Byla 2A-632-372/2012
Dėl skolos priteisimo

1Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Birutė Simonaitienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės AB DNB banko (buvęs pavadinimas AB DnB NORD bankas) ieškinį atsakovui V. M. dėl skolos priteisimo.

2Teismas, išnagrinėjęs bylą

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė

4Ieškovas AB DNB bankas kreipėsi į Šiaulių miesto apylinkės teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo V. M. 3555,70 Lt skolos ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo teisme iki sprendimo visiško įvykdymo bei visas ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodo, kad 2011.05.04 atsakovas kreipėsi į ieškovo Šiaulių klientų aptarnavimo skyrių dėl grynųjų pinigų 3100 JAV dolerių (USD) keitimo į litus. Per klaidą banko darbuotoja vietoj USD į sistemą įvedė eurus (EUR). Atsakovui buvo išmokėta didesnė pinigų suma, kuri sudarė 3555,70 Lt, t. y. skirtumas tarp USD ir EUR kurso. Ieškovas nurodo, kad atsakovas be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, todėl privalo grąžinti pinigus bankui, kurio sąskaita tai buvo įgyta. Jis minėtų pinigų negrąžina, todėl ieškovas sprendžia, kad jo veiksmai gali būti kvalifikuoti kaip nepagrįsto praturtėjimo teisiniai santykiai. Didesnė suma nei jis turėjo teisę įsigyti jam buvo išmokėta nesant teisinio pagrindo. Po bankinės operacijos atsakovas įgijo pinigus, kurių neturėjo teisės įsigyti pagal atliktą valiutų keitimo operaciją, todėl be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjo. Banko darbuotojos atlikti veiksmai, dėl kurių atsakovas įsigijo didesnę pinigų sumą, yra teisėti. Per klaidą didesnė nei priklauso pinigų suma atsakovui buvo išmokėta laikantis įstatymuose ir banko lokaliniuose teisės aktuose nustatytos tvarkos. Banko patvirtintų Paslaugų teikimo bendrųjų taisyklių 16.1 p. numatyta, kad klientas privalo sugrąžinti bankui nepagrįstai iš jo gautas pinigų sumas, vertybinius popierius ir kitą turtą. Taisyklių 16.3 p. numatyta, kad klientas privalo nedelsiant informuoti banką, kai sužinojo apie nepagrįstai iš jo gautas pinigų sumas. Atsakovas tai nepadarė, nors buvo raginamas tai padaryti. Banko darbuotoja veikė išimtinai banko interesais, siekdama atlikti operaciją, už kurią bankas gauna komisinius. Be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs ieškovo sąskaita atsakovas privalo grąžinti 3555,70 Lt skolos.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 20 d. sprendimu ieškinys patenkintas visiškai, iš atsakovo ieškovui priteista 3555,70 Lt permoka ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2011.08.19 iki sprendimo visiško įvykdymo, 107 Lt sumokto žyminio mokesčio ir 1600 Lt atstovavimo išlaidų. Teismas sprendė, kad tarp šalių susiklostė valiutos pirkimo-pardavimo santykiai, kuriuos reguliuoja atskiras įstatymas – Užsienio valiutos Lietuvos Respublikoje įstatymas. Nežiūrint į tai, taikomos ir bendrosios pirkimo-pardavimo santykius reglamentuojančios nuostatos. Šiame ginče yra svarbu nustatyti, kokią valiutą siekė parduoti atsakovas ir kokią valiutą faktiškai įsigijo ieškovas. Valiutos pirkimo-pardavimo sutartyje turi būti fiksuojama, kokios šalies valiuta pardavėjas siekia parduoti pirkėjui, todėl tokie duomenys turi būti fiksuojami pirkėjo (ieškovo) kompiuterinėje programoje. Nors atsakovas teigė, kad siekė parduoti ir pardavė ieškovui eurus, o ne JAV dolerius, tačiau kokią valiutą atsakovas faktiškai pasiūlė ieškovui pirkti, galima nustatyti ir pagal kitokius įrodymus. Teismas pripažino, kad atsakovas ne kartą lankėsi pas ieškovą, siekdamas sudaryti JAV dolerių pirkimo-pardavimo sutartį, todėl ieškovas teigia, kad tai buvo daryta ir 2011.05.04.Tai patvirtina ir tas faktas, kad banke buvo nustatytas EUR trūkumas ir USD perteklius bei atitinkamas litų perteklius. Trečiajam asmeniui pripažinus po sandorio sudarymo savo klaidą, padarytą kompiuterinėje programoje, o atsakovui neįrodžius, kad jis pateikė ieškovui būtent 3100 Lt EUR, teismas sprendė, kad būtent atsakovas netinkamai įvykdė pareigą perduoti pirkėjui tokios šalies valiutą, už kokią jam buvo išmokėtas atitinkamas nacionalinės valiutos kiekis. Nuvykus pas atsakovą ieškovo darbuotojui, atsakovas neneigė, kad jis gavo litų daugiau, nei turėjo gauti. Atsakovas pripažino, kad dėl to, kas įvyko, jis nekaltas. Teismas pripažino, kad atsakovas neįrodė, jog jis pardavė bankui EUR ir jam turėjo būti išmokėta 10679,60 Lt, o ieškovas pateikė įrodymus, paneigiančius atsakovo atsikirtimus dėl gautos permokos teisėtumo. Teismas pripažino, kad pateiktų įrodymų pagrindu galima daryti išvadą, kad ieškinys yra pagrįstas.

7III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

8Atsakovas V. M. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo AB DNB banko ieškinį atsakovui V. M. atmesti kaip nepagrįstą. Apeliantas tai grindžia šiais argumentais :

  1. Pirmosios instancijos teismas priteisė iš atsakovo 3555,70 Lt permoką, t.y. nepagrįstą praturtėjimą. Pačiame sprendime teismas nenurodė jokių teisinių argumentų, kuriais remiantis jis patenkino ieškinį kaip nepagrįstą praturtėjimą. Apeliantas remiasi kasacinės instancijos formuojama praktika, kuri nustato, kad jeigu asmuo gauna turtą pagal įstatymą arba sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos. Šalys sudarė valiutos pirkimo-pardavimo sutartį, kuri nėra nuginčyta, todėl teismas negalėjo priteisti iš apelianto ieškovui permoką (nepagrįstą praturtėjimą);
  2. Teismas skundžiamą sprendimą iš esmės grindė CK 6.327 straipsnio pagrindu, t.y. bendrąja norma, kurioje nurodyta, kad daiktai turi atitikti kiekio ir kokybės reikalavimus bei kitus jiems keliamus reikalavimus. Teismas nepagrįstai netaikė CK 6.328 straipsnio 1 dalyje ir CK 6.327 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų normų. Teismas nepaisė CK 327 straipsnio 2 dalies, numatančios, kad pardavėjas neatsako pagal CK 6.237 straipsnio 1 dalies reikalavimus (už bet kokį neatitikimą parduodamo daikto reikalavimui), jeigu sutarties sudarymo metu pirkėjas žinojo arba negalėjo nežinoti apie tokį neatitikimą. Ieškovo darbuotoja pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo momentu turėjo galimybę patikrinti parduodamą valiutą, atskirti EUR nuo USD. Ieškovas yra savo srities profesionalas, todėl jam keliami didesni atidumo, dėmesingumo, rūpestingumo reikalavimai, todėl jis turi prisiimti tokio savo elgesio riziką bei neigiamus padarinius;
  3. Teismas sprendimą grindė išvestiniais įrodymais. Ieškovas negalėjo pateikti vaizdo medžiagos, nors buvo patvirtinta, jog valiutos pirkimas-pardavimas buvo filmuojamas. Liudytojai apklausiami ne apie tai, ar jie tiesiogiai matė patį pirkimo-pardavimo sandorio vykdymą, tačiau apie tai, ar jie matė vaizdajuostę. Esant prieštaringiems liudytojų parodymams dėl vaizdo kokybės ir valiutos matomumo bei šią aplinkybę įrodinėjant ne tiesioginiais, o išvestiniais įrodymais, jie negalėjo būti pakankamai spręsti, kad apeliantas ieškovo darbuotojai perdavė ne pirkimo-pardavimo sutartyje numatytą valiutą. Nuo šalių sudaryto sandorio iki piniginių lėšų neatitikimo kasoje ieškovas atliko daugiau nei 400 valiutinių operacijų, o vienas pagrindinių įrodymų šioje byloje yra ieškovo banko šiukšliadėžėje rastas EKA kvitas, kuris neaišku kam buvo išduotas.

9Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas AB DNB bankas prašė atmesti apelianto skundą kaip nepagrįstą ir priteisti iš jo 968 Lt išlaidų už teisinę pagalbą apeliacinėje instancijoje. Bankas nei ieškinyje, nei bylos nagrinėjimo metu nesirėmė vaizdo įrašu. Liudytojos J. G.,

10A. D. ir R. R. patvirtino aplinkybę, kad atsakovas keitė USD. Liudytojas V. K. nurodė, kad jis nematė, kokią valiutą keitė atsakovas, tačiau jis asmeniškai nedirbo su valiutinėmis operacijomis. Be to, tai patvirtina ir tą aplinkybę, kad bankas ir trečiasis asmuo nedarė jokio poveikio prieš teismo posėdį liudytojui. Teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, rėmėsi jų pusiausvyros bei rungtyniškumo principais. Laikas, nurodytas kvite EKA Nr. ( - ), atitinka nuotraukose užfiksuotą valiutos keitimo operaciją, nėra abejonių, kad šis kvitas išduotas apeliantui. Kitas Kasos išlaidų orderis Nr.( - ) yra skirtingas nei apeliantui išduotas kvitas. Kasos išlaidų orderis išduotas trečiajam asmeniui, užpajamuojant susidariusį trūkumą. Kasos išlaidų orderis išduotas jau pasibaigus darbo dienai, nustačius pinigų trūkumą. Esant vieningai banko dokumentų numeracijos sistemai, per darbo dieną buvo išduota 400 skirtingų dokumentų. Apeliantas vengė geranoriškai išspręsti ginčą, teigdamas, kad pinigus reikia skaičiuoti prie kasos. Reikalaudamas įrodyti, kad jis keitė ne EUR. Kadangi sutartis dėl 3555,70 Lt sudaryta nebuvo, banko nuomone, yra pagrindo taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą. Ieškovas turi nurodyti faktinį reikalavimo pagrindą, o teisinis sprendimo pagrindimas yra teismo prerogatyva. Net jei apeliacinės instancijos teismas pripažintų, kad buvo netinkamai taikytos materialinės ar procesinės teisės normos, jis gali sprendimą pakeisti, nepakeičiant paties sprendimo esmės.

11IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

12teisiniai argumentai ir išvados

13Apeliacinis skundas atmestinas.

14Apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo taisyklių, nustatančių ir bylų nagrinėjimo ribas, privalo patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektais. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinius ir teisinius bylos pagrindus, tai yra tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai atskleidė bylos esmę, nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai kvalifikavo tarp bylos šalių susiklosčiusius teisinius santykius. Kartu apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta.

15Be pagrindo įgyto turto grąžinimo pareiga reglamentuojama CK 6.237 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalyje pateiktą aptariamo teisės instituto sąvoką asmuo, be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijęs tai, ko negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa, ką yra gavęs, grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus CK nustatytas išimtis. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad sąvoka „turtas“ reiškia ne tik daiktus, bet ir pinigus. Taigi tam, kad atsirastų pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą, visų pirma asmuo turi turtą įgyti be teisinio pagrindo, t. y. daikto ar pinigų gavimas negali būti pateisinamas nei įstatymu, nei sandoriu. Jeigu turto įgijimas gali būti pagrindžiamas teisės aktu, sandoriu ar kitokiu civilinių teisių atsiradimo pagrindu (CK 1.136 straipsnis), preziumuotina, kad toks turtas įgytas teisėtai ir aptariamo civilinės teisės instituto pagrindu turto išreikalauti negalima. Tačiau jeigu turto įgijimo pagrindas buvo, o po turto įgijimo jis išnyko, tai tokiu atveju įgijusiam turtą asmeniui atsiranda pareiga grąžinti įgytą turtą kaip įgytą be pagrindo. Be to, tam, kad atsirastų pareiga grąžinti turtą, jis turi būti asmens realiai gautas, o jo išreikalauti kitais civilinių teisių gynimo būdais (pvz., taikant restituciją, vindikaciją, priteisiant nuostolius, įpareigojant prievolę įvykdyti natūra, taikant kitus sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės nustatytus gynybos būdus) nėra teisinio pagrindo arba tokius būdus taikant pažeistos asmens teisės būtų apgintos nevisiškai. Savo ruožtu tai reiškia, kad be pagrindo įgyto turto grąžinimas yra subsidiarus pažeistos teisės gynimo būdas. Pareigos grąžinti be pagrindo įgytą turtą neeliminuoja nei turtą įgijusio asmens sąžiningumas, nei atliktų veiksmų pobūdis (tyčia ar neatsargumas). Apibendrintai galima pasakyti, kad pareigos grąžinti be pagrindo įgytą turtą institutas yra bendrojo teisės principo „iš neteisės teisė nekyla“ išraiška. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad valiutos pirkimo sandoris buvo sudarytas 2011.05.04 10:25 (14 b. l.). Klaida apskaitoje paaiškėjo tik tos pačios darbo dienos pabaigoje. Vadinasi, sandoris buvo sudarytas, jis įvykdytas, pinigai atsakovui išmokėti. Po to sekantys veiksmai reiškia, kad ieškovas įgyja teisę reikalauti grąžinti iš atsakovo to, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti iš banko.

16Sprendžiant klausimą dėl bylos nagrinėjimo CK 6.237 straipsnio pagrindu, teismui privalu visų pirma išsiaiškinti, ar ieškovas įrodė, kad atsakovas tikrai pardavė USD, o litus gavo pagal EUR kursą. CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009; kt.). Civiliniame procese išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais, turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas nenurodo konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o, nesutikdamas su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog pareiškia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, tai, kad apeliantas turi kitokią nuomonę dėl byloje pateiktų įrodymų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, jog buvo pažeisti įrodinėjimo procesą nustatantys procesiniai įstatymai. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino surinktus įrodymus ir jų pagrindu padarė išvadą, kad atsakovas pardavė bankui 3100 USD, o banko darbuotoja per klaidą jam išmokėjo litais skirtumą kaip parduotą 3100 EUR. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo surinktus įrodymus. Ieškovas nurodo, kad apeliantas nepateikė jokių įrodymų. Šiuo atveju jis turi teisę tai daryti, kadangi tokio pobūdžio bylose įrodymų pateikimo pareiga atsiranda ieškovui.

17Ieškovas gali nurodyti materialiosios teisės normas, kurias, jo nuomone, reikia taikyti ginčo santykiui. Taip atsitiko ir nagrinėjamoje byloje. Tačiau teisinė ieškinio aplinkybių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl ieškovo nurodytas teisinis ieškinio kvalifikavimas teismui neprivalomas ir šio nesaisto. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pripažino, kad ginčas kilo iš pirkimo-pardavimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų analizės. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškinys patenkintas, nors teismo sprendimo išvados, išdėstytos sprendimo motyvuose, yra netinkamos. Darytina išvada, kad šiuo atveju buvo pagrįstas ieškovo reikalavimas ginčą spręsti pagal CK 6.237 straipsnio nuostatas. Tokią savo poziciją ieškovas dėstė nuosekliai, iki pat atsiliepimo į apeliacinį skundą imtinai (115, 146 b. l.). Pripažinus, kad ginčas turėjo būti nagrinėjamas ne pagal pirkimo-pardavimo sutarties nuostatas, o pagal CK 6.237 straipsnio nuostatas, praranda prasmę atsakovo apeliacinio skundo motyvas, kad teismas priteisė permoką, nors ginčą sprendė pagal kitų teisinių santykių analizę. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia pirmosios instancijos teismo dėmesį į tai, kad motyvuojamoje dalyje jis privalėjo nurodyti, kokiais motyvais sprendžia, kad ginčas turi būti nagrinėjamas kitu pagrindu, nei jį nurodė pats ieškovas. Net baigiamosiose kalbose ieškovo atstovas dar kartą patvirtino, kad jis pageidauja, jog byla būtų nagrinėjama CK 6.237 straipsnio 1 dalies nuostatų pagrindu (115 b. l.), tą pačią poziciją jis išreiškė ir atsiliepime į apeliacinį skundą.

18Atmetant apeliacinį skundą, iš apelianto ieškovui priteistinos atstovavimo išlaidos (CPK 98 straipsnio 3 dalis). Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad reikalaujama priteisti 968 Lt suma (147 b. l.) yra aiškiai per didelė, įvertinus tai, kad ieškinio suma nedidelė, būtinybės vykti į kitą vietovę advokatui nebuvo. Atsakovo apeliacinio skundo motyvų, į kuriuos turėjo atsikirsti ieškovas, kiekis nedidelis. Esant tokioms aplinkybėms, teismas sprendžia, kad atstovavimo išlaidos gali sudaryti 500 Lt. Tai neprieštarautų Rekomendacijoms dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio.

19Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

20Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

21Priteisti iš atsakovo V. M. 500 Lt atstovavimo išlaidų ieškovui AB DNB bankui apeliacinėje instancijoje.

Proceso dalyviai
Ryšiai