Byla P-146-33-13
Dėl nuobaudos panaikinimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko, teismo posėdyje rašytinio proceso būdu išnagrinėjo pareiškėjo V. V. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A492–1539/2012 pagal pareiškėjo V. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. V. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos Vyriausybei dėl nuobaudos panaikinimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas V. V. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1-6), prašydamas panaikinti 2011 m. kovo 16 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir atsakovas, Vyriausybė) nutarimu „Dėl tarnybinės nuobaudos V. V. skyrimo“ Nr. 304 (toliau – ir Nutarimas Nr. 304) jam paskirtą tarnybinę nuobaudą ir grąžinti jį į pareigas.

5Pareiškėjas paaiškino, kad 2011 m. sausio 24 d. Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko potvarkiu Nr. 18 „Dėl komisijos galimam tarnybiniam nusižengimui ištirti sudarymo“ buvo sudaryta speciali tyrimo komisija (toliau – ir Komisija), kuriai buvo pavesta atlikti tyrimą dėl pareiškėjo – Vyriausybės atstovo Šiaulių apskrityje V. V. – galimai padaryto tarnybinio nusižengimo. Nurodė, kad tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų – jam paskirta už Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – Valstybės tarnybos įstatymas) 3 straipsnio 2 dalies 4 ir 8 punktų, 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktų bei 29 straipsnio 6 dalies 1 punkto pažeidimus. Teigė, jog tarnybinė nuobauda paskirta nepagrįstai, jog Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 (toliau – ir Taisyklės), 9 punktas numato teises, kurias turi galimai tarnybinį nusižengimą padaręs asmuo, o Taisyklių 10 punkte numatyta valstybės tarnautojo teisė turėti atstovą, kuris gali būti advokatas. Pažymėjo, kad faksu ir elektroniniu paštu Komisijai pateikė raštišką prašymą kviesti jį ir jo atstovą advokatą Arūną Koskų į Komisijos posėdį bei sudaryti galimybę duoti paaiškinimus dėl galimo tarnybinio nusižengimo padarymo, pridėjo atstovavimo sutartį. 2011 m. kovo 15 d. buvo pateiktas prašymas atidėti klausimo svarstymą kitam Vyriausybės posėdžiui (nei jis, nei jo atstovas dėl ligos negalėjo atvykti), kviesti juos į kitą posėdį bei sudaryti galimybę duoti paaiškinimus. Komisijos bei Vyriausybės posėdžiai įvyko, sprendimai buvo priimti jiems nedalyvaujant, atsakymai į jų prašymus nebuvo pateikti iki pat 2011 m. balandžio 7 dienos, kai po dar vieno prašymo buvo pateikta tyrimo medžiaga. Teigė, kad tokiu būdu buvo pažeistos teisės, įtvirtintos Taisyklių 9, 10 punktuose. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) nutartimi administracinėje byloje Nr. A4-675/2004, taip pat Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 3 punktu. Iš policijos pareigūnų tarnybinių pranešimų matyti, kad jie jam pasiūlė, bet ne reikalavo pasitikrinti blaivumą, todėl atsisakymas nuo pasiūlymo negali būti traktuojamas kaip teisėtų policijos pareigūnų nurodymų nevykdymas. Esant pagrįstų abejonių dėl to, ar asmens veika užtraukia tarnybinę atsakomybę, visos abejonės turi būti traktuojamos traukiamo atsakomybėn asmens naudai. Nėra aišku, kokiu pagrindu buvo sprendžiama, kad pareiškėjas 2011 m. sausio 20 d. po pietų į darbą nebegrįžo ir išvyko ne darbo tikslais, neatliko darbinių funkcijų. Komisija nesivadovavo pateiktais dokumentais ir jų nevertino, tuo pažeisdama pareigą išsamiai ir objektyviai išsiaiškinti visas aplinkybes, susijusias su galimu tarnybiniu nusižengimu. Tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų – paskirta nesant tarnybinio nusižengimo sudėties bei paskirta nuobauda - akivaizdžiai neproporcinga. Rėmėsi Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 4 dalimi ir pabrėžė, kad galiojančių tarnybinių nuobaudų neturi, o Komisijos nustatyti faktai negali būti laikomi šiurkščiu tarnybiniu nusižengimu, nes šio nusižengimo sudėtis neįrodyta, Komisijos išvadoje nekonstatuota, kad pažeidimas yra šiurkštus. Komisija nemanė, kad pareiškėjas yra vertas griežčiausios tarnybinės nuobaudos, nes pasiūlė skirti švelnesnę tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą.

6Atsakovas Vyriausybė atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 33–37) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

7Paaiškino, kad Vyriausybė skundžiamą Nutarimą Nr. 304 priėmė atsižvelgusi į Komisijos 2011 m. kovo 10 d. išvadoje Nr. 1 nustatytas faktines aplinkybes. Tokios pareiškėjo V. V. tarnybinio nusižengimo faktinės aplinkybės buvo nustatytos iš V. V. Komisijai teiktų 2011 m. vasario 25 d. Nr. 2-110, 2011 m. kovo 2 d. Nr. 2-118, 2011 m. kovo 7 d. Nr. 2-125 raštiškų bei 2011 m. kovo 3 d. žodinių paaiškinimų, remiantis Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Šiaulių AVPK), Valstybinės darbo inspekcijos Šiaulių skyriaus (toliau – ir VDI Šiaulių skyrius) pateikta informacija, taip pat pagal VšĮ Šiaulių centro poliklinikos bei VšĮ Šiaulių ligoninės raštuose pateiktą informaciją. Įvertinus ilgą laiko tarpą nuo tarnybinio nusižengimo tyrimo pradėjimo iki nuobaudos skyrimo (nuo 2011 m. sausio 24 d. iki 2011 m. kovo 16 d.), nepagrįstu pripažintas pareiškėjo argumentas, jog pagal Taisyklių 9 punktą jis neturėjo galimybės pasinaudoti teise teikti informaciją ir dokumentus, susijusius su tarnybiniu nusižengimu, be to, pareiškėjas skunde teismui nenurodė, kokius papildomus paaiškinimus ar dokumentus būtų pateikęs Komisijai ar Vyriausybei ir ar jie būtų turėję įtakos Komisijos ir Vyriausybės sprendimui. Po kelių Komisijos prašymų pateikti atstovo dokumentus taip, kaip numato Taisyklių 10 punktas, 2011 m. kovo 7 d. raštu buvo pateikta Atstovavimo sutartis Nr. 016/11, nepateikus patvirtinimo – advokatų kontoros išduoto orderio. Darė išvadą, jog Komisija išsamiai tyrė visas aplinkybes ir priežastis, nulėmusias nusižengimo išaiškinimą, ir nei Komisija, nei Vyriausybė nepažeidė pareiškėjo teisės teikti informaciją ir dokumentus, reikalingus tinkamam tarnybinio nusižengimo ištyrimui. Atsisakydamas pasitikrinti blaivumą, V. V. pažeidė padorumo ir pavyzdingumo principus. Komisija tyrimo metu nustatė, kad apie 13 val. V. V. slapčia paliko tarnybines patalpas ir į darbą iki nustatyto darbo laiko pabaigos nebegrįžo. VDI Šiaulių skyriaus pareigūnai V. V. 2011 m. sausio 20 d. darbo vietoje neberado. VšĮ Šiaulių centro poliklinika 2011 m. vasario 19 d. raštu Nr. 01-02-183 ir VšĮ Šiaulių ligoninė 2011 m. vasario 21 d. raštu Nr. SI-4-(1.19) pateikė informaciją, paneigiančią V. V. apsilankymą 2011 m. sausio 20 d. pas gydytoją R. S. Vyriausiosios specialistės J. Š. 2011 m. kovo 9 d. paaiškinimą, kuriame teigiama, kad V. V. 2011 m. kovo 20 d. buvo užėjęs pas ją 15.30 val. į kabinetą ir buvo blaivus, vertino kaip neturintį pagrįstų įrodymų, nekonkretų. Pareiškėjas privalėjo įvertinti savo, kaip aukščiausio Vyriausybės skiriamo valstybės pareigūno ir įstaigos vadovo, statusą – paisyti Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje išdėstytų pagrindinių valstybės tarnybos ir valstybės tarnautojų veiklos etikos principų, vadovautis Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatytomis valstybės tarnautojo pareigomis, tarp kurių yra ir pareiga laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų, taip pat valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, nepiktnaudžiauti tarnyba. Pareiškėjas pažeidė Vyriausybės atstovo Šiaulių apskrityje tarnybos vidaus darbo tvarkos aprašo, patvirtinto 2006 m. liepos 12 d. Vyriausybės atstovo Šiaulių apskrityje potvarkiu Nr. V-3 (toliau – ir Aprašas), 22 punktą. Pagal Taisyklių 12 punktą pasiūlymas dėl konkrečios tarnybinės nuobaudos skyrimo valstybės tarnautoją į pareigas priėmusiam asmeniui neprivalomas. Vyriausybei priimant skundžiamą Nutarimą Nr. 304, Vyriausybės nariai vertino visas aplinkybes, priežastis ir padarinius bei tą faktą, kad V. V. jau anksčiau buvo nustatytas lengvas girtumo laipsnis būnant tarnybinėse patalpose bei Vyriausybės 2009 m. spalio 28 d. nutarimu Nr. 1394 paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas.

8II.

9Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. liepos 11 d. sprendimu (b. l. 153–166) pareiškėjo V. V. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

10Dėl pareiškėjo bei jo atstovo teisės dalyvauti ir būti išklausytiems Komisijos posėdyje teismas pažymėjo, kad teisės (bendrąja prasme), kurias turi valstybės tarnautojas, yra nustatytos Valstybės tarnybos įstatymo 16 straipsnyje, tačiau jame valstybės tarnautojo teisė būtinais atvejais turėti atstovą nenumatyta. Rėmėsi Vyriausybės patvirtintų Taisyklių 9 ir 10 punktais bei konstatavo, kad toks reglamentavimas reiškia, jog valstybės tarnautojo tarnybinę atsakomybę reguliuojančiais teisės aktais nenumatyta nei atsakomybėn traukiamo asmens, nei jo atstovo imperatyvi teisė dalyvauti valstybės tarnautojo nusižengimo tyrimo komisijos posėdyje, taip pat dalyvauti organui, skiriančiam nuobaudą, priimant sprendimą dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo (nepaskyrimo) valstybės tarnautojui. Nustatė, kad Vyriausybė, neatidėjusi Komisijos bei Vyriausybės posėdžių, kad juose galėtų dalyvauti pareiškėjas ir jo advokatas, nepažeidė procedūrų. Nurodė, jog pareiškėjui galimybė dalyvauti Komisijos posėdyje buvo sudaryta, jis (kaip ir jo atstovas) iki pat Vyriausybės Nutarimo Nr. 304 priėmimo turėjo galimybę teikti ir realiai teikė paaiškinimus dėl pareikštų įtarimų ir įrodymus, kurie, jų manymu, turėjo įrodyti V. V. nekaltumą. Teismas pripažino, kad atsakovas pažeidė Taisyklių 9 punkto reikalavimus iki skundžiamo Nutarimo Nr. 304 priėmimo nepateikęs pareiškėjui bei jo atstovui susipažinti Komisijos motyvuotos išvados apie tyrimo rezultatus ir kitos tarnybinio nusižengimo tyrimo medžiagos, tačiau šis pažeidimas skundžiamo Nutarimo nedaro neteisėtu. Teismas padarė išvadą, kad naikinti skundžiamą Nutarimą Nr. 304, remiantis ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punktu, nėra teisinio pagrindo.

11Dėl pranešimo apie įtarimą padarius tarnybinį nusižengimą bei Nutarimo Nr. 304 apimties tapatumo teismas pažymėjo, kad vertinant formaliai, pranešimu V. V. nebuvo pareikštas įtarimas jam nevykdžius savo tiesioginių pareigų ir be tiesioginio vadovo sutikimo pasišalinus iš darbo vietos. Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 1 punktas yra procedūrinė teisės norma, reikalinga pažeidimo sunkumui įvertinti ir tarnybinės nuobaudos rūšiai parinkti. Teismas rėmėsi LVAT nutartimi administracinėje byloje Nr. A63-651/2009. Pažymėjo, jog iš išanalizuotų rašytinių įrodymų, teisme išklausyto Komisijos 2011 m. kovo 3 d. posėdžio garso įrašo matyti, kad V. V., 2011 m. kovo 2 d. teikdamas Komisijai paaiškinimą, nurodė, jog renka paaiškinimus iš Šiaulių ligoninės, savo bendradarbių, 2011 m. kovo 3 d. Komisijos posėdyje taip pat daug laiko buvo skirta aiškintis, kur 2011 m. sausio 20 d. po pietų buvo V. V.. Pareiškėjas 2011 m. kovo 7 d. papildomai pateikė Komisijai UAB ,,Šiaulių ryšių objektų statyba“ paaiškinimą, kad 2011 m. sausio 20 d. tarp 16 val. ir 17 val. jis lankėsi bendrovės autoservise. Remdamasis tokiais įrodymais, teismas sprendė, jog V. V. buvo žinomas kaltinimas pažeidus tarnybos drausmę, jis dėl to teikė paaiškinimus, įrodymus, o Komisija šį pažeidimą įvertino ir pagrindė.

12Dėl tarnybinės nuobaudos teisėtumo teismas atkreipė dėmesį, jog Nutarimu Nr. 304 pareiškėjas nėra nubaustas už pasirodymą tarnyboje būnant neblaiviu, todėl atmetė argumentus dėl neblaivumo nustatymo procedūrų nesilaikymo, nenušalinimo nuo tarnybos ir pan. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo atstovo argumentus, kad Ministras Pirmininkas bei Vyriausybė buvo suklaidinti Ministro Pirmininko patarėjo pažymos, nes joje neva klaidingai, prieštaraujant Komisijos išvadoms, buvo padaryta išvada, jog įrodytas pareiškėjo buvimo neblaivaus tarnyboje faktas. Tai matyti iš paties Nutarimo Nr. 304, be to, tiek Ministrui Pirmininkui, tiek Vyriausybės nariams Vyriausybės Nutarimo projektą lydinti medžiaga buvo pateikti gerokai iki Vyriausybės 2011 m. kovo 16 d. posėdžio, todėl kiekvienas iš jų galėjo susidaryti savo nuomonę apie nusižengimo objektinę pusę bei įrodymus. Pareiškėjas neneigė atsisakęs tikrintis blaivumą, nes tam nebuvo jokio poreikio – jis tą darbo dieną tarnyboje buvo blaivus. Rėmėsi Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 1 punktu ir pažymėjo, jog pažeidimas kvalifikuotas kaip šiurkštus dėl to, kad V. V. elgesys diskreditavo valstybės tarnybą, pažemino jo, kaip valstybės tarnautojo, aukšto pareigūno, orumą. Teismas tiesioginės pavaldinės J. Š., UAB ,,Šiaulių ryšių objektų statyba“ bei jos vadybininko M. M., Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Turto valdymo skyriaus vedėjo G. S. parodymus, palyginęs su žurnalistės R. Ž. parodymais, vertino kritiškai, nes šie asmenys jau anksčiau buvo susiję su V. V. tarnybos ir kitokiais ryšiais, be to, visi šie liudytojai pabrėžė, kad V. V. ar jo advokatas prašė liudyti dėl sausio 20 d. įvykių, t. y. patys nurodė, apie kokią dieną reikia kalbėti. Pažymėjo, jog pagal Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 2 dalį tarnybinė nuobauda skiriama atsižvelgiant į kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, į valstybės tarnautojo veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo bei į Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo numatytais atvejais ir tvarka pateiktą informaciją, todėl atsakovas, nusižengimo nekvalifikuodamas kaip pakartotinio, turėjo teisę šį faktą vertinti pareiškėjo nenaudai ir tai, teismo nuomone, yra pagrindinė aplinkybė, kuri Vyriausybei leido atsisakymo pasitikrinti blaivumą faktą vertinti kaip valstybės tarnybos diskreditavimą. Tokią išvadą teismas padarė įvertinęs valstybės valdymo institucijų (šiuo atveju – Vyriausybės, Vyriausybės atstovo apskrityje) vietą visos valstybės sąrangoje, jų konstitucinę paskirtį, taip pat įvertinęs vieną iš valstybės tarnybos principų – valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, Konstitucijos 33 straipsnyje piliečiams laiduojamą teisę kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą. Teismo nuomone, pareigūno, kuris jau sykį buvo baustas už neblaivaus buvimą tarnyboje, blaivumo faktas visuomenei, kuri vėl suabejojo aukšto valstybės pareigūno padorumu, įstatymų nesilaikymu, galėjo būti patvirtintas tik vienu būdu – oficialiai paneigus įtarimus. Vyriausybės atstovo, kaip Vyriausybės skiriamo valstybės tarnautojo – įstaigos vadovo, statusas įpareigoja laikytis įstatymų ir kitų teisės aktų, saugoti savo, kaip aukščiausio rango valstybės tarnautojo, gerą reputaciją visuomenėje, rūpintis vadovaujamos institucijos autoritetu, nes Vyriausybės atstovo tarnybos autoriteto sumenkinimas kartu menkina ir pačios Vyriausybės, kaip vykdomosios valdžios institucijos, autoritetą, o kartu ir silpnina žmonių pasitikėjimą valdžia bei valstybe, kuri turi ginti ir apsaugoti jų konstitucines teises ir laisves. Tokios valstybės tarnautojo, pareigūno pareigos pabrėžtos ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime. Nurodė, jog Komisija taip pat pagrįstai konstatavo, kad V. V., vertinant formaliai, pažeidė tarnybos drausmę, tam tikrais darbo dienos laiko tarpais nebūdamas tarnybos vietoje be pateisinamų priežasčių, kadangi nesilaikė Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 5 dalies 8 punkto, taip pat Aprašo 22 punkto, kurie reikalauja prieš išvykstant į sveikatos priežiūros įstaigą gauti tiesioginio įstaigos vadovo sutikimą. Taip pat rėmėsi Taisyklių 13 punktu, nurodė, kad valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo, priimdamas galutinį sprendimą dėl tarnybinės nuobaudos, turi teisę tiek ją švelninti, tiek griežtinti. Darė išvadą, kad šiuo atveju Ministras Pirmininkas (įvertinęs savo patarėjo išvadą) turėjo teisę Vyriausybei siūlyti skirti griežtesnę nuobaudą.

13III.

14Pareiškėjas V. V. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 170–175), kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

15Apeliacinį skundą grindė šiais argumentais:

161. Vilniaus apygardos administracinis teismas neatsižvelgė į skunde išdėstytus motyvus, jog atliekant tarnybinio nusižengimo tyrimą bei priimant sprendimą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo, buvo pažeista jo teisė į gynybą, taip pat teisė turėti atstovą. Teismas nukrypo praktikos dėl būtinybės griežtai laikytis tarnybinių nuobaudų skyrimo tvarkos (LVAT 2004 m. liepos 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-675/2004).

172. Teismas pripažino, jog atsakovas pažeidė Taisyklių 9 punkto reikalavimus, iki skundžiamo Nutarimo priėmimo nepateikęs jam bei jo atstovui susipažinti Komisijos motyvuotos išvados apie tyrimo rezultatus bei kitos tarnybinio nusižengimo medžiagos. Pagal LVAT praktiką yra akcentuojamas griežtas teisės normų laikymasis, neleidžiantis nukrypti nuo teisės aktuose reglamentuotos tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūros.

183. Ministro Pirmininko patarėjo G. K. pažymoje pateikti duomenys iš esmės iškraipė faktinę situaciją, pažyma galėjo suklaidinti Vyriausybę, priimant sprendimą dėl konkrečios tarnybinės nuobaudos rūšies. Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendime į tai neatsižvelgė ir šių aplinkybių nevertino.

194. Faktiškai Vyriausybės Nutarimo projektas ir jį lydinti medžiaga Vyriausybei svarstyti buvo pateikta tik dieną iki posėdžio, todėl nebuvo laiko susipažinti su visa tarnybinio nusižengimo medžiaga. Iš Vilniaus apygardos administracinio teismo posėdžio metu pagarsintų Vyriausybės posėdžio garso įrašų paaiškėjo, jog klausimas apskritai net nebuvo svarstomas. Sprendimas atleisti jį iš pareigų buvo priimtas Ministro Pirmininko patarėjo G. K. pažymos pagrindu, tačiau pažymoje buvo pateikti iškraipyti faktiniai duomenys.

205. Teismas sprendime nepagrįstai atmetė liudytojų UAB „Šiaulių ryšių objektų statyba“ vadybininko M. M., Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Turto valdymo skyriaus vedėjo G. S., Šiaulių apskrities viršininko administracijos darbuotojos J. Š. parodymus, teismas pernelyg sureikšmino žurnalistės R. Ž. parodymus, visiškai neatsižvelgdamas į jos darbo pobūdį ir tikslą gauti dienraščio skaitytojus dominančios informacijos.

216. Nepagrįstu laikytinas teismo teiginys, kad jis, išvykdamas iš savo darbo vietos, turėjo gauti tiesioginio vadovo leidimą. Byloje esantys liudytojų parodymai patvirtino, kad jis 2011 m. sausio 20 d. po pietų grįžo į darbą ir atliko tarnybines funkcijas. Dėl išvykimo pietų pertraukos metu vadovo sutikimas nėra būtinas.

227. Nutarimu paskirta tarnybinė nuobauda buvo paskirta nesant Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 4 dalyje numatytų pagrindų šiai nuobaudai skirti.

238. Skubotas tyrimo atlikimas, vengimas ir delsimas supažindinti jį su tyrimo medžiaga, tuo pažeidžiant Taisyklių 9 punktą, Ministro Pirmininko patarėjo G. K. pažyma, kurioje iškraipomos Komisijos išvados, sprendimo dėl tarnybinės nuobaudos priėmimas Vyriausybės posėdyje, iš esmės net nesvarstant šio klausimo, leidžia daryti išvadą, kad tarnybinė nuobauda buvo paskirta vadovaujantis ne teisiniais, o politiniais motyvais.

24Atsakovas Vyriausybė pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 179–184), kuriame prašė palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 11 d. sprendimą nepakeistą.

25Atsiliepimas į apeliacinį skundą buvo grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti atsakovo atsiliepime į skundą. Papildomai nurodė, kad parenkant tarnybinę nuobaudą buvo atsižvelgta į visų būtinų šio teisinio santykio elementų konstatavimą, laikantis Valstybės tarnybos įstatymo ir Taisyklių nuostatų, buvo nustatytos visos atsakomybės sąlygos. Apeliaciniame skunde nurodyto procedūrinio pažeidimo, kad V. V. nepateikta susipažinti Komisijos motyvuota išvada, priežastis buvo ta, jog pareiškėjas buvo laikinai nedarbingas ir susipažinti su Komisijos išvada neturėjo galimybės. Taip pat atkreipė dėmesį į LVAT 2008 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-624/2008. Dėl apeliacinio skundo argumento, jog Ministro Pirmininko patarėjo G. K. Ministrui Pirmininkui pateikta pažyma iškraipė faktines aplinkybes ir suklaidino Vyriausybę dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo, pažymėjo, jog į pareigas priimantis asmuo turi teisę pasirinkti tarnybinę nuobaudą, tai yra darbdavio diskrecija, o pagal Taisyklių 12 punktą išvadoje pateiktas pasiūlymas dėl konkrečios tarnybinės nuobaudos skyrimo valstybės tarnautoją į pareigas priėmusiam asmeniui neprivalomas.

26IV.

27Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi (II t., b. l. 10-20) pareiškėjo V. V. apeliacinį skundą atmetė.

28Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, padarė išvadą, kad tarnybinį nusižengimą patvirtinantys faktai buvo įrodyti, o nuobaudos paskyrimo procedūros formalūs trūkumai neturėjo esminės reikšmės objektyviam aplinkybių įvertinimui bei pagrįsto sprendimo priėmimui.

29Ministro Pirmininko tarnyba V. V. 2011 m. sausio 26 d. surašė pranešimą apie tarnybinį nusižengimą Nr. 39-331, kuriuo pranešė, kad Lietuvos dienraščiuose (,,Lietuvos rytas“ ir „Šiaulių naujienos“) 2011 m. sausio 21 ir 22 dienomis pasirodžius informacijai apie pareiškėjo pasirodymą tarnybinėse patalpose neblaiviam, pareiškėjas V. V. yra įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą, nusižengdamas valstybės tarnautojo pareigoms, nustatytoms Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 5 ir 2 punktuose, 3 straipsnio 2 dalies 4 ir 8 punktuose, Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 968 (toliau – ir Etikos taisyklės), 5 ir 9 punktams (padorumo ir pavyzdingumo principams) (b. l. 41). Komisija 2011 m. kovo 10 d. surašė išvadą Nr. 1 ,,Dėl tarnybinio nusižengimo“ (toliau – ir Išvada), kuria konstatavo, kad V. V. 2011 m. sausio 20 d., apie 12 val., jam esant tarnybinėse patalpose, adresu Vilniaus g. 263, Šiauliai, policijos pareigūnų paprašytas, atsisakė pasitikrinti girtumą. Apie 13 val. V. V. slapčia paliko tarnybines patalpas ir į darbą iki nustatyto darbo laiko pabaigos nebegrįžo. Nors V. V. teigė pasijutęs blogai ir išvykęs į sveikatos priežiūros įstaigą, tačiau tyrimo medžiagoje duomenų apie tai, kad jis kreipėsi į sveikatos priežiūros įstaigas 2011 m. sausio 20 d., nėra, buvo pateikti rašytiniai įrodymai, kad V. V. dėl nusiskundimo sveikata kreipėsi į gydytojus tik 2011 m. sausio 21 d. Komisijos nuomone, atsisakydamas pasitikrinti blaivumą V. V. pažeidė svarbiausius valstybės tarnautojų etikos – padorumo ir pavyzdingumo principus, reikalavimus elgtis nepriekaištingai ir būti nepriekaištingos reputacijos, elgtis profesionaliai ir atmesti tik neteisėtus prašymus. Komisija taip pat konstatavo, kad V. V. pažeidė darbo drausmę, kadangi, prieš išvykstant į sveikatos priežiūros įstaigą turėjo gauti tiesioginio įstaigos vadovo sutikimą bei nepateikė Komisijai svarių įrodymų, kad likusį darbo laiką jis praleido vykdydamas tarnybines pareigas. Komisija, vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo 29–30 straipsniais ir: 1) pasiūlė pripažinti, kad V. V. padarė tarnybinį nusižengimą, tuo pažeisdamas Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 ir 8 punktuose įtvirtintus valstybės tarnautojų veiklos etikos principus, Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatytas valstybės tarnautojų pareigas ta apimtimi, kiek reikalaujama laikytis Konstitucijos, įstatymų, taip pat valstybės tarnautojų veiklos etikos principų; 2) pasiūlė Vyriausybei skirti V. V. tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą (b. l. 76–81). Ministro Pirmininko patarėjas G. K. Ministrui Pirmininkui 2011 m. kovo 10 d. pateikė pažymą ,,Dėl O. R. vadovaujamos tyrimo komisijos dėl Vyriausybės atstovo V. V. tarnybinio nusižengimo“ (toliau – ir Pažyma), kurioje buvo konstatuota, kad Komisija ne tik nustatė, kad V. V. darbo metu buvo neblaivus ir atsisakė tikrinti savo neblaivumą, bet ir be tiesioginio vadovo leidimo 2011 m. sausio 20 d. savavališkai pasišalino iš darbo vietos. Komisija privalėjo visapusiškai įvertinti V. V. veiksmus iki nuobaudos skyrimo ir įvertinti tas aplinkybes, kad už analogiškus veiksmus darbo metu darbo vietoje minėtas asmuo jau buvo baustas Vyriausybės 2009 m. spalio 28 d. nutarimu Nr. 1394 „Dėl tarnybinės nuobaudos V. V. skyrimo“ (jam skirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas). Pažymoje buvo padaryta išvada, kad V. V. pakartotinai padarė analogišką pažeidimą, atsisakė tikrinti neblaivumą, be tiesioginio vadovo sutikimo pasišalino iš darbo vietos, tinkamai neatliko savo pareigų, tarnybinio tyrimo metu pateikė melagingus paaiškinimus, todėl ne tik padarė šiurkščius pažeidimus, bet ir sąmoningai pažeidė valstybės tarnautojų elgesio principus. Pažymoje buvo pateiktas siūlymas, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktais bei 29 straipsnio 4 ir 5 dalimis bei 29 straipsnio 6 dalies 6, 7, 10 punktais, už šiurkščius tarnybinius nusižengimus V. V. skirti atleidimą iš pareigų (b. l. 84–85). Ministras Pirmininkas 2011 m. kovo 15 d. rašte Nr. 39-1082 Vyriausybei nurodė, kad, atsižvelgus į Vyriausybės 2011 m. kovo 14 d. pasitarime šio klausimo svarstymą, vadovaujantis Vyriausybės įstatymo 22 straipsnio 14 punktu, Vyriausybės nutarimo projektu yra siūloma V. V. skirti tarnybinę nuobaudą (b. l. 87–88).

30Pareiškėjui bei jo atstovui Komisijos motyvuota išvada apie tyrimo rezultatus ir kita tarnybinio nusižengimo tyrimo medžiaga iki skundžiamo nutarimo priėmimo nebuvo pateikta susipažinti; pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas pažeidė Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 patvirtintų Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių 9 punktą, kuriame numatyta valstybės tarnautojo teisė susipažinti su motyvuota išvada apie tyrimo rezultatus ir kita medžiaga, tačiau padarė išvadą, kad šis pažeidimas savaime ginčijamo nutarimo nedaro neteisėtu. Nors apeliantas su šia teismo išvada nesutiko, teisėjų kolegija pripažino, kad ji yra pagrįsta, padaryta įvertinus visas byloje reikšmingas aplinkybes.

31Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pabrėžė, kad tokio pobūdžio tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros pažeidimas – motyvuotos tyrimo išvados ir susijos medžiagos valstybės tarnautojui nepateikimas – yra netoleruotinas, sukuriantis prielaidas reikšmingų aplinkybių neobjektyviam vertinimui bei nepagrįsto sprendimo priėmimui, tačiau konstatavo, kad nagrinėjamu atveju padarytas procedūros pažeidimas neturėjo lemiamos reikšmės pagrįsto sprendimo priėmimui, nes buvo priimti visi pareiškėjo pateikti paaiškinimai bei papildomai pateikti duomenys. Pareiškėjui išvada nebuvo įteikta, nes jis tuo metu buvo nedarbingas, bylos nagrinėjimo teisme metu pareiškėjas turėjo galimybę pateikti papildomus paaiškinimus ir kitokius duomenis, kuriais grindė savo argumentus. Kitu tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūros pažeidimu apeliantas nurodė tinkamų sąlygų įgyvendinti teisei tyrimo metu turėti atstovą nesudarymą, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą neatsižvelgė į skundo motyvus, jog sprendimai buvo priimti pareiškėjui bei jo atstovui nedalyvaujant dėl ligos, nesudarius galimybės jiems pateikti savo paaiškinimus.

32Valstybės tarnautojo teises (bendrąja prasme) apibrėžia 2002 m. balandžio 23 d. Valstybės tarnybos įstatymo Nr. IX-855 16 straipsnis, tačiau jame valstybės tarnautojo teisė būtinais atvejais turėti atstovą nenumatyta. Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams tvarką nustato Vyriausybė. Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 patvirtintų Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių 10 punkte nustatyta, kad valstybės tarnautojas, įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą, gali turėti atstovą. Atstovas turi tokias pačias teises kaip valstybės tarnautojas, įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą.

33Byloje pateikti duomenys patvirtino, kad pareiškėjas tarnybinio nusižengimo tyrimo metu naudojosi advokato pagalba (2011 m. kovo 2 d. paaiškinimas Nr. 2-118). Pareiškėjas dalyvavo Komisijos posėdyje 2011 m. kovo 3 d. Aukščiau byloje aptartos aplinkybės patvirtino, kad pareiškėjas dalyvavo tarnybinio nusižengimo tyrime, teikė paaiškinimus ir duomenis, kuriais grindė savo argumentus. Ministro Pirmininko tarnyboje 2011 m. kovo 15 d. buvo gautas V. V. 2011 m. kovo 15 d. prašymas atidėti 2011 m. kovo 16 d. Vyriausybės posėdyje tarnybinės atsakomybės klausimo svarstymą, nes V. V. ir advokatas Arūnas Koskus dėl nedarbingumo negalėjo atvykti į šį posėdį ir pasinaudoti teise duoti paaiškinimus dėl inkriminuojamo tarnybinio nusižengimo (b. l. 93). Taigi esminiu teisės turėti atstovą ribojimu pareiškėjas laikė atsisakymą tenkinti jo prašymą atidėti tarnybinės atsakomybės klausimo svarstymą bei sprendimo dėl tarnybinės nuobaudos priėmimą nedalyvaujant dėl ligos pačiam pareiškėjui bei jo atstovui. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad teisės aktai nenumato draudimo svarstyti tarnybinės nuobaudos paskyrimo klausimą ir priimti dėl to sprendimą nedalyvaujant įtariamam pažeidėjui bei jo atstovui. Ar sprendimo priėmimas nedalyvaujant atsakomybės traukiamam asmeniui bei jo atstovui buvo teisėtas, turi būti vertinama visų konkrečiu atveju reikšmingų aplinkybių kontekste. Iki ginčijamo nutarimo priėmimo pareiškėjas buvo pateikęs paaiškinimus bei kitus duomenis, buvo išklausytas viename Komisijos posėdyje, iš esmės naujų faktinių duomenų nepateikė ir bylos nagrinėjimo teisme metu. Dėl to aplinkybės, kad nebuvo tenkintas pareiškėjo prašymas atidėti posėdį dėl jo paties ir atstovo ligos, nebuvo pagrindo vertinti kaip pareiškėjo teisės turėti atstovą tarnybinio nusižengimo tyrimo metu neteisėto ribojimo.

34LVAT vertino, jog atmestini pareiškėjo argumentai, kad ginčijamo nutarimo projektas Vyriausybei buvo pateiktas tik vieną dieną iki posėdžio, todėl posėdyje dalyvavę asmenys su juo nebuvo susipažinę, garso įrašas patvirtino, kad jis apskritai nebuvo svarstomas, vyko tik balsavimas. Šie apelianto teiginiai nebuvo pagrįsti, neįrodė aplinkybės, kad Vyriausybės nariai už ginčijamo nutarimo projektą balsavo būdami nesusipažinę su tarnybinio nusižengimo medžiaga.

35Apibendrindama aptartus argumentus, teisėjų kolegija pripažino pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad naikinti skundžiamą nutarimą remiantis ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punktu nėra pagrindo.

36Pareiškėjui Vyriausybės 2011 m. kovo 16 d. nutarimu Nr. 304, buvo paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų už Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 ir 8 punktuose, 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose, 29 straipsnio 6 dalies 1 punkte numatytų pažeidimų padarymą. Padaryti pažeidimai buvo grindžiami atsisakymo pasitikrinti neblaivumą esant tokiems įtarimams darbo metu bei išvykimo iš darbo vietos be tiesioginio vadovo sutikimo faktais.

372002 m. balandžio 23 d. Valstybės tarnybos įstatymo Nr. IX-855 3 straipsnio 2 dalis nustato, kad valstybės tarnautojų veiklos svarbiausi etikos principai yra: padorumas: valstybės tarnautojas privalo elgtis nepriekaištingai <...> kai jis eina valstybės politiko pareigas ar atlieka tarnybines pareigas (4 p.); pavyzdingumas: valstybės tarnautojas privalo deramai atlikti savo pareigas, nuolat tobulėti, būti nepriekaištingos reputacijos, tolerantiškas, pagarbus ir tvarkingas (8 p.).

38Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje (2009 m. birželio 11 d. įstatymo Nr. XI-286, 2003 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. IX-1694 redakcija) nustatyta, kad valstybės tarnautojai privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų (1 p.), laikytis šiame Įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto, nepiktnaudžiauti tarnyba (5 p.).

39Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 1 punkte (2003 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. IX-1694 redakcija) nustatyta, kad šiurkščiu pažeidimu laikoma valstybės tarnautojo elgesys, diskredituojantis valstybės tarnybą, žeminantis žmogaus orumą, ar kiti veiksmai, tiesiogiai pažeidžiantys žmonių konstitucines teises.

40Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė liudytojų M. M., G. S., J. Š. parodymus, kurie paaiškino, kad 2011 m. sausio 20 d. po pietų jis buvo darbe, blaivus, dėl to nepagrįsta teismo išvada, kad išvyko iš darbo vietos neturėdamas tiesioginio vadovo leidimo, teismas nepagrįstai teikė prioritetą žurnalistės parodymams.

41Pirmosios instancijos teismas aplinkybę, kad pareiškėjas minėtą dieną išvyko iš darbo vietos pas gydytoją neturėdamas tiesioginio vadovo leidimo, grindė tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada, VDI Šiaulių skyriaus vyr. darbo inspektoriaus D. J. 2011 m. sausio 20 d. tarnybiniu pranešimu ir liudytojos (žurnalistės) R. Ž. parodymais. Tačiau liudytoja minėtą dieną pas pareiškėją po pietų pertraukos į darbą nebuvo atvykusi, o tarnybinio tyrimo išvadoje ši aplinkybė buvo grindžiama tik duomenų apie pareiškėjo apsilankymą gydymo įstaigose nebuvimo faktu. VDI Šiaulių skyriaus vyr. darbo inspektoriaus tarnybiniame pranešime buvo nurodyta, kad minėtą dieną 13.15 val. nuvykus į Vyriausybės atstovo patalpas V. V. tarnybos vietoje nebuvo (b. l. 131–134). Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, vadovaudamasi taisykle, kad abejonės aiškintinos pažeidėjo naudai, darė išvadą, kad išvykimo iš tarnybos nesant tiesioginio vadovo leidimo faktas nebuvo įrodytas byloje visa apimtimi (t. y. nuo pietų iki darbo dienos pabaigos), o išvykimas iš tarnybos trumpam laiko tarpui (šiuo atveju apie valandą) neturėtų būti kvalifikuojamas kaip šiurkštus pažeidimas, nes tai neatitiktų atsakomybės proporcingumo padaryto pažeidimo sunkumui principo. Nors teismo sprendime padaryta teisinga išvada, kad nepaisant to, jog pranešime apie tarnybinį nusižengimą nenurodžius įtarimų darbo drausmės pažeidimu – išvykimu iš tarnybos pas gydytoją be tiesioginio vadovo leidimo, pareiškėjas žinojo ir suprato tokio kaltinimo esmę bei teikė paaiškinimus ir įrodymus, neigiančius jį, tačiau tiek atsakovas, tiek teismas neobjektyviai įvertinimo minėto pažeidimo faktą patvirtinančius įrodymus. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nagrinėjamu atveju pareiškėjo elgesį, kai jis atsisakė pasitikrinti blaivumą, įvertino kaip šiurkštų tarnybinį nusižengimą, diskredituojantį valstybės tarnybą, žeminantį valstybės tarnautojo, aukšto pareigūno, orumą. Konkrečios faktinės aplinkybės, nustatytos byloje, sudarė pagrindą teigti, kad pareiškėjo atsisakymas pasitikrinti neblaivumą diskredituoja valstybės tarnybą. Pareiškėjas ėjo aukštas pareigas valstybės tarnyboje, jam taikytini aukščiausi pavyzdingumo ir padorumo standartai. Kilus pagrįstoms abejonėms, kad valstybės tarnautojas tarnybos metu yra neblaivus, kas apskritai nesuderinama su aukštas pareigas užimančio asmens elgesiu, jam teko pareiga paneigti tokius įtarimus. Liudytoja apklausta R. Ž. patvirtino, kad nuo pareiškėjo sklido alkoholio kvapas, jis negalėjo raktu pataikyti durų spynelę, eidamas koridoriumi sustodavo, keitė kryptį, po to užsidarė tualete. Be šios liudytojos parodymų, abejones dėl pareiškėjo neblaivumo papildomai sustiprina faktas, kad jam Vyriausybės 2009 m. spalio 28 d. nutarimu buvo paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas, nustačius, kad jis tarnybinėse patalpose buvo neblaivus. Pareiškėjui pasitikrinti neblaivumą siūlė tiek atvykę policijos pareigūnai, tiek vėliau su juo susisiekęs telefonu Ministro Pirmininko kancleris, pareiškėjas, atsisakydamas paneigti įtarimus, sąmoningai pasirinko savo elgesio neigiamų padarinių riziką, ir tai pagrindė jo kaltę dėl padaryto pažeidimo. Teisėjų kolegija visiškai sutiko su pirmosios instancijos teismo atliktu šio tarnybinio nusižengimo įvertinimu kaip šiurkštaus, todėl sprendime aptartų argumentų papildomai nekartojo. Apeliacinio skundo teiginys, kad šio pažeidimo sudėtis nebuvo įrodyta, niekuo nepagrįstas ir atmestinas.

42Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad remiantis Taisyklių 13 punktu, tarnybinį nusižengimą įgaliotas tirti valstybės tarnautojas motyvuotoje išvadoje privalo nurodyti nusižengimo kvalifikaciją (Valstybės tarnybos įstatymo straipsnį, jo dalį ir punktą), jo padarymo datą, įvykdymo aplinkybes, duomenis apie kaltę ir sukeltas pasekmes bei siūlomą konkrečią nuobaudą, bei kad išvadoje pateiktas pasiūlymas dėl konkrečios tarnybinės nuobaudos skyrimo valstybės tarnautoją į pareigas priėmusiam asmeniui nėra privalomas. Taigi valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo nuobaudą gali tiek švelninti, tiek griežtinti. Svarbu, kad vieno ar kito sprendimo priėmimas būtų motyvuotas ir pagrįstas. Nagrinėtu atveju tų pačių nustatytų faktinių aplinkybių griežtesnis įvertinimas ir nusižengimo kvalifikavimas kaip šiurkštaus bei griežtesnės nuobaudos parinkimas neperžengė Vyriausybei teisės aktais nustatytos diskrecijos ribų, negalėjo būti laikomas kitu kaltinimu, negu buvo nurodyta pranešime apie tarnybinį nusižengimą, nes buvo vertinami tie patys faktai. Be to, byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamos abejonės dėl pareiškėjo neblaivumo tarnybos metu, jo atsisakymas pasitikrinti, yra išimtinai sietinos su paties pareiškėjo kaip valstybės tarnautojo reputacija ir elgesiu bei niekaip nesietinos su bylos šalių kokiais nors politiniais motyvais. Pastarąjį argumentą patvirtinančių įtikinamų įrodymų pareiškėjas nepateikė.

43LVAT teisėjų kolegijos padaryta išvada, kad vienas iš pareiškėjui pareikštų įtarimų dėl pasišalinimo iš tarnybos vietos be tiesioginio vadovo leidimo nėra įrodytas visa apimtimi, ir dėl to šis padarytas tarnybinis nusižengimas negali būti vertinamas kaip šiurkštus, nedarė įtakos galutiniam tarnybinės nuobaudos parinkimui, nes atleidimas iš tarnybos gali būti skiriamas ir už vieną šiurkštų tarnybinį nusižengimą. Spręsdamas dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo už pareiškėjo poelgius, diskredituojančius valstybės tarnybą, t. y. atsisakymą pasitikrinti neblaivumą tarnybos metu, kai buvo pagrįstų abejonių, pirmosios instancijos teismas nustatė visas reikšmingas aplinkybes, objektyviai įvertino įrodymus, teisingai aiškino ir taikė valstybės tarnybą bei administracinį procesą reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo.

44V.

45Pareiškėjas V. V. pateikė prašymą (II t., b. l. 26-28), kuriame prašo: 1) atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A492–1539/2012, 2) panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A492–1539/2012, ir priimti naują sprendimą – panaikinti panaikinti 2011 m. liepos 11 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. I-2663-121/2011, priimant dėl skundo naują sprendimą - panaikinti 2011 m. kovo 16 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 304 V. V. paskirtą tarnybinę nuobaudą ir grąžinti V. V. į pareigas.

46Prašyme pareiškėjas nurodo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A492–1539/2012 priimdamas sprendimą padarė esminį materialinės teisės normų pažeidimą jas taikydamas ir šis pažeidimas turėjo įtakos priimant neteisėtą sprendimą (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p.)

47Pareiškėjas teigia, kad vienas iš pažeidimų, kuriuos Komisija nurodė nustačiusi tirdama galimą tarnybinį nusižengimą buvo išvykimo iš tarnybos faktas nesant tiesioginio vadovo leidimo, kuris be kita ko Ministro Pirmininko patarėjo G. K. 2011 m. kovo 10 d. pažymoje įvertintas kaip šiurkštus pažeidimas. Įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi šioje byloje konstatuota, kad V. V. išvykimo iš tarnybos nesant tiesioginio vadovo leidimo faktas byloje nėra įrodytas visa apimtimi (t. y. nuo pietų iki darbo dienos pabaigos), o išvykimas iš tarnybos trumpam laiko tarpui neturėtų būti kvalifikuojamas kaip šiurkštus pažeidimas. Dėl šios priežasties ši aplinkybė negalėjo būti vertinama kaip tarnybinės nuobaudos skyrimo pagrindas, neįrodžius veikos, kaip būtino tarnybinio nusižengimo sudėties elemento.

48Nenustačius, kad aukščiau minėtas įtarimas dėl pasišalinimo iš tarnybos vietos pasitvirtino, pagal bylos aplinkybes vieninteliu Komisijos nustatytu pažeidimu faktiškai liko pareiškėjo atsisakymas pasitikrinti neblaivumą kai policijos pareigūnai ir Ministro Pirmininko tarnybos kancleris jam pasiūlė tai padaryti. Šioje bylos dalyje spręsdamas klausimą dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo teisėtumo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nepagrįstai plečiamai aiškino Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 5 dalį bei 6 dalies 1 punktą dėl ko nepagrįstai ir netinkamai V. V. atžvilgiu pritaikė Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipnsio 4 dalį. Pagal minėtą Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 4 dalį tarnybinė nuobauda atleidimas iš pareigų gali būti skiriama tik už šiurkštų tarnybinį nusižengimą taip pat už kitą tarnybinį nusižengimą jei prieš tai valstybės tarnautojui nors kartą per paskutinius 12 mėnesių buvo taikyta tarnybinė nuobauda - griežtas papeikimas. Taigi, būtina šio straipsnio taikymo sąlyga yra 1) šiurkštaus tarnybinio nusižengimo konstatavimas arba 2) kito tarnybinio nusižengimo padarymas, jei prieš tai valstybės tarnautojui nors kartą per paskutinius 12 mėnesių buvo taikyta tarnybinė nuobauda - griežtas papeikimas. Pastaroji sąlyga nei tarnybinio patikrinimo metu, nei bylos nagrinėjimo teisme metu nebuvo nustatyta, kadangi V. V. galiojančių tarnybinių nuobaudų neturėjo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje byloje konstatavo, kad V. V. veika, t.y. atsisakymas pasitikrinti neblaivumą, kai policijos pareigūnai ir Ministro Pirmininko tarnybos kancleris jam pasiūlė tai padaryti, sudaro šiurkštaus tarnybinio pažeidimo faktą kaip pagrindą skirti tarnybinę nuobaudą pagal Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 4 dalį. Vis dėlto pažymėtina, kad Komisijai atlikus tarnybinį patikrinimą ir pateikus motyvuotas išvadas, šiurkštaus tarnybinio pažeidimo faktas nėra konstatuotas, ką patvirtina Komisijos pateiktas siūlymas dėl skirtinos tarnybinės nuobaudos rūšies. Pagal formuojamą teismų praktiką tarnybinio patikrinimo išvada yra tas juridinę reikšmę turintis aktas, kuriame įvardijamas konkretus tarnybinis nusižengimas, apibrėžiamos kaltinimo, nuo kurio pareigūnas gali gintis, ribos ir apimtis, nurodoma kaltės forma (pvz. administracinė byla Nr. A-640/2004). Dėl šios priežasties konstatuotina, kad V. V. veikos vertinimas kaip šiurkštaus pažeidimo išeina iš Komisijos atlikto tarnybinio patikrinimo ribų, kadangi faktiškai V. V. nubaustas už tai, kas tarnybinio patikrinimo metu nebuvo konstatuota. Dėl to laikytina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neteisėtai ir nepagrįstai byloje taikė Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 4 dalies bei 29 straipsnio 6 dalies 1 punktu, dėl ko buvo priimtas nepagrįstas ir neteisėtas sprendimas, kas sudaro pagrindą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A492 - 1539/2012 ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.

49Teisėjų kolegija konstatuoja:

50VI.

51Prašymas dėl proceso atnaujinimo netenkintinas.

52Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą pabrėžė šios proceso stadijos išimtinumą, pažymėdamas, jog atsižvelgiant į tai, kad proceso atnaujinimo stadija galima tik esant įsiteisėjusiam teismo procesiniam sprendimui ir siekiant, kad nebūtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas, įstatymų leidėjas proceso atnaujinimo stadiją sukūrė ne kaip įprastinę, o kaip išimtinę teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formą, apsaugančią visos teisėtvarkos darną ir pastovumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-17/2012). Pažymėtina, jog proceso atnaujinimas nėra pakartotinė bylos peržiūra, tai – išimtinė procedūra, kurios vienas iš tikslų yra kiek įmanoma didesnio objektyvumo nagrinėjant bylas pasiekimas per atitinkamų kriterijų, kurie objektyviai gali sudaryti pagrindą manyti, jog byla galėjo būti išspręsta neteisingai, nustatymą. Teisinis reglamentavimas, pagal kurį procesas tampa susijęs su daugkartinio įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu, todėl įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisė atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos nagrinėjimo. Atsižvelgiant į tai, ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas baigtinis 12 pagrindų, iš kurių bent vienam esant galimas proceso atnaujinimas, sąrašas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P492-183/2011). Griežtai apibrėžtų atnaujinimo pagrindų nustatymas nėra savitikslis, jis būtinas siekiant apsaugoti teisinių santykių stabilumą, įgyvendinti teisinio saugumo bei teisinės valstybės principus, nes kitaip susidarytų situacija, kai proceso atnaujinimas faktiškai taptų dar viena įprasta bylos nagrinėjimo teisme stadija, o tai prieštarautų Lietuvoje egzistuojančios administracinių teismų sistemos sampratai bei tikslams, sumenkintų galutinio teismo sprendimo (nutarties, nutarimo) prasmę (2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P858–177/2010, 2011 m. rugsėjo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P438–134/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63–44/2012).

53Proceso atnaujinimo pagrindai teismų turi būti taikomi neformaliai bei laikantis teisinio apibrėžtumo principo, todėl proceso atnaujinimas yra galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinančioms aplinkybėms (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1999 m. spalio 28 d. sprendimą byloje B. v. Rumunija (bylos Nr. 28342/95), 2002 m. liepos 25 d. sprendimą byloje Sovtransavto Holding v. Ukraina (bylos Nr. 48553/99), 2007 m. kovo 1 d. sprendimą byloje S. v. Rusija (bylos Nr. 38368/04), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2007). Taigi visais atvejais analizuojant klausimą dėl proceso atnaujinimo turi būti atsižvelgiama į bendruosius principus, tokius kaip protingumas, sąžiningumas, koncentruotumas, ekonomiškumas ir kt. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog proceso atnaujinimo institutas negali būti naudojamas kaip priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti teismo priimtų sprendimų vykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2010).

54ABTĮ 153 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas gavo 2012 m. lapkričio 26 d. (II t., b. l. 26), pareiškėjo prašymas išsiųstas 2012 m. lapkričio 21 d. (II t., b. l. 40) o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. A492–1539/2012, kurioje prašoma atnaujinti procesą, priimtas 2012 m. rugpjūčio 21 d., taigi konstatuotina, kad įstatyme įtvirtintas trijų mėnesių prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminas nebuvo praleistas.

55Pareiškėjas savo prašymą grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodyta, kad procesas šioje įstatymo normoje numatytu pagrindu gali būti atnaujinamas jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

56Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu, procesas administracinėje byloje, užbaigtoje įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu gali būti atnaujintas ne dėl bet kokio nagrinėjant bylą padaryto materialinės teisės normų pažeidimo, o tik dėl esminio pažeidimo, kurį patvirtina akivaizdūs įrodymai. Tai reiškia, kad ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto nuostatų prasme proceso atnaujinimo pagrindu gali būti pripažįstamas tik akivaizdus esminis materialinių teisės normų pažeidimas, t. y. toks pažeidimas, kurį akivaizdžiai patvirtina kartu su prašymu dėl proceso atnaujinimo pateikiami įrodymai ar prašyme dėstomi motyvai bei argumentai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-143/2010, 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602–71/2012, 2012 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr.P438-206/2012 ir kt.)

57Administracinėje byloje Nr. A492–1539/2012, kurioje prašoma atnaujinti procesą, buvo išnagrinėtas ginčas dėl 2011 m. kovo 16 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo „Dėl tarnybinės nuobaudos V. V. skyrimo“ Nr. 304, kuriuo pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda.

58Pareiškėjo argumentas, jog aplinkybė, kad jo, t. y. V. V., išvykimo iš tarnybos nesant tiesioginio vadovo leidimo faktas byloje nėra įrodytas visa apimtimi, o išvykimas iš tarnybos trumpam laiko tarpui neturėtų būti kvalifikuojamas kaip šiurkštus pažeidimas, negalėjo būti vertinama kaip tarnybinės nuobaudos skyrimo pagrindas, neįrodžius veikos, kaip būtino tarnybinio nusižengimo sudėties elemento, negali būti pagrindas spręsti dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu.

59Pareiškėjas, prašydamas atnaujinti procesą teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai plečiamai aiškino Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 5 dalį bei 6 dalies 1 punktą dėl ko nepagrįstai ir netinkamai V. V. atžvilgiu pritaikė Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 4 dalį.

60Nors pareiškėjas prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu, tačiau iš prašymo argumentų visumos matyti, kad pareiškėjas nesutinka su apeliacinės instancijos teismo atliktu faktinių aplinkybių (įrodymų) vertinimu ir teismo padarytomis išvadomis, teigia, kad teismas nepatikrino kai kurių aplinkybių. ABTĮ 153 straipsnis, įtvirtinantis administracinių bylų proceso atnaujinimo pagrindus, nenumato, kad procesas galėtų būti atnaujintas proceso šaliai dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo pareiškus, jog byloje buvo netinkamai atliktas faktinių aplinkybių (įrodymų) tyrimas ar vertinimas. Tokia įstatymų leidėjo pozicija yra pagrįsta taisykle, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, ir teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 57 str. 6 d.). Taigi, pareiškėjo argumentai, susiję su apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos atliktu bylos faktinių aplinkybių vertinimu, nesuteikia pagrindo atnaujinti procesą.

61Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir argumentų, kurie akivaizdžiai rodytų, jog byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, buvo padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, ir kad toks pažeidimas, jeigu jis buvo padarytas, galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo priėmimui. Remdamasi šiais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo atnaujinti administracinėje byloje Nr. A492–1539/2012 procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu.

62Remiantis išdėstytais argumentais, pareiškėjo prašymas dėl proceso administracinėje byloje Nr. A492–1539/2012 atnaujinimo netenkinamas.

63Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

Nutarė

64pareiškėjo V. V. prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.

65Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. Nr. A492–1539/2012 pagal pareiškėjo V. V. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos Vyriausybei dėl nuobaudos panaikinimo.

66Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjas V. V. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su... 5. Pareiškėjas paaiškino, kad 2011 m. sausio 24 d. Lietuvos Respublikos... 6. Atsakovas Vyriausybė atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 33–37)... 7. Paaiškino, kad Vyriausybė skundžiamą Nutarimą Nr. 304 priėmė... 8. II.... 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. liepos 11 d. sprendimu (b.... 10. Dėl pareiškėjo bei jo atstovo teisės dalyvauti ir būti išklausytiems... 11. Dėl pranešimo apie įtarimą padarius tarnybinį nusižengimą bei Nutarimo... 12. Dėl tarnybinės nuobaudos teisėtumo teismas atkreipė dėmesį, jog Nutarimu... 13. III.... 14. Pareiškėjas V. V. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 170–175), kuriuo... 15. Apeliacinį skundą grindė šiais argumentais:... 16. 1. Vilniaus apygardos administracinis teismas neatsižvelgė į skunde... 17. 2. Teismas pripažino, jog atsakovas pažeidė Taisyklių 9 punkto... 18. 3. Ministro Pirmininko patarėjo G. K. pažymoje pateikti duomenys iš esmės... 19. 4. Faktiškai Vyriausybės Nutarimo projektas ir jį lydinti medžiaga... 20. 5. Teismas sprendime nepagrįstai atmetė liudytojų UAB „Šiaulių ryšių... 21. 6. Nepagrįstu laikytinas teismo teiginys, kad jis, išvykdamas iš savo darbo... 22. 7. Nutarimu paskirta tarnybinė nuobauda buvo paskirta nesant Valstybės... 23. 8. Skubotas tyrimo atlikimas, vengimas ir delsimas supažindinti jį su tyrimo... 24. Atsakovas Vyriausybė pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l.... 25. Atsiliepimas į apeliacinį skundą buvo grindžiamas iš esmės tais pačiais... 26. IV.... 27. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. rugpjūčio 21 d.... 28. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, padarė... 29. Ministro Pirmininko tarnyba V. V. 2011 m. sausio 26 d. surašė pranešimą... 30. Pareiškėjui bei jo atstovui Komisijos motyvuota išvada apie tyrimo... 31. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pabrėžė, kad tokio pobūdžio... 32. Valstybės tarnautojo teises (bendrąja prasme) apibrėžia 2002 m. balandžio... 33. Byloje pateikti duomenys patvirtino, kad pareiškėjas tarnybinio nusižengimo... 34. LVAT vertino, jog atmestini pareiškėjo argumentai, kad ginčijamo nutarimo... 35. Apibendrindama aptartus argumentus, teisėjų kolegija pripažino pagrįsta... 36. Pareiškėjui Vyriausybės 2011 m. kovo 16 d. nutarimu Nr. 304, buvo paskirta... 37. 2002 m. balandžio 23 d. Valstybės tarnybos įstatymo Nr. IX-855 3 straipsnio... 38. Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje (2009 m. birželio 11 d.... 39. Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 1 punkte (2003 m. liepos 4... 40. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigė, kad pirmosios instancijos teismas... 41. Pirmosios instancijos teismas aplinkybę, kad pareiškėjas minėtą dieną... 42. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad remiantis Taisyklių 13... 43. LVAT teisėjų kolegijos padaryta išvada, kad vienas iš pareiškėjui... 44. V.... 45. Pareiškėjas V. V. pateikė prašymą (II t., b. l. 26-28), kuriame prašo: 1)... 46. Prašyme pareiškėjas nurodo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis... 47. Pareiškėjas teigia, kad vienas iš pažeidimų, kuriuos Komisija nurodė... 48. Nenustačius, kad aukščiau minėtas įtarimas dėl pasišalinimo iš tarnybos... 49. Teisėjų kolegija konstatuoja:... 50. VI.... 51. Prašymas dėl proceso atnaujinimo netenkintinas.... 52. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą... 53. Proceso atnaujinimo pagrindai teismų turi būti taikomi neformaliai bei... 54. ABTĮ 153 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu... 55. Pareiškėjas savo prašymą grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte... 56. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, vadovaujantis ABTĮ 153... 57. Administracinėje byloje Nr. A492–1539/2012, kurioje prašoma atnaujinti... 58. Pareiškėjo argumentas, jog aplinkybė, kad jo, t. y. V. V., išvykimo iš... 59. Pareiškėjas, prašydamas atnaujinti procesą teigia, kad apeliacinės... 60. Nors pareiškėjas prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10... 61. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir argumentų, kurie akivaizdžiai... 62. Remiantis išdėstytais argumentais, pareiškėjo prašymas dėl proceso... 63. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 64. pareiškėjo V. V. prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.... 65. Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. Nr.... 66. Nutartis neskundžiama....