Byla eA-76-552/2015
Dėl žalos atlyginimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo UAB „Grinda“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Estijos draudimo bendrovės Seesam Insurance AS, veikiančios Lietuvoje per Seesam Insurance AS Lietuvos filialą, skundą atsakovui UAB „Grinda“, tretiesiems suinteresuotiems asmenims D. G., R. G. personalinei įmonei, AB „SEB lizingas“ dėl žalos atlyginimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas Estijos draudimo bendrovė Seesam Insurance AS, veikianti Lietuvoje per Seesam Insurance AS Lietuvos filialą (toliau – ir Bendrovė), skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš UAB „Grinda“ 9 257,37 Lt žalos, patirtos draudėjo naudojamam automobiliui užvažiavus ant pakilusio šulinio dangčio, atlyginimo, 6 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo skundo padavimo į teismą dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

5Pareiškėjas paaiškino, kad Bendrovė ir R. G. personalinė įmonė sudarė automobilio Toyota Yaris savanoriškojo draudimo sutartį. 2010 m. balandžio 7 d. šis automobilis, vairuojamas D. G., buvo apgadintas, kai važiuojant Geležinio Vilko gatve, tunelyje su dirbtiniu apšvietimu, važiuojamojoje kelio dalyje iškilęs lietaus nuotekų šulinio dangtis kliudė automobilį, perrėždamas jo dugną. Pareiškėjas išmokėjo 9 257,37 Lt draudimo išmoką apgadinto automobilio remonto išlaidoms atlyginti. Tai, kad UAB „Grinda“ yra atsakinga už lietaus nuotekų tinklų priežiūrą ir eksploataciją, pareiškėjo teigimu, pagrindžia tarp atsakovo ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) 2009 m. lapkričio 26 d. sudaryta Atlygintinų paslaugų teikimo sutartis Nr. 14-171. Pareiškėjo teigimu, atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė lietaus nuotekų šulinio netinkamu valdymu, tai yra atsakovas nepasirūpino, kad jo valdomas turtas neturėtų trūkumų, šulinio su trūkumais nepažymėjo laikinaisiais įspėjamaisiais ženklais, laiku nepašalino trūkumų ir dėl to automobilis buvo apgadintas.

6Atsakovas UAB „Grinda“ atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

7UAB „Grinda“ nurodė, kad nėra pateiktos šulinio dangčio nuotraukos, kurios galėtų patvirtinti neteisėtus UAB „Grinda“ veiksmus, UAB „Grinda“ atstovai nebuvo kviečiami į įvykio vietos apžiūrą, remiamasi tik žalą patyrusio asmens liudijimu. Policijos pareigūnų užfiksuotos faktinės aplinkybės, atsakovo teigimu, nėra tinkamas įrodymas, kadangi tai yra tik žalą patyrusio asmens parodymai. Atsakovas pažymėjo, kad vairuotoja pažeidė atsargaus elgesio kelyje reikalavimus, be to, automobilis iki avarijos buvo eksploatuojamas du metus, reikalaujama suma viršija nuostolių sumą, nes visos detalės buvo pakeistos naujomis, nors automobilis nebuvo naujas. Atsakovo teigimu, bendras automobilio savininko patirtas realus žalos dydis yra 3 624,77 Lt, kadangi eismo įvykio dieną automobilio nusidėvėjimas buvo apie 35 procentus. Teismui nusprendus tenkinti pareiškėjo skundą, atsakovas prašė žalos dydį sumažinti 50 procentų.

8II.

9Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš atsakovo 9 257,37 Lt žalos atlyginimo, kitoje dalyje skundą atmetė kaip nepagrįstą, taip pat priteisė pareiškėjui iš atsakovo 1 500 Lt bylinėjimosi išlaidų.

10Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.1015 straipsnio 1 dalimi, konstatavo, kad bylos duomenys patvirtina, jog D. G., vairuodama automobilį, negalėjo numatyti, kad važiuojamojoje dalyje atsiras nepažymėtų kliūčių (bus iškilęs kanalizacijos šulinio dangtis), ypač kai vairuojama buvo didelio eismo intensyvumo gatvėje, tunelyje su dirbtiniu apšvietimu, be to, bylos baigtimi nesuinteresuotas asmuo eismo įvykio liudininkas J. V. (J. V.) paaiškinime nurodė, kad šulinio dangtis pakilo staiga. Teismas darė išvadą, kad automobilio vairuotojos kaltė nagrinėjamo eismo įvykio metu nenustatyta, todėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK) Kelių policijos valdybos 2010 m. rugpjūčio 9 d. nutarimu Nr. AV2-2357(10) pagrįstai jos atžvilgiu buvo nutraukta administracinio teisės pažeidimo bylos teisena. Atsakovo teiginį dėl vairuotojos atsargaus elgesio kelyje reikalavimų pažeidimo teismas atmetė kaip nepagrįstą. Teismas vadovavosi Vilniaus miesto valdybos 1994 m. rugsėjo 29 d. potvarkiu Nr. 1894V bei 2009 m. lapkričio 26 d. Atlygintinų paslaugų teikimo sutartimi Nr. 14-171, sudaryta tarp Administracijos ir UAB „Grinda“, ir darė išvadą, kad UAB „Grinda“ yra atsakinga už autoįvykių padarinius dėl netinkamo inžinerinių tinklų eksploatavimo. Teismas darė išvadą, kad UAB „Grinda“ yra tinkamas atsakovas byloje.

11Teismas atmetė kaip nepagrįstą atsakovo teiginį, kad policijos pareigūnų užfiksuotos faktinės aplinkybės nėra tinkamas įrodymas, kadangi, priešingai, Vilniaus AVPK Kelių policijos valdybos 2010 m. rugpjūčio 9 d. nutarimas Nr. AV2-2357(10) priimtas tinkamai ištyrus bylos aplinkybes, atsižvelgus į automobilio vairuotojos paaiškinimus, tuo pačiu nuriedėjusiu dangčiu apgadinto kito automobilio vairuotojo M. S. paaiškinimu, eismo įvykio liudininko J. V. paaiškinimu, šulinio bei nuriedėjusio dangčio nuotraukomis, darytomis liudininko J. V., automobilio nuotraukomis. Teismas nepagrįstu laikė atsakovo teiginį, kad nepagrįstai esant ne naujam, o dvejus metus eksploatuojamam automobiliui, UAB „Mototoja“ reikalingos keisti detalės buvo pakeistos naujomis, kas sąlygojo automobilio savininko praturtėjimą. Teismas laikė, jog normali praktika automobilį taisant ir esant būtinybei keisti jo detales, jas keisti į naujas, kadangi būtų nelogiška esant du metus eksploatuojamam automobiliui ieškoti būtent dvejus metus dėvėtos reikalingos detalės. Teismas pabrėžė, kad 2010 m. balandžio 7 d. eismo įvykio metu automobilis buvo naujesnis nei dvejų metų, jo variklio darbinis tūris – 1298 cm3, todėl tokiam automobiliui pagal Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2000 m. balandžio 17 d. įsakymo Nr. 120 ir 2000 m. balandžio 14 d. įsakymo Nr. 101 3 lentelę taikoma 0 procentų nuvertinimo norma, vadinasi, pagrįstai keičiant detales naujomis, joms pagrįstai nebuvo skaičiuotas nusidėvėjimas. Be to, detalių keitimo naujomis būtinybę patvirtino UAB „Mototoja“. Teismas taip pat pažymėjo, kad visi automobilio sugadinimai užfiksuoti tiek nuotraukose, tiek pranešime apie įvykį, tiek užfiksuoti policijos pareigūnų ir jie visi sutampa, pagal išrašytą PVM sąskaitą faktūrą matyti, kad būtent šie sugadinimai buvo taisomi. Aukščiau nurodytus ir teismo atmestus kaip nepagrįstus atsakovo teiginius teismas vertino kaip siekį išvengti atsakomybės ir konstatavo, kad atsakovui, esančiam atsakingam už autoįvykių padarinius dėl netinkamo inžinerinių tinklų eksploatavimo, netinkamai eksploatuojant Geležinio Vilko g. tunelyje esantį kanalizacijos šulinį (netinkamai įtvirtintas šulinio dangtis), buvo apgadintas automobilis, kurio remonto išlaidos (9 257,37 Lt) priteistinos iš atsakovo.

12Dėl prašomų priteisti 6 proc. metinių palūkanų nuo skundo padavimo į teismą dienos iki teismo sprendimo įvykdymo, teismas laikė, jog nėra pagrindo priteisti pareiškėjui prašomų palūkanų, kadangi ginčas yra administracinės, o ne civilinės prigimties, ir palūkanų, kaip minimalių nuostolių užtikrinimo, institutas šiems santykiams netaikomas. Tokią išvadą teismas grindė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika.

13Dėl prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas teismas pažymėjo, kad pareiškėjo skundas yra patenkintas iš dalies – pareiškėjas prašė priteisti jam iš atsakovo 9 257,37 Lt žalos, 6 proc. metinių palūkanų nuo skundo padavimo į teismą dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, teismas jam priteisė 9 257,37 Lt žalos, todėl darė išvadą, kad pareiškėjo skundas dėl žalos atlyginimo patenkintas 100 proc., atmestas tik skundo reikalavimas dėl 6 procentų procesinių palūkanų priteisimo, nes skundas iš bendrosios kompetencijos teismo persiųstas nagrinėti administracine tvarka, todėl iš atsakovo UAB „Grinda“, pagal pareiškėjo prašymą priteisti jam 1 500 Lt už teisines paslaugas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsniu, teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.2 punktu, teismas jam priteisė prašomą 1 500 Lt sumą už teisines paslaugas.

14III.

15Atsakovas UAB „Grinda“ apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą atmesti.

16Atsakovo teigimu, teismas neįvertino to, kad atsakovas nepateikė jokių tikslių įrodymų, patvirtinančių, jog žala automobiliui atsirado būtent dėl atsakovo netinkamai eksploatuojamo atsilaisvinusio šulinio dangčio, todėl negalima patvirtinti UAB „Grinda“ neteisėtų veiksmų, susijusių su netinkamu šulinių eksploatavimu. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog UAB „Grinda“ nebuvo kviečiama į įvykio vietos apžiūrą, nors pareiškėjas, žinodamas, kad subrogacijos pagrindu galėtų pareikšti tretiesiems asmenims reikalavimus dėl jų neva neteisėtų veiksmų atsiradusios žalos atlyginimo, privalėjo kviesti UAB „Grinda“ atstovus užfiksuoti įvykio vietoje jų neteisėtus veiksmus ar kitaip įstatyme nustatytais būdais fiksuoti tokių neteisėtų veiksmų buvimą. Atsakovas pažymi, kad teismas neįvertino, jog atsakovas neturėjo galimybių dėl paties pareiškėjo kaltės apginti savo interesų – t. y. nei patikrinti šulinio būklės, nei apžiūrėti po avarijos automobilį, nei pareikšti pastabas dėl žalos dydžio ir sąmatų prieš pradedant remonto darbus. Atsakovo manymu, liudytojo J. V. paaiškinimai abejotini, nes policijos pareigūnai, atvykę į eismo įvykio vietą pažymėjo, kad daugiau liudytojų be nukentėjusiosios ir kito į eismo įvykį patekusio vairuotojo administracinės teisės pažeidimo byloje nebuvo. Atsakovo teigimu, policijos pareigūnų užfiksuotos faktinės aplinkybės administracinio teisės pažeidimo protokole ir nutarime nėra tinkamas įrodymas žalos padarymo ir neteisėtų veiksmų aplinkybei konstatuoti. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad policijos pareigūnai patys iššokusio šulinio dangčio nebuvo užfiksavę jokiame dokumente, be to, jokiame dokumente nėra užfiksuota, kad šulinys yra netinkamos būklės (su defektais) ir / ar jis buvo netinkamai eksploatuojamas. Atsakovo manymu, vien ta aplinkybė, jog galimai egzistavo kelio trūkumas, nesudaro pagrindo atsakovo civilinei atsakomybei kilti, nes iš bendrovės negalima objektyviai ir pagal sutartinius įsipareigojimus reikalauti, jog ji kiekvienu momentu žinotų apie kiekvieną savaiminį šulinio defektą bei tokius trūkumus laiku pašalintų. Atsakovas pabrėžia, kad savo pareigą žymėti pavojingus kelio ruožus bei šalinti kelio trūkumus bendrovė vykdė ir vykdo pagal visas objektyviai įmanomas išgales. Atsakovas nurodo, kad teismas neargumentavo priežastinio ryšio tarp atsakovo galimai neteisėtų veiksmų ir nustatytos žalos atsiradimo. Atsakovas atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2008 ir pažymi, kad teismas neatsižvelgė į atsakovo argumentus, jog kiekvienam vairuotojui, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojui, keliami padidinti atsargumo ir atidumo standartai. Atsakovas vadovaujasi Civilinio kodekso 6.263 straipsniu ir pažymi, kad automobilio vairuotoja, neatidžiai vairuodama, nepastebėjo kelyje esančios kliūties, sukeldama eismo įvykį ir tokiu būdu padarydama žalos sau ir sukeldama grėsmę aplinkiniams, pažeidė ne tik eilę teisės normų reikalavimų (Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 12 str. 1 d., 8 str. 3 d. 3, 4 p., Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų kelių eismo taisyklių 4, 9, 19, 133, 134 p.), bet ir bendruosius vairuotojams taikomus atsargumo ir atidumo reikalavimus. Atsakovo manymu, UAB „Grinda“ atleistinas nuo civilinės atsakomybės, vadovaujantis Civilinio kodekso 6.253 straipsnio 5 dalimi. Atsakovas remiasi Kelių įstatymo 15 straipsniu, Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtinto Kelių priežiūros tvarkos aprašo 13.6, 42 punktais ir daro išvadą, kad kelius prižiūrintys asmenys gali būti laikomi atsakingais už sukeltą žalą tik tokiais atvejais, kai apie kelyje esančią kliūtį sužino iš anksto iš eismo dalyvių ar kitų asmenų ir, nesiimdami jokių veiksmų, taip pažeidžia Aprašo nuostatas. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog didelio intensyvumo gatvėje, kitiems eismo dalyviams ant kelio esanti kliūtis eismo įvykio nesukėlė, kas, atsakovo manymu, patvirtina vairuotojos neatsargumą ir neatidumą naudojantis transporto priemone. Atsakovas pažymi, kad negalima tiksliai nustatyti, ar visi automobilio sugadinimai atsirado nuo šulinio dangčio ir automobilio savininkė nesiekia gauti naudos ir sutvarkyti automobilio gedimus, atsiradusius prieš eismo įvykį. Atsakovas nurodo, kad įrodinėjimo pareiga priskiriama pareiškėjui, tačiau sąskaitos patvirtina tik automobilio remontą ir nėra įrodymų, jog šis remontas yra pareiškėjo nurodomo autoįvykio pasekmė ir kad būtent dėl autoįvykio sąskaitoje nurodytas dalis teko keisti ir atlikti joje nurodytus darbus. Atsakovo manymu, teismas nepagrįstai neskaičiavo dalių nusidėvėjimo, nes pareiškėjas nepaaiškino aplinkybių, kodėl reikalaujama suma, kuri viršija realių nuostolių sumą. Atsakovo manymu, dalių nusidėvėjimas apskaičiuotinas pagal paties automobilio nusidėvėjimo ir vertės mažėjimo laipsnį. Atsakovas atkreipia dėmesį į 2008 m. rugsėjo 26 d. draudimo polisą Nr. 0001621 ir daro išvadą, kad draudikas šiuo polisu nustatė, jog laikui bėgant automobilis nusidėvi ir krenta jo vertė, todėl nusidėvi ir atskiros jo dalys. Kadangi eismo įvykis įvyko praėjus beveik 2 metams po automobilio eksploatavimo, atsakovo manymu, teismas turėjo įvertinti, jog yra dalių nusidėvėjimas ir sumažėjusi automobilio vertė. Atsakovo manymu, iš nuotraukų matyti, kad keičiamos dalys – duslintuvo bakelis, duslintuvo bakelio žiedas ir duslintuvas, yra tik nežymiai apibraižytos ir jų keisti naujomis dalimis nebuvo būtina, be to, nėra aišku, ar tokie pažeidimai atsirado dėl eismo įvykio. Atsakovas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2757/2012 ir pažymi, kad pareiškėjui atlygintina žala turėtų būti mažinama Civilinio kodekso 6.259 straipsnio pagrindu mažiausiai 50 procentų, nes iš dalies nukentėjęs asmuo už žalą yra atsakingas ir pats. Atsakovas remiasi ABTĮ 48 straipsnio 2 dalimi ir nurodo, kad teismas trečiuoju suinteresuotu asmeniu turėjo nurodyti AB „SEB bankas“.

17Pareiškėjas Estijos draudimo bendrovė Seesam Insurance AS, veikianti Lietuvoje per Seesam Insurance AS Lietuvos filialą, atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

18Pareiškėjas pažymi, kad pateikė eismo įvykio liudytojo J. V. paaiškinimą policijai, šešias šio liudytojo darytas eismo įvykio vietos nuotraukas, kas paneigia apelianto abejones, jog žala automobiliui tariamai galėjo būti padaryta kitoje vietoje ir ją lėmė kitos priežastys. Pareiškėjas pažymi, kad apeliantas nepateikė jokių duomenų, kurie patvirtintų kitas nei ginčo atveju nustatytos žalos priežastis ir aplinkybes. Pareiškėjas nurodo, kad policijos medžiaga ir eismo įvykio dalyvių paaiškinimai patvirtina, jog J. V. matė eismo įvykį. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad Bendrovė neturėjo galimybės nedelsiant pranešti apie eismo įvykį atsakovui, kadangi nebuvo eismo įvykio dalyvis, apie eismo įvykį sužinojo tik kitą dieną. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad Vilniaus mieste šulinius prižiūri keli subjektai, todėl pareiškėjui nebuvo galimybės iš karto nustatyti, kas konkrečiai prižiūri ginčo šulinį. Pareiškėjas remiasi Civilinio proceso kodekso 197 straipsnio 2 dalimi, atkreipia dėmesį į teismų praktiką ir daro išvadą, kad policijos medžiagoje nurodytos aplinkybės yra objektyvios, tikslios ir teisingos, kol neįrodyta priešingai. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad automobilio vairuotojai administracinio teisės pažeidimo protokolas nebuvo surašytas. Pareiškėjas remiasi Civilinio kodekso 6.266 straipsniu, 6.270 straipsnio 1 dalimi, atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2011 ir pabrėžia, kad atsakovas privalo atlyginti žalą, nes ji kilo dėl jo valdomo inžinerinio statinio trūkumų, o neteisėtiems veiksmams konstatuoti užtenka objektyvaus daikto su trūkumais valdymo fakto. Pareiškėjas nurodo, kad lietaus nuotekų šulinio dangčio trūkumai atsirado, nes atsakovas, būdamas atsakingas už lietaus nuotekų šulinių priežiūrą, neužtikrino tinkamos lietaus nuotekų šulinio būklės. Pareiškėjas nurodo, jog aplinkybė, kad automobilio vairuotoja nepasirinko saugaus greičio, neįrodyta ir grindžiama tik subjektyviais atsakovo samprotavimais, o byloje esantys įrodymai leidžia daryti išvadą, kad automobilio vairuotoja buvo pasirinkusi saugų, leistiną greitį, savo veiksmais jokio pažeidimo nepadarė, dėl eismo įvykio nėra jos kaltės. Pareiškėjas nurodo Europos Tarybos Ministrų komiteto 1984 m. rugsėjo 18 d. rekomendacijos Nr. R(84)15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principą ir daro išvadą, kad negalėtų būti protingai reikalaujama iš automobilio vairuotojo numatyti, jog pareiškėja veiks neteisėtai. Pareiškėjas pažymi, kad policijos objektyviai užfiksuoti apdraustos transporto priemonės sugadinimai sutampa su draudėjo pateikta informacija draudikui, be to, pats apgadinimų pobūdis rodo, kad jie kilo ne dėl kitų galimų priežasčių. Pareiškėjas nurodo, kad transporto priemonės remontas buvo atliktas ir draudimo išmoka išmokėta tik po to, kai UAB „Mototoja“ sudaryta remonto sąmata buvo galutinai suderinta, išsiaiškinta, kokias eismo įvykio aplinkybes nustatė policija, įsitikinta, kad visi sąmatoje nurodomi darbai yra būtent šio įvykio pasekmė. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad automobiliui suteikta draudimo apsauga galiojo dar nuo 2008 m. rugsėjo 26 d., todėl, jei ginčo atveju atlyginti sugadinimai būtų atsiradę anksčiau, draudėja apie juos būtų pranešusi draudikui. Pareiškėjas nepagrįstu laiko atsakovo argumentą, kad žalos dydis mažintinas duslintuvo kainos suma. Pareiškėjas nurodo, jog reikalavimą atsakovui atlyginti žalą reiškia pagal Civilinio kodekso 6.1015 straipsnį, todėl išmokėjęs draudimo išmoką pareiškėjas įstojo į draudėjos R. G. personalinės įmonės vietą jau egzistuojančioje deliktinėje prievolėje, siejančioje ją su už žalą atsakingu asmeniu – atsakovu. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių kitokį žalos dydį, neprašė skirti ekspertizės. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad trečiajam suinteresuotam asmeniui teismo šaukimas į 2014 m. vasario 26 d. teismo posėdį buvo įteiktas, AB „SEB bankas“ nėra pateikęs apeliacinio skundo, kuriuo prašytų panaikinti teismo sprendimą tuo pagrindu, jog jis nebuvo informuotas apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką, ir daro išvadą, kad nėra antrosios sąlygos, būtinos, kad pagal ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 7 punktą būtų pagrindas panaikinti teismo sprendimą. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2006, pažymi, kad prekes ir paslaugas įsigijo ne PVM mokėtojas, todėl nebuvo pagrindo iš draudimo išmokos išskaičiuoti PVM, nes pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 57 straipsnį draudėjai nėra galimybės susigrąžinti PVM. Pareiškėjas vadovaujasi Civilinio kodekso 6.571 straipsnio 1, 2 dalimis, 2008 m. rugsėjo 24 d. Finansinio lizingo sutarties Nr. 2008-090377 bendrosios dalies 6.3.2-6.3.4 punktais ir pažymi, kad būtent R. G. personalinei įmonei teko visos transporto priemonės išlaikymo ir remonto išlaidos. Be to, draudimo sutartis buvo sudaryta su R. G. personaline įmone, o AB „SEB Lizingas“ draudimo sutartyje nurodytas tik kaip apdrausto turto savininkas, bet ne draudėjas / naudos gavėjas. Pareiškėjas daro išvadą, kad draudimo sutartis ir iš jos kylančios teisės ir pareigos siejo tik pareiškėją ir R. G. personalinę įmonę, todėl AB „SEB lizingas“ neturėjo nei teisės, nei pareigos užsakyti ginčo transporto priemonės remonto paslaugas ir gauti draudimo išmoką, o teismo sprendimas negalėjo daryti jokios įtakos AB „SEB bankas“ teisėms ir pareigoms.

19Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą priteisti 1 500 Lt atstovavimo išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme ir pateikė šias išlaidas pagrindžiančio Užsakymo pateikti atsiliepimą, Sąskaitos už teisines paslaugas Nr. 14 bei jos apmokėjimą pagrindžiančio mokėjimo nurodymo Nr. 341 kopijas (b.t.2 l.51- 53).

20Teisėjų kolegija

konstatuoja:

21IV.

22Byloje kilęs ginčas dėl žalos, atsiradusios dėl automobilio apgadinimų, jam užvažiavus ant pakilusio lietaus kanalizacijos dangčio, buvusio atsakovo prižiūrimos vietinės reikšmės kelio važiuojamoje dalyje, atlyginimo.

23Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog D. G., vairuodama R. G. personalinės įmonės automobilį, 2010 m. balandžio 7 d., apie 15 val. užvažiavo ant Vilniaus miesto Geležinio Vilko gatvės važiuojamoje dalyje buvusio pakilusio lietaus kanalizacijos dangčio, dėl ko automobilis buvo apgadintas, todėl tarp R. G. personalinės įmonės ir pareiškėjo Seesam Insurance AS esant sudarytai minėtos transporto priemonės savanoriškojo draudimo sutarčiai, pareiškėjas R. G. personalinei įmonei išmokėjo draudimo išmoką – 9 257,37 Lt. Būtent tokios draudimo išmokos dydžio turtinės žalos atlyginimo, remdamasis Civilinio kodekso 6.1015 straipsniu, nagrinėjamoje byloje ir siekia pareiškėjas.

24Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą iš esmės tenkino– priteisė pareiškėjui iš atsakovo 9 257,37 Lt žalos atlyginimo, konstatavęs, kad žala atsirado dėl UAB „Grinda“ netinkamo inžinerinių tinklų eksploatavimo, vairuotojos kaltė dėl autoįvykio nenustatyta. Nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, atsakovas padavė apeliacinį skundą, nurodydamas sprendimo trūkumais netinkamą įrodymų vertinimą, priežastinio ryšio nenustatymą, klaidingą žalos dydžio paskaičiavimą bei AB „SEB bankas“ neįtraukimą į bylos nagrinėjimo procesą.

25Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje keliamas civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl kelio, kaip inžinerinio statinio (Statybos įstatymo 2 str. 9 ir 11 d.), trūkumų, klausimas ir pareiškėjas prašo taikyti Civilinio kodekso 6.266 straipsnio nuostatas.

26Specialioji teisėjų kolegija 2014 m. kovo 28 d. nutartyje T-38/2014, priimtoje byloje AAS „Gjensidige Baltic“ v. Kauno miesto savivaldybės administracija ir kt., siekdama suvienodinti bylų, susijusių su dėl kelio trūkumų atsiradusios žalos atlyginimu, rūšinio teismingumo praktiką, pagal kurią ginčus dėl savivaldybės pareigos atlyginti žalą, atsiradusią dėl savivaldybės vietinės reikšmės kelių ir gatvių trūkumų, nagrinėja tiek bendrosios kompetencijos teismai, taikydami CK 6.266 straipsnio, reglamentuojančio statinių savininko (valdytojo) atsakomybę, nuostatas, tiek ir administraciniai teismai, remdamiesi CK 6.271 straipsniu, numatančiu atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, konstatavo, kad aptariami ginčai peržengia Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytos administracinio teismo nagrinėjamų ginčų kategorijos ribas, kadangi yra susiję su savivaldybės civiline atsakomybe už žalą, atsiradusią dėl inžinierinio statinio – kelio trūkumų, pagal CK 6.266 straipsnį ir todėl tokie ginčai turi būti nagrinėjami bendrosios kompetencijos teismuose.

27Nagrinėjamu atveju atsižvelgtina į tai, kad ši byla pradėta apylinkės teisme 2013 metais, po to, 2014 metų pradžioje, dar nesuvienodinus tokio pobūdžio bylų rūšinio teismingumo praktikos, teismo nutartimi byla buvo perduota administraciniam teismui, ginčai tarp teismų dėl teismingumo nėra leidžiami, teismo sprendimas priimtas apygardos administraciniame teisme. Bylai esant tokioje proceso stadijoje naujo proceso pradėjimas bendrosios kompetencijos teismuose būtų nesuderinamas su proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principais, todėl teisėjų kolegija mano, kad ši konkreti byla turi būti baigta nagrinėti administraciniame teisme, nors ir formaliai nesilaikant rūšinio teismingumo taisyklių.

28Pagal statinių savininko (valdytojo) atsakomybę įtvirtinančio Civilinio kodekso 6.266 straipsnio 1 dalį, žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės. Šiame straipsnyje įtvirtintu objektyviosios civilinės atsakomybės atveju nustatytinos tokios deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos: 1) įstatyme nurodyto objekto, kuris sugriuvo ar turėjo kitokių trūkumų, valdymo faktas; 2) žalos asmeniui padarymas; 3) įstatyme nurodyto objekto sugriuvimo ar kitokių trūkumų ir padarytos žalos priežastinis ryšys; kaltė šiuo atveju yra formaliai pašalinta iš civilinės atsakomybės sąlygų; veiksmų neteisėtumas nesiejamas su daikto valdytojo veiksmu ar neveikimu ir jo rūpestingumo klausimas nekeliamas, užtenka objektyvaus daikto su trūkumais valdymo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2009; 2011 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2011; 2014 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2014).

29Atsakovas nepateikė duomenų, galinčių patvirtinti, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos ar nukentėjusiojo asmens tyčios ar didelio neatsargumo (CK 6.270 str. 1 d.)

30Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms. Statinio, pastato ar kitokios konstrukcijos, įskaitant kelius, valdymas pagal CK 6.266 straipsnį suprantamas kaip objekto turėjimas savo žinioje ir teisė daryti jam ūkinį bei fizinį poveikį. Valdytoju gali būti laikomas asmuo, kuriam daiktinės ar prievolinės teisės pagrindu pavesta eksploatuoti, prižiūrėti ar tvarkyti objektą. Pagal Civilinio kodekso 6.266 straipsnio 2 dalį pastato, statinio, kelio savininku (valdytoju) preziumuojamas asmuo, kuris yra nurodytas viešajame registre. Ši prezumpcija gali būti paneigta. Dėl to esant registracijos duomenims viešajame registre, jame nurodytas asmuo gali įrodyti, kad atsakingas už žalą asmuo iš tikrųjų yra kitas. Juo gali būti objekto savininkas ar valdytojas, nors jo teisės ir nebūtų įregistruotos viešajame registre. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2013).

31Atsižvelgdama į tai, kad Vilniaus miesto savivaldybė ir atsakovas UAB „Grinda“ buvo sudarę sutartį dėl Vilniaus miesto gatvių priežiūros, lietaus nuotekų tinklų priežiūros ir eksploatacijos, kad Vilniaus miesto valdyba potvarkiu yra nustačiusi inžinierinius tinklus eksploatuojančių įmonių atsakomybę autoįvykių atvejais, į tai, kad atsakovas iš esmės nekelia ginčo dėl aplinkybės, kad UAB „Grinda“ yra nurodyto kelio (ir jame esančių inžinierinių tinklų) valdytojas Civilinio kodekso 6.266 straipsnio prasme, teisėjų kolegija daro išvadą, kad būtent atsakovas, kaip inžinerinio statinio – kelio – valdytojas yra atsakingas už trečiojo suinteresuoto asmens patirtą žalą, kai užvažiavus ant kelio važiuojamojoje dalyje buvusio iškilusio lietaus kanalizacijos šulinio dangčio, buvo apgadintas jo automobilis. Byloje priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėto neveikimo ir kilusios žalos pareiškėjui yra įrodytas.

32Pagal administracinėje byloje surinktus įrodymus pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad eismo įvykis įvyko didelio eismo intensyvumo kelyje, automobilio vairuotoja, elgdamasi pagal vidutiniškai rūpestingo ir atsargaus asmens elgesio standartą, negalėjo numatyti staiga atsiradusios kliūties, todėl apeliacinio skundo argumentas, kad nagrinėjamu atveju buvo būtina taikyti Civilinio kodekso 6.259 straipsnį ir mažinti žalos atlyginimą, nėra pagrįstas. Dėl tų pačių argumentų nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti ir Civilinio kodekso 6.282 straipsnį, numatantį pareigą atsižvelgti į nukentėjusiojo asmens kaltės dydį, kai paties nukentėjusiojo asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti.

33Pasisakydama dėl atlygintinos žalos dydžio, teisėjų kolegija pažymi, kad žala, padaryta asmens turtui, nesant įstatyme nustatytų ar leistų išimčių, turi būti atlyginama laikantis visiško nuostolių atlyginimo – restitutio in integrum – principo (CK 6.251 straipsnis), kuris iš esmės reiškia tai, kad žalos atlyginimu turi būti siekiama grąžinti ją patyrusį asmenį į iki pažeidimo buvusią padėtį. Asmens teisė į turtinės ir neturtinės (materialinės ir moralinės) žalos atlyginimą garantuojama Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje, ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs ar reikalavimo teisę perėmęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas.

34Pagal Civilinio kodekso 6.1015 straipsnį, reglamentuojantį draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogaciją), jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens (1 dalis;) reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos davėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius (2 dalis).

35Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 57 str. 6 d.). Nors proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (ABTĮ 52 str. 2 d. ir 57 str. 4 d. ), tačiau, remiantis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalimi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A4-1212/2006).

36Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir byloje esančių įrodymų pagrindu neteisingai nustatė aplinkybes, kurios turi bylai esminės reikšmės.

37Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas turtinės žalos, patirtos trečiojo suinteresuoto asmens automobiliui įvažiavus į kelio duobę, dydį – 9 257,37 Lt – detaliai įvertino byloje surinktus įrodymus ir konstatavo, kad pagal automobilio amžių, naudojimo laiką, jo sugadinimų pobūdį, šios išlaidos automobilio remontui laikytinos realiai pagrįstomis ir įrodytomis, o jokių objektyvių įrodymų, paneigiančių, jog darbai, dėl kurių buvo patirtos nurodytos išlaidos, nebuvo techniškai būtini ir nebuvo susiję su patirtais automobilio apgadinimais, atsakovas nepateikė bei neprašė skirti ekspertizės žalos dydžiui nustatyti. Atsakovo pateikti automobilio nusidėvėjimo skaičiavimai nėra paremti kokių nors teisės aktų nuostatomis ir atspindi tik paties atsakovo subjektyvią nuomonę. Pareiškėjas būtent tokią – 9257,37 Lt – sumą sumokėjo UAB „Mototoja“, todėl nėra pagrindo tvirtinti, kad jis nepagrįstai praturtėjo atsakovo sąskaita.

38Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat nurodo pirmosios instancijos teismo padarytą procesinės teisės pažeidimą – neįtraukimą į trečiųjų suinteresuotų asmenų sąrašą AB „SEB lizingas“ teisių ir pareigų perėmėjo.

39ABTĮ 142 straipsnio 1 dalis numato, kad procesinės teisės normų pažeidimas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jei dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Šiuo atveju konstatuotina, kad byla išspręsta teisingai ir trečiojo suinteresuoto asmens AB „SEB lizingas“ statuso pasikeitimas bylos nagrinėjimo eigoje tiesioginės įtakos ginčo šalių teisėms ir pareigoms neturėjo. Ginčas dėl žalos atlyginimo yra kilęs tarp UAB „Grinda“ bei Seesam Insurance AS, trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės ir pareigos ginčo sprendimu paliečiamos tik hipotetiškai.

40Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus, bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

41Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme (1500 Lt). Remiantis ABTĮ 44 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Apeliacinis procesas buvo inicijuotas atsakovo, galutinis teismo sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, todėl apeliantui kyla pareiga atlyginti pareiškėjui turėtas išlaidas apeliacinės instancijos teisme. CPK 98 straipsnio 2 dalis numato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Pareiškėjas, prašydamas priteisti 1500 Lt dydžio bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, pateikė šias išlaidas pagrindžiančio Užsakymo pateikti atsiliepimą, Sąskaitos už teisines paslaugas Nr. 14 bei jos apmokėjimą pagrindžiančio mokėjimo nurodymo Nr. 341 (b.t.2 l.51- 53) kopijas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šios išlaidos yra pagrįstos, realios ir būtinos, neviršija minėtų rekomendacijų 8 punkte nurodytų maksimalių dydžių, todėl priteistinos pareiškėjui iš atsakovo.

42Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

43atsakovo UAB „Grinda“ apeliacinį skundą atmesti.

44Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

45Priteisti Estijos draudimo bendrovei Seesam Insurance AS, veikiančiai Lietuvoje per Seesam Insurance AS Lietuvos filialą, iš UAB „Grinda“ 1500 ( vieną tūkstantį penkis šimtus) litų bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

46Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjas Estijos draudimo bendrovė Seesam Insurance AS, veikianti... 5. Pareiškėjas paaiškino, kad Bendrovė ir R. G. personalinė įmonė sudarė... 6. Atsakovas UAB „Grinda“ atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą... 7. UAB „Grinda“ nurodė, kad nėra pateiktos šulinio dangčio nuotraukos,... 8. II.... 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 7 d. sprendimu... 10. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK)... 11. Teismas atmetė kaip nepagrįstą atsakovo teiginį, kad policijos pareigūnų... 12. Dėl prašomų priteisti 6 proc. metinių palūkanų nuo skundo padavimo į... 13. Dėl prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas teismas pažymėjo, kad... 14. III.... 15. Atsakovas UAB „Grinda“ apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos... 16. Atsakovo teigimu, teismas neįvertino to, kad atsakovas nepateikė jokių... 17. Pareiškėjas Estijos draudimo bendrovė Seesam Insurance AS, veikianti... 18. Pareiškėjas pažymi, kad pateikė eismo įvykio liudytojo J. V. paaiškinimą... 19. Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą priteisti 1 500 Lt atstovavimo... 20. Teisėjų kolegija... 21. IV.... 22. Byloje kilęs ginčas dėl žalos, atsiradusios dėl automobilio apgadinimų,... 23. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog D. G., vairuodama R. G. personalinės... 24. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą iš esmės tenkino–... 25. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje keliamas civilinės atsakomybės... 26. Specialioji teisėjų kolegija 2014 m. kovo 28 d. nutartyje T-38/2014,... 27. Nagrinėjamu atveju atsižvelgtina į tai, kad ši byla pradėta apylinkės... 28. Pagal statinių savininko (valdytojo) atsakomybę įtvirtinančio Civilinio... 29. Atsakovas nepateikė duomenų, galinčių patvirtinti, kad žala atsirado dėl... 30. Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad vietinės reikšmės... 31. Atsižvelgdama į tai, kad Vilniaus miesto savivaldybė ir atsakovas UAB... 32. Pagal administracinėje byloje surinktus įrodymus pirmosios instancijos... 33. Pasisakydama dėl atlygintinos žalos dydžio, teisėjų kolegija pažymi, kad... 34. Pagal Civilinio kodekso 6.1015 straipsnį, reglamentuojantį draudėjo teisių... 35. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą... 36. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja,... 37. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas turtinės žalos, patirtos... 38. Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat nurodo pirmosios instancijos teismo... 39. ABTĮ 142 straipsnio 1 dalis numato, kad procesinės teisės normų pažeidimas... 40. Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios... 41. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą taip pat prašo priteisti... 42. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų... 43. atsakovo UAB „Grinda“ apeliacinį skundą atmesti.... 44. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 7 d. sprendimą palikti... 45. Priteisti Estijos draudimo bendrovei Seesam Insurance AS, veikiančiai... 46. Nutartis neskundžiama....