Byla 2A-547-560/2013
Dėl laukinio žvėries padarytos žalos atlyginimo, tretieji asmenys H. S., Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Romualdos Janovičienės, Dalios Kačinskienės ir Dainiaus Rinkevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. S. ir atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. kovo 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. S. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl laukinio žvėries padarytos žalos atlyginimo, tretieji asmenys H. S., Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos,

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas V. S. pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašė iš atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, priteisti ieškovo V. S. naudai 7 079,73 Lt žalos atlyginimo; 6 proc. dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Teigė, kad 2010-05-10 apie 22.20 val. ieškovo sūnui H. S. vairuojant ieškovui V. S. nuosavybės teise priklausantį automobilį ( - ) įvyko eismo įvykis, kai kelyje Šiauliai-Palanga 88 km 800 m automobilis susidūrė su staiga į važiuojamąją kelio dalį išbėgusia stirna, ko pasėkoje buvo apgadinta ieškovui priklausanti transporto priemonė ( - ), valst. Nr. ( - ) Laukinio gyvūno automobiliui padaryta žala įvertinta 7 079,73 Lt. Ieškovas teigė, kad šią žalą turi atlyginti Lietuvos valstybė, nes laisvėje gyvenantys laukiniai gyvūnai nuosavybės teise priklauso valstybei, o autoįvykio metu laukinio žvėries padarytos žalos atlyginimo atveju taikytina CK 6.267 str. 1 d. analogija.

5Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, pateikė atsiliepimą į ieškinį, kurį prašė atmesti. Teigė, kad įstatymai nenumato valstybės pareigos atlyginti laukinių gyvūnų padarytą žalą, patirtą autoįvykio metu dėl susidūrimo su laukiniu gyvūnu. Stirnos iššokimas į kelią konkrečiame kelio ruože yra atsitiktinumas, aplinkybė, kurios negalima buvo numatyti ir ši aplinkybė šalina atsakovo atsakomybę. Pažymėjo, kad byloje nepateikta įrodymų, jog autoįvykio vieta yra avaringa, reikalinga specialaus ženklinimo ar specialių priemonių įrengimo, o dėl žalos atsiradimo kaltas automobilio vairuotojas, nes nebuvo pakankamai rūpestingas ir apdairus. Nurodė, kad neleidžiama pagal analogiją taikyti specialių teisės normų.

6Trečiasis asmuo H. S. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo ieškinį visiškai palaikė ir prašė jį tenkinti.

7Trečiasis asmuo Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos pateikė atsiliepimą į ieškinį, kurį prašė atmesti. Nesutiko, kad pagal analogiją taikytina CK 6.267 str. 1 d., jog valstybei kyla griežtoji atsakomybė be kaltės. Pagal analogiją negalima taikyti specialiųjų teisės normų. Nenustačius visų deliktinės atsakomybės sąlygų atsakomybė negali kilti. Nėra jokio pagrindo konstatuoti valstybės veiksmų neteisėtumo, valstybė tinkamai vykdė ir vykdo pareigą užtikrinti laukinių gyvūnų apsaugą, saugų eismą keliuose. Nurodė, kad dėl žalos atsiradimo kaltas transporto priemonės vairuotojas.

8Trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija pateikė rašytinius paaiškinimus ir nurodė, kad ieškinys nepagrįstas, todėl prašė jį atmesti. Pažymėjo, kad ieškovas neįrodė civilinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų, t.y., neteisėtų valstybės veiksmų, kaltės ir priežastinio ryšio, o neįrodžius visų šių sąlygų valstybei nekyla pareiga atlyginti žalą. Asmuo, valdantis didesnio pavojaus šaltinį, nebuvo pakankamai rūpestingas ir apdairus. Nurodė, kad griežtąją atsakomybę reglamentuojančios teisės normos yra specialiosios normos bendrosios deliktinės atsakomybės atžvilgiu, todėl, vadovaujantis CK 1.8 str. 3 d., jų analogija negalima.

9Ieškovo V. S. atstovas teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu patikslino ieškinio žalos dydį – prašė priteisti 4 896 Lt žalos atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidas.

10II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

11Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2012-03-30 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovui V. S. 2 448 Lt žalos atlyginimo, 293 Lt bylinėjimosi išlaidų, iš viso – 2 741 Lt, bei 5 proc. dydžio palūkanas už priteistą 2 448 Lt sumą nuo 2010-07-09 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi 2010-12-10 teismo nutartimi paskirta ekspertize, kurią teismo pavedimu atliko Lietuvos teismo ekspertizės centras ir kurioje pateiktos eksperto išvados dėl automobilio sugadinimų, bei UAB „Pajūrio autorika“ automobilio vertinimu, kuris nurodė, kad įvertinus automobilio vertę iki autoįvykio ir jo likutinę vertę, susidarė 4 896 Lt nuostoliai. Teismas nesutiko su ieškovo teiginiais, kad sprendžiant dėl valstybės atsakomybės už laukinių gyvūnų padarytą žalą, turi būti taikoma CK 6.267 str. 1 d. analogija, ir rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) suformuota praktika, kad už laukinio žvėries eismo įvykio metu padarytą žalą privalėtų atsakyti laukinio žvėris savininkė – valstybė, nustačius visas CK 6.246-6.249 str. įtvirtintas būtinąsias civilinei atsakomybei kilti sąlygas. Tačiau nurodė, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog sugadinimai ieškovui nuosavybės teise priklausančiam automobiliui padaryti būtent 2010-05-10 autoįvykio metu, be to, autoįvykio vietą, remdamasis byloje pateiktais duomenimis, traktavo kaip avaringą, dėl to pažymėjo, kad specialūs kelio ženklai autoįvykio kelio atkarpoje galėjo būti įrengti dar prieš 2010-05-10 autoįvykį. Atsižvelgdamas į tai teismas nustatė, kad atsakovas, kaip laukinių gyvūnų savininkas, nebuvo pakankamai rūpestingas ir atidus, todėl neužtikrino saugaus eismo kelyje, nesuteikė reikiamos apsaugos laukinei gyvūnijai. Toks atsakovo kaltas neveikimas yra priežastiniame ryšyje su ieškovo turtui atsiradusia dėl automobilio susidūrimo kelyje su laukiniu gyvūnu žala ir yra visos atsakovo civilinei deliktinei atsakomybei kilti sąlygos. Tačiau, kita vertus, teismas taip pat pažymėjo, kad automobilio vairuotojas taip pat nebuvo pakankamai rūpestingas ir apdairus, atsižvelgiant į tuometines oro sąlygas, vairavo per dideliu greičiu, todėl ieškovo reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo tenkintas iš dalies, 50 proc. sumažinant prašomą priteisti žalos atlyginimą.

12III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

13Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012-03-30 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti. Pažymi, kad ieškovas ieškinyje ir teismas 2012-03-30 sprendime nenurodė, kokių norminių aktų reikalavimai buvo pažeisti nei vykdant laukinės gyvūnijos savininko, nei kelio savininko teises ir pareigas, taip pat ieškovas neįrodė jokių valstybės ar jos įgaliotos institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) laukinės gyvūnijos naudojimo, valdymo ir disponavimo ja atvejų ar kitų deliktinės atsakomybės sąlygų, dėl to nesant įrodytai bent vienai deliktinės atsakomybės sąlygai, atsakomybė negali kilti. Nurodė, kad teismas padarė neteisingą ir niekuo nepagrįstą išvadą, kad magistralinio kelio ruožas Plungės rajono ribose, kurio ilgis yra 6 km, yra pavojingas, kad kelio savininkas nesielgė apdairiai ir nesiėmė visų priemonių rizikos laipsniui sumažinti, nes šie teiginiai nepagrįsti jokiais įrodymais, statistiniais ar kitokiais duomenimis, pagrindžiančiais šias aplinkybes. Taip pat pažymėjo, kad pagal CK 1.8 str. 3 d. neleidžiama pagal analogiją taikyti specialių teisės normų, t.y. bendrųjų taisyklių išimtis nustatančių teisės normų. Mano, kad griežtąją atsakomybę reglamentuojančios teisės normos yra specialiosios normos bendrosios deliktinės atsakomybės atžvilgiu, todėl jų analogija nėra galima.

14Trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašė atsakovo apeliacinį skundą tenkinti. Pažymėjo, kad sutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad valstybė reikiamai nekontroliavo stirnų populiacijos Plungės rajone. Rėmėsi teorine medžiaga ir faktiniais duomenimis, kad Lietuvoje stirnų sezoninės migracijos nevyksta, todėl dėsningo jų pasirodymo keliuose nustatyti neįmanoma, o stirnų populiacijos gausa valstybėje reguliuojama pakankamai, dėl to nėra teisinio pagrindo teigti, kad buvo (ar yra) kokie nors neteisėti veiksmai. Mano, kad negalima viso kelio ar didelės jo dalies avaringumą vertinti pagal bendrus duomenis, kurie neatspindi konkretaus kelio ruožo avaringumo. Pažymi, kad vairuotojas, kaip protingas ir rūpestingas asmuo, privalo įvertinti savo automobilio technines galimybes, esamas eismo sąlygas, matomumą, vairavimo įgūdžius ir pasirinkti tokį važiavimo greitį ir būdą, kad nekeltų pavojaus sau, tretiesiems asmenims ir aplinkai. Nurodo, kad ieškovas neįvykdė pareigos įrodyti nuostolių atsiradimo ryšį su valstybės veiksmais, todėl nebuvo pagrindo konstatuoti, kad tarp atsakovo veiksmų ir ieškovo patirtos žalos egzistuoja priežastinis ryšys.

15Ieškovas V. S. pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, kuriuo prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškovo ieškinį tenkinti visiškai bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Papildomai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai ir motyvuotai nustatė, kad yra visos sąlygos, reikalingos valstybės atsakomybei dėl laukinės stirnos sukelto eismo įvykio atsirasti, egzistuoja. Pažymi, kad teismas sprendime aiškiai nurodė, jog atsakovas nevykdė tiek pareigos užtikrinti eismo saugumą keliuose, tiek tinkamai valdyti jos nuosavybėje esančius laukinius gyvūnus, t.y. tinkamai nepaženklino kelio ruožo bei nesiėmė priemonių izoliuoti gyvūnus.

16Ieškovas V. S. pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012-03-30 sprendimo, kuriuo prašė teismo sprendimą pakeisti ir tenkinti ieškovo ieškinį visiškai priteisiant iš atsakovo 4 896 Lt žalos atlyginimo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad šiuo atveju, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindo teigti, jog automobilio vairuotojas veikė esant dideliam jo neatsargumui, nes pasirinko saugų greitį (leistinas greitis susidūrimo su laukiniu gyvūnu vietoje buvo 90 km/val., o vairuotojas, įvertinęs oro sąlygas, važiavo 80 km/val. greičiu), buvo visiškai blaivus, transporto priemonė buvo techniškai tvarkinga. Be to, mano, kad pripažinus, jog ieškovui žala kilo dėl atsakovo kalto neveikimo, teismo įvertintas 50 proc. atsakovo kaltės laipsnis nėra adekvatus, o teismas turėjo vadovautis CK 6.263 str. 2 d. numatyta pareiga atsakingam asmeniui už padarytą žalą atlyginti visiškai.

17Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, pateikė atsiliepimą į ieškovo V. S. apeliacinį skundą, kuriuo ieškovo apeliacinį skundą prašė atmesti ir tenkinti atsakovo apeliacinį skundą – panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012-03-30 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti. Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai ir objektyviai įvertino aplinkybes ir pateiktus įrodymus dėl vairuotojo dalinės atsakomybės nustatymo bei palaikė argumentus, išdėstytus teismui pateiktame apeliaciniame skunde.

18Trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija pateikė atsiliepimą į ieškovo apeliacinį skundą, kuriuo palaikė atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą išdėstytus argumentus ir prašė apelianto V. S. apeliacinį skundą atmesti.

19Tretieji asmenys H. S. ir Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos atsiliepimų į apeliantų apeliacinius skundus nepateikė.

20IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

21Atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas, o ieškovo apeliacinis skundas atmestinas.

22Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. kovo 30 d. sprendimo dalis, kuria tenkintas ieškovo reikalavimas priteisti dalį žalos atlyginimo, keistinas (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).

23Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti, ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas, išnagrinėjęs bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.

24Byloje ištirtais ir įvertintais įrodymais nustatyta, kad 2010-05-10 apie 22.20 val. Plungės r., kelio Šiauliai-Palanga 88 km 800 m įvyko eismo įvykis, kurio metu ieškovo V. S. sūnus H. S., vairuodamas ieškovui nuosavybės teise priklausantį apdraustą automobilį ( - ), valst. Nr. ( - ) susidūrė su stirna. Šiame kelio ruože nebuvo pastatytas nei kelio ženklas „Laukiniai žvėrys“, nei įrengtos kelio apsaugos nuo laukinių žvėrių. Autoįvykio metu transporto priemonė buvo apgadinta, todėl ieškovo automobiliui padaryta žala įvertinta 7 079,73 Lt. Vėliau ieškovas, remdamasis UAB „Pajūrio autorika“ atliktu automobilio vertinimu, prašomos atlyginti žalos dydį sumažino iki 4 896 Lt. Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Plungės policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus Kelių policijos poskyrio 2010-05-11 nutarimu nutarta nepradėti administracinio teisės pažeidimo bylos H. S., nes vairuotojas savo veiksmais kelių eismo taisyklių nepažeidė ir jo veikloje nėra administracinio teisės pažeidimo sudėties. Ieškovas V. S. ieškiniu prašė iš Lietuvos valstybės priteisti jam 4 896 Lt žalos atlyginimą. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas skundžiamu 2012-03-30 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Apelianto Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, teigimu, ieškovas neįrodė jokių valstybės ar jos įgaliotos institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) laukinės gyvūnijos naudojimo, valdymo ir disponavimo ja atvejų ar kitų deliktinės atsakomybės sąlygų, dėl to nesant įrodytai bent vienai deliktinės atsakomybės sąlygai, atsakomybė negali kilti. Apelianto V. S. manymu, pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai ir motyvuotai nustatė, kad yra visos sąlygos, reikalingos valstybės atsakomybei dėl laukinės stirnos sukelto eismo įvykio atsirasti, egzistuoja, tačiau mano, kad šiuo atveju nepagrįstai konstatuota ir vairuotojo kaltė.

25Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliaciniuose skunduose nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundų faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentus, byloje surinktus įrodymus, vadovaudamasis LAT suformuota praktika, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog ieškovo V. S. nagrinėjamoje byloje pareikštas ieškinys yra iš dalies tenkintinas. Byloje surinkti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, neturi būti taikoma civilinė atsakomybė ir atsakovas ieškovui neturi atlyginti jo nurodytus patirtus nuostolius, t. y. sumokėti 2 448 Lt (CPK 12, 176-185 str.).

26Iš bylos duomenų nustatyta, kad prievolės šalių iki teisės pažeidimo nesiejo teisiniai santykiai, t.y. turtinė prievolė, atsiradusi dėl žalos, nesusijusi su sutartiniais santykiais, todėl šioje byloje sprendžiamas atsakovo deliktinės atsakomybės klausimas. CK 6.263 str. 3 d. nurodyta, kad įstatymų nustatytais atvejais asmuo privalo atlyginti dėl kito asmens veiksmų atsiradusią žalą arba savo valdomų daiktų padarytą žalą. Gyvūnai pagal įstatymą prilyginami daiktams; jų savininkas, įgyvendindamas nuosavybės teisę, privalo laikytis teisės aktų reikalavimų (CK 4.41 str.). Pagal Laukinės gyvūnijos įstatymo 3 str., laukinių gyvūnų, gyvenančių laisvėje, savininkė yra valstybė. Atsakomybės už gyvūnų padarytą žalą bendrasis reglamentavimas pateiktas CK 6.267 str., kurio 1 d. nustatyta naminių gyvūnų arba asmens žinioje esančių laukinių gyvūnų savininkų pareiga atlyginti žalą. Šio straipsnio 2 d. nustatyta, kad laukinių žvėrių padaryta žala atlyginama įstatymų nustatyta tvarka. Tokia įstatymo nuostata reiškia, kad laukinio žvėries padaryta žala pagal įstatymą turi būti atlyginama, tačiau CK nedetalizuota žalos atlyginimo tvarka. LAT 2009-03-24 ir 2009-11-23 nutartyse civilinėse bylose Nr. 3K-3-138/2009 ir Nr. 3K-3-509/2009 konstatuota, kad, sprendžiant dėl laukinio žvėries padarytos žalos atlyginimo, pagal analogiją taikytina CK 6.267 str. 1 d. Tačiau vėlesnėje jurisprudencijoje kasacinis teismas detalizavo įstatymo analogijos taikymo laukinių žvėrių žalos atlyginimo civiliniams teisiniams santykiams galimybę bei sąlygas ir konstatavo, kad pagal įstatymo analogiją ginčo santykiams taikytina CK 6.267 str. 1 d., tačiau, atsižvelgiant į CK 1.8 str. 3 d. įtvirtintą draudimą taikyti pagal analogiją specialiąsias teisės normas, t. y. bendrųjų taisyklių išimtis nustatančias normas, sprendžiant dėl laukinio žvėries padarytos žalos atlyginimo (CK 6.267 str. 1 d. nuostatoje įtvirtintos atsakomybės ypatybė yra ta, kad už nurodytų gyvūnų padarytą žalą savininkas (valdytojas) atsako be kaltės), minėta specialioji nuostata dėl atsakomybės be kaltės netaikoma. Tai reiškia, kad CK 6.267 str. 1 d. nustatyta atsakomybė už gyvūnų padarytą žalą nagrinėjamos bylos ad hoc atveju taikytina nustatant visas CK 6.246–6.249 str. įtvirtintas būtinąsias civilinei atsakomybei kilti sąlygas, t.y. nukentėjusios šalies patirtą žalą (nuostolius), atsakingos dėl žalos atsiradimo šalies neteisėtus veiksmus (neteisėtą neveikimą), kaltę bei priežastinį neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo) ir padarytos žalos (nuostolių) ryšį (LAT 2012-11-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-478/2012, LAT 2012-04-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-133/2012, LAT 2011-10-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011, LAT 2011-07-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2011). Tai pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas 2012-03-30 sprendime. Pažymėtina, kad net ir griežtosios civilinės atsakomybės, t. y. atsakomybės be kaltės, atveju, žalą patyrusiam asmeniui nepakanka įrodyti tik žalą (nuostolius) tam, kad atsirastų skolininko pareiga atlyginti kitos šalies patirtus nuostolius, tai reiškia, kad ir tuo atveju privalu įrodyti tris likusias būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas: žalą (nuostolius), neteisėtus veiksmus (neteisėtą neveikimą) ir priežastinį atsiradusios žalos bei neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo) ryšį. Nurodyta LAT praktika nuosekliai plėtojama bylose, kurių faktinės aplinkybės yra panašios nagrinėjamai bylai, todėl šioje byloje turi būti vadovaujamasi precedento reikšmę turinčiose kasacinėse bylose teismo išdėstytais išaiškinimais dėl valstybės, kaip laukinių gyvūnų savininkės, civilinės atsakomybės už šių gyvūnų padarytą žalą.

27Taigi nagrinėjamu atveju sprendžiant savininko atsakomybės dėl laukinio gyvūno padarytos žalos klausimą turi būti nustatytos visos CK 6.246–6.249 str. įtvirtintos būtinosios civilinei atsakomybei kilti sąlygos, kurių buvimą turi įrodyti siekiantis žalos atlyginimo ieškovas. Nagrinėjamoje byloje ieškovas teigė, kad valstybė turėjo pareigą imtis papildomų veiksmų (pastatyti įspėjamuosius kelio ženklus, įrengti technines apsaugos priemones, kurios užkirstų kelią gyvūnams patekti į važiuojamąją kelio dalį, kontroliuoti gyvūnų populiaciją ar taikyti kitas panašias apsaugos priemones) eismo saugumui užtikrinti ir laukinių gyvūnų sukeliamai žalai išvengti, tačiau to nebuvo padaryta, ir tai patvirtina valstybės neteisėtą neveikimą. Pažymėtina, jog tam, kad būtų konstatuota valstybės, kaip laukinių gyvūnų savininkės, pareiga pastatyti įspėjamuosius kelio ženklus, taikyti technines priemones laukinių gyvūnų daromai žalai išvengti, turi būti nustatyta objektyviai privaloma (kylanti iš įstatymo ar kito teisės akto arba pagrįsta bendra rūpestingumo bei atsakingumo pareiga) tokių priemonių panaudojimo būtinybė, nulemta konkrečios informacijos apie eismo įvykius būtent toje kelio atkarpoje, kurioje įvyko nagrinėjamas eismo įvykis, jų intensyvumą, priežastis, lyginamojo šio kelio ruožo ir bendros situacijos aplinkiniuose keliuose tyrimo rezultatų (LAT 2012-04-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-133/2012).

28Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, remiantis byloje pateiktais įrodymais, nėra pagrindo teigti, kad atsakovas nesiėmė pakankamų priemonių stirnų populiacijai reguliuoti ar kad valstybė ar jos institucijos būtų pažeidusios kelių ženklinimo tvarką, teisės aktų reikalavimus. Byloje surinkti duomenys, priešingai nei tą nurodo ieškovas bei pirmosios instancijos teismas 2012-03-30 sprendime, nepatvirtina kokio nors išskirtinio kelio ruožo, kuriame įvyko eismo įvykis, pavojingumo dėl jo avaringumo. Bylos duomenys apie transporto priemonių susidūrimus su laukiniais gyvūnais kelio Šiauliai-Palanga ruože nuo 86 km iki 91 km patvirtina, kad prieš šį eismo įvykį nuo 2006 m. iki 2010 m. buvo 8 eismo įvykiai, t.y. kasmet po 1 arba po 2, kas laikytina, kad šių įvykių dažnumas nepatvirtina kelio Šiauliai-Palanga 86 km iki 91 km pavojingumo ar avaringumo. Atsižvelgiant į tai, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, nėra jokio pagrindo padaryti pagrįstą išvadą, kad jau iki nurodyto eismo įvykio egzistavo būtinybė toje kelio vietoje atsakovui, imantis priemonių laukinių gyvūnų sukeliamai žalai išvengti, statyti specialius kelio ženklus, užtvarus ir pan. (Kelio ženklų ir signalų konvencijos I priedo 15 p.). Kitoks šios situacijos aiškinimas neatitiktų racionalumo bei protingumo standartų, kadangi valstybei negalima užkrauti besąlygiškos pareigos visuose kelių ruožuose imtis priemonių užkirsti laukinių gyvūnų patekimą į važiuojamąją kelio dalį, neatsižvelgiant į objektyvius avaringumo bei gyvūnų migracijos duomenis, tuo labiau, aiškinti tai atsietai nuo transporto priemonių vairuotojų pareigos kelyje būti budriems bei atsargiems (Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 12 str. 5 d., Kelių eismo taisyklių 53 p.), ko nepakankamumą nagrinėjamu atveju konstatavo ir pirmosios instancijos teismas 2012-03-30 sprendime. Žinoma, aplinkybė, jog prieš šį eismo įvykį kelio Šiauliai-Palanga 86 km iki 91 km buvo 8 eismo įvykiai, yra vertinamoji, sprendžiant, ar toks eismo įvykių skaičius suponuoja valstybei pareigą imtis tam tikrų prevencinių veiksmų, tačiau, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, remiantis teismų praktika, toks eismo įvykių, susijusių su laukiniais gyvūnais, skaičius nepatvirtina kelio Šiauliai-Palanga 86 km iki 91 km pavojingumo (LAT 2011-10-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011).

29Pažymėtina ir tai, kad Konstitucija įpareigoja valstybę ne tik užtikrinti saugias eismo sąlygas, bet ir užtikrinti, rūpintis natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūrėti, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai. Teismo vertinimu, ieškovo ir pirmosios instancijos teismo sprendimo teiginius dėl atsakovo neveikimo paneigia atsakovo įgaliotų asmenų priimti teisės aktai ir programos, skirtos laukinių gyvūnų apsaugai ir saugiam eismui užtikrinti, t.y. Laukinės gyvūnijos įstatymas, Saugaus eismo automobilių keliais įstatymas, Kelių įstatymas, Kelių priežiūros tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-02-11 nutarimu Nr. 155. Konstitucinis Teismas 2005-05-13 nutarime yra konstatavęs, jog valstybei kyla priedermė užtikrinti, kad laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijos būtų tinkamai valdomos (t. y. reguliuojamos ir kontroliuojamos) taip, kad būtų užtikrinta laukinės gyvūnijos, kaip visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės, apsauga ir racionalus naudojimas. Pagal šį Konstitucinio Teismo išaiškinimą, negali būti suteiktas prioritetas laukiniams žvėrims prieš kitas Konstitucijoje įtvirtintas, jos saugomas ir ginamas vertybes. Vis dėlto nustatant valstybės atsakomybę už laukinių gyvūnų padarytą žalą, būtina įvertinti laukinės gyvūnijos objekto specifiką, t.y. valstybės galimybę jį valdyti ir kontroliuoti, kad nesukeltų žalos. Pagrindinė priemonė kontroliuoti laukinių gyvūnų skaičių yra medžioklė. Nagrinėjamu atveju svarbios Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2000 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 258 patvirtintos „Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklės“, kurios nustato medžiojamųjų gyvūnų rūšių sąrašą ir šių gyvūnų medžioklės terminus, medžioklės būdus ir jų taikymo terminus, draudžiamus ir leidžiamus naudoti įrankius, medžiojamųjų gyvūnų, kurių medžiojimas yra ribojamas, sąrašą, kasmetinio jų sumedžiojimo limitų nustatymo atskiruose medžioklės plotų vienetuose ir Lietuvos Respublikoje tvarką, saugaus elgesio medžioklėje ir kitus medžiojimo reikalavimus. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. lapkričio 22 d. Nr. D1-545 įsakymo „Dėl aplinkos ministro 2000 m. birželio 27 d. įsakymo Nr. 258 „Dėl medžioklės Lietuvos Respublikoje teritorijoje taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ 17.2 p. buvo numatyta, jog sumedžiojamų stirnų kiekis nėra reguliuojamas, o stirnas galima medžioti ištisus metus (su tam tikromis išimtimis). Toks valstybės elgesys patvirtina, kad ginčo eismo įvykio metu buvo imtasi aktyvių veiksmų stirnų populiacijai kontroliuoti, o kartu ir eismo įvykių dėl susidūrimo su stirnomis užkirtimui minėtame kelio ruože. Taigi, šiuo atveju spręstina, jog valstybės veiksmai ginčo situacijoje kontroliuojant laukinius žvėris, kad pastarieji neišbėgtų į kelio važiuojamąjį dalį, buvo tinkami ir atitiko minimalius rūpestingumo reikalavimus. Pažymėtina, kad, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas 2012-03-30 sprendime, byloje pateikti duomenys neįrodo, kad per minėtą kelio atkarpą eitų laukinių žvėrių migracijos keliai, kas sąlygotų pareigą valstybei tinkamai pasirūpinti, kad žvėrys nepatektų į kelio važiuojamąją dalį. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad atsakovas į bylą pateikė Laukinių gyvūnų migracijos per valstybinės reikšmės magistralinius kelius tyrimo, probleminių ruožų identifikavimo, pasiūlymų įrengti aptvėrimus ir kitas priemones parengimo darbo (toliau – Darbas) ištrauką, kurioje magistralinis kelias A11 Šiauliai-Palanga nenurodytas magistralinių kelių, kuriuose 2008-2009 m. buvo oficialiai įregistruoti didžiausi keliuose žuvusių gyvūnų skaičiai, sąraše, tačiau teismas rėmėsi nurodytais duomenimis, kad magistraliniuose keliuose kasmet žūsta ir oficialiai neužregistruojama 20 000–25 000 gyvūnų, iš jų apie 150 stirnų. Teismas nepagrįstai, vadovaudamasis tik trečiojo asmens H. S. paaiškinimais, nurodė, kad neregistruotų susidūrimų su laukiniais gyvūnais greičiausiai pasitaiko ir kelyje A11, tokiu būdu nepagrįstai konstatuodamas kelio ruožo, kuriame įvyko eismo įvykis, pavojingumą. Tačiau, pažymėtina, kad šie teismo argumentai yra tik jokiais įrodymais neįrodytos prielaidos, todėl jomis remtis teismas sprendime neturėjo teisinio pagrindo. Be to, teismas 2012-03-30 sprendime nurodo, kad Darbu rekomenduota dėl galimos laukinių gyvūnų migracijos įspėjamaisiais ženklais Nr. 131 „Laukiniai žvėrys“ pažymėti A11 kelio 35-50 km, 70-72 km, 136-138 km, 139-141 km atkarpas, tačiau eismo įvykis įvyko šio kelio 88 km ruože, kuris Darbe nebuvo priskirtas prie pavojingesnių vietų. Teismo išvada, kad, Darbe nustačius A11 kelyje esant galimų laukinių gyvūnų migracijos vietų, dėl šios priežasties pavojinga vieta laikytina ir eismo įvykio vieta, nėra niekuo pagrįsta, tuo labiau kad, minėta, LAT išaiškinimu, turi būti tiriama atitinkamų priemonių panaudojimo būtinybė, nulemta konkrečios informacijos apie eismo įvykius būtent toje kelio atkarpoje, kurioje įvyko nagrinėjamas eismo įvykis, o ne viso kelio kontekste.

30Taigi, atsižvelgdama į tai, kad atsakovo neteisėti veiksmai yra viena būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nesant teisinių prielaidų valstybės veiksmų neteisėtumui konstatuoti, valstybės civilinė atsakomybė negalima. Kita vertus, pabrėžtina, jog net ir tuo atveju, jeigu įspėjamojo ženklo „Laukiniai gyvūnai“ neįrengimas būtų traktuojamas kaip atsakovo neteisėtas neveikimas, tai to nepakaktų teisiškai reikšmingam priežastiniam tokio neveikimo ir ieškovo nuostolių ryšiui konstatuoti (LAT 2011-10-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011). Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad vairuotojas ir pats turi įvertinti eismo, kelio bei meteorologines sąlygas ir atsižvelgiant į tai pasirinkti saugų greitį bei būti pakankamai rūpestingas ir apdairus.

31Minėta, kad atsakovo veiksmų neteisėtumą (neteisėtą neveikimą), priežastinį ryšį tarp nuostolių ir atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) privalo įrodyti ieškovas (apeliantas) (CPK 178 str.). Tik jam pateikus pakankamų valstybės neteisėtų veiksmų (neveikimo) įrodymų, valstybei kiltų pareiga juos paneigti, t. y. įrodyti, jog jos veiksmai buvo teisėti. Byloje esantys duomenys leidžia teigti, kad šios savo pareigos ieškovas neįvykdė, t.y. į bylą nepateikė pakankamai valstybės neteisėtus veiksmus (neteisėtą neveikimą) patvirtinančių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų ir kaltės ieškovui buvo padaryti jo nurodomi nuostoliai, o Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas nepagrįstai konstatavo įrodžius šiuos atsakovo neteisėtus veiksmus. Pažymėtina, kad ieškovas (apeliantas) nenurodė, o pirmosios instancijos teismas nenustatė konkrečių teisės aktų, įpareigojančių valstybę šiuo atveju imtis atitinkamų (specialių) priemonių laukinių gyvūnų galimos sukelti žalos prevencijai užtikrinti, pažeidimų, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog tarp atsakovo veiksmų ir ieškovo patirtos žalos (nuostolių) egzistuoja priežastinis ryšys (CK 6.247 str.). Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje ieškovas atsakovo deliktinės atsakomybės sąlygų neįrodė, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, neteisingai konstatavo esant visoms atsakovo civilinei deliktinei atsakomybei kilti sąlygoms, ir dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinis skundas yra tenkintinas.

32Ieškovas apeliaciniu skundu prašė priteisti jam iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas, tačiau, kadangi ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, o atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas, šios išlaidos ieškovui nėra atlyginamos.

33Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 3 p., 329-330 str., teisėjų kolegija

Nutarė

34Ieškovo V. S. apeliacinį skundą atmesti.

35Atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinį skundą tenkinti.

36Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. kovo 30 d. sprendimą pakeisti – panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria ieškovo ieškinio dalis buvo tenkinta ir šioje dalyje ieškovo V. S. ieškinį atmesti.

37Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovas V. S. pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašė iš atsakovo... 5. Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės,... 6. Trečiasis asmuo H. S. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo ieškinį... 7. Trečiasis asmuo Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo... 8. Trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija pateikė rašytinius... 9. Ieškovo V. S. atstovas teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu... 10. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 11. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2012-03-30 sprendimu ieškinį tenkino iš... 12. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai... 13. Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės,... 14. Trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija pateikė... 15. Ieškovas V. S. pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, kuriuo... 16. Ieškovas V. S. pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės... 17. Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės,... 18. Trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija pateikė... 19. Tretieji asmenys H. S. ir Lietuvos automobilių kelių direkcija prie... 20. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 21. Atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas, o ieškovo apeliacinis skundas... 22. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. kovo 30 d. sprendimo dalis, kuria... 23. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos... 24. Byloje ištirtais ir įvertintais įrodymais nustatyta, kad 2010-05-10 apie... 25. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliaciniuose skunduose... 26. Iš bylos duomenų nustatyta, kad prievolės šalių iki teisės pažeidimo... 27. Taigi nagrinėjamu atveju sprendžiant savininko atsakomybės dėl laukinio... 28. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, remiantis byloje pateiktais įrodymais,... 29. Pažymėtina ir tai, kad Konstitucija įpareigoja valstybę ne tik užtikrinti... 30. Taigi, atsižvelgdama į tai, kad atsakovo neteisėti veiksmai yra viena... 31. Minėta, kad atsakovo veiksmų neteisėtumą (neteisėtą neveikimą),... 32. Ieškovas apeliaciniu skundu prašė priteisti jam iš atsakovo bylinėjimosi... 33. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str.... 34. Ieškovo V. S. apeliacinį skundą atmesti.... 35. Atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės,... 36. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. kovo 30 d. sprendimą pakeisti –... 37. Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą....