Byla e2A-1382-340/2016
Dėl kreditavimo sutarties dalies pripažinimo negaliojančia, tretieji asmenys – A. T. ir G. T

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Varanauskaitės, Andriaus Veriko ir Tatjanos Žukauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės A. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. T. ieškinį atsakovui AB DNB bankui dėl kreditavimo sutarties dalies pripažinimo negaliojančia, tretieji asmenys – A. T. ir G. T..

2Kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4ieškovė A. T. patikslintu ieškiniu prašė teismo pripažinti 2009 m. vasario 19 d. Kreditavimo sutarties Nr. 2700-2009-56017 dalį, kurioje ji nurodyta kredito gavėja, negaliojančia. Nurodė, kad 2009 m. vasario 19 d., dar nesant nutrauktai jos santuokai su G. T., ji, G. T. bei A. T. pasirašė Kreditavimo sutartį Nr. 2700-2009-56017 su atsakovu AB DNB banku. Pažymėjo, jog sudarydama ginčijamą sandorį, ji suklydo, nes nesuprato, kad kredito sumos pagal minėtą sutartį negaus, kitu atveju ji sutarties nebūtų sudariusi. Pažymėjo, kad suklydimą sąlygojo atsakovo elgesys, pažeidžiantis jos, kaip vartotojos, teises, sudarant kreditavimo sutartį, kuri yra vartojimo sutartis bei visiškai neaiškios sutarties sąlygos dėl kredito paskirstymo gavėjams, nėra šalių sutikimo dėl to, kad kreditas būtų suteikiamas tik vienam iš kredito gavėjų, dėl to esant tokioms visiškai neaiškioms sutartiems sąlygoms ir atsakovui jų tinkamai neatskleidus sutarties sudarymo metu, ji negalėjo nesuklysti dėl sudaromo sandorio esmės. Nurodė, kad ji negalėjo suprasti, numatyti, kad ji negaus kredito, taip pat, kad negaus kredito asmeniškai, o jis bus suteikus tik vienam iš kredito gavėjų, tačiau kreditą privalės grąžinti ir vykdyti prievolę solidariai. Teismo posėdžio metu ieškovė nurodė, kad ji nuvažiavo į banko skyrių ir pasirašė dokumentus, manydama, kad taip garantuos, patvirtins, kad A. T. yra sąžiningas, atsakingas ir dirbantis žmogus, tačiau prieš pasirašant pateiktus banko dokumentais, su jais ji nesusipažino, jų neperskaitė, kadangi pasitikėjo sutuoktiniu G. T., kuris pirmas pasirašė minėtus dokumentus. Kaip nurodė ieškovė, ji nežinojo, kad pasirašo kreditavimo sutartį. Ieškove nurodė, kad sutarties pasirašymo metu jos išsilavinimas buvo specialus vidurinis. Ieškovė prašė kreditavimo sutarties dalį pripažinti negaliojančia CK 1.90 straipsnio pagrindu.

5Atsakovas AB DNB bankas atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad nesutinka su tuo, jog ieškovė sudarė minėtą kreditavimo sutartį dėl suklydimo. Atsakovas nurodė, kad sandoris CK 1.90 straipsnio pagrindu gali būti pripažintas negaliojančiu tik tuomet, kai yra suklydimas, suklydimas yra esminis ir, kad nėra pačios suklydusios šalies atsakomybės dėl suklydimo fakto. Atsakovo manymu, nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į sandorio sudarymo aplinkybes, ieškovė negalėjo suklysti sudarydama kreditavimo sutartį, kadangi ieškovė sudarydama sandorį su atsakovu buvo 29 metų, t. y. būdama suaugusi ir brandi asmenybė, turėjo specialųjį vidurinį išsilavinimą, be to ieškovė iki minėtos sutarties sudarymo su AB DNB banku jau turėjo patirties sudarant analogiško pobūdžio sandorius. Atsakovas pažymėjo, kad ieškovė pripažįsta, kad ji suprato, jog į banką atvyko gauti paskolą ir sudaryti kreditavimo sutartį, su kurios sąlygomis tiek ieškovė, tiek kiti sutartį pasirašę asmenys buvo supažindinti ir su minėtomis sąlygomis sutiko, savo sutikimą išreikšdami pasirašydami kreditavimo sutartį. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad kredito suteikimo tvarka buvo apibrėžta kreditavimo sutarties bendrosios dalies skyriuje „Kredito suteikimas“, kuriame nurodyta, kad kreditas yra išduodamas visas iš karto, pervedant pinigus į kredito gavėjo sąskaitą, o sąvoka „sąskaita“ apibrėžta kaip sutarties specialiojoje dalyje nurodyta kredito gavėjo banke atidaryta sąskaita. Kreditavimo sutarties sąlygose buvo nurodyta vieno iš kredito gavėjo – G. T. sąskaita, į kurią atsakovas pervedė visą kredito sumą. Atsakovas nurodė, kad jeigu teismas pripažintų, kad ieškovė suklydo sudarydama kreditavimo sutartį, jokiu būdu suklydimas negalėjo turėti esminės reikšmės, kadangi ieškovė pasirašė kredito sutartį neperskaičiusi sutarties sąlygų, prieš sudarant sutartį ieškovė nesikreipė į teisininkus dėl patarimo, o tiesiog neperskaičiusi sutarties, minėtą sutartį pasirašė, dėl to toks ieškovės elgesys turėtų būti kvalifikuojamas kaip itin nerūpestingas ir neatidus. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, sandorio negalima pripažinti negaliojančiu. Atsakovas pažymėjo, kad ieškovė nuo kredito suteikimo iki kreipimosi į teismą, t. y. per beveik 5 metus, nesikreipė į banką dėl kredito suteikimo, nekėlė klausimo dėl kredito sutarties galiojimo bei pažymėjo, kad visos ieškovės nurodytos aplinkybės dėl kredito suteikimo, pasirašymo, bylos nagrinėjamo metu vis keitėsi, atsakovo nuomone, taip siekiant išvengti atsakomybės pagal minėtą sutartį.

6Liudytoja AB DNB banko darbuotoja I. J. parodė, kad ieškovė jai matyta, kuomet pasirašinėjo vartojimo kreditą. Nurodė, kad A. T. kreipėsi į banką dėl vartojimo paskolos, tačiau jam vienam bankas paskolos negalėjo suteikti paskolos, dėl to jam buvo pasiūlyta susirasti bendraskolius. Minėtas asmuo bendraskoliu nurodė savo brolį, o kadangi jis buvo vedęs, tai automatiškai turėjo būti įtraukta ir jo sutuoktinė. Parodė, kad buvo pateikti sutikimai dėl duomenų patikrinimo, tuomet buvo priimtas sprendimas paskolą suteikti ir 2009 m. vasario 19 d. pasirašyta kreditavimo sutartis bei suteiktas kreditas. Liudytoja parodė, kuomet žmonės atvyksta pasirašyti sutarties, tai yra suformuojama ir atspausdinama sutartis, kuri yra duodama atvykusiems pasirašinėti sutartį, jeigu yra klausimų, tai į juos atsakoma. Liudytoja nurodė, kad ji nepamena, ar šiuo atveju buvo užduota klausimų, ar A. T. perskaitė sutartį, kadangi tai buvo prieš 6 metus. Tačiau kaip parodė liudytoja, šiuo atveju kredito gavėjasi prieš pasirašant sutartį neprašė susipažinti su pasirašoma sutartimi. Minėta sutartis buvo pasirašinėjama apie valandą, t. y. nuo sutarties pateikimo, patvirtinimo iki išėjimo iš banko išsiėmus iš sąskaitos.

7II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimu ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovės A. T. 876,10 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovo AB DNB bankas naudai; priteisė iš ieškovės A. T. valstybės naudai 10 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Teismas nurodė, kad iš kreditavimo sutarties matyti, kad sutartį pasirašė visi kredito gavėjai, patvirtindami, jog su sutarties sąlygomis susipažino. Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesį būtina vertinti atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Vien klaida nėra pakankama, kad sandoris būtų pripažintas negaliojančiu. Teismas nurodė, jog prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus to veiksmo teisinius padarinius. Byloje nepaneigta, kad banko darbuotoja nepateikė ir taip neatskleidė ieškovei bei tretiesiems asmenims kreditavimo sutarties sąlygų, jų esmės, ieškovė ir tretieji asmenys turėjo galimybę šias sąlygas skaityti, analizuoti tiek laiko, kiek manė reikalinga, užduoti banko darbuotojai klausimus, paprašyti paaiškinimų, tačiau, kaip nurodė pati ieškovė, ji neperskaitė kreditavimo sutarties sąlygų, nes pasitikėjo tuo, kad sutuoktinis G. T. pirmas pasirašė sutartį, be to, kad sutarties apimtis ieškovei buvo didelė, dėl to toks pačios ieškovės elgesys vertintinas kaip neapdairus, neatidus bei nerūpestingumas, dėl to, teismo nuomone, pagrindo tenkinti ieškinį nėra ir ieškovės ieškinys dėl kreditavimo sutarties dalies pripažinimo negaliojančia atmestinas kaip nepagrįstas.

9III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą argumentai

10Apeliaciniu skundu ieškovė A. T. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti; priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nesirėmė byloje esančiais reikšmingais duomenimis, patvirtinančiais, kad tiek ieškovė, tiek pats atsakovas neišreiškė savo valios dėl ginčo kreditavimo sutarties vykdymo ieškovės ir atsakovo atžvilgiu, kad ieškovė būtų įsipareigojusi atsakovui. Taip pat nesirėmė įrodymais, patvirtinančiais tai, kad paties atsakovo valia ir veiksmai, faktinės aplinkybės ieškovei neleido suprasti, kad ji skolinasi iš atsakovo pinigų ir, kad privalės juos grąžinti, nepaisant to, kad jie buvo perduoti išimtinai tik trečiajam asmeniui. Visos aplinkybės, susijusios su ginčo sutarties sudarymu, buvo susijusios išimtinai su A. T., todėl atsakovo veiksmai neleido ieškovei manyti, kad ji sudaro ją įpareigojantį grąžinti paskolintą sumą sandorį. Be to, bankas ne tik nepervedė pinigų ieškovei, bet ir vėliau nesiuntė jai jokių raginimų ar įspėjimų dėl netinkamo prievolių vykdymo, sutarties nutraukimo. Pažymėjo, kad ginčijama sutartis laikytina vartojimo sutartimi, todėl pirmosios instancijos teismas privalėjo taikyti vartojimo santykius reglamentuojančias teisės normas.

11Atsakovas AB DNB bankas atsiliepime į apeliacinį skundą prašė skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodė, kad apeliantė deklaratyviai skunde teigia, kad teismas nesirėmė įrodymais, patvirtinančiais apeliantės valios nebuvimą. Priešingai, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas byloje esančias aplinkybes ir surinktus įrodymus, nustatė, kad apeliantės suklydimas nėra esminis. Pažymėjo, jog apeliantės argumentais, kad nebuvo atsakovo valios dėl kreditavimo sutarties sudarymo yra vertintini kritiškai. Atsakovas įrodė, kad kreditavimo sutartis buvo sudaryta, o kredito suma, vadovaujantis kreditavimo sutarties sąlygomis, buvo suteikta vienam iš kredito gavėjų ir apeliantė nepaneigė šių banko nurodytų aplinkybių. Ieškovė savo aplaidaus ir nerūpestingo elgesio padarinių priežastimi laiko banką ir siekia jam perkelti visą įrodinėjimo naštą. Tariamas apeliantės suklydimas negali būti pripažįstamas esminiu.

12IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai.

13Apeliacinis skundas atmetamas.

14Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

15Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, tinkamai išaiškino bei pritaikė materialinės teisės normas reguliuojančias šalių teisinį santykį, nepažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos nuostatų, taip pat tinkamai aiškino ir taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas, paskirstė tarp šalių įrodinėjimo naštą (CPK 176, 185 str.). Sprendimas teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 str.).

16Ginčas byloje kilęs dėl dalies sandorio negaliojimo ieškovei teigiant, jog sandoris (Kreditavimo sutartis) sudaryta jai suklydus ir kad atsakovas ją suklaidino dėl sandorio objekto.

17Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad 2009 m. vasario 19 d. ieškovė ir tretieji asmenys G. T. ir A. T. pasirašė Kreditavimo sutartį Nr. 2700-2009-56017, pagal kurią ieškovei ir tretiesiems asmenims buvo suteiktas 11 584,80 Eur kreditas. Kreditavimo sutarties Specialiųjų sąlygų 2 punkte numatyta, kad A. T., G. T. ir ieškovė yra kredito gavėjai. Kredito sutarties šalys susitarė, kad kreditas bus pervedamas į banko sąskaitą Nr. ( - ) (Kreditavimo sutarties specialiosios dalies 10 p.).

18Ieškovė A. T. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti 2009 m. vasario 19 d. Kreditavimo sutarties Nr. 2700-2009-56017 dalį, kurioje ji nurodyta kredito gavėja, negaliojančia. Savo ieškinį grindė tuo, kad sudarydama ginčijamą sandorį, ji suklydo, nes nesuprato, kad kredito sumos pagal minėtą sutartį negaus, kitu atveju ji sutarties nebūtų sudariusi. Pažymėjo, kad suklydimą sąlygojo atsakovo elgesys, pažeidžiantis jos, kaip vartotojos, teises, sudarant kreditavimo sutartį, kuri yra vartojimo sutartis bei visiškai neaiškios sutarties sąlygos dėl kredito paskirstymo gavėjams, nėra šalių sutikimo dėl to, kad kreditas būtų suteikiamas tik vienam iš kredito gavėjų, dėl to esant tokioms visiškai neaiškioms sutartiems sąlygoms ir atsakovui jų tinkamai neatskleidus sutarties sudarymo metu, ji negalėjo nesuklysti dėl sudaromo sandorio esmės.

19Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimu ieškinį atmetė. Savo sprendimą teismas motyvavo tuo, kad vien klaida nėra pakankama, kad sandoris būtų pripažintas negaliojančiu, kadangi prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus to veiksmo teisinius padarinius. Teismas konstatavo, jog pačios ieškovės elgesys vertintinas kaip neapdairus, neatidus bei nerūpestingumas, todėl sutartį pripažinti negaliojančia ieškovės atžvilgiu nėra pagrindo.

20Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog sandoriai – tai sąmoningi, laisva valia atliekami asmenų veiksmai, kuriais siekiama kokio nors teisinio rezultato: sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 straipsnio 1 dalis). Sutartis yra dvišalis ar daugiašalis sandoris, kurį sudarydami civilinių santykių dalyviai yra lygūs ir laisvi sukurti civilines teises ir pareigas, savo nuožiūra (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausias Teismas yra nurodęs, jog būtina atsižvelgti jog civilinėje apyvartoje būtina užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą, apginti civilinių teisinių santykių subjektų teises, įgytas sandorių pagrindu. Dėl to sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo šiam stabilumo tikslui prieštarautų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2006; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2008; kt.).

21Suklydimas – tai neteisingas sudaromo sandorio suvokimas; suklydimo atveju neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų; kuriuos nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio nebūtų sudaręs. Kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, jog suklydimas buvo esminis, t. y. konstatuojama dėl suklydimo fakto ir jo esmingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-504/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009; kt.).

22Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliantė skunde nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nesirėmė byloje esančiais reikšmingais duomenimis, patvirtinančiais, kad tiek ieškovė, tiek pats atsakovas neišreiškė savo valios dėl ginčo kreditavimo sutarties vykdymo ieškovės ir atsakovo atžvilgiu, kad ieškovė būtų įsipareigojusi atsakovui, taip pat įrodymais, patvirtinančiais, kad paties atsakovo valia ir veiksmai, faktinės aplinkybės ieškovei neleido suprasti, kad ji skolinasi iš atsakovo pinigų ir, kad privalės juos grąžinti, nepaisant to, kad jie buvo perduoti išimtinai tik trečiajam asmeniui. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apeliantės argumentais nesutinka.

23Civilinio proceso kodekso 14 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas privalo tiesiogiai ištirti visus byloje esančius įrodymus, išskyrus šiame Kodekse numatytus atvejus. Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 str. 1, 2 d.).

24Byloje nustatyta, kad priimdamas ginčijamą sprendimą, priešingai nei skunde teigia apeliantė, teismas nustatė, jog kredito gavėjai A. T., G. T. ir A. T. pasirašė 2009-02-19 Kreditavimo sutartį, patvirtindami, jog su sutarties sąlygomis susipažino. Be to, Vilniaus miesto apylinkės teismas įvertino ir pačios ieškovės nurodytus argumentus, jos ji nebuvo susipažinusi su pasirašomos sutarties tekstu, bei kad nepageidavo su sutartimi susipažinti jos pasirašymo metu. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, minėtos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad tokie apeliantės veiksmai parodo, jog ji buvo išreiškusi savo valią dėl sutarties sudarymo ir tokiais savo veiksmais buvo įsitikinusi. Apeliantei nurodytina, jog pagal CPK 185 straipsnio 1 dalį, teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog pirmos instancijos teismas tam tikrus įrodymus įvertino ne ieškovei palankia linkme, negali būti pagrindas teigti, jos teismas šių įrodymų apskritai nevertino ir/ar dėl jų sprendime nepasisakė, kadangi ginčo atveju įrodinėjimo pareiga tenka būtent pačiai ieškovei.

25Pasak apeliantės, sudarydama Kreditavimo sutartį, ji buvusi suklaidinta atsakovo, kadangi manė, jog tiesiog pasirašinėja dokumentus, patvirtinančius, jog A. T. yra sąžiningas, atsakingas ir dirbantis žmogus, o su sutarties sąlygomis nesusipažino, kadangi pasitikėjo sutuoktinu G. T., kuris minėtus dokumentus pasirašinėjo pirmas, dėl to ir ji pasirašė minėtą sutartį. Vertindamas tokius tiek ieškinio, tiek ir apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas nemato pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog toks ieškovės elgesys vertintinas kaip neapdairus, neatidus bei nerūpestingumas.

26Akcentuotina, jog vertinant, ar asmuo sudaręs ginčijamą sandorį suklydo, teismų praktikoje taikomas protingumo kriterijus. Šalies, kuri teigia suklydusi, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį analogiškomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Prieš sudarydamas sandorį, asmuo turi įsitikinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti nepripažįstamas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant suklydimo galimybę atsižvelgiama į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes, kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-504/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009; kt.). Sutiktina, jog ieškovė A. T. turėjo galimybę pasirašomos sutarties sąlygas skaityti ir analizuoti, užduoti banko darbuotojai klausimus, paprašyti paaiškinimų, tačiau to nepadarė, todėl veikė savo rizika. Tais pačiais motyvais atmestinas ir apeliantės argumentas, jog visos aplinkybės, susijusios su ginčo sutarties sudarymu, buvo susijusios išimtinai su A. T., todėl atsakovo veiksmai neleido ieškovei manyti, kad ji sudaro ją įpareigojantį grąžinti paskolintą sumą sandorį.

27Skunde apeliantė nurodė, jog ginčijama sutartis laikytina vartojimo sutartimi, todėl pirmosios instancijos teismas privalėjo taikyti vartojimo santykius reglamentuojančias teisės normas. Kolegija nurodo, kas ieškovė yra teisi, teigdama, jog šiuo atveju sudaryta sutartis priskirtina vartojimo sutartims, minėta aplinkybė yra nurodyta ir pačioje sutartyje. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Visgi, papildoma apsauga nedaro vieno svarbiausių privatinės teisės principų – sutarčių privalomumo (pacta sunt servanda) – išimčių (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali tam tikra apimtimi naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Apeliacinės instancijos teismui sutikus su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog ieškovės suklydimas dėl sudarytos Kreditavimo sutarties nebuvo esminis, aplinkybė, jog ieškovė yra vartotoja, neatleidžia jos nuo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų.

28Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako dėl kitų ieškovės apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, kadangi jie nagrinėjamuoju atveju yra teisiškai nereikšmingi.

292016 m. kovo 4 d. atsakovas AB DNB bankas pateikė prašymą dėl išlaidų advokato pagalbai priteisimo, kuriuo prašė priteisti patirtas 847 Eur dydžio išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Pažymėjo, jog minėtas išlaidas sudaro atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimas ir atstovavimas teisme (jeigu būtų paskirtas žodinis bylos nagrinėjimas). Teisėjų kolegija, remdamasi Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytais maksimaliais dydžiais, bylos sudėtingumu bei advokato darbo ir laiko sąnaudomis, prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas mažina ir priteisia iš apeliantės atsakovui 500 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

30Bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nepaskirstytinos bylos dalyviams, nes šios išlaidos yra mažesnės negu minimalus į valstybės biudžetą priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 6 dalis).

31Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

32Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

33Priteisti iš ieškovės A. T., a.k. ( - ) atsakovo AB DNB banko, į.k. 112029270, naudai 500 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. ieškovė A. T. patikslintu ieškiniu prašė teismo pripažinti 2009 m.... 5. Atsakovas AB DNB bankas atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį atmesti.... 6. Liudytoja AB DNB banko darbuotoja I. J. parodė, kad ieškovė jai matyta,... 7. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 8. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimu ieškinį... 9. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą argumentai... 10. Apeliaciniu skundu ieškovė A. T. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės... 11. Atsakovas AB DNB bankas atsiliepime į apeliacinį skundą prašė skundą... 12. IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai.... 13. Apeliacinis skundas atmetamas.... 14. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo... 15. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės... 16. Ginčas byloje kilęs dėl dalies sandorio negaliojimo ieškovei teigiant, jog... 17. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad 2009 m. vasario 19 d. ieškovė ir... 18. Ieškovė A. T. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti... 19. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimu ieškinį... 20. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog sandoriai – tai sąmoningi,... 21. Suklydimas – tai neteisingas sudaromo sandorio suvokimas; suklydimo atveju... 22. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliantė skunde... 23. Civilinio proceso kodekso 14 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas... 24. Byloje nustatyta, kad priimdamas ginčijamą sprendimą, priešingai nei skunde... 25. Pasak apeliantės, sudarydama Kreditavimo sutartį, ji buvusi suklaidinta... 26. Akcentuotina, jog vertinant, ar asmuo sudaręs ginčijamą sandorį suklydo,... 27. Skunde apeliantė nurodė, jog ginčijama sutartis laikytina vartojimo... 28. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą... 29. 2016 m. kovo 4 d. atsakovas AB DNB bankas pateikė prašymą dėl išlaidų... 30. Bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu,... 31. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325... 32. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimą palikti... 33. Priteisti iš ieškovės A. T., a.k. ( - ) atsakovo AB DNB banko, į.k....