Byla 2S-1809-520/2011

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro kolegijos pirmininkė Dalia Višinskienė (pranešėja), kolegijos teisėjai Liuda Uckienė, Alvydas Barkauskas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos antstolės T. G. ir suinteresuoto asmens V. Š. atskiruosius skundus dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2011 m . birželio 2 d. nutarties civilinėje byloje dėl turto iš varžytynių akto tvirtinimo pagal pareiškėjos antstolės T. G. pareiškimą suinteresuotiems asmenims V. Š., L. C., V. M., Z. D., Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Šalčininkų skyriui,

Nustatė

2Pareiškėja antstolė T. G. kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl turto pardavimo iš varžytynių akto tvirtinimo, kuriuo prašė patvirtinti žemės sklypo, kurio unikalus Nr. ( - ), esančio ( - ), 10,3400 ha bendro ploto, ūkio paskirties, 26600/103400 dalies, priklausančios skolininkui V. M., pardavimo iš varžytynių, aktą.

3Šalčininkų rajono apylinkės teismas 2011 m. birželio 2 d. nutartimi netenkino antstolės T. G. pareiškimo dėl turto pardavimo iš varžytynių akto patvirtinimo ir atsisakė patvirtinti 2011-03-29 aktą Nr. 3.32.-S007922, pagal kurį iš varžytynių parduota skolininkui V. M. priklausanti 26600/103400 dalis 10,3400 ha ūkio paskirties žemės sklypo, kurio unikalus Nr. ( - ), esančio ( - ), pirkėjui V. Š.. Teismas nustatė, jog antstolės T. G. kontoroje vykdomi trys Šalčininkų rajono policijos komisariato nutarimai dėl 8 500 Lt baudų išieškojimo iš skolininko V. M. išieškotojo valstybės naudai, kad skolininkas V. M. yra 10,3400 ha ūkio paskirties žemės sklypo, esančio ( - ), bendrasavininkis kartu su L. C. ir Z. D. ir jam priklauso 26600/103400 dalis minėto žemės sklypo, kad 2004-05-28 turto arešto aktu antstolė T. G. areštavo skolininkui V. M. priklausančią žemės sklypo dalį ir 2011-02-23 buvo paskelbtos žemės sklypo dalies varžytynės, kad 2011-03-29 minėtą žemės sklypo dalį už 4 480 Lt iš varžytynių nupirko pirkėjas V. Š. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad žemės sklypas priklausė L. C. seneliui, po kurio mirties jos teta Z. D. ir motina G. M. paveldėjo šią žemę, kad G. M. savo žemės sklypo dalį padalijo tarp L. C. ir V. M., padarė išvadą, jog L. C., V. M., Z. D. yra minėto žemės sklypo bendraturčiai, kuriems šis žemės sklypas priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise, t. y. kad kiekvieno bendraturčio nuosavybės dalis yra nemateriali (ideali), o daiktas (turtas), esantis visų bendraturčių nuosavybė, valdomas ir naudojamas tik jų susitarimu. Teismas, remdamasis tuo, kad šiuo metu nustatyta tik skolininko V. M. žemės sklypo idealioji dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje su kitais bendraturčiais, naudojimosi tvarka šia dalimi nenustatyta, ši dalis nesuformuota kaip atskiras savarankiškas daiktas, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas pagal skolininko V. M. skolas, konstatavo, jog antstolės pareiškimas netenkintinas, turto pardavimo iš varžytynių aktas netvirtintinas.

4Suinteresuotas asmuo V. Š. atskiruoju skundu prašo teismo nutartį panaikinti ir patvirtinti 2011-03-29 turto pardavimo iš varžytynių aktą. Nurodo, kad, būdamas bendrosios dalinės nuosavybės bendraturčiu, galėtų pasinaudoti CK 4.81 str. 1 d. nuostatomis ir tarpusavio susitarimu su kitais bendraturčiais nustatyti naudojimosi daikto konkrečiomis dalimis tvarką. Nesusitarus, CK 4.75 str. 1 d. pagrindu galėtų kreiptis į teismą su ieškiniu ginčo teisenos tvarka dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad neprivaloma prieš varžytynes nustatyti, suformuoti ir apibrėžti skolininko realiąją dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje kaip savarankišką civilinės apyvartos objektą. Žemės sklypo bendraturčiai nenurodė, kokios jų teisės ar teisėti interesai suvaržomi ar pažeidžiami, pardavus turtą iš varžytynių, niekas iš bendraturčių ir pats V. M. neginčijo kainos ar varžytynių tvarkos. Teismas, nepatvirtinęs turto pardavimo iš varžytynių akto, pažeidė jo, kaip sąžiningo įgijėjo, teises ir interesus.

5Pareiškėja antstolė T. G. atskiruoju skundu prašo teismo nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės- patvirtinti turto pardavimo iš varžytynių aktą. Nurodė, kad iš CPK 667 str. 1 d. teisės normos turinio matyti, kad skolininkui priklausančio turto dalis turi būti nustatoma tik tuo atveju, kai skolininkui su kitais asmenimis priklausančio turto dalys nėra nustatytos, t. y. kai turtas valdomas, naudojamas ar juo disponuojama bendrosios jungtinės nuosavybės teise ar tam tikrais atvejais- bendrosios dalinės nuosavybės teise, bet konkrečios bendraturčių dalys nenustatytos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs praktiką, kad, remdamasis CPK 667 str. 1 d. išieškotojo ar bendrosios nuosavybės dalyvių pateiktu prašymu nustatęs skolininko ir kitų bendrosios nuosavybės bendraturčių idealiąsias bei realiąsias dalis, teismas turi vadovautis CPK 667 str. 2 d. ir kartu nustatyti naudojimosi tvarką skolininkui priklausančia nekilnojamojo daikto dalimi. Tokiu atveju CPK 667 str. pagrindu teismas gali nustatyti bendrosios nuosavybės bendraturčių idealiąsias bei realiąsias dalis ir jos turi būti nustatytos taip, kad būtų įmanoma išieškoti, nes priešingu atveju teismo sprendimo įvykdymas taptų negalimas. Esant nustatytai idealiajai turto daliai, CPK 667 str. normos neįpareigoja nustatyti realiosios skolininkui priklausančio turto bendrojoje nuosavybėje dalies. Pagal formuojamą teismų praktiką, priverstinio vykdymo procese išieškojimas galimas, esant nustatytai tiek skolininko turto idealiajai daliai, tiek realiajai daliai. Dėl šių priežasčių darytina išvada, jog tais atvejais, kai remiantis viešo registro duomenimis skolininko, kaip bendrosios dalinės nuosavybės dalyvio, dalis yra žinoma, priverstinio vykdymo metu negali būti nustatoma naudojimosi skolininkui priklausančia nekilnojamojo daikto dalimi tvarka pagal CPK 667 str. 2 d. pateiktą išieškotojo arba bendrosios dalinės nuosavybės dalyvio prašymą. Nekilnojamojo daikto, kuris yra bendroji dalinė nuosavybė, bendraturčiai turi teisę tarpusavio susitarimu nustatyti naudojimosi daikto konkrečiomis dalimis tvarką, o tais atvejais, kai kyla bendraturčių ginčas dėl naudojimosi daiktu tvarkos, ji nustatoma teismo tvarka ginčo teisena. Suinteresuotas asmuo L. C. nenurodė, kodėl ji negali pasinaudoti CK 4.75 str. ir 4.80 str. jai suteiktomis teisėmis, kokie jos (antstolės) veiksmai užkirto kelią nustatyti sklypo dalies ribas ir suformuoti atskirą sklypą. Iš Nekilnojamojo turto registro išrašo matyti, kad bendraturčių dalys bendrojoje nuosavybėje buvo nustatytos 2003-10-03, skolininkui nuosavybė teise priklauso 2600/103400 žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini). Išieškojimas galimas esant nustatytai idealiajai turto daliai.

6Suinteresuotas asmuo L. C. atsiliepimu į atskiruosius skundus prašo skundus atmesti, teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad žemės sklypas priklausė jos seneliui, po kurio mirties jos teta ir motina paveldėjo žemę. Jos motina žemės sklypo dalį padalijo jai ir jos broliui, todėl ji, V. M. ir Z. D. yra žemės sklypo bendraturčiai, t. y. žemės sklypas priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise, kiekvieno bendraturčio nuosavybės dalis yra nemateriali (ideali). Byloje nustatyta tik V. M. žemės sklypo idealioji dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje su kitais bendraturčiais. Naudojimosi tvarka šia dalimi nebuvo nustatyta, ši dalis nesuformuota kaip atskiras savarankiškas daiktas, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas pagal skolininko V. M. skolas. Žemė yra šeimos palikimas, todėl ji nenori, kad V. M. priklausanti dalis būtų parduota.

7Atskirieji skundai netenkintini, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 p.).

8Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjos antstolės T. G. ir suinteresuoto asmens V. Š. atskiruosiuose skunduose nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundų faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentus, civilinės bylos, vykdomųjų bylų medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai netenkino antstolės T. G. pareiškimo dėl turto pardavimo iš varžytynių akto tvirtinimo, nepatvirtino byloje pateikto 2011-03-29 akto Nr. 3.32.-S007922, kuriuo iš varžytynių parduota skolininkui V. M. priklausanti bendrosios dalinės nuosavybės teise 26600/103400 dalis 10,3400 ha ūkio paskirties žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pirkėjui V. Š. už 4 480 Lt, nes antstolė, parduodama šį žemės sklypą nesilaikė CPK 667 str. reikalavimų.

9Iš bylos medžiagos nustatyta, kad antstolė T. G. vykdo tris Šalčininkų rajono policijos komisariato nutarimus dėl 8 500 Lt baudų išieškojimo iš skolininko V. M. valstybei (v. b. Nr. 0045/05/00962, b. l. 3, v. b. Nr. 0045/05/00245, b. l. 3, v. b. Nr. 0045/02/00525, b. l. 3). Pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenis V. M. yra 10,3400 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendrasavininkis kartu su L. C. ir Z. D. ir jam priklauso 26 600/103 400 dalis minėto žemės sklypo (v. b. 0045/02/00525, b. l. 14-15). Tarp bendrasavininkių nėra nustatyta naudojimosi žemės sklypu tvarka. Visi trys bendrasavininkiai nuosavybės teisę į visą žemės sklypą įgijo apskrities viršininko 2003-06-16 sprendimu. Iš bendrasavininkių teismui nurodytų aplinkybių matyti, kad nuosavybės teisė buvo atkurta pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą. Pagal bylos duomenis bendrasavininkiai žemę naudoja bendrai. 2004-05-28 turto arešto aktu antstolė T. G. areštavo skolininkui V. M. priklausančią žemės sklypo dalį ir 2011-02-23 buvo paskelbtos žemės sklypo dalies varžytynės. Pagal bylos duomenis antstolė nepasiūlė išieškotojui, bendrosios nuosavybės dalyviams kreiptis į teismą su prašymu dėl skolininko turto dalies, esančios bendra su kitais asmenimis nuosavybe, nustatymo. 2011-03-29 V. M. priklausančią bendrosios dalinės nuosavybės teise 26600/103400 dalį 10,3400 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), už 4 480,00 Lt iš varžytynių nupirko pirkėjas V. Š. Antstolė T. G. kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl turto varžytynių akto tvirtinimo ir pateikė aktą tvirtinti teismui. Pirmosios instancijos teismas 2011-06-02 nutartimi netenkino antstolės pareiškimo ir atsisakė patvirtinti turto pardavimo iš varžytynių aktą, nustatęs, jog V. M. nustatyta tik žemės sklypo idealioji dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje su kitais bendraturčiais, naudojimosi tvarka šia dalimi nenustatyta, kad ši dalis nesuformuota kaip atskiras savarankiškas daiktas, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas pagal skolininko V. M. skolas. Antstolė savo atskirąjį skundą grindžia tuo, kad pagal teismų formuojamą praktiką išieškojimas galimas esant nustatytai idealiajai turto daliai, kad suinteresuotas asmuo L. C. nenurodė, kodėl ji negali pasinaudoti CK 4.75 str. ir 4.80 str. jai suteiktomis teisėmis, kokie antstolės veiksmai užkirto kelią nustatyti sklypo dalies ribas ir suformuoti atskirą sklypą. Suinteresuotas asmuo V. Š. savo atskirąjį skundą grindžia tuo, kad pagal teismų praktiką neprivaloma prieš varžytynes nustatyti, suformuoti ir apibrėžti skolininko realiąją dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje kaip savarankišką civilinės apyvartos objektą, kad žemės sklypo bendrataučiai nenurodė, kokios jų teisės ar teisėti interesai suvaržomi ar pažeidžiami, pardavus turtą iš varžytynių, niekas iš bendraturčių ir pats V. M. neginčijo kainos ar varžytynių tvarkos, kad teismas, nepatvirtinęs turto pardavimo iš varžytynių akto, pažeidė jo, kaip sąžiningo įgijėjo, teises ir interesus. Su šiais atskirųjų skundų argumentais nesutiktina.

10Apeliantai teigia, kad antstolė turėjo teisę parduoti skolininkui bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančią idealiąją žemės sklypo dalį, kai nėra nustatyta realioji skolininkui priklausanti žemės sklypo dalis, antstolė neturėjo siūlyti bendrasavininkiams kreiptis į teismą su prašymu dėl skolininko turto dalies, esančios bendra su kitais asmenimis, nustatymo, kaip kad tai numato CPK 667 str. 1 d. Antstolė savo argumentus grindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ir nurodo kasacinio teismo išaiškinimus, pateiktus 2006-01-11, 2007-12-05, 2006-09-06, 2005-02-23, 2005-09-28 nutartyse, priimtose civilinėse bylose Nr. 3K-3-23/2006, 3K-3-542/2007, 3K-3-448/2006, 3K-3-121/2005, 3K-3-360/2005. Ypač yra akcentuojami kasacinio teismo išaiškinimai, pateikti 2007-12-05 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-542/2007, t. y. išaiškinimai, kuriuose nurodoma, kad CPK 667 str. nuostatos dėl skolininko (fizinio asmens), kuris yra bendraturtis su kitais asmenimis, turto nustatymo gali būti taikomos tik tuo atveju, kai bendraturčių dalys nenustatytos, t. y. kai turtas valdomas, naudojamas ar juo disponuojama bendrosios jungtinės nuosavybės teise ar tam tikrais atvejais– bendrosios dalinės nuosavybės teise, bet konkrečios bendraturčių dalys nenustatytos, kad išieškojimas galimas esant nustatytai tiek idealiajai, tiek realiajai daliai, nes CPK normos neįpareigoja būtinai nustatyti realiosios skolininkui priklausančio turto bendroje nuosavybėje dalies. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su apeliantų argumentais, kad nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi šiais išaiškinimais, nes antstolės nurodomose bylose kasacinis teismas sprendė dėl butų, pastatų dalių pardavimo iš varžytynių klausimus, o nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas klausimas dėl žemės ūkio paskirties sklypo, kuris priklauso bendraturčiams bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl to, kad bendraturčiams buvo atkurta nuosavybės teisė pagal specialųjį įstatymą, dalies. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas byloje, kurioje iš varžytynių buvo parduota idealioji žemės sklypo dalis, nesant nustatytos konkrečios skolininko dalies jo bendrojoje dalinėje nuosavybėje su kitu asmeniu, pripažino, kad antstolio veiksmai neatitiko CK 4.89 str. 1 d. ir 1964 m. 1964 m. CPK 604 str. (šiuo metu CPK 667 str.) reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų 2003-01-13 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-140/2003). Pažymėtina, kad šioje nutartyje buvo nurodyta, kad bendraturčio dalies nustatymas reiškia ne tik dalies nustatymą nuosavybės teisėje (idealioji dalis), bet ir aiškiai apibrėžtos, jo idealiąją dalį atitinkančios realios dalies nustatymą. Taip pat apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atsižvelgia į 2008-01-28 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl areštuoto turto pardavimo iš varžytynių arba skolininko pasirinktam pirkėjui apžvalgą, kuria buvo apibendrinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, susijusi su priverstiniu išieškojimu iš skolininko turto, kai turtas parduodamas iš varžytynių arba skolininko pasirinktam pirkėjui (apžvalgoje pateikti 2005-2007 metų Lietuvos bendrosios kompetencijos teismų praktikos formavimui reikšmingi išaiškinimai, susiję su areštuoto turto įkainojimu, pardavimu iš varžytynių arba skolininko pasirinktam pirkėjui, varžytynių akto tvirtinimu ir jo pripažinimu negaliojančiu). Apžvalgoje nurodyta, kad bendrojoje dalinėje nuosavybėje kiekvieno savininko nuosavybės teise teisės dalys yra nustatytos (CK 4.73 str. 1 d.) arba preziumuojama, kad dalys yra lygios (CK 4.73 str. 4 d.), todėl, CK 4.73 str. aiškinant kartu su CPK 667 str., darytina išvada, kad šis reglamentavimas skolininkui priklausančios dalies nustatymą jungtinėje nuosavybėje ir naudojimosi ja tvarką, taip pat naudojimosi tvarkos nustatymą bendrojoje dalinėje nuosavybėje, jei tokios tvarkos nenustatyta (Teismų praktika Nr. 28, P. 259). Apžvalgoje taip pat nurodoma, kad ir kreditorius turi teisę prašyti teismo nustatyti skolininko naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio objekto konkrečia dalimi tvarką. Įvertinus byloje bendraturčių nurodytas aplinkybes, susijusias su žemės sklypo bendrosios dalinės nuosavybės teise įsigijimu, tai, kad nėra nustatyta bendraturčio V. M. dalis turte, kad išieškojimas turi būti nukreipiamas tik į skolininkui priklausančią dalį turte, kad nebūtų pažeistos kitų bendraturčių teisės, darytina išvada, kad antstolė, areštavusi skolininko V. M. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo dalį, turėjo pasiūlyti bendraturčiams kreiptis į teismą dėl skolininko naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio objekto konkrečia dalimi nustatymo. Byloje nėra pateikti įrodymai, kad bendraturčiai yra atsisakę kreiptis į teismą dėl tokios naudojimosi tvarkos nustatymo ar nėra galimybės nustatyti naudojimosi tvarką. Suinteresuoto asmens L. C. atsiliepimo į atskiruosius skundus argumentai, kad žemės sklypo dalis negali būti parduota dėl to, jog ji nenori, kad dalis būtų parduota, yra nepagrįsti, nes byloje nebuvo pateikti įrodymai, kad V. M. turi kito turto, iš kurio gali būti išieškoma, kad jis yra sumokėjęs baudas, todėl išieškojimas iš skolininkui priklausančios dalies pradėtas teisingai ir turi būti vykdomas laikantis CPK 667 str. nuostatų. L. C. nurodo, kad žemės sklypai turi būti atidalyti, tačiau pagal CPK 667 str. bendraturčiai turi teisę prašyti ne tik atidalyti skolininko dalį, bet ir nustatyti skolininko naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio objekto konkrečia dalimi naudojimosi tvarką. Taip pat nepagrįsti argumentai dėl CK 4.79 str. nuostatų taikymo, nes skolininko dalis yra parduodama iš varžytynių.

11Apeliantų prašymai dėl varžytinių akto tvirtinimo negali būti tenkinami ir dėl to, kad byloje nėra galimybės nustatyti, ar skolininkui priklausanti bendrosios dalinės nuosavybės teise žemės sklypo dalis buvo įkainota rinkos verte. Be to, kai nustatyta naudojimosi tvarka žemės sklypu, yra galimybė skolininkui priklausančią turto dalį realizuoti už kuo aukštesnę kainą. Tai, kad byloje nebuvo ginčijama žemės sklypo pardavimo kaina, dar nereiškia, kad turi būti patvirtinamas turto pardavimo iš varžytynių aktas, nes kasacinis teismas yra nurodęs, kad teisėjas, tvirtindamas varžytynių aktą, konstatuoja antstolio veiksmų teisėtumą, todėl jis, neturi apsiriboti vien formaliu antstolių veiksmų teisėtumo patikrinimu, bet turi išsiaiškinti ir nustatyti turto pardavimui iš varžytynių reikšmingas faktines aplinkybes bei tai, ar šiame procese buvo laikytasi teisės normų reikalavimų ir nepažeisti esminiai civilinio proceso principai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-04-24 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-288/2006). Tvirtindamas varžytynių aktą teisėjas turi patikrinti, ar buvo laikytasi teisės normų reikalavimų, susijusių su turto areštavimu bei jo įkainojimu, vykdymo procese dalyvaujančių bei kitų suinteresuotų asmenų teisių apsauga ir varžytynių organizavimu ir vykdymu. CPK 681 str. 1 d. normoje nustatyta, kad antstolis, areštuodamas skolininko turtą, jį įkainoja rinkos kainomis, atsižvelgdamas į turto nusidėvėjimą bei arešto metu dalyvaujančių išieškotojo ir skolininko nuomones apie turto vertę. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kokiu pagrindu buvo nustatyta parduodamos žemės sklypo dalies kaina, t. y. 5 320 Lt, nes byloje nėra jokių duomenų, kokia yra viso žemės sklypo rinkos kaina, kokia skolininko dalies rinkos kaina.

12Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių atskirieji skundai netenkintini, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.

13Pagal Vilniaus apygardos teismo pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje apeliacinės instancijos teismas turėjo 17 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinus antstolės T. G. ir V. Š. atskirųjų skundų, nurodytos išlaidos priteistinos iš šių asmenų lygiomis dalimis po 8,50 Lt į valstybės biudžetą (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92, 96 str.).

14Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 321, 325, 336, 329, 331, 337-339 str.,

Nutarė

15Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

16Priteisti valstybei (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita LT 247300010112394300 AB „Swedbank“, įmokos kodas 5660) iš pareiškėjos antstolės T. G. ir suinteresuoto asmens V. Š. po 8,50 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.

Proceso dalyviai
Ryšiai