Byla 3K-7-110-684/2015
Dėl sandorio dalies pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus, Andžej Maciejevski, Gedimino Sagačio, Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė) ir Dalios Vasarienės,

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. D. (A. D.) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 16 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovo A. D. ieškinį atsakovams A. J. ir D.-C. S. (D.-C. S.) dėl sandorio dalies pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo.

3Išplėstinė teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Byloje kilo ginčas dėl teisės normų, reglamentuojančių užsienio teisės taikymą, teismo pareigą nustatyti taikytinos teisės turinį, aiškinimo ir taikymo.

62008 metų kovo mėn. ieškovas su atsakovu D.-C. S. sudarė Komiso sutartį (toliau – Komiso sutartis), pagal kurią ieškovas perdavė 65 žirgus tam, kad atsakovas juos parduotų. Sutartis sudaryta Vokietijos Federacinėje Respublikoje (toliau – ir VFR), vadovaujantis šios šalies teisės normomis. 2008 m. gruodžio 13 d. atsakovai sudarė Pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – ir ginčo sutartis, Pirkimo–pardavimo sutartis) dėl ginčo žirgo pardavimo. 2009 m. sausio 19 d. ieškovas nutraukė Komiso sutartį, atsakovui D.-C. S. netinkamai ją vykdant, bei atsiėmė neparduotus žirgus, tačiau paaiškėjo, kad trūksta aštuonių žirgų.

7Ieškovas patikslintu ieškiniu prašė teismo pripažinti 2008 m. gruodžio 13 d. Pirkimo– pardavimo sutarties dalį dėl žirgo Idario Star (Oldenburgo veislės eržilo; identifikacinis Nr. DE 433331553704; gimęs 2004 m. liepos 2 d.; tamsiai rudos spalvos; turintis Oldenburgo veislės įdegintą antspaudą bei įdegintą numerį 37; C-Indoctro / Raphael (tėvas / motinos tėvas); vertė – 8000 Eur) pardavimo negaliojančia ir taikyti piniginio ekvivalento restituciją, išieškant solidariai iš atsakovų ginčo žirgo kainą – 27 622 Lt (7999,88 Eur) ir bylinėjimosi išlaidas.

8Ieškovas su ieškiniu dėl jam nuosavybės teise priklausančių žirgų išreikalavimo ir nuostolių atlyginimo 2009 m. sausio 30 d. buvo kreipęsis į Brėmeno apylinkės teismą Vokietijoje. Ieškinys buvo atmestas. Be to, Vokietijos Brėmerhaveno apylinkės teismas 2011 m. spalio 19 d. priėmė atsakovo D.-C. S. atžvilgiu baudžiamąjį įsakymą, šis yra įsiteisėjęs.

9Ieškovas patikslintame ieškinyje nurodė, kad, sprendžiant ginčą VFR Brėmeno žemės teisme, jam tapo žinoma, jog ginčo žirgas dalyvauja tarptautinio lygio varžybose; ginčo sutarties pagrindu atsakovas D.-C. S. pardavė atsakovui A. J. jam nuosavybės teise nepriklausantį žirgą. Ginčo sutartis iš esmės pažeidžia Komiso sutarties sąlygas, nes ieškovas nebuvo davęs įgaliojimo parduoti šį žirgą atsakovui A. J. Be to, ieškovo nuosavybės teisę į ginčo žirgą įrodo žirgo pasas bei nuosavybės liudijimas, todėl 2008 m. gruodžio 13 d. Pirkimo–pardavimo sutartis pripažintina iš dalies negaliojančia. Ginčo žirgas parduotas už gerokai mažesnę, nei reali, rinkos kainą. Atsakovai, sudarydami šį sandorį, kuris dėl ginčo žirgo apskritai nebuvo įvykdytas, buvo piktavališkai susitarę. Atsakovas A. J. nelaikytinas sąžiningu įgijėju, nes jis yra profesionalus žirgų augintojas ir visas aplinkybes dėl ginčo žirgo nuosavybės ypatumų privalėjo žinoti. Kadangi šiuo atveju restitucijos taikymas natūra neįmanomas, tai solidariai iš atsakovų išieškotinas piniginis ekvivalentas už ginčo žirgą.

10Atsakovas bei jo atstovė paaiškino, kad už ginčo žirgą atsiskaityta grynaisiais pinigais, be to, sudarydamas ginčo sandorį, atsakovas žinojo, jog šis žirgas atsakovui D.-C. S. nuosavybės teise nepriklauso, tačiau jis turi visus teisėtus įgaliojimus jį parduoti Komiso sutarties pagrindu.

11II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

12Vilniaus miesto pirmasis apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimu ieškinį atmetė.

13Remdamasis bylos duomenimis, CK 6.780 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta komiso sutarties sąvoka, teismas sprendė, kad atsakovas A. J., sudarydamas ginčo sutartį, neturėjo teisinio pagrindo abejoti atsakovo D.-C. S. sąžiningumu. Be to, tarp atsakovų jau buvo susiklosčiusi ilgalaikė žirgų pirkimo–pardavimo praktika, pagal kurią atsakovas D.-C. S., sudaręs žirgų pirkimo–pardavimo sandorius, atsakovui A. J. žirgų nuosavybės dokumentus pristatydavo vėliau. Teismas padarė išvadą, kad CK 1.97 straipsnio nuostatų prasme šiuo atveju ginčo žirgo kilmės dokumentas nėra ir negali būti savarankiškas civilinių teisių objektas, ir ieškovo argumentus dėl šios dalies atmetė kaip nepagrįstus bei neįrodytus (CPK 176–179 straipsniai). Atsakovams sudarant ginčo sutartį, galiojo Komiso sutartis, ji nebuvo nuginčyta ar nutraukta, o dėl atsakovo D.-C. S. neteisėtų veiksmų VFR Brėmerhaveno apylinkės teismas baudžiamąjį įsakymą priėmė tik 2011 m. spalio 19 d., todėl teismas nekonstatavo atsakovų piktavališko ir apsimestinio susitarimo, sudarant ginčo sandorį. Teismas sprendė, kad atsakovas A. J. laikytinas sąžiningu įgijėju (CK 6.153 straipsnis).

14Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2014 m. balandžio 16 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimą.

15Teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas, nustatinėdamas šalių teises ir pareigas pagal Komiso sutartį, neturėjo pagrindo taikyti CK 6.780 straipsnio nuostatų, nes Komiso sutarčiai aiškinti turėjo būti taikoma Vokietijos Federacinės Respublikos teisė ir pagal Komiso sutartį atsakovui D.-C. S. nebuvo suteikta teisė savo vardu parduoti žirgą atsakovui A. J., atmestini. Remdamasi Komiso sutarties nuostatomis, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad šalys buvo susitarusios dėl žirgų pardavimo sutartyje nurodytomis sąlygomis. Nuostatų, kad pardavėjai kaip nors siektų kontroliuoti, kam tie žirgai bus parduodami, kokios sutartys bus sudaromos su būsimais pirkėjais, kokioje teritorijoje galima vykdyti pavedimą ir pan., sutartyje nėra. Sąlyga, kad, pardavęs žirgus, komisionierius privalo sumokėti pardavėjams bazinę kainą, teismo vertinimu, taip pat patvirtina, jog pardavėjai neketino dalyvauti sandorių pasirašymo metu ar iš anksto pritarti (prieštarauti) konkretaus sandorio sudarymui. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad galiojančios Komiso sutarties pagrindu atsakovas D.-C. S. (komisionierius), vykdydamas prisiimtus sutartinius įsipareigojimus, turėjo teisę parduoti Komiso sutarties priede išvardytus žirgus pagal žirgų savininkų (tarp jų – ieškovo) jam duotą pavedimą. Nors ieškovas skunde nurodė, kad pagal Komiso sutartį komisionieriui buvo draudžiama perleisti nuosavybės teisę į žirgus, neturint savininko pritarimo ir nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų, t. y. buvo galima atlikti tik tarpininkavimo funkcijas, teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės neįrodytos. Komiso sutartyje tokia nuostata neįtvirtinta ir neišplaukia iš sutarties turinio. Be to, ieškovas, siekdamas įrodyti, kad Komiso sutarties turinys aiškintinas pagal Vokietijos Federacinės Respublikos teisę, vadovaujantis CPK 808 straipsnio 2 dalimi, turėjo pareigą pateikti teismui visus įrodymus, susijusius su taikomos užsienio teisės normų turiniu, pagal tos teisės oficialų aiškinimą, jos taikymo praktiką ir doktriną atitinkamoje užsienio valstybėje. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad bylos nagrinėjimo metu ieškovas ieškinio reikalavimus grindė Lietuvos civilinio bei civilinio proceso kodeksų normomis, nors atsakovas A. J. 2011 m. balandžio 15 d. atsiliepimo į patikslintą ieškinį papildyme atsikirto į ieškinį būtent CK 6.780 straipsnio nuostatų aiškinimu. Ieškovas įrodymų, susijusių su taikytinos užsienio teisės normų turiniu, nepateikė, nereiškė prašymų teismui padėti surinkti informaciją apie taikytiną užsienio teisę nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme.

16Komiso sutarties sąlyga, kad žirgai be raštiško pardavėjo sutikimo negali būti išvežti į užsienį, teisėjų kolegijos vertinimu, nepaneigia komisionieriaus teisės žirgus parduoti į užsienį, nes sutartyje nenustatyta jos vykdymo teritorija, draudimas parduoti žirgus užsienyje. Ši Komiso sutarties sąlyga gali sukelti teisinius padarinius Komiso sutarties šalims, nagrinėjant komitentų ir komisionieriaus ginčą, tačiau, kolegijos vertinimu, nesudaro pagrindo ginčo sutartį pripažinti negaliojančia. Spręsdama dėl ieškovo argumento, kad, atstovaudamas ieškovui pagal Komiso sutartį, atsakovas D.-C. S. nepaisė jo interesų, veikė darydamas ieškovui žalą, teisėjų kolegija nurodė, kad (ne)tinkamas Komiso sutarties vykdymas ir jo padariniai neįeina į šios bylos nagrinėjimo dalyką. Nagrinėjamai bylai aktuali nustatyta aplinkybė, kad komisionierius D.-C. S., vykdydamas komisinį pavedimą, turėjo teisę savo vardu sudaryti sandorį su žirgo pirkėju.

17Teisėjų kolegija atmetė ieškovo argumentą, kad Vokietijos Brėmerhaveno apylinkės teismo 2011 m. spalio 19 d. baudžiamasis įsakymas priimtas dėl Komiso sutarties nuostatų aiškinimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, jis priimtas dėl Komiso sutarties sąlygų nevykdymo, neteisėtai pasisavinus turtą (žirgus), kuris buvo patikėtas D.-C. S. Komiso sutarties pagrindu. Teisėjų kolegija nustatė, kad visi žirgai negrąžinti savininkams dėl Komiso sutarties šalių ir trečiųjų asmenų finansinių įsipareigojimų nevykdymo; ginčai dėl to nagrinėjami Vokietijos teismuose. Nurodžiusi, kad Komiso sutarties sąlygų nevykdymas (netinkamas vykdymas) nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, o ginčo sutartis sudaryta dar galiojant Komiso sutarčiai ir atitinkamai komisionieriui vykdant prisiimtus įsipareigojimus pagal ją, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad atsakovas ginčo sutarties sudarymo metu turėjo teisę savo vardu parduoti žirgą; byloje nėra ginčo dėl to, kad žirgą nupirkęs asmuo atsiskaitė su komisionieriumi, tačiau komisionierius neatsiskaitė su komitentu, neperdavė jam to, ką gavo pagal įvykdytą pavedimą. Šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, nesudaro pagrindo ginčo sandorį pripažinti negaliojančiu.

18Ieškovo argumentą, kad tinkamam nuosavybės teisių į žirgą perleidimui atsakovas turėjo perduoti žirgo nuosavybės teisės liudijimą, teisėjų kolegija, remdamasi CK 6.318 straipsniu, laikė pagrįstu. Tačiau nuosavybės dokumentų neperdavimas pats savaime nesudaro pagrindo pripažinti pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia, nes į bendrąsias pardavėjo pareigas taip pat įeina pareiga perduoti daiktus pirkėjui, t. y. jam valdyti nuosavybės (patikėjimo) teise, ir patvirtinti nuosavybės teisę į daiktus (CK 6.317 straipsnio 1, 2 dalys). Todėl teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog nagrinėjamu atveju pardavėjas D.-C. S. galiojančios Komiso sutarties pagrindu turėjo teisę perduoti kitam asmeniui nuosavybės teisę į daiktą, atitinkamai garantuodamas (patvirtindamas) dėl daiktų nuosavybės teisės. Nuosavybės dokumentų neperdavimas daikto pirkėjui vertintinas kaip pardavėjo pareigos neįvykdymas ir šiam teisiniam santykiui taikytinos CK 6.780 straipsnio nuostatos (pagal sandorį, komisionieriaus sudarytą su trečiuoju asmeniu, teises ir pareigas įgyja komisionierius, atitinkamai jam tenka atsakomybė už nustatytų pareigų nevykdymą). Teisėjų kolegija pažymėjo, kad jeigu pardavėjas neperduoda arba atsisako perduoti pirkėjui daiktų priklausinius, priedus ar dokumentus, kuriuos jis pagal sutartį ar įstatymus privalo perduoti, tai pirkėjas turi teisę nustatyti pardavėjui protingą terminą šiai prievolei įvykdyti. Jeigu pardavėjas savo prievolės neįvykdo per pirkėjo nustatytą terminą, pirkėjas turi teisę atsisakyti priimti daiktus, jeigu sutartyje nenustatyta ko kita (CK 6.325 straipsnis).

19Teisėjų kolegija nurodė, kad per atstovą sudarytu sandoriu laikomas vieno asmens (atstovo) sudarytas sandoris kito asmens (atstovaujamojo) vardu, atskleidžiant atstovavimo faktą ir neviršijant suteiktų teisių; rėmėsi CK 2.132 straipsnio 4 dalimi, kurioje nustatyta, kad atstovais nelaikomi asmenys, kurie veikia savo vardu, nors ir dėl kito asmens interesų, ir sprendė, kad komisionieriui, sandorius sudarančiam savo vardu, atstovavimo santykius reglamentuojančios teisės normos netaikomos, bei atmetė ieškovo argumentus, kad ginčo sutartis pripažintina negaliojančia CK 1.92 straipsnyje nustatytu pagrindu.

20Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad atsakovas A. J., sudarydamas ginčo sutartį, neturėjo teisinio pagrindo abejoti atsakovo D.-C. S. sąžiningumu, pritarė, jog tarp atsakovų buvo susiklosčiusi ilgalaikė žirgų pirkimo–pardavimo praktika, pagal kurią buvo parduotas ir ginčo žirgas. Be to, sutarties sudarymo metu atsakovas žinojo, kad žirgas atsakovui D.-C. S. nuosavybės teise nepriklauso, tačiau jis turi teisėtą įgaliojimą jį parduoti Komiso sutarties pagrindu. Žirgo pasas perduotas pirkėjui, o prievolė perduoti nuosavybės dokumentus kyla iš Pirkimo–pardavimo sutarties. Šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrindžia atsakovo A. J. nesąžiningumo.

21III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

22Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 16 d. nutartį ir Vilniaus miesto pirmosios apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – pripažinti 2008 m. gruodžio 13 d. Pirkimo–pardavimo sutarties dalį dėl žirgo Idario Star pardavimo negaliojančia, taikyti restituciją ir priteisti ieškovui solidariai iš atsakovų žirgo kainą – 27 622 Lt (7999,88 Eur).

23Kasacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:

24Teismai netinkamai kvalifikavo šalių sutartinius santykius. Teismai neturėjo teisinio pagrindo kvalifikuoti ieškovo ir atsakovo D.-C. S. santykius kaip komiso sutartinius teisinius santykius, remdamiesi vien CK 6.780 straipsniu, ir taikyti CK 2.132 straipsnio 4 dalį. VFR sudaryta Komiso sutartis pagal savo turinį turi būti kvalifikuojama kaip komercinio atstovavimo ir jai būdingi tarptautinio prekių pirkimo–pardavimo sutarčių ypatumai. Sudarydamas ginčo sutartį atsakovas turėjo atskleisti, kad veikia kaip ieškovo atstovas, tačiau to nepadarė, nurodė, jog veikia savo vardu. Taip pat atsakovui buvo draudžiama perleisti nuosavybės teisę į turtą, neturint savininko pritarimo ir žirgo nuosavybės dokumentų (žirgo nuosavybės liudijimas atsakovams nebuvo perleistas). Taigi teismas laikė teisėtais atsakovo veiksmus, kuriais šis pažeidė sutartinius įsipareigojimus sudaryti pirkimo–pardavimo sutartis ieškovo vardu, nepagrįstai pripažino, kad atstovais nelaikomi asmenys, kurie veikia savo vardu, nors ir dėl kito asmens interesų (prekybos tarpininkai ir kt.). Taikydami nacionalinę teisę, teismai vadovavosi ne tais civilinės teisės institutais (vietoj komercinio atstovavimo taikė komiso institutą). VFR Brėmerhaveno apylinkės teismo baudžiamasis įsakymas yra tiesiogiai susijęs su šalių sutartinių įsipareigojimų aiškinimu ir vykdymu pagal Vokietijos Federacinės Respublikos teisę. VFR teismas konstatavo, kad atsakovas neteisėtai užvaldė ieškovui priklausantį turtą (žirgus, tarp jų – ginčo žirgą) ir, neturėdamas tam teisės, pardavė jį. VFR teismas aiškiai nurodė, kad atsakovas pasisavino jam nuosavybės teise nepriklausantį žirgą, taip pat, neturėdamas teisės atstovauti ieškovui, pardavė jį atsakovui A. J... Šią civilinę bylą nagrinėję teismai nepagrįstai konstatavo priešingai, t. y. kad atsakovas turėjo teisę parduoti žirgus, jis nelaikomas ieškovo atstovu pagal CK 2.132 straipsnio 4 dalį, nes, remiantis CK 6.780 straipsniu, yra komisionierius, be to, visą laikotarpį teisėtai disponavo ieškovo turtu. Toks vertinimas neatitinka Komiso sutarties sąlygų. Pažymėtina, kad Komiso sutartis neturi būtino tokio pobūdžio sutartims elemento – atsakovas turėjo veikti ieškovo (pardavėjo, ne savo) vardu bei savo (ne komitento – ieškovo) sąskaita. Teismai nepagrįstai sprendė, kad šioje sutartyje nėra nuostatų, kuriomis buvo siekiama kontroliuoti atstovą, nes sutartyje aiškiai nustatyta, jog „be raštiško pardavėjo sutikimo žirgai negali būti išvežti į užsienį“.

25Dėl Vokietijos Federacinės Respublikos teisės netinkamo taikymo. Pagal CK 1.12 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių ar įstatymų numatytais atvejais užsienio teisę taiko, aiškina bei jos turinį nustato teismas ex officio. CK 1.37 straipsnyje nustatyta, kad jeigu šalys nepasirinko taikytinos teisės, taikoma valstybės, su kuria sutartinė prievolė labiausiai susijusi, teisė. Preziumuojama, kad labiausiai su prievole pagal sutartį yra susijusi valstybė, kurios teritorijoje yra šalies, kuri turi įvykdyti pareigą, labiausiai būdingą tai sutarčiai, nuolatinė gyvenamoji vieta ar centrinė administracija. Šiuo atveju šalys taikytinos teisės Komiso sutarčiai nepasirinko, todėl ji nustatytina, remiantis CK 1.37 straipsniu. Abiejų sutarties šalių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Vokietijoje, todėl Komiso sutarčiai aiškinti taikytina VFR teisė. Teismai nepagrįstai tai ignoravo, nenagrinėjo ieškovo argumentų dėl VFR teisės taikymo pagrįstumo, nesiaiškino ex officio. Nurodę, kad tai yra ieškovo pareiga, kurios šis nevykdė, teismai netinkamai aiškino CPK 808 straipsnio 2 dalį. Pažymėtina, kad teismams nuo pat pradžių buvo pateikta Komiso sutartis bei VFR Brėmerhaveno apylinkės teismo baudžiamasis įsakymas (vokiečių kalba ir šių dokumentų vertimas į lietuvių kalbą). Pagal CPK 808 straipsnio 2 dalies nuostatas tik tuo atveju, jei užsienio teisės taikymą nustato šalių susitarimas, visus įrodymus, susijusius su taikomos užsienio teisės normų turiniu, pagal tos teisės oficialų aiškinimą, jos taikymo praktiką ir doktriną atitinkamoje užsienio valstybėje pateikia ginčo šalis, kuri remiasi užsienio teise. Šalies prašymu teismas gali padėti jai surinkti informaciją apie taikytiną užsienio teisę. VFR teisė šiuo atveju taikytina, remiantis CK 1.37 straipsniu, t. y. įstatyme nustatytu atveju. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netaikė CK 1.12 ir 1.37 straipsnių bei 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (toliau – ir reglamentas „Roma I“). Pagal šio reglamento 4 straipsnio 1 dalies b) punktą paslaugų teikimo (t. y. atstovavimo, tarpininkavimo) sutarčiai taikoma paslaugų teikėjo įprastos gyvenamosios vietos valstybės teisė. 2000 m. gruodžio 21 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 28 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant tarptautinės privatinės teisės normas“ 7 punkte taip pat nurodyta, kad kai užsienio teisės taikymą numato Lietuvos tarptautinė privatinė teisė arba galiojanti Lietuvos tarptautinė sutartis, tai užsienio teisės turinio nustatymas yra teisės klausimas ir užsienio teisės turinį turi nustatyti teismas ex officio. Nustatydamas užsienio teisės turinį, teismas reikalingą informaciją gali rinkti pats arba gali ją gauti pagal pavedimą. Šią bylą nagrinėję teismai atsisakė taikyti ieškovo pateiktus rašytinius dokumentus (Komiso sutartį bei VFR Brėmerhaveno apylinkės teismo baudžiamąjį įsakymą), vietoj VFR teisės nuostatų taikė LR CK. Dėl nurodytų priežasčių teismai klaidingai sprendė, kad ieškovas neįrodė užsienio teisės taikymo turinio, t. y. kad atsakovui buvo draudžiama perleisti nuosavybę į žirgus, neturint savininko pritarimo ir nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų.

26Dėl prejudicinių faktų. Pagal CPK 807 straipsnį užsienio valstybių oficialūs rašytiniai įrodymai turi tokią pačią teisinę galią kaip ir Lietuvos. Remiantis CPK 182 straipsniu, ieškovui nereikia įrodinėti asmens nusikalstamų veiksmų padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje. Ieškovas pateikė į bylą VFR Brėmenhaveno teismo baudžiamąjį įsakymą, o teismai nenustatė atsakovo nusikalstamų veiksmų padarinių, t. y. kad jis neteisėtai užvaldė ieškovui priklausantį turtą ir neturėdamas tam teisių pardavė jį. Teismai pažeidė pirmiau nurodytas CPK normas, dėl ko priėmė neteisėtus procesinius sprendimus.

27Dėl ginčo sutarties pripažinimo iš dalies negaliojančia. Skirtingai nei Komiso sutarčiai, ginčo sutarčiai taikytinas LR CK, nes ši sutartis buvo sudaryta ir vykdoma Lietuvos Respublikos teritorijoje. Reglamento „Roma I“ 4 straipsnio 1 dalies a) punkte nustatyta, kad prekių pardavimo sutarčiai taikoma pardavėjo įprastos gyvenamosios vietos valstybės teisė, tačiau pagal 4 straipsnio 3 dalį, kai pagal visas bylos aplinkybes aišku, kad sutartis yra akivaizdžiai glaudžiau susijusi su kita valstybe, nei nurodyta 1 ar 2 dalyje, taikoma tos kitos valstybės teisė (šiuo atveju – Lietuvos Respublikos teisė). Atsižvelgdamas į šias nuostatas, ieškovas reikalavimą dėl ginčo sutarties dalies pripažinimo negaliojančia reiškė, remdamasis CK 1.91, 1.92, 6.307 straipsniais. Kadangi atsakovas D.-C. S. veikė kaip ieškovo komercinis atstovas, taikytinas CK 1.92 straipsnis, kuriame nustatyta, kad jeigu asmens atstovo įgaliojimus apribojo įstatymai ar sutartis ir atstovas šiuos apribojimus viršija, toks sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu pagal atstovaujamojo ieškinį, jeigu atstovaujamasis sandorio nepatvirtino. CK 6.307 straipsnyje nustatyta, kad jei pardavėjas parduoda jam nepriklausantį daiktą be daikto savininko įgaliojimo, pirkimo–pardavimo sutartis gali būti pripažinta negaliojančia pagal daikto savininko ieškinį. Pabrėžtina, kad ieškovas – ginčo žirgo savininkas – nėra suteikęs tokių įgaliojimų atsakovams. Ieškovo nuosavybės teisę į žirgą patvirtina žirgo pasas ir nuosavybės liudijimas. Perleisdamas nuosavybės teises į šį žirgą, atsakovas turėjo iš ieškovo gauti tam sutikimą ir žirgo nuosavybės liudijimą. Atsakovas viršijo savo įgaliojimus, jo veiksmai kvalifikuotini kaip ieškovo turto neteisėtas užvaldymas ir pardavimas, neturint tam teisių. Atsakovas A. J. nepateikė dokumentų, kurie patvirtintų atsiskaitymo už tris žirgus faktą. Apmokėjimo dokumentų nepateikė ir atsakovas D.-C. S. Trijų žirgų pirkimo kaina – 12 000 Eur, nurodyta ginčo sutartyje, yra fiktyvi. Pabrėžtina, kad pagal Komiso sutartį vien tik ginčo žirgo Idario Star vertė – 8000 Eur. Tokią kainą turėjo gauti vien ieškovas, atsakovo komisiniai į ją neįskaičiuoti. Atsakovas A. J., pirkdamas brangų žirgą, turėjo būti rūpestingas, įsitikinti, ar atsakovas D.-C. S. turi teisę veikti, t. y. patikrinti atstovavimo įgaliojimą ir įsitikinti suteiktomis teisėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Sarema“ v. UAB „Wood&Hauses“, bylos Nr. 3K-3-102/2012). Atsakovo A. J. bylos nagrinėjimo metu duoti paaiškinimai dėl žinojimo apie atsakovo veikimą Komiso sutarties pagrindu ir žirgo pirkimą (ne) iš savininko prieštaringi. Ginčo sutartis sudaryta atsakovo D.-C. S., kaip savininko, vardu. Tai patvirtina, kad ginčo sutartis sudaryta atsakovams piktavališkai susitarus (CK 1.91 straipsnis). Jie abu žinojo, kad sandoris neteisėtas, todėl turi atsakyti solidariai.

28Dėl atsakovų nesąžiningumo. Teismai nepagrįstai sprendė, kad atsakovas A. J. neturėjo teisinio pagrindo abejoti atsakovo D.-C. S. sąžiningumu. Praktikos, nurodytos teismų procesiniuose dokumentuose, tarp atsakovų ir ieškovo niekada nebuvo, t. y. ieškovas niekada netvirtino sutarčių, kai atsakovas D.-C. S., sudaręs žirgų pirkimo–pardavimo sandorius, atsakovui žirgų nuosavybės dokumentus pristatydavo daug vėliau. Tokių sutarčių nėra. Ieškovas nepažįsta atsakovo A. J. Atsakovo D.-C. S. nusikalstama veika prasidėjo 2008 m. kovo 15 d., ginčo sutartis patenka į šį laikotarpį. Teismai netinkamai įvertino atsakovo nusikalstamos veikos padarinius pagal LR civilinės teisės nuostatas. Atsakovo A. J. nesąžiningumas pasireiškė tuo, kad jis, pirkdamas ginčo žirgą, nesilaikė pareigos būti pakankamai rūpestingas, įsitikinti, ar atsakovas D.-C. S. turi teisę veikti už žirgų savininką (patikrinti jo įgaliojimą, įsitikinti suteiktomis teisėmis). Pažymėtina, kad A. J. yra profesionalus žirgų augintojas, Lietuvoje ir užsienyje perka žirgus ir juos parduoda, todėl žino, kokie dokumentai reikalingi nuosavybės teisei į žirgą pagrįsti ir kad jie privalo būti perleisti kartu su žirgu. Nesant tokių dokumentų, neįmanoma įsitikinti tuo, kad žirgą perleidžiantis asmuo yra tikrasis jo savininkas ar kad žirgas įsigyjamas iš turinčio teisę jį perleisti asmens. Kiekvienas Europoje veistas ir augintas žirgas turi tapatybės pasą, kuris suteikia galimybę žirgą transportuoti. Be šio paso žirgas negali būti transportuojamas ir dalyvauti varžybose, ypač tarptautinėse. Pase, be kita ko, nurodoma, kad, keičiantis nuosavybei, žirgo pasas turi būti perduotas naujajam savininkui; kartu su žirgo pasu egzistuoja tuo pačiu identifikaciniu žirgo numeriu pažymėtas nuosavybės liudijimas – nuosavybę patvirtinantis dokumentas; nuosavybės liudijimas turi būti saugomas atskirai nuo žirgo paso ir tik pardavimo atveju kartu su žirgo pasu perduodamas tretiesiems asmenims. Ginčo žirgo nuosavybės dokumentas buvo pas ieškovą. Atsakovas A. J. privalėjo žinoti, kad tariamai perkamo žirgo savininkas yra ieškovas, kuris buvo nurodytas žirgo pase. Pirkdamas iš savo pažįstamo be nuosavybės dokumentų ir nusikalstamu būdu įgytą turtą, atsakovas negali būti laikomas jo sąžiningu įgijėju. A. J. žirgo nuosavybės liudijimą, kuris liko Vokietijoje, pakeitė Lietuvoje nauju pagamintu 2008 m. žirgo pasu, taip legalizuodamas Lietuvos Respublikos teritorijoje be nuosavybės dokumentų ir nusikalstamu būdu įgytą žirgą Idario Star.

29Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti. Jis nurodo tokius nesutikimo su ieškovo kasaciniu skundu argumentus: kasatorius siekia kitokio, nei teismų atliktas, faktinių aplinkybių vertinimo. Jis neįvardija konkrečios, neva netinkamai teismų išaiškintos VFR teisės ar įstatymo normos. Ieškovas ir atsakovas D.-C. S. kilusį ginčą sprendė tiek civiline, tiek baudžiamąja tvarka VFR, atsakovas A. J. tose bylose nedalyvavo, todėl nelaikytinas atsakingu už Komiso sutarties nevykdymą, dėl ko ieškovui galbūt atsirado nuostolių. Šią bylą nagrinėję teismai įvertino tik tas faktines aplinkybes, prejudicinius faktus su užsienio teisės elementais, kurie reikšmingi ginčo sutarties sudarymo teisėtumui pagal Lietuvos Respublikos teisę nustatyti. Šiai bylai teisingai išspręsti reikšmingas ne VFR teisės tariamas taikymas, o VFR sudarytų ar išduotų privačių ar oficialių rašytinių įrodymų turinio teisminis įvertinimas. Kasaciniame skunde minimas VFR teisės tariamas netaikymas yra tiesiog užsienio elementą turinčių bylos rašytinių įrodymų, bet ne konkrečių įstatymų analizavimas, taigi nėra teisiškai reikšmingas. Žalą, padarytą atsakovo D.-C. S. nusikalstamais veiksmais, turi atlyginti ją padaręs asmuo. Ieškovas neteisingai nurodo, kad pagal VFR teisę Komiso sutartis civilinėje teisėje esą priskirtina prie komercinio atstovavimo instituto, ir prašo kasacinio teismo patikrinti šią bylą nagrinėjusių teismų išvadų, jog pagal LR CK komisionierius nėra komercinis atstovas, pagrįstumą. Atsakovas prievolės (ne įgaliojimo) pagrindu pagal Komiso sutartį jam perduotus žirgus valdė teisėtai, todėl atmestinas argumentas, kad šiuo atveju buvo reikalingas dar ir žirgų savininko įgaliojimas. Ieškovo ir atsakovo D.-C. S. santykius reglamentavo Komiso, ne pavedimo sutartis ar įgaliojimas. Ieškovas nereiškia jokių konkrečių prašymų VFR įstatymų taikymo klausimu. Kasacinio skundo argumentai dėl prejudicinių faktų teisiškai nereikšmingi, nes teismai juos įvertino, CPK 807, 182 straipsnių nepažeidė. Bylą nagrinėję teismai tinkamai aiškino CK 1.92 straipsnį ir pagrįstai jo netaikė ginčo sutarčiai, nes ieškovas nereikalavo perkelti jam pardavėjo teises, o VFR teismas baudžiamajame įsakyme konstatavo, kad atsakovas nusikalstamus veiksmus (turto pasisavinimą) ieškovo atžvilgiu įvykdė ne kaip jo įgaliotas atstovas (pavedimo teisiniai santykiai), bet veikdamas Komiso sutarties pagrindu (prievoliniai teisiniai santykiai). Su ginčo sutarties kaina susiję argumentai nepagrįsti, nes kaina atitiko kainas, kurios galiojo sutarties sudarymo metu. Bylos duomenys atsakovo nesąžiningumo nepatvirtina. Ieškovo ir atsakovo D.-C. S. ginčas kilo po mėnesio nuo ginčo sutarties sudarymo ir įvykdymo, apie tai atsakovui A. J. nebuvo žinoma. Todėl Komiso sutarties galiojimo ir vykdymo (nors ir su trūkumais) metu būtent A. J. veiksmus sudarant ginčo sutartį pripažinti nesąžiningais nėra teisinio pagrindo, o atsakovo D.-C. S. veiksmais galbūt ieškovui padaryti nuostoliai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Ginčas byloje yra dėl Pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo teisėtumo, o reglamento „Roma I“ nuostatose nurodyta jo taikymo sritis – sutarčių aiškinimas, vykdymas, visiško ar dalinio prievolių netinkamo vykdymo padariniai, įskaitant žalos įvertinimą, įvairūs prievolių pasibaigimo būdai, ieškinių senatys, sutarties negaliojimo padariniai. Taigi reglamentas, atsižvelgiant į jo reguliavimo sritį, teisiškai nereikšmingas nagrinėjant šią bylą.

30Išplėstinė teisėjų kolegija

konstatuoja:

31IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

32Dėl Komiso ir Pirkimo–pardavimo sutartims taikytinos teisės

33Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netaikė CK 1.12, 1.37 straipsnių nuostatų, 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės; remiantis reglamento „Roma I“ nuostatomis (atitinkamai 4 straipsnio 1 dalies b) punktu ir 4 straipsnio 1 dalies a) punktu bei 3 dalimi), Komiso sutarčiai aiškinti turėjo būti taikoma Vokietijos Federacinės Respublikos teisė, o Pirkimo–pardavimo sutarčiai – Lietuvos Respublikos teisė (Civilinio kodekso nuostatos); be to, teismai nepagrįstai sprendė, kad pareiga įrodyti užsienio teisės turinį pagal CPK 808 straipsnio 2 dalį tenka ieškovui. Kasatoriaus argumentą, kad Komiso bei Pirkimo–pardavimo sutartims taikytina teisė nustatytina pagal reglamento „Roma I“ nuostatas, kasacinio teismo teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą. Teisėjų kolegija pažymi, kad reglamentas „Roma I“ teisės kolizijos atvejais taikomas sutartinėms prievolėms civilinėse ir komercinėse bylose (1 straipsnio 1 dalis), tačiau jis taikomas sutartims, sudarytoms po 2009 m. gruodžio 17 d. (28 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje Komiso sutartis buvo sudaryta 2008 m. kovo mėn., o Pirkimo–pardavimo sutartis – 2008 m. gruodžio 13 d., taigi reglamentas „Roma I“ netaikytinas laiko aspektu. Pažymėtina, kad šis reglamentas pakeitė Romos konvenciją dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (toliau – Romos konvencija; reglamento „Roma I“ 24–25 straipsniai). Pagal Romos konvencijos 17 straipsnį, ji susitariančioje valstybėje taikytina sutartims, sudarytoms po to, kai Romos konvencija įsigaliojo tai valstybei. VFR ši konvencija įsigaliojo 1991 m. Lietuvos Respublika prie Romos konvencijos prisijungė pasirašydama 2005 m. balandžio 14 d. Konvenciją dėl Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos prisijungimo prie Konvencijos dėl Sutartinėms prievolėms taikytinos teisės, pateiktos pasirašyti 1980 m. birželio 19 d. Romoje, ir prie pirmojo ir antrojo protokolų dėl Europos Bendrijų Teisingumo Teismo įgaliojimų aiškinti šią konvenciją (toliau – Prisijungimo konvencija). Prisijungimo konvencijos 5 straipsnyje nustatyta jos įsigaliojimo tvarka, pagal kurią, Lietuvai šią konvenciją ratifikavus 2006 m. kovo 30 d. įstatymu Nr. X-528, ji Lietuvos Respublikai įsigaliojo 2006 m. gruodžio 1 d. (ir galiojo iki 2009 m. gruodžio 17 d.). Taigi Komiso bei Pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo bei jų vykdymo metu tiek Lietuvai, tiek Vokietijos Federacinei Respublikai galiojo Romos konvencija. Romos konvencijos nuostatos taikytinos tik nustačius, kad sutartys (viena jų) turi užsienio elementą (yra susijusios su skirtingų valstybių teisės pasirinkimu).

34Sprendžiant dėl Komiso sutarčiai taikytinos teisės pažymėtina, kad Romos konvencijos taisyklės taikomos sutartinėms prievolėms, esant bet kuriai situacijai, susijusiai su skirtingų valstybių teisės pasirinkimu (1 straipsnio 1 dalis). Vis dėlto Komiso sutarties atveju nesusidaro situacija, susijusi su skirtingų valstybių teisės pasirinkimu. Byloje teismų nustatytos faktinės aplinkybės, bylos duomenys teikia pagrindą daryti išvadą, kad ši sutartis yra išimtinai susijusi su Vokietijos Federacine Respublika (ji sudaryta Vokietijoje; sutarties šalių gyvenamoji vieta jos sudarymo bei vykdymo metu buvo Vokietijoje; sutarties šalys yra Vokietijos rezidentai; sutarties dalykas (žirgai) taip pat buvo laikomi Vokietijoje; šalys aiškiai nesusitarė dėl sutarčiai taikytinos teisės). Esant nurodytoms aplinkybėms, Komiso sutartis kvalifikuotina ne kaip sutartis, turinti tarptautinį (užsienio) elementą, o kaip nacionalinė sutartis, sudaryta pagal Vokietijos Federacinės Respublikos teisę, todėl ji turi būti aiškinama pagal Vokietijos Federacinės Respublikos teisės normas.

35Sprendžiant dėl Pirkimo–pardavimo sutarčiai taikytinos teisės, atsižvelgiant į tai, kad šioje sutartyje šalys nebuvo pasirinkusios taikytinos teisės, pirkėjo gyvenamoji vieta nurodyta Lietuvos Respublikoje, pardavėjo – Vokietijos Federacinėje Respublikoje, ši sutartis kvalifikuotina kaip turinti užsienio (tarptautinį) elementą ir jai taikytina teisė nustatytina pagal Romos konvencijos nuostatas. Pagal Romos konvenciją prioritetas teikiamas sutarties šalių pasirinktai teisei (3 straipsnio 1 dalis). Pasirinkimas turi būti pakankamai aiškiai išreikštas sutarties sąlygose arba gali būti nustatomas pagal faktines bylos aplinkybes. Romos konvencijos 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad tik tuo atveju, jeigu šalys nepasirinko taikytinos teisės pagal 3 straipsnį, taikoma valstybės, su kuria sutartinė prievolė yra labiausiai susijusi, teisė, o labiausiai su prievole pagal sutartį laikoma susijusia valstybė, kurios teritorijoje yra šalies, turinčios įvykdyti sutarčiai būdingiausią prievolę, gyvenamoji vieta (konvencijos 4 straipsnio 2 dalis). Minėta nuostata netaikoma tuo atveju, jei iš bylos aplinkybių aiškiai matyti, kad sutartis yra labiau susijusi su kita valstybe (konvencijos 4 straipsnio 5 dalis). Sutarčiai taikytina teisė pirmiausia taikoma sutarties aiškinimui (10 straipsnio 1 dalies a punktas).

36Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, siekdamas nustatyti sutarčiai taikytiną teisę, turėtų visų pirma patikrinti, ar yra aiškus šalių susitarimas dėl sutarčiai taikytinos teisės, ar toks susitarimas yra numanomas ir tik nesant galimybės nustatyti šiuos pasirinkimus, taikyti valstybės, su kuria sutartis labiausiai susijusi, teisę. Pirkimo–pardavimo sutartyje nėra aiškaus šalių susitarimo dėl sutarčiai taikytinos teisės, neįžvelgtinas ir galbūt numanomas sutarties šalių taikytinos teisės pasirinkimas, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju sutarties šalys nepasirinko ginčo sutarčiai taikytinos teisės. Tokiu atveju Pirkimo–pardavimo sutarčiai turėtų būti taikoma valstybės, su kuria sutartinė prievolė yra labiausiai susijusi, teisė. Būdingiausia pareiga pagal Pirkimo–pardavimo sutartį laikytina pardavėjo pareiga perduoti prekę, todėl, vadovaujantis konvencijos 4 straipsnio 2 dalies taisykle, šiai sutarčiai būtų taikoma pardavėjo gyvenamosios vietos, nagrinėjamos bylos atveju – Vokietijos Federacinės Respublikos – teisė. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamos bylos atveju taip pat nėra pagrindo laikyti, kad Pirkimo–pardavimo sutartis yra labiau susijusi su kita valstybe nei su Vokietijos Federacine Respublika, nes ši sutartis yra tiesiogiai susijusi su Komiso sutartimi, kuri yra nacionalinė VFR sutartis ir kuriai taikoma VFR teisė; komisionierius, Pirkimo–pardavimo sutartyje veikiantis kaip pardavėjas, yra Vokietijos rezidentas; sutarties dalykas buvo atgabentas iš VFR. Todėl pirmiau paminėtais pagrindais teisėjų kolegija konstatuoja, kad vadovaujantis Romos konvencijos 4 straipsnio 1 ir 2 dalimis Pirkimo–pardavimo sutarčiai ir jos aiškinimui taip pat turėtų būti taikoma Vokietijos Federacinės Respublikos teisė. Remdamasi nurodytais argumentais teisėjų kolegija nepagrįstais laiko kasacinio skundo ir atsiliepimo argumentus, kad Pirkimo–pardavimo sutarčiai turėtų būti taikoma Lietuvos Respublikos teisė.

37Dėl pareigos nustatyti taikytinos teisės turinį

38Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad CK 1.10, 1.12 bei CPK 808 straipsniuose įtvirtintos taisyklės, kuriomis vadovaujantis turi būti nustatoma, kas atsakingas už užsienio teisės turinio nustatymą, kai ją taikyti reikia teisme nagrinėjamoje byloje. Pagal bendrąjį principą, kai užsienio teisę taikyti reikia tarptautinių sutarčių ar įstatymų numatytais atvejais, užsienio teisę taiko, aiškina bei jos turinį nustato teismas savo iniciatyva (ex officio), o jei užsienio teisės taikymą numato šalių susitarimas, tai visus įrodymus, susijusius su taikomos užsienio teisės normų turiniu, pagal tos teisės oficialų aiškinimą, jos taikymo praktiką ir doktriną atitinkamoje užsienio valstybėje pateikia ginčo šalis, kuri remiasi užsienio teise; o teismas šalies prašymu gali padėti jai surinkti informaciją apie taikytiną užsienio teisę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Ellora Ltd. v. UAB „Skomė“, bylos Nr. 3K-3-78/2013) .

39Teisėjų kolegija pažymi, kad tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius kvalifikuoja teismas, kuris tais atvejais, kai nėra aiškiai išreikšto šalių susitarimo dėl sutarčiai taikytinos teisės ir jis negali būti nustatytas pagal faktines bylos aplinkybes, taip pat nustato santykiams taikytiną teisę ir ją taiko nagrinėdamas bylą. Taigi, skirtingai nei šalių pasirinktos sutarčiai taikytinos teisės atveju, užsienio teisės turinio klausimas laikytinas teisės, o ne fakto klausimu, ir pareiga jį, vadovaujantis ius novit curia principu, aiškintis tenka bylą nagrinėjančiam teismui. CK 1.12 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pareiga teismui ex officio taikyti, aiškinti bei nustatyti užsienio teisės turinį kyla tarptautinių sutarčių ar įstatymų numatytais atvejais. Tokiu atveju taikytina užsienio teisė apima visas materialiosios teisės normas, kurios reglamentuoja ginčo santykius, o tai, kas yra laikoma taikytinos materialiosios teisės šaltiniais, nustatoma remiantis atitinkamos valstybės teise. Vis dėlto pareiga teismui taikyti, aiškinti ir nustatyti užsienio teisės turinį ex officio gali kilti ir tuo atveju, kai tinkamam bylos išnagrinėjimui reikšmingas kelių sutarčių aiškinimas, kurių viena yra sutartis su užsienio elementu ir ši sutartis yra išvestinė bei neatsiejama nuo nacionalinės sutarties, kuriai taip pat taikytina užsienio teisė. Nagrinėjamos bylos atveju teismas pagal tarptautinės sutarties – Romos konvencijos – nuostatas yra įpareigotas nustatyti Pirkimo–pardavimo sutarčiai taikytiną teisę, o nustačius, kad sutarčiai taikytina Vokietijos Federacinės Respublikos teisė, ją aiškinti ir ex officio nustatyti jos turinį. Pirkimo-pardavimo sutarties šalių teisės ir pareigos bei galimybė šia sutartimi sukurti civilinius teisinius santykius tiesiogiai priklauso nuo Komiso sutarties turinio ir nuostatų aiškinimo, šios sutartys yra glaudžiai susijusios, todėl negalima jų vertinti ir aiškinti atskirai. Kadangi Komiso sutarčiai taip pat taikytina Vokietijos Federacinės Respublikos teisė, teismui tenka pareiga taikyti, aiškinti ir nustatyti užsienio teisės turinį abiejų šių sutarčių atžvilgiu, o priešingas aiškinimas paneigtų fundamentalius civilinių teisinių santykių teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, nesuteiktų galimybės įvertinti ir nustatyti tikrosios sutartis sudariusių šalių valios. Taigi nagrinėjamoje byloje teismui abiejų sutarčių atžvilgiu tenka pareiga ex officio nustatyti taikytinos užsienio teisės turinį ir šią teisę pritaikyti nagrinėjamam ginčui.

40Pažymėtina, kad teismo pareiga ex officio nustatyti užsienio teisės turinį ir ją taikyti tarp šalių kilusiam ginčui išspręsti nedaro įtakos teismo valstybės teisės (lex fori) nustatytų proceso teisės normų, tarp jų ir šalių bendradarbiavimo su teismu principui, kuriuo siekiama, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta (CPK 8 straipsnis). Šis principas iš esmės reiškia aktyvų šalių ir bylą nagrinėjančio teismo bendradarbiavimą, todėl net ir tais atvejais, kai teismui tenka pareiga byloje ex officio nustatyti užsienio teisės turinį, bylą nagrinėjantis teismas gali pasiūlyti šalims pateikti, jų nuomone, ginčo išsprendimui aktualius su užsienio teisės turiniu susijusius įrodymus, savo paaiškinimus ir atsikirtimus dėl užsienio teisės aiškinimo ir taikymo, o šalys turi visas teises tai padaryti.

41Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės ir pirmosios instancijos teismai neteisingai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias teismo pareigą ex officio užsienio teisę aiškinti, taikyti bei nustatyti jos turinį ir šios pareigos apimtį. Dėl išdėstytų aplinkybių apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

42Dėl bylinėjimosi išlaidų

43Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 25 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 5,02 Eur tokių išlaidų. Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, ir šalių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai).

44Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

45Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 16 d. nutartį panaikinti ir perduoti šiam teismui bylą nagrinėti iš naujo.

46Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė... 2. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal... 3. Išplėstinė teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5. Byloje kilo ginčas dėl teisės normų, reglamentuojančių užsienio teisės... 6. 2008 metų kovo mėn. ieškovas su atsakovu D.-C. S. sudarė Komiso sutartį... 7. Ieškovas patikslintu ieškiniu prašė teismo pripažinti 2008 m. gruodžio 13... 8. Ieškovas su ieškiniu dėl jam nuosavybės teise priklausančių žirgų... 9. Ieškovas patikslintame ieškinyje nurodė, kad, sprendžiant ginčą VFR... 10. Atsakovas bei jo atstovė paaiškino, kad už ginčo žirgą atsiskaityta... 11. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė... 12. Vilniaus miesto pirmasis apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimu... 13. Remdamasis bylos duomenimis, CK 6.780 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta komiso... 14. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 15. Teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovo argumentai, jog pirmosios instancijos... 16. Komiso sutarties sąlyga, kad žirgai be raštiško pardavėjo sutikimo negali... 17. Teisėjų kolegija atmetė ieškovo argumentą, kad Vokietijos Brėmerhaveno... 18. Ieškovo argumentą, kad tinkamam nuosavybės teisių į žirgą perleidimui... 19. Teisėjų kolegija nurodė, kad per atstovą sudarytu sandoriu laikomas vieno... 20. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad... 21. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai... 22. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo... 23. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:... 24. Teismai netinkamai kvalifikavo šalių sutartinius santykius. Teismai neturėjo... 25. Dėl Vokietijos Federacinės Respublikos teisės netinkamo taikymo. Pagal CK... 26. Dėl prejudicinių faktų. Pagal CPK 807 straipsnį užsienio valstybių... 27. Dėl ginčo sutarties pripažinimo iš dalies negaliojančia. Skirtingai nei... 28. Dėl atsakovų nesąžiningumo. Teismai nepagrįstai sprendė, kad atsakovas A.... 29. Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo ieškovo kasacinį skundą... 30. Išplėstinė teisėjų kolegija... 31. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 32. Dėl Komiso ir Pirkimo–pardavimo sutartims taikytinos teisės ... 33. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netaikė... 34. Sprendžiant dėl Komiso sutarčiai taikytinos teisės pažymėtina, kad Romos... 35. Sprendžiant dėl Pirkimo–pardavimo sutarčiai taikytinos teisės,... 36. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, siekdamas nustatyti sutarčiai... 37. Dėl pareigos nustatyti taikytinos teisės turinį... 38. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad CK 1.10, 1.12 bei CPK... 39. Teisėjų kolegija pažymi, kad tarp šalių susiklosčiusius teisinius... 40. Pažymėtina, kad teismo pareiga ex officio nustatyti užsienio teisės turinį... 41. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad... 42. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 43. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 25 d. pažymą apie... 44. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 45. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m.... 46. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...