Byla 2S-408-823/2009
Dėl turtinės žalos atlyginimo

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Godos Ambrasaitės - Balynienės, teisėjų Petro Jaržemskio ir Danutės Kutrienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės A. M. R. atskirąjį skundą dėl Druskininkų miesto apylinkės teismo 2009 m. sausio 9 d. nutarties, kuria nutarta taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje pagal ieškovo V. R. ieškinį atsakovei A. M. R. dėl turtinės žalos atlyginimo.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

3Ieškovas V. R. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės A. M. R. 35 025 Lt (trisdešimt penkis tūkstančius dvidešimt penkis litus) turtinės žalos atlyginimo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 1998 m. gruodžio 28 d. Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo 11 straipsnio pagrindu atsakovė savo vardu įgijo nuosavybėn 60,45 kv. m. bendro ploto butą su 5,34 kv. m. rūsiu, esantį ( - ). Šiame bute atsakovė gyveno kartu su ieškovu, jame buvo deklaruota ieškovo gyvenamoji vieta. Atsakovės siūlymu, ieškovas savo lėšomis prisidėjo privatizuojant minėtą butą, savo lėšomis ir jėgomis atliko einamąjį buto remontą, organizavo šilumos sistemos pertvarkymo darbus, tikėdamasis, kad savo lėšomis dalyvaudamas buto privatizavimo procese tapo šio buto bendrasavininkiu. 2008 m. birželį grįžęs iš užsienio nebegalėjo įeiti į butą, kuriame buvo likę jo asmeniniai daiktai. Iš kitų asmenų sužinojo, kad yra iš buto išregistruotas, o atsakovė, nepasitarusi su ieškovu, butą perleido tretiesiems asmenims, mainais į kitą nekilnojamąjį turtą – butą, esantį ( - ). Sužinojęs, kad butas perleistas tretiesiems asmenims, ieškovas pasiūlė atsakovei sumokėti jam piniginę kompensaciją, tačiau atsakovė nesutiko. Privatizavimo metu atsakovo įnašas į buto privatizavimą sudarė 24,55 procento buto vertės – vidutinėmis rinkos kainomis kreipimosi į teismą metu tai sudarytų 35 025 Lt. Šią sumą prašė teismo priteisti iš atsakovės.

4Kartu ieškovas prašė teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti atsakovei priklausantį nekilnojamąjį turtą – butą, esantį ( - ). Ieškovo teigimu, ieškinyje išdėstytos aplinkybės įrodo atsakovės nesąžiningumą ir sudaro prielaidas manyti, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių atsakovė gali perleisti jai šiuo metu priklausantį nekilnojamąjį turtą, tokiu būdu apsunkindama būsimo teismo sprendimo įvykdymą.

5Druskininkų miesto apylinkės teismas 2009 m. sausio 9 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkino ir areštavo atsakovei priklausantį nekilnojamąjį turtą – butą, esantį ( - ), unikalus Nr. ( - ).

6Atskiruoju skundu atsakovė A. M. R. prašo Druskininkų miesto apylinkės teismo 2009 m. sausio 9 d. nutartį panaikinti. Nurodo, kad ginčijama teismo nutartis neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 291 straipsnio reikalavimų, joje nenurodyta nei viena aplinkybė (motyvas), kuria remdamasis pirmosios instancijos teismas tenkino ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Remiantis CPK 329 straipsniu, tai pripažintina absoliučiu ginčijamos teismo nutarties negaliojimo pagrindu. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl ginčo esmės, nes ginčijamoje nutartyje konstatavo, kad atsakovė piktavališkai nevykdo pareigos sumokėti piniginę kompensaciją. Be to, laikinosios apsaugos priemonės buvo taikomos nesilaikant interesų pusiausvyros, lygiateisiškumo, ekonomiškumo, teisingumo principų. Pirmosios instancijos teismas be jokio pagrindo areštavo nekilnojamąjį turtą, kurio vertė daug didesnė, nei pareikšto reikalavimo suma, neatsižvelgė į tai, kad areštuojamas butas yra vienintelė atsakovės gyvenamoji patalpa, nutartyje nenurodė taikomų apribojimų masto. Atsakovė taip pat pažymi, kad pagrindu taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti nekilnojamąjį turtą teismų praktikoje pripažįstami tokie atvejai, kai tarp šalių kyla ginčas dėl nuosavybės teisių į konkretų objektą, tuo tarpu tarp ieškovo ir atsakovės ginčo dėl nuosavybės teisių į butą, kuriam taikytas areštas, nekyla.

7Atsiliepimų į atskirąjį skundą negauta.

8Atskirasis skundas netenkintinas.

9Teisėjų kolegija pažymi, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirtis – užtikrinti realų būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Kadangi laikinosios apsaugos priemonės paprastai taikomos prieš teismui priimant sprendimą dėl ginčo esmės, šių priemonių taikymas grindžiamas tam tikra prielaida apie ieškovo reikalavimo pagrįstumą ir būsimą teismo sprendimą, t.y. taikant laikinąsias apsaugos priemones ieškovo prašymu daroma prielaida, kad ieškovo ieškinyje išdėstyti reikalavimai yra pagrįsti ir sprendžiama, ar, atsižvelgiant į ieškovo išdėstytas aplinkybes, yra tikimybė manyti, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimas, galimai palankus ieškovui, galėtų likti neįvykdytas ar jo vykdymas iš esmės pasunkėtų. Vertinant pirmosios instancijos teismo nutarties taikyti ar atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones teisėtumą ir pagrįstumą, turi būti atsižvelgiama tiek į faktines bylos aplinkybes, tiek į bylos nagrinėjimo stadiją, kurios metu šios priemonės buvo taikomos.

10Nors apeliantė pagrįstai nurodo, kad skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje laikinųjų apsaugos priemonių taikymo motyvai formuluojami ne visai korektiškai, iš ginčijamos nutarties turinio akivaizdu, kad pagrindu taikyti laikinąsias apsaugos priemones pirmosios instancijos teismas nurodė esant ieškinio pareiškime išdėstytus argumentus apie atsakovės vengimą sumokėti skolą ieškovui ir ieškovo pareikšto reikalavimo sumą. Kadangi, kaip jau minėta, ieškovo prašymu taikant laikinąsias apsaugos priemones remiamasi ieškovo reikalavimų pagrįstumo ir ieškinyje nurodytų faktinių aplinkybių tikrumo prielaida, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą apeliantės argumentą, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normų reikalavimus, ginčijamoje nutartyje iš anksto pasisakydamas dėl ginčo esmės. Tuo pačiu atmestinas apeliantės argumentas, kad ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis yra be motyvų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad teismo pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2009). Taigi, vertinant nutarties motyvų pakankamumą konkrečiu atveju turi būti atsižvelgiama ir į tai, kad ginčijama teismo nutartis priimta žinant tik vienos šalies – ieškovo, ieškinyje pateiktą poziciją, o laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirtis įpareigoja teismą spręsti šių priemonių taikymo klausimą kuo operatyviau, nesant galimybių gauti papildomą informaciją. Teisėjų kolegija atkreipia apeliantės dėmesį į tai, kad asmeniui, kurio atžvilgiu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, įstatymai suteikia galimybę vėlesnėse proceso stadijose prašyti jas pritaikiusio teismo laikinąsias apsaugos priemones panaikinti (CPK 150 straipsnio 1 dalis) ar pakeisti kitomis (CPK 146 straipsnis).

11Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, kad vien ta aplinkybė, jog ginčijamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje, dėstant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo motyvus, buvo pasirinkta netiksli ir ne visai korektiška formuluotė, nesudaro pagrindo šią nutartį panaikinti. Įvertinus byloje esančius duomenis (tai, kad byloje pareikštas nemažos vertės turtinis reikalavimas, reikalavimas reiškiamas fiziniam asmeniui, laikinąją apsaugos priemonę prašyta taikyti pradinėje proceso stadijoje) darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamą pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, taigi iš esmės teisėta ir pagrįsta pirmosios instancijos teismo nutartis negali būti naikinama formaliais pagrindais (CPK 328 straipsnis).

12Atskiruoju skundu atsakovė taip pat ginčija Druskininkų miesto apylinkės teismo 2009 m. sausio 9 d. nutartimi jai pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės rūšį ir mastą. Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymas konkrečiai neįvardija atvejų, kuriais gali būti taikoma laikinoji apsaugos priemonė – nekilnojamojo daikto areštas. Dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo kiekvienu atveju sprendžia bylą nagrinėjantis teismas. Priešingai nei teigia atsakovė, nekilnojamojo daikto areštas teismų praktikoje taikomas ne tik esant šalių ginčui dėl to konkretaus daikto, bet ir kitais turtinių reikalavimų atvejais, kadangi nekilnojamojo turto areštas paprastai pripažįstamas mažiau atsakovą ribojančia priemone nei piniginių lėšų areštas. Nors atsakovė teigia, kad areštuojant jai priklausantį nekilnojamąjį daiktą nenurodytas taikytinų apribojimų mastas, iš byloje esančio pažymėjimo apie turto arešto įregistravimą turto arešto aktų registre matyti, kad atsakovės turtas areštuotas uždraudžiant juo disponuoti (b.l. 32). Tokios apimties ribojimas neriboja atsakovės teisės toliau naudotis nekilnojamuoju daiktu, todėl teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą apeliantės argumentą, kad taikydamas laikinąsias apsaugos priemones pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, jog ginčo butas yra vienintelė jos gyvenamoji patalpa.

13Apeliantė taip pat teigia, kad ginčijama nutartimi areštuodamas didesnės vertės turtą, nei yra byloje pareikštas reikalavimas, pirmosios instancijos teismas pažeidė ekonomiškumo principą (CPK 145 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegiją nesutinka su šiuo apeliantės argumentu. CPK 145 straipsnio 2 dalis draudžia teismui taikyti kelias reikalavimo užtikrinimo priemones, jei bendra jų suma būtų iš esmės didesnė už pareikšto reikalavimo sumą. Taigi ši nuostata visų pirma taikytina atvejams, kai teismas taiko daugiau nei vieną laikinąją apsaugos priemonę. Tam tikrais atvejais konstatuoti esant ekonomiškumo principo pažeidimą galima ir teismui taikant vieną laikinąją apsaugos priemonę - nekilnojamojo daikto areštą, tačiau tokiu atveju turi būti nustatyta, kad areštuoto daikto vertė iš esmės, t.y. akivaizdžiai neprotingai viršija pareikšto reikalavimo sumą, o teismas turėjo galimybę taikyti kitas, mažiau atsakovo teises ribojančias laikinąsias apsaugos priemones. CPK 145 straipsnio 2 dalies nuostata, priešingai nei teigia apeliantė, nereikalauja, kad areštuojamo nekilnojamojo daikto vertė atitiktų byloje pareikšto reikalavimo vertę. Byloje pareikštas reikalavimas dėl 35 025 Lt priteisimo, o iš byloje esančio Valstybės įmonės Registrų centro išduoto nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad ginčijama teismo nutartimi areštuoto nekilnojamojo daikto vidutinė rinkos vertė – 75218 Lt (b.l. 23). Toks pareikšto reikalavimo ir areštuoto turto vertės skirtumas negali būti pripažintas akivaizdžiai neprotingu CPK 145 straipsnio 2 dalies taikymo prasme.

14Kolegija, įvertinusi atskirojo skundo argumentus, byloje esančią medžiagą, sprendžia, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ją atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 338 straipsnis, 320 straipsnio 1 dalis).

15Vadovaudamasi CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 punktu, 339 straipsniu, teisėjų kolegija

Nutarė

16Druskininkų miesto apylinkės teismo 2009 m. sausio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai