Byla eAS-329-520/2016

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Lithuanian glass recycling“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 2 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Lithuanian glass recycling“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūrai (tretieji suinteresuoti asmenys – Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas ir bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Monmarkas“) dėl privalomojo nurodymo ir sprendimo panaikinimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir BUAB) „Lithuanian glass recycling“ (toliau – ir pareiškėjas), atstovaujamas bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Verslo efektas“, elektroninių ryšių priemonėmis 2015 m. balandžio 30 d. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūros (toliau – ir Agentūra, atsakovas) 2015 m. kovo 20 d. privalomąjį nurodymą Nr. VR-14.2-15 (toliau – ir Privalomasis nurodymas) ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Departamentas) 2015 m. balandžio 9 d. sprendimą Nr. (38-2)-VR-1.7-502.

52016 m. vasaros 1 d. Vilniaus apygardos administraciniame teisme gautas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Privalomojo nurodymo galiojimą iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo.

6Pareiškėjas paaiškino, kad jei Privalomojo nurodymo galiojimas nebus sustabdytas, Departamento pareigūnai taikys atsakomybę, nustatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 5114 straipsnyje ir pateiks naują privalomąjį nurodymą dėl atliekų tvarkymo. Teismui priėmus pareiškėjai palankų sprendimą – panaikinus Privalomąjį nurodymą ir ginčijamą sprendimą, toks teismo sprendimas realiai nebesukeltų tokio poveikio ir pasekmių, kurių pagrįstai tikimasi prieš kreipiantis į teismą, nes pareiškėjui jau būtų pateiktas pakartotinis privalomasis nurodymas dėl to paties dalyko. Be to, papildomai reiktų skųsti pritaikytą administracinę sankciją pagal ATPK 5114 straipsnį bei naujai pateiktą privalomąjį nurodymą, t. y. privalomojo nurodymo neįvykdymas jau būtų sukėlęs atitinkamas teisines pasekmes, kurių pareiškėjas siekia išvengti.

7Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 2 d. nutartimi atmetė pareiškėjo BUAB „Lithuanian glass recycling“ prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

8Teismas, įvertinęs pareiškėjo išdėstytus argumentus ir su skundu pateiktus įrodymus, padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra realios grėsmės, jog byloje priėmus pareiškėjui palankų teismo sprendimą, tokio teismo sprendimo įvykdymas, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, pasunkės arba pasidarys neįmanomas. Teismo vertinimu, pareiškėjas prašyme pateikė tik deklaratyvius teiginius apie tai, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, teismo sprendimas šioje byloje būtų tik deklaratyvus, tačiau nepateikė jokių įrodymų, jog egzistuoja reali grėsmė, kad nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar pasidarys negalimas.

9Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo teiginiai dėl neigiamų pasekmių jam galimo kilimo ir galbūt būsimų jo teisėms ir interesams turinčių neigiamos įtakos sprendimų priėmimo, iš esmės nesusiję su galimybe įvykdyti būsimą teismo sprendimą, nes reikalavimo užtikrinimo priemonių tikslas – užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, o ne prevenciškai apsaugoti pareiškėją nuo galimų jo teisių pažeidimų ateityje. Be to, jei ateityje bus priimti kokie nors pareiškėjo teisėms turintys įtakos sprendimai, jam nebus užkirstas kelias teikti dėl tokių sprendimų skundus teismui. Teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog siekis ateityje išvengti procesų teisme nėra pagrindas pripažinti, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės pritaikymas yra būtinas. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje šiuo metu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir uždrausti atsakovui atlikti veiksmus nėra pagrindo.

10II.

11Pareiškėjas BUAB „Lithuanian glass recycling“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 2 d. nutartį ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Privalomojo nurodymo, kuriuo pareiškėjui nustatomi reikalavimai perduoti atliekų tvarkytojams teritorijoje, esančioje ( - ), Vilniuje, neteisėtai laikomas pareiškėjui priklausančias atliekas, galiojimą iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo.

12Pareiškėjas paaiškina, kad pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis yra nepagrįsta ir priimta neatsižvelgiant į visas faktines bylos aplinkybes, taip pat šiuo atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė Lietuvoje formuojamą teismų praktiką. Pareiškėjas nurodo, kad šioje administracinėje byloje priimtame teismo sprendime turi būti nustatytas tikrasis atliekų savininkas, kuris yra atsakingas už susikaupusių atliekų sutvarkymą. Pareiškėjo teigimu, sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi būti įvertinama, kokie padariniai gali kilti, jei reikalavimo užtikrinimo priemonės bus taikomos arba netaikomos, kurie iš šių padarinių labiau tikėtini ir sunkesni, sudėtingiau pašalinami. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad šiuo atveju Privalomojo nurodymo vykdymas yra negalimas, kadangi nėra aiškus tikrasis atliekų, esančių ( - ), Vilniuje, savininkas. Pareiškėjui įgyvendinus skundžiamuose aktuose nustatytus reikalavimus, vėlesnis jų (skundžiamų aktų) panaikinimas priėmus pareiškėjui palankų teismo sprendimą pareiškėjo teisių neapgintų ir tikslas, dėl kurio pareiškėjas kreipėsi į teismą, būtų neįgyvendintas, nes pareiškėjas jau būtų perdavęs atliekų tvarkytojams teritorijoje, esančioje ( - ), Vilniuje, esančias atliekas ir pats reikalavimas, dėl kurio buvo kreiptasi į teismą, netektų prasmės, t. y. pareiškėjui palankus teismo sprendimas, kuriuo būtų apgintos pareiškėjo teisės, realiai negalėtų būti įgyvendintas. Pareiškėjui palankus teismo sprendimas nesukeltų realių teisinių padarinių, atkurti iki ginčijamų aktų priėmimo buvusios padėties būtų neįmanoma. Tik pritaikius pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę būtų įmanoma garantuoti realų ir veiksmingą iki skundžiamų aktų buvusios padėties atkūrimą.

13Pareiškėjo teigimu, kai teisme būtų priimtas palankus pareiškėjui sprendimas, o pareiškėjas įvykdytų Privalomajame nurodyme iškeltus reikalavimus, tokiu atveju žala kiltų BUAB „Lithuanian glass recycling“ kreditoriams. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas pažymi, kad egzistuoja reali grėsmė, jog nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, tik pritaikius pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę būtų įmanoma garantuoti realų ir veiksmingą iki skundžiamų aktų buvusios padėties atkūrimą. Teismui priėmus pareiškėjui nepalankų sprendimą, pareiškėjas vis tiek privalėtų įvykdyti skundžiamuose aktuose nurodytus reikalavimus. Pareiškėjas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. AS525-451/2013.

14Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad byloje nėra duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog egzistuoja akivaizdi būtinybė neatidėliotinai, t. y. dar iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, įvykdyti skundžiamą Privalomąjį nurodymą ir perduoti atliekų tvarkytojams teritorijoje, esančioje ( - ), Vilniuje, neva neteisėtai laikomas pareiškėjui priklausančias atliekas, kad jų nesutvarkius dar iki teismo sprendimo įsiteisėjimo gali būti padaryta didelė žala. Byloje nėra duomenų, leidžiančių spręsti, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas šioje byloje negalimas dėl būtinybės apsaugoti viešąjį interesą, kad atsakovo interesai šiuo atveju yra svarbesni už pareiškėjo interesus. Kai privalomojo nurodymo įvykdymo atidėjimas nesudaro itin reikšmingo neigiamo poveikio gamtai, tokiu atveju reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas sukels mažesnes neigiamas pasekmes nei Privalomojo nurodymo vykdymas nepriėmus galutinio teismo sprendimo.

15Pareiškėjas paaiškina, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas šiuo atveju būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso. O netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, būtų akivaizdžiai pažeistas proceso šalių interesų pusiausvyros principas, pareiškėjas, įgyvendindamas skundžiamus aktus, galbūt susidurtų su neproporcingai didelėmis išlaidomis.

16Atsakovas Agentūra atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atmesti pareiškėjo atskirąjį skundą ir palikti nepakeistą skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį.

17Atsakovas paaiškina, kad pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis yra teisėta ir pagrįsta, priimta tinkamai pritaikius norminius teisės aktus ir teismų praktiką. Atsakovas pažymi, kad reikalavimo užtikrinimo priemonė yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būti užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties argumentacija. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo pozicija, kad iki teismo sprendimo įsiteisėjimo įvykdžius Privalomajame nurodyme iškeltus reikalavimus, kiltų žala pareiškėjo kreditoriams, ir teigia, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybę bandoma pagrįsti tik abstrakčiais teiginiais, nepateikiant jokių konkrečių argumentų, paaiškinimų ar įrodymų, pagrindžiančių, kad nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar pasidarytų negalimas.

18Atsakovo teigimu, BUAB „Lithuanian glass recycling“ nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad pareiškėjas susidurtų su galbūt neproporcingai didelėmis išlaidomis, kurios būtų būtent tokio dydžio, jog teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar pasidarytų negalimas. Pareiškėjas nepateikia jokių įrodymų, kad jis, įvykdęs Privalomąjį nurodymą, nebeturėtų lėšų atsiskaityti su kreditoriais. Atsakovas pritaria pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje išdėstytam vertinimui dėl prašymo deklaratyvumo, nes tiek pradiniame prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tiek atskirajame skunde pareiškėjas nepateikia jokių įrodymų, kad egzistuoja reali grėsmė, jog nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar pasidarys negalimas.

19Atsakovas akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmiausia būtina apsaugoti viešąjį interesą, t. y. užtikrinti aplinkos apsaugą, jog pareiškėjui priklausančios į kaupus supiltos langų stiklo, automobilių stiklo, kineskopo dūžio, mišraus automobilių ir langų stiklo atliekos, esančios ( - ), Vilniuje, būtų perduotos turintiems teisę tvarkyti atliekų tvarkytojams ir tokiu būdu išvežtos iš minėtos teritorijos.

20Atsakovas pažymi, kad Privalomuoju nurodymu nustatytas maksimalus dviejų mėnesių reikalavimo įvykdymo terminas pasibaigė 2015 m. gegužės 20 d., todėl pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones yra nepagrįstas, nes jis nepakeistų esamos situacijos. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę praėjus beveik metams po Privalomojo nurodymo surašymo. Net ir susiklosčius situacijai, kad pareiškėjui įvykdžius Privalomajame nurodyme išdėstytus reikalavimus, ateityje būtų priimtas pareiškėjui palankus teismo sprendimas, tai šis sprendimas nesukeltų tokios teisinės ir finansinės padėties pareiškėjui, kurios nebūtų įmanoma atkurti imantis teisėtų priemonių atstatyti buvusią padėtį. Pareiškėjas 2015 m. spalio 20 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje yra patrauktas administracinėn atsakomybėn, kadangi 2015 m. rugsėjo 23 d. buvo nustatyta, kad Privalomasis nurodymas yra neįvykdytas, tačiau nutarimo vykdymas yra sustabdytas iki kol bus išnagrinėtas skundas administracinio teisės pažeidimo byloje. Pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 31 straipsnio 5 punktą, likviduojant bankrutavusią įmonę, bankroto administratorius turi pareigą įstatymų nustatyta tvarka sutvarkyti atliekas. Atsakovas nurodo, kad bankroto administratorius, vengdamas vykdyti pareigą tvarkyti atliekas, pažeidžia Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje, 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus reikalavimus, tokiu būdu taip pat yra pažeidžiamas ir viešasis interesas užtikrinti atliekų tvarkymą. Atsižvelgęs į tai, atsakovas laikosi pozicijos, kad nagrinėjamu atveju reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas būtų nepagrįstas ir neteisėtas, pažeidžiantis viešąjį interesą.

21Trečiasis suinteresuotas asmuo BUAB „Monmarkas“ (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo), atstovaujamas bankroto administratoriaus UAB „Alternatyva verslui“, atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, kad palaiko atskirojo skundo reikalavimus ir prašo juos tenkinti.

22Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškina, kad pavojingos atliekos BUAB „Lithuanian glass recycling“ negalėjo būti perduotos, nes šis ūkio subjektas neturėjo atitinkamų leidimų. Atsižvelgęs į tai, trečiasis suinteresuotas asmuo laikosi pozicijos, kad 22,864 t kineskopo dūžio atliekų, kurios yra pavojingos atliekos, turėtojas nėra BUAB „Lithuanian glass recycling“. Kadangi BUAB „Lithuanian glass recycling“, kaip nepavojingų atliekų surinkėjui, pavojingos atliekos buvo perduotos neteisėtai, todėl už jų sutvarkymą turėtų būti atsakingi kalti neteisėtai jas perdavę subjektai, o pareiškėjas neturėtų būti laikomas atliekų, dėl kurių buvo duotas Privalomasis nurodymas, turėtoju. Pagrindinis principas turėtų būti tai, kad subjektas, kurio veikla sukėlė žalą arba realią tokios žalos grėsmę aplinkai, laikomas finansiškai atsakingu, tačiau šioje byloje tokie asmenys iki šios dienos nėra nustatyti arba apie juos BUAB „Monmarkas“ nėra žinoma. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, administratorius negali tvarkyti ne savo administruojamos įmonės atliekų, nes tai akivaizdžiai pažeistų kreditorių teisėtus lūkesčius.

23Teisėjų kolegija konstatuoja:

24III.

25Atskiruoju skundu skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 2 d. nutartis, kuria pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo BUAB „Lithuanian glass recycling“ prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

26Nustatyta, kad Agentūros pareigūnai 2015 m. kovo 20 d. atliko neplaninį patikrinimą ir nustatė, kad pareiškėjas, neturėdamas leidimo, teritorijoje, esančioje ( - ), Vilniuje, laiko 198,26 t langų stiklo atliekų, 6,948 t automobilių stiklo atliekų, 22,864 t kineskopo dūžio atliekų ir 148,096 t mišraus automobilių ir langų stiklo atliekų (Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 19 str. 1 d. bei Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 4 str. 1 d. ir 6 str. 1 d. pažeidimas). Atsakovas Privalomajame nurodyme nurodė pareiškėjui teritorijoje, esančioje ( - ), Vilniuje, neteisėtai laikomas BUAB „Monmarkas“ priklausančias atliekas perduoti atliekų tvarkytojams ir pateikti Agentūrai tai patvirtinančius dokumentus, nustatytas Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas – iki 2015 m. gegužės 20 d. Departamentas skundžiamu sprendimu ištaisė Privalomajame nurodyme padarytą rašybos klaidą ir nurodė, kad atliekos priklauso ne BUAB „Monmarkas“, kaip nurodyta Privalomajame nurodyme, o pareiškėjui, tačiau iš esmės Privalomąjį nurodymą paliko nepakeistą.

27Privalomąjį nurodymą ir minėtą Departamento sprendimą pareiškėjas apskundė teismui ir jo skundas buvo priimtas nagrinėti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 21 d. nutartimi. Pareiškėjas prašymu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę iš esmės siekia, kad teritorijoje, esančioje ( - ), Vilniuje, sukauptos atliekos būtų tvarkomos tik išsprendus ginčą dėl Privalomojo nurodymo ir skundžiamo Departamento sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjo teigimu, panaikinus Privalomąjį nurodymą ir ginčijamą Departamento sprendimą, pareiškėjui palankus teismo sprendimas realiai nebesukeltų tokio poveikio ir pasekmių, kurių pagrįstai tikimasi prieš kreipiantis į teismą. Pareiškėjas atskirajame skunde laikosi pozicijos, kad šiuo atveju nėra būtinybės neatidėliotinai įvykdyti Privalomąjį nurodymą ir perduoti atliekų tvarkytojams ginčo teritorijoje laikomas atliekas. Pareiškėjas nurodo, kad šioje administracinėje byloje priimtame teismo sprendime turi būti nustatytas tikrasis atliekų savininkas, kuris yra atsakingas už susikaupusių atliekų sutvarkymą. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į atskirąjį skundą iš esmės palaiko pareiškėjo argumentus dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

28Pirmosios instancijos teismas savo sprendimą netaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės grindė tuo, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog egzistuoja reali grėsmė, kad nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar pasidarys negalimas. Teismo vertinimu, pareiškėjo teiginiai dėl neigiamų pasekmių jam galimo kilimo ir galbūt būsimų jo teisėms ir interesams turinčių neigiamos įtakos sprendimų priėmimo, iš esmės nesusiję su galimybe įvykdyti būsimą teismo sprendimą. Atsakovas atsiliepime į atskirąjį skundą sutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje išdėstytais motyvais, dėl kurių pareiškėjo prašoma reikalavimo užtikrinimo priemonė neturėtų būti taikoma, ir akcentuoja, kad šiuo atveju yra svarbus viešasis interesas užtikrinti atliekų tvarkymą. Atsakovo teigimu, pareiškėjas nepateikia jokių įrodymų, kad egzistuoja reali grėsmė, jog nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar pasidarys negalimas.

29Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti proceso dalyvių prašymu arba savo iniciatyva bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog reikalavimo užtikrinimo priemonė yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012).

30Iš nusistovėjusios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos taip pat matyti, kad teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 71 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, jog yra reali grėsmė, kad netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą), iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.) (žr., pvz., 2011 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-832/2011). Realus bei veiksmingas iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, pažeistų pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų atkūrimas ir apgynimas bei realus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-558/2008; 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010).

31Vadovaujantis minėtomis teismų praktikoje suformuotomis reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo taisyklėmis gali būti taikomos šios reikalavimo užtikrinimo priemonės: 1) uždraudimas atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo akto galiojimo laikinas sustabdymas (ABTĮ 71 str. 3 d.). Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas gali taikyti tik tokias reikalavimo užtikrinimo priemones, kurios yra susijusios su pareikštais reikalavimais ir gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo, jeigu šie reikalavimai būtų patenkinti, įvykdymą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-218-858/2015).

32Pareiškėjas atskirajame skunde remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS525-451/2013, kuria Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tenkino pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir iki teismo sprendimo byloje įsiteisėjimo sustabdė ginčytų aktų, įskaitant ir privalomąjį nurodymą, galiojimą. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos bei faktinės situacijos ir kiekvienoje konkrečioje byloje paprastai būna individualus; asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kyla pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad tokių priemonių taikymas yra būtinas, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą (žr., pvz., 2015 m. rugsėjo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-1102-822/2015). Šiuo atveju skiriasi nagrinėjamos bylos ir pareiškėjo nurodytos bylos faktinės aplinkybės (duotų privalomųjų nurodymų turinys), t. y. bylos negali būti laikomos iš esmės analogiškomis. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo klausimas turi būti sprendžiamas individualiai, t. y. įvertinus šioje byloje susiklosčiusią konkrečią situaciją.

33Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama atskirojo skundo argumentus, kuriais remdamasis pareiškėjas teigia, kad yra pagrindas sustabdyti Privalomojo nurodymo galiojimą, konstatuoja, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodo, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas šiuo atveju būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso. Pats pareiškėjas pripažįsta faktą, kad ginčo atliekos yra galbūt pavojingos, o aplinkos apsauga, kuriai pavojų gali sukelti neatsakingas pavojingų atliekų tvarkymas, kaip viešasis interesas ne kartą ad hoc yra pripažinta ir teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-349/2012).

34Vertindama pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens argumentus dėl tikrojo atliekų savininko nustatymo, teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėjas savo skundo negrindė aplinkybe, jog ne jis, o kitas asmuo yra atliekų, kurias pareiškėjas yra įpareigotas perduoti atliekų tvarkytojams, savininkas. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo spręsti, kad netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, ginčas dėl aktų panaikinimo taptų iš esmės beprasmis, kaip teigiama atskirajame skunde. Nors pareiškėjas atskirajame skunde nurodo reikalavimo užtikrinimo priemonės netaikymo atveju jam galbūt atsirasiančias neigiamas pasekmes, tačiau įstatymų leidėjas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą siejo su tikslu užtikrinti būsimo teismo sprendimo įgyvendinimą, t. y. garantuoti teisingumo vykdymą ir priimto teismo sprendimo įgyvendinimą, bet ne prevenciškai apsaugoti proceso dalyvius nuo visų galimų jiems nepalankių teisinių pasekmių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS662-1199/2014).

35Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių tikslas – užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, o ne prevenciškai apsaugoti pareiškėją nuo galimų jo teisių pažeidimų ateityje, o siekis ateityje išvengti procesų teisme nėra pagrindas pripažinti, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės pritaikymas yra būtinas. Pareiškėjas nepagrindė atskirojo skundo teiginio, kad jis, įgyvendindamas Privalomąjį nurodymą, susidurtų su neproporcingai didelėmis išlaidomis. Be to, teismo vertinimu, pareiškėjui įvykdžius Privalomąjį nurodymą, o vėliau šioje byloje priėmus pareiškėjui palankų teismo sprendimą, pareiškėjo (jo kreditorių) interesai galėtų būti apginti imantis teisėtų priemonių.

36Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, pareiškėjo prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir atskirajame skunde nurodytus argumentus bei pateiktus įrodymus, daro išvadą, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog priėmus jam palankų teismo sprendimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės netaikymo pasunkėtų ar taptų negalimas teismo sprendimo įvykdymas, nes nepagrindė būtinybės nagrinėjamu atveju taikyti minėtą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra įrodymų, kad nesustabdžius Privalomojo nurodymo galiojimo galėtų iš esmės pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas būsimo teismo sprendimo šioje byloje įvykdymas.

37Teisėjų kolegija, atsižvelgusi bei įvertinusi pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl būtinybės užtikrinti skundo reikalavimą, taip pat teismui pateiktus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, yra pagrįsta ir teisėta, todėl paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

38Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismas bet kurioje proceso stadijoje savo iniciatyva ar proceso dalyvių motyvuotu prašymu gali pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (ABTĮ 71 str. 1 d.), todėl, pasikeitus faktinei situacijai, išlieka galimybė iš naujo įvertinti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumą.

39Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

40Pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Lithuanian glass recycling“ atskirąjį skundą atmesti.

41Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

42Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjas bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir BUAB)... 5. 2016 m. vasaros 1 d. Vilniaus apygardos administraciniame teisme gautas... 6. Pareiškėjas paaiškino, kad jei Privalomojo nurodymo galiojimas nebus... 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 2 d. nutartimi... 8. Teismas, įvertinęs pareiškėjo išdėstytus argumentus ir su skundu... 9. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo teiginiai dėl neigiamų pasekmių jam... 10. II.... 11. Pareiškėjas BUAB „Lithuanian glass recycling“ atskirajame skunde prašo... 12. Pareiškėjas paaiškina, kad pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis... 13. Pareiškėjo teigimu, kai teisme būtų priimtas palankus pareiškėjui... 14. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad byloje nėra duomenų, kurių pagrindu... 15. Pareiškėjas paaiškina, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas... 16. Atsakovas Agentūra atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atmesti... 17. Atsakovas paaiškina, kad pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis yra... 18. Atsakovo teigimu, BUAB „Lithuanian glass recycling“ nepateikė jokių... 19. Atsakovas akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmiausia būtina apsaugoti... 20. Atsakovas pažymi, kad Privalomuoju nurodymu nustatytas maksimalus dviejų... 21. Trečiasis suinteresuotas asmuo BUAB „Monmarkas“ (toliau – ir trečiasis... 22. Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškina, kad pavojingos atliekos BUAB... 23. Teisėjų kolegija konstatuoja:... 24. III.... 25. Atskiruoju skundu skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m.... 26. Nustatyta, kad Agentūros pareigūnai 2015 m. kovo 20 d. atliko neplaninį... 27. Privalomąjį nurodymą ir minėtą Departamento sprendimą pareiškėjas... 28. Pirmosios instancijos teismas savo sprendimą netaikyti reikalavimo... 29. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau... 30. Iš nusistovėjusios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos taip... 31. Vadovaujantis minėtomis teismų praktikoje suformuotomis reikalavimo... 32. Pareiškėjas atskirajame skunde remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio... 33. Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama atskirojo skundo argumentus,... 34. Vertindama pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens argumentus dėl... 35. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad... 36. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, pareiškėjo prašyme taikyti... 37. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi bei įvertinusi pareiškėjo nurodytas... 38. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismas bet kurioje proceso stadijoje savo... 39. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 40. Pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Lithuanian glass... 41. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 2 d. nutartį palikti... 42. Nutartis neskundžiama....