Byla 2A-2134-577/2013
Dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Jadvygos Mardosevič, kolegijos teisėjų Zitos Smirnovienės ir Henricho Jaglinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. P. apeliacinį skundą dėl Širvintų rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. P. ieškinį atsakovui R. D., trečiajam asmeniui antstoliui R. V. dėl skolos priteisimo bei atsakovo R. D. priešieškinį atsakovui R. P., trečiajam asmeniui A. P. dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia.

2Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

Nustatė

3ieškovas R. P. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašo iš atsakovo priteisti 35 000 Lt skolos, 2 936,64 Lt delspinigių, 5 procentų dydžio palūkanas už sumokėti praleistą pinigų sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško sprendimo įvykdymo dienos, taip pat visas ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad 2007 m. vasario 27 d. tarp jo ir atsakovo buvo sudaryta paskolos sutartis (toliau – Sutartis). Šia sutartimi šalys susitarė, kad ieškovas paskolina atsakovui 35 000 Lt, o atsakovas įsipareigoja juos grąžinti. Ieškovo teigimu, Sutarties 1 punkte buvo nustatyta, kad skola grąžinama pagal pareikalavimą. Sutarties sudarymo metu atsakovui buvo perduota 35 000 Lt. 2008 m. kovo 17 d. ieškovas pareikalavo iš atsakovo per 30 kalendorinių dienų nuo pranešimo gavimo dienos grąžinti visą paskolintą pinigų sumą, tačiau atsakovas paskolos negrąžino. 2009 m. gegužės 11 d. atsakovui buvo išsiųstas pakartotinis reikalavimas per 14 d. nuo pranešimo gavimo dienos grąžinti paskolintus pinigus, tačiau atsakovas jų negrąžino. Ieškovas teigė, kad atsakovas iki ieškinio pareiškimo momento ieškovui nėra pareiškęs jokių pretenzijų dėl netinkamų sutartinių įsipareigojimų vykdymo, todėl laikytina, kad ieškovas tinkamai įvykdė visus pagal sutartį prisiimtus įsipareigojimus. Pasak ieškovo, esant nurodytoms aplinkybėms, atsakovo atsisakymas sutartyje nustatytu laiku ir tvarka grąžinti ieškovui gautus pinigus vertintinas kaip sutarties pažeidimas. Kadangi paskolos sutartyje paskolos grąžinimo terminas nenustatytas ir nustatyta, kad paskola turi būti grąžinta pagal pareikalavimą, tai atsakovas turėjo paskolą grąžinti per 30 dienų nuo ieškovo reikalavimo pareiškimo. Atsakovas atsisako grąžinti pagal sutartį ieškovo jam perduotus pinigus, todėl 35 000 Lt paskolos turi būti iš jo priteisiami. Be to, ieškovo teigimu, pagal CK 6.256 str. atsiranda pagrindas kilti sutartinei atsakomybei. CK 6.258 str. 1 dalyje numatyta, kad pareigą kaltajai šaliai sumokėti netesybas už prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą gali nustatyti tiek įstatymas, tiek tarp šalių sudaryta sutartis. Atsakovui kyla pareiga atlyginti patirtus nuostolius – sumokėti netesybas palūkanų forma dėl skolos negrąžinimo – pagal įstatymą, nepriklausomai nuo to, kad paskolos sutartyje delspinigiai nenumatyti. CK 6.210 str. 1 dalyje yra numatyta, kad terminą įvykdyti praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas. Atsakovas privalėjo paskolą grąžinti po 2008-03-17 reikalavimo grąžinti paskolą išsiuntimo per 30 dienų, t.y., iki 2008-04-16 ir grąžinti iki ieškinio teismui padavimo dienos, t.y. 2009 m. gruodžio 16 d, todėl už šį laikotarpį skaičiuotini delspinigiai, kurie sudaro 2 936,64 Lt.

4Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010 m. kovo 16 d. preliminariu sprendimu ieškinį tenkino.

5Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 22 d. nutartimi tenkino atsakovo prašymą atnaujinti procesą ir procesą atnaujino CPK 366 str. 1 dalies 2 ir 9 punktų pagrindais: kai naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu, ir kai teismo sprendime yra padaryta aiški teisės normos taikymo klaida.

6Atsakovas R. D. pareiškė prieštaravimus dėl preliminaraus sprendimo ir priešieškinį. Atsakovas pripažino, kad tarp ieškovo ir jo buvo pasirašyta 2007 m. vasario 27 d. paskolos sutartis, tačiau ji, atsakovo įsitikinimu, negali būti laikoma paskolos sutartimi. Nurodė, kad 2007 m. sausio mėn. jis ir ieškovo du sūnūs bei dar vienas asmuo nusprendė kurti bendrą verslą. 2007 m. kovo 8 d. buvo įkurta bendra įmonė – UAB „Autorovisa“, kuri turėjo užsiimti automobilių gabenimu iš trečiųjų šalių ir jų pardavimu. Visi sutarė, kad kiekvienas akcininkas į bendrovės sąskaitą įneš po 35 000 Lt automobilių pirkimui. Kadangi ieškovo sūnūs pinigų neturėjo, ieškovas pažadėjo padengti jų įnašus. Atsakovas paaiškino, kad patikėjęs ieškovo pažadu, sausio mėnesį JAV įmonėje „Intertrade INC“ 11300 W.151 Streetorland park Il60462 už sutartą būsimų akcininkų įnašų sumą rezervavo automobilius, už kuriuos iki vasario 20 dienos turėjo pilnai atsiskaityti. Pasak atsakovo, ieškovas dėl jam nežinomų priežasčių pareiškė, kad nefinansuos savo sūnaus A. P. įnašo į bendrą verslą, jeigu jis, atsakovas, nesutiks pasirašyti paskolos sutarties, kuria garantuotų, kad jo sūnui A. P. paskolinti pinigai 35 000 Lt bus grąžinti. Pasak atsakovo, jis neturėjo kitos išeities, kaip pasirašyti ginčijamą sutartį, kadangi automobiliai buvo jau užsakyti ir, jeigu nebūtų pervedęs likusios sumos iki 2007-02-20, būtų praradęs sumokėtus pinigus ir užsakytus automobilius. Atsakovo teigimu, ieškovas, pasinaudodamas kito sūnaus – S. P. sąskaita, pervedė 25 tūkst. Lt, 2007 m. vasario 19 d. atsakovas pervedė JAV įmonei likusius pinigus už rezervuotus automobilius. 2007 m. vasario 27 d. jis ir ieškovas pasirašė ginčijamą paskolos sutartį ir ieškovas jam grąžino 10 000 Lt grynaisiais, kaip likusią dalį A. P. įnašo į bendrą verslą, kuriuos atsakovas buvo sumokėjęs už jo sūnų A. P. 2007-02-19, pervesdamas likusius pinigus už automobilius JAV įmonei. Tai, atsakovo vertinimu, rodo, kad tikrosios ginčijamosios paskolos sutarties šalys yra ieškovas ir jo sūnus A. P., o jo su ieškovu pasirašyta Paskolos sutartis yra negaliojanti. Atsakovo nuomone, jis šioje situacijoje yra tik laiduotojas ir sutartis, sudaryta tarp jo ir ieškovo, atitinka laidavimo sutartį. Kadangi bendro verslo jiems sukurti nepavyko, UAB „Autorovisa“ veikla 2007-05-01 buvo sustabdyta. Pasak atsakovo, jis pasiūlė perpirkti visas įmonės akcijas iš A. ir S. P. bei grąžinti A. P. skolą ieškovui. Ieškovas paprašė pinigus perduoti sūnui A. P. ir pasirašyti su juo skolos raštą, kad neva jis ieškovo sūnui paskolina 35 000 Lt, nors iš tikrųjų tai buvo ieškovo paskolinto sūnui įnašo į bendrą verslą grąžinimas. 2010-05-10 tarp atsakovo ir A. P. buvo pasirašytas skolos raštas ir perduoti pinigai, kuriuos turėjo grąžinti ieškovui jo sūnus. Po viso to jis ir ieškovas turėjo apsikeisti skolos raštais, tačiau ieškovas atsisakė tai padaryti, teigdamas, kad sūnus ieškovui pinigų neperdavė. Atsakovo nuomone, visa tai patvirtina, kad tarp jo ir ieškovo sudaryta sutartis nėra paskolos sutartis, tai yra laidavimo sutartis ir būtent tokią sutartį jie ir siekė pasirašyti. Sudaryta paskolos sutartis turi būti laikoma apsimestiniu sandoriu CK 1.87 str. prasme, nes tikrasis šalių ketinimas buvo sukurti laidavimo santykius, kadangi pinigai iš tikrųjų buvo skolinami ieškovo sūnui, kad pastarasis galėtų prisidėti prie bendro verslo kūrimo, tuo tarpu jo vaidmuo buvo kaip laiduotojo, t.y. užtikrinti ieškovą, kad jo sūnui A. P. paskolinti pinigai bus grąžinti. Tokiu būdu pagal susitarimą su ieškovu jam 35 000 Lt gražino, o grąžinimo faktas buvo įformintas skolos rašto tarp jo ir A. P. pasirašymu. Atsakovas prašė panaikinti Vilniaus miesto pirmos apylinkės teismo 2010-03-16 preliminarų sprendimą ir ieškovo ieškinį atmesti. Pripažinti 2007 m. vasario 27 d. pasirašytą paskolos sutartį apsimestiniu sandoriu CK 1.87 str. prasme. Minėtą sutartį laikyti laidavimo sutartimi CK 6.76 str. prasme bei pripažinti, kad jis, R. D., įvykdė savo prievolę pagal laidavimo sutartį.

7Ieškovas R. P., atsiliepdamas tiek į atsakovo prieštaravimus, tiek į priešieškinį, nurodė, kad 2007-02-27 tarp jo ir atsakovo buvo sudaryta Paskolos sutartis bei pasirašytas pinigų perdavimo-priėmimo aktas. Šia sutartimi jis paskolino atsakovui 35 000 Lt, kuriuos atsakovas įsipareigojo grąžinti pagal pareikalavimą. Iš atsakovo buvo pareikalauta grąžinti skolą 2008-03-17 ir 2009-05-11, tačiau jis skolos negrąžino. Siekdamas atgauti skolą, ieškovas su ieškiniu kreipėsi į teismą dėl skolos išieškojimo ir delspinigių priteisimo. Ieškovas pažymėjo, kad tarp jo ir atsakovo niekada nebuvo susitarimo, kad pinigus pagal paskolos sutartį jis grąžins per trečiuosius asmenis. Jokie tretieji asmenys sudarant sutartį nedalyvavo, todėl atsakovo išdėstyti argumentai yra nepagrįsti ir klaidinantys. Ieškovo teigimu, jis apie atsakovo ir jo sūnų verslo santykius nieko nežinojo ir nedalyvavo jų kūrime, pinigų neinvestavo nei pats, nei per savo sūnus. Ieškovo tvirtinimu, 2007-02-27 sudaryta paskolos sutartimi jis jokiu būdu nesiekė sukurti laidavimo santykių. Pinigai atsakovui buvo perduoti pasirašant sutartį. Kam atsakovui buvo reikalinga paskola, jis tiksliai nežino. Pasak ieškovo, faktą, kad atsakovas pinigus gavo, patvirtina jo pasirašytas pinigų perdavimo-priėmimo aktas. Ieškovo vertinimu, ir priešieškinyje išdėstyti atsakovo argumentai patvirtina, kad jis pinigus gavo. Ginčo sutarties tekstas yra aiškus, jame nurodyta, kad pinigai skolinami atsakovui, kuris pinigus įsipareigojo grąžinti pagal pareikalavimą o ne tretiesiems asmenims. Ieškovas pažymi, kad sutartyje nėra jokių nuorodų, kad atsakovas veiktų kaip laiduotojas, todėl akivaizdu, kad abiejų šalių valia buvo sudaryti paskolos sutartį, o ne kokią kitokią sutartį. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo. Taigi, remdamasis išdėstytais argumentais, ieškovas teigė, kad šiuo atveju pateiktų atsakovo įrodymų nepakanka pripažinti, kad ginčijama paskolos sutartis yra apsimestinis sandoris, todėl prašė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010-03-16 preliminarų sprendimą palikti nepakeistą, o priešieškinį atmesti kaip nepagrįstą.

8Širvintų rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 24 d. nutartimi bylos nagrinėjimas iš esmės buvo atnaujintas ir trečiuoju asmeniu į bylą įtrauktas ieškovo sūnus A. P..

9Trečiasis asmuo A. P. atsiliepdamas į atsakovo priešieškinį ir ieškovo ieškinį nurodė, kad palaiko ieškovo reikalavimą. Tvirtino, kad tarp ieškovo ir atsakovo 2007-02-27 sudaryta paskolos sutartis visiškai atitinka CK 6.871 str. 3 dalies reikalavimus, nes sutartyje užfiksuotas pinigų perdavimas atsakovui nuosavybėn. Be to, trečiojo asmens nuomone, faktą, kad pinigus atsakovas gavo, patvirtino ir pats atsakovas savo procesiniuose dokumentuose. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad sudarydamas paskolos sutartį su ieškovu laidavo už jam ieškovo paskolintus 35 000 Lt, kuriuos neva jis įnešė į bendrą verslą su atsakovu. Trečiojo asmens teigimu, jis į verslą investavo savo asmenines lėšas. Trečiasis asmuo tvirtino, kad iš atsakovo jis niekada nėra gavęs pinigų, tuo labiau tokių, kuriuos turėjo grąžinti ieškovui ar kitiems tretiesiems asmenims. Pažymėjo, kad jis niekada iš ieškovo nesiskolino 35 000 Lt, jo su ieškovu nesieja jokie prievoliniai santykiai, byloje nėra jokių įrodymų, kad ieškovas jam būtų skolinęs pinigus. 2007-02-27 sutartyje ieškovo ir atsakovo tikroji valia buvo sudaryti paskolos sutartį, o ne kitokios teisinės prigimties sandorį, todėl prašė ieškovo ieškinį patenkinti visa apimtimi, o atsakovo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.

10Atsakovas R. D. 2012-12-10 pateikė teismui patikslintą priešieškinį, kuriuo pakeitė reikalavimą ir prašė pripažinti 2007 m. vasario 27 d. tarp jo ir ieškovo pasirašytą paskolos sutartį nesudarytą CK 6.875 str. 3 dalies pagrindu, o ieškovo R. P. ieškinį atmesti. Nurodė, kad tarp jo ir ieškovo paskolos teisiniai santykiai neatsirado. Atsakovo vertinimu, nors ieškovas savo ieškinyje nurodo, kad 35 000 Lt jam perdavė 2007 m. vasario 27 d. skolos rašto pasirašymo metu, tačiau rašte, kuriuo atsakovas įrodinėja paskolos santykių buvimą, pinigų perdavimo faktas neužfiksuotas. 2007 m. vasario 27 d. sutartyje nėra jokių įrašų apie pinigų perdavimą jam, 35 000 Lt perdavimas nėra užfiksuotas ir kitokiuose rašytiniuose įrodymuose. Priešingai, pasak atsakovo, byloje esantys dokumentai bei jo sąskaitų išrašai patvirtina, kad nei ginčijamo skolos rašto sudarymo metu, nei prieš sudaromą ginčijamą skolos raštą, nei po to visus 2007 m. jis neturėjo jokių įplaukų iš ieškovo, t.y. ieškovas nepervedė jam jokių pinigų.

11Teismo posėdyje atsakovas aiškino, kad jis niekada iš ieškovo nėra gavęs paskolos raštelyje nurodytos pinigų sumos. Pripažino, kad pasirašant sutartį ieškovas jam perdavė 10 000 litų, tačiau tai pinigai, kuriuos jis uždėjęs už ieškovo sūnus jų bendrame versle, o likusius pažadėjo atiduoti vėliau, juos pervedant ar kitaip atiduodant. Tačiau tų pinigų niekada ir nepervedė, jis jų negavo.

12Širvintų rajono apylinkės teismas 2013 m. sausio 7 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies, o Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. kovo 16 d. preliminarų sprendimą pakeitė. Priteisė iš atsakovo R. D. ieškovo R. P. naudai 10 000 Lt skolos ir 832, 96 Lt palūkanų, taip pat 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2010 m. kovo 16 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir 889,21 Lt bylinėjimosi išlaidų. Pripažino R. P. ir R. D. 2007 m. vasario 27 d. pasirašytą paskolos sutartimi ir pinigų perdavimo priėmimo aktu grindžiamą paskolos sutartį sudaryta 10 000 litų. Pirmos instancijos teismas pažymėjo, jog tam, kad būtų galima konstatuoti, kad buvo sudaryta paskolos sutartis, svarbi reikšmė tenka sutarties turiniui, t.y., paskolos dokumente turi aiškiai atsispindėti pinigų perdavimo faktas. Teismas pastebėjo, kad 2007 m. vasario 27 d. skolos dokumente, pavadintame ir pinigų perdavimo priėmimo aktu, yra nurodoma, kad ieškovas „paskolina“ atsakovui 35 000 Lt, tačiau iš teksto negalima padaryti išvados, kad jis pinigus perduoda, o atsakovas tuos pinigus priima. Pirmos instancijos teismo vertinimu, pats savaime skolos dokumento pavadinimas pinigų perdavimo-priėmimo aktu nepatvirtina pinigų perdavimo fakto. Teismas atkreipė dėmesį, kad skolos dokumentą yra surašęs pats ieškovas, o tokiu atveju pagal sutarčių aiškinimo taisykles, kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką tais atvejais, kai skolos dokumente neužfiksuotas pinigų perdavimas, pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka paskolos gavėjui, šiuo atveju ieškovui. Atsakovas pripažįsta, kad sutarties pasirašymo metu ieškovas jam perdavė 10 000 Lt, tačiau kategoriškai neigia gavęs visus 35 000 Lt. Esant nurodytoms aplinkybėms, pirmos instancijos teismo vertinimu, ieškovas neįrodė, kad atsakovui perdavė visus 35 000 Lt pagal 2007 m. vasario 27 d. sutartį, ir kad atsakovas visus šiuos pinigus gavo. Teismas, įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus ir šalių paaiškinimus, priėjo prie išvados, kad atsakovas, pasirašydamas minėtą paskolos sutartį ir priimdamas pagal ją iš ieškovo sutarties pasirašymo metu 10 000 Lt, sudarė su ieškovu paskolos sutartį minėtai pinigų sumai (CK 6.870 str. 2 dalis) ir įsipareigojo juos jam grąžinti. Kadangi atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad su ieškovu atsiskaitė, todėl priteisė iš atsakovo R. D. ieškovo R. P. naudai 10 000 Lt skolos ir 832, 96 Lt palūkanų.

13Ieškovas R. P. apeliaciniu skundu prašo Širvintų rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 7 d. sprendimą panaikinti iš dalies ir priimti naują sprendimą – Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010-03-16 preliminarų sprendimą, kuriuo teismas patenkino ieškovo R. P. ieškinį dėl 35 000 Lt skolos ir 2 936,64 Lt palūkanų, 5 proc. dydžio palūkanų už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, priteisimo iš atsakovo R. D. palikti nepakeistą, o atsakovo (ieškovo pagal priešieškinį) R. D. priešieškinį dėl 2007-02-27 Paskolos sutarties pripažinimo nesudaryta atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat apeliantas prašo iš atsakovo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apelianto nuomone, pirmos instancijos teismas neištyrė teisingam ginčo išsprendimui svarbių aplinkybių, nevisapusiškai ir neobjektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino pateiktus įrodymus, nepašalinęs prieštaravimų tarp įrodymų, nukrypo nuo suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos šios kategorijos bylose, todėl teismas klaidingai motyvavo savo išvadas ir priėmė nepagrįstą, neteisėtą sprendimą. Apelianto nuomone, Paskolos sutartis atitinka CK 6.871 str. reikalavimus, joje yra užfiksuotas paskolos dalyko (pinigų) perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn, o įstatymus atitinkančios paskolos sutarties buvimas pas kreditorių yra pagrindas pripažinti, kad sutartis sudaryta ir pinigus paskolos gavėjas gavo. Esant nurodytoms aplinkybėms, paskolos davėjui nereikia įrodyti paskolos suteikimo faktą. Apelianto įsitikinimu, Sutartyje yra aiškiai užfiksuotas 35 000 Lt sumos perdavimo atsakovui faktas. Sutarties tekste šalys aiškiai ir nedviprasmiškai susitarė, kad apeliantas paskolina atsakovui 35 000 Lt iki pareikalavimo (Sutarties 1 p.), jokių išlygų sutartyje dėl mažesnės sumos paskolos suteikimo atsakovui nėra. Apelianto nuomone, pats atsakovas tiek teismo posėdžių metu, tiek savo procesiniuose dokumentuose patvirtino, kad savo sutartinius įsipareigojimus yra įvykdęs, kad ieškovo pinigus grąžino ieškovui per jo sūnų. Apelianto teigimu, teismas, padaręs išvadą, neva atsakovas gavo tik 10 000 Lt, nepašalino prieštaravimų tarp byloje esančių įrodymų ir atsakovo procesiniuose dokumentuose nurodytų aplinkybių, iš kurių matyti, kad apeliantas atsakovui perdavė 35 000 Lt.

14Atsakovas R. D. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas pažymi, kad tam, jog paskolos santykiai atsirastų ir šalys įgytų teises bei pareigas, sudarant susitarimą dėl paskolos sutarties sąlygų, būtina perduoti ir sutarties dalyką – pinigus. Iš Paskolos sutarties teksto, atsakovo vertinimu, negalima daryti išvados, kad ieškovas pinigus perdavė atsakovui. Pats savaime skolos dokumento pavadinimas „pinigų priėmimo-perdavimo aktas“ nepatvirtina pinigų perdavimo fakto. Atsakovas pažymi, kad skolos dokumentą yra surašęs pats ieškovas, todėl, kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai. Kai skolos dokumente neužfiksuotas pinigų perdavimas, pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka paskolos davėjui, šiuo atveju ieškovui. Atsakovas teigia, kad apeliantas teigdamas, jog pats atsakovas pripažino, kad gavo paskolos sumą, t.y. 35 000 Lt, klaidina teismą pateikdamas tam tikrus sakinius ar frazes iš atsakovo iš atsakovo paaiškinimų. Atsakovas tvirtina, kad jis tiek visuose procesiniuose dokumentuose, tiek savo paaiškinimuose teisme visuomet nuosekliai ir aiškiai laikėsi pirminės ir vienintelės savo pateiktos pozicijos, kad 2007-02-27 ieškovas, pasirašant paskolos raštą tarp jo ir atsakovo, perdavė atsakovui R. D. 10 000 Lt, ir šiuos pinigus perdavė ne kaip paskolą, o kaip savo sūnų A. P. ir S. P. skolą jam (atsakovui R. D.) už bendros įmonės UAB „Autorovisa“ steigimą su ieškovo sūnumis. Taip pat atsakovas pažymi, kad viso bylinėjimosi metu ieškovas taip ir nepateikė jokių raštiškų ar kitokių įrodymų, iš kur jis skolinamą sumą gavo. Apklausiant teismo posėdžių metu ieškovą, ieškovas teigdavo, kad paskolinti 35 000 Lt tai jo įmonės „Romasta“ pinigai, o paprašius pateikti tai patvirtinančius buhalterinius dokumentus, pradėjo tvirtinti, kad pinigai asmeniniai. Priminus ieškovui, kad jis, kaip įmonės vadovas, privalo savo pajamas, paskolas deklaruoti, deklaracijas pateikti atsisakė.

15Apeliacinis skundas atmestinas.

16Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė CPK 329 str. 2 d. nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.

17Byloje keliami teisės normų, reglamentuojančių paskolos sutarties sudarymą, aiškinimo bei taikymo klausimai.

18Apeliantas ginčija pirmos instancijos teismo išvadą dėl paskolos sutartinių santykių tarp šalių nebuvimo. Apelianto teigimu, įstatymo reikalavimus atitinkančios paskolos sutarties buvimas pas kreditorių yra pagrindas pripažinti, kad sutartis yra sudaryta ir pinigus paskolos gavėjas gavo, todėl paskolos davėjui nereikia įrodyti paskolos suteikimo fakto. Apeliantas tvirtina, kad 2007-02-27 tarp jo ir atsakovo buvo sudaryta Paskolos sutartis bei pasirašytas pinigų perdavimo-priėmimo aktas. Apelianto nuomone, sutartyje yra aiškiai užfiksuota, kad 35 000 Lt buvo perduoti atsakovui. Tuo tarpu atsakovas tvirtina, kad iš paskolos sutarties negalima daryti išvados, kad pinigai buvo perduoti atsakovui ir kad atsakovas tuos pinigus priėmė. Pasak atsakovo, skolos dokumento pavadinimas „pinigų perdavimo-priėmimo aktas“ nepatvirtina pinigų perdavimo fakto. Atsakovas pabrėžia, kad tik įstatymo reikalavimus atitinkančios paskolos sutarties buvimas pas kreditorių yra pakankamas pagrindas prezumpcijai, kad paskolos sutartis buvo sudaryta. Nagrinėjamu atveju, atsakovo nuomone, paskolos sutartis neatitinka CK 6.871 str. 3 d. reikalavimų.

19Visų pirma, apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamos bylos kontekste pažymi, kad pagal CK 6.870 straipsnio 1 ir 2 dalį paskolos sutartis yra realinis sandoris, t. y. paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių susitarimo dėl paskolos neužtenka. Tam, kad tarp šalių atsirastų teisiniai paskolos santykiai, turi egzistuoti du juridinę reikšmę turintys faktai: 1) paskolos dalyko (pinigų) perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Šios sąlygos laikomos esminėmis paskolos sutarties sąlygomis, kurių, nors vienos nesant, paskolos sutartis negali būti laikoma sudaryta. Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad šios aplinkybės bylose dėl paskolos grąžinimo sudaro įrodinėjimo dalyką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-596/2005; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2011 ir kt.).

20Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Minėta, kad paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnis), todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008 ir kt.). Be to, nagrinėjant iš paskolos santykių kilusius ginčus yra svarbu atsižvelgti į įstatymines prezumpcijas, t. y. į faktus bei aplinkybes, kuriems įstatymu suteikiama tam tikra teisinė reikšmė, kol nėra įrodyta priešingai. Sutiktina su apelianto pozicija, kad įstatymo reikalavimus atitinkančios paskolos sutarties buvimas pas kreditorių yra pagrindas preziumuoti, kad sutartis sudaryta ir pinigus ar daiktus paskolos gavėjas gavo. Tačiau kartu įstatymas suteikia teisę paskolos gavėjui šią prezumpciją nuginčyti ir įrodyti, jog paskolos sutartis nebuvo sudaryta (CK 6.875 straipsnis).

21CK 6.871 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Iš šios normos dispozicijos matyti, jog įstatymų leidėjas yra nustatęs tam tikrus reikalavimus ne tik skolos dokumento formai, bet ir turiniui. Taigi pabrėžtina, jog tam, kad būtų galima konstatuoti faktą, kad šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, paskolos raštelyje arba kitame skolos dokumente turi pakankamai aiškiai atsispindėti pinigų perdavimo faktas. Jeigu įrodoma, kad pinigai ar daiktai iš tikrųjų nebuvo paskolos gavėjui perduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta (CK 6.875 straipsnio 3 dalis).

22Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad ginčą dėl paskolos teisinių santykių nagrinėjantis teismas turi aiškinti paskolos raštelį atsižvelgdamas į sutarčių aiškinimo taisykles, tikrąją šalių valią, ketinimus. Juolab kad, kaip jau ir buvo minėta, ir teismų praktikoje yra pažymėta, jog, atsižvelgiant į CK 6.871 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos normos dispoziciją, įstatymų leidėjas yra nustatęs tam tikrus reikalavimus ne tik skolos dokumento formai, bet ir turiniui. Taigi, tam, kad būtų galima konstatuoti, jog šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, paskolos raštelyje arba kitame skolos dokumente turi pakankamai aiškiai atsispindėti pinigų perdavimo faktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo mėn. 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-366/2010;2010 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinės bylos Nr. 3k-3-564/2010 ir kt.). Pinigų perdavimas yra valinis veiksmas ir, kaip bet kuris sandoris, negali būti preziumuojamas, nes šalys turi tai užfiksuoti paskolos sutartyje arba pripažinti tokį faktą kilus ginčui.

23Nagrinėjamoje byloje ieškovas teigia, kad jis 35 000 Lt perdavė atsakovui, pasirašydamas paskolos sutartį, o pinigų perdavimo faktą fiksuoja paskolos sutartis, kuri pavadinta ir pinigų perdavimo-priėmimo aktu, tai fiksuodama viename dokumente, o atsakovas tvirtina, kad jis sutarties pasirašymo metu gavo tik 10 000 Lt. Pastebėtina, kad 2007 m. vasario 27 d. skolos dokumente, pavadintame ir pinigų perdavimo priėmimo aktu, yra nurodoma, kad ieškovas „paskolina“ atsakovui 35 000 Lt, tačiau nėra vienareikšmiškai pažymėta, kad atsakovas pinigus gavo.

24Esant nurodytoms aplinkybėms, pirmos instancijos teismas, remdamasis CK 6.193 straipsnyje nustatytomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, nustatė, kad šiame dokumente nebuvo užfiksuotas pinigų perdavimo paskolos gavėjui faktas, įrodymų, kad pinigai buvo perduoti, į bylą pateikta nėra, todėl konstatavo, jog ieškovas neįrodė, kad perdavė pinigus atsakovui. Teisėjų kolegija pritaria tokiai pirmos instancijos teismo pozicijai, taip pat sutinka, kad pats savaime skolos dokumento pavadinimas pinigų perdavimo priėmimo aktu nepatvirtina pinigų perdavimo fakto. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką tais atvejais, kai skolos dokumente neužfiksuotas pinigų perdavimas, pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka paskolos davėjui, šiuo atveju ieškovui, todėl nesutiktina su apeliacinio skundo argumentu, jog šiuo atveju paskolos davėjui nereikėjo įrodyti paskolos suteikimo fakto.

25Bylos medžiaga (šalių paaiškinimai, rašytiniai įrodymai) patvirtina, kad atsakovas su ieškovo sūnumis S. P. ir A. P. buvo pradėjęs bendrą verslą, įkūrė UAB „Autorovisa“, kurios pagrindinė veikla buvo automobilių prekyba. Ieškovas teigia, kad to, kam atsakovui buvo reikalinga paskola, jis nežinojo, tačiau neatmeta galimybės, kad galėjo būti panaudota ir automobilių pirkimo verslui. Ieškovas pripažino, kad apie savo sūnų ir atsakovo bendrą verslą jam buvo žinoma, tačiau nurodė, kad jis į verslą nesikišo. Pasak atsakovo, trečiojo asmens A. P. pradinį įnašą verslui padengė jo tėvas R. P.. Atsakovas pripažįsta, kad 2007 m. vasario 27 d. pasirašė su ieškovu R. P. Paskolos sutartį, nes tik tokiomis sąlygomis ieškovas sutiko paremti jo ir savo sūnų, kuriems trūko pinigų, verslą. Tačiau A. P., siekdamas paneigti tokią atsakovo versiją, teigė, kad verslo kūrime jis pats dalyvavęs savomis lėšomis, nors šiuos deklaratyvius teiginius patvirtinančių įrodymų nepateikė (3 T., b.l. 18). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad trečiojo asmens paaiškinimai apie pinigų įnešimą į verslą nėra nuoseklūs. Atsiliepime į ieškinį ir priešieškinį trečiasis asmuo teigia, kad į verslą investavo savo asmenines lėšas (3 T., b.l. 4), rašte dėl įrodymų pateikimo taip pat nurodoma, kad verslui buvo skirtos asmeninės santaupos grynais pinigais (3 T., b.l. 18), iš teismo posėdžio, kuriame A. P. buvo apklaustas kaip liudytojas, protokolo taip pat matyti, kad A. P. iš pradžių tvirtino, kad turėjo pinigų verslui, kad pinigus grynais atidavė R. D., tačiau vėliau poziciją pakeitė ir tvirtino, kad dalis buvo savų pinigų, o dalis skolintų (2 T., b.l. 126-127). Tuo tarpu civilinės bylos pagal ieškovo R. D. ieškinį atsakovui A. P. dėl skolos priteisimo teismo posėdžio metu A. P. aiškiai nurodė, kad pinigus pirminiam įnašui pasiskolino, tačiau tai patvirtinančių dokumentų neturi (2 T., b.l. 98).

26Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad viso bylos nagrinėjimo metu ieškovas nepateikė jokių rašytinių įrodymų, iš kur jis gavo 35 000 Lt. Be to, pastebėtina ir tai, kad nebuvo laikomasi vieningos pozicijos ir dėl to, iš kur buvo gauti tariamai skolinami pinigai. Kaip matyti iš bylos medžiagos, iš pradžių buvo tvirtinama, kad tai ieškovo įmonės UAB „Romasta“ pinigai, tačiau paskola nebuvo deklaruota, vėliau buvo aiškinta, kad ieškovas pats turėjo grynųjų pinigų ir „įmonė čia ne prie ko“ (2 T., b.l. 123). Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad ieškovas negalėjo nurodyti ir kokiu tikslu minėti pinigai buvo skolinami atsakovui.

27Iš dalies atsakovo poziciją, kad jis negavo iš ieškovo 35 000 Lt, patvirtina į bylą pateikti atsakovo R. D. bankų sąskaitų išrašai, iš kurių matyti, kad per 2007 m. atsakovas neturėjo jokių įplaukų iš ieškovo R. P..

28Be to, atkreiptinas dėmesys, kad skolos dokumentą yra surašęs ieškovas, dėl to ginčo nėra, todėl tokiu atveju pagal sutarčių aiškinimo taisykles, kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai.

29Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai byloje esančių įrodymų tyrimo ir įvertinimo pagrindu įsitikinama dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-416/2007, ir kt.).

30Šios bylos kontekste nurodytos procesinės teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo taisyklės reiškia tai, kad pirmos instancijos teismas, ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustatydamas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, privalėjo konstatuoti, ar labiau tikėtina, kad ieškovo įrodinėjami faktai buvo, ar labiau tikėtina, kad jų nebuvo. Remiantis tokia įrodymų vertinimo teisine logika, konstatavus kitokių, ne paskolos, teisinių santykių buvimą tarp šalių, bei neįrodžius, kad ieškovas perdavė pinigus atsakovui, yra pagrindas teigti, kad labiau tikėtina, jog ieškovo įrodinėjamo fakto nebuvo, nei kad buvo.

31Įvertinus bylos medžiagą, teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad atsakovas, pasirašydamas minėtą paskolos sutartį ir priimdamas pagal ją iš ieškovo sutarties pasirašymo metu 10 000 Lt, sudarė su ieškovu paskolos sutartį minėtai pinigų sumai (CK 6.870 str. 2 dalis) ir įsipareigojo juos jam grąžinti. Byloje duomenų apie atsiskaitymą nėra, todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai priteisė iš atsakovo ieškovo naudai 10 000 Lt skolos ir 832, 96 litus palūkanų.

32Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, buvo tinkamai taikytos proceso teisės normos, reglamentuojančios įrodymų vertinimą, todėl konstatuotina, kad pirmos instancijos teismas įvertino byloje esančią medžiagą pagal CPK nustatytas įrodymų sąsajumo, leistinumo ir įrodymų vertinimo taisykles, nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad teismas, nagrinėdamas reikalavimo priteisti skolą pagrindu nurodytas aplinkybes, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.

33Be to, pastebėtina, kad kasacinės instancijos teismas yra pažymėjęs, kad įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-05-27 nutartis civilinėje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010).

34Vadovaujantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.)

35Be to, atmetus apeliacinį skundą, šalies naudai iš priešingos šalies priteistinos ir bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme; pažymėtina, kad iš atsakovo apeliacinės instancijos teismui pateikto prašymo, kuriuo prašoma priteisti 3000 Lt bylinėjimosi išlaidų už advokato suteiktas paslaugas, nematyti, kokia suma buvo skirta konkrečiai už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą, tačiau apeliacinės instancijos teismo nuomone, vadovaujantis protingumo ir teisingumo kriterijais yra pagrindas priteisti atsakovui bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimą į apeliacinį skundą surašymą vadovaujantis rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteisimo užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio 2 p., 7p., 8.11 p. nuostatomis; laikant, kad 600 Lt sumą pakankama. Atmestinas ir atsakovo prašymas priteisti visas bylinėjimosi išlaidas, patirtas per bylos nagrinėjimą. Pažymėtina, kad, kaip matyti iš bylos medžiagos, bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas sudarė: 350 Lt žyminis mokestis (t. 2, b.l. 43) ir 600 Lt už advokato paslaugas (t. 2, b.l. 71). Atkreiptinas atsakovo dėmesys, kad CPK 98 straipsnyje yra reglamentuojama išlaidų už advokato pagalbą atlyginimo tvarka. CPK 98 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Nagrinėjamu atveju pirmos instancijos teismas bylinėjimosi išlaidas šalims priteisė proporcingai patenkintų reikalavimų daliai pagal į bylą pateiktus įrodymus apie patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmos instancijos teisme. Esant išdėstytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas neturi jokio teisinio pagrindo priimti ir tenkinti atsakovo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pirmos instancijos teisme.

36Taip pat atkreiptinas atsakovo dėmesys, kad jis apeliacinio skundo dėl to, kad pirmos instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pirmos instancijos teisme, galimai pažeidė procesines teisės normas, nepateikė, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi jokio teisinio pagrindo spręsti bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pirmos instancijos teisme teisėtumo ir pagrįstumo klausimo.

37Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Nutarė

38Ieškovo R. P. apeliacinį skundą atmesti.

39Širvintų rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

40Priteisti iš ieškovo R. P., a.k. ( - ) atsakovui R. D., a.k. ( - ) 600 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,... 3. ieškovas R. P. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašo iš atsakovo... 4. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010 m. kovo 16 d. preliminariu sprendimu... 5. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 22 d. nutartimi tenkino... 6. Atsakovas R. D. pareiškė prieštaravimus dėl preliminaraus sprendimo ir... 7. Ieškovas R. P., atsiliepdamas tiek į atsakovo prieštaravimus, tiek į... 8. Širvintų rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 24 d. nutartimi bylos... 9. Trečiasis asmuo A. P. atsiliepdamas į atsakovo priešieškinį ir ieškovo... 10. Atsakovas R. D. 2012-12-10 pateikė teismui patikslintą priešieškinį,... 11. Teismo posėdyje atsakovas aiškino, kad jis niekada iš ieškovo nėra gavęs... 12. Širvintų rajono apylinkės teismas 2013 m. sausio 7 d. sprendimu ieškinį ir... 13. Ieškovas R. P. apeliaciniu skundu prašo Širvintų rajono apylinkės teismo... 14. Atsakovas R. D. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo ieškovo apeliacinį... 15. Apeliacinis skundas atmestinas.... 16. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos... 17. Byloje keliami teisės normų, reglamentuojančių paskolos sutarties... 18. Apeliantas ginčija pirmos instancijos teismo išvadą dėl paskolos... 19. Visų pirma, apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamos bylos kontekste... 20. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys... 21. CK 6.871 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad fizinių asmenų paskolos... 22. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad ginčą dėl paskolos... 23. Nagrinėjamoje byloje ieškovas teigia, kad jis 35 000 Lt perdavė atsakovui,... 24. Esant nurodytoms aplinkybėms, pirmos instancijos teismas, remdamasis CK 6.193... 25. Bylos medžiaga (šalių paaiškinimai, rašytiniai įrodymai) patvirtina, kad... 26. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad viso bylos nagrinėjimo metu ieškovas... 27. Iš dalies atsakovo poziciją, kad jis negavo iš ieškovo 35 000 Lt,... 28. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad skolos dokumentą yra surašęs ieškovas,... 29. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK... 30. Šios bylos kontekste nurodytos procesinės teisės normų, reglamentuojančių... 31. Įvertinus bylos medžiagą, teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos... 32. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, buvo tinkamai taikytos proceso... 33. Be to, pastebėtina, kad kasacinės instancijos teismas yra pažymėjęs, kad... 34. Vadovaujantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad pirmosios... 35. Be to, atmetus apeliacinį skundą, šalies naudai iš priešingos šalies... 36. Taip pat atkreiptinas atsakovo dėmesys, kad jis apeliacinio skundo dėl to,... 37. Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1... 38. Ieškovo R. P. apeliacinį skundą atmesti.... 39. Širvintų rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 7 d. sprendimą palikti... 40. Priteisti iš ieškovo R. P., a.k. ( - ) atsakovui R. D., a.k. ( - ) 600 Lt...