Byla 2A-1319-524/2015
Dėl sprendimų panaikinimo ir ieškovės apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-04-30 sprendimo

1Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Erikos Misiūnienės, teisėjų Virginijos Nijolės Griškevičienės, Irmos Čuchraj, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, iškeltą pagal ieškovės R. Z. ieškinį atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Pajūrio kredito unija, dėl sprendimų panaikinimo ir ieškovės apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-04-30 sprendimo,

Nustatė

2ieškovė kreipėsi su patikslintu skundu į Klaipėdos miesto apylinkės teismą, prašydama: 1) panaikinti atsakovės 2014-06-04 sprendimą Nr. (28.8-08-4)-RNA-20956; 2) panaikinti atsakovės 2014-05-14 sprendimą Nr. (28.8-08-4)-RNA-17728; 3) įpareigoti atsakovę priimti naują sprendimą dėl pareiškėjos 2014-04-08 ieškinyje keliamų reikalavimų, t. y. į trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, sąskaitą pervesti už parduotą automobilį „KIA Sportage“ gautas lėšas – 46 300,00 Lt pagal atsakovės 2014-04-03 rašte Nr. (2.8-08-4)-RNA-1280 deklaruotą įsipareigojimą (t. 1, b. l. 159–167, t. 2, b. l. 56). Nurodė, kad atsakovė netinkamai išnagrinėjo ieškovės 2014-04-08 skundą, priėmė iš esmės neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuris yra naikintinas. Paaiškino, kad ginčijamame 2014-06-04 sprendime nėra nurodyti jokie argumentai, kodėl už konfiskuotą ir ieškovei priklausiusį automobilį „KIA Sportage“ gauta 46 300,00 Lt suma nėra sumokėta trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, taip įskaitant dalį ieškovės įsiskolinimo šiam kreditoriui. Iš sprendimo turinio taip pat nėra aišku, kuo remiantis atsisakoma pateikti ieškovės prašomus su automobilio pardavimu susijusius dokumentus. Mano, kad minėtas sprendimas neatitinka individualaus administracinio akto reikalavimų, yra nemotyvuotas, nepagrįstas objektyviais duomenimis. Atsakovė buvo įsipareigojusi už automobilio pardavimą gautus pinigus sumokėti į trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, sąskaitą, jei Klaipėdos miesto apylinkės teismas atmestų jos prašymą dėl sutartinio įkeitimo išregistravimo. Vėliau atsakovė 2014-05-14 sprendimu Nr. (28.8-08-4)-RNA-17728 panaikino šį savo įpareigojimą, tačiau apie tai ieškovės neinformavo. Teigė, kad sprendime nėra nurodytas jo priėmimo teisinis ir faktinis pagrindas. Pažymėjo, kad civilinė byla pagal atsakovės ieškinį dėl sutartinio įkeitimo išregistravimo nebuvo pradėta nagrinėti (t. 1, b. l. 159–167, 175–176, t. 2, b. l. 56).

3Atsakovė atsiliepimu į ieškinį su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ieškovė nepagrįstai nurodė, jog atsakovės 2014-05-14 ir 2014-06-04 raštai, kuriais suteikta informacija, neatitinka individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų. Atsakovės nuomone, šie raštai negali būti pripažinti administracinės procedūros sprendimais, todėl jiems Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nustatyti reikalavimai netaikytini. Ieškovei priklausęs automobilis „KIA Sportage“ buvo konfiskuotas Klaipėdos apygardos teismo 2012-11-19 nutartimi, kurią kartu su kitais dokumentais antstolė V. V. pateikė atsakovei. Atsakovė, remdamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-05-26 nutarimu Nr. 634 patvirtintomis Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklėmis, iš ieškovės konfiskuotą automobilį realizuoti pateikė UAB „Okreta“ ir 2014-04-23 pardavė už 46 300,00 Lt sumą, kuri atitiko nepriklausomo vertintojo nustatytą automobilio vertę. Nuo automobilio konfiskavimo momento jis tapo valstybės nuosavybe, todėl atsakovė anuliavo savo 2014-04-03 rašte Nr. (28.8-04-4)-RNA-12800 nustatytą įsipareigojimą už automobilį gautą pinigų sumą pervesti ieškovės kreditorei, t. y. trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, kuriam automobilis ir buvo įkeistas. Pažymėjo, kad, teikiant atsakymą, atsakovei dar nebuvo žinomas Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-05-29 nutarties turinys, t. y. kad automobilį konfiskavus jis, kaip daiktas, žuvo, tokiu būdu baigėsi ir hipoteka. Dėl to automobilis turėjo būti išregistruotas iš Hipotekos registro (t. 1, b. l. 181–184).

4Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2015-04-30 sprendimu ieškinį atmetė. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2014-06-04 atsakovės parengtas dokumentas „Dėl informacijos“ Nr. (28.8-08-4)-RNA-20956 bei 2015-05-14 raštas Nr. (28.8-08-4)-RNA-17728 „Dėl automobilio „KIA Sportage“, valstybinio numerio ženklas ( - ) dėl savo formos, turinio ir pobūdžio yra atitinkamai atsakymas į ieškovės 2014-04-08 prašymą ir pranešimas trečiajam asmeniui, o ne individualūs administraciniai aktai, todėl sprendė, kad jų naikinti nėra teisinio pagrindo. Taip pat pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovė, atlikdama ieškovei priklausiusio turto konfiskavimą pagal Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. lapkričio 19 d. nutarimą ir minėto turto realizavimą, laikėsi teisės aktų nustatytų reikalavimų. Teismas padarė išvadą, kad įpareigojus atsakovę į trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, sąskaitą sumokėti už parduotą automobilį „KIA Sportage“ gautas lėšas – 46 300,00 Lt, nebūtų pasiekti administracinės nuobaudos tikslai, toks įpareigojimas neatgrasytų ieškovės daryti naujs teisės pažeidimus, o, be to, ieškovei sumažėtų prievolės įvykdymo užtikrinimo našta, nes ši našta būtų perkelta paskolos prievoliniame santykyje nedalyvavusiam asmeniui – valstybei, atstovaujamai atsakovės, kuri, konfiskavus automobilį, tapo šio automobilio savininke. Padarė išvadą, kad ieškovė pati kalta dėl prarasto automobilio.

5Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-04-30 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje pateiktų įrodymų pobūdį, todėl padarė neteisingas išvadas. Teigia, kad į atsakovę kreipėsi su skundu, jį išnagrinėjusi atsakovė priėmė sprendimą Nr. (28.8-08-4)-RNA-20956. Minėtą aplinkybę grindžia paties pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis bei Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014-11-04 nutartimi, priimta administracinėje byloje I-8691-764/2014. Atkreipia dėmesį, kad pripažinus, jog atsakovė neprivalo teikti jokios informacijos, susijusios su konfiskuotu automobiliu, nėra aišku, kodėl atsakovė ieškovės skundą priėmė nagrinėti ir jį išnagrinėjo. Taip pat teigia, jog atsakovė neturėjo teisinio pagrindo savo 2015-05-14 sprendimu Nr. (28.8-08-4)-RNA-17728, adresuotu trečiajam asmeniui, naikinti ankstesnį savo 2014-04-03 priimtą sprendimą Nr. (28.8-08-4)-RNA-12800. Pažymi, kad atsakovei neįrodžius, o pirmosios instancijos teismui nenustačius, jog ieškovei priklausęs automobilis sugedęs, sugadintas ir pan., negalima laikyti minėto automobilio faktiškai žuvusia kreditoriaus (trečiojo asmens) atžvilgiu. Mano, kad atsakovė privalėjo patenkinti minėto kreditoriaus finansinį reikalavimą.

6Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą, juo su skundu nesutinka, prašo atmesti. Nurodo, kad ieškovė piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, vilkina procesą, nors įsiteisėjusiomis teismo ir specialiosios teisėjų kolegijos nutartimis yra aiškiai nustatyta, kad ieškovės reikalavimai turi būti nagrinėjami bendrosios kompetencijos teisme, tai suponuoja išvadą, kad atsakovės parengti dokumentai nelaikyti individualiais administraciniais aktais. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog įpareigojus atsakovę pervesti 46 300 Lt į trečiojo asmens sąskaitą, nebūtų pasiekti administracinės nuobaudos tikslai. Pažymi, kad automobilio konfiskavimas prilyginamas jo žuvimui. Dėl to mano, kad žuvus daiktui, baigėsi ir jo hipoteka.

7Apeliacinis skundas atmestinas.

8Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Esant šiai aplinkybei apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Šiuo nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

9CPK 321 str. 1 d. nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 str. nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 str.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose bei paaiškinimuose teismui nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

10Ginčą šioje byloje ieškovė, būdama trečiojo asmens skolininke, iškėlė dėl to, jog atsakovė, realizavusi teismo sprendimu iš pareiškėjos konfiskuotą automobilį „KIA Sportage“, atsisakė už jį gautas lėšas – 46 300 Lt pervesti Pajūrio kredito unijai, kuriai minėtas automobilis buvo įkeistas, ir taip padengti dalį jos įsiskolinimą. Toks Inspekcijos sprendimas grindžiamas tuo, kad konfiskavus pareiškėjai priklausantį turtą, jis perėjo valstybės nuosavybei, todėl iš jo pardavimo gautos lėšos įskaitomos į valstybės biudžeto surenkamąją sąskaitą. Dėl šio atsakovės sprendimo panaikinimo atsakovė iškėlė civilinę bylą ir apeliaciniu skundu prašo jos poziciją laikyti teisėta, tačiau apeliacinio skundo motyvais jo tenkinti nėra teisinio pagrindo. Visų pirma, nustatyta, kad ieškovė 2012-10-01 Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutarimu buvo nubausta pagal ATPK 130-2 str. ir 2012-11-19 Klaipėdos apygardos teismo nutartimi jai buvo panaikintas ATPK 30-1 str. taikymas ir konfiskuotas jos automobilis (t. 1, b. l. 43–44). Byloje nustatyta, kad dėl šio automobilio sutartinis įkeitimas buvo įregistruotas 2012-01-16 (t. 1, b. l. 88). Sutartinės hipotekos sąlygose buvo nustatytas įpareigojimas ieškovei tinkamai saugoti įkeičiamus daiktus bei juos apdrausti. Paminėta administracinio teisės pažeidimo byla įrodo, jog pati ieškovė atsakinga už įkeisto automobilio neišsaugojimą, todėl atsakovė įvykdė tik konfiskavimo procedūrą. Teisės teorijoje turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Šiuo atveju ginčo automobilio konfiskavimas buvo viena iš ATPK 21 straipsnyje išvardytų nuobaudų rūšių. Kai pažeidėjas pasinaudoja savo ar svetimu turtu kaip priemone kitų asmenų turtinėms ar asmeninėms teisėms arba valstybės ar visuomenės interesams pažeisti, toks turtas gali būti nusavintas įstatymuose numatyta tvarka ir sąlygomis. Konfiskuojamas yra ne bet koks turtas, o tik tas, kuris susijęs su padarytu nusižengimu. Įstatymų, saugančių nuosavybės teises, sistemos kūrimas reiškia ir tai, kad nustatomos atitinkamos nuosavybės teisių gynimo ribos. Konstitucinis Teismas 1993 m. gruodžio 13 d. nutarime konstatavo: „<...> teisės teorijos požiūriu nuosavybės teisių gynimas teisinėmis priemonėmis suponuoja ir atitinkamas tokio gynimo ribas, nes teisė visais visuomeninių santykių reguliavimo atvejais turi apibrėžtas galiojimo ribas.“ Teisės normomis reguliuojamų nuosavybės santykių subjektai paprastai turi ne tik tam tikras teises, bet ir atitinkamas pareigas. Teisių ir pareigų derinimas tiesiogiai išplaukia iš Konstitucijos 28 straipsnyje numatytos normos: „Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių.“ Už padarytus teisės pažeidimus yra nustatomos įvairios, taip pat ir turtinės, sankcijos: bauda, turto konfiskavimas ir kt. Bauda, kaip ir turto konfiskavimas, yra turto paėmimas iš kaltininko valstybės nuosavybėn dėl jo padaryto teisės pažeidimo. Tai reiškia, kad asmeniui, padariusiam teisės pažeidimą, nuosavybės gynimas susiaurėja pagal sankcijos numatytas ribas. Tokia nuostata gali būti pagrindžiama ir Konstitucija, ir tarptautiniais teisės aktais, kuriuos Lietuva yra ratifikavusi ir kurie yra Lietuvos teisės sistemos sudedamoji dalis. Toks požiūris į nuosavybės teisių ribojimą yra laikomas priimtinu ir pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnį. Jame nustatyta, jog valstybė turi teisę leisti tokius įstatymus, kokių jai reikia, kad galėtų kontroliuoti, ar nuosavybė naudojama visuomenės interesais, arba garantuotų mokesčių ar kitų rinkliavų bei baudų mokėjimą. Paminėti išaiškinimai pateikti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997-04-01 nutarime ,,Dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 26 straipsnio pirmosios dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Šioje byloje nustatyta, jog ginčo automobilis buvo atsakovės perimtas 2014-02-19 (t. 1, b. l. 73), o parduotas 2014-04-23 (t. 1, b. l. 90). Prie apeliacinio skundo pridėtas įrodymas įrodo, jog 2012-01-05 paskolos sutarties su apeliante nutraukimo procedūra pradėta tik 2015-04-27 (t. 2, b. l. 163), ir byloje nėra įrodymų, jog šio automobilio pardavimo metu buvo išduotas vykdomasis raštas dėl trečiojo asmens reikalavimo patenkinimo. CPK 753 str. nustatyta reikalavimų išieškoti pagal vykdomuosius dokumentus patenkinimo eilės tvarka. Šios straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog tuo atveju, jeigu išieškotos iš skolininko sumos neužtenka vykdymo ir su juo susijusioms išlaidoms bei visiems reikalavimams pagal vykdomuosius dokumentus patenkinti, ši suma, atskaičius išieškotojui grąžintinas ir kitas vykdymo išlaidas, paskirstoma išieškotojams CPK 754 ir 755 straipsniuose nustatyta eilės tvarka. Antroje šio straipsnio dalyje nurodyta, jog paskesnės eilės reikalavimai patenkinami po to, kai visiškai patenkinti pirmesnės eilės reikalavimai, t. y. išieškodamas pagal kelis vykdomuosius dokumentus antstolis privalo laikytis reikalavimų patenkinimo eiliškumo (CPK 754 str., 755 str.), tačiau šioje byloje apeliantė nepagrįstai remiasi CPK 755 str., nes šioje byloje nesprendžiamas klausimas dėl išieškojimo iš apeliantės turto pagal kelis vykdomuosius raštus.

11Apeliantės automobilis buvo konfiskuotas kaip administracinės teisės pažeidimo įrankis ir ji neteko visų teisių į tokį turtą, nes turtas perėjo valstybės nuosavybėn ir buvo parduotas pagal CK 4.47 str. 10 p. Teisiškai reikšminga aplinkybė, jog automobilio pardavimo metu nebuvo pradėta hipotekos kreditoriaus reikalavimų tenkinimo prieš paskolos sutartyje nustatytą terminą procedūra. Jeigu per hipotekos sandoryje nustatytą terminą skolininkas neįvykdo įsipareigojimų arba atsiranda kiti hipotekos sandoryje nustatyti pagrindai, hipotekos kreditorius turi teisę inicijuoti išieškojimo iš daikto hipoteka įkeisto turto procedūrą, kreipdamasis į notarą su prašymu dėl vykdomojo įrašo išdavimo (CK 4.192 str. 1 d.). Ši procedūra automobilio pardavimo metu nebuvo pradėta, o pradėta tik 2015-04-27, todėl trečiasis asmuo kaip įkaito turėtojas ir jo netekęs turi teisę savo teises ginti per žalos atlyginimo institutą, nes CK 4.193 str. 7 d. nustatyta, kad jei įkeistas daiktas paimamas visuomenės poreikiams ar konfiskuojamas, hipotekos kreditoriaus reikalavimą tenkina naujasis daikto valdytojas ar valstybė, bet ne daugiau, negu yra įkeisto daikto vertė. Pagal Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių (toliau – Taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 634, 2 p. Mokesčių inspekcija priima, apskaito, saugo, realizuoja, grąžina ir pripažįsta atliekomis bešeimininkį, konfiskuotą, valstybės paveldėtą, į valstybės pajamas perduotą turtą. Taigi Valstybinė mokesčių inspekcija nėra tas subjektas, kuris visiškai disponuoja valstybei perduotu konfiskuotu turtu, o rūpinasi tokiu turtu iki jo realizavimo ir teisės aktų nustatyta tvarka jo realizavimu. Tai patvirtina ir Taisyklių 6 punktas, pagal kurį Mokesčių inspekcija apskaito tik tokį valstybės nuosavybėn perduotiną turtą, kuris yra realizuotinas, ir ieškovė neįrodė, kad atsakovė pažeidė jos turto konfiskavimo tvarką ir dėl to priėmė neteisėtus šioje byloje ginčijamus sprendimus. CK 4.193 straipsnyje yra įtvirtintos taisyklės dėl hipotekos kreditoriaus teisės patenkinti reikalavimą iš įkeisto turto vertės, šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, kai realizavus įkeistą turtą gaunama mažesnė suma, negu priklauso hipotekos kreditoriui, šis turi teisę reikalauti išieškoti iš kito skolininko turto bendra įstatymų nustatyta tvarka. Tokiu atveju notaro vykdomasis įrašas dėl priverstinio skolos išieškojimo suteikia teisę hipotekos kreditoriui patenkinti savo reikalavimus skolininkui visa apimtimi (neapsiribojant vien įkeistu turtu), nesikreipiant į teismą su nauju ieškiniu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-364/2010; teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2010; kt.). Todėl tik po šios procedūros trečiasis asmuo galės ginti savo teises per žalos atlyginimo institutą, jei neužteks apeliantės turto jo reikalavimų patenkinimui, ar CK 4.193 str. 7 d. nustatytu pagrindu. Skundžiamas atsakovės sprendimas yra teisėtas, nes pareiškėja prarado nuosavybę į įkeistą automobilį dėl savo kaltų veiksmų, dėl ko įkaito turėtojas neteko įkeisto objekto, todėl tik įkaito turėtojas, netekęs įkeisto turto, jei jo neužteks skolinio įsipareigojimo patenkinimui iš kito įkeisto ir neįkeisto pareiškėjo turto, galės savo teises ginti ateityje. Akivaizdu, kad šios bylos pareiškėja yra atsakinga už įkeisto turto neišsaugojimą tiek prieš įkaito turėtoją, tiek prieš valstybę, jei ši CK 4.193 str. 7 d. pagrindu išmokės įkeisto turto vertę trečiajam asmeniui. Priešingu atveju turto konfiskavimas netektų teisinės prasmės ir tai prieštarautų teisingumo ir protingumo principams, įtvirtintiems CK 1.5 str. Tačiau civilinių teisių gynimo būdas priklausys nuo trečiojo asmens.

12Nepagrįstas apeliacinio skundo motyvas, jog teismo sprendimas yra be motyvų. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-603/2008), teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Šis pagrindas taikytinas tik tuo atveju, kai sprendimas (nutartis) yra visiškai be motyvų. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Jei teismo sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą (CPK 328 straipsnis). Vertinant visą skundžiamą teismo sprendimą jos motyvuotumo aspektu darytina išvada, kad jame argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, o apeliantės nesutikimas su teismo sprendimo motyvais nėra pagrindas pripažinti, kad teismo sprendimas yra be motyvų.

13Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis byloje Nr. Nr. 3K-3-52/2011; ir kt.). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl apeliacinio skundo motyvų, kurie yra teisiškai nereikšmingi ieškovės iškeltam ginčui.

14Paminėtais motyvais keisti ar naikinti skundžiamo teismo sprendimo apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

15Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 325–333 straipsniais, teismas

Nutarė

16Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-04-30 sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai