiau kaip 30-50 proc. mažesnė negu byloje nustatyta turto rinkos kaina, sprendė, jog toks kainos skirtumas pripažintinas esmingai mažesniu, parduodant turtą per žema kaina buvo pažeistos skolininko teisės, turto pardavimo iš varžytynių sandoris yra neteisėtas ir pripažintinas negaliojančiu. Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos duomenis, konstatuoja, kad pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes apeliacinės instancijos teismas padarė tinkamas išvadas, turėjo teisinį pagrindą taikyti CPK 602 straipsnio 6 punktą ir pripažinti negaliojančiu ginčijamą turto pardavimo iš varžytynių sandorį. Turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimas negaliojančiu, kaip išimtinis pažeistų teisių gynimo būdas, šioje byloje taikytas tinkamai. Kasacinio skundo argumentai neteikia teisinio pagrindo pripažinti, kad skundžiamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos.

33Dėl areštuoto turto įkainojimo rinkos kaina ir su tuo susijusių antstolio teisių bei pareigų vykdymo procese

34Teismo sprendimo vykdymas – baigiamoji asmens teisių teisminio gynimo stadija, kurioje įgyvendinamos teismo sprendimu pritaikytos pažeistų teisių gynybos priemonės, todėl vykdymo proceso teisinis reguliavimas visų pirma skirtas išieškotojo – asmens, kurio naudai yra priimtas teismo sprendimas – teisių ir teisėtų interesų apsaugai. Kartu vykdymo procesas yra grindžiamas bendraisiais teisiniais interesų derinimo bei proporcingumo principais, kurie reiškia tai, kad, vykdydamas vykdomuosius dokumentus, antstolis privalo imtis visų teisėtų priemonių išieškotojo interesams tinkamai apginti, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų (Antstolių įstatymo (2002 m. gegužės 9 d. įstatymo Nr. IX-876 redakcija) 3 straipsnio 1 dalis). CPK 634 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos antstolio pareigos savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, aktyviai padėti šalims ginti jų teises ir įstatymų saugomus interesus.

35CPK 681 straipsnyje nustatytose areštuoto skolininko turto įkainojimo taisyklėse reikalaujama, kad skolininko turtas būtų įkainotas rinkos kaina, atsižvelgiant į turto nusidėvėjimą bei arešto metu dalyvaujančių išieškotojo ir skolininko nuomones apie turto vertę. Pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą rinkos kaina – tai reliatyvus turto rinkos vertės patvirtinimas konkrečiame sandoryje; rinkos vertė – apskaičiuota pinigų suma, už kurią galėtų būti parduotas turtas vertinimo dieną, sudarius tiesioginį komercinį sandorį tarp norinčių turtą parduoti ir norinčių turtą pirkti asmenų po šio turto tinkamo pateikimo į rinką, jeigu abi sandorio šalys veiktų dalykiškai, be prievartos ir nesąlygojamos kitų sandorių bei interesų. Taigi pagal įstatymą vykdymo procese areštuotas turtas turi būti įkainotas objektyviai, maksimaliai artima esančiai laisvoje rinkoje turto rinkos kaina.

36Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad areštuoto turto įkainojimas yra ypač svarbi parduodamo iš varžytynių turto proceso stadija. Jos metu antstoliui keliami reikalavimai maksimaliai ir objektyviai įkainoti areštuotą turtą. Nepaisant to, kad šio proceso paskirtis yra patenkinti kreditoriaus (išieškotojo) reikalavimus, antstolis privalo atsižvelgti tiek į išieškotojo, tiek į skolininko interesus. Šių interesų pusiausvyros išlaikymas įpareigoja antstolį elgtis sąžiningai, protingai ir teisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Siccum“ v. antstolis L. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-211/2007; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. B. ir kt. v. antstolė B. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-434/2008). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad antstolis vykdymo procese veikia tam, kad naudodamasis įstatymo suteiktomis teisėmis užtikrintų teisėtą teismo sprendimo vykdymą. Antstolio, kaip valstybės suteiktas funkcijas vykdančio subjekto, diskrecija nėra absoliuti – ji ribojama įstatymo; naudotis ar ne įstatymo suteiktomis teisėmis, antstolis privalo pagal tai, kiek tai atitinka jo veiklos tikslus ir įstatymo nustatytas pareigas. Teisingas, įstatymo reikalavimus atitinkantis skolininko turto įkainojimas – visų pirma antstolio pareiga, kurią vykdyti jis privalo nepaisant to, kaip vykdymo proceso šalys naudojasi savo procesinėmis teisėmis. Įstatymas antstoliui nustato pareigą ir suteikia realias galimybes taip įkainoti areštuotą turtą, kad įkainojimas atitiktų galimas realias rinkos kainas ir optimaliai atitiktų tiek išieškotojo, tiek skolininko interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Siccum“ v. antstolis L. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-211/2007; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „JGK statyba“ v. AB „Lithun“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-604/2008). Kartu pažymėtina, kad, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, tam, kad būtų pripažintas turto pardavimo iš varžytynių aktas negaliojančiu, teismas turi būti neginčijamai įsitikinęs, kad turtas parduotas už kainą, neatitinkančią to meto rinkos kainos. Tokiu atveju teismas turi skirti ekspertizę ginčijamai turto kainai nustatyti ir, ekspertizei nustačius realią to meto ginčo objekto kainą, yra objektyvus pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Siccum“ v. antstolis L. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-211/2007). Taigi turto rinkos kaina bei kainų (ginčijamo pardavimo ir pardavimo įstatymų nustatyta tvarka) skirtumas teisme nagrinėjant ginčą dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu nustatomi teismui paskyrus ekspertizę CPK 212-219 straipsniuose nustatyta tvarka. Tik žinant turto rinkos kainą turto pardavimo iš varžytynių metu, galima spręsti apie varžytynių teisėtumą. Kartu pažymėtina, kad turto rinkos vertės nustatymas yra fakto klausimas, kurio kasacinės instancijos teismas nesprendžia.

37CPK 681 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad jeigu skolininkas ar išieškotojas prieštarauja antstolio atliktam įkainojimui arba jei antstoliui kyla abejonių dėl turto vertės, antstolis turto vertei nustatyti skiria ekspertizę, o CPK 682 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad antstolis ekspertizę turto vertei nustatyti skiria priimdamas patvarkymą. Šios įstatymo nuostatos aiškintinos sistemiškai su CPK 681 straipsnio 1 dalies nuostata, jog areštuojamas turtas įkainojamas rinkos kainomis, ir darytina išvada, kad antstolis skiria ekspertizę turto rinkos vertei nustatyti. Ją skirdamas, antstolis patvarkyme, siekiant užtikrinti šio procesinio dokumento aiškumą, išvengti dviprasmybių bei garantuoti atsakymo būtent į tą klausimą, dėl kurio skiriama ekspertizė, gavimą, turi aiškiai nurodyti, kad ekspertizė skiriama būtent turto rinkos vertei nustatyti. Pažymėtina, kad ekspertizės akte turi būti duodami pagrįsti atsakymai į iškeltus klausimus, smulkiai aprašomi atlikti tyrimai, jų pagrindu padarytos išvados (CPK 216 straipsnio 1 dalis, 682 straipsnio 6 dalis). Antstoliui patvarkyme tinkamai nesuformulavus ekspertui adresuojamo klausimo, egzistuoja tikimybė, jog atsakymo būtent į tą klausimą, dėl kurio skiriama ekspertizė, nebus gauta, ir tai gali lemti vykdymo procesą reglamentuojančių teisės normų pažeidimus. Pažymėtina ir tai, kad ekspertizės aktas, kuriame ekspertas nėra išdėstęs savo išvados dėl turto rinkos vertės, o yra išdėstęs išvadą dėl kokios nors kitos to turto vertės, pavyzdžiui, turto rinkos vertės priverstinai parduoti, turi būti vertinamas kaip keliantis abejonių ir juo remtis, nustatant areštuoto turto rinkos vertę, pagal įstatymą reikšmingą to turto pardavimui iš varžytynių, negalima.

38CPK 681 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu šiame straipsnyje nustatyta tvarka turto vertę nustatė ekspertas, tai areštuoto turto verte laikoma eksperto nustatyta turto vertė. Nagrinėjant antstolio teisę (pareigą) vertinti eksperto nustatytą turto įvertinimą ir savo iniciatyva skirti pakartotinę ar papildomą ekspertizę turto rinkos vertei nustatyti, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką tuo atveju, kai turimi skolininko turto vertės įrodymai kelia abejonių, antstolis privalo imtis papildomų priemonių tinkamam skolininko turto įkainojimui nepriklausomai nuo to, ar skolininkas ir išieškotojas reiškia prieštaravimus dėl nustatytos turto kainos. Tiek pirminė, tiek papildoma ar pakartotinė turto vertės nustatymo ekspertizė pagal įstatymą gali būti paskirta antstolio arba vykdymo proceso šalių iniciatyva. Vienas iš papildomos ar pakartotinės ekspertizės skyrimo pagrindų įtvirtintas CPK 682 straipsnio 2 dalyje – tai vykdymo proceso šalių motyvuoti prieštaravimai dėl ekspertizės išvados. Antstolis šiuos prieštaravimus turi įvertinti pagal tai, ar jie pagrindžia esant abejonių dėl turto vertės įkainojimo teisingumo, ir atitinkamai skirti arba atsisakyti skirti papildomą ar pakartotinę ekspertizę. Kitas papildomos ar pakartotinės ekspertizės skyrimo pagrindas – paties antstolio abejonės dėl turto vertės (CPK 681 straipsnio 1 dalis, 682 straipsnio 3 dalis). Antstolis, vykdydamas savo įstatymines pareigas ir siekdamas vykdymo proceso tikslų, visais atvejais turi įvertinti ekspertizės aktą kartu su kitais duomenimis apie turto rinkos kainą ir kilus abejonių dėl ekspertizės akto privalo pasinaudoti įstatymine teise skirti papildomą ar pakartotinę ekspertizę, nepriklausomai nuo to, ar vykdymo šalys pareiškė prieštaravimus dėl ekspertizės akto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „JGK statyba“ v. AB „Lithun“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-604/2008).

39Šioje byloje išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi pirmiau nurodytomis įstatymų nuostatomis ir teisės aiškinimo taisyklėmis bei remdamasi apeliacinės instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad antstolė R. S., nustatydama areštuoto turto rinkos vertę, negalėjo apsiriboti eksperto A. B. atliktos ekspertizės aktu, o privalėjo papildomai išsiaiškinti areštuoto turto rinkos vertę. Ši išvada grindžiama tuo, kad eksperto A. B. atliktos ekspertizės akte apskritai neišdėstyta išvadų apie turto rinkos vertę, o tik duodama išvada dėl turto rinkos vertės priverstiniam pardavimui, be to, tokia eksperto nustatyta areštuoto turto vertė priverstiniam pardavimui yra daug mažesnė nei nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodoma to paties turto vidutinė rinkos vertė, nustatyta 2000 m. spalio 30 d. Vykdomosios bylos medžiaga rodo, kad šie duomenys apie areštuoto turto vidutinę rinkos vertę antstolei buvo žinomi. Taigi areštuoto turto rinkos vertei nustatyti vykdymo procese privalėjo būti skiriama papildoma ar pakartotinė ekspertizė. Kasatorės argumentas, kad, ekspertui A. B. nustačius areštuoto turto vertę – 212 000 Lt, areštuoto turto verte turi būti laikoma ši eksperto nustatyta vertė, atmestinas kaip nepagrįstas.

40Dėl restitucijos taikymo

41Įstatymų leidėjas, Civilinio proceso kodekso normose nustatęs specialų turto pardavimo iš varžytynių akto negaliojimo institutą, nenustatė specialiųjų restitucijos taikymo taisyklių, todėl turto pardavimo iš varžytynių aktą pripažinus negaliojančiu taikytinos bendrosios restitucijos taisyklės.

42Bendrąsias restitucijos taisykles reglamentuoja CK šeštosios knygos „Prievolių teisė“ I dalies „Bendrosios nuostatos“ X skyriaus „Restitucija“ normos. CK 6.145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. CK 6.146 straipsnyje nustatyta, kad restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims; tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais. Taigi restitucijos taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių. Ji taikoma ne mechaniškai, o atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes. Pažymėtina ir tai, kad bendrąsias restitucijos taisykles reglamentuojančios CK šeštosios knygos „Prievolių teisė“ I dalies „Bendrosios nuostatos“ X skyriaus „Restitucija“ normos sistemiškai taikytinos su CK šeštosios knygos „Prievolių teisė“ III dalies „Kitais pagrindais atsirandančios prievolės“ XX skyriaus „Nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas“ normomis, nes CK 6.237 straipsnio 5 dalyje yra įtvirtinta nuostata, kad pastarojo skyriaus taisyklės taikomos ir tuo atveju, kai reikalavimas susijęs su įvykdymo pagal negaliojantį sandorį grąžinimu. CK 6.241 straipsnis reglamentuoja turtą, kuris negali būti išreikalautas. Teismas, spręsdamas restitucijos taikymo klausimą, visų pirma turi nustatyti, ar restitucija apskritai taikytina (CK 6.145 straipsnio 2 dalis, 6.241 straipsnis). Nustatęs, kad restitucija taikytina, teismas turi nustatyti restitucijos būdą (CK 6.146 straipsnis), taip pat įvertinti, ar nėra pagrindo pakeisti restitucijos būdą (CK 6.145 straipsnio 2 dalis).

43Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl restituciją reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu atveju, yra konstatavęs kad restitucija yra prievolinis teisinis pažeistų teisių gynimo būdas. Jis taikomas asmenims, kuriuos sieja prievoliniai teisiniai santykiai. Pripažinus varžytynių aktą negaliojančiu ab initio, atsiranda sandorio negaliojimo pasekmė – restitucija (CK 1.80 straipsnio 2 dalis). Vykdant restituciją tarp pripažinto negaliojančiu sandorio šalių netaikomos daiktinės teisės normos, reglamentuojančios daikto išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo (CK 1.80 straipsnio 3, 4 dalys). Taigi, pripažinus turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu, sprendžiama dėl restitucijos taikymo tarp šalių (CK 6.145 straipsnis) ir nesprendžiama dėl vindikacijos sąlygų ir įgijėjo sąžiningumo pagal vindikacijos sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje H. K. v. antstolė R. G., bylos Nr. 3K-3-525/2007). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad, taikant restituciją, sąžiningumo principas yra teisiškai reikšmingas sprendžiant klausimą dėl restitucijos šalių tarpusavio interesų pusiausvyros (CK 6.145 straipsnio 2 dalis), bet ne kaip turto įgijėjo žinojimas ar galėjimas žinoti apie pardavimo sąlygas ir aplinkybes (CK 4.96 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. B. v. Z. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-413/2007; 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje H. K. v. antstolė R. G., bylos Nr. 3K-3-525/2007). Minėtose bylose kasacine tvarka priimtose nutartyse išdėstyta pozicija, kad CK 4.96 straipsnis, reglamentuojantis daikto išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo, sprendžiant dėl restitucijos taikymo klausimų, netaikytinas.

44Minėta, kad, vadovaujantis bendrąja CK 6.146 straipsnyje įtvirtinta taisykle, restitucija yra atliekama natūra. Kitu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais, kurio apskaičiavimą reglamentuoja CK 6.147 straipsnis. Kokį iš restitucijos būdų taikyti, priklauso nuo kiekvienoje konkrečioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Bet kokiu atveju teismo sprendimas dėl restitucijos taikymo turi neprieštarauti konstitucinėms nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo nuostatoms bei įstatymams. Šioje byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas apskritai netaikyti restitucijos arba ją taikyti sumokant ekvivalentą pinigais. Restitucija natūra nagrinėjamos bylos atveju galima. Kai pirkėjas yra nesąžiningas, o restitucijos taikymas natūra yra galimas, tai restitucijos taikymas tokiu būdu yra teisiškai pagrįstas. Dėl to išplėstinė teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus kasacinio skundo argumentus, kuriais teigiama apie netinkamą restitucijos atlikimo būdo parinkimą.

45Teismų praktikoje nagrinėjamos kategorijos bylose nuo 1999 metų buvo laikomasi teisinės pozicijos, suformuotos pagal 1964 m. CK normas, kad, taikant restituciją natūra, tais atvejais, kai gautos iš pirkėjo už iš varžytynių parduotą turtą lėšos išmokėtos išieškotojams, o turto pardavimo iš varžytynių aktas pripažintas negaliojančiu dėl antstolio (teismo antstolio) kaltės, tai pinigai pirkėjui priteistini iš priverstinį turto pardavimą vykdžiusios teismo antstolių kontoros. Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į įvykusius esminius teisinio reguliavimo pokyčius (įsigaliojo ir galioja nauji Civilinis kodeksas bei Civilinio proceso kodeksas, kurie esmingai naujai reglamentuoja teisinius santykius, 2002 m. gegužės 9 d. buvo priimtas ir galioja Antstolių įstatymas, pagal kurio nuostatas antstolio teisinė padėtis yra kitokia, nei buvo 1999 metais, ir kt.), į galiojančiuose teisės aktuose įtvirtiną teisinį reguliavimą, be kita ko, į tai, kad pagal galiojančius teisės aktus antstolis nėra varžytynių būdu sudaromo sandorio šalis, o restitucija taikytina tarp pripažinto negaliojančiu sandorio šalių, taip pat atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarime suformuotas teismų praktikos keitimo sąlygas, sprendžia, kad vienodos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos formavimo tikslu yra objektyviai būtinas teismų praktikos koregavimas.

46Šioje byloje, taikant restituciją, pinigus turto pirkėjai priteisus iš varžytynes vykdžiusios antstolės, o iš varžytynių parduotą turtą grąžinus ieškovams, pastarieji nepagrįstai praturtėtų antstolės sąskaita. Restitucija remiasi idėja, pagal kurią turi būti atkuriama neteisėto sandorio vykdymu sugriauta šalių turtinės padėties pusiausvyra. Pritaikius restituciją, asmuo negali gauti daugiau, nei turėjo. Antstolis, būdamas tarpininku tarp pirkėjo ir pardavėjo vykdymo procese, apskritai net nėra sandorio šalis, o restitucija taikytina tarp pripažinto negaliojančiu sandorio šalių (CK 6.145 straipsnio 1 dalis).

47Išplėstinė teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, nagrinėjamos bylos kontekste konstatuoja, kad, turto pardavimo iš varžytynių aktą pripažinus negaliojančiu ir restituciją taikant natūra, skolininkui (buvusiam iš varžytynių parduoto turto savininkui) grąžinamas turtas, o pirkėjui priteisiama jo už tą turtą sumokėta pinigų suma: jeigu ši pinigų suma yra antstolio žinioje, tai ji visa pirkėjui priteisiama iš antstolio, nepaisant to, ar dalį šios sumos antstolis ketina panaudoti (panaudojo) vykdymo išlaidoms atlyginti, nes, pripažinus turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu, priverstinis skolos išieškojimas iš skolininko lieka nebaigtas; jeigu iš pirkėjo gauta pinigų suma yra antstolio pervesta Hipotekos skyriui prie atitinkamo apylinkės teismo ir yra pastarojo sąskaitoje, tai pirkėjui ji priteisiama iš Hipotekos skyriaus; jeigu iš pirkėjo gauta pinigų suma jau išmokėta išieškotojams, tai pirkėjui, kaip pasikeitusiam kreditoriui išieškojimo prievolėje, ji priteisiama iš skolininko (buvusio iš varžytynių parduoto turto savininko).

48Kadangi turto pardavimo iš varžytynių aktą pripažinus negaliojančiu ir taikant restituciją šalys turi būti grąžinamos į iki turto pardavimo iš varžytynių buvusią padėtį, tai turtas asmeniui turi būti grąžinamas su iki varžytynių buvusiais apsunkinimais (areštas ir kt.).

49Varžytynes vykdžiusiam antstoliui gali būti reiškiami reikalavimai dėl civilinės atsakomybės taikymo. Antstolio atsakomybės taikymo teismų praktika pradedama formuoti (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB bankas „Hansabankas“ v. antstolis A. B. ir kt., bylos Nr. 3K-7-114/2008).

50Pažymėtina, kad vykdymo išlaidos antstoliui už jo atliktus neteisėtus veiksmus neatlygintinos. Pažymėtina ir tai, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuostatos, kad vykdymo išlaidų atlyginimo išieškojimas kitaip, negu nustatyta CPK 611 straipsnyje, reiškia neteisėtus viršijančius antstolio įgalinimus veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. P. v. antstolis A. S., bylos Nr. 3K-3-693/2004; 2007 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą, bylos Nr. 3K-3-136/2007; 2007 m. rugsėjo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Aibės mažmena“ v. antstolis D. S., bylos Nr. 3K-3-341/2007; 2008 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. V. v. antstolis A. S., bylos Nr. 3K-3-173/2008; 2008 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. B. v. antstolis A. S., bylos Nr. 3K-7-277/2008). Be to, kasacinis teismas pripažįsta, kad CPK 611 straipsnyje nustatyta vykdymo išlaidų išieškojimo procedūra antstoliui privaloma visais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. V. v. antstolis A. S., bylos Nr. 3K-3-173/2008; 2008 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. B. v. antstolis A. S., bylos Nr. 3K-7-277/2008).

51Šios bylos duomenys suponuoja galimybę teigti, kad atsakovui O. P., kaip išieškotojui vykdymo procese, jau yra išmokėta dalis pinigų sumos, gautos iš atsakovės M. K., kaip pirkėjos, tuo tarpu identifikuoti likusią dalį M. K. sumokėtos pinigų sumos turinčius subjektus pagal bylos duomenis nėra galimybės. Dėl to, kas išdėstyta, šioje byloje išplėstinė teisėjų kolegija iš dalies sutinka su kasacinio skundo argumentais, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, taikant restituciją pirkėjo sumokėtą sumą priteisdamas iš antstolio, netinkamai taikė restituciją reglamentuojančias materialinės teisės normas. Tai yra pagrindas naikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį dėl restitucijos taikymo (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis) ir bylą dėl tos dalies grąžinti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

52Naikinant aptartą skundžiamo sprendimo dalį, taip pat naikintina ir sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

53Nagrinėjant bylos dalį iš naujo, be kita ko, būtina nustatyti faktines aplinkybes, susijusias su atsakovės M. K. sumokėtų už iš varžytynių pirktą turtą pinigų gavėjais ir turėtojais.

54Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

Nutarė

55Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 23 d. sprendimo dalį, kuria, panaikinus Kauno apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 12 d. sprendimą, pripažinti negaliojančiais 2005 m. kovo 1 d. turto pardavimo iš varžytynių protokolas Nr. 106/04/1076, 2005 m. kovo 1 d. turto pardavimo iš varžytynių aktas Nr. 0106/04/01076 bei 2005 m. kovo 1 d. įvykusios varžytynės, palikti galioti.

56Likusią sprendimo dalį panaikinti ir šią bylos dalį perduoti Lietuvos apeliaciniam teismui nagrinėti iš naujo.

57Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė... 2. Išplėstinė teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Kauno miesto apylinkės teismo hipotekos teisėjo 2004 m. liepos 1 d.... 5. Ieškovai nurodė, kad parduotas turtas buvo įsigytas V. ir A. G. bendrosios... 6. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė... 7. Kauno apygardos teismas 2006 m. rugsėjo 12 d. sprendimu ieškinį atmetė.... 8. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 9. III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai... 10. Kasaciniu skundu atsakovė antstolė R. S. prašo panaikinti Lietuvos... 11. 1. Apeliacinės instancijos teismo teiginys, kad antstolė nenurodė jokių... 12. 2. Kasatorės nuomone, skundžiamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas... 13. 3. Apeliacinės instancijos teismui pritaikius vienašalę restituciją,... 14. 4. Anot kasatorės, turto pirkėjo ir antstolės santykiuose ji (kasatorė) yra... 15. Atsakovė M. K. pareiškimu prisidėjo prie atsakovės antstolės R. S.... 16. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos... 17. Išplėstinė teisėjų kolegija... 18. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 19. Dėl taikytinos teisės... 20. Šioje byloje ginčui išspręsti taikytina nacionalinė teisė. Byloje... 21. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, kad... 22. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat akcentuoja ir tai, kad, vykdant... 23. Europos Žmogaus Teisių Teismas skolininko nuosavybės teisių ribojimą laiko... 24. Europos Žmogaus Teisių Teismas įpareigoja nacionalinėje teisėje... 25. Šioje byloje išplėstinė teisėjų kolegija atsižvelgia į pirmiau... 26. Dėl pažeistų skolininko teisių, jo turtą pardavus iš varžytynių, gynimo... 27. CK 1.138 straipsnyje nustatyta, kad civilines teises įstatymų nustatyta... 28. Šioje byloje aktualus ieškovų prašomas taikyti teisių gynimo būdas –... 29. Sandorio pripažinimas negaliojančiu yra vienas iš civilinių teisių gynimo... 30. Parduodant turtą iš varžytynių yra sukuriama jo pardavimo teisėtumo... 31. Nustatęs, kad turtas iš varžytynių yra parduotas už mažesnę negu ji... 32. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad ginčo turtas... 33. Dėl areštuoto turto įkainojimo rinkos kaina ir su tuo susijusių antstolio... 34. Teismo sprendimo vykdymas – baigiamoji asmens teisių teisminio gynimo... 35. CPK 681 straipsnyje nustatytose areštuoto skolininko turto įkainojimo... 36. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje laikomasi... 37. CPK 681 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad jeigu skolininkas ar... 38. CPK 681 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu šiame straipsnyje nustatyta... 39. Šioje byloje išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi pirmiau... 40. Dėl restitucijos taikymo... 41. Įstatymų leidėjas, Civilinio proceso kodekso normose nustatęs specialų... 42. Bendrąsias restitucijos taisykles reglamentuoja CK šeštosios knygos... 43. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl restituciją... 44. Minėta, kad, vadovaujantis bendrąja CK 6.146 straipsnyje įtvirtinta... 45. Teismų praktikoje nagrinėjamos kategorijos bylose nuo 1999 metų buvo... 46. Šioje byloje, taikant restituciją, pinigus turto pirkėjai priteisus iš... 47. Išplėstinė teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais,... 48. Kadangi turto pardavimo iš varžytynių aktą pripažinus negaliojančiu ir... 49. Varžytynes vykdžiusiam antstoliui gali būti reiškiami reikalavimai dėl... 50. Pažymėtina, kad vykdymo išlaidos antstoliui už jo atliktus neteisėtus... 51. Šios bylos duomenys suponuoja galimybę teigti, kad atsakovui O. P., kaip... 52. Naikinant aptartą skundžiamo sprendimo dalį, taip pat naikintina ir... 53. Nagrinėjant bylos dalį iš naujo, be kita ko, būtina nustatyti faktines... 54. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė... 55. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008... 56. Likusią sprendimo dalį panaikinti ir šią bylos dalį perduoti Lietuvos... 57. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...