Byla 2A-683-368/2010

1Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Egidijaus Mockevičiaus,

2kolegijos teisėjų Reginos Agotos Gutauskienės, Rasos Bartašienės,

3sekretoriaujant Odetai Dulinskaitei,

4dalyvaujant ieškovei A. M. – P., jos atstovui advokatui Z. J. Januškai,

5atsakovo UAB „Jurgio baldai“ atstovui advokatui Laimonui Straukai,

6teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Jurgio baldai“ apeliacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1-551-2010 pagal ieškovės A. M. – P. ieškinį atsakovui UAB „Jurgio baldai“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, išeitinės išmokos, atlyginimo už priverstinę pravaikštą, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, ir

Nustatė

7Ieškovė A. M. – P. ieškiniu (I tomas, b. l. 2-7) ir patikslintu ieškiniu (II tomas, b. l. 82-86) kreipėsi Raseinių rajono apylinkės teismą, prašydama pripažinti neteisėtu atsakovo 2009-11-24 įsakymą, kuriuo ieškovė atleista iš vadybininkės pareigų nuo 2009-11-23 pagal LR DK 136 str. 3 d. 2 p. bei 235 str. 2 d. 7 p. ir 9 p., priteisti dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2009-11-23 (atleidimo iš darbo dienos) iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, priteisti 5000 Lt neturtinės žalos, bei 1500 Lt bylinėjimosi išlaidų. Nurodė, kad darbo sutartis su atsakovu sudaryta 2008-09-26, ji buvo priimta vadybininkės pareigoms, dirbti pradėjo nuo 2008-09-29. Sudarant neterminuotą darbo sutartį, nustatant vieno mėnesio išbandymo laikotarpį, darbdavys įsipareigojo mokėti 900 Lt mėnesinį atlyginimą. Po išbandymo laikotarpio ji liko dirbti vadybininke, su ja buvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Ieškovė ir vadybininkas D. P. dirbdavo ir šeštadieniais, nors buvo informuoti, kad į parduotuvės darbuotojams vedamus darbo laiko apskaitos žiniaraščius darbas poilsio dienomis nebus žymimas. Už darbą šeštadieniais ji ir D. P. jų pačių pasirinktomis dienomis gaudavo laisvas nuo darbo dienas. 2009 m. rugsėjo 11 d. ji parašė ir įteikė J. M., tvarkančiai bendrovės personalo reikalus, prašymą dėl laisvos dienos, prašydama ją suteikti rugsėjo 14 d., o nuo rugsėjo 15 d. jai turėjo prasidėti kasmetinės atostogos. Pažymėjo, kad 2009-09-14 iki 11 val. su dukterimi lankėsi gydymo įstaigoje, į parduotuvę atėjo apie 11 val. Parduotuvėje ieškovė M. įteikė pareiškimą dėl kasmetinių atostogų suteikimo nuo 2009 m. rugsėjo 15 d. Nurodė, kad parduotuvėje ji buvo apie pusantros valandos, direktorės A. N. parduotuvėje nesutiko. Niekas neįspėjo, jog ji tą dieną privalo dirbti. Su bendradarbiu D. P. dėl to, kad ji nedirbs 14 dieną, ji tarėsi 2009 m. rugsėjo 10 d. Atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas tik 2009-09-15, kai ieškovė manė esanti kasmetinėse atostogose, parašė įsakymą Nr.( - ), kuriuo nurodė papildomą poilsio dieną jai suteikti ne jos prašomą 2009-09-14, o 2009-09-15, o kasmetines atostogas suteikė nuo 2009-09-16. Apie tai jai atsakovas pranešė 2009-09-15 raštu Nr. ( - ), kurį ieškovė gavo 2009-09-28. Nurodė, kad nežinojo, jog 2009-09-14 privalo dirbti, kad papildoma poilsio diena jai suteikiama 2009-09-15, o kasmetinės atostogos suteikiamos nuo 2009-09-16. Kadangi kasmetinių atostogų metu ieškovė ir vienas iš jos vaikų sirgo, jos kasmetinės atostogos prasitęsė, į darbą ji sugrįžo 2009-11-23. Per tą laikotarpį ieškovės su atsakovu santykiuose atsirado įtampa. Ieškovė 2009-11-13 išsiuntė atsakovui prašymą atleisti ją iš darbo savo noru, bei išduoti reikalingas užsiregistruoti darbo biržoje pažymas. Prieš tai buvo išsiuntusi prašymą sudaryti darbo ginčų komisiją, kilusiam tarp jos ir atsakovo ginčui išnagrinėti, į šiuos jos prašymus atsakovas atsakymą paruošė 2009-11-17, tačiau ji paštu dokumentus gavo tik 2009-11-23, grįžimo į darbą po atostogų dieną. Ieškovė pažymi, kad įsakyme dėl atleidimo iš darbo vienu iš pagrindų nurodomas DK 235 str. 2 d. 7 p. Jokių priekaištų iki jai išeinant į kasmetines atostogas darbdavys jai nepareiškė, tokio pažeidimo ji nepadarė, ieškovei pasiaiškinti dėl tokio pažeidimo nebuvo reikalaujama. Atsakovo nurodytos sąskaitos Nr. ( - ) ji neišrašė, o išrašė tokią sąskaitą kaip ir visiems gyventojams, kurie perka baldus. Nurodė, kad 2009-04-30 už savikainą nusipirko baldų komplektą, už jį sumokėjo 2200 Lt. Atkreipia dėmesį į tai, kad praleistas 6 mėnesių terminas nuobaudai skirti, kadangi nuobauda paskirta 2009-11-23. Nutraukus darbo sutartį atsakovas ieškovei neišdavė prašomų pažymų, ji negalėjo užsiregistruoti darbo biržoje, dėl to negauna bedarbio pašalpos, jos šeimai netaikomos kompensacijos už buto šildymą. Šiais neteisėtais veiksmais atsakovas padarė jai turtinę žalą.

8Atsakovas UAB „Jurgio baldai“ pateikė teismui atsiliepimą į ieškinį (I tomas, b. l. 37-40) bei patikslintą ieškinį (II tomas, b. l. 90-92), su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovės prašymas dėl papildomos laisvos dienos suteikimo 2009-09-14 gautas tik 2009-09-15, t.y. kitą dieną po šiame prašyme nurodyto laisvadienio datos. Dėl pravaikštos ar laisvadienio vertinimo ieškovė buvo pateikusi skundą Valstybinei darbo inspekcijai ir atsakovo darbo ginčų komisijai. Atsakovo žiniomis, nei viena iš aukščiau paminėtų institucijų atsakovo veiksmuose darbo įstatymų pažeidimų nenustatė. Nurodė, kad ieškovė visiškai nepagrįstai teigia, jog ji buvo atvykusi į darbą 2009-09-14 ir buvusi savo darbo vietoje pusantros valandos. Ieškovė savo prašymo nesuderino su bendrovės vadove, o sprendė savavališkai. Pažymėjo, kad nėra jokių objektyvių priežasčių ieškovės neatvykimą į darbą 2009-09-14 vertinti kaip nors kitaip, negu pravaikštą, kas pagal darbo kodeksą pripažįstama šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu, suteikiančiu teisę nutraukti darbo sutartį be įspėjimo. Nurodė, kad ieškovė yra pasirašytinai supažindinta su jos pareigine instrukcija ir įmonės vidaus darbo tvarkos taisyklėmis. Ieškovei būnant kasmetinėse atostogose 2009 m. rugsėjo mėnesį, atliekant patikrinimą, paaiškėjo, kad 2009-04-30 ieškovė pardavė baldų komplektą ( - ) be prekybinio antkainio, už tą pačia kainą, už kurią įmonė jį įsigijo iš gamintojo. Pirkimas pardavimas įformintas ieškovės išrašyta PVM sąskaita faktūra Nr. ( - ), nurodant, kad prekes pirko adresu ( - ), esantis pirkėjas, kurio kodas ( - ). Paaiškėjo, kad sąskaitoje nurodyti ( - ), o ši įstaiga pagal aukščiau nurodytą sąskaitą faktūrą iš atsakovo nieko nėra pirkusi. Ieškovė šiuos baldus įsigijo sau, nenurodžiusi sąskaitoje savo duomenų, negavusi įmonės vadovės sutikimo. Atsakovas ieškovės veiksmuose įžvelgia Lietuvos Respublikos darbo kodekso 235 str. 7 p. nurodytų nusikalstamų veikų požymius, kas sudaro savarankišką pagrindą darbo sutarties nutraukimui. Atsakovo manymu, griežčiausia nuobauda ieškovei paskirta pagrįstai, kadangi ji padarė net du šiurkščius darbo drausmės pažeidimus.

9Raseinių rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 23 d. sprendimu (III tomas, b. l. 45-51) ieškinį patenkino iš dalies. Pripažino UAB „Jurgio baldai“ 2009-11-24 įsakymą, kuriuo A. M. – P. iš vadybininkės pareigų atleista nuo 2009-11-23 pagal DK 136 str. 3 d. 2 p. bei 235 str. 2 d. 7 p. ir 9 p. neteisėtu. Nurodė, jog darbo sutartis tarp UAB „Jurgio baldai“ ir A. M. – P. nutraukta teismo sprendimu nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Priteisė iš UAB „Jurgio baldai“ A. M. – P. naudai dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio – 1800 Lt išeitinę išmoką. Priteisė iš UAB „Jurgio baldai“ A. M. – P. naudai vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2009-11-23 iki teismo sprendimo paskelbimo dienos – 2010-07-23 - 7200 Lt. Priteisė vidutinį darbo užmokestį nuo 2010-07-23 iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, skaičiuojant vidutinį darbo užmokestį po 900 Lt mėnesiui. Priteisė iš UAB „Jurgio baldai“ A. M. – P. naudai 1000Lt bylinėjimosi išlaidų. Kitoje dalyje ieškinį atmetė. Nurodė, kad atsakovas nebuvo nustatęs tvarkos, kaip ir kam turi būti pateikiami darbuotojų prašymai, nebuvo vedamas gaunamų raštų registracijos žurnalas ar kitas dokumentas. Atsakovas nesudarė tinkamų sąlygų tam, kad darbuotojas bet kurią darbo dieną galėtų pateikti darbdaviui pareiškimą ir jis būtų užregistruotas. Pažymėjo, kad negalima daryti išvados, kad ieškovė apgaule įsigijo baldus, kad veikė tyčia siekdama sau naudos ir kad susitarimo dėl baldų pirkimo be antkainio apskritai nebuvo. Ieškovė tą pačią dieną sumokėjo grynus pinigus už baldų komplektą, tai rodo, kad baldų pirkimo fakto ji neslėpė. Atsižvelgiant į tai, teismas padarė išvadą, kad nepakanka įrodymų nustatyti, kad ieškovė padarė darbo drausmės pažeidimą, atitinkantį DK 235 str. 2 d. 7 p. Baldai buvo nupirkti 2009-04-30, tą pačią dieną sumokėti pinigai, atsakovas turėjo galimybę iš karto, vėliausiai pasibaigus apskaitiniam laikotarpiui, pastebėti tokį pardavimą. Atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas 2009-11-23 jau neturėjo pagrindo skirti drausminę nuobaudą už pažeidimą, padaryta 2009-04-30. Esant tokioms aplinkybėms, teismas ieškovės atleidimą iš darbo pripažino neteisėtu.

10Apeliaciniu skundu (III tomas, b. l. 54-57) apeliantas UAB „Jurgio baldai“ prašo panaikinti Raseinių rajono apylinkės teismo 2010 07 23 sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškovės A. M. – P. ieškinį atmesti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

111. Teismas, nevertino prieštaringų ieškovės paaiškinimų dėl jos neatvykimo į darbą bei kitų ieškovės paaiškinimų dėl baldų nupirkimo, todėl nepagrįstai pripažino ieškovės neatvykimą į darbą priežastis svarbiomis.

122. Nurodo, kad teismo taikyta teisminė praktika įtvirtina darbuotojų savivalę ir piktnaudžiavimo galimybę, o darbdavys šiuo atveju lieka visiškai beteisis.

133. Teismas nepagrįstai nepripažino, kad ieškovė buvo pagrįstai atleista iš darbo, kadangi panaudodama apgaulę sukčiavimo būdu nusipirko baldus už savikainą, tuo padarydama bendrovei žalą, susijusią su negautu pelnu. Pažymi, kad nesutinka su teismo išvadą, kad ieškovė neslėpė baldų pirkimo fakto.

144. Mano, kad terminas drausminei nuobaudai skirti yra nepraleistas, nes šiuo atveju atsakovei nebuvo žinoma, kad 2009 04 30 ieškovė įsigijo sau baldų komplektą ir apie ieškovės padarytą drausminį pažeidimą ji sužinojo tik 2009 metų rudenį.

155. Teismas nepilnai ištyrė byloje esančius įrodymus, todėl juos vertindamas padarė klaidingas išvadas.

16Atsiliepimu į apeliacinį skundą (III tomas, b. l. 65-71) ieškovė A. M. – P. prašo Raseinių rajono apylinkės teismo sprendimą civ. byloje Nr. 2-1-551/2010 palikti galioti, o apeliacinį skundą atmesti, bei priteisti bylinėjimosi apeliacinėje instancijoje išlaidas. Nurodomi šie atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai:

171. Nurodo, kad atsakovas, darbo organizavimo bendrovėje trūkumus šioje byloje pateikia kaip savo pranašumus. Jokiu vidaus dokumentu nebuvo nurodyta, kam tiesiogiai pavaldus vadybininkas, nes parduotuvės direktoriaus (vadovo) ar vyresniojo (vyriausiojo) vadybininko parduotuvėje nebuvo paskirta.

182. Mano, kad šioje byloje nėra esminė aplinkybė kam ji padavė pareiškimą dėl laisvos 2009 m. rugsėjo 14 d. suteikimo. Pažymi, kad pas atsakovą dirbo daugiau kaip metus, per tą laiką jokių priekaištų ar pastabų dėl darbo drausmės ar vadybininkės pareigų atlikimo jai pareikšta nebuvo.

193. Pažymi, kad teismas pagrįstai pripažino pateisinančią neatvykimo į darbą nurodytą dieną tą aplinkybę, kad ji 2009-09-14 lankėsi su dukra pas gydytoją. Atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas, bylos nagrinėjimo metu šios aplinkybės neginčijo.

204. Nurodo, kad tuo metu, kai ji 2009-10-28 rašė prašymą dėl Darbo ginčų komisijos sušaukimo, nebuvo ginčo spręstino šioje komisijoje, nes jai dar nebuvo paskirta drausminė nuobauda už tariamą 2009-09-14 pravaikštą, o tik reikalaujama pasiaiškinti.

215. Pažymi, kad baldus įsigijo atvirai, nesislapstė ir kad atsakovas žinojo, jog ji netaikė antkainio.

22Apeliacinis skundas netenkintinas.

23Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 338, 320 str. 1 d.), t.y. apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, jeigu nenustato LR CPK 329 str. 2 ir 3 dalyse numatytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Apskųsto teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik pagal apeliacinio skundo argumentus, neišplečiant skundo argumentų sąrašo, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 338, 329 str.).

24DK 228 straipsnyje įtvirtintos bendrosios pagrindinės visų darbuotojų pareigos. Šiame straipsnyje nustatyta, kad kiekvienas darbuotojas privalo dirbti dorai ir sąžiningai, laikytis darbo drausmės, tausoti darbdavio turtą. Pagrindines darbuotojų pareigas gali sukonkretinti, detalizuoti kiti teisės aktai, tarp jų įmonės, įstaigos darbo tvarkos taisyklės, pareiginės instrukcijos, pareiginiai nuostatai, pareigybių aprašymai ir kiti teisės aktai, nustatantys specialias darbuotojų pareigas. Nevykdant darbo pareigų, nustatytų įstatymu bei kitais teisės aktais, ar netinkamai jas vykdant daromas darbo drausmės pažeidimas (DK 234 straipsnis), kuris sukelia drausminę atsakomybę.

25Darbo sutarties nutraukimas dėl šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo yra drausminė nuobauda (DK 237 straipsnio 1 dalies 3 punktas), kuri gali būti taikoma, kai yra drausminės atsakomybės pagrindas. Drausminės atsakomybės pagrindas yra darbo drausmės pažeidimas (DK 234, 235 straipsniai) arba atitinkama kita pražanga, jeigu įstatymuose ir kituose darbo drausmę reglamentuojančiuose norminiuose darbo teisės aktuose yra nustatyta, kad drausminė atsakomybė taikoma ir už kitas atitinkamas pražangas (DK 227 straipsnio 2 dalis, 236 straipsnis). Darbo drausmės pažeidimas – tai darbo pareigų nevykdymas arba netinkamas jų vykdymas dėl darbuotojo kaltės (DK 234 straipsnis). DK 228 straipsnyje nustatytos pagrindinės darbuotojų pareigos, kurių privalo laikytis visi darbuotojai. Įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas darbuotojai turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų, neturi pažeisti kitų asmenų teisių ir įstatymų saugomų interesų (DK 35 straipsnis). Pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį, kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas. Šiurkštų darbo pareigų pažeidimą reglamentuoja DK 235 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje pateikta šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo sąvoka, o 2 dalyje nurodytas galimų šiurkščių pažeidimų sąrašas, kuris nėra baigtinis. Kai konkretaus darbuotojo padarytas pažeidimas atitinka įstatymuose, kituose norminiuose arba lokaliniuose teisės aktuose, profesinės etikos kodeksuose ir taisyklėse nustatyto šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo sudėtį, toks konkretus pažeidimas kvalifikuotinas kaip šiurkštus darbo pareigų pažeidimas.

26Lietuvos Respublikos darbo kodekso 235 straipsnio 2 dalyje išdėstytas detalus šiurkščių darbo pareigų pažeidimų sąrašas, kurio 9 punkte yra numatyta, kad šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu yra laikoma neatvykimas į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą). Lietuvos Respublikos DK 235 str. 2 d. 9 p. nurodytas šiurkštus darbo pareigų pažeidimas gali būti konstatuotas tik esant šių sąlygų visetui: 1) darbuotojas neatvyksta į darbą per visą darbo dieną (pamainą); 2) darbuotojas neatvyksta į darbą be svarbių priežasčių. DK nepateikia priežasčių, kurios laikytinos svarbiomis neatvykimo į darbą priežastimis, sąrašo, taigi jų svarba kiekvienu konkrečiu atveju vertinama atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes. Esant ginčui teisme, pareiga įrodyti, kad darbuotojas neatvyko į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną, tenka darbdaviui (atsakovui), o pareiga įrodyti neatvykimo į darbą priežastis ir jų svarbą, tenka darbuotojui (ieškovui) (CPK 178 str.).

27Teisėjų kolegija pažymi, kad DK teisiniu reglamentavimu siekiama drausminti darbuotoją, užtikrinti, kad ši darbo sutarties šalis tinkamai ir laiku vykdytų sutartyje numatytas darbines funkcijas, kartu, esant svarbioms priežastims, garantuotų darbuotojui teisę tęsti darbo sutartį, jeigu jis kurį laiką negalėjo atlikti sulygto darbo. Todėl sprendžiant klausimą, ar neatvykimas į darbą kvalifikuotinas kaip pravaikšta, darbdavys privalo išsiaiškinti priežastis, dėl kurių darbuotojas nebuvo darbe, nes drausminė atsakomybė, atleidžiant darbuotoją iš darbo (DK 237 str. 1 d. 3 p.), galima tik esant darbuotojo kaltei (tyčiai ar neatsargumui), o nustatyti darbuotojo kaltumą dėl neatvykimo į darbą galima tik išanalizavus neatvykimo priežastis.

28Pirmos instancijos teismas 2010 m. liepos 23 d. sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodė, kad atsakovas nebuvo nustatęs tvarkos, kaip ir kam turi būti pateikiami darbuotojų prašymai, nebuvo vedamas gaunamų raštų registracijos žurnalas ar kitas dokumentas. Pažymėjo, kad atsakovas nesudarė tinkamų sąlygų tam, kad darbuotojas bet kurią darbo dieną galėtų pateikti darbdaviui pareiškimą ir jis būtų užregistruotas. Todėl laikė, kad ieškovė turėjo pagrindą manyti, kad jai bus suteikta laisva diena, nes ji tai suderino su kitu vadybininku. Be to, pažymėjo, kad negalima laikyti, kad ieškovė 2009-09-14 darbe nebuvo dėl nesvarbių priežasčių, kadangi 2009-09-14 lankėsi su dukra gydymo įstaigoje. Tai patvirtina byloje esantis išrašas iš medicininių dokumentų, todėl teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmos instancijos teismo išvadomis ir atmeta apelianto apeliacinio skundo argumentus, kad teismas nepagrįstai pripažino ieškovės neatvykimą į darbą priežastis svarbiomis, kaip nepagrįstus.

29Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmos instancijos teismo taikyta teisminė praktika įtvirtina darbuotojų savivalę ir piktnaudžiavimo galimybę, o darbdavys šiuo atveju lieka visiškai beteisis. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais apelianto argumentais. Pirmos instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, CPK, DK ir kitų teisės aktų normomis. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 23 str. 2 d. įtvirtinta, kad Aukščiausiasis Teismas formuoja vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus, minėto straipsnio 3 d. nurodyta, kad Aukščiausiasis Teismas, vadovaudamasis Europos Sąjungos teisminių institucijų išaiškinimais, analizuoja ir apibendrina bendrosios kompetencijos teismų praktiką taikant Europos Sąjungos teisės normas ir teikia rekomendacijas dėl Lietuvos bendrosios kompetencijos teismų ir Europos Sąjungos teisminių institucijų bendradarbiavimo užtikrinant vienodą Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimą ir taikymą Lietuvos Respublikoje. LR DK 35 str. 1 d. numato, kad įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, darbdaviai, darbuotojai ir jų atstovai turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų. Draudžiama piktnaudžiauti savo teise. Šio straipsnio 2 d. nurodyta, kad darbo teisių įgyvendinimas ir pareigų vykdymas neturi pažeisti kitų asmenų teisių ir įstatymų saugomų interesų.

30Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo sutikti su apelianto apeliacinio skundo argumentais, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai nepripažino, kad ieškovė buvo pagrįstai atleista iš darbo, kadangi panaudodama apgaulę sukčiavimo būdu nusipirko baldus už savikainą, tuo padarydama bendrovei žalą, susijusią su negautu pelnu. Raseinių rajono apylinkės teismas, priimdamas 2010 m. liepos 23 d. sprendimą, vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką pažymėjo, kad DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punktas numato, kad šiurkštus darbo pareigų pažeidimas yra darbuotojo veika, turinti vagystės, sukčiavimo, turto pasisavinimo arba išvaistymo požymių. Ši norma reiškia, kad darbuotojas yra atleidžiamas iš darbo už veiksmus, kurie turi nusikaltimo požymių. Atleidimas šiuo pagrindu reiškia ne tik darbo santykių pasibaigimą, tačiau gali turėti įtakos darbuotojo būsimai darbinei veiklai, apskritai visam jo gyvenimui ateityje. Darbuotojas, kuris atleidžiamas iš darbo dėl to, kad atliko veiksmus, turinčius nusikaltimo požymių, gali turėti problemų susirandat naują darbą, taip pat gali nukentėti jo reputacija artimųjų, visuomenės akyse. Atleidimas tokiu pagrindu gali turėti neigiamos įtakos ir darbuotojo artimiesiems, pavyzdžiui, jo vaikams. Be to, teismo sprendimas tokiose bylose gali turėti teisinės reikšmės ir taikant asmeniui viešojoje teisėje numatytas sankcijas (teismo sprendimo privalomumas ir prejudicialumas). Dėl šių priežasčių faktas, kad darbuotojas tikrai atliko veiksmus, turinčius vagystės ar kito nusikaltimo, numatyto DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punkte, požymių, turi būti įrodytas tokiu laipsniu, kad neliktų jokių pagrįstų abejonių šio fakto buvimu. Be to, turėtina omenyje, kad DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punkte nurodomi veiksmai, kurie turi nusikaltimo požymių. Taigi asmuo yra kaltinamas padaręs veiksmus, kurie vertintini ne tik privatinės, bet ir viešosios teisės požiūriu. Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis įtvirtina nekaltumo prezumpciją. Nors DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punktas ir nereikalauja, kad darbuotojo neteisėti veiksmai būtų patvirtinti įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, ir juos galima įrodinėti kitomis įrodinėjimo priemonėmis, tačiau kitų įrodinėjimo priemonių visuma turi suformuoti neabejotiną išvadą, jog darbuotojas tuos veiksmus tikrai atliko. Taigi įrodymų pakankamumo klausimas tokiose bylose turi būti sprendžiamas taikant labai griežtus kriterijus, suformuluotus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse, priimtose nagrinėjant bylas, susijusias su viešo intereso gynimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Muaro krautuvė“ v. Vilniaus m. valstybinė mokesčių inspekcija, Nr. 3K-3-31/1999, kat. 32; 1999 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje A. B. personalinė įmonė ( - ) v. Vilniaus m. valstybinė mokesčių inspekcija, Nr. 3K-3-943/1999, kat. 32).

31Pirmos instancijos teismas savo sprendime nurodė, kad ieškovė neigė, kad išrašė tokią sąskaitą, kurią atsakovas pateikė teismui. Ji paaiškino, kad prieiti prie jos kompiuterio galėjo bet kas, kadangi daug kam priėjimo kodai buvo žinomi. Ieškovės teigimu įsigyti darbuotojams baldus už pigesnę kainą buvo leidžiama. Be to, tiek įmonės direktorė, tiek buvęs direktorius A. J. žinojo, kad ji perka sau baldų komplektą. Nors teismui atsakovas pateikė išrašą iš kompiuterinės programos apie baldų komplekto pardavimą, teismas laikė, kad programos nesimato, kad buvo išrašyta būtent tokio turinio sąskaita-faktūra, kokią teismui pateikė atsakovas. Be to, teismas pažymėjo, kad atsakovo pateikta teismui sąskaita-faktūra ieškovės nepasirašyta, ji tokios sąskaitos išrašymą neigė, o atsakovo pateikti įrodymai nepatvirtino, kad būtent tokią sąskaitą-faktūrą išrašė ieškovė, todėl teismas padarė išvadą, kad nepakanka įrodymų nustatyti, kad ieškovė padarė darbo drausmės pažeidimą, atitinkantį DK 235 str. 2 d. 7 p. Teismas sutinka su pirmos instancijos teismo argumentais, bei nurodo, kad faktą, kad buvo padaryta veika, turinti vagystės, sukčiavimo požymių turi įrodyti darbdavys – atsakovas. DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punkte įvardytas vienas iš šiurkščių darbo pareigų pažeidimų – veika, turinti turto pasisavinimo požymių. Konstatuojant darbo pareigų pažeidimą pagal šią teisės normą, reikia nustatyti darbuotojo valią be teisėto pagrindo užvaldyti svetimą turtą. Sprendžiant, ar darbuotojo veiksmai yra neteisėti, būtina įvertinti jo darbo pareigas, darbo tvarką reglamentuojančius aktus. Darbdavys privalo tinkamai organizuoti darbą – visų pirma, užtikrindamas, kad darbuotojai tiksliai žinotų savo pareigas, jų atlikimo tvarką – supažindinti su darbo tvarkos taisyklėmis, pareigybės aprašymuose ir nuostatuose (DK 227 straipsnio 1 dalis, 229–232 straipsniai).

32Teisėjų kolegija taip pat atmeta, kaip nepagrįstą apelianto apeliaciniame skunde nurodytą argumentą, kad terminas drausminei nuobaudai skirti yra nepraleistas, nes šiuo atveju atsakovei nebuvo žinoma, kad 2009 04 30 ieškovė įsigijo sau baldų komplektą ir apie ieškovės padarytą drausminį pažeidimą ji sužinojo tik 2009 metų rudenį.

33DK 241 straipsnyje, kuris reglamentuoja drausminės nuobaudos skyrimo tvarką, yra nustatyta, kad drausminė nuobauda skiriama tuojau pat, paaiškėjus darbo drausmės pažeidimui, bet ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tos dienos, kai pažeidimas paaiškėjo, o iškėlus baudžiamąją bylą, – ne vėliau kaip per du mėnesius nuo baudžiamosios bylos nutraukimo arba teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos (DK 241 straipsnio 1 dalis). Minėto straipsnio 2 d. nustatyta, kad negalima skirti drausminės nuobaudos praėjus šešiems mėnesiams nuo tos dienos, kai pažeidimas buvo padarytas. Jei darbo drausmės pažeidimas nustatomas atliekant auditą, piniginių ar kitokių vertybių reviziją (inventorizaciją), drausminė nuobauda gali būti skiriama ne vėliau kaip per dvejus metus nuo pažeidimo padarymo dienos. Kadangi atsakovas teismui nepateikė nei vadovo įsakymo dėl inventorizacijos skyrimo, nei inventorizacijos aprašo-žiniaraščio, be to ieškovė būdama materialai atsakingas asmuo, nedalyvavo inventorizacijoje, teismas laikė, kad atsakovas neįrodė, kad 2009-09-30 UAB „Jurgio baldai“ buvo atlikta inventorizacija. Teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo pozicija šiuo klausimu, bei pažymi, kad atsakovas 2009-11-23 neturėjo pagrindo skirti drausminę nuobaudą už pažeidimą, padaryta 2009-04-30.

34Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto apeliacinio skundo argumentu, kad pirmos instancijos teismas nepilnai ištyrė byloje esančius įrodymus, todėl juos vertindamas padarė klaidingas išvadas.

35Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. I. V. v. Kauno apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-177/2006; 2009 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Ž. v. R. P., bylos Nr. 3K-3-156/2009; kt.). Civiliniame procese išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. K. v. UAB „Vilties vaistinė“, bylos Nr. 3K-3-171/2008; kt.).

36Kiti apeliacinio skundo argumentai, teisėjų kolegijos vertinimu, yra teisiškai nereikšmingi ir neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui.

37Kadangi apeliacinis skundas atmestinas, iš apelianto UAB „Jurgio baldai“, priteistinos 4,25 Lt išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme valstybei.

38Atmetus apeliacinį skundą, vadovaujantis CPK 93, 98 straipsniais, tenkintinas ieškovės prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368, iš atsakovo priteistina ieškovei 1600 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

39Apibendrinant pirmiau nurodytą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė civilinio proceso normas, apeliacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą sprendimą, kuris yra teisėtas ir pagrįstas (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Procesinės teisės normų pažeidimų kolegija nenustatė. Esant šioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti.

40Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

41Raseinių rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

42Priteisti iš apelianto UAB „Jurgio baldai“ (įmonės kodas 301790785, adresas Paparčių g., Norgėlų km., Raseinių rajonas) 1600,00 Lt (vieną tūkstantį šešis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų ieškovės A. M. – P. (a.k. ( - ) adresas ( - ) naudai, bei 4,25 Lt (keturis litus 25 ct) Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme valstybei.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. kolegijos teisėjų Reginos Agotos Gutauskienės, Rasos Bartašienės,... 3. sekretoriaujant Odetai Dulinskaitei,... 4. dalyvaujant ieškovei A. M. – P., jos atstovui advokatui Z. J. Januškai,... 5. atsakovo UAB „Jurgio baldai“ atstovui advokatui Laimonui Straukai,... 6. teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB... 7. Ieškovė A. M. – P. ieškiniu (I tomas, b. l. 2-7) ir patikslintu ieškiniu... 8. Atsakovas UAB „Jurgio baldai“ pateikė teismui atsiliepimą į ieškinį (I... 9. Raseinių rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 23 d. sprendimu (III tomas,... 10. Apeliaciniu skundu (III tomas, b. l. 54-57) apeliantas UAB „Jurgio baldai“... 11. 1. Teismas, nevertino prieštaringų ieškovės paaiškinimų dėl jos... 12. 2. Nurodo, kad teismo taikyta teisminė praktika įtvirtina darbuotojų... 13. 3. Teismas nepagrįstai nepripažino, kad ieškovė buvo pagrįstai atleista... 14. 4. Mano, kad terminas drausminei nuobaudai skirti yra nepraleistas, nes šiuo... 15. 5. Teismas nepilnai ištyrė byloje esančius įrodymus, todėl juos... 16. Atsiliepimu į apeliacinį skundą (III tomas, b. l. 65-71) ieškovė A. M. –... 17. 1. Nurodo, kad atsakovas, darbo organizavimo bendrovėje trūkumus šioje... 18. 2. Mano, kad šioje byloje nėra esminė aplinkybė kam ji padavė pareiškimą... 19. 3. Pažymi, kad teismas pagrįstai pripažino pateisinančią neatvykimo į... 20. 4. Nurodo, kad tuo metu, kai ji 2009-10-28 rašė prašymą dėl Darbo ginčų... 21. 5. Pažymi, kad baldus įsigijo atvirai, nesislapstė ir kad atsakovas žinojo,... 22. Apeliacinis skundas netenkintinas.... 23. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 24. DK 228 straipsnyje įtvirtintos bendrosios pagrindinės visų darbuotojų... 25. Darbo sutarties nutraukimas dėl šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo yra... 26. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 235 straipsnio 2 dalyje išdėstytas detalus... 27. Teisėjų kolegija pažymi, kad DK teisiniu reglamentavimu siekiama drausminti... 28. Pirmos instancijos teismas 2010 m. liepos 23 d. sprendimo motyvuojamojoje... 29. Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmos instancijos teismo taikyta... 30. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo sutikti su apelianto apeliacinio... 31. Pirmos instancijos teismas savo sprendime nurodė, kad ieškovė neigė, kad... 32. Teisėjų kolegija taip pat atmeta, kaip nepagrįstą apelianto apeliaciniame... 33. DK 241 straipsnyje, kuris reglamentuoja drausminės nuobaudos skyrimo tvarką,... 34. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto apeliacinio skundo argumentu, kad... 35. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo... 36. Kiti apeliacinio skundo argumentai, teisėjų kolegijos vertinimu, yra... 37. Kadangi apeliacinis skundas atmestinas, iš apelianto UAB „Jurgio baldai“,... 38. Atmetus apeliacinį skundą, vadovaujantis CPK 93, 98 straipsniais, tenkintinas... 39. Apibendrinant pirmiau nurodytą, apeliacinės instancijos teismas daro... 40. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1... 41. Raseinių rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 23 d. sprendimą palikti... 42. Priteisti iš apelianto UAB „Jurgio baldai“ (įmonės kodas 301790785,...