Byla 2A-380-368/2007

1Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Egidijaus Mockevičiaus, kolegijos teisėjų: Reginos Agotos Gutauskienės, Liudvikos Tupienės, sekretoriaujant Odetai Dulinskaitei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo N. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. rugpjūčio 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį bendraatsakoviams R. K. ir N. J. dėl nuostolių atlyginimo.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

3Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras kreipėsi į teismą, prašydamas solidariai priteisti iš bendraatsakovių R. K. ir N. J. 683,44 Lt nuostolių atlyginimo regreso teise, penkis procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad dėl R. K., vairavusio N. J. priklausančią transporto priemonę, kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta R. O. priklausanti transporto priemonė. Eismo įvykio metu R. K. civilinė atsakomybė, vairuojant transporto priemonę nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. UAB ,,Ergo Lietuva“, vykdydama 2002-03-29 paslaugų teikimo sutarties nuostatas bei veikdama ieškovo vardu atlygino R. O. padarytą žalą, išmokėdama 683,44 Lt dydžio draudimo išmoką. Ieškovas kompensavo UAB ,,Ergo Lietuva“ išmokėtą 683,44 Lt draudimo išmoką. Ieškovas, išmokėjęs draudimo išmoką, turi atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už eismo įvykio metu padarytą žalą transporto priemonės vairuotoją arba jos savininką.

4Šiaulių miesto apylinkės teismas 2007 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu ieškinį patenkino, iš atsakovų R. K. ir N. J. ieškovui solidariai priteisė 683,44 Lt nuostolių atlyginimui, penkis procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Teismas nurodė, jog ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras nėra draudikas, ieškovo ir atsakovų nesieja draudiminiai sutartiniai santykiai, todėl taikytinas ne LR civilinio kodekso 1.125 str. 7 p. numatytas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas, o taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo, numatytas LR civilinio kodekso 1.125 str. 8 p. Atsakovo R. K. kaltė bei pareiga atlyginti padarytą žalą yra įrodytos ir nėra ginčijamos. Atsakovas N. J., kaip transporto priemonės savininkas, yra atsakingas už draudimo sutarties sudarymą. Jeigu transporto priemonė naudojama asmens, kuris ją naudoja pagal lizingo (finansinės nuomos), išperkamosios nuomos ar pagal kitą panašaus pobūdžio sutartį, už draudimo sutarties sudarymą yra atsakingas šis asmuo. Lizingo (finansinės nuomos), išperkamosios nuomos sutarčių skiriamasis bruožas nuo kitų yra tai, jog atlikus tam tikrus veiksmus, daiktas pakeičia savininką. Pateikta panaudos sutartis tokio savininko pakeitimo nenumato, tad negali būti laikoma panašaus pobūdžio sutartimi, todėl už draudimo sutarties sudarymą atsakingas yra transporto priemonės savininkas, atsakovas N. J.. Atsakovas N. J. taip pat neturėjo teisės perduoti neapdraustos transporto priemonės naudotis. Tokiu būdu jis pažeidė imperatyvias teisės normas dėl atsakomybės už draudimo sutarties sudarymą bei draudimą perduoti nedraustą transporto priemonę naudotis. Abiejų atsakovų veiksmai yra priežastiniame ryšyje su nuostolių ieškovui atsiradimu. Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 23 str. 1 d. numato, jog Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, todėl laikytina, kad atsakovų atsakomybė yra solidari.

5Atsakovas N. J. apeliaciniu skundu prašo Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. rugpjūčio 24 d. sprendimo dalį, kuria iš N. J. solidariai su R. K. priteista 683,44 Lt nuostolių atlyginimo, 5 procentai metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidos, panaikinti ir ieškovo ieškinį dalyje dėl 683,44 Lt nuostolių atlyginimo iš N. J. priteisimo atmesti. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog teismas neteisingai nustatė, kad N. J. solidariai su R. K. yra atsakingas už R. K. padarytą 683,44 Lt žalą. Be kitų įsipareigojimų, numatytų 2005 m. birželio mėn. 6 d. automobilio panaudos sutartyje, R. K. įsipareigojo drausti jam perduotą automobilį bei jo valdytojo civilinę atsakomybę. Jeigu transporto priemonė naudojama pagal lizingo (finasinės nuomos), išperkamosios nuomos ar kitą panašaus pobūdžio sutartį, už draudimo sutarties sudarymą yra atsakingas šis asmuo. Nepagrįstai teismas panaudos sutartį vertino kaip nepatenkančią į nurodytas sutartis. Įstatymas nepateikia baigtinio sąrašo sutarčių rūšių, kurių pagrindu atsakingas už draudimo sutarties sudarymą yra transporto priemonės naudotojas (ne savininkas), taip pat neįvardina sutarčių išskyrimo kriterijaus, kurį pasirinko teismas. Priimant teismo pasirinktą kriterijų, pagal kurį nustatomos Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 str. 2 d. minimos sutarčių rūšys, kaip teisingą, nuomos sutartis taip pat būtų sutartimi, nepatenkančią į tą sutarčių rūšių grupę, kurių pagrindu atsakingas už draudimo sutarties sudarymą yra ne savininkas, o transporto priemonės naudotojas. Tačiau tai neatitiktų CK 6.526 str., kuriame numatyta, kad nuomininkas privalo mokėti draudimo įmokas, jeigu nuomos sutartis nenumato ko kita. Be to, tiek CK 6.526 str., tiek CK 6.517 str. leidžia nuomos sutartimi aptarti sąlygas, susijusias su tuo, kuri sutarties šalis draus transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę. Pagal CK 6.639 str. už žalą, padarytą tretiesiems asmenims naudojant daiktą, perduotą pagal panaudos sutartį, atsako panaudos gavėjas. N. J. pagal 2005 m. birželio 6 d. panaudos sutartį turėjo teisę perduoti transporto priemonę R. K., šioje sutartyje numatydamas R. K. pareigą drausti transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę, todėl, esant minėtoje panaudos sutartyje numatytai šiai R. K. pareigai, teismui nebuvo pagrindo teigti, kad N. J. neteisėtai leido naudoti R. K. neapdraustą transporto priemonę. Be to, transporto priemonės perdavimas pagal panaudos sutartį R. K. nėra priežastiniame ryšyje su ieškovui atsiradusia žala, todėl teismas nepagrįstai konstatavo esant visas keturias būtinas sąlygas N. J. atsakomybei dėl ieškovo patirtos žalos atsirasti. Pagal CK 6.6 str. 1 d. solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Pirmosios instancijos teismas teigdamas, kad R. K. ir N. J. atsakomybė yra solidari, nurodė Įstatymo 23 str., tačiau šiame straipsnyje nurodytos teisės normos nenustato solidariosios atsakomybės, kas leidžia tvirtinti, jog teismui nebuvo teisinio pagrindo konstatuoti R. K. ir N. J. solidarią atsakomybę. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė CK 1.125 str. 7 d. nustatyto sutrumpinto ieškinio senaties termino. Ieškovo reikalavimas N. J. negali būti kildinamas iš žalos padarymo fakto, iš deliktinių teisės normų, nes žalą padaręs asmuo yra R. K., tuo tarpu ieškovo reikalavimas N. J. yra kildinamas iš draudimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų. Ieškovui praleidus CK 1.125 str. 7 d. nustatytą terminą vien tuo pagrindu ieškinys dalyje dėl 683,44 Lt priteisimo iš N. J. turėjo būti atmestas (CK 1.131 str. 1 d.).

6Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme (TPVCAPDĮ) įtvirtinta imperatyvi teisės norma, numatanti, jog už draudimo sutarties sudarymą atsakingas transporto priemonės savininkas. N. J. pateikta panaudos sutartis nėra panašaus pobūdžio kaip ir lizingo (finansinės nuomos) bei išperkamosios nuomos sutartys. Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos 2004 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. N-47 patvirtintų Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų 11 punktas detalizuoja TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalį. Jame teigiama, kad pareigą sudaryti draudimo sutartį turi transporto priemonės savininkas bei asmuo, naudojantis transporto priemonę pagal lizingo (finansinės nuomos), išperkamosios nuomos ar pagal kitą panašaus pobūdžio sutartį, pagal kurią jam numatoma galimybė įgyti nuosavybės teisę į šią transporto priemonę per tam tikrą terminą. TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalyje nėra nurodyta, jog skolininkai prievolę privalo įvykdyti dalimis. Atvirkščiai, įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta ieškovo teisė reikalauti iš transporto priemonės savininko arba iš eismo įvykio kaltininko įvykdyti prievolę visa apimtimi, t.y., šie bendraskoliai neturi teisės reikalauti padalyti prievolę - kiekvienas atsako už visos prievolės įvykdymą, todėl laikytina, kad transporto priemonės savininko ir atsakingo už žalos padarymą asmens pareiga atlyginti dėl padarytos žalos išmokėtą sumą yra solidari. Draudimo teisiniai santykiai gali sieti tik draudiką ir draudėją. Ieškovas nevykdo draudimo veiklos ir nėra draudikas, t. y. nesudarinėja draudimo sutarčių, neprisiima draudimo rizikos bei už tai negauna draudimo įmokų, todėl ieškovą ir atsakovus sieja ne draudimo teisniai santykiai, o iš delikto kylantys santykiai, kuriems taikomas 3 metų senaties terminas.

7Apeliacinis skundas netenkintinas.

8Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemos funkcionavimo teisinius pagrindus ir principus nustato Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.988 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad privalomojo draudimo rūšis ir sąlygas bei draudimo šakas ir draudimo interesus reglamentuoja kiti įstatymai. Tokiu būdu Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme įtvirtintos teisės normos laikytinos specialiomis ir santykiuose, susijusiuose su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, taikytinas būtent šiame įstatyme nustatytas reglamentavimas. Išimtinis specialių įstatymų taikymas numatytas civiliniame kodekse - 1.3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog esant kodekso ir kitų įstatymų prieštaravimų, taikomos civilinio kodekso normos, išskyrus atvejus, kai kodeksas pirmenybę suteikia kitų įstatymų normoms. Atsižvelgiant į šias įstatymo nuostatas, atsakovo N. J. veiksmų ar neveikimo, susijusių su jam nuosavybės teise priklausančios transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, teisėtumo klausimai spręstini vadovaujantis Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. (įsigaliojo 2004 m. gegužės 1 d.) redakcija) normomis.

9Šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog už privalomojo draudimo sutarties sudarymą atsakingas yra transporto priemonės savininkas. Tik tuo atveju, jeigu transporto priemonė naudojama asmens, kuris transporto priemonę naudoja pagal lizingo (finansinės nuomos), išperkamosios nuomos ar kitą panašaus pobūdžio sutartį, už draudimo sutarties sudarymą yra atsakingas šis asmuo. Pagal lizingo (finansinės nuomos), išperkamosios nuomos sutarčių sąlygas daiktas nuosavybės teise pereina iš vieno asmens kitam (LR CK 6.503 str. 1 d., 6.567 str. 1 d.). Įstatymu įtvirtintas pareigos sudaryti privalomojo draudimo sutartį perkėlimas asmeniui, transporto priemonę naudojančiam pagal lizingo (finansinės nuomos), išperkamosios nuomos ar kitą panašaus pobūdžio sutartį, logiškai suprantamas kaip siekimas savininko pareigą perkelti ne bet kuriam asmeniui, bet tam, kuris taps naujuoju daikto (transporto priemonės) savininku, t. y. savininko pareigos perkėlimas būsimam savininkui. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodo, kad panaudos sutartis negali būti laikoma panašaus pobūdžio į lizingo (finansinės nuomos), išperkamosios nuomos sutartis, kadangi pastarųjų sutarčių skiriamasis bruožas nuo kitų yra tai, jog atlikus tam tikrus veiksmus (sumokėjus nustatytą pinigų sumą), daiktas pakeičia savininką. Apeliaciniame skunde teigiama, kad tokie teismo vertinimo kriterijai neatitinka civilinio kodekso 6.517 ir 6.526 straipsnių nuostatų, pagal kurias nuomininkas privalo mokėti draudimo įmokas, jei sutartyje nenumatyta kitaip, bei galima nuomos sutartimi aptarti sąlygas, kuri šalis draus transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę. Šie apeliacinio skundo motyvai pripažintini nepagrįstais, pernelyg plačiai aiškinančiais Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostatas. Civilinio kodekso 6.517 ir 6.526 straipsnių normos nustato bendrąsias taisykles, tačiau transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo srityje prioritetinėmis yra Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nuostatos.

10Apeliacinis skundas grindžiamas automobilio panaudos sutarties, sudarytos 2005 m. birželio 6 d. tarp atsakovų R. K. ir N. J., sąlygomis, nustatančiomis pareigą drausti automobilio valdytojo civilinę atsakomybę ne automobilio savininkui, bet panaudos gavėjui R. K. (sutarties 5 p.). Tačiau tokios sutarties sąlygos, prieštaraujančios imperatyvioms įstatymo normoms, negali šalims sukurti teisių bei pareigų, ir šios sutarties sąlygos nepripažintinos teisėtu pagrindu ginčijant teismo sprendimą (LR CK 1.80 str. 1 d., 1.96 str., 6.157 str. 1 d.).

11Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas draudžia asmenims, atsakingiems už privalomojo draudimo sutarties sudarymą, naudoti patiems ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustą transporto priemonę (įstatymo 4 str. 3 d.). Bylos duomenimis nustatyta, jog N. J., perduodamas pagal panaudos sutartį jam priklausantį automobilį, šio automobilio nebuvo apdraudęs privalomuoju draudimu (b. l. 74), todėl šiais veiksmais pažeidė įstatymo reikalavimus. Įvertinant šias aplinkybes, pripažintina, kad atsakovas N. J. pažeidė imperatyvias įstatymo normas, nustatančias įpareigojimą sudaryti draudimo sutartį bei draudimą perduoti neapdraustą transporto priemonę naudotis kitam asmeniui. Civilinis kodeksas nustato, jog civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas) (LR CK 6.246 str. 1 d.). Atsakovo N. J. veiksmai ir neveikimas yra neteisėti, pažeidžiantys įstatymo reikalavimus, ir tai sudaro pagrindą civilinei deliktinei atsakomybei atsirasti. Taip pat egzistuoja priežastinis ryšys tarp N. J. neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir ieškovo patirtų nuostolių: ieškovas nebūtų patyręs nuostolių, jeigu N. J., laikydamasis įstatymo reikalavimų, neapdrausto automobilio nebūtų perdavęs R. K. naudotis, arba automobilį būtų apdraudęs valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu (tokiu atveju, pareiga atlyginti žalą, padarytą nukentėjusiam trečiajam asmeniui, atsirastų draudikui).

12Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 23 straipsnyje nurodyti asmenys, į kuriuos Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras (toliau – biuras) įgyja reikalavimo teisę dėl padarytos žalos išmokėtų sumų. Čia įstatymas išskiria du atvejus. Pirmuoju atveju, jeigu išmoka mokama, kai kaltininkas, kurio tapatybė yra nustatyta, padarė žalą naudodamas neapdraustą nustatytą (identifikuotą) transporto priemonę, kai dėl žalos padarymo atsiranda transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė, biuras reikalavimo teisę įgyja į atsakingą už žalos padarymą asmenį arba asmenį, neįvykdžiusį pareigos sudaryti draudimo sutartį (įstatymo 17 str. 1 d. 1 p., 23 str. 1 d.). Antruoju atveju, jeigu išmoka mokama, kai kaltininkas, kurio tapatybė nenustatyta, padarė žalą asmens sveikatai ir (ar) atėmė asmens gyvybę, kai žala padaryta aplinkybėmis, įrodančiomis transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę, biuras reikalavimo teisę įgyja į nustatytą atsakingą už žalos padarymą asmenį (įstatymo 17 str. 1 d. 2 p., 23 str. 2 d.). Iš bylos medžiagos matyti, jog yra tenkinamos Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto sąlygos (nustatytas kaltininkas, padaręs žalą naudojant neapdraustą nustatytą (identifikuotą) transporto priemonę), todėl transporto priemonių draudikų biuras reikalavimo teisę įgyja tiek į atsakingą už žalos padarymą asmenį, tiek ir į asmenį, neįvykdžiusį pareigos sudaryti draudimo sutartį, t. y. į R. K. ir N. J.. Įstatymas nustato, kad biuras reikalavimo teisę įgyja dėl visos išmokėtos sumos į atsakingą už žalos padarymą asmenį arba į asmenį, neįvykdžiusį pareigos sudaryti draudimo sutartį, t. y. prievolė atlyginti žalą kiekvienam iš šių asmenų atsiranda visa apimtimi. Tokiu būdu, nors Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje prievolės rūšis nėra įvardinta, tačiau iš normos turinio nustatytina, kad įstatymas įtvirtina solidariąją skolininkų prievolę.

13Sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas taikomas iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams (LR CK 1.125 str. 7 d.). Ieškovo, transporto priemonių draudikų biuro, kompetenciją ir statusą apibrėžia Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas, kuriame nurodoma, jog šis biuras yra draudikų, kuriems leidžiama vykdyti Lietuvos Respublikoje transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą, asociacija (įstatymo 24, 26, 27 str.). Pagal nustatytą statusą ir priskirtas funkcijas transporto priemonių draudikų biuras nėra draudikas - neatlieka draudimo veiklos, kuri Lietuvos Respublikos draudimo įstatyme apibrėžiama kaip ūkinė komercinė veikla, kuria draudimo sutarties pagrindu už draudimo įmoką prisiimama kitų asmenų nuostolių rizika ar kitaip siekiama apsaugoti šių asmenų turtinius interesus įvykus draudiminiams įvykiams (Draudimo įstatymo 2 str. 27 d.). Draudimo teisinių santykių atsiradimo pagrindas yra tai, jog viena šalis būtų draudikas, o kita - draudėjas. Nustačius, jog nė viena bylos šalis nėra draudikas, be to, atsakovai N. J. ir R. K. nėra sudarę transporto priemonės draudimo sutarties, laikytina, kad šių šalių draudimo teisiniai santykiai nesieja. Transporto priemonių draudikų biuras Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nustatyta tvarka nukentėjusiems tretiesiems asmenims moka išmoką žalai atlyginti. Tačiau šios lėšos nėra draudiko mokama draudimo išmoka. Ieškovui pareiškus reikalavimą atlyginti žalą regreso teise ir nesant tarp šalių draudimo teisinių santykių, byloje netaikytinas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas, taikomas iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams. Šiuo atveju civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis numato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo.

14Vadovaudamasi nurodytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Apeliacinio skundo motyvais panaikinti ar pakeisti skundžiamą Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą nėra pagrindo.

15Iš ieškovo N. J. valstybei priteistinos 4,72 Lt išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (LR CPK 88 str. 1 d. 3 p.).

16Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

17Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

18Priteisti valstybei iš ieškovo N. J. 4,72 Lt (keturis litus, 72 centus) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.

Proceso dalyviai
Ryšiai