Byla 2K-218/2012
Dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 6 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 164 straipsnį laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant jį šiuo laikotarpiu pradėti dirbti arba registruotis darbo biržoje bei įpareigojant jį šiuo laikotarpiu būti namuose nuo 22 iki 6 val

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Viktoro Aiduko, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. T. kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 6 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 164 straipsnį laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant jį šiuo laikotarpiu pradėti dirbti arba registruotis darbo biržoje bei įpareigojant jį šiuo laikotarpiu būti namuose nuo 22 iki 6 val.

2Skundžiama ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 28 d. nutartis, kuria nuteistojo apeliacinis skundas atmestas.

3Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Aiduko pranešimą ir susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga,

Nustatė

4A. T. nuteistas už tai, kad žinodamas pareigą pagal Panevėžio miesto apylinkės teismo 2004 m. birželio 10 d. sprendimą mokėti lėšas sūnui D. T. , gimusiam ( - ), išlaikyti, kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 250 Lt iki jo pilnametystės, išlaikymo sumą indeksuojant kasmet Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją, laikotarpiu nuo 2006 m. lapkričio 20 d. iki 2007 m. spalio 18 d ir nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 1 d. vengė išlaikyti vaiką, dėl to susidarė 16 917 Lt įsiskolinimas.

5Kasaciniu skundu nuteistasis A. T. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 6 d. nuosprendį ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 28 d. nutartį ir bylą nutraukti arba perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.

6Kasatorius nurodo, kad baudžiamojoje byloje netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, nes jo veikoje nėra objektyviųjų ir subjektyviųjų inkriminuojamos veikos sudėties elementų, todėl jis nepagrįstai nuteistas pagal BK 164 straipsnį už pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką, mokėti lėšas vaikui išlaikyti ar teikti kitą būtiną materialią paramą vaikui vengimą. Teismai netyrė šios pareigos atsiradimo momento ir aplinkybių, objektyvių galimybių ją vykdyti ir nenustatė BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatytos privalomos baudžiamosios atsakomybės sąlygos, t. y. ar veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Teismai apsiribojo tik šios pareigos ir teismo sprendimo buvimo konstatavimu, nepagrįstai jam neinkriminuotas ir įrodančias jo nekaltumą aplinkybes įvardindami kaip tariamus jo kaltės įrodymus. Kasatorius, remdamasis Civilinio proceso kodekso 281, 587 straipsnių nuostatomis, teigia, kad teismo sprendimas, taip pat ir dėl vaiko išlaikymo, nors ir numato pareigą teikti išlaikymą, pats savaime nėra tiesioginis vykdymo dokumentas, o pareiga teikti išlaikymą, mokėti lėšas gali būti vykdoma įvairiais būdais, tarp jų ir gera valia bei keičiant išlaikymo būdą ir formą. Nepradėjus priverstinio vykdymo proceso, sprendimo įvykdymo klausimai nėra reglamentuoti ir negali būti baudžiamosios atsakomybės dalykas. Aiškinant priešingai, jeigu priėmus sprendimą asmuo besąlygiškai jį tuojau pat privalėtų vykdyti, kiltų teisinė painiava, nes visų sprendimų savanoriškas nevykdymas turėtų sukelti tas pačias teisines pasekmes – baudžiamąją atsakomybę. Teismai, nepagrįstai susiaurino jam inkriminuotos veikos sudėties būtinuosius elementus, nenurodė ir nenustatė konkrečių vykdymo privalomumą reglamentuojančių aplinkybių, nepagrįstai atmetė teikiamus įrodymus. Tik teismo proceso metu, paaiškėjus, kad teismo antstolis buvo pradėjęs alimentų išieškojimo bylą, jo prašymu buvo išreikalauti ir prie baudžiamosios bylos pridėti vykdomosios bylos dokumentai, pagal kuriuos byloje turėjo būti nustatytos reikšmingos faktinės aplinkybės. Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendimas dėl D. T. išlaikymo priimtas 2004 m. birželio 10 d., dėl priverstinio vykdymo R. T. kreipėsi į antstolį praėjus dvejiems metams – 2006 m., o tai neabejotinai įrodo buvus susitarimą išlaikyti sūnų gera valia ir teiktą pakankamą išlaikymą, tenkinusį ir R. T. , ir paneigia jos aiškinimą, kad į teismo antstolį dėl sprendimo nevykdymo ji kreipėsi tuojau po jo priėmimo. R. T. kreipėsi į teismo antstolį, kad teikiamas išlaikymas jos netenkina, bet apie tai, nors gyveno šalia kasatoriaus tėvų ir dažnai matydavo kasatorių, nei jam nei jo artimiesiems neminėjo. Iš vykdomosios bylos dokumentų matyti, kad jam nebuvo pranešta apie atliekamus vykdymo veiksmus, to neminėjo R. T. ir teismo antstolė. Šios aplinkybės patvirtina, kad kasatorius turėjo pagrindą manyti apie teikiamo išlaikymo pakankamumą, priklausomai nuo jo galimybių, nežinojo apie vykdomojo dokumento buvimą ir vykdomųjų veiksmų pradžią bei eigą. Vengimas teikti teismo sprendimu nustatytą išlaikymą konstatuojamas nustačius, kad pareiga ištaikyti vaiką nevykdoma ne dėl objektyvių, pateisinamų priežasčių, o sąmoningai sukuriant situaciją, dėl kurios tampa neįmanomas net ir priverstinis (teisės aktų nustatyta tvarka) išlaikymo vaikui lėšų ar kitokios materialios paramos išieškojimas. Kasatorius tokios situacijos nesukūrė, tai jam nebuvo net inkriminuota, todėl byloje neteisingai nustatyta, jog jis tyčia vengė vykdyti teismo sprendimu nustatytą išlaikymą.

7Kasatorius mano, kad byloje pažeistos BPK 20, 21, 22 straipsnių, 44 straipsnio 7 dalies, 187, 219, 305 straipsnių nuostatos, nes būtini inkriminuojamos veikos sudėties požymiai, t. y. aplinkybės apie išlaikymo galimumą, konkrečius jo vengimo veiksmus neišdėstytos procesiniuose dokumentuose – pranešime apie įtarimą, kaltinamajame akte, nuosprendžio aprašomojoje dalyje, nesilaikyta įrodymų tyrimo ir vertinimo tvarkos.

8Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs jo teiktą dalinį išlaikymą, to neaptarė, tik bendro pobūdžio sakiniais nurodė neva buvusius jo kaltės įrodymus, tų įrodymų nevertino ir nemotyvavo savo išvadų, nenurodė, kodėl vienus įrodymus priima, kitus atmeta, nepasisakė dėl jo parodymų. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodyta, kad laikotarpiu nuo 2006 m. lapkričio 20 d. iki 2007 m. spalio 18 d. ir nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 1 d. jis vengė išlaikyti vaiką; nuosprendžio motyvuose nurodoma, kad sūnui išlaikymą teikė neperiodiškai ir nepakankamai, nors nebuvo nustatyta reikšmingos nusikaltimo sudėčiai aplinkybės, koks išlaikymas buvo teikiamas ir kuriais laikotarpiais. Teismo išvados apie jo teikiamo išlaikymo neperiodiškumą ir nepakankamumą grindžiamos prielaidomis ir vien R. T. parodymais, neatsižvelgiant į nenuoseklumą, kai, pradžioje neigusi, po kasatoriaus ir liudytojų paaiškinimų, iš dalies pripažino teiktą išlaikymą, jos materialinį suinteresuotumą bylos baigtimi, taip pat jos norą pateisinti savo kreipimąsi į Vaikų išlaikymo fondą, dėl to be pagrindo jų kritiškai neįvertinus. Todėl tokios nuosprendžio išvados negali būti pripažintos teisingoms ir jomis negali būti grindžiamas nuosprendis. Iš bylos duomenų matyti, kad D. T. 2010 m. išvažiavo ir gyvena Amerikoje skyrium nuo R. T. ir ji sūnaus nebeišlaiko, t. y. jai nepriklauso teismo sprendimu nustatytas išlaikymas, todėl nuosprendyje ir nutartyje šis laikotarpis kasatoriui inkriminuotas neteisingai.

9Apeliacinės instancijos teismas kritiškai neįvertino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio trūkumų, neatliko išsamaus įrodymų tyrimo pagal BPK 324 straipsnio reikalavimus, nors byloje nepagrįstai neapklaustas kaip liudytojas D. T. tik konstatavo, kad BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai vertinant įrodymus nepažeisti. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad kasatorius turėjo realias galimybes teikti išlaikymą, grindžiama jo paties pateiktais skaičiavimais, paaiškinimais dėl turėtų atsitiktinių pajamų, nepatikrintais duomenimis apie individualią veiklą, iš jos deklaruotomis pajamomis, kurie negali būti pripažinti tinkamais įrodymais. Kasatorius pažymi, kad jo materialinė padėtis sunki, galimybės teikti išlaikymą labai ribotos, jis neturi jokio turto, pastovaus verslo ar nuolatinių pajamų, be to, teisme nedavė parodymų apie tariamas galimybes užsienyje uždirbti nuo 5000 iki 10 000 Lt. Teismai visiškai neįvertino svarbios aplinkybės, kad jis turi penkis vaikus, ir vienam iš jų teikiamas išlaikymas turi būti toks pat, kaip ir kitiems.

10Atsiliepime į nuteistojo A. T. kasacinį skundą Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Vida Ramanauskienė prašo skundą atmesti.

11Prokurorė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs bylos įrodymus: A. T., nukentėjusiosios R. T., liudytojos V. Ž. parodymus, rašytinius bylos įrodymus – prašymą, teismo sprendimą, pažymas, raštus, kitus dokumentus, teisme apklaustų liudytojų kaltinamojo šeimos narių A. T., S. T. , E. T., parodymus, konstatavo, kad A. T., turėdamas realią galimybę pagal 2004 m. birželio 10 d. teismo sprendimą teikti visišką išlaikymą vaikui, tai darė neperiodiškai ir nepakankamai, t. y. jis vengė pilnai išlaikyti sūnų D. T., todėl padarė nusikaltimą, numatytą BK 164 straipsnyje.

12Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamą nuosprendį bei apeliacinio skundo argumentus konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas BPK 20 straipsnio ir 305 straipsnio, BK 2 straipsnio reikalavimų iš esmės nepažeidė ir pagrįstai R. T. pripažino kaltu pagal BK 164 straipsnį. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistojo kaltę vengus kaltinime nurodytais laikotarpiais išlaikyti savo nepilnametį vaiką patvirtina įrodymų visuma, ir aptarė visus kaltę patvirtinančius įrodymus, A. T. , A. T. , S. T. ir E. T. parodymus įvertino inkriminuojamo nusikaltimo kontekste, kartu pasisakė ir dėl subjektyviosios pusės, nurodydamas, kad nutartyje aptartos aplinkybės patvirtina, jog nuteistasis A. T. vengė pareigos pagal teismo sprendimą mokėti lėšas savo vaikui išlaikyti, t. y. nusikalto tiesiogine tyčia, nes sąmoningai nemokėdamas išlaikymo savo vaikui suvokė savo nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo neveikimo gali atsirasti įstatyme numatyti padariniai, ir jų norėjo.

13Prokurorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo bylą laikydamasis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrųjų nuostatų, jo priimta nutartis teisėta ir pagrįsta. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ikiteisminio tyrimo metu A. T. žinojo, kuo jis įtariamas, prieš kiekvieną apklausą jam buvo išaiškinta teisė turėti gynėją, tačiau jis savo iniciatyva atsisakė gynėjo, bylos tyrimo metu patvirtino, kad supranta, kuo įtariamas, ir davė parodymus; susipažinęs su baudžiamąja byla jokių pastabų dėl tyrimo nepareiškė; pirmosios instancijos teisme jam išaiškintos jo kaip kaltinamojo teisės ir pareigos, nustatytos BPK 22 straipsnyje, jis patvirtino, kad teises ir pareigas suprato, kaltinamąjį aktą gavo ir supranta kuo kaltinamas; į visus jo gynėjo prašymus pirmosios instancijos teismas atsižvelgė; jis ir jo gynėjas nepareiškė jokių pastabų ar prašymų bylą perduoti prokurorui dėl BPK 219 straipsnio pažeidimų, tokių pažeidimų nenustatė ir pirmosios instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad byloje esantis kaltinamasis aktas atitinka BPK 219 straipsnio nuostatas. Aptartų bylos duomenų pagrindu apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nuteistasis savo teises, įtvirtintas BPK 10 straipsnyje, realizavo tinkamai, pažeidimų įgyvendinant teisę į gynybą nenustatyta.

14Nuteistojo A. T. kasacinis skundas atmestinas.

15Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų

16Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įsiteisėję nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos nagrinėjamos kasacine tvarka, jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir (ar) padaryta esminių BPK pažeidimų. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Nemažą kasatoriaus skundo dalį sudaro teikiami paaiškinimai apie buvusį susitarimą išlaikyti sūnų gera valia ir teiktą išlaikymą, išieškojimo proceso eigą, nukentėjusiosios elgesį ir pan. Tai ne teisės taikymo, bet faktų sritis, kurioje savo kompetenciją atlikti tyrimą, įvertinti įrodymus ir jų pagrindu padaryti išvadas įgyvendino bylą išnagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai. Kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ikiteisminio tyrimo medžiagos ir duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo teisė, nustatyta BPK 20 straipsnio 2 dalyje, teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai. Kitų proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra pagrindas keisti teismų sprendimus.

17Dėl A. T. veikos kvalifikavimo pagal BK 164 straipsnį

18BK 164 straipsnyje numatyta atsakomybė už pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką vengimą, mokėti lėšas vaikui išlaikyti ar teikti būtiną materialią paramą vaikui. Vengimas konstatuojamas nustačius, kad pareiga išlaikyti vaiką nevykdoma ne dėl objektyvių, pateisinamų priežasčių, o sąmoningai sukuriant situaciją, dėl kurios tampa neįmanomas net ir priverstinis (teisės aktų nustatyta tvarka) išlaikymo vaikui lėšų ar kitokios materialios paramos išieškojimas. Šis straipsnis neinkriminuojamas, jeigu asmuo nevengia pareigos pagal teismo sprendimą, bet jos nevykdo dėl objektyvių priežasčių – nedarbo, ligos, ilgalaikės nelaimės ir pan., t. y. neturi pajamų dėl pateisinamų (svarbių) priežasčių. Kita vertus, jeigu asmuo vengia dirbti, dirba nelegaliai, simuliuoja ligą, slepia savo pajamas ar kitaip apgaulės būdu vengia mokėti alimentus, jis atsako už vengimą išlaikyti vaiką.

19Pirmosios instancijos teismas, remdamasis teisiamajame posėdyje ištirtų ir nuosprendyje aptartų įrodymų visetu, konstatavo, kad neginčytinai įrodyta, jog A. T. padarė BK 164 straipsnyje numatytą nusikaltimą.

20Kasaciniame skunde nuteistasis iš esmės kartoja apeliacinio skundo argumentus, į kuriuos atsakyta apeliacinės instancijos teismo nutartyje. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamą teismo nuosprendį bei apeliacinio skundo argumentus, konstatavo, kad byloje esantis kaltinamasis aktas atitinka BPK 219 straipsnio nuostatas, kad nuteistasis teises, numatytas BPK 10, 21, 22 straipsnyje BPK realizavo tinkamai, kad pirmosios instancijos teismas BK 2 straipsnio, BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų iš esmės nepažeidė, nuosprendyje nurodė įrodymus, kuriais grindė išvadas dėl kaltės, atliko įrodymų vertinimą ir pagrįstai A. T. pripažino kaltu pagal BK 164 straipsnį.

21Apeliacinės instancijos teismas sutiko, kad įrodymų visuma (t. y. nuteistojo A. T. parodymai, kad jis žinojo apie teismo sprendimą mokėti sūnui išlaikyti kas mėnesį po 250 Lt iki jo pilnametystės, tačiau tokios sumos nė vieną mėnesį nebuvo pervedęs, kad neturėjo galimybės mokėti periodinių išmokų, nes neturėjo nuolatinių pajamų, tačiau, laikydamasis susitarimo su R. T., teikė vaikui išlaikymą pagal išgales duodamas pinigų, nupirkdamas įvairių daiktų, mokėdamas už vaiko pramogas, du kartus davė pinigų išvykoms į JAV, taigi vaiko išlaikyti nevengė; šiuos paaiškinimus patvirtinantys jo šeimos narių (motinos, tėvo ir brolio) parodymai; nukentėjusiosios R. T. , paneigusios buvus tarpusavio susitarimą nuteistojo nurodytu būdu teikti vaikui išlaikymą, parodymai; bylos duomenys, kad nukentėjusioji kreipėsi į Garantinio ir vaikų išlaikymo fondo administraciją ir iš šio fondo nuo 2008 m. sausio 15 d. jos sūnui D. T. kas mėnesį paskirta mokėti po 195 Lt išmokų ir kad apie tai 2008 m. gegužės 6 d. raštu fondo administracija informavo A. T.; liudytojos V. Ž. (antstolės) parodymai kad vykdomoji byla dėl vaiko išlaikymo A. T. užvesta 2006 m. spalio 6 d., tikrinant skolininko turtinę padėtį teikti paklausimai ir nustatyta, kad šis nedirbo, oficialiai negavo jokių pajamų, bankuose sąskaitų, nekilnojamojo ir kito turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą neturėjo; vykdomosios bylos duomenys, kad 2011 m. kovo 1 d. A. T. vaiko išlaikymo įsiskolinimas sudarė 18 710 Lt, R. T. kreipėsi su prašymu išduoti pažymą, kad galėtų kreiptis į Vaikų išlaikymo fondą; Panevėžio apylinkės teismo 2004 m. birželio 10 d. sprendimas, kuriuo R. T. naudai iš A. T. priteistas išlaikymas nepilnamečiam vaikui D. T. kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 250 Lt iki jo pilnametystės, išlaikymo sumą indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją; antstolės V. Ž. pažyma, kad pagal Panevėžio miesto apylinkės teismo 2004 m. birželio 10 d. įsakymą A. T. už vaiko išlaikymą R. T. 2010 m. rugsėjo 1 d. skolingas 16 917 Lt; Panevėžio darbo biržos 2010 m. rugpjūčio 16 d. pažyma, kad A. T. Panevėžio darbo biržoje nuo 2004 m. birželio 10 d. neregistruotas; Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus 2010 m. rugpjūčio 24 d. pažyma, kad A. T. nuo 2005 m. spalio 14 d. iki 2006 m. rugsėjo 8 d. kaip įtėvis globėjas augino vaiką iki trejų metų, o nuo 2006 m. gegužės 13 d. iki 2006 m. lapkričio 19 d. ir nuo 2008 m. kovo 1 d. iki 2008 m. rugpjūčio 31 d. dirbo pagal verslo liudijimą; VĮ Registrų centro Panevėžio filialo pažyma, kad A. T. nuosavybės teise įregistruotų nekilnojamųjų daiktų Lietuvos Respublikoje, neturi; bankų raštai, kad A. T. sąskaitų neturi; byloje esančio Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 2 d. nuosprendžio, kuriuo A. T. nuteistas pagal BK 201 straipsnio 3 dalį šešių mėnesių laisvės apribojimo bausme, turinys, kad A. T. dėl jam pareikšto kaltinimo teisme paaiškino, jog jis nedirba tik laikinai, tačiau planuoja važiuoti dirbti į užsienį, dalyvauja tarptautinėse žūklės varžybose, o laimėjęs gauna už tai pinigų (apie tai nuteistasis minėjo ir šios bylos teisiamajame posėdyje), kai nebūna varžybų, važiuoja mėnesiui ar dviem dirbti į užsienį ir vėliau iš tų pinigų, kuriuos uždirba, gyvena ir kad per du mėnesius jis užsienyje gali užsidirbti nuo 5000 Lt iki 10 000 Lt, o jo mėnesio pajamos neviršija 2000 Lt, todėl prašo skirti baudą, kurią galėtų sumokėti; 2010 m. spalio 1 d. pažyma, kad A. T. 2010 m. sausio 19 d. sumokėjo 875 Lt baudą, paskirtą Panevėžio miesto apylinkės teismo 2004 m. spalio 12 d. nuosprendžiu už nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, padarymą) patvirtina, jog A. T. tam tikrais laikotarpiais turėjo pajamų šaltinį, dirbdamas neoficialius darbus gaudamas pakankamai nemažas pajamas, turėjo galimybę teikti išlaikymą savo vaikui, tačiau savo pareigos išlaikyti vaiką nevykdė, taigi tyčia vengė kaltinime nurodytais laikotarpiais išlaikyti savo nepilnametį vaiką. Apeliacinės instancijos teismas taip pat konstatavo, kad A. T. nurodoma aplinkybė, jog nežinojo apie tai, jog antstolė išdavė nukentėjusiajai dokumentus apie išieškojimo negalimumą, kad nukentėjusioji kreiptųsi į Vaikų išlaikymo fondą, neatleidžia nuo pareigos mokėti vaikui išlaikymą, nes jis apie teismo sprendimą teikti vaikui išlaikymą žinojo. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad iš nuteistojo paaiškinimų, jog jis teikė vaikui išlaikymą kitais būdais ir netgi viršydavo teismo sprendime nurodytos periodinės išmokos sumą, kaip tik galima daryti išvadą, kad jis turėjo galimybę teikti vaikui išlaikymą teismo sprendimu nustatyta forma. Teismas taip pat konstatavo, kad asmuo, kuriam teismo sprendimu yra nustatyta pareiga teikti išlaikymą vaikui, privalo ją tiksliai ir be išlygų vykdyti, kol teismo sprendimas dėl išlaikymo teikimo nėra pakeistas ar panaikintas, rūpinimasis vaiku kitais būdais nei nurodyta teismo sprendime baudžiamosios atsakomybės pagal BK 164 straipsnį nešalina, o Panevėžio miesto apylinkės teismo 2004 m. birželio 10 d. įsakymas nėra pakeistas ar panaikintas, todėl šiuo įsakymu paskirtą pareigą nuteistasis A. T. privalo vykdyti. Taip pat apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad asmuo, turintis pareigą teikti teismo sprendimu nustatytos formos išlaikymą, savavališkai negali pakeisti išlaikymo teikimo formos (kasacinė nutartis 2K-491/2005).

22Darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas patikrino šią bylą laikydamasis BPK 320, 324 straipsnių nuostatų ir priėmė nutartį, kurioje išdėstė motyvuotas išvadas dėl paduoto apeliacinio skundo, paaiškinančias, kodėl skundas atmetamas. Apeliacinis skundas laikomas neišnagrinėtu nesant motyvuotų apeliacinės instancijos teismo išvadų bent dėl dalies esminių apeliacinio skundo argumentų. Apeliacinės instancijos teismas, atsakęs į esminius nuteistojo A. T. apeliacinio skundo argumentus dėl faktinių bylos aplinkybių, jo tyčios ir įrodymų vertinimo, šį apeliacinį skundą išnagrinėjo tinkamai.

23Pagal teismų konstatuotas aplinkybes A. T. , žinodamas apie pareigą materialiai išlaikyti vaiką ir turėdamas realią galimybę ją vykdyti gaunant nors ir neoficialias pajamas, teismo nustatytos pareigos išlaikyti vaiką nevykdė, dėl to nukentėjusioji R. T. buvo priversta kreiptis į antstolius, kad išlaikymas jų vaikui būtų išieškomas priverstinai; antstoliui negalint iš A. T. išieškoti lėšų vaikui išlaikyti, nukentėjusioji buvo priversta kreiptis į Garantinio ir vaikų išlaikymo fondo administraciją, šią pareigą perkeliant valstybei. Nuteistasis A. T. nenurodė jokių objektyvių, pateisinančių priežasčių, dėl kurių jis pagal teismo sprendimą negalėjo teikti vaikui išlaikymo, tokių priežasčių byloje nenustatė ir teismai. Taigi aptartos teismų nustatytos aplinkybės patvirtina, kad nuteistasis A. T. vengė pareigos pagal teismo sprendimą mokėti lėšas savo vaikui išlaikyti, t. y. nusikalto tiesiogine tyčia, nes sąmoningai nemokėdamas išlaikymo suvokė savo nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo neveikimo gali atsirasti įstatyme numatyti padariniai, ir jų norėjo, kaltinime nurodytais laikotarpiais vengė pareigos vykdyti įsipareigojimą mokėti išlaikymą pagal teismo sprendimą savo nepilnamečiam vaikui iki jo pilnametystės, todėl jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 164 straipsnį.

24Nuteistojo kasacinio skundo argumentai, susiję su bylos aplinkybių ir įrodymų nauju vertinimu, nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas.

25Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

26Atmesti nuteistojo A. T. kasacinį skundą.

Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. Skundžiama ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus... 3. Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Aiduko pranešimą ir... 4. A. T. nuteistas už tai, kad žinodamas pareigą pagal Panevėžio miesto... 5. Kasaciniu skundu nuteistasis A. T. prašo panaikinti Panevėžio miesto... 6. Kasatorius nurodo, kad baudžiamojoje byloje netinkamai pritaikytas... 7. Kasatorius mano, kad byloje pažeistos BPK 20, 21, 22 straipsnių, 44... 8. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs jo teiktą dalinį išlaikymą, to... 9. Apeliacinės instancijos teismas kritiškai neįvertino pirmosios instancijos... 10. Atsiliepime į nuteistojo A. T. kasacinį skundą Generalinės prokuratūros... 11. Prokurorė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs... 12. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamosios bylos... 13. Prokurorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo bylą... 14. Nuteistojo A. T. kasacinis skundas atmestinas.... 15. Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų... 16. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 376... 17. Dėl A. T. veikos kvalifikavimo pagal BK 164 straipsnį ... 18. BK 164 straipsnyje numatyta atsakomybė už pareigos pagal teismo sprendimą... 19. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis teisiamajame posėdyje ištirtų ir... 20. Kasaciniame skunde nuteistasis iš esmės kartoja apeliacinio skundo... 21. Apeliacinės instancijos teismas sutiko, kad įrodymų visuma (t. y. nuteistojo... 22. Darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas patikrino šią bylą... 23. Pagal teismų konstatuotas aplinkybes A. T. , žinodamas apie pareigą... 24. Nuteistojo kasacinio skundo argumentai, susiję su bylos aplinkybių ir... 25. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 26. Atmesti nuteistojo A. T. kasacinį skundą....