Byla 1A-82-211/2017
Dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 13 d. nuosprendžio, kuriuo S. B. pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d. išteisinta, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių

1Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Lauretos Ulbienės, teisėjų Virginijos Švedienės, Stasio Lemežio, sekretoriaujant Linai Butkuvienei, dalyvaujant prokurorei Valentinai Strokinienei, išteisintajai S. B., gynėjai advokatei I. A., nukentėjusiajam A. B., specialistui O. D.,

2teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokurorės Valentinos Strokinienės (toliau – Prokurorė) bei nukentėjusiojo A. B. (toliau – Nukentėjusysis) apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 13 d. nuosprendžio, kuriuo S. B. pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d. išteisinta, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

3Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Nustatė

4S. B. buvo kaltinama tuo, kad 2016 m. vasario 27 d., apie 21.30 val., bute, adresu ( - ), išprovokavo konfliktą, kelis kartus trenkė savo sutuoktiniui A. B. delnu į galvos kairę pusę, keletą kartų kumščiu trenkė jam į kairį petį virš pažasties, sukeldama skausmą, vėliau daužė ir draskė A. B. dešinę ranką trintuvu (blenderiu) padarydama nukentėjusiajam A. B. nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį poodinėmis kraujosruvomis nugaros kairėje, dešinio dilbio viršutinio trečdalio užpakaliniame paviršiuje, viršutinio – vidurinio trečdalių riboje, užpakalinio paviršiuje, dešinio dilbio vidurinio trečdalio užpakaliniame paviršiuje su odos nubrozdinamais dešinio riešo priekiniame paviršiuje, dešinės plaštakos užpakaliniame paviršiuje, 1-ojo delnakaulio pamato projekcijoje, I-o delnakaulio tolimojo galo projekcijoje.

5S. B. buvo kaltinama šiais veiksmais padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 str.

6Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. spalio 13 d. nuosprendžiu S. B. iš kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d. išteisino, nenustatęs šios nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės požymio – S. B. tyčios nežymiai sutrikdyti A. B. sveikatą ir sukelti jam fizinį skausmą. Teismas konstatavo, kad visi S. B. veiksmai buvo nukreipti siekiant atgauti sūnų B. iš A. B..

7Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Prokurorė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 13 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį: pripažinti S. B. kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 2 d. ir skirti jai 4 mėnesių laisvės apribojimą, įpareigojant tęsti darbą, civilinį ieškinį tenkinti ir pagrįstą ir teisėtą.

8Prokurorės nuomone, pirmosios instancijos teismas klaidingai aiškino valinį netiesioginės tyčios elementą (pavojingų padarinių nenorą ir sąmoningą leidimą jiems kilti) ir, remdamasis šiuo klaidingu aiškinimu, padarė nepagrįstą išvadą dėl tyčios nebuvimo S. B. veiksmuose, dėl ko buvo priimtas nepagrįstas išteisinamasis nuosprendis. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ar kaltininkės veiksmuose egzistuoja tyčia, rėmėsi tikslu ir motyvais, kurie buvo tam tikro elgesio priežastimis ir tokiu būdu neteisingai aiškino subjektyvųjį nusikalstamos veikos požymį – kaltę.

9Prokurorė nurodo, kad iš byloje nustatytų aplinkybių yra aišku, kad tarp sutuoktinių kilęs konfliktas pasireiškė ir fiziniu kontaktu vienas kitam, taip pat jo metu S. B. panaudojo namų apyvokos daiktą – trintuvą. Tokiu būdu, prokurorė, atsižvelgdama į šias aplinkybes bei aiškindama netiesioginės tyčios turinį, daro išvadą, kad S. B. veiksmuose nagrinėjamu atveju egzistavo netiesioginė tyčia, t.y. ji suvokė savo pasirinktų veiksmų pavojingumą, numatė pavojingų padarinių kilimą (konflikto metu S. B., naudodama namų apyvokos reikmenį aštriais ašmenimis, privalėjo suvokti ir suvokė, kad juo galima sužeisti kitą žmogų, o ypač grumtynių, stumdymosi metu), tačiau, nors nenorėjo tų padarinių (byloje nustatyta, kad S. B. tikslas pasirenkant tokį elgesį buvo kitoks), tačiau sąmoningai leido jiems kilti. Tuo pačiu S. B. nedarė nieko, t.y. nepasirinko kito elgesio varianto tam, kad baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai neatsirastų. Prokurorė pastebi, kad netgi pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad S. B. ir A. B. galėjo konfliktą nutraukti, išsiaiškinti ramiai, tačiau nebuvo suinteresuoti to daryti, t.y. konflikto šalys nepasirinko kito elgesio varianto. Be to, baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai (nukentėjusiojo nežymus sveikatos sutrikdymas) baudžiamojoje byloje nustatytas objektyviais duomenimis – Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvada.

10Nukentėjusysis A. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 13 d. nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį: S. B. pripažinti kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 2 d. ir nuteisti ją 4 mėnesių laisvės apribojimo bausme. Nurodo manantis, kad skundžiamas nuosprendis nėra teisingas. Teigia, kad kaltinamajame akte aprašyti Nukentėjusiojo sužalojimai buvo konstatuoti ir patvirtinti 2016-02-29 Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje, kurioje pripažinta, kad A. B. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, kuris, pasak Nukentėjusiojo, negali būti padaromas be skausmo, kurį pajunta nukentėjusysis. Skunde nurodoma, kad Nukentėjusysis nuosekliai ir nekeisdamas parodymų teigė, kad kaltinamosios veiksmai suduodant pastarajam smūgius ir sutrikdant jo sveikatą, sukėlė jam skausmą. Be to nurodo, kad smūgių sudavimo Nukentėjusiajam faktą patvirtina tiek pačios kaltinamosios pateiktas garso įrašas, tiek jau minėta specialisto išvada. Teigia, kad jo žodžiai, girdimi garso įraše (b.t. 1, b.l. 137, eilutės 38, 40) tik patvirtina pastarojo parodymus ir leidžia pagrįstai teigti, kad nesant smūgių iš kaltinamosios pusės, tokių išsireiškimų jis nebūtų vartojęs. Taip pat nurodo, kad garso įraše girdimas pliaukštelėjimas ir po jo sekančios frazės patvirtina, kad kaltinamoji, neapsiribojusi keliais smūgiais Nukentėjusiajam į galvą bei nugarą, toliau tęsė smurtavimą, o konfliktui berimstant, pati sąmoningai provokavo daužydama trintuvu (blenderiu) pradžioje duris, o vėliau Nukentėjusiojo dešinę ranką, siekdama ją sužaloti.

11Skunde nurodoma, kad visus Nukentėjusiojo išsireiškimus apie jo mušimą, patvirtina specialisto išvada, kurioje nurodyta, kokie sužalojimai pastarajam buvo padaryti. Tokiu būdu Nukentėjusysis teigia, kad nagrinėjamoje byloje buvo surinkta patikimų ir abejonių nekeliančių įrodymų, kurie objektyviai patvirtina, kad dėl kaltinamosios veiksmų Nukentėjusiajam buvo nežymiai sutrikdyta sveikata ir iš tiesų jis jautė tokį fizinį skausmą, kuris ginamas baudžiamojo įstatymo. Nukentėjusiojo teigimu, kaltinamoji siekė sukelti nukentėjusiajam fizinį skausmą ir tai padarė. S. B. veiksmai, susiklosčiusioje situacijoje tokiu būdu reaguojant į A. B., kaip nepilnamečio vaiko tėvo pareigų tinkamą vykdymą ir norą nepilnamečiui sergančiam sūnui suduoti gydytojo skirus vaistus, pasak Nukentėjusiojo, buvo visiškai neadekvatūs ir pavojingi, todėl jai kaltinamajame akte inkriminuojami padariniai – fizinio skausmo sukėlimas, kurį patvirtina specialisto išvada, patvirtina pastarosios veiksmuose subjektyviosios pusės požymio – jos tyčios nežymiai sutrikdyti A. B. sveikatą ir sukelti jam fizinį skausmą, buvimo faktą, nes suduodama smūgius rankomis, o vėliau – daužydama trintuvu (blenderiu) duris, mojuodama ir siekdama juo pataikyti į A. B. dešinę ranką, kuomet jis siekė jį iš jos atimti, S. B. suvokė ar turėjo suvokti, kad tokiais savo veiksmais ji sužalos Nukentėjusįjį ir sukels jam skausmą/nežymų sveikatos sutrikdymą ir tokių padarinių norėjo arba sąmoningai leido jiems atsirasti. Tad, Nukentėjusiojo teigimu, suvokė ar turėjo suvokti savo veikos pavojingus padarinius.

12Teismo posėdžio metu prokurorė, nukentėjusysis A. B. prašė tenkinti apeliacinius skundus, išteisintoji S. B. ir jos gynėja prašė apeliacinius skundus atmesti.

13Prokurorės ir nukentėjusiojo A. B. apeliaciniai skundai tenkinami.

14Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Kaip matyti iš skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio, nusikalstamos veikos padarymo faktas nebuvo konstatuotas teismo išvada, kad S. B. veikoje nebuvo tikslo sužaloti savo sutuoktinį. Su šia apylinkės teismo išvada apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka .

15Pagal LR BK 140 str. 2 d. atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo artimam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Kaip matyti iš normos turinio, įstatymų leidėjas neišskyrė nei veikos padarymo tikslo, nei motyvų kaip būtinųjų jos sudėties požymių. Kitaip tariant, į kaltininko motyvus ir tikslus gali būti atsižvelgiama skiriant jam bausmę, tačiau nėra keliamas reikalavimas kiekvienu atveju konstatuoti, kad kaltininkas tam tikrus veiksmus prieš nukentėjusįjį atliko būtent išimtinai siekdamas sukelti jam skausmą ar nežymiai sutrikdyti jam sveikatą. LR BK 140 str. 2 d. įtvirtinta nusikalstama veika gali būti padaroma tiek tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia. Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas netiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti LR BK numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio suvokimas – tai kaltininko supratimas, kad jis savo veika kėsinasi (sudaro realų pavojų) į įstatymo saugomas vertybes ir ši veika tiek pavojinga, kad gali sukelti sunkius padarinius, o aplinkybių, neleisiančių kilti tokiems padariniams, kaltininkas iš esmės nenumato arba apie tai net negalvoja. Šios kaltininko intelektinės veiklos sudėtinė dalis yra ir numatymas pavojingų savo veikimo ar neveikimo padarinių, nurodytų BK. Kaltininkas suvokia, kad tokie padariniai labai tikėtini, realūs ar net neišvengiami. Apibūdinant netiesioginės tyčios valinį turinį (momentą) pažymėtina, kad kaltininkas, nors savo pavojingos veikos padarinių nesiekia ar net jų nenori, tačiau savo pavojingo elgesio nenutraukia, jo nekeičia. Kaltininkas nemąsto, kaip išvengti galimų pavojingų padarinių, todėl ir nėra kaltininko valinių pastangų išvengti padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2016 m. vasario 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-23-895/2016).

16Šiuo konkrečiu atveju sutiktina su prokurorės apeliacinio skundo argumentu, kad žemesnės instancijos teismas klaidingai aiškino S. B. valinį santykį su kilusiais padariniais.

17Visų pirma pažymėtina, kad byloje neginčijamai yra nustatytas sužalojimų, kuriuos patyrė nukentėjusysis A. B. , faktas. Viso proceso metu nukentėjusiojo A. B. pozicija buvo nuosekli, nekito, jis neslėpė, kad tarp jo ir sutuoktinės yra susiklostę konfliktiniai santykiai. Nors nukentėjusiojo parodymai procese turi būti vertinami atsižvelgiant į jo tiesioginį suinteresuotumą bylos baigtimi, tačiau šioje byloje nukentėjusiojo A. B. parodymus patvirtina ir kita bylos medžiaga, todėl, apygardos teismo teisėjų kolegija priimdama sprendimą byloje remiasi ne tik nukentėjusiojo parodymais, tačiau ir kitais objektyviais, teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais.

18Apklausiamas tiek apylinkės, tiek apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusysis A. B. teigė, kad šiuos sužalojimus jam padarė išteisintoji S. B. , jam norint suduoti gydytojos išrašytus vaistus jų sergančiam sūnui , o S. B. tam prieštaraujant ir dėl to kilus konfliktui. Buto virtuvėje , jam laikant jų bendrą mažametį vaiką ant rankų, ji sudavė kelis kartus delnu į galvos kairę pusę, po to keletą kartų kumščiu į kairį petį virš pažasties, tuo sukeldama jam skausmą, po to ji, jam su vaiku užsidarius archyvinėse patalpose šalia virtuvės, ji trintuvu(blenderiu) daužė šios patalpos duris, po to jam išėjus ir stengiantis atimti iš jos trintuvą, ji juo mosikavo ir taip sužalojo dešinės rankos dilbį, o atėmus trintuvą, ji nagais apdraskė jo dešinę ranką, padarydama nubrozdinimus (t. 1 b.l.b.l. 5, 61, 67-69, 81-82, 91-104, 211-214, jo parodymai apeliacinio proceso metu). Kolegija atkreipia dėmesį, kad nukentėjusiojo A. B. parodymai dėl sužalojimų padarymo trintuvu tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nebuvo visiškai tikslūs : privataus kaltinimo skunde jis nurodė, kad S. B. aptariamo konflikto metu trintuvo antgaliu daužė jo dešinę ranką , papildomame paaiškinime jis nurodė, kad atėmė iš S. B. trintuvą, tačiau nenurodė, kad juo ji padarė jam kokius tai sužalojimus, apklausiamas liudytoju , jis nurodė, kad atimant trintuvą iš S. B., ji jo neatidavė , juo trenkė į dešinę ranką , akistatos metu patvirtino, kad sužalojimus dešinėje rankoje mikseriu (trintuvu )padarė S. B., kai jis jį traukė iš jos rankų, teisminio nagrinėjimo metu bei apeliacinio proceso metu jis patvirtino, kad sužalojimus dešinėje rankoje S. B. jam padarė trintuvu, kai jis jį traukė iš jos rankų, o ji jo neatidavė, mosuodama juo, trenkė juo jam į dešinę ranką. Teismas , įvertinęs kai kuriuos nukentėjusiojo A. B. parodymų netikslumus dėl sužalojimų, padarytų trintuvu, mano, kad šie netikslumai nėra esminiai, ir tokius jo parodymus vertina kartu su kitais jo parodymais dėl S. B. jam padarytų sužalojimų. Be to byloje yra nustatyta, kad aptariamo konflikto metu išteisintoji S. B. turėjo trintuvą, juo daužė duris, pro kurias patenkama į patalpą prie virtuvės, kur trumpam buvo užsidaręs nukentėjusysis A. B. , tą iš dalies patvirtina duryse rasti sugadinimai, kurie užfiksuoti faktinių aplinkybių konstatavimo protokole (t. 1 b.l. 13-17). Pati B. neneigia turėjusi konflikto metu savo rankose trintuvą . Visuma šių įrodymų patvirtina nukentėjusiojo A. B. parodymus , kad smurtaudama prieš jį S. B. naudojo ir minėtą trintuvą.

19Tai, kad nukentėjusysis A. B. buvo sužalotas jo nurodytomis aplinkybėmis patvirtina Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto 2016 m. vasario 29 d. išvada Nr. G577/2016(01), kuria nustatyta , jog A. B. padarytos nugaros kairės pusės, dešinio dilbio poodinės kraujosruvos, dešinio dilbio poodinė kraujosruva su odos nubrozdinimais, dešinio riešo ir dešinės plaštakos odos nubrozdinimai, paveikus kietu buku daiktu (daiktais), galimai tiriamojo nurodytu būdu ir laiku (2016 m. vasario 27 d.), sužalojimai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu (t. 1, b. l. 11, 64). Apeliacinio proceso metu tyrimą atlikęs specialistas O. D. patvirtino, kad visi A. B. nustatyti sužalojimai padaryti vienu metu, vienas paskui kitą , jie atitinka tiek byloje nustatytą laiką , tiek būdą. Specialisto parodymais, nukentėjusysis A. B. patyrė 7 trauminius poveikius, taip pat jis nurodė, kad nubrozdinimai dešinėje rankoje galėjo atsirasti, ją subraižius nagais , o tai jis irgi priskiria prie sužalojimų, padarytų bukais kietais daiktais.

20Išteisintoji S. B. neigia aptariamoje situacijose smurtavusi prieš nukentėjusįjį , ji neneigia, kad buvęs konfliktas, nes ji nesutiko, kad jų mažamečiam sūnui būtų duodami vaistai, dėl kurių paskyrimo, jų reikalingumo jai kilo abejonės. Ji nurodė, kad šio konflikto metu nukentėjusysis A. B. neleido jai paimti sūnaus, kurį laikė ant rankų , jis neprisileido jos per ištiestą ranką, todėl ji negalėjusi jam suduoti jokio smūgio, nes jo dėl ištiestos rankos nepasiekė , be to ji yra nedidelio ūgio, o jos sutuoktinis ūgiu yra už ją žymiai aukštesnis, ji dėl ūgių skirtumų negalėtų jam suduoti į tas vietas, kur neva jam nustatyti sužalojimai, be to ji teigia , kad šio įvykio metu prieš ją smurtavo būtent nukentėjusysis , o ne ji, ir pagal ją tą patvirtina garso įrašas, kurį jos nurodymu padarė įvykio metu buvusi jos dukra A. Š.. Tokia išteisintosios pozicija, kad ji nesiekė sužaloti nukentėjusiojo bei to nedarė, yra atmetama, nes jos parodymus paneigia objektyvūs duomenys dėl nukentėjusiojo A. B. sužalojimų padarymo, objektyvių duomenų, kad ji buvo sužalota šio įvykio metu nebuvimas ir pan.

21Iš byloje pateikto garso įrašo ( jo stenograma , t. 1 b.l. 137138) matyti, kad konflikto metu sutuoktiniai S. B. ir A. B. barasi, įžeidinėja vienas kitą , S. B. pati aktyviai kursto konfliktą, provokuoja nukentėjusįjį, sakydama jam „vožk, vožk“ ir pan. , tačiau nėra nei vieno išsireiškimo, iš kurio būtų galima daryti išvadą , kad prieš S. B. smurtavo A. B. , kaip tik priešingai A. B. šio konflikto metu sako „ aš tau pasimušiu ..“., o tai, vertinant sistemiškai su kitais byloje esančiais duomenimis, apeliacinės instancijos nuomone, sudaro visumą išteisintosios kaltę pagrindžiančių aplinkybių.

22Kita išteisintosios versija, kad ji negalėjo sužaloti nukentėjusiojo dėl ūgio skirtumų nepasiekdama tų vietų, kur jam nustatyti sužalojimai , taip pat atmetama, nes šalių ūgių skirtumai nėra esmingai skirtingi , apeliacinio proceso metu buvo įsitikinta, kad išteisintoji S. B., tegu ir ganėtinai mažesnė už nukentėjusįjį A. B. , jo kūno vietas, kur buvo nustatyti sužalojimai , pasiekia lengvai , pakėlusi ranką.

23Analizuojant aptariamo įvykio vietoje ir laiku buvusios liudytojos A. Š., gimusios 2001 m. , parodymus, konstatuotina , kad ji nors ir davė savo motinai S. B. palankius parodymus, kad pastaroji konflikto metu nesmurtavo prieš A. B. , visgi ji savo parodymuose nepatvirtino S. B. versijos , kad būtų mačiusi , jog nukentėjusysis A. B. smurtavo prieš jos motiną, be to vertinant jos parodymus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors ši liudytoja teigia viską mačiusi, detaliau apklausiama, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme, detaliai įvykio aplinkybių nenurodė , konkrečiau paklausta, nurodo neatsimenanti arba nurodo , kad tuo metu nebuvo šalia konfliktuojančiųjų (t. 1 b.l. 116, t. 2 b.l. 15-18).

24Aiškinantis nukentėjusiojo A. B. sužalojimo aplinkybes , išteisintoji S. B. iškėlė versiją, kad jis susižalojo pats, nes dėl patirtų sužalojimų nustatymo jis kreipėsi tik po dviejų dienų, į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams nesiskundė dėl patirtų sužalojimų, jokių akivaizdžių sužalojimų , atvykus policijai, A. B. kūne nesimatė . Tokia išteisintosios versija vertinama kritiškai, kaip bandymas išvengti baudžiamosios atsakomybės. Byloje nėra jokių faktinių duomenų, kurie patvirtintų , kad nukentėjusysis A. B. galėjo susižaloti pats , kad ją apkaltintų smurtu prieš jį , tokia jos versija nuneigiama jau paminėtu specialiu medicinos tyrimu, kurio metu nustatyta , kad nukentėjusiojo A. B. nuodytos sužalojimo aplinkybės dėl sužalojimų padarymo laiko, jų būdo atitinka specialisto nustatytų sužalojimų padarymo laiką bei būdą. Ta aplinkybė , kad nukentėjusysis galėjo pasiekti tas vietas, kur nustatyti sužalojimai , nesant kitų įrodymų, savaime negali būti pripažinta įrodymu, kad nustatytus sužalojimus pasidarė pats nukentėjusysis. Vertinant nukentėjusiojo A. B. veiksmus atvykus policijos pareigūnams atsižvelgtina į tai, kad jis ir išteisintoji vis dar buvo sutuoktiniai, turi bendrų vaikų, juos sieja ir kitos šeimyninio bei buitinio pobūdžio aplinkybės, be to, ir pats nukentėjusysis buvo stresinėje situacijoje, todėl galėjo pareigūnų ir neinformuoti apie patirtus sužalojimus, juolab, kad iškart po trauminių poveikių galėjo dar neišryškėti jais padarytos pasekmės , ką patvirtino apeliacinio proceso metu apklaustas teismo medicinos specialistas. Kartu akcentuotina, kad nuo nusikalstamos veikos nukentėjęs asmuo pranešti apie tokią veiką gali nepriklausomai nuo to, koks laiko tarpas yra praėjęs. Šiuo konkrečiu atveju praėjęs laiko tarpas ne tik nelaikytinas per ilgu, bet pripažintinas pakankamu, nes dar buvo išlikusios sužalojimais padarytos pasekmės . Apklausiamas apeliacinės instancijos teismo posėdyje teismo medicinos specialistas aiškiai nurodė faktus, kuriais remdamasis konstatavo sužalojimų padarymo laiką, todėl apygardos teismas neturi pagrindo nesiremti specialisto parodymais ir abejoti jo išvados objektyvumu.

25Apylinkės teismas, priimdamas S. B. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį , nustatė, kad ji aptariamo įvykio metu ir vietoje sudavė smūgius A. B., tačiau pripažino, kad konfliktinėje situacijoje , kuri buvo aptariamo įvykio metu ji , siekdama iš nukentėjusiojo A. B. atimti klykiantį vaiką, nesuprato, kad jos veiksmais A. B. bus sužalotas ar jam bus sukeltas fizinis skausmas. Kolegijos nuomone, tokia apylinkės teismo išvada yra nepagrįsta.

26Kolegija neneigia, kad išteisintosios veiksmams didelę reikšmę turėjo tarp jos ir nukentėjusiojo įsivyravę konfliktiški santykiai (tokį santykių pobūdį nurodė tiek išteisintoji, tiek nukentėjusysis bei nepilnametė S. B. dukra) – tarp jų vyksta skyrybų procesas, jiedu ir ankščiau dažnai konfliktuodavo. Nepaisant to, ši aplinkybė , vertinant S. B. veiksmus, nedaro jų mažiau pavojingais. Aukščiau aptarti įrodymai patvirtina, kad jos veiksmai buvo tyčiniai, jais buvo sukeltos pasekmės . Kolegija neturi pagrindo teigti, kad išteisintoji S. B. turėjo tiesioginę tyčią nežymiai sutrikdyti nukentėjusiojo A. B. sveikatą, tačiau pripažįsta, jog ji, tyčia suduodama smūgius ranka, trintuvu , brėždama nagais, suvokė pavojingą tokios veikos pobūdį ir numatė , kad dėl tokio jos veikimo gali atsirasti baudžiamajame kodekse numatyti padariniai ir jų norėjo . Tokie jos veiksmai, priešingai nei teigia apylinkės teismas, buvo tyčiniai, priežastiniu ryšiu susiję su atsiradusiomis pasekmėmis ir vertinami kaip veiksmai, atlikti, veikiant netiesiogine tyčia (Lietuvos Respublikos BK 15 str. 3d.). Nagrinėjamu atveju, asmens , atliekančio tyčinius smurtinius veiksmus, tyčia gali būti paneigta tik tokiu atveju , jei toks asmuo dėl psichinės ligos pripažįstamas nepakaltinamu , arba esant būtinajai ginčiai ar didžiai susijaudinus, kai esant tokioms aplinkybėms , neiškyla baudžiamoji atsakomybę pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2d., nesuvokė savo veiksmų pavojingumo, galimų pasekmių. Duomenų, kad išteisintoji S. B. įvykio metu sirgo psichine liga, dėl ko ji būtų nepakaltinama, byloje nėra, kaip nėra įrodymų, kad aptariama situacija buvo būtinosios ginties situacija. Kolegija neatmeta tos aplinkybės, kad susidariusioje situacijoje išteisintoji S. B. buvo susijaudinusi , nes ji, nors ir nepagrįstai, neturėdama tam pagrindo, buvo įsitikinusi, kad nukentėjusiojo A. B. duodami vaistai sergančiam sūneliui , buvo netinkami ir savo veiksmais , tame tarpe ir smurtiniais , siekė atimti sūnelį iš nukentėjusiojo-jo tėčio A. B., kad šis tokių vaistų vaikui neduotų , nors vaistus buvo išrašiusi gydytoja, pas kurią įvykio dieną A. B. su sūneliu lankėsi, apie tai jai prieš tai paaiškinus. Kolegija tokio jos susijaudinimo nepripažįsta kaip labai susijaudinusio asmens būsenos ir kad tokioje būsenoje ji nesuprato savo veiksmų pavojingumo, dėl ko neturėtų atsakyti už savo veiksmus baudžiamąją tvarka. Tiek iš pačios išteisintosios, iš nukentėjusiojo paaiškinimų , kitų bylos įrodymų , akivaizdu, kad aptariamu laikotarpiu judviejų santykiai buvo itin konfliktiški , tuo metu vyko skyrybų, su tuo susijusių kitų klausimų teisminis procesas, bet šios aplinkybės rodo, kad įvykio dieną tokia konfliktinė situacija S. B. nebuvo nauja, galėjusi iššaukti staigų labai didelį susijaudinimą . Vertinant išteisintosios S. B. būseną , atkreiptinas dėmesys, kad įvykio dieną sūnelis, kuriam turėjo būti suduodami vaistai ir dėl ko kilo ginčas , sirguliavo , dėl ko nukentėjusysis A. B. kreipėsi į gydytoją, kur vaikučiui buvo suteikta medicininė pagalba , taip pat jį apžiūrėjusi gydytoja rekomendavo tą patį vakarą išgerti papildomus jos išrašytus vaistus, ką nukentėjusysis A. B., informavęs išteisintąją S. B., ir ruošėsi daryti. Tokie nukentėjusiojo veiksmai nebuvo priešiški , provokuojantys ar gilinantys judviejų konfliktą, kaip tik jis siekė padėti sergančiam sūneliui, kuris tuo metu gyveno su išteisintąja . Iš bylos įrodymų matyti, kad išteisintoji nepagrįstai sureagavo neadekvačiai , užuot netrukdžiusi nukentėjusiajam rūpintis vaiku . Duomenų, kad nukentėjusysis savo veiksmais anksčiau būtų kenkęs vaikams, jų sveikatai byloje nėra, to neteigė ir pati išteisintoji , todėl jos veiksmai smurtu trukdant nukentėjusiajam atlikti tėvišką pareigą , jai žinant, kad vaistus sūneliui paskyrė gydytoja, ir jie jam reikalingi , yra vertinami kaip neteisėti tyčiniai veiksmai , priešingi teisei. Tai, kad sūneliui paskirtas gydymas buvo tinkamas, patvirtina valstybinės Akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos pacientų teisių priežiūros skyriaus kontrolės Ataskaita (t. 2 b.l. 69).

27Dėl aukščiau išdėstytų motyvų, teismas išteisintosios S. B. veiksmus vertina pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2d. , nustatęs , kad

28Ji 2016 m. vasario 27 d., apie 21.30 val., bute, adresu ( - ), išprovokavo konfliktą, kelis kartus trenkė savo sutuoktiniui A. B. delnu į galvos kairę pusę, keletą kartų kumščiu trenkė jam į kairį petį virš pažasties, sukeldama skausmą, vėliau daužė ir draskė A. B. dešinę ranką trintuvu (blenderiu) padarydama nukentėjusiajam A. B. nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį poodinėmis kraujosruvomis nugaros kairėje, dešinio dilbio viršutinio trečdalio užpakaliniame paviršiuje, viršutinio – vidurinio trečdalių riboje, užpakalinio paviršiuje, dešinio dilbio vidurinio trečdalio užpakaliniame paviršiuje su odos nubrozdinamais dešinio riešo priekiniame paviršiuje, dešinės plaštakos užpakaliniame paviršiuje, 1-ojo delnakaulio pamato projekcijoje, I-o delnakaulio tolimojo galo projekcijoje.

29S. B. praeityje nebuvo teista , bausta administracine tvarka, dirba ( t. 2 b.l. 25-26), augina 4 nepilnamečius vaikus , du iš jų sugyventus su nukentėjusiuoju A. B.. Jos atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nenustatyta .

30Skiriant S. B. bausmę , teismas atsižvelgia į jos padarytų veiksmų pobūdį, šių veiksmų pasekmes ir mano, kad jai skiriama įstatyme numatyta laisvės apribojimo bausmė . Nustatant tokios bausmės trukmę, atsižvelgtina į aukščiau paminėtas aplinkybes, į S. B. asmenį apibūdinančias savybes ir jai skiriama minimali tokios bausmės trukmė, numatyta įstatyme (Lietuvos Respublikos BK 48 str.). Teismas nemano, kad S. B. turėtų būti paskirti draudimai ar įpareigojimai, numatyti Lietuvos Respublikos BK 48 str. 2d.

31Teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusysis A. B. buvo pareiškęs ieškinį dėl turtinės žalos ir neturtinės žalos atlyginimo, tačiau apeliaciniame skunde jis tokių reikalavimų neiškėlė. Apeliacinė instancija skundus nagrinėja , sutinkamai su Lietuvos Respublikos BPK 320 str. nuostatomis, patikrindama bylą tiek, kiek prašoma apeliaciniuose skunduose. Šiuo atveju pats nukentėjusysis, skundęs nuosprendį apeliacine tvarka , tokio reikalavimo neiškėlė , todėl prašymas, pareikštas teisminio nagrinėjimo metu, paliekamas nenagrinėtu, suteikiant jam galimybę dėl ieškinio kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka. Prokurorė, skųsdama nuosprendį , yra pareiškusi reikalavimą tenkinti nukentėjusiojo ieškinius, tačiau, kaip jau buvo paminėta, to neprašius pačiam nukentėjusiajam, apeliacinė instancija ieškinio klausimo nenagrinėja.

32Dėl aukščiau išdėstytų motyvų, skundžiamas teismo nuosprendis naikintinas, priimant naują apkaltinamąjį nuosprendį (Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 4d., 329 str.1d. 2p.).

33Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų – 146,72 Eur susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo ginant S. B., atlyginimo. Apygardos teismas pažymi, kad pagal LR BPK 322 str. 1 d., gynėjo dalyvavimas nagrinėjant bylą apeliacine tvarka yra būtinas. Taigi, šioje byloje siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas, nepriklausomai nuo išteisintosios valios. Esant nurodytoms aplinkybėms Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo yra netenkinamas.

34Kolegija, vadovaudamasi LR BPK 326 str. 4 d., 329 str. 2 p., 331 str.,

Nutarė

35Vilniaus apylinkės prokuratūros Prokurorės, nukentėjusiojo A. B. apeliacinius skundus tenkinti.

36Panaikinti 2016-10-13 Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendį ir priimti naują nuosprendį byloje.

37S. B., a. k. ( - ) pripažinti kalta, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 140 str. 2 d. ir nubausti laisvės apribojimu 3 (tris) mėnesius.

38Bausmės pradžią S. B. skaičiuoti nuo nuosprendžio nuorašo gavimo jį vykdančioje institucijoje gavimo dienos.

39Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti palikti iki nuosprendžio vykdymo pradžios.

40Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo iš S. B. netenkinti.

41Nukentėjusiojo A. B. ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos palikti nenagrinėtą.

42Šis nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos .

Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal... 3. Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,... 4. S. B. buvo kaltinama tuo, kad 2016 m. vasario 27 d., apie 21.30 val., bute,... 5. S. B. buvo kaltinama šiais veiksmais padariusi nusikalstamą veiką, numatytą... 6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. spalio 13 d. nuosprendžiu S. B. iš... 7. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Prokurorė... 8. Prokurorės nuomone, pirmosios instancijos teismas klaidingai aiškino valinį... 9. Prokurorė nurodo, kad iš byloje nustatytų aplinkybių yra aišku, kad tarp... 10. Nukentėjusysis A. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto... 11. Skunde nurodoma, kad visus Nukentėjusiojo išsireiškimus apie jo mušimą,... 12. Teismo posėdžio metu prokurorė, nukentėjusysis A. B. prašė tenkinti... 13. Prokurorės ir nukentėjusiojo A. B. apeliaciniai skundai tenkinami.... 14. Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti... 15. Pagal LR BK 140 str. 2 d. atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas... 16. Šiuo konkrečiu atveju sutiktina su prokurorės apeliacinio skundo argumentu,... 17. Visų pirma pažymėtina, kad byloje neginčijamai yra nustatytas sužalojimų,... 18. Apklausiamas tiek apylinkės, tiek apeliacinės instancijos teismo posėdžio... 19. Tai, kad nukentėjusysis A. B. buvo sužalotas jo nurodytomis aplinkybėmis... 20. Išteisintoji S. B. neigia aptariamoje situacijose smurtavusi prieš... 21. Iš byloje pateikto garso įrašo ( jo stenograma , t. 1 b.l. 137138) matyti,... 22. Kita išteisintosios versija, kad ji negalėjo sužaloti nukentėjusiojo dėl... 23. Analizuojant aptariamo įvykio vietoje ir laiku buvusios liudytojos A. Š.,... 24. Aiškinantis nukentėjusiojo A. B. sužalojimo aplinkybes , išteisintoji S. B.... 25. Apylinkės teismas, priimdamas S. B. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį ,... 26. Kolegija neneigia, kad išteisintosios veiksmams didelę reikšmę turėjo tarp... 27. Dėl aukščiau išdėstytų motyvų, teismas išteisintosios S. B. veiksmus... 28. Ji 2016 m. vasario 27 d., apie 21.30 val., bute, adresu ( - ), išprovokavo... 29. S. B. praeityje nebuvo teista , bausta administracine tvarka, dirba ( t. 2 b.l.... 30. Skiriant S. B. bausmę , teismas atsižvelgia į jos padarytų veiksmų... 31. Teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusysis A. B. buvo pareiškęs ieškinį... 32. Dėl aukščiau išdėstytų motyvų, skundžiamas teismo nuosprendis... 33. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka buvo gauta Valstybės garantuojamos... 34. Kolegija, vadovaudamasi LR BPK 326 str. 4 d., 329 str. 2 p., 331 str.,... 35. Vilniaus apylinkės prokuratūros Prokurorės, nukentėjusiojo A. B.... 36. Panaikinti 2016-10-13 Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendį ir priimti... 37. S. B., a. k. ( - ) pripažinti kalta, padarius nusikalstamą veiką, numatytą... 38. Bausmės pradžią S. B. skaičiuoti nuo nuosprendžio nuorašo gavimo jį... 39. Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti palikti iki... 40. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo dėl valstybės... 41. Nukentėjusiojo A. B. ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos palikti... 42. Šis nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos ....