Byla 1A-33-491/2017
Dėl 2016 m. lapkričio 3 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo R. P. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 1702 str. 1 d. kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių

1Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko Valdo Meidaus, teisėjų Sigito Bagdonavičiaus ir Artūro Ridiko, sekretoriaujant Editai Marcinkevičienei, dalyvaujant : prokurorei Rimai Matulionienei, nukentėjusiojo – ( - ) bendruomenės, atstovui G. K. (G. K.), išteisintajam R. P., jo gynėjui advokatui Sigitui Lukauskui,

2viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo – ( - ) bendruomenės atstovo G. K. (G. K.) ir Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros prokurorės Rimos Matulionienės apeliacinius skundus dėl 2016 m. lapkričio 3 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo R. P. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 1702 str. 1 d. kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

3Išnagrinėjęs baudžiamąją bylą teismas

Nustatė

41. R. P. išteisintas kaltinant jį tuo, kad 2014 m. rugpjūčio 28 d. ( - ), ( - ) salėje, savivaldybės tarybos posėdžio metu, dalyvaujant žydų bendruomenės atstovams, svarstant klausimą ,,Dėl Džoint fondo įamžinimo ( - ) mieste“, jis, būdamas ( - ) savivaldybės tarybos nariu, savo pasisakymuose viešai neigė tarptautinių teismų sprendimais pripažintus nacistinės Vokietijos genocido nusikaltimus prieš žydų tautybės asmenis, o būtent: pasakydamas, jog Lietuvos Respublikos teritorijoje didžiąja dalimi Holokausto aukos pačios viena kitą išžudė ir pasakydamas žodžius: ,,žydų Juden Policai“, „Tai jų, tai jie prisidirbo trėmė tuos ir žydus ir vedė šaudyti į Panerius. Netgi buvo būriai žydų esesininkų, kurie pietvakarių Lietuvoje per dieną sušaudė 5 tūkstančius žydų“, taip užgauliu ir įžeidžiančiu būdu neigė holokaustą.

52. Apeliaciniu skundu nukentėjusiojo – ( - ) bendruomenės, atstovas –pirmininkas G. K. prašo panaikinti skundžiamą Panevėžio miesto apylinkės teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį pripažįstant, jog R. P. įvykdė BK 1702 str. 1 d. numatytą veiką skiriant jam 50 MGL (1883 Eur) dydžio baudą.

62.1. Skunde nurodo, kad apylinkės teismas netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, neatsižvelgė į faktą, kad R. P. perskaitė iš anksto paruoštą kalbą, t. y. jis suprato, kad perskaitydamas viešą pareiškimą ( - ) savivaldybės tarybos posėdžio metu viešai neigė Holokaustą, šiurkščiai jį menkino ir tai padarė įžeidžiančiu būdu, norėdamas taip veikti. Teismas neatliko visų būtiniausių veiksmų nusikalstamai veikai ištirti, netinkamai vertino surinktus įrodymus, neatsižvelgė į suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką analogiškose bylose bei priėmė nepagrįstą išteisinamąjį nuosprendį.

72.2. Cituoja Holokausto apibrėžimą bei nurodo, kad R. P. pasisakydamas tarybos posėdžio metu neigė istorinę realybę, kaltino žydus dėl jų pačių genocido teigdamas, kad žydų esesininkai pietvakarių Lietuvoje per dieną sušaudydavo po 5000 žydų. R. P. kalba yra atvirai nukreipta prieš žydus, taip pat kaltinant juos dėl nedėkingumo žydų gelbėtojams. Jis pasisakyme skleidė nepatikrintą bei dauguma atvejų klaidingą interpretaciją apie menamus žydų kilmės asmenų nusikaltimus bei neigė, menkino, iškraipė Holokaustą.

82.3. Apeliantas nesutinka su apylinkės teismo išvada, kad R. P. veikoje nėra būtinojo nusikalstamos veikos požymio – nusikalstamos veikos pavojingumo. Cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką bei nurodo, kad apylinkės teismas nuo šios praktikos nukrypo, nes tokio pobūdžio bylose neturi reikšmės tai, kad Holokausto neigimas buvo išsakytas pasisakant visai kita, su Holokaustu nesusijusia tema, taip pat nėra svarbi išsakytų, neigiančių Holokaustą teiginių trukmė bendrame kontekste. Pažymi, kad R. P. pasisakymas atviro savivaldybės tarybos posėdžio metu tapo prieinamas ne tik tarybos nariams, tačiau ir kitiems posėdyje dalyvavusiems pašaliniams asmenims bei žiniasklaidos atstovams, kurie jo pasisakymo turinį paviešino. R. P. turėjo galimybę paneigti savo išsakytus teiginius, tačiau žiniasklaidos atstovams patvirtino, kad jo teiginiai yra teisingi visa apimtimi.

92.4. Išteisintojo R. P. išsakyti teiginiai „ <...>Kalbant apie tuos lietuvius kurie šaudė, ką sakyti tada apie žydų Juden policai. Tai jų vietose dirbo žydų policininkai. Jie trėmė tuos vokieč... ut... žydus, ir vedė šaudyti į Panerius. Netgi buvo būriai žydinių...kas...žydų esesininkų, kurie pavyzdžiui pietvakarių Lietuvoje per dieną sušaudė po 5 tūkstančius žydų. Aš neseniai sužinojau <...>“ turi aiškų antisemitinį pobūdį, kas didina jo veikos pavojingumą. Apylinkės teismas neatsižvelgė į byloje esančią Lietuvos istorijos instituto pateiktą išvadą, bei vadovavosi kita – palankesne kaltinamajam Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos eksperto išvada. Nurodo, kad Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba neturėjo pakankamai istorinių žinių, kad tinkamai įvertintų R. P. kalbos turinį. Abejoja Žurnalistų etikos inspektoriaus kaip ekspertinės institucijos kompetencija ir diskriminacijos klausimu, nes ši institucija neįžvelgė nieko diskriminuojančio R. P. pasisakymuose, kuriuose jis piktinosi tuo, kad Lietuva privalo mokėti išmokas Lietuvos piliečiams, kurie antrojo pasaulinio karo metais gelbėjo Lietuvos žydus. Toks R. P. istorinių faktų vertinimas akivaizdžiai rodo, kad Lietuvos žydus jis laiko antrarūšiais Lietuvos piliečiais ir už jų gelbėjimą Lietuvos Respublika neturėtų mokėti jokių kompensacijų asmenims, kurie Lietuvos labui bei vedami žmogiškumo paskatų, rizikuodami savo bei savo artimųjų gyvybe, gelbėjo persekiojamus Lietuvos piliečius – žydus, kurių tarpe buvo ir moterų, vaikų bei senelių, pasmerktų badui bei mirčiai getuose. Be to, Žurnalistų etikos inspektorius R. P. kalboje nepagrįstai neįžvelgė nieko blogo, kai tiek Lietuvos žydai, tiek ir R. P. bendrapartiečiai iš ( - ) šią kalbą pasmerkė, ( - ) savivaldybės tarybos nariams ši kalba sukėlė šoką, netgi Panevėžio miesto apylinkės teismas, išteisinęs R. P. konstatavo, kad R. P. pasisakymas buvo iš esmės neigiamo pobūdžio bei neetiškas, nukreiptas prieš žydų tautybės asmenis.

102.5. Apeliantas skunde teigia, kad išteisintojo viešos kalbos, neigiančios nacistinės Vokietijos nusikaltimus Lietuvos Respublikai ir jos gyventojams žydams bei šiurkščiai juos menkinančios, kursto antisemitines nuotaikas ( - ) mieste. Prieš ( - ) bendruomenę akivaizdžiai padaugėjo antisemitinių išpuolių – antisemitiniais užrašais apipaišomos bendruomenės naudojamo pastato sienos, bendruomenės nariai vis dažniau išgirsta akivaizdžiai užgaulių replikų. Nurodo, kad nenubaudus R. P. už antisemitinius pasisakymus išpuolių prieš žydus ( - ) mieste daugės.

113. Apeliaciniu skundu Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorė R. Matulionienė prašo panaikinti skundžiamą Panevėžio miesto apylinkės teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priimti naują – apkaltinamąjį nuosprendį, pripažįstant, jog R. P. įvykdė BK 1702 str. 1 d. numatytą veiką skiriant jam 50 MGL (1883 Eur) dydžio baudą.

123.1. Nurodo, kad apylinkės teismas, išteisindamas R. P., neatsižvelgė į visas bylos aplinkybes. Apylinkės teismas pripažino, kad R. P. pasisakymas yra iš esmės neigiamo pobūdžio, tačiau neužtraukiantis baudžiamosios atsakomybės pagal BK 1702 str. 1 d. Su šia apylinkės teismo išvada nesutinka, nes R. P. išsakyti žodžiai yra užgaulūs ir įžeidžiantys, jie neatitinka istorinių faktų, jais žydai apkaltinti dėl savo pačių genocido, todėl jie gali būti prilyginami Holokausto neigimui bei už juos R. P. turėtų būti taikoma griežčiausia atsakomybės forma – baudžiamoji atsakomybė.

133.2. Nurodo, jog R. P. pasakyti žodžiai, jog Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvoje buvo būriai žydų esesininkų, kurie pietvakarių Lietuvoje per dieną sušaudė po 5 tūkstančius žydų, neatitinka nustatytos istorinės tiesos, tai patvirtina byloje gauti duomenys iš Lietuvos istorijos instituto, Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, specialistės Lietuvos istorijos instituto mokslinės bendradarbės Dr. E. B. paaiškinimai. Dr. E. B. 2015-05-11 pasirašytoje nuomonėje konstatuotas R. P. subjektyvus istorijos supratimas ir Holokausto neigimas. Tokia išvada padaryta vertinant R. P. teiginius, kad žydų genocidas didžia dalimi atliktas Judenrato narių bei žydų esesininkų rankomis.

143.3. Skunde prokurorė tvirtina, kad apylinkės teismas rėmėsi Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos eksperto išvada EAN-19, kuri buvo pateikta atsakant į ikiteisminio tyrimo klausimus, susijusius su tuo metu tiriama nusikalstama veika dėl kurstymo prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę. Pabrėžia, kad R. P. šioje byloje nebuvo kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos BK 170 str. padarymu. Pažymi, kad išvadoje Nr. EAN-19 ekspertas pasisakė, kad informacija paskleista viešai ir žinomo asmens, kai kurie teiginiai, vertinant juos tradicinės logikos kriterijais tiesa – netiesa, gali būti vertinami kaip įžeidžiantys, šmeižikiški ir melagingi, tačiau tradicinės logikos kriterijai tiesa – netiesa nebuvo minimos ekspertizės objektas.

153.4. R. P. pasisakymo tikslas bei trukmė negali turėti esminės įtakos darant išvadas apie R. P. veiksmų atitikimą BK 1702 str. numatytos veikos dispozicijai. Remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktika pažymi, kad BK 1702 str. 1 d. numatytos baudžiamosios atsakomybės taikymas tiesiogiai nepriklauso nuo to, kokiame renginyje, laidoje, leidinyje ir pan. buvo viešai pritariama agresijos faktams, jie neigiami ar šiurkščiai menkinami. ( - ) savivaldybės tarybos posėdis, kuriame R. P. pasakė kaltinime nurodytus žodžius, nebuvo uždaras, o visa tarybos posėdžio vaizdo bei garso medžiaga visuomenei prieinama per internetą. Be to, R. P. kalba buvo aprašyta ( - ) miesto dienraštyje, todėl ji tapo prieinama plačiai visuomenei.

163.5. Prokurorė nesutinka su apylinkės teismo išvada, kad R. P. pasisakymai nebuvo išskirtinai sureikšminti. Pažymi, kad 2014-09-13 dienraštyje „Sekundė“ buvo publikuoti R. P. teiginiai, kad jis savo 2014-08-28 kalbos neatsisako, kaip neatsisako nei vieno žodžio, nei vieno kablelio, kas tik parodo, kad išteisintasis savo pasakytą kalbą, kurią perskaitė ( - ) tarybos posėdžio metu, gerai žinojo ir jai ruošėsi. Šios aplinkybės patvirtina, kad jis turėjo tiesioginę tyčią neigti Holokaustą kaip istorinį faktą. Teismo posėdyje R. P. duoti paaiškinimai, kad tarybos posėdyje jis neteisingai nurodęs žydų policininkų ir esesininkų nužudytų aukų skaičių, nepaneigia jo tiesioginės tyčios neigti Holokaustą.

174. Teismo posėdyje išteisintasis ir jo gynėjas prašė apeliacinius skundus atmesti. Prokuroras prašė apeliacinius skundus patenkinti.

185. Apeliaciniai skundai atmetami.

195.1. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d. apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Todėl teisėjų kolegija šią baudžiamąją bylą patikrina apeliaciniuose skunduose nurodytais aspektais. Apeliantas – ( - ) bendruomenė, apylinkės teismo nuosprendį iš esmės ginčija šiais aspektais : 1) teismas netinkamai vertino faktines aplinkybes ir padarė nepagrįstą išvadą dėl R. P. tyčios neigti Holokaustą; 2) teismas nepagrįstai nustatė, kad R. P. veikoje nėra būtinojo nusikaltimo požymio – nusikaltimo pavojingumo; 3) vertindamas veikos pavojingumą teismas nepagrįstai rėmėsi Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos eksperto išvada, tačiau neatsižvelgė į Lietuvos istorijos instituto pateiktą išvadą. Prokurorė apylinkės teismo nuosprendį ginčija šiais aspektais : 1) nesutinka, kad R. P. išsakydamas minimus teiginius neneigė Holokausto; 2) teismas nepagrįstai didelę įtaką suteikė R. P. pasisakymo tikslui ir trukmei bei padarė nepagrįstą išvadą, kad jo pasisakymas nesiekia pavojingumo lygio, už kurį jam gali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė; 3) nesutinka, kad R. P. išsakyti teiginiai buvo išskirtinai sureikšminti; 4) apylinkės teismas nepagrįstai rėmėsi Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos eksperto išvada, kuri buvo pateikta atsakant į ikiteisminio tyrimo klausimus, susijusius su tuo metu tiriama nusikalstama veika dėl kurstymo prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę.

205.2. Apylinkės teismas, išteisindamas kaltinamąjį, padarė šias išvadas : 1) R. P. pasisakymas buvo iš esmės neigiamo pobūdžio, nukreiptas prieš žydų tautybės asmenis, tačiau nesiekė tokio pavojingumo, už kurį jam turi būti taikoma baudžiamoji atsakomybė; 2) R. P. veikoje visų nėra būtinųjų nusikaltimo sudėties požymių – tiesioginės tyčios.

215.3. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka pagal apeliacinį skundą, patikrina skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 str. 1 d. 2 p., nuosprendyje teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Pagal BPK 20 str. įrodymais baudžiamajame procese yra pripažįstami įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir logikos dėsniais, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai bei įrodymų visuma, ir padaromos išvados. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad teisėjų vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas, laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva.

225.4. Išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus, patikrinusi baudžiamojoje byloje surinktus ir pirmos instancijos teismo nuosprendyje nurodytus bei įvertintus įrodymus, kolegija pripažįsta, kad apylinkės teismas šioje byloje išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo baudžiamosios bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 str. nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių įvertino byloje esančius įrodymus ir visiškai pagrįstai R. P. išteisino pagal BK 1702 str. 1 d.

235.5. BK 1702 str. 1 d. numato baudžiamąją atsakomybę už įvairias veikas, kuriomis viešai pritariama genocido, kitiems nusikaltimams žmoniškumui arba karo nusikaltimams ar agresijos faktams prieš Lietuvos Respubliką ir labai sunkiems ar sunkiems nusikaltimams Lietuvos Respublikai ar labai sunkiems nusikaltimams jos gyventojams, jie neigiami ar šiurkščiai menkinami. Baudžiamoji atsakomybė už tokias veikas atsiranda tik tuo atveju, kai tai padaryta grasinančiu, užgauliu ar įžeidžiančiu būdu arba dėl to buvo sutrikdyta viešoji tvarka. Už vienas veikas yra baudžiama, kai straipsnio dispozicijoje minimi nusikaltimai yra pripažinti Lietuvos Respublikos ar Europos Sąjungos teisės aktais arba įsiteisėjusiais Lietuvos Respublikos ar tarptautinių teismų sprendimais, už kitas veikas baudžiamoji atsakomybė gali būti taikoma ir nesant tokio pripažinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-7-102/2013).

245.6. Nusikalstama veika yra laikoma pavojinga, priešinga teisei veika, numatyta baudžiamajame įstatyme. Pavojingumą lemia įvairūs objektyvūs ir subjektyvūs nusikalstamos veikos požymiai. Pagrindinis vaidmuo tenka objektyviesiems požymiams, t. y. padarytos veikos pobūdžiui, padariniams, vietai, laikui ir kitoms aplinkybėms. Taip pat reikšmingi ir subjektyvūs požymiai – kaltė, tikslas, motyvai. Nusikalstamos veikos pavojingumas apibūdinamas pavojingumo pobūdžiu ir pavojingumo laipsniu. Pavojingumo pobūdis yra kokybinė nusikalstamos veikos charakteristika, o pavojingumo laipsnis išreiškia kiekybinę nusikalstamos veikos charakteristiką. Tai reiškia, kad pavojingumo pobūdis rodo, koks yra pavojingumas (jo turinys), o pavojingumo laipsnis parodo, kokio dydžio yra šis pavojingumas. Pavojingumo laipsnį lemia daugelis faktorių, tai ir nusikalstamos veikos padarymo būdas, motyvai, tikslai bei kitos aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-7-76/2012). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.) (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai). Ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pabrėžta, kad ne bet kokia neteisėta veika turi būti vertinama kaip nusikalstama, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė (ultima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti (kasacinės nutartys 2K-P-267/2011, 2K-396/2009, 2K-526/2009, 2K-262/2011).

255.7. R. P. pagal BK 1702 str. 1 d. buvo kaltinamas tuo, kad neigė Holokaustą. Holokaustu yra laikomas sistemingas, masinis žydų genocidas, vykdytas Antrojo pasaulinio karo metais A. Hitlerio vadovaujamų nacių bei jų kolaborantų. Žodis „holokaustas“ paprastai vartojamas išimtinai žydų tragedijai, kurios metu buvo nužudyta du trečdaliai žydų tautos, apibūdinti. Apytikriai Holokausto metu buvo išžudyta apie 6 milijonai žydų tautybės asmenų (Lucy Dawidowicz, (1975). Karas prieš žydus: 1933–1945). Pagal Konvenciją dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį, genocidu laikoma veika, kuria siekiama visiškai ar iš dalies sunaikinti kokią nors nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę. Iš paminėto akivaizdu, kad Holokaustas yra tarptautiniais teisės aktais ir teismų sprendimais pripažintas nacistinės Vokietijos vykdytas genocido nusikaltimas, už kurio neigimą kyla baudžiamoji atsakomybė pagal BK 1702 str. 1 d. 2013 m. spalio 10 d. Toronte vykusiame Tarptautinio Holokausto aukų atminties aljanso plenariniame posėdyje buvo patvirtintas Holokausto neigimo apibrėžimas. Holokausto neigimu yra laikoma informacija ir propaganda, neigianti istorinę realybę ir nacių bei jų bendrininkų Antrojo pasaulinio karo metais vykdyto žydų naikinimo, žinomo kaip Holokaustas arba Šoa, mastą. Holokausto neigimas konkrečiai reiškia bet kokius mėginimus teigti, kad Holokausto arba Šoa nebuvo iš viso. Pasisakyta, kad Holokausto neigimas įvairiomis jo formomis yra antisemitizmo išraiška. Mėginimas neigti žydų genocidą yra pastangos atleisti Nacionalsocializmą ir antisemitizmą nuo kaltės arba atsakomybės vykdant žydų tautos genocidą. Holokausto neigimo formos taip pat apima žydų kaltinimą tuo, kad jie išpūtė arba sukūrė Šoa politinio arba finansinio pasipelnymo tikslais, lyg pats Šoa būtų buvęs žydų suplanuoto sąmokslo rezultatas. Tuo siekiama padaryti žydus kaltus, o antisemitizmą vėl įteisinti. Posėdyje taip pat pažymėta, kad Holokausto iškraipymas yra susijęs su : 1) tyčinėmis pastangomis pateisinti arba sumenkinti Holokausto poveikį arba jo esminius elementus, įskaitant nacistinės Vokietijos kolaborantus ir šalininkus; 2) šiurkščiu Holokausto aukų skaičiaus sumažinimu neigiant patikimus šaltinius; 3) mėginimais apkaltinti žydus dėl savo pačių genocido; 4) pareiškimais, kuriuose Holokaustas vaizduojamas kaip teigiamas istorinis įvykis; 5) mėginimais išvengti atsakomybės už koncentracijos ir mirties stovyklų, kurias sukūrė ir valdė nacistinė Vokietija, įsteigimą, perkeliant kaltę kitoms tautoms ar etninėms grupėms.

265.8. Pats išteisintasis R. P. nepripažino savo pasisakyme miesto tarybos posėdyje siekęs tyčia neigti Holokausto buvimo faktą. Jis tvirtino tik norėjęs parodyti, kad Holokaustas buvo daug baisesnis nusikaltimas nei apie tai manyta iki tol, o būtent, kad žydų tautybės asmenų genocidas buvo vykdomas ir pačių žydų tautybės asmenų – žydų policijos. Jau iki įtarimo jam pareiškimo R. P. nurodė, kad kalbėdamas iš susijaudinimo pasakė, jog genocidas buvo vykdomas žydų esesininkų. Jis teigė iš tikrųjų norėjęs pasakyti, kad genocidas buvo vykdomas žydų policininkų ir esesininkų. Jis taip pat parodė, kad išsakydamas minimus teiginius iš esmės kalbėjo apie Ašmenos įvykius, tačiau neteisingai nurodė aukų skaičių. Savo teiginiams patvirtinti R. P. pateikė Dr. P. Stankero 2016-04-01 pasirašytą pažymą, kurioje teigiama, kad Vilniaus geto policijos vadas J. Gensas bei jo vadovaujami žydų policininkai atrinkdavo geto gyventojus naikinti Paneriuose. Kai kada ir patys žydų policininkai prisidėdavo prie savo tėvynainių egzekucijų vykdymo. Žydų policininkai dalyvavo 1942-10-27 Ašmenoje vykdant masinį žydų šaudymą (406 žydai). Žydų policija vykdydavo tautiečių egzekucijas ir Vilniaus geto teritorijoje, žinomas faktas apie 6 kriminalinių nusikaltėlių pakorimą. Vilniaus geto žydų policininkai dalyvavo palydint pasmerktųjų žydų kolonas į masinių žudynių vietas Paneriuose. Pažymoje remtasi Lietuvos, Rusijos, Lenkijos autorių šaltiniais (2 t., 80 – 83 b. l.). Taip pat R. P. pateikė Lietuvos centriniame archyve esantį Vilniaus geto policininkų, dalyvavusių nusikalstamoje veikloje prieš gyventojus – žydus, sąrašą (2 t., 98 – 100 b. l.) bei knygų A. Tory „Kauno getas : diena po dienos“, P. Stankeras „Lietuvių policija Antrajame pasauliniame kare“, H. Kruk „Paskutinės Lietuvos Jeruzalės dienos“ ištraukas, kurios, pasak išteisintojo, tik patvirtina jog „Juden Polizei“ nusikalstamai veikė prieš pačius žydus. Iš to akivaizdu, kad net ir R. P. pateikti dokumentai nepatvirtino jo per tarybos posėdį išsakytų teiginių, kad būriai žydų esesininkų pietvakarių Lietuvoje per dieną iššaudydavo po 5 tūkstančius žydų. Kita vertus, iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad kaltinime nurodomų išteisintojo sakinių bendra trukmė nesiekia ir pusės minutės iš 17 minučių trukmės jo pasisakymo. Vertinant bendrą pasisakymo kontekstą matyti, jog R. P. pasisakymas visų pirma buvo skirtas Džoint fondo įamžinimui ( - ) mieste, apie kurį išteisintasis ir kalbėjo, tačiau kalbėdamas nukrypdavo į šalutines temas – apie NKVD vado N. J. veiklą, žydų teatro direktorių B. Z., žydų tautybės asmenų veiksmus neva žudant lietuvius karo metais, rabino K. veiklą ir kt. Šiais šalutiniais ir su svarstomu klausimu nesusijusiais teiginiais R. P. tarsi bandė įrodyti, kad Džoint fondo ( - ) mieste įamžinti nereikia. Galima suprasti, kad išteisintasis taip piktinosi tuo, kad nestatomi paminklai lietuvių tremtiniams, kai tuo tarpu didelis dėmesys skiriamas žydų genocidui, prie kurio, pasak jo, lietuviai prisidėjo nežymiai, o be to dar aktyviai žydus gelbėjo ir juos slėpė nuo nacių vykdomo genocido.

275.9. Kolegijos nuomone, nėra pagrindo nesutikti su liudytoja apklausta Lietuvos istorijos instituto moksline bendradarbe E. B. (kuri, be to, byloje pateikė ir savo rašytinę nuomonę), jog R. P. kalboje minimi faktai yra selektyviai atrinkta informacija, papildyta nepatikrinta bei iš dalies klaidinga istorijos interpretacija, mažai ką bendro turinti su istoriniais faktais. Nėra pagrindo neigti ir tai, jog atsižvelgiant į istorinį kontekstą mažai tikėtina, kad žydų policijos junginiai veikę getuose, savo iniciatyva prisidėjo prie genocido, nes, kaip tvirtina E. B., tie patys žydų policijos nariai taip pat buvo sušaudomi tik kiek vėliau. Tačiau, iš R. P. kalbos galima suprasti, jog jis teigia patį Holokaustą buvus, tačiau bando pateisinti lietuvių dalyvavimą vykdant žydų tautos genocidą, taip pat pabrėžia žydų nedėkingumą lietuviams žydų gelbėtojams. Teiginiai, kurių išsakymu R. P. buvo kaltinamas, būtent ir išplaukė iš jo kalbos apie tai, kad lietuviai nepagrįstai yra laikomi aktyviais žydų tautos genocido vykdytojais. Esant tokioms aplinkybėms, apylinkės teismas, kolegijos vertinimu, šioje byloje pagrįstai pripažino, jog R. P. pasakytus, neva jam žinomus faktus, iš dalies būtų galima laikyti netinkamu Holokausto interpretavimu, tačiau vertindamas išteisintojo kalbą visumoje – šio pasisakymo turinį, formą, tikslą, pasisakymo vietą, reakcijas į pasisakymą, apylinkės teismas, kolegijos nuomone, padarė visiškai teisingas išvadas, kad šis pasisakymas buvo ne apie patį Holokaustą; Holokausto tema R. P. pasisakyme buvo paliesta vos keliais sakiniais; R. P. pasisakymas buvo skirtas konkretiems asmenims – miesto tarybos posėdyje dalyvavusiems politikams; R. P. teiginiams nebuvo pritarta, nes tarybos ir partijos nariai pasmerkė jo pasisakymą; spaudoje nebuvo analizuojami konkretūs, su kaltinimu šioje byloje susiję pareiškimai, o vertinti kiti R. P. pasisakymai – dėl Joint labdaros fondo, dėl žydų emigracijos; o pasisakymai, kuriais kaltinamas R. P., buvo išties išskirtinai sureikšminti. Vertindama R. P. išsakytus teiginius visame jo pranešimo kontekste kolegija pripažįsta, kad šie teiginiai nelaikytini akivaizdžiu ir tyčiniu Holokausto neigimu, jais taip pat nebuvo diskriminuojami žydai kaip tauta. Galima sutikti, kad labai formaliai vertinant minimus R. P. teiginius, jie neatitinka tam tikrų istorinių Holokausto aspektų, tačiau minimi teiginiai akivaizdžiai buvo išsakyti ne siekiant paneigti istorijos patvirtintą Holokausto buvimą, bet labiau išreiškiant nuoskaudą dėl lietuvių kaltinimo žydų tautos genocidu bei taip siekiant sumenkinti lietuvių vaidmenį vykdant žydų tautos genocidą Antrojo pasaulinio karo metais. Tokiu būdu, kolegijos vertinimu, apylinkės teismas šiuo atveju pagrįstai pripažino, kad R. P. išsakytuose teiginiuose nenustatyta tiesioginė jo tyčia neigti Holokaustą kaip istorinį faktą ar iškreipti jo esminius aspektus ir tai padaryti užgauliu, grasinančiu ar įžeidžiančiu būdu.

285.10. Apeliantai nurodo, kad R. P. teiginiai neigiant Holokaustą buvo išsakyti įžeidžiančiu ir užgauliu būdu, tačiau iš esmės nepateikia jokių argumentų tokiems savo teiginiams pagrįsti. Kolegija priešingai apeliantų teiginiams neturi pagrindo išvadai, kad būdas kuriuo buvo išsakyti minimi teiginiai laikytinas grasinančiu, užgauliu ar įžeidžiančiu. Iš R. P. pasisakymo matyti, kad jokių užgaulių, įžeidžiančių žodžių ar grasinimų jis neišsakė. Jis kalboje minimus teiginius pateikė nevisiškai tiksliai, tačiau pateikė juos kaip neva jo paties sužinotus istorinius faktus. R. P. išsakyti teiginiai yra tiesiog emocingi, išsakyti visai kitu, savivaldybės taryboje svarstomu klausimu, siekiant pagrįsti savo poziciją. Kolegija pritaria apylinkės teismo išvadai bei atmeta prokurorės apeliacinio skundo teiginius, kad R. P. savo kalboje teigė, jog žydų genocidas didžiąja dalimi buvo įvykdytas pačių žydų tautybės asmenų. Kolegija tokių teiginių R. P. kalboje nenustatė bei pažymi, kad savo kalboje R. P. minimus faktus apie žydų dalyvavimą Holokauste pristato kaip išimtinius, nes tai išreikšta žodžiais „<...> netgi buvo <...> per dieną sušaudė“. Atkreiptinas dėmesys, kad pats išteisintasis pagal jo paties parodymus yra nukentėjęs nuo sovietinių represijų, kuo galėtų iš dalies būti paaiškinamas jo nepasitenkinimas dėl, pasak jo paties, neskiriamo pakankamo dėmesio lietuviams tremtiniams.

295.11. Kolegijos nuomone, byloje taip pat neįrodytas ir BK 1702 str. 1 d. nurodytų padarinių – viešosios tvarkos sutrikdymo, kilimas. Byloje nenustatyta, kad dėl R. P. veiksmų aplinkiniai būtų pasijutę šiurkščiai pažeminti, šokiruoti ar žmonėms būtų sukeltas didelis išgąstis, ar pan. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad po R. P. pasisakymo tarybos posėdis vyko toliau. Posėdžiui pirmininkavęs miesto meras savivaldybės tarybos nariui R. P. jokių pastabų neišsakė, iš tarybos narių reakcijos negalima daryti išvados, kad R. P. pasisakymas būtų sukėlęs kažkokią neeilinę sumaištį. R. P. pasisakymas savivaldybės tarybos posėdžio metu svarstant klausimą dėl Džoint fondo įamžinimo buvo aprašytas ( - ) spaudoje (1 t., 44 – 48 b. l.), tačiau straipsniuose „( - )“ ir „( - )“ apie teiginius, kurių išsakymu R. P. kaltinamas šioje byloje, nebuvo užsiminta. Minimuose laikraščių straipsniuose buvo akcentuojami jo teiginiai, kuriais buvo menkinama tik labdaros fondo Džoint veikla. Tačiau, dėl to šioje byloje išteisintasis nebuvo kaltinamas, jo veiksmai šiuo aspektu nebuvo vertinami.

305.12. Kolegija atmeta apeliacinių skundų argumentą, kad teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos eksperto išvada (toliau – Išvada) bei ignoravo Lietuvos istorijos instituto išvadą. Visų pirma, kolegija pabrėžia, jog bet kokį ekspertizės aktą ar specialisto išvadą teismas vertina kaip ir bet kurį kitą byloje esantį įrodymą, t. y. kitų byloje surinktų įrodymų kontekste, atsižvelgiant į jų visetą. Iš byloje esančios Išvados matyti, jog ją pateikęs ekspertas turi teisę teikti tokias išvadas, jis yra pakankamai kompetentingas – turi 24 metų ekspertinio darbo patirtį ir tam reikalingą išsilavinimą. Duomenų, kad jis būtų šališkas, byloje nėra. Tai, kad jo pozicija neatitinka apeliantų nuomonės, nėra pagrindas eksperto Išvadą pripažinti nepagrįsta. Be to, iš šios Išvados matyti, kad ekspertas vertino išteisintojo R. P. pasisakymo turinį bei tikslą labiau lingvistine prasme, t. y. labiau atskleisdamas ko konkrečiai buvo siekiama jo pasisakyme išsakant tam tikrus teiginius, o ne istorinį pasisakymo kontekstą. Toks jo veiksmų įvertinimas yra labai svarbus atskleidžiant veikos subjektyvinę pusę – išteisintojo tyčią. Kolegijos nuomone, ši Išvada yra pakankamai aiški, motyvuota ir logiška, ir ji tik patvirtina teismo išvadą, jog išteisintojo veiksmuose šiuo atveju nėra nustatyta jo kaltė. Kalbant apie apeliantų minimą Lietuvos istorijos instituto išvadą matyti, jog ši išvada yra ne kas kita, o subjektyvi vienos iš instituto mokslinių bendradarbių – E. B., kuri nėra ekspertė ar specialistė, nuomonė. Jau minėta, kad dr. E. B. buvo apklausta liudytoja teisiamajame posėdyje, jos parodymai nuosprendyje užfiksuoti ir įvertinti. Kolegija šioje dalyje įrodymų vertinimo klaidų nenustatė, todėl pripažįsta, kad apylinkės teismas aptartus įrodymus vertino tinkamai.

315.13. Apibendrindama išdėstytą kolegija pripažįsta, kad pirmos instancijos teismas visiškai pagrįstai išteisino R. P. pagal BK 1702 str. 1 d. Faktinių bylos aplinkybių, byloje surinktų įrodymų vertinimo ir teisės taikymo klaidų kolegija nenustatė, todėl keisti skundžiamą teismo nuosprendį apeliantų skunduose nurodytais argumentais kolegija neturi pagrindo.

32Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

Nutarė

33( - ) bendruomenės pirmininko G. K. (G. K.) ir Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorės Rimos Matulionienės apeliacinius skundus atmesti.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos... 2. viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą... 3. Išnagrinėjęs baudžiamąją bylą teismas... 4. 1. R. P. išteisintas kaltinant jį tuo, kad 2014 m. rugpjūčio 28 d. ( - ), (... 5. 2. Apeliaciniu skundu nukentėjusiojo – ( - ) bendruomenės, atstovas... 6. 2.1. Skunde nurodo, kad apylinkės teismas netinkamai vertino faktines bylos... 7. 2.2. Cituoja Holokausto apibrėžimą bei nurodo, kad R. P. pasisakydamas... 8. 2.3. Apeliantas nesutinka su apylinkės teismo išvada, kad R. P. veikoje nėra... 9. 2.4. Išteisintojo R. P. išsakyti teiginiai „ <...>Kalbant apie tuos... 10. 2.5. Apeliantas skunde teigia, kad išteisintojo viešos kalbos, neigiančios... 11. 3. Apeliaciniu skundu Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio... 12. 3.1. Nurodo, kad apylinkės teismas, išteisindamas R. P., neatsižvelgė į... 13. 3.2. Nurodo, jog R. P. pasakyti žodžiai, jog Antrojo pasaulinio karo metais... 14. 3.3. Skunde prokurorė tvirtina, kad apylinkės teismas rėmėsi Žurnalistų... 15. 3.4. R. P. pasisakymo tikslas bei trukmė negali turėti esminės įtakos... 16. 3.5. Prokurorė nesutinka su apylinkės teismo išvada, kad R. P. pasisakymai... 17. 4. Teismo posėdyje išteisintasis ir jo gynėjas prašė apeliacinius skundus... 18. 5. Apeliaciniai skundai atmetami.... 19. 5.1. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK)... 20. 5.2. Apylinkės teismas, išteisindamas kaltinamąjį, padarė šias išvadas :... 21. 5.3. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka... 22. 5.4. Išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus, patikrinusi baudžiamojoje... 23. 5.5. BK 1702 str. 1 d. numato baudžiamąją atsakomybę už įvairias veikas,... 24. 5.6. Nusikalstama veika yra laikoma pavojinga, priešinga teisei veika,... 25. 5.7. R. P. pagal BK 1702 str. 1 d. buvo kaltinamas tuo, kad neigė Holokaustą.... 26. 5.8. Pats išteisintasis R. P. nepripažino savo pasisakyme miesto tarybos... 27. 5.9. Kolegijos nuomone, nėra pagrindo nesutikti su liudytoja apklausta... 28. 5.10. Apeliantai nurodo, kad R. P. teiginiai neigiant Holokaustą buvo... 29. 5.11. Kolegijos nuomone, byloje taip pat neįrodytas ir BK 1702 str. 1 d.... 30. 5.12. Kolegija atmeta apeliacinių skundų argumentą, kad teismas nepagrįstai... 31. 5.13. Apibendrindama išdėstytą kolegija pripažįsta, kad pirmos instancijos... 32. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1... 33. ( - ) bendruomenės pirmininko G. K. (G. K.) ir Panevėžio apygardos...