Byla 2A-198/2008

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Viginto Višinskio, sekretoriaujant Joanai Tamašauskienei, dalyvaujant ieškovei A. Č. , ieškovės atstovui advokatui Mindaugui Baneliui, atsakovams: J. G. , A. O. ir R. Č. , atsakovų A. O. ir R. Č. atstovui advokatui Mindaugui Baneliui ir atsakovės J. G. atstovei advokatei Aldonai Leichter, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. spalio 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-51-41/2007 pagal ieškovės A. Č. ieškinį J. G. dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų ir atsakovės J. G. priešieškinį ieškovei A. Č. , atsakovams A. O. ir R. Č. , dalyvaujant trečiajam asmeniui Vilniaus m. 33-čiojo notarų biuro notarei Pranei Jaskovikaitei, dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3Ieškovė A. Č. prašė teismą iškeldinti atsakovę J. G. iš ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausančio buto, esančio ( - ). Ji (ieškovė) nurodė, kad atsakovės vyras G. G. pardavė šį butą O. Č. 1994 m. sausio 14 d. pirkimo-pardavimo sutartimi, po ko šio buto pirkėja O. Č. leido atsakovės šeimai gyventi ginčo bute tol, kol jie įsigys kitą butą ar išsipirks šį, mokėdami rinkos kainą. Tačiau atsakovė šio buto nenusipirko, ir O. Č. , prireikus pinigų, šį butą 1997 m. gruodžio 29 d. pardavė ieškovės tėvams A. O. ir V. O, su pastaraisiais susitarusi, kad atsakovei ir jos vyrui bus leista šiame bute gyventi. Mirus ieškovės motinai V. O., tėvas A. O. padovanojo ginčo butą ieškovei 2005 m. gegužės 19 d. dovanojimo sutartimi. Ieškovė nurodė, kad per atstovą ji (ieškovė) kreipėsi į atsakovę, reikalaudama išsikeltų iš jai (ieškovei) asmeninės nuosavybės teise priklausančio buto. Atsakovė neišsikėlė ir ginčo bute gyvena iki šiol. Ieškinį grindė Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.613 straipsniu.

4Atsakovė J. G. nesutiko su ieškiniu ir priešieškiniu prašė teismą pripažinti negaliojančiomis: 1994 m. sausio 14 d. ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp jos mirusio sutuoktinio G. G. ir mirusios O. Č. ; 1997 m. gruodžio 29 d. šio buto pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp O. Č. ir A. O. bei mirusios V. O.; 2002 m. liepos 8 d. paveldėjimo teisės liudijimo dalį, pagal kurią A. O. , mirus V. O., paveldėjo mirusiajai priklausiusią vieną antrąją dalį ginčo buto; 2005 m. sausio 20 d. šio buto dovanojimo sutartį, kurios pagrindu atsakovas A. O. padovanojo ginčo butą dukrai – ieškovei A. Č. . Atsakovė nurodė, kad ginčo butas priklausė jai ir mirusiam sutuoktiniui G. G. bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Šio buto neketino parduoti, o tik įkeisti O. Č. , užtikrinant jų (J. G. G. G.) sūnaus R. V. 16 000 JAV dolerių dydžio paskolos grąžinimą O. Č. sūnui atsakovui R. Č. , grasinusiam jiems (J. G. G. G.) susidorojimu su jų sūnumi R. V. , negalėjusiu šios paskolos grąžinti sutartu laiku. Ginčo butas buvo įkeistas O. Č. – atsakovo R. Č. motinai, iki to laiko, kol atsakovės sūnus R. V. grąžins R. Č. visą skolą. Atsakovė nurodė, kad atsakovas R. Č. ir jau mirusi O. Č. įtikino juos (atsakovę ir jos mirusį vyrą), kad tokia įkeitimo forma, sudarant fiktyvią pirkimo-pardavimo sutartį, - galima. Sudarius buto pirkimo-pardavimo sutartį, pinigai už butą nebuvo sumokėti. Nors atsakovės sūnus R. V. dirbo ir mokėjo skolą dalimis, tačiau O. Č. , neperspėjusi atsakovės, 1997 metais perleido butą savo marčios tėvams – atsakovui A. O. ir V. O., o pastarajai mirus, paveldėjęs mirusios ginčo buto dalį, visą butą padovanojo dukrai – ieškovei A. Č. . Atsakovė teigė, kad apie ginčo buto perleidimą A. O ir V. O. ji sužinojo tik 2005 metais, kai ketino perduoti atsakovui R. Č. likusią jos sūnaus R. V. paskolos dalį ir susigrąžinti butą, įforminant į jį (butą) nuosavybės teises. Tačiau atsakovas R. Č. atsisakė paimti pinigus ir pareikalavo išsipirkti butą, sumokant rinkos kainą. Atsakovė teigė, kad ji ir jos vyras buvo taip apgauti. Atsakovė pažymėjo, kad A. O ir V. O., o taip pat ir A. Č. , įgydami ginčo butą, buvo nesąžiningi, nes, atsakovės įsitikinimu, žinojo, kad šis butas nepriklauso O. Č. – jis (butas ) buvo tik jai įkeistas, juo (butu) O. Č. niekada nesinaudojo, juo nesidomėjo, nemokėjo ir komunalinių mokesčių. Atsakovė prašė atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, nes apie savo teisių pažeidimą, ginčijamus sandorius sužinojo tik 2005 m. pavasarį.

5Vilniaus apygardos teismas 2007 m. spalio 29 d. ieškinį atmetė, priešieškinį patenkino. Pripažino: ginčo buto 1994 m. sausio 14 d. pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp G. G. ir O. Č. , įkeitimo sutartimi; 1997 m. gruodžio 29 d. ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp O. Č. bei A. O. ir J. A. negaliojančia ir taikė restituciją – grąžino iš mirusiosios O. Č. turto paveldėtojo atsakovo R. Č. atsakovui A. O. 52 000 Lt; negaliojančiu 2002 m. liepos 8 d. paveldėjimo teisės liudijimą dalyje dėl A. O. paveldėto ginčo buto dalies; 2005 m. sausio 20 d. dovanojimo sutartį dalyje dėl ginčo buto dovanojimo A. Č. R. Č. ir priteisė atsakovei J. G. iš atsakovų A. O. , R. Č. , ieškovės A. Č. lygiomis dalimis 300 Lt bylinėjimosi išlaidų, ir į valstybės biudžetą 3 480,40 Lt bylinėjimosi išlaidų lygiomis dalimis iš ieškovės A. Č. , atsakovų A. O. ir R. Č. .

6Teismas konstatavo, kad bylos duomenys įrodo, kad atsakovės J. G. sūnus R. V. pasiskolino iš O. Č. 28 000 JAV dolerių, nors realiai paskolos teisiniai santykiai jį siejo su R. Č. . Šią aplinkybę iš dalies patvirtino ir atsakovas R. Č. bei byloje esanti paskolos sutartis, pagal kurią R. V. skolinosi iš R. Č. 45 000 Lt, t. y. 11 250 JAV dolerių. Teismas, remdamasis šia aplinkybe, liudytojų parodymais bei kitais byloje surinktais įrodymais, patvirtinančiais, jog R. V. dalimis atsiskaitinėjo su R. Č. iš darbo užmokesčio bei pardavęs jam ir jo tėvui nuosavybės teise priklausantį butą, esantį ( - ), O. Č. už 12 000 JAV dolerių, padarė išvadą, kad paskoliniai teisiniai santykiai R. V. siejo būtent su atsakovu R. Č. . Teismo įsitikinimu, aplinkybė, jog butas, esantis, ( - ), buvo perduotas ne tiesiogiai R. Č. , kaip skolos dalies grąžinimas, o įformintas jo motinos O. Č. vardu, leidžia daryti išvadą, jog tikroji paskolos sutarties šalis bei teisinių santykių dalyvis buvo būtent atsakovas R. Č. . Teismas, vertindamas R. Č. paaiškinus, nurodė, kad jie skirtingi ir pakankamai prieštaringi, nes apklausiant jį liudytoju, pastarais aiškino, kad ginčo butą jo motina O. Č. nupirko, nes vertėsi nekilnojamojo turto verslu, tačiau jam duodant paaiškinimus, kaip atsakovui byloje, teigė, kad butas buvo įkeistas. Dėl to teismas laikė, kad šalys, sudarydamos ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartį, ją laikė tik formaliu veiksmu ir iš tikrųjų neketino sukurti realių pirkimo-pardavimo teisinių santykių. Teismas pažymėjo, kad šią išvadą patvirtina ir tolimesni šalių veiksmai: G. G. ir J. G. ir toliau gyveno bute, mokėjo komunalinius mokesčius. Teismo nuomone, dalinai apsimestinį sandorį įrodo ir sutartyje nurodyta pakankamai maža sandorio kaina (4 000 Lt). Teismas atmetė liudytojo K. G. nurodytą aplinkybę, kad O. Č. nusipirko butą iš G. G. maždaug už 40 000 Lt, kadangi, kaip nurodė ieškovė, butas buvo parduotas už sutartyje numatytą kainą. Apsimestinį sandorį iš dalies patvirtina ir tai, kad atsakovas R. Č. po minėtos sutarties sudarymo jokio reikalavimo R. V. dėl paskolos grąžinimo nereiškė. Atsižvelgdamas į visas šias aplinkybes teismas padarė išvadą, kad ginčo buto pirkimo-pardavimo sandoris buvo sudarytas nekilnojamojo daikto įkeitimo sandoriui pridengti. Teismas tenkino atsakovės J. G. reikalavimą pripažinti ir kitus buto perleidimo sandorius negaliojančiais, nes šių sandorių negaliojimas buvo grindžiamas pirmojo sandorio negaliojimo pagrindu. Teismas konstatavo, kad tarp mirusio G. G. ir O. Č. buvo sudaryta ne buto pirkimo-pardavimo, bet įkeitimo sutartis, o tai reiškia, teismo įsitikinimu, jog buto savininkais išliko G. G. ir atsakovė J. G. , ir padarė išvadą, kad įkeistas ginčo butas negalėjo būti perleistas kitiems asmenims, todėl visi kiti po buto įkeitimo sudaryti ir atsakovės J. G. ginčijami sandoriai pirmos instancijos teismo pripažinti negaliojančiais. Teismas taip pat sprendė, kad mirus V. O., atsakovo A. O. paveldėjimo teisės liudijimas turi būti panaikinamas dalyje dėl ginčo buto paveldėjimo. 1997 m. gruodžio 29 d. buto pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp O. Č. ir V. O. ir A. O. , teismas pripažino negaliojančia vadovaudamasis 1964 metų redakcijos CK 47, 51 straipsnių pagrindu, t. y. kai sandoris, prieštarauja tiek imperatyvioms teisės normoms, tiek sudarytas dėl akių. Spręsdamas klausimą dėl restitucijos taikymo galimybės ir dėl to, ar atsakovas A. O. buvo sąžiningas įgijėjas, teismas paminėjo, kad A. O ir V. O. buvo artimuose santykiuose su buto pardavėja O. Č. , nes jie (A. O ir V. O.) buvo tuo metu O. Č. marčios – ieškovės A. Č. tėvai. Be to, ginčo butą jie (A. O ir V. O.) įsigijo jo neapžiūrėję, nepasidomėję, kas jame gyvena, nepranešę apie savo ketinimą įsigyti butą ginčo bute gyvenantiems asmenims, todėl jie nelaikytini sąžiningais įgijėjais. Dėl to teismas sprendė, kad atsakovui A. O. turi būti grąžinama visa tai, ką jis gavęs pagal sandorį ir mirusios O. Č. , t.y. 52 000 Lt, pritiesiant iš mirusios įpėdinio atsakovo R. Č. . Pasisakydamas dėl 2005 m. sausio 20 d. dovanojimo sutarties, kuria A. O. padovanojo butą dukrai A. Č. , teismas ją taip pat pripažino negaliojančia kaip sandorį, prieštaraujantį imperatyvioms įstatymų normoms (CK 1.80 str.). Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju taikyti CK 1.87 straipsnio trečiąją dalį nėra pagrindo, kadangi pripažinus, jog pirmasis sandoris savo teisinėmis pasekmėmis atitinka įkeitimo sandorį, bei įvertinus asmenų, kurie įgijo teises į butą apsimestinio sandorio pagrindu, veiksmus nelaikytina, kad tretieji asmenys buvo sąžiningi. Pasisakydamas dėl senaties termino taikymo atsakovės J. G. priešieškinio reikalavimams, teismas pažymėjo, kad ieškinio senaties terminas šiai pirkimo-pardavimo sutarčiai ginčyti nebuvo praleistas, nes tiek atsakovė J. G. , tiek ir jos miręs sutuoktinis suprato ir pagrįstai laikė, kad sudarytas buto pirkimo-pardavimo sandoris yra buto įkeitimo sandoris, todėl teismas sprendė, kad atsakovė J. G. apie savo pažeistą teisę, t.y. apie tai, kad ginčo butas Naujininkų gatvėje buvo 1997 metais perleistas A. O ir V. O., o vėliau padovanotas jų dukrai A. Č. , sužinojo tik 2005 m. gegužės mėnesį, kai siekė grąžinti R. Č. likusią R. V. skolą bei prašė įforminti jai ginčo buto nuosavybę, o atsakovas R. Č. atsisakė pinigus paimti ir grąžinti butą, informavęs atsakovę ir jos vyrą apie tai, kad butas yra perleistas tretiesiems asmenims. Todėl, teismo įsitikinimu, ieškinio senaties terminas skaičiuotinas ne nuo ginčijamo sandorio sudarymo dienos, o nuo sužinojimo apie pažeistą teisę dienos. Teismas sprendė, kad visiškai patenkinus atsakovės J. G. priešieškinį, ieškovės A. Č. ieškinys dėl atsakovės J. G. iškeldinimo negali būti tenkinamas, nes butas išliko J. G. ir jos mirusio vyro nuosavybe ir pirkimo-pardavimo sutartimi bei vėlesniais sandoriais ieškovės A. Č. nuosavybėn neperėjo.

7Apeliaciniu skundu A. Č. prašo šį teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, priešieškinį atmesti. Skundą, prie kurio prisidėjo atsakovai A. O. ir R. Č. , grindžia šiais argumentais:

  1. Teismas neatsižvelgė į tai, kad O. Č. pardavė ginčo butą dėl to, kad reikėjo pinigus pablogėjus sveikatai. Nei ji (O. Č. ), nei jos sūnus R. Č. nesikreipė į atsakovę J. G. , kad būtų gražinta menama skola, o tai įrodo, kad O. Č. ir R. Č. buvo įsitikinę, jog 1994 m. sausio 14 d. sutartimi turtas buvo nupirktas ir perėjo jų nuosavybėn. Teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad siekdama apgauti atsakovę ir jos mirusį vyrą, O. Č. galėjo nevaržomai ginčo butą įkeisti, perleisti nepažįstamiems asmenims ar kaip nors kitaip suvaržyti teises į jį, tuo užkirsdama galimybę J. G. reikalauti ginčo turto teismine tvarka. Be to, byloje nustatyta, kad O. Č. leido atsakovei su vyru gyventi ginčo bute tik iš gailesčio, nes jos sūnus R. Č. ir atsakovės J. G. sūnus R. V. buvo geri pažįstami, juos siejo ir bendras darbas. Visos šios aplinkybės atskleidžia tai, kad tikroji sandorio šalių valia buvo sudaryti ne įkeitimo sutartį, o pirkimo-pardavimo sutartį.
  2. Teismas neteisingai įvertino liudytojo R. V. parodymus apie tai, kad jis (R. V. ) neturėjo paskoliniai santykių su O. Č. . Atsakovas R. Č. niekuomet netvirtino, kad R. V. nesiskolino iš jo mirusios motinos pinigų. Šią teismo išvadą paneigia Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą. Teismas privalėjo atsižvelgti į šį byloje esantį rašytinį įrodymą ir į tai, kad materialios teisės normos draudžia ginčyti rašytinę paskolos sutartį liudytojų parodymais (CK 6.875 str.). Byloje esantis rašytinis įrodymas – pakvitavimas atitinka paskolos sutarties sampratą, apibrėžtą CK 6.870 straipsnyje. Teismas padarė Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 263 straipsnio pažeidimą ir dėl to priėmė nepagrįstą ir nemotyvuotą sprendimą. Teismas taip pat nepagrįstai nurodė, kad R. Č. teismo posėdyje teigė, kad R. V. dirbdamas UAB ,,Rolikas“ uždirbtais pinigais atsiskaitinėjo su juo bei kad R. V. dalį skolos R. Č. padengė, parduodamas jam ir jo tėvui nuosavybės teise priklausantį butą, esantį ( - ). Byloje tokias aplinkybes patvirtinančių įrodymų nėra. Teismas taip pat nepagrįstai pasisakė, kad atsakovo R. Č. paaiškinimai civilinėje byloje prieštaringi, nes atsakovas visuomet teigė, kad butas buvo nupirktas, t. y. kad jo mirusi mama ir atsakovės J. G. miręs vyras sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, o kalbėdamas apie įkeitimą, atsakovas tik paaiškino, kad jam buvo žinoma jog finansinių problemų turėję atsakovė ir jos vyras šiuos butus buvo užstatę už paskolas kitiems kreditoriams. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino R. Č. paaiškinimus, nepagrįstai atmetė liudytojo K. G. parodymus, kurie įrodo, kad tikroji sutarties šalių valia buvo sudaryti ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartį.
  3. Atsakovė J. G. teigė, kad ji ir jos sūnus R. V. yra labai artimi, sūnus jai viską papasakoja, tuomet, atsižvelgiant į R. V. parodymus apie tai, kad 1997 metais, kai jis dirbo UAB ,,Rolikas“, jam R. Č. pasakė apie ginčo buto perleidimą kitiems asmenims, galima daryti išvadą, kad jau 1997 metais atsakovei buvo žinoma aplinkybė, kad ginčo butas yra parduodamas. Tai patvirtina ir atsakovas A. O. , kuris nurodo, kad prieš perkant butą, jis su žmona buvo nuvykęs pas J. G. G. G. į namus, apžiūrėjo butą, kalbėjosi su nuomininkais. Tačiau atsakovė tuomet jokių veiksmų nesiėmė. Tai patvirtina ieškovės poziciją apie tai, kad ginčo butas atsakovei J. G. G. G. nepriklausė ir ji jame gyveno tik kaip nuomininkė. Be to nustatyta, kad O. Č. 1995 m. vasario 13 d. sudarė sutartį dėl energijos tiekimo ir vartojimo. Ši aplinkybė patvirtina, didesnę tikimybę, kad ginčijamas sandoris buvo buto pirkimo-pardavimo sutartis.
  4. Atsakovės paaiškinimai vertintini kritiškai, nes priešieškinyje ji teigė, kad buvo grasinta sūnui dėl susidorojimo, todėl ji ir įkeitė butą. Tačiau pats sūnus liudytojas R. V. nurodo, kad santykiai su R. Č. draugiški, jis niekuomet jam negrasino. Taip pat teismo posėdžio metu atsakovė teigė, kad apie sūnaus paskolą ji sužinojo tik 2005 metais. Todėl neaišku, kokiai gi paskolai užtikrinti buvo sudarytas apsimestinis sandoris 1994 metais.
  5. Pripažįstant 1994 m. sausio 14 d. pirkimo-pardavimo sutartį įkeitimo sutartimi, būtina nustatyti solinį įsipareigojimą. Tačiau teismo sprendime nėra apie tai pasisakyta, ir jis nėra nustatytas. Be to, atsakovė savo priešieškinyje nurodo, kad ji suprato sudarant apsimestinį sandorį, t.y. veikė nesąžiningai. Ginčui taikytina CK 1.87 straipsnio 3 dalis, kadangi A. Č. O. Č. ir A. O. yra sąžiningi ginčo buto įgijėjai ir prieš juos negali būti panaudotas apsimestinio sandorio sudarymo faktas.
  6. Teismas nepagrįstai nepritaikė CK 4.93 straipsnio – nelaikė atsakovo A. O. ir ieškovės A. Č. sąžiningais įgijėjais. Atsakovas buvo nuvykęs apžiūrėti butą, kalbėjosi su nuomininkais. Nėra paneigta ir ta aplinkybė, kad jis leido jiems gyventi ginčo bute tik todėl, kad taip buvo sutarta su O. Č. . Be to, sandoris tarp A. O. ir O. Č. negali būti pripažintas nesąžiningu, nes atsakovė J. G. neįrodė, kad A. O. elgėsi nesąžiningai, o šiuo atveju preziumuojama, kad A. O. yra sąžiningas įgijėjas. Vienintelis atsakovės pateiktas įrodymas – komunalinių mokesčių mokėjimas, kitų įrodymų atsakovė nepateikė. Atkreiptinas dėmesys, kad O. Č. perleidžiant ginčo butą A. O ir V. O., ieškovė nebuvo jos marti, o byloje nėra įrodymų, jog O. Č. ir A. O ir V. O. būtų artimai bičiuliavęsi.
  7. Teismas nepagrįstai netaikė ieškinio senaties termino, nes R. V. teismo posėdžio metu nurodė, jog apie ginčo buto pardavimą A. O ir V. O. iš R. Č. sužinojo dar 1997 metais. Aplinkybė, jog prieš pirkdami ginčo butą A. O ir V. O. jame nesilankė, neįrodyta. Priešingai – atsakovas A. O. teismui patvirtino, jog jie žinojo apie bute gyvenančius nuomininkus, buvo nuvykę aptarti tolesnių jų gyvenimo sąlygų.

8Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė J. G. prašė jį atmesti kai nepagrįstą. Nurodė, jog R. Č. jos sūnui tiesiogiai negrasino – grasinimai buvo pareikšti J. G. ir jos mirusiam sutuoktiniui. Apie įkeitimo sandorį, priešingai nei teigia apeliantė, atsakovė sužinojo dar 1994 metais.

9Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

10Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas neįsiteisėjusį pirmosios instancijos teismo sprendimą, įvertina sprendimo teisinį, faktinį pagrindą, neperžengiant apeliacinio skundo ribų (CPK 301 str.), ir ex officio absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus (CPK 263 str., 320 str. 1 ir 2 d.). Nustačius bent vieną iš pastarųjų (absoliučių) pagrindų, skundžiamas teismo sprendimas turi būti panaikinamas, neatsižvelgiant į tai, kokią įtaką padarytas pažeidimas turėjo šio teismo sprendimo teisėtumui. CPK 176 straipsnio 1 dalyje ir 185 straipsnyje įtvirtinta pirmosios instancijos teismo pareiga visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištirti esmines bylos aplinkybes, nustatyti objektyvią tiesą ir priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 259, 263 str.). Teisėtu teismo sprendimu pripažįstamas toks sprendimas, kuris priimtas nepažeidžiant teisės normų (procesinių, materialinių) reikalavimų, esminių teismo procesą reglamentuojančių taisyklių (CPK 263 str.). Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, nustatė, kad teismas skundžiamame sprendime padarė proceso teisės normų pažeidimą, nusprendęs dėl neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisių ir pareigų, o tai yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, dėl kurio skundžiamas sprendimas pripažįstamas neteisėtu. Šio sprendimo negaliojimo pagrindo konstatavimas reiškia, kad pirmosios instancijos teisme nebuvo tinkamo proceso. Todėl šis teismo sprendimas naikinamas ir byla perduodama nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 1 p., 329 str. 2 d. 2 p.).

11CPK įtvirtintos nuostatos, sudarančios sąlygas visiems suinteresuotiems materialinių teisnių santykių subjektams dalyvauti teismo procese ir ginti savo pažeistas ar ginčijamas teises bei įstatymo saugomus interesus. Suinteresuotumą byloje turintiems asmenimis priskiriami ir tretieji asmenys (pareiškiantys ir nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų) [CPK 37, 46, 47 str.]. CPK įtvirtinto trečiųjų asmenų instituto tikslas – išvengti situacijos, kai teismo sprendimu pakeitus ginčo šalių tarpusavio santykius tai gali daryti tiesioginę įtaką kitų asmenų tam tikroms teisėms ir pareigoms dėl jų (asmenų) ryšio su materialiniu teisiniu ginču. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vienoje nutartyje yra pažymėjęs, kad teismo sprendimas, kuriuo byla išsprendžiama iš esmės, visada skirtas konkrečioms šalims (byloje dalyvaujantiems asmenis), konkretiems jų tarpusavio materialiniams teisiniams santykiams, ir teismas neturi teisės spręsti klausimo dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. gegužės 29 d. civilinė byla Nr. 3K-3-361/2006, 2006 m. liepos 3 d. civilinė byla Nr. 3K-3-430/2006). Kategoriškas draudimas teismo sprendime pareikšti nuomonę dėl neįtrauktų į bylą asmenų teisių ir pareigų įtvirtintas ir CPK 266 straipsnyje. Aiškindamas ,,nusprendimo“ sąvoką Lietuvos Aukščiausiasis teismas pažymėjo, kad ,,nusprendimas suprantamas kaip teisių ar pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. gegužės 29 d. civilinė byla Nr. 3K-3-361/2006, 2006 m. liepos 3 d. civilinė byla Nr. 3K-3-430/2006).

12Skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu buvo patenkintas atsakovės J. G. priešieškinio reikalavimas: ginčo buto pirkimo – pardavimo sutartis, sudaryta tarp G. G. ir O. Č. pripažinta įkeitimo sutartimi, o ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartis, sudaryta tarp O. Č. ir A. O ir V. O., šio buto dovanojimo sutartis, sudaryta tarp A. O. ir ieškovės A. Č. , bei šio buto dalis paveldėjimo teisės liudijimo pripažinti negaliojančiais.

13Įkeitimu kreditoriui (įkaito turėtojui) užtikrinama teisė, skolininkui neįvykdžius įkeitimu užtikrintos prievolės, gauti savo reikalavimo patenkinimą iš įkeistojo turto vertės (CK 198, 199, 200 str. (1994 m. gegužės 17 d. įstatymo Nr. I-459, įsigaliojusio 1994 m. birželio 10 d. redakcija), galioję atsakovės ginčijamo buto pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo metu, o taip pat ir CK, įsigaliojusio 2001 m. liepos 1 d., 4.198, 4.199, 4.200, 4.206 str.). Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nustatė, kad 1994 m. sausio 14 d ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartimi, sudaryta tarp G. G. ir O. Č. , šis butas buvo įkeistas užtikrinant J. G. sūnaus R. V. paskolos grąžinimą atsakovui R. Č. , t.y. teismas konstatavo paskolinius santykius tarp R. Č. ir R. V. ir trečiojo asmens (atsakovės J. G. ) ginčo buto įkeitimą kreditoriaus R. Č. reikalavimui užtikrinti. Kaip jau minėta, įkaito turėtojas įgyja teisę nukreipti išieškojimą į įkeitimo objektą, jeigu prievolė nėra įvykdyta. Iš teismo sprendimo turinio akivaizdu, kad R. V. yra nagrinėjamų materialiųjų procesinių teisinių santykių dalyvis – paskolos, kurios gražinimas užtikrintas buto įkeitimu, gavėjas ir byloje turi suinteresuotumą. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamas sprendimas, konstatavus paskolinius santykius tarp atsakovo R. Č. ir liudytojo R. V. ir ginčo buto pirkimo-pardavimo sandorį pripažinus įkeitimo sandoriu R. V. paskolai užtikrinti, gali turėti įtakos R. V. teisinei padėčiai ir jis (R. V. ) turėjo būti įtraukas dalyvauti byloje trečiuoju asmeniu. Šis proceso teisės normų pažeidimas (CPK 47 str. ir 266 str.) – absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas ir sietinas su netinkamu procesu pirmosios instancijos teisme. Todėl, kad šalys neprarastų galimybės pasinaudoti viena teismo instancija, byla, įtraukus R. V. bylos dalyviu, turi būti nagrinėjama pakartotinai pirmosios instancijos teisme.

14Nustačius absoliutų teismo sprendimo negaliojimo pagrindą, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų nepasisakoma.

15Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Nutarė

16Vilniaus apygardos teismo 2007 m. spalio 29 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Ryšiai