Byla 2A-48-186/2017
Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo – valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“. Teisėjų kolegija

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolės Piškinaitės, Egidijos Tamošiūnienės ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės P. A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės P. A. K. ieškinį atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui SNORAS dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo – valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“. Teisėjų kolegija

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3

  1. Ieškovė Petronėlė A. K. kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti negaliojančia ieškovės ir atsakovės BAB banko SNORAS (toliau – Bankas) 2011 m. rugsėjo 12 d. sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110912S990001 (toliau – Obligacijų sutartis); taikyti restituciją ir pripažinti pagal Obligacijų sutartį sumokėtus 3 499,64 Eur ieškovės lėšomis jos sąskaitoje BAB banke SNORAS, kuriems taikoma Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau – IĮIDĮ) reglamentuota draudiminė apsauga.
  2. Ieškovė nurodė, kad ji buvo suklaidinta Banko darbuotojos, kuri ją įtikino, kad siūlomos obligacijos yra visiškai saugios ir už jas sumokėtų pinigų grąžinimą garantuoja valstybė draudimu. Jeigu Banko darbuotoja būtų tinkamai informavusi apie esmines sutarties sąlygas, ieškovė tokio sandorio nebūtų sudariusi. Todėl, ieškovės manymu, Obligacijų sutartis turi būti pripažinta negaliojančia pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.91 straipsnį kaip sandoris, sudarytas dėl apgaulės.

4II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5

  1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. balandžio 29 d. sprendimu ieškovės Petronėlės A. K. ieškinį atmetė.
  2. Teismas nustatė, kad 2011 m. rugsėjo 12 d. ieškovė ir atsakovė sudarė Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį ir Obligacijų pasirašymo sutartį, pagal kurią ieškovė už 3 499,64 Eur įsigijo 35 vnt. 100 Eur nominalios vertės fiksuotų palūkanų obligacijų su 4,5 proc. metine palūkanų norma. Obligacijos turėjo būti išpirktos 2012 m. spalio 4 d. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties 3 punkte yra nurodyta, kad atsakovė informavo ieškovę, jog atsakovės įsipareigojimai klientams yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, o sutarties 2 punktu ieškovė patvirtino, kad gavo šiame punkte nurodytus dokumentus, tarp jų ir Aprašymą bei Santrauką. Aprašymo 8 punkte nurodyta, kad, investuojant į obligacijas, galima grėsmė, kad obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies arba visų obligacijų (bankroto arba nemokumo rizika). Obligacijų pasirašymo sutartyje ieškovė patvirtino, kad visos sutarties sąlygos su ja aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant sutartį, ji su jomis sutinka ir išreiškia Investuotojo valią. Ieškovė patvirtino, kad ji susipažino su Emisijos programos prospektu (toliau – Prospektas) ir Emisijos galutinėmis sąlygomis (toliau – Galutinės sąlygos) bei su jomis sutinka.
  3. Teismas pažymėjo, kad iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį (CK 1.90 str. 1 d.). Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu (CK 1.90 str. 2 d.). Suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (CK 1.90 str. 4 d.). Suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (CK 1.90 str. 5 d.).
  4. Ieškovė atsisakė pateikti informaciją, kuri leistų Bankui vadovaujantis Finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – FRPĮ) 22 straipsnio 7 ir 8 dalimis įvertinti finansinių priemonių ir teikiamų ar siūlomų teikti investicinių paslaugų tinkamumą ieškovei. Ieškovė buvo ilgametė Banko klientė, prieš sudarydama Obligacijų sutartį ieškovė laikotarpiu nuo 2004 m. gruodžio 18 d. iki 2012 m. spalio 14 d. buvo sudariusi 28 terminuotojo indėlio sutartis. Todėl teismas sprendė, kad ieškovę galima vertinti kaip vidutinį vartotoją, suvokiantį terminuotojo indėlio ir obligacijų skirtumus. Teismas akcentavo ir tai, kad ieškovė dėl obligacijų pasirašymo sutarties pripažinimo negaliojančia kreipėsi ne nedelsiant paaiškėjus faktams apie atsakovės nemokumą bei veiklos sustabdymą, o tik atsakovės bankroto proceso metu. Teismas padarė išvadą, kad nors obligacijų draudžiamumo aspektas ieškovei nebuvo pakankamai atskleistas, tačiau ieškovės apsisprendimą sudaryti Obligacijų sutartį lėmė ne obligacijų draudžiamumas, o už obligacijas mokamos didesnės palūkanos, todėl nėra pagrindo šią sutartį pripažinti negaliojančia kaip sudarytą iš esmės suklydus. Teismas konstatavo, kad ieškovė kaip sutarties šalis pati elgėsi neapdairiai ir neatsakingai – neskaitė pasirašomų dokumentų, neprašė, kad jai būtų paaiškintos neaiškios sutarties sąlygos.

6III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

7

  1. Apeliaciniame skunde ieškovė Petronėlė A. K. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai. Nurodo šiuos argumentus:
    1. Teismas neteisingai įvertino ieškovės nurodytas aplinkybes ir byloje esančius įrodymus. Ieškovės valia buvo saugiai laikyti savo santaupas, saugumą ji suprato kaip galimybę jas iš Banko atgauti. Jokio supratimo apie tinkamą investavimą ieškovė neturi ir to nesiekė laikydama pinigus Banke. Ieškovės siekė gauti palūkanų, nes jos visą laiką buvo mokamos už terminuotus indėlius, bet ieškovė dėl didesnių palūkanų nebūtų rizikavusi prarasti savo santaupų. Obligacijų nebūtų įsigijusi, jei ne Banko darbuotoja, kuri pasiūlė, pasak jos, naujovę, o ieškovei suabejojus, patikino, kad tai saugus taupymo būdas, kada pinigų grąžinimą garantuoja valstybė indėlių draudimu, kad obligacijų išpirkimas po vienerių metų yra garantuotas. Įvykęs Banko bankrotas ir pradėtas ikiteisminis tyrimas duoda pagrindo manyti, kad Bankas buvo suinteresuotas klientų patikėtas lėšas priimti ne terminuotųjų indėlių, o obligacijų pavidalu, todėl skatino savo darbuotojus sudaryti daugiau tokių sutarčių.
    2. Teismo išvada, kad dėl to, jog ieškovė buvo sudariusi daug terminuotųjų indėlių sutarčių, ją galima vertinti kaip vidutinį vartotoją, suvokiantį terminuotojo indėlio ir obligacijų skirtumus, yra nelogiška. Ieškovė laikė santaupas Banke, nuolat atnaujindavo tuos pačius indėlius, todėl sutarčių daug, tačiau tai patvirtina, kad ieškovei tik šis Banko produktas buvo žinomas.
    3. Teismas pacitavo kasacinio teismo praktiką, kad vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes, tačiau sprendime to nevertino. Ieškovės išsilavinimas, amžius ir sveikatos būklė nesuteikė jai galimybių žinoti, susipažinti ir suprasti teismo nurodytus dokumentus – Prospektą ir Galutines sąlygas. Ieškovei nebuvo paaiškinta šių dokumentų reikšmė. Ieškovė neneigia savo parašų, bet pasirašinėjo pasitikėdama Banko darbuotojais, manydama, kad tai reikalinga Bankui jos indėliams aptarnauti. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties kopijos ieškovė negavo. Ieškovė neatsisakė pateikti šios sutarties Priede Nr. 1-F nurodytos informacijos, tai Banko darbuotoja taip pažymėjo, matyt, dėl to, kad užpildžius priedą ieškovė nebūtų tinkama obligacijų įsigijimui, nes neturi investavimo patirties, gauna mažas pajamas, neturi didelės vertės turto. Nei ginčijamoje Obligacijų sutartyje, nei Prospekte ir Galutinėse sąlygose nėra aiškiai atskleista informacija, kad obligacijoms netaikoma draudiminė apsauga, o pas atsakovę nebuvo jokio mechanizmo kontroliuoti ir patikrinti, ar klientui pateikiama teisinga informacija. Ginčijamą sandorį ieškovė sudarė kioskelyje, kitokių Banko patalpų Kelmėje nebuvo, todėl net bendravimas su Banko darbuotoja apsunkintas – per plyšį stikle, nebuvo galimybių susipažinti su Banko pateiktais dokumentais.
    4. Teismo konstatuota galimybė susipažinti su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis yra beprasmė, nes šiuose dokumentuose pateikta informacija neatitinka jai keliamų aiškumo, suprantamumo ir išsamumo reikalavimų (FPRĮ 22 str. 2 d.). Atsakovė, suteikusi ieškovei neprofesionalaus investuotojo kategoriją, ginčijamos sutarties sudarymo metu neužtikrino tinkamos ieškovės interesų apsaugos, neįgyvendino FPRĮ 22 straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodytų investuotojų apsaugos priemonių. Tokie atsakovės veiksmai įrodo jos siekį suklaidinti ieškovę sudarant ginčijamą sutartį.
  2. Atsakovė BAB bankas SNORAS ir trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepimuose prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo šiuos argumentus:
    1. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių banko darbuotojų sąmoningą neteisingos informacijos dėl obligacijų draudžiamumo suteikimą ieškovei. Nuostatų, kad obligacijoms yra taikomas indėlių draudimas, nėra ir jokiuose ieškovei pateiktuose dokumentuose. Apeliantė neįrodė, kad Banko darbuotoja tyčia suklaidino ieškovę sudarant Obligacijų sutartį.
    2. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, neprofesionalus investuotojas gali būti prilygintas vidutiniam vartotojui investavimo rinkoje. Ieškovė raštiškai atsisakė pateikti Bankui duomenis apie savo investavimo patirtį ir patvirtino, kad supranta, jog Bankas, neturėdamas tokios informacijos, negalės nustatyti, ar konkrečios investicinės paslaugos ir finansinės priemonės jai yra tinkamos. Vien ta aplinkybė, kad atsakovė bankrutavo, o apeliantė tikėjosi, kad to neįvyks, nėra pakankama pripažinti, kad ji buvo atsakovės suklaidinta ar apgauta dėl sandorio esmės.
    3. Apeliantei buvo ar turėjo būti suprantama, kad yra sudaromas savo turiniu nuo terminuoto indėlio besiskiriantis sandoris, kurio esmė – ne taupymas, o investavimas. Todėl apeliantės teiginiai, kad ji laikė pinigus Banke ne todėl, kad uždirbtų, o todėl, kad Banke laikyti pinigus yra saugiau nei namuose, tėra tik nepagrįsta gynybinė pozicija. Apeliantė nebuvo pakankamai atidi ir rūpestinga, bet tai nereiškia suklydimo dėl sandorio esmės. Po ginčijamo sandorio sudarymo apeliantė su Banku sudarė naują terminuotojo indėlio sutartį. Tai rodo, kad ji siekė diversifikuoti savo investavimo riziką.
Teisėjų kolegija konstatuoja:

8IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9

  1. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau –CPK) 320 str.). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2, 3 d.).
  2. Apeliantė ginčija Obligacijų sutartį, teigdama, kad atsakovė ją suklaidino dėl esminių šios sutarties sąlygų. Nors apeliantė prašė ginčijamą sandorį pripažinti negaliojančiu CK 1.91 straipsnio pagrindu kaip sudarytą dėl apgaulės, teismas pagal ieškinyje nurodomas faktines aplinkybes sprendė, kad šis sandoris ginčijamas kitu pagrindu – kaip sudarytas dėl suklydimo (CK 1.90 str.).
  3. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kas yra laikoma suklydimu ir kokios aplinkybės turi esminės reikšmės, kai sandoris ginčijamas CK 1.90 straipsnio pagrindu (žr. šios nutarties 5 p.). Skundžiamame sprendime taip pat pacituota kasacinio teismo praktika dėl šios normos taikymo, todėl teisingam ginčo išsprendimui aktualūs kasacinio teismo išaiškinimai, kuriais iš dalies remiasi ir pati apeliantė, šioje nutartyje nebekartojami.
  4. Teisėjų kolegija tik pažymi, kad apeliantės teigimu, Banko darbuotoja tyčia ją suklaidino, t. y. apeliantė įrodinėja, kad ginčijamą sandorį sudarė, nes buvo apgauta. Apgaulė gali būti sandorio šalies tylėjimas, t. y. aplinkybių, kurias žinodama kita sandorio šalis nebūtų sudariusi sandorio, nuslėpimas, jeigu, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, tos aplinkybės turėjo būti atskleistos kitai šaliai, arba aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti kitą sandorio šalį dėl sandorio efekto, jo esminių sąlygų, sandorį sudarančio asmens civilinio teisinio subjektiškumo bei kitų esminių aplinkybių (CK 1.91 str. 5 d.).
  5. Vertinant, ar sudarydamas ginčijamą sandorį asmuo suklydo (CK 1.90 str.), ar buvo suklaidintas apgaulės būdu (CK 1.91 str.), abiem atvejais pirmiausia svarbu nustatyti, ar toks sandoris apskritai turi valios trūkumų, t. y. ar asmuo būtų sudaręs tokį sandorį, jeigu būtų žinojęs esmines sandorio aplinkybes. Jei iš faktinių aplinkybių matyti, kad, net ir žinodamas konkrečią informaciją, ieškovas sandorį būtų vis vien sudaręs, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali būti tenkinamas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014).
  6. Nagrinėjamu atveju apeliantė teigia, kad nebūtų sudariusi Obligacijų sutarties, jeigu būtų žinojusi, kad obligacijoms netaikoma draudiminė apsauga. Apeliantė iš esmės įrodinėja, kad sudarydama ginčijamą sandorį nesuvokė, kuo skiriasi obligacijos nuo terminuotojo indėlio. Ieškinyje apeliantė nurodė, kad yra pensininkė, senyvo amžiaus, turinti vidurinį išsilavinimą, tačiau neturinti jokių žinių apie vertybinius popierius.
  7. Pirmiausia pažymėtina, kad apeliantė yra neprofesionali investuotoja FPRĮ prasme, o pagal amžių, išsilavinimą ir kitas asmenines savybes nėra pagrindo jos neprilyginti vidutiniam vartotojui. Obligacijų pasirašymo sutarties turinys, joje vartojamos sąvokos (investuotojas, emitentas ir kt.) akivaizdžiai skiriasi nuo terminuotojo indėlio sutarties ir joje vartojamų sąvokų (indėlininkas, bankas ir kt.). Pagal Obligacijų sutarties 22 punktą, investuotojas patvirtina, kad buvo supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes. Jau vien iš šios sąlygos vidutinis vartotojas turėtų suprasti, kad obligacijų įsigijimas yra susijęs su tam tikromis rizikomis, skirtingai nei sudarant terminuotojo indėlio sutartį, kurioje apie jokias rizikas apskritai nėra nurodoma. Todėl net ir tuo atveju, jeigu Bankas tinkamai neįvykdytų pareigos atskleisti visas rizikas, kylančias investuojant į obligacijas, toks pažeidimas neturėtų būti pagrindas pripažinti Obligacijų sutartį negaliojančia dėl suklydimo ar tyčinio suklaidinimo. Apeliantei renkantis iš investavimo būdų – terminuotojo indėlio ar obligacijų – turėjo būti suprantama, kad tai yra skirtingi sandoriai ir kad Banko siūlomos didesnės palūkanos už obligacijas yra susijusios su tam tikra rizika.
  8. Antra, apeliantė kartu su Obligacijų sutartimi pasirašė Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį, nors tokios sutarties jai nereikėdavo pasirašyti sudarant / pratęsiant terminuotojo indėlio sutartį. Apeliantė pripažįsta, kad Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį pasirašė neperskaičiusi ir neįsigilinusi į šios sutarties sąlygas bei joje nurodytų kitų dokumentų (Aprašymo, Santraukos, Prospekto, Galutinių sąlygų) turinį. Toks elgesys vertintinas kaip nepakankamas atidumas ir rūpestingumas.
  9. Trečia, jokiame iš minėtų Banko dokumentų nėra nuostatos, kad obligacijoms yra taikomas indėlių draudimas pagal IĮIDĮ. Byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad Banko darbuotoja neteisingai informavo apeliantę, jog įsigytoms obligacijoms taikoma būtent tokia draudimo apsauga, juolab, kad tai darė tyčia (CPK 178 str.).
  10. Ketvirta, teisėjų kolegija pažymi, kad vien ta aplinkybė, jog asmens profesija ir išsilavinimas nėra susiję su finansinių priemonių rinkomis, neatitiktų ir kasacinio teismo praktikoje suformuotų standartų dėl investuotojo asmeninių savybių vertinimo bei jų reikšmės analogiško pobūdžio sandorių nuginčijimo dėl suklydimo bylose (žr. Lietuvos Aukščiausiojo 2016 m. vasario 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-13-969/2016). Minėtoje byloje kasacinis teismas taip pat konstatavo, kad obligacija nėra tokia sudėtinga finansinė priemonė, kurios pobūdžio ir įgijus obligaciją lydinčios emitento nemokumo rizikos nesuprastų vidutinis vartotojas. Tikėjimasis, kad sudarant rizikingą sandorį jo vykdymo metu neatsiras rizikos veiksnių, dar nereiškia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės, o iš tokio sandorio atsiradusios neigiamos pasekmės negali būti prilyginamos suklydimui. Taigi, vien ta aplinkybė, kad atsakovė bankrutavo, o ieškovė tikėjosi, jog to neįvyks, nėra pakankama pripažinti, kad ji buvo suklaidinta dėl sandorio esmės.
  11. Apeliantė ilgą laiką santaupas Banke laikė terminuotojo indėlio pavidalu, šią sutartį daug kartų pratęsė, todėl tai, jos manymu, reiškia, kad jai tik toks Banko produktas buvo žinomas. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks argumentas nepaneigia teismo išvados, kad apeliantė kaip vidutinis vartotojas suvokė terminuotojo indėlio ir obligacijų skirtumus. Jeigu apeliantės vienintelis tikslas, kaip ji pati teigia, būtų buvęs tik saugus santaupų laikymas Banke tikintis vėliau atgauti visus pinigus, pagrįsta manyti, kad ji ir toliau būtų pratęsusi terminuotojo indėlio sutartį, bet nerizikuotų sudaryti kitokių jai nežinomų ir nesuprantamų sandorių. Akivaizdu, kad palūkanų dydis negali būti vienintelis indėlių ir obligacijų skirtumas, nes priešingu atveju apskritai nebūtų prasmės sudaryti terminuotojo indėlio sutarties, pagal kurią Bankas siūlo mažesnes palūkanas nei už obligacijas. Todėl teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovės apsisprendimą sudaryti Obligacijų sutartį lėmė ne obligacijų draudžiamumas, o už obligacijas mokamos didesnės palūkanos. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantė jau po ginčijamo sandorio sudarė / pratęsė dar vieną terminuotojo indėlio sutartį (b. l. 85). Ši aplinkybė, teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat parodo, kad apeliantei buvo suprantama, jog obligacijos skiriasi nuo indėlių. Priešingu atveju būtų logiška sudaryti vien tik Obligacijų pasirašymo sutartis, pagal kurias mokamos didesnės palūkanos, manant, kad joms taikoma tokia pati draudimo apsauga kaip ir indėliams, už kuriuos mokamos mažesnės palūkanos.
  12. Kiti apeliantės nurodomi argumentai, kad Bankas buvo suinteresuotas klientams išplatinti savo išleistas obligacijas, kad apeliantė dėl Banko patalpų pobūdžio neturėjo galimybių susipažinti su Banko pateiktais dokumentais, kad šie dokumentai neatitinka FPRĮ reikalavimų ir pan., taip pat nepateisina pačios apeliantės nepakankamo atidumo ir rūpestingumo, atsižvelgiant į tai, kad ji yra veiksnus asmuo, laisva valia sudaręs ginčijamą sandorį, o jokių objektyvių duomenų, kad ji buvo įtikinėjama, skubinama pasirašinėti Obligacijų sutartį ir kitus Banko pateikiamus dokumentus, byloje nėra (CPK 178 str.).
  13. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės reikalavimą pripažinti Obligacijų sutartį negaliojančia ieškinyje nurodytais faktiniais bei teisiniais pagrindais, priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį aukštesnės instancijos teismų praktiką analogiškose bylose. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti šio sprendimo neteisėtumo ar nepagrįstumo, todėl nenustačius jokių CPK 329 ir 330 straipsniuose nurodytų procesinės ir materialinės teisės normų pažeidimų, dėl kurių ginčas galėjo būti išspręstas neteisingai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o skundas atmestinas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

10Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai