Byla 3K-3-531/2009

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Gintaro Kryževičiaus ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. S. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 8 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. S. ieškinį atsakovams S. K., V. L., S. L., S. L., M. A. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais; tretieji asmenys: T. S., notarė R. J., notarė D. L. B., antstolė I. K.; institucija, duodanti išvadą byloje, – Vaikų teisių apsaugos tarnyba.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Byloje iš esmės keliamas sandorių negaliojimo instituto teisinės prigimties ir iš to kylančių teisinių padarinių klausimas.

5II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

6Vilniaus apygardos teismas 2008 m. gruodžio 11 d. sprendimu atmetė ieškovės reikalavimą pripažinti negaliojančiais pirkimo–pardavimo, paskolos ir su jais susijusius sandorius. Teismas nustatė, kad ieškovė 2001 m. rugpjūčio 16 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė atsakovams V. L. ir S. L. butą Vilniuje (duomenys neskelbtini) už 52 800 Lt, kuriuos ieškovė gavo sutarties sudarymo metu. Ieškovei buvo palikta teisė naudotis butu iki 2001 m. lapkričio 12 d., sutarties šalims išaiškintas CK 6.393, 6.398 straipsnių turinys; sutartyje nurodyta, kad jos prasmė bei padariniai ieškovei ir pirkėjams išaiškinti, sutartis išversta į šalių suprantamą rusų kalbą, sutartis patvirtinta notaro. Atsakovai iš ieškovės įgytą butą 2003 m. spalio 20 d. jai pardavė už 52 000 Lt, kuriuos ši sumokėjo pardavėjams sutarties sudarymo metu; šalys patvirtino, kad pardavėjai perdavė, pirkėjas priėmė butą iki sutarties sudarymo ir pasirašymo. Tą pačią, t. y. 2003 m. spalio 20 d., paskolos sutartimi atsakovas S. L. paskolino ieškovei 88 000 Lt iki 2004 m. sausio 20 d., ši pasirašė sutartį ir patvirtino, kad 88 000 Lt gavo iš S. L. sutarties sudarymo ir pasirašymo metu; sutartyje nurodyta, kad jos įvykdymas bus užtikrintas hipoteka, įkeičiant butą Vilniuje (duomenys neskelbtini); sutartyje taip pat pažymėta apie šalių pareiškimą, kad ši sutartis atitinka jų valią, sutarties prasmė ir padariniai joms išaiškinti; paskolos sutartis perskaityta ir ieškovei notaro išversta į rusų kalbą. Butas, užtikrinant ieškovės prievolės pagal 2003 m. spalio 20 d. sudarytą paskolos sutartį tinkamą įvykdymą, įkeistas pagal 2003 m. spalio 20 d. hipotekos lakštą, reg. Nr. RJ-6908; šalys pareiškė, kad sutartis atitinka jų valią, sutarties prasmė ir padariniai šalims išaiškinti. 2005 m. gegužės 31 d. reikalavimo perleidimo sutartimi atsakovas S. L. perleido naujajam kreditoriui M. A. reikalavimo teisę į skolininkės – ieškovės 88 000 Lt skolą pagal 2003 m. spalio 20 d. paskolos sutartį. Prievolės įvykdymui užtikrinti sudarytas ir pasirašytas hipotekos lakštas, kuriuo įkeistas butas Vilniuje (duomenys neskelbtini). Tą pačią, t. y. 2005 m. gegužės 31 d., atsakovas M. A. ir ieškovė, atsižvelgdami į reikalavimo teises pagal paskolos sutartį naujajam kreditoriui M. A. perleidimą, taip pat naujųjų šalių susitarimą pratęsti paskolos sutarties terminą ir padidinti skolos sumą, susitarė, jog atsakovas M. A. papildomai skolina ieškovei 12 000 Lt ir šalys patvirtina, kad bendra skolos suma, kurią paskolos gavėjas skolingas paskolos davėjui pagal 2003 m. spalio 20 d. paskolos sutartį ir šį susitarimą, yra 100 000 Lt. Šalys pratęsė paskolos grąžinimo terminą iki 2005 m. rugpjūčio 31 d., sutartyje įrašyta, kad ieškovė patvirtina, jog susitarimas notaro perskaitytas ir išverstas į jai suprantamą rusų kalbą; susitarimo tekstas, esmė, prasmė ir iš jo kylantys padariniai jai aiškūs. 2005 m. gegužės 31 d. ieškovė išrašė paprastąjį vekselį 30 000 Lt sumai, kurio pagrindu Vilniaus miesto 2–asis notarų biuras išdavė vykdomąjį įrašą. Taigi, esant tokioms fakto aplinkybėms ir ieškovės reikalavimui dėl apgaulės ir suklydimo (CK 1.90, 1.91 straipsniai) sudarytus visus pirmiau nurodytus sandorius pripažinti negaliojančiais, pirmosios instancijos teismas tyrė ir vertino ieškovės argumentus, kad atsakovai esą turėjo patirties nekilnojamojo turto verslo srityje, bet veikė nesąžiningai, pasinaudojo ieškovės senyvu amžiumi ir tuo, jog ji nemoka lietuvių kalbos, ir kad tai reiškė, jog jie suprato, kad ieškovė nėra tikroji sutartinių santykių šalis. Teismas laikė, kad ieškovės ir dukters atsakovės S. K. parodymais patvirtinama išvada apie buvusį jų susitarimą, jog ieškovė pasirašys visus sandorius, būtinus atsakovei tvarkant skolinius įsipareigojimus. Ieškovė nesigilino į sandorių reikšmę, juos sudarė, turėdama tikslą padėti dukteriai; tokią poziciją teismas grindė ikiteisminio tyrimo baudžiamosios bylos Nr. 10-9-007-06 ir šios civilinės bylos duomenimis ir pažymėjo, kad ieškovė nenurodė, dėl kokių sandorių esminių aplinkybių ji buvo tyčia suklaidinta; ji tik nurodė, kad duktė ją apgavo, nes žadėjo, jog viskas bus gerai. Teismas sprendė, kad ieškovės elgesys, jai sudarant ginčo sutartis pagal dukters S. K. prašymą, ir noras jai padėti vertintini kaip didelis neatsargumas ir kad tai reiškia, jog ieškovė prisiėmė pasekmių riziką. Ji neįrodinėjo, kad sandoriai buvo sudaryti dėl sandorių šalių apgaulės. Nors ieškovė nurodė, kad atsakovai S. K. ir M. A. elgėsi nesąžiningai, pasinaudojo jos pasitikėjimu ir kad dėl to jų elgesys vertintinas kaip tyčinis veikimas skolininko nenaudai, tačiau ji kartu pažymėjo, jog vekselį, kaip ir kiekvieną ginčo sandorį, išrašė, norėdama padėti dukteriai. Teismas sprendė, kad dėl nurodytų aplinkybių nėra pagrindo vekselį pripažinti negaliojančiu. Teismas padarė išvadą, kad, nustačius tikrąsias aplinkybes, dėl kurių ieškovė sudarė sandorius, nėra pagrindo pripažintini juos negaliojančiais pagal CK 1.80, 1.86 straipsnius.

7Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 11 d. sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas nelaikė, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino bylos įrodymus ir padarė nepagrįstas išvadas apie tai, jog ieškovė, siekdama padėti dukteriai atsakovei S. K., laisva valia, suvokdama situaciją, pasirašė sutartis, ir tai vertintina kaip ieškovės didelis neatsargumas bei rizikos dėl padarinių prisiėmimas; tokios teismo išvados patvirtintos byloje esančių įrodymų, tarp jų – ikiteisminio tyrimo baudžiamosios bylos duomenų, viseto vertinimu. Byloje nėra duomenų apie tai, kad notarai būtų sąmoningai atlikę veiksmus, neatitinkančius ieškovės interesų; iš baudžiamosios bylos medžiagos taip pat matyti, kad ieškovė sandorių sudarymo metu tvirtino, jog supranta savo veiksmų esmę ir jų padarinius; baudžiamojoje byloje duoti civilinės bylos proceso dalyvių parodymai nepaneigti. Nors ieškovė teigė, kad 2001 m. rugpjūčio 16 d. buto pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo vykdoma, tačiau kolegija pripažino, jog argumentai nepatvirtinami nekilnojamojo turto registro duomenimis ir sutarties sąlyga, kad ieškovei tam tikrą laiką buvo leista gyventi parduotame bute; sutarties tikslas – teisinis buto perleidimas kitiems asmenims – buvo įgyvendintas; pirmosios instancijos teismas aiškinosi dėl šalių elgesio ir jų tikrųjų ketinimų prieš sudarant pirmiau nurodytą sandorį, taip pat vertino jų išdėstytas aplinkybes dėl sandorio sudarymo tikslo ir sąlygų. Vertindama ieškovės apeliacinio skundo argumentus, kad 2003 m. spalio 20 d. paskolos sutartis sudaryta dėl suklydimo, kolegija nurodė, jog ieškovė sutarties sudarymo metu patvirtino, kad iš S. L. gavo 88 000 Lt; ta aplinkybė, kad, pasibaigus sutartyje nurodytam terminui, šis nesikreipė į ieškovę dėl pinigų grąžinimo, nepaneigia šalis siejusių teisinių santykių pagal sutartį; sutartyje nurodyta, kad jos įvykdymui užtikrinti bus sudaromas hipotekos lakštas, kuriuo įkeičiamas butas Vilniuje (duomenys neskelbtini); šalys nepareiškė, kad ši sutartis neatitiktų jų valios, sutarties prasmė ir padariniai joms išaiškinti, sutartis, kaip ir hipotekos lakštas, išversti į ieškovei suprantamą rusų kalbą, todėl šių aplinkybių visuma leido kolegijai spręsti dėl pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu padarytų teisingų išvadų. Kadangi ieškovė 2001 m. rugpjūčio 16 d. pirkimo-pardavimo sutartimi įstatymo nustatyta tvarka perleido butą atsakovams V. L. ir S. L., ši sutartis nepripažinta negaliojančia, tai, kolegijos vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad ieškovė 2003 m. spalio 20 d. pirkimo-pardavimo sutartimi esą įsigijo savo butą, kurio nebuvo pardavusi; buto perleidimo faktas patvirtintas nekilnojamojo turto registro duomenimis, nepaisant sandorio to paties objekto. Ta aplinkybė, kad pagal hipotekos lakštą įkeistas ginčo butas šalių susitarimu buvo įvertintas 120 000 Lt, o pagal tą pačią dieną sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį butas parduotas ieškovei už 52 000 Lt, neįrodo asmenų, dalyvavusių sudarant sandorius, nesąžiningumo ir sandorių fiktyvumo. Kita vertus, ieškovė vienašaliu sandoriu – 2003 m. spalio 20 d. įgaliojimu – buvo įgaliojusi dukterį S. K. atstovauti jos interesams, tarp jų – VĮ Registrų centro Vilniaus filiale registruoti buto Vilniuje (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisių perėjimą pagal 2003 m. spalio 20 d. pirkimo-pardavimo sutartį, gauti nuosavybės dokumentus; vadinasi, įgaliojimas taip pat patvirtina ieškovės valią dėl sandorių sudarymo bei padarinių. 2005 m. gegužės 31 d. susitarimu dėl paskolos sutarties pakeitimo ieškovei paskolinta 12 000 Lt, todėl kartu su 2003 m. spalio 20 d. paskolos sutarties pagrindu gautomis lėšomis jos skola buvo 100 000 Lt; sandorio šalys yra ieškovė ir M. A., pinigų gavėja yra ieškovė, todėl jai kyla teisinė prievolė grąžinti skolą; aplinkybė, kad, suėjus paskolos grąžinimo datai M. A. nesikreipė į teismą dėl skolos grąžinimo, nėra pagrindas sandoriui pripažinti negaliojančiu.

8Nors ieškovė ginčijo sandorius, kad jie sudaryti dėl apgaulės (CK 1.91 straipsnis), tačiau apeliacinės instancijos teismas laikė, jog ieškovė apskritai neįrodinėjo, kokie tyčiniai veiksmai turėjo lemiamos įtakos jos valiai susiformuoti, kokius atsakovai atliko tyčinius, nesąžiningus veiksmus, dėl kurių ji buvo paskatinta sudaryti ne tokį sandorį, kokio iš tikrųjų siekė. Baudžiamojoje byloje nustatytomis aplinkybėmis patvirtinama, kad ieškovė suprato sudaromų sandorių prasmę, siekė juos sudaryti, išreiškė valią padėti dukteriai, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog ji sudarė sandorius dėl apgaulės. Kolegija taip pat nelaikė, kad šiuo atveju yra pagrindas, nors ieškovė prašė, pripažinti negaliojančiais sandorius pagal CK 1.86 straipsnį; tariamasis sandoris yra toks, kuriame nesuderinta sutarties šalių valia, siekiant tam tikrų teisinių padarinių; sandorio šalių valia nėra tikra ir ji neatitinka tikrųjų sandorio šalių ketinimų. Tariamasis sandoris yra fiktyvus sandoris dėl šalių valios ydingumo jį sudarant, ir paprastai jis nevykdomas. Ieškovė siekė padėti savo dukteriai, todėl sudarė ginčo sandorius; sandorių šalių valia buvo suderinta siekiant tam tikrų teisinių padarinių, ji atitiko sandorio šalių ketinimus.

9Apeliacinės instancijos teismas pripažino nepagrįstais apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl ieškinio reikalavimo CK 1.90 straipsnio pagrindu. Apeliacinės instancijos teismas laikė, kad ieškovė neįrodinėjo aplinkybių, jog neteisingai suvokė ginčo sandorių turinį, kad būtų suklydusi dėl esminių sandorio elementų, buvusių sandorio sudarymo metu. Ieškovės argumentai iš esmės siejami su tuo, kad ji klydo dėl sudaromų sandorių perspektyvos – ji negalėjo tikėtis, kad butas bus parduodamas varžytynėse, tačiau tai nėra pagrindas sandoriams pagal CK 1.90 straipsnį nuginčyti.

10Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovės argumentų, kad ji nesuprato, kokius teisinius padarinius sukelia vekselis, pažymėjo, jog ji nepateikė įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad atsakovas M. A., įgydamas vekselį, tyčia būtų veikęs jos nenaudai, kad ieškovės veiksmai išrašant vekselį neatitiko jos valios. Atsakovas M. A. patvirtino, kad pagal išrašytą vekselį yra grąžinta dalis sumos – 11 000 Lt. Tokios aplinkybės, kolegijos vertinimu, patvirtina faktą, kad šalis siejo teisiniai santykiai pagal šį vertybinį popierių. Ieškovė nepateikė įrodymų, paneigiančių pakvitavimą, pagal kurį buvo grąžinta daugiau kaip trečdalis sumos, nurodytos vekselyje. Kadangi vekselį išrašė ieškovė, tai atsiradusi vekselio pagrindu prievolė tenka jai. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (1999 m. kovo 16 d. įstatymo Nr. VIII-1087 redakcija; Žin., 1999, Nr. 30-853, toliau – ir ĮPVĮ, Įstatymas) 19 straipsnį įsipareigojęs pagal vekselį asmuo gynybai negali vekselio turėtojui pareikšti prieštaravimų, grindžiamų asmeniniais jų ir vekselio davėjo arba ankstesniųjų vekselio turėtojų santykiais, nebent vekselio turėtojas, įgydamas vekselį, tyčia būtų veikęs skolininko nenaudai. Vekselis – tai vertybinis popierius, patvirtinantis teisėto jo turėtojo besąlygišką, nepriklausančią nuo atsiradimo pagrindo reikalavimo teisę į vekselyje nurodytą pinigų sumą, ir kartu įtvirtinantis besąlygišką skolininko pagal vekselį pareigą sumokėti šią sumą teisėtam vekselio turėtojui. Vadovaujantis šia teisės norma skolininkas pagal vekselį negali reikšti prieštaravimų sąžiningam vekselio turėtojui, tokiam, kuris, įgydamas vekselį, pasitikėjo tuo, kad dokumentas, atitinkantis įstatymo vekseliui nustatytus formalius reikalavimus, patvirtina, jog jis yra teisėtas šiame dokumente išreikštos teisės subjektas. Pagal ĮPVĮ 19 straipsnį įsipareigojęs pagal vekselį asmuo gali reikšti prieštaravimus, grindžiamus asmeninio pobūdžio santykiais, tiesioginiam kontrahentui pagal vekselį, taip pat nesąžiningam vėlesniam vekselio turėtojui, t. y. tokiam, kuris, įgydamas vekselį, žinojo apie santykių tarp vekselio davėjo ir pirmojo vekselio įgijėjo trūkumus, t. y. žinojo, kad nebuvo pagrindo vekseliui išduoti, arba nebuvo pagrindo jį perleisti (perduoti pagal indosamentą), arba žinojo apie kitokius ankstesniųjų vekselių teisinių santykių dalyvių defektus, tačiau, nepaisant to, vis tiek įsigijo vekselį ir pateikė jį apmokėti, nes tokie vekselio turėtojo veiksmai reiškia tyčinį veikimą skolininko nenaudai. Vekselis, kaip rašytinis dokumentas, yra asmens vidinės valios išraiškos rezultatas. Vekselio išrašymas yra abstraktus vienašalis sandoris. Dėl to, kad vekselio išrašymas yra valinis veiksmas, galimi atvejai, kai asmens, t. y. vekselio davėjo, veiksmai neatitinka jo vidinės valios. Tokiais atvejais vekselį išrašęs asmuo gali ginčyti šį sandorį dėl valios ydingumo, remdamasis ir bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais. Kolegijos vertinimu, bylos įrodymų pagrindu labiau tikėtina, kad atsakovas M. A., vekselio pagrindu įgijęs reikalavimo teisę, neveikė skolininkės nenaudai, o ieškovės veiksmai, išrašant vekselį, atitiko jos vidinę valią, todėl nėra pagrindo naikinti ieškovės ginčijamą paprastąjį neprotestuotiną vekselį (CPK 185 straipsnis).

11III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

12Kasaciniu skundu kasatorė (ieškovė) prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.

131. Dėl CK 1.90, 1.91 straipsnių netinkamo aiškinimo ir taikymo. Kasatorė prašė dėl apgaulės ir suklydimo sudarytas 2001 m. rugpjūčio 16 d., 2003 m. spalio 20 d. pirkimo–pardavimo sutartis, 2003 m. spalio 20 d. paskolos sutartį ir 2003 m. spalio 20 d. hipotekos lakštą, taip pat 2005 m. gegužės 31 d. susitarimą dėl paskolos sutarties pakeitimo pripažinti negaliojančiais. Bylą nagrinėję teismai nepagrįstai ieškovės sutikimą padėti dukteriai (dėl motinos ir dukters santykių) interpretavo kaip kasatorės valios išraišką ir atmetė prašymą pripažinti sandorius negaliojančiais pirmiau nurodytais pagrindais. CK nenustatyta asmenų, kurie dėl apgaulės gali priversti kitą asmenį sudaryti sandorius; juo gali būti bet kuris, taigi ir giminystės ryšiais, su sutarties šalimi susijęs asmuo; dėl artimųjų giminaičių ryšių apgaulė gali būti įgyvendinama lengviau. Dėl to bylą nagrinėję teismai nepagrįstai neįvertino, kad pasitikėjimas atsakovais, taip pat ir dukterimi galėjo būti sukurtas dėl apgaulės ir suklydimo, todėl kasatorės sutikimas vykti pas notarą, nesuprantant, koks sandoris bus įformintas, nėra tikroji jos valia. Bylos duomenimis patvirtinama, kad kasatorė visada nurodė apie buto įkeitimą, bet ne apie pardavimą ar pinigų skolinimąsi. Tai reiškia, kad iš bylos medžiagos teismų kartojama frazė, jog kasatorė sutiko padėti dukteriai, negalėjo būti vertinama kaip kasatorės valios išraiška dėl visų jos sudarytų sandorių. Bylą nagrinėję teismai vadovavosi vien tik kasatorės parodymais ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje; tuo tarpu CK 1.90, 1.91 straipsnių tinkamas taikymas suponuoja būtinumą nustatyti esminius faktorius ir vertinti jų visumą; tai taip pat reiškia, kad dėl sandorio sutarties šalies valios turi būti sprendžiama pagal CK 6.193 straipsnyje nustatytas taisykles, tačiau teismai netyrė ir nevertino pirmiau nurodytų sandorių CK 6.193 straipsnyje nustatyto reglamentavimo aspektu. Dėl to nepagrįstai neatskleista, kad tikroji šių sandorių šalis buvo ne kasatorė, bet atsakovė S. K., juolab kad bylos duomenimis patvirtinama, jog dėl nevykdomų sandorių kreditoriai kreipdavosi į ją; kasatorės dukters veiksmuose įžvelgtina apgaulė ir noras pasinaudoti kasatorės turtu įsipareigojimams vykdyti. Teisės teorijoje patvirtinama, kad apgaulės turinį sudarančius veiksmus gali atlikti kita sandorio šalis ar kitas asmuo, nesantis sandorio šalis (V. Mikelėnas, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras, Pirmoji knyga, p. 203). Kasatorės suklydimas, sudarant ginčo sandorius, pasireiškė tuo, kad ji nesuprato dokumentų teisinės prasmės ir jų turinio bei nesiekė tų padarinių, kurie atsirado pagal ginčo sandorius (CK 1.90 straipsnis). Bylą nagrinėję teismai netyrė kasatorės elgesio protingo, atidaus asmens kontekste, todėl netinkamai taikė pirmiau nurodytą CK normą ir neatsižvelgė į teismų praktikos nuostatas dėl šios teisės normos aiškinimo ir taikymo.

142. Dėl CK 1.86 straipsnio netinkamo taikymo. Sprendžiant dėl fiktyvaus sandorio, esminę reikšmę turi ne sandorio šalies, kuri į sandorį įtraukta fiktyviai, valia, bet tikrųjų sutarties šalių elgesys ir jų ketinimai. Bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad kasatorė neįrodė aplinkybių, kurių pagrindu sandoriai pripažintini negaliojančiais pagal CK 1.86 straipsnį, paneigiama byloje nustatytų faktinių sandorio sudarymo bei vykdymo aplinkybių. Viena iš tikrųjų sandorio šalių atsakovė S. K. patvirtino, kad „visos skolos mamos vardu yra jos, o ne mamos“. Dėl to yra pagrindas teigti, kad pinigus, parduodant butą ir sudarant paskolos sutartį, gavo ne kasatorė, bet jos duktė; atsakovas M. A. taip pat parodė, kad paskolos iniciatorė buvo S. K. ir ji „kažkuriuo momentu paprašė padidinti paskolą iki 130 000 Lt“. Vadinasi, bylą nagrinėję teismai privalėjo, esant kasatorės reikalavimui, tirti, kas yra (gali būti) tikrosios ginčo sandorių šalys ir kokia buvo jų valia.

15 3. Dėl vekselio negaliojimo pagrindų netinkamo aiškinimo. Kasatorė pareiškė reikalavimą pripažinti negaliojančiu 2005 m. gegužės 31 d. vekselį CK 1.90, 1.91 straipsniuose ir Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 19 straipsnyje nustatytais pagrindais. Apeliacinės instancijos teismas pasisakė tik dėl antrojo vekselio negaliojimo pagrindo, tačiau teismo vertinimas yra nevisapusiškas ir nepagrįstas tinkamu byloje esančių įrodymų vertinimu. Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 19 straipsnyje įtvirtinta ribota galimybė reikšti prieštaravimus vekselio turėtojui; tai reiškia, kad įsipareigojęs pagal vekselį asmuo prieštaravimams vekselio turėtojui pagal ĮPVĮ 19 straipsnį pagrįsti privalo nurodyti šio straipsnio dispozicijos reikalaujamą faktinį pagrindą, t. y. konkrečius faktus apie tai, kad vekselio turėtojas, įgydamas vekselį, tyčia veikė skolininko nenaudai. Taigi šio straipsnio nuostatos skirtos sąžiningų vekselių teisinių santykių dalyvių interesams apsaugoti. Šiuo atveju bylą nagrinėję teismai nesiaiškino, ar vekselio gavėjas M. A. buvo sąžiningas dalyvis ir kokiomis aplinkybėmis buvo išrašytas vekselis, taip pat ar buvo vekselio išrašymo teisinis pagrindas (atsakovė S. K. teigė, kad vekselis išrašytas 30 000 Lt sumai, yra palūkanos už paskolą, M. A. nurodė, kad kasatorei papildomai skolino vekselyje nurodytas lėšas). Tuo tarpu bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas apskritai nenagrinėjo vekselio išrašymo pagrindų, bet pripažino, kad šalys saistomos iš vekselio kylančių teisinių santykių, nes esą atsakovas M. A. nurodė, jog jam pagal išrašytą vekselį grąžinta 11 000 Lt; tuo tarpu kasatorei neigiant šį lėšų perdavimo atsakovui faktą, kolegija laikė, kad ji nepateikė įrodymų, paneigiančių daugiau kaip trečdalio sumos grąžinimo atsakovui pagal išrašytą vekselį faktą. Šiuo atveju yra pagrindas laikyti, kad atsakovė S. K. grąžino 11 000 Lt M. A.; tuo tarpu atsakovui tenka pareiga įrodyti, kad jis dalį sumos pagal vekselį gavo būtent iš kasatorės. Bylą nagrinėję teismai netyrė dėl ieškovės suklydimo ir nevertino vekselio išrašymo aplinkybių; tarp jų: kokia kalba išrašytas vekselis, jo surašymo konkrečių aplinkybių (vekselis išrašytas namuose), kasatorės finansinės padėties bei galimybių.

164. Dėl kreditorių nesąžiningumo. Bylą nagrinėjantys teismai privalo taikyti sandorių negaliojimo institutą, atsižvelgdami į sandorio šalių elgesį sąžiningumo aspektu; taigi ir šiuo atveju teismai turėjo vertinti atsakovų elgesį CK 6.158 straipsnyje nustatytų reikalavimų laikymosi aspektu; vertindami jų elgesį sutarčių sudarymo ir vykdymo stadijose, turėjo taikyti CK 1.5, 6.4 straipsnių, 6.38 straipsnio 1 dalies, 6.158 straipsnio, 6.200 straipsnio 1 dalies nuostatas, įtvirtinančias sutarties šalių pareigą elgtis sąžiningai, tačiau teismai nesprendė klausimo, ar kreditoriai, sudarę sutartis su kasatore, buvo sąžiningi. Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovai buvo nesąžiningi; sudarydami sutartis su kasatore, jie suprato, kad ji nėra tikroji sutarčių šalis ir kad ji nesupranta, kokias sutartis pasirašo, taip pat kokių teisinių padarinių tai turės. Atsakovai pasinaudojo jos senyvu amžiumi, nerega, lietuvių kalbos nemokėjimu ir menku išsilavinimu. Kreditorių nesąžiningumas atsiskleidžia, analizuojant visus sudarytus sandorius pagal eiliškumą. Bylą nagrinėję teismai neatsižvelgė į atsakovų išsilavinimą, darbo sritį bei patirtį; pavyzdžiui, atsakovas M. A. dirba nekilnojamojo turto rinkoje, jis yra (duomenys neskelbtini) konsultantas, tokių sandorių, kaip ginčijamų šioje byloje, sudarymas yra jo profesinė veikla. Sąžiningumo principas civiliniuose teisiniuose santykiuose suponuoja būtinumą įsitikinti, su kuo sudaromos sutartys, ar šalis supranta savo poelgio prasmę. Niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų, nesąžiningų veiksmų.

175. Dėl viešojo intereso pažeidimo. Bylą nagrinėję teismai nepaisė, kad šiuo atveju buvo pažeistas viešasis interesas ir į tai nereagavo ex officio. Teisės doktrinoje pripažįstama, kad specialiąja reikšme vartojama sąvoka „viešasis interesas“ dažniausiai apima tik esminius visuomenės gyvenimo teisinio sutvarkymo pagrindus, t. y. Konstitucijoje įtvirtintas nuostatas ir teisės principus. Visuomenės poreikiai išplaukia iš daugelio individų siekimo tinkamai ir efektyviai organizuoti ekonominį, kultūrinį, socialinį žmonių bendruomenės vystymąsi, sukurti atvirą, teisingą ir darnią pilietinę visuomenę ir teisinę valstybę. Vadinasi, bylą nagrinėję teismai, gindami viešąjį interesą, negalėjo nereaguoti į šioje byloje ginčijamą 2003 m. spalio 20 d. paskolos sutartį, kurioje nustatyta, jog paskola suteikta neatlygintinai, nors byloje parodymus teikęs atsakovas S. L. teigė priešingai, ir vertinti, ar taip nesiekiama išvengti mokesčių valstybei mokėjimo. Byloje kilęs ginčas ir dėl kitų sandorių, dėl kurių sąlygų vertinimo teismai privalėjo pasisakyti ex officio.

18Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas M. A. prašo kasacinį skundą atmesti. Jis nurodo, kad bylą nagrinėję teismai visapusiškai ištyrė bylos aplinkybes, teisingai įvertino įrodymus ir tinkamai taikė teisės normas. Kasatorės veiksmai patvirtina, kad juos suvokė. Teismas pasisakė dėl ieškinio reikalavimo CK 1.90, 1.91 straipsnių pagrindais. Byloje nėra įrodymų, kad kasatorė būtų verčiama sudaryti sandorius, taip pat įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovas buvo nesąžiningas kasatorės atžvilgiu. Bylą nagrinėję teismai teisingai sprendė, kad byloje esančiais įrodymais patvirtinama, jog kasatorė gavo pagal paskolą pinigus ir dalimi jų pasinaudojo, atsiskaitydama už nupirktą butą; nors kasatorė teigia, kad ji sudarė sandorius dėl apgaulės, bet jos daugkartinis vykimas pas notarus tik patvirtino tai, jog ji savo valia siekė sudaryti ginčo sandorius. Teigdama priešingai, kasatorė nenurodo, kokia buvo jos tikroji valia sandorių sudarymo metu. Atmestini kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo CK 1.86 straipsnio aiškinimo; bylą nagrinėję teismai teisingai pažymėjo, kad kasatorė neįrodė, jog ji turėjo kitokią, nei sandoriuose išreikštą, valią; ginčo sandoriai yra atlygintiniai, jai buvo perduotas turtas, perleidimo faktas įregistruotas, sandoris įvykdytas. Atmestini kasatorės argumentai dėl vekselio negaliojimo pagrindų. Vekseliu išreikšta tikroji kasatės valia; nėra kitokių susitarimų dėl vekselio atsiradimo pagrindo, nors kasatorė savaip interpretuoja šią aplinkybę, nepagrįstai teigdama, kad taip susitarta dėl palūkanų grąžinimo. Kiti kasacinio skundo argumentai yra taip pat nepagrįsti ir atmestini.

19Teisėjų kolegija

konstatuoja:

20IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

21Dėl CK 1.90, 1.91 straipsnių aiškinimo ir taikymo

22Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ieškinys atmestinas, motyvuojant, jog kasatorė sutiko padėti dukteriai finansiškai, jos sudaryti ginčo sandoriai patvirtinti notaro, kasatorei išaiškinta dėl sudarytų sandorių esmės, ją suprato ir prisiėmė riziką dėl padarinių. Kasaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 1.90, 1.91 straipsnius, neteisingai sutikimą padėti dukteriai interpretavo kaip kasatorės valios išraišką; teismai neįvertino, kad pasitikėjimas atsakovais, taip pat ir dukterimi sukurtas dėl apgaulės ir suklydimo ir kad būtent dėl artimųjų giminaičių ryšių apgaulė galėjo būti įgyvendinta lengviau. Dėl sutarties šalies valios turi būti sprendžiama pagal CK 6.193 straipsnyje nustatytas taisykles, tačiau šiuo atveju to nepadaryta ir neatskleista, kad tikroji ginčo sandorių šalis buvo ne kasatorė, bet jos duktė atsakovė S. K. Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais šiuos ir kitus kasacinio skundo argumentus, kuriais iš esmės paneigiamos teismų išvados šioje byloje.

23Sandoriai – tai sąmoningi, laisva valia atliekami asmenų veiksmai, kuriais siekiama teisinio rezultato, t. y. jais siekiama sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 straipsnio 1 dalis). Sutartis yra dvišalis ar daugiašalis sandoris. Pagal CK 6.154 straipsnio 1 dalį sutartimi vienas ar keli asmenys susitaria sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus, o pastarieji įgyja reikalavimo teisę. Šiuolaikinėje civilinėje teisėje pripažįstama, kad civilinių santykių dalyviai, sudarydami sutartis, yra lygūs ir laisvi sukurti civilines teises ir pareigas, t. y. sutarties šalys turi teisę savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas ( CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Įstatymo nustatyti sandorių negaliojimo pagrindai suponuoja, kad sandoriai ir jų pagrindu susiklostę civiliniai teisiniai santykiai būtų stabilūs, būtų apgintos civilinių teisinių santykių subjektų teisės, įgytos šių sandorių pagrindu. Taigi kita sandorių negaliojimo instituto paskirtis saistoma civilinių teisinių santykių stabilumo, įgytų teisių ilgaamžiškumo ir jų gerbimo.

24Suklydimas – tai neteisingas sudaromo sandorio suvokimas; suklydimo atveju neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų; ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio nebūtų sudaręs. Tarptautinės teisės unifikavimo instituto (UNIDROIT) parengtų Tarptautinių komercinių sutarčių principų 3.5 straipsnyje esminiu laikomas suklydimas, kuris, sudarant sutartį, buvo toks reikšmingas, kad protingas asmuo, esant analogiškai padėčiai, būtų ją sudaręs kitomis sąlygomis arba apskritai nesudaręs, žinodamas tikrąją padėtį, o kita šalis taip pat klydo arba prisidėjo prie suklydimo, arba žinojo arba turėjo žinoti apie suklydimą ir klystančios šalies neinformavo apie tikrąją padėtį, jeigu šios neatskleidimas neatitiko protingos ir sąžiningos komercinės praktikos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, jog suklydimas buvo esminis, t. y. konstatuojama dėl suklydimo fakto ir jo esmingumo. Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokioms pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes. Suklydimą galima konstatuoti buvus tik tuo atveju, jeigu suklysta dėl esminių sandorio elementų, egzistavusių sandorio sudarymo metu, bet ne dėl aplinkybių, atsiradusių po jo sudarymo. Vadinasi, teismai, spręsdami dėl suklydimo sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu, privalo tirti ir vertinti CK 1.90 straipsnio taikymui pirmiau nurodytų būtinų sąlygų visumą.

25Minėta, protingumo principas sutarties šalims reiškia, kad jie patys turi rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Bylos duomenimis, kasatorė yra garbaus amžiaus, pensininkė, neturi išsilavinimo, neužsiima komerciniais reikalais; ji turėjo tikslą padėti dukteriai, bet nesiekė likti be gyvenamosios patalpos. Bylą nagrinėję teismai, vertindami kasatorės valios dėl sudarytų sandorių išraišką, ypač akcentavo kasatorės parodymus šioje ir ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje apie tai, kad ji sutiko padėti dukteriai ir kad notarinės formos sandoriai reiškė, jog ji suprato sandorių esmę ir prisiėmė riziką dėl padarinių. Teisėjų kolegija laiko pagrįstais kasacinio skundo argumentus dėl teismų vartojamos frazės, kad kasatorė sutiko padėti dukteriai, reikšmės ir jos interpretavimo ydingumo, sprendžiant apie kasatorės valią sudaryti sandorius. Bylą nagrinėję teismai turėjo vertinti, ar kasatorės vienas po kito sudaryti sandoriai, kuriais ši pardavė jai priklausantį butą, po to jį atpirko, skolinosi lėšų, įkeitė butą, išrašė vekselį, atsižvelgiant į jos amžių ir išsimokslinimą, vienareikšmiškai suponavo pagrindą išvadai, kad ji suvokė sudaromų sandorių esmę ir išreiškė savo valią, nepaisant teismų konstatuotos aplinkybės apie tai, jog notaro kasatorei išaiškinta dėl visų sandorių esmės ir padarinių, sandoriai išversti į jai suprantamą rusų kalbą. Teisėjų kolegija vertina, kad apeliacinės instancijos teismas neatskleidė kasatorės tikrosios valios, nes, pripažinęs, jog ji siekia padėti dukteriai, netyrė, ar būtų sudariusi sandorius, žinodama tikrąją padėtį; galima būtų sutikti, kad pagalba finansinių problemų turinčiai dukteriai yra svarbi aplinkybė, tačiau šiuo atveju būtina vertinti, kaip kasatorė ją suvokė; esminis suklydimas konstatuotinas, jeigu šią jai svarbią aplinkybę suvokdama teisingai, ji sandorių nebūtų sudariusi. CK 6.193–6.195 straipsniuose reglamentuotos, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo precedentuose konkrečiose bylose suformuotos sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės; jose pabrėžiama, kad sutartis turi būti aiškinama, nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir į kitas reikšmingas aplinkybes. Kasatorė teigia, kad bylą nagrinėję teismai nevertino ginčo sandorių pirmiau nurodytų CK normų laikymosi aspektu. Teisėjų kolegija šiuos teiginius pripažįsta pagrįstais dėl pirmiau išdėstytų argumentų.

26Kasaciniame skunde keliamas atsakovų sąžiningumo klausimas; teigiama, kad bylą nagrinėję teismai privalėjo taikyti sandorių negaliojimo institutą, atsižvelgdami į sandorio šalių elgesį sąžiningumo aspektu; vertinti pagal CK 1.5, 6.4 straipsniuose, 6.38 straipsnio 1 dalyje, 6.158 straipsnyje, 6.200 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus, tačiau to nepadarė, t. y. nesprendė klausimo, ar atsakovai, būdami kreditoriai ir sudarę ginčo sandorius su kasatore, buvo sąžiningi. Teisėjų kolegija laiko, kad šalies sąžiningumo problema saistoma byloje nustatytų aplinkybių tam tikro vertinimo, tačiau, kaip pagrįstai teigiama kasaciniame skunde, šiuo aspektu teismų išvados nevisapusiškos. Minėta tai, kad bylą nagrinėję teismai neatliko ginčo sandorių analizės CK 6.193-6.195 straipsniuose nustatyto reglamentavimo aspektu; tai reiškia, kad byloje neatskleisti tikrieji ginčo sandorių dalyvių ketinimai. Kasatorei teigiant, kad ji dėl suklydimo ir apgaulės nesuprato, kokie sandoriai bus įforminti ir neišreiškė valios dėl jų sudarymo, pažymėtina bylą nagrinėjusių teismų išreikšta nuostata, jog sandoriai sudaryti kasatorės dukters S. K. iniciatyva. Pagal CK 1.91 straipsnį sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu, jeigu asmuo neteisingai suvokia savo sudaromo sandorio aplinkybes ir padarinius dėl kitų asmenų veiksmų. Kasatorė nurodo, kad tikroji sandorių šalis buvo jos duktė; ji turėjo įsipareigojimų kreditoriams, todėl būtent jos veiksmuose įžvelgtina apgaulė ir noras pasinaudoti kasatorės turtu finansiniams įsipareigojimams įvykdyti; kartu tai reiškia, kad būtinas atsakovų elgesio vertinimas sąžiningumo aspektu. Šalių nurodomas aplinkybes teismai turi teisiškai įvertinti, taikydami jiems atitinkamą normą. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas laikė, jog kasatorė apskritai neįrodinėjo atsakovų tyčinių, nesąžiningų veiksmų, kurie galėjo turėti įtakos jos valiai susiformuoti, nelaikė, kad kasatorė dėl apgaulės sudarė ginčo sandorius. Teisėjų kolegija nesutinka su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada. Esant duomenų, kad kasatorė turėjo tikslą padėti dukteriai dėl šios neįvykdytų įsipareigojimų kreditoriams, bylą nagrinėję teismai turėjo vertinti, ar sandorius sudarę atsakovai (kreditoriai) nesuprato, kas yra tikroji sandorių šalis, taip pat ar kasatorė suprato sudaromų sandorių esmę ir padarinius, ar jie nepasinaudojo kasatorės senyvu amžiumi, menku išsilavinimu. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas netyrė ir neįvertino, ar atsakovai, tarp jų ir kasatorės duktė, nepaisant to, jog ji nėra sandorių šalis, neatliko apgaulingų veiksmų (CK 1.91 straipsnis). Dėl to teisėjų kolegija nelaiko, kad apeliacinės instancijos teismo išvados dėl apgaulės nebuvimo yra pagrįstos.

27Teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju bylą nagrinėję teismai ignoravo sutarties laisvės principą, kurio esmė yra ta, jog draudžiama versti kitą asmenį sudaryti sutartį, išskyrus atvejus, kai pareiga ją sudaryti yra nustatyta įstatymo ar savarankiško įsipareigojimo (CK 6.156 straipsnio 2 dalis). Šiuo atveju kasatorės pareigą sudaryti sandorius bylą nagrinėję teismai kildino iš jos tikslo padėti dukteriai, tačiau nepagrįstai netyrė, ar tokia bylos situacija atitinka sutarčių laisvės, teisingumo ir protingumo principus, ar jiems neprieštarauja (CK 1.2, 1.5 straipsniai). CK 1.5 straipsnyje įtvirtintas įpareigojimas teismams veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų reikalavimus, teikiant pirmenybę silpnesniosios šalies interesams.

28Teisėjų kolegija sprendžia, kad dėl nutartyje išdėstytų argumentų skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina, o byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinio proceso tvarka. Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo

29Kasacinės instancijos teismas patyrė 159,65 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Patenkinus ieškovės kasacinį skundą ir panaikinus apeliacinės instancijos teismo nutartį, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš atsakovų (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).

30Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 79, 96 straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

Nutarė

31Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 8 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

32Priteisti iš atsakovų M. A., a. k. (duomenys neskelbtini), V. L., a. k. (duomenys neskelbtini), S. L., a. k. (duomenys neskelbtini), S. L., a. k. (duomenys neskelbtini), S. K., a. k. (duomenys neskelbtini), į valstybės biudžetą po 31,93 (trisdešimt vieną litą 93 ct) Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos teisme.

33Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Byloje iš esmės keliamas sandorių negaliojimo instituto teisinės prigimties... 5. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė... 6. Vilniaus apygardos teismas 2008 m. gruodžio 11 d. sprendimu atmetė ieškovės... 7. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 8. Nors ieškovė ginčijo sandorius, kad jie sudaryti dėl apgaulės (CK 1.91... 9. Apeliacinės instancijos teismas pripažino nepagrįstais apeliacinio skundo... 10. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovės argumentų, kad... 11. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai... 12. Kasaciniu skundu kasatorė (ieškovė) prašo panaikinti apeliacinės... 13. 1. Dėl CK 1.90, 1.91 straipsnių netinkamo aiškinimo ir taikymo.... 14. 2. Dėl CK 1.86 straipsnio netinkamo taikymo. Sprendžiant dėl... 15. 3. Dėl vekselio negaliojimo pagrindų netinkamo aiškinimo. Kasatorė... 16. 4. Dėl kreditorių nesąžiningumo. Bylą nagrinėjantys teismai... 17. 5. Dėl viešojo intereso pažeidimo. Bylą nagrinėję teismai... 18. Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas M. A. prašo kasacinį skundą... 19. Teisėjų kolegija... 20. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 21. Dėl CK 1.90, 1.91 straipsnių aiškinimo ir taikymo ... 22. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios... 23. Sandoriai – tai sąmoningi, laisva valia atliekami asmenų veiksmai, kuriais... 24. Suklydimas – tai neteisingas sudaromo sandorio suvokimas; suklydimo atveju... 25. Minėta, protingumo principas sutarties šalims reiškia, kad jie patys turi... 26. Kasaciniame skunde keliamas atsakovų sąžiningumo klausimas; teigiama, kad... 27. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju bylą nagrinėję teismai... 28. Teisėjų kolegija sprendžia, kad dėl nutartyje išdėstytų argumentų... 29. Kasacinės instancijos teismas patyrė 159,65 Lt išlaidų, susijusių su... 30. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 31. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009... 32. Priteisti iš atsakovų M. A., a. k. (duomenys neskelbtini), V. L., a.... 33. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...