Byla A-858-257-13
Dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (tretysis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija) dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 1) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos (toliau – ir atsakovė) turėtą turtinę žalą ir patirtą 500 000 Lt neturtinę žalą.

5Pareiškėjas skunde paaiškino, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministras R. Š. 2011 m. kovo 29 d. rašte Nr. (1.23.)7R-2602, atsakydamas į pareiškėjo 2011 m. kovo 16 d. skundą, nurodė, kad drausmės bylos negali būti iškeltos antstoliui, jeigu nuo pažeidimo padarymo dienos praėjo daugiau nei vieneri metai, o jei dėl antstolių veiksmų buvo patirta žala, reikia kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo, taip pat jei manoma, kad antstolių veiksmuose yra nusikaltimo požymių, tai reikia kreiptis į ikiteisminio tyrimo institucijas su prašymu atlikti ikiteisminį tyrimą. Pareiškėjo teigimu, tokiu neveikimu Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – ir Teisingumo ministerija, ministerija) pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) reikalavimus, nes tuo atveju, kai institucija yra nekompetentinga spręsti skundą iš esmės dėl nusikalstamos veikos požymių buvimo antstolių ar notarų veiksmuose, privalo perduoti skundą nagrinėti ikiteisminio tyrimo institucijai per 5 dienas su prašymu atlikti ikiteisminį tyrimą arba atsisakyti perduoti skundą ikiteisminio tyrimo institucijai, tačiau tokiu atveju turi nustatyti, kad nėra nusikalstamos veikos požymių antstolių ar notarų veiksmuose. Anot pareiškėjo, tokį neveikimą Teisingumo ministerija vykdė daug metų, dėl to jam padaryta didelė turtinė ir moralinė žala, kurią privalo atlyginti Lietuvos valstybė.

6Pareiškėjas teigė, kad 1994 m. rugsėjo 16 d. nusikalstamai pardavus ir notariškai patvirtinus suklastotą pirkimo–pardavimo sutartimi areštuotą teismo nutartimi ginčo butą, esantį ( - ), Kaune, jam buvo padaryta didelė žala, tačiau 1995 m. kovo 28 d. rašte Nr. 02-B-316 Teisingumo ministerija nurodė, kad reikia kreiptis į teismą dėl pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia arba pareikšti ieškinį aplaidžiai atlikusiam pareigas notarui ar notarų biurui. Jeigu Teisingumo ministerija būtų kompetentingai atlikusi savo pareigas ir perdavusi jo skundą nagrinėti ikiteisminio tyrimo institucijai ir išaiškinusi padariusius nusikaltimą asmenis iki kol nebuvo suėjęs senaties terminas, jam būtų atlyginta padaryta žala.

7Pažymėjo, jog Kauno miesto apylinkės teismas 2001 m. balandžio 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-10336/97 panaikino areštą neteisėtai areštuotam pareiškėjo bei jo artimųjų turtui, šis turtas, neteisėtai ir nepagrįstai nebuvo grąžintas iš laikino saugojimo. Kadangi Teisingumo ministerija nurodė, jog negali atlikti tarnybinio patikrinimo, buvo prarastos vykdomosios bylos ir neužtikrinta pareiškėjo areštuoto turto apsauga. Be to, 2006 m. vasario 20 d. patvarkymais antstolė R. M. kėsinosi apgaulės būdu gauti neteisėtas vykdymo išlaidas, tačiau Teisingumo ministerija nieko nepadarė, kad patrauktų antstolę drausminėn atsakomybėn (pareiškėjas nurodė Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinę bylą Nr. I-949-171/2011).

8Nurodė, kad 2007 m. balandžio 25 d. raginimu antstolė R. M. kėsinosi apgaulės būdu organizuotai neteisėtai išieškoti kartu su Kauno miesto apylinkės teismu 1 000 Lt, tačiau Teisingumo ministerija neveikimu sudarė sąlygas išvengti atsakomybės už neteisėtą ir nusikalstamą veiką (nurodė Panevėžio apygardos teismo civilinę bylą Nr. 2-455-425/2011). Pareiškėjo teigimu, antstolė R. M. ir 2010 m. vasario 10 d. raginimu kėsinosi apgaulės būdu organizuotai kartu su antstole S. V. ir Kauno miesto apylinkės teismu neteisėtai išieškoti dvigubas 170 Lt vykdymo išlaidas, tačiau Teisingumo ministerija 2011 m. kovo 29 d. rašte Nr. (1.23)7R-2602 atsisakė veikti ir sudarė galimybes išvengti atsakomybės už neteisėtus ir nusikalstamus antstolių ir Kauno miesto apylinkės teismo veiksmus (nurodė Jonavos rajono apylinkės teismo civilinę bylą Nr. 2-21-598/2011).

9Apibendrino, jog tokiais veiksmais Teisingumo ministerija ir ministras padarė jam turtinę žalą, kurią bus galima tiksliai apskaičiuoti, kuomet Kauno miesto apylinkės teisme bus iš esmės išnagrinėtos civilinės bylos Nr. 2-1066/2004, Nr. 2-581-568/2005 arba Nr. 2-11342-615/2009, Nr. 2-2649-221/2009, Nr. A2-4581-615/2011, Jonavos rajono apylinkės teisme civilinė byla Nr. 2-5-737/2011, Vilniaus apygardos administraciniame teisme administracinė byla Nr. I-949-171/2011, Panevėžio apygardos teisme civilinė byla Nr. 2-455-425/2011. Pareiškėjas paaiškino, kad patirtą 500 000 Lt moralinę žalą patvirtina Teisingumo ministerijos sistemingi trukdymai ir sudaromi nepatogumai, sukeliami pergyvenimai, neveikimu neužtikrinant tinkamos ir per trumpiausią laiką pažeistų teisių ir interesų apsaugos ir veiksmingos gynybos. Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovė Lietuvos valstybė turi jam atlyginti tęstiniu pažeidimu padarytą žalą.

10Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime į skundą (b. l. 23-24) nurodė, kad su pareiškėjo skundu ir jame išdėstytais argumentais nesutinka ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

11Paaiškino, jog pareiškėjas, remdamasis Jonavos rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-21-598/2011 ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo (toliau – ir Antstolių įstatymas) 13 – 15 straipsniais, prašė iškelti drausmines bylas antstolėms S. V. ir R. M. ir skirti joms drausmines nuobaudas – atleidimą iš antstolių pareigų, nes jų veikloje yra baudžiamojo nusikaltimo požymių dėl apgaulės ir sukčiavimo. Teisingumo ministerija išnagrinėjo pareiškėjo skunde išdėstytas aplinkybes ir susipažino su Jonavos rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 27 d. nutartimi, kuria antstolės R. M. veiksmai pripažinti neteisėtais. Atsakyme pareiškėjui buvo paaiškinta, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 13 straipsnio 1 dalimi, už teisės aktų, reglamentuojančių antstolių neprocesinę veiklą, Antstolių profesinės etikos kodekso pažeidimus arba jei teismo sprendime konstatuoti imperatyviųjų procesinės teisės normų pažeidimai antstoliui gali būti taikoma drausminė atsakomybė, o šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad drausmės byla antstoliui negali būti iškelta, jei nuo pažeidimo padarymo dienos praėjo daugiau nei vieneri metai. Nors Jonavos rajono apylinkės teismas konstatavo, kad 2008 m. antstolė S. V. negalėjo kreiptis į kitą antstolį dėl jai priteistų vykdymo išlaidų išieškojimo, o antstolė R. M. privalėjo atsisakyti priimti vykdyti šį vykdomąjį raštą, ir pripažino neteisėtu ir panaikino antstolės R. M. 2010 m. vasario 10 d. siūlymą sumokėti vykdymo išlaidas, drausmės byla antstolėms negali būti iškelta, nes suėjo patraukimo drausminėn atsakomybėn senaties terminas. Atsakyme pareiškėjui taip pat buvo paaiškinta, kad, jei dėl antstolių veiksmų buvo patirta žala, jis įstatymo nustatyta tvarka gali kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo bei, jei mano, jog antstolių S. V. ir R. M. veiksmuose yra nusikalstamos veikos požymių, pareiškėjas turėjo kreiptis į ikiteisminio tyrimo institucijas su prašymu atlikti ikiteisminį tyrimą. Atsakovė atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas skunde nurodė aplinkybes, kurios 2011 m. kovo 16 d. skunde nebuvo minimos, be to skunde pareiškėjas rėmėsi Jonavos rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-21-598/2011, kurioje buvo sprendžiamas ginčas dėl vykdymo išlaidų išieškojimo antstolės S. V. naudai, todėl nesuprantama pareiškėjo pozicija siekiant prisiteisti turtinę (kurios dydis net nenurodytas) ir neturtinę žalą (500 000 Lt), ne skundžiamo atsakymo pagrindu, bet kitais pagrindais, t. y., nurodant antstolių, Teisingumo ministerijos veiksmus, atliktus 1994 m., 2001 m., 2006 m. bei 2007 m. Taip pat neaišku, kokias aplinkybes įrodys skunde minimų civilinių ir administracinių bylų medžiaga arba jose priimti sprendimai. Kreipimąsi dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo reglamentuoja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas (toliau – ir BPK), o ne Viešojo administravimo įstatymas, t. y. BPK 166 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad pats nukentėjęs asmuo turi surašyti skundą ir pateikti ikiteisminio tyrimo įstaigai, nurodydamas galimas nusikalstamas veikas. Todėl nepagrįstas yra pareiškėjo argumentas, kad Teisingumo ministerija turėjo persiųsti jo skundą ikiteisminio tyrimo įstaigai, jeigu pati negalėjo išnagrinėti jo prašymo.

12II.

13Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir pirmos instancijos teismas) 2012 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu pareiškėjo A. B. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

14Nurodė tokius procesinius faktus, kad pareiškėjas 2012 m. birželio 5 d. teismo posėdyje dėl to, kad jo nurodomos civilinės bylos dar nėra išnagrinėtos, prašė sustabdyti šios bylos nagrinėjimą, o 2012 m. birželio 5 d. teismo posėdyje teismo protokoline nutartimi toks prašymas nebuvo tenkinamas (b. l. 143). Į 2012 m. liepos 30 d. teismo posėdį pareiškėjas neatvyko, o apie neatvykimo priežastis teismui nebuvo pranešta. Po teismo posėdžio faksu gautas prašymas arba bylą sustabdyti, arba nagrinėti pareiškėjui nedalyvaujant. Byla išnagrinėta pareiškėjui nedalyvaujant, nes jam apie teismo posėdį buvo pranešta tinkamai (b. l. 147), negauti prašymai bylą atidėti. Teismas vadovavosi Administracinių bylų teisenos įstatymo 78 straipsnio 3 dalimi.

15Pirmos instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamas ginčas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, padarytos pareiškėjui, viešojo administravimo subjekto veiksmais (neveikimu).

16Pažymėjo, jog skunde pareiškėjas nurodė tik vieną atvejį, kai Teisingumo ministerija neteisėtai netenkino jo 2011 m. kovo 16 d. skundo. Tačiau taip pat nurodė, kad nuo pat 1994 metų Teisingumo ministerija nekompetentingai atliko savo pareigas, dėl to pareiškėjas patyrė turtinę ir neturtinę žalą. Per tą laikotarpį pareiškėjo teikti prašymai ir Teisingumo ministerijos atsakymai ar neatsakymas į skundus (prašymus) skunde ir teismo posėdyje nebuvo nurodyti, pareiškėjas abstrakčiai aiškino, kad ministerija per visą jo nurodomą laikotarpį netenkindama jo skundų vilkino jam rūpimų klausimų teisingą išnagrinėjimą, tuo pačiu vilkino teisminius procesus.

17Nustatė, kad pareiškėjas 2011 m. kovo 16 d. kreipėsi į Teisingumo ministeriją su skundu (Teisingumo ministerijoje gautas 2011 m. kovo 21 d.), kuriame, remdamasis Jonavos rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-21-598/2011 ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 13-15 straipsniais, prašė iškelti drausmines bylas antstolėms S. V. ir R. M. ir skirti joms drausmines nuobaudas – atleidimą iš antstolių pareigų, nes jų veikloje yra baudžiamojo nusikaltimo požymių dėl apgaulės ir sukčiavimo (b. l. 2, 27). Taigi šiame skunde pareiškėjas neprašė kreiptis į ikiteisminio tyrimo įstaigas, o tik prašė iškelti drausmines bylas, ir nurodė tokio prašymo pagrindą – 2011 m. teismo nutartį, kurioje antstolės veiksmai pripažinti neteisėtais.

18Nustatė, kad Teisingumo ministerija, atsakydama į pareiškėjo 2011 m. kovo 16 d. skundą, pateikė pareiškėjui 2011 m. kovo 29 d. raštą Nr. (I-23)7R-2602 (b. l. 4, 26), kuriame atsisakė iškelti pareiškėjo nurodomas drausmines bylas, nes tokios bylos negali būti iškeltos dėl patraukimo drausminėn atsakomybėn senaties termino pasibaigimo. Šiame rašte nurodyta, kad, susipažinus su skunde išdėstytomis aplinkybėmis ir su Jonavos rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 27 d. nutartimi, kuria antstolės R. M. veiksmai pripažinti neteisėtais, bei vadovaujantis Antstolių įstatymo 13 straipsnio 1 dalimi, už teisės aktų, reglamentuojančių antstolių neprocesinę veiklą, Antstolių profesinės etikos kodekso pažeidimus arba jei teismo sprendime konstatuoti imperatyviųjų procesinės teisės normų pažeidimai, antstoliui gali būti taikoma drausminė atsakomybė. Rašte Teisingumo ministerija taip pat paaiškino, kad Antstolių įstatymo 13 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog drausmės byla antstoliui negali būti iškelta, jei nuo pažeidimo padarymo dienos praėjo daugiau nei vieneri metai. Nurodė, kad, nors Jonavos rajono apylinkės teismas konstatavo, kad 2008 m. antstolė S. V. negalėjo kreiptis į kitą antstolį dėl jai priteistų vykdymo išlaidų išieškojimo, o antstolė R. M. privalėjo atsisakyti priimti vykdyti šį vykdomąjį raštą bei pripažino neteisėtu ir panaikino antstolės R. M. 2010 m. vasario 10 d. siūlymą pareiškėjui sumokėti vykdymo išlaidas, drausmės byla antstolėms negali būti iškelta, kadangi suėjo patraukimo drausminėn atsakomybėn senaties terminas. Be to, pareiškėjui pasiūlė, jog tuo atveju jei dėl antstolių veiksmų jis patyrė žalą, įstatymo nustatyta tvarka turi kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo, o jei pareiškėjas mano, kad antstolių S. V. ir R. M. veiksmuose yra nusikalstamos veikos požymių, turi kreiptis į ikiteisminio tyrimo institucijas su prašymu atlikti ikiteisminį tyrimą.

19Pirmos instancijos teismas iš pareiškėjo pateiktų duomenų nustatė, kad 1991 m. sausio 2 d. Kauno miesto apylinkės teismas nutartimi pagal A. B. ieškinį areštavo butą, esantį ( - ) (vėliau adresas ( - ), Kaunas) (b. l. 6). Pagal 1994 m. rugsėjo 16 d. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį, registro Nr. 2-7172, V. B. pardavė butą, esantį ( - ), Kaune (b. l. 8, abi lapo pusės). Pagal 1994 m. rugsėjo 16 d. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį, registro Nr. 2-7174, nepilnametis P. B., A., atstovaujamas motinos V. B., įsigijo butą, esantį ( - ), Kaune (b. l. 7, abi lapo pusės).

20Pirmos instancijos teismas nustatė, kad Teisingumo ministerija 1995 m. kovo 28 d. rašte Nr. 02-B-316, atsakydama į pareiškėjo pareiškimą, nurodė, jog įsigaliojus naujam Lietuvos Respublikos notariato įstatymui (toliau – ir Notariato įstatymas), vietoj vienos Kauno miesto notarines kontoros buvo įsteigti keli notarų biurai, tad jie privalėjo perimti informaciją iš Kauno miesto notarinės kontoros apie jų aptarnavimo teritorijoje esančių pastatų ir butų, tuo pačiu ir buto, esančio ( - ), Kaune, areštą, todėl pardavus butą, pareiškėjui padaryta reali žala ir jis turi teisę kreiptis į teismą dėl buto pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia arba pareikšti ieškinį aplaidžiai atlikusiam savo pareigas notarui ar notarų biurui dėl žalos atlyginimo, taip pat paaiškino, jog teisėjos R. P. ar kitų darbuotojų veiksmuose aplaidumo nenustatyta (b. l. 5). Nebuvo duomenų, kad nurodytas Teisingumo ministerijos raštas buvo pripažintas neteisėtu ir nepagrįstu. Kauno miesto apylinkės teismas 2001 m. balandžio 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-10336/97 panaikino areštą namų apyvokos daiktams, baldams, paveikslams, rūbams, indams ir kitiems ieškininiame pareiškime nurodytiems daiktams, areštuotiems Kauno miesto apylinkės teismo 1997 m. vasario 3 d. ir 1997 m. vasario 5 d. nutartimis (vienas iš atsakovų nurodytas A. B.), ir šią nutartį pavesta vykdyti antstolių kontorai prie Kauno miesto apylinkės teismo (b. l. 10). Teismo antstolių kontora prie Kauno miesto apylinkės teismo 2002 m. birželio 6 d. rašte Nr. 106 nurodė, jog, įsiteisėjus Kauno miesto apylinkės teismo 2001 m. balandžio 25 d. nutarčiai Nr. 2-10336/97, areštas panaikintas, tačiau vykdymui nėra pateiktas vykdomasis raštas dėl areštuotų daiktų, kurie buvo perduoti L. K., grąžinimo, todėl daiktus grąžinti nėra juridinio pagrindo (b. l. 11).

21Kauno apygardos teismas 2002 m. spalio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-1409/2002 pripažino, kad Teismo antstolių kontoros prie Kauno miesto apylinkės teismo 2002 m. birželio 6 d. raštiškas atsakymas V. B., jog nėra juridinio pagrindo grąžinti areštuotų daiktų, perduotų L. K., yra neteisėtas ir panaikino Kauno miesto apylinkės teismo 2002 m. liepos 17 d. nutartį (b. l. 13). Kauno apygardos teismas 2002 m. spalio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-1408/2002, kurioje A. B. – suinteresuotas asmuo, konstatavo, jog nepagrįsta laikytina Kauno miesto apylinkės teismo 2002 m. liepos 17 d. nutartyje esanti nuoroda, kad Teismo antstolių kontora įvykdė 2001 m. balandžio 25 d. nutartį, nes tokių įrodymų byloje nesurinkta, todėl pripažino, jog Teismo antstolių kontoros prie Kauno miesto apylinkės teismo veiksmai dėl reikalavimo pateikti vykdomąjį areštą areštuotų daiktų grąžinimui vykdant Kauno miesto apylinkės teismo 2001 m. balandžio 25 d. nutartį dėl arešto panaikinimo yra neteisėti (b. l. 12).

22Pareiškėjas pateikė pirmos instancijos teismui duomenis apie šias bylas ir aiškino, kad šios bylos patvirtina, jog jam buvo padaryta žala būtent Teisingumo ministerijos neveikimu, nereagavimu į notarų ir antstolių neteisėtus veiksmus. Kadangi teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas turėjo konkrečiai nurodyti, kokia turtinė žala jam padaryta būtent Teisingumo ministerijos veiksmais, teismo protokoline nutartimi nebuvo tenkinamas pareiškėjo prašymas sustabdyti šią bylą dėl civilinių bylų nagrinėjimo.

23Vilniaus apygardos administracinis teismas, atsižvelgdamas į konstitucinius valdžių padalijimo principus, daro išvadą, kad Teisingumo ministerija, kaip vykdomosios valdžios institucija, negali nurodinėti teismams, kaip spręsti civilines bylas (Konstitucijos 109 straipsnis), todėl civilinių bylų išnagrinėjimo rezultatai niekaip negali būti siejami su Teisingumo ministerijos veiksmais (neveikimu) ir civiline atsakomybe pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK) 6.271 straipsnio nuostatas.

24Teisingumo ministerija 2003 m. sausio 8 d. rašte Nr. 02-B-1787 (b. l. 14) nurodė, jog pagal antstolės R. G. informaciją Teismo antstolių kontoroje prie Kauno miesto apylinkės teismo nebuvo užregistruota vykdomoji byla pagal 2001 m. balandžio 25 d. nutartį. 2003 m. rugpjūčio 14 d. rašte Nr. 02-02-AB-608 (b. l. 15) nurodė, jog įvykdžius teismo antstolių institucinę reformą, teismo antstolių kontoros prie apylinkių teismų likviduotos, o teismo antstoliai atleisti iš valstybės tarnautojų pareigų, todėl atlikti tarnybinį patikrinimą nėra galimybių. Taip pat paaiškino, jog nepavyko nustatyti, kuris teismo antstolis vykdė ar turėjo vykdyti Kauno miesto apylinkės teismo 2001 m. balandžio 25 d. nutartį, bei pažymėjo, jog ši nutartis nėra vykdoma. Pirmos instancijos teismas nustatė, kad šiais raštais pareiškėjui buvo teikiama jam reikalinga informacija, jam buvo padedama orientuotis antstolių veiklos reguliavime, kas pareiškėjui buvo aktualu.

25Byloje nebuvo gauta duomenų, kad nurodyti Teisingumo ministerijos raštai buvo pripažinti neteisėtais ir nepagrįstais.

26Pirmos instancijos teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2006 m. kovo 16 d. nutarimu atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą dėl A. B. skundo, konstatuota, jog jo skunde nepateikiama objektyvių faktinių duomenų dėl Kauno miesto apylinkės ir apygardos teismų teisėjų, prokurorų ir policijos pareigūnų neteisėtų veiksmų nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-1066/04 (b. l. 9).

27Lietuvos antstolių rūmai 2012 m. sausio 30 d. raštu Nr. S-9361-11273 persiuntė Teisingumo ministerijai Antstolių garbės teismo 2012 m. sausio 27 d. sprendimą drausmės byloje Nr. 85/12, kuriuo antstolei R. M. skirta drausminė nuobauda - papeikimas (b. l. 60-62). Šiame sprendime nurodyta, kad drausminė byla iškelta Teisingumo ministro 2012 m. sausio 10 d. įsakymu Nr. 1R-7, 2011 m. lapkričio 21 d. atlikus antstolės veiklos eilinį patikrinimą ir nustačius pažeidimus. Nurodytame sprendime nebuvo konkrečių duomenų, kad svarstyti ir antstolės padaryti pažeidimai A. B. atžvilgiu. Tačiau šis sprendimas patvirtino, kad Teisingumo ministerija nevengė atlikti pareiškėjo nurodomos antstolės patikrinimų, iškėlė jai drausminę bylą, kai rado teisės aktų, reglamentuojančių antstolio darbą, pažeidimus.

28Pažymėjo, kad 2012 m. balandžio 20 d. teismo nutartimi (b. l. 71) pareiškėjas buvo įpareigotas pateikti teismui įrodymus, pagrindžiančius turtinę žalą, įvardyti konkretų turtinės žalos dydį. Pareiškėjas dar 2012 m. gegužės 28 d. rašte nurodė teismui, kad negali apskaičiuoti turtinės žalos dydžio (b. l. 84). Pareiškėjas šiame rašte nurodė, kad turtinės žalos dydį sieja su civilinių bylų Nr. 2-2649-221/2009, Nr. A2-4581-615/2011, Nr. 2-4-737/2011 baigtimi ir taip pat kitų bylų baigtimi. Tą patį pareiškėjas aiškino ir 2012 m. birželio 5 d. teismo posėdyje, t. y. pareiškėjas nė karto nekonkretizavo, kokia turtinė žala jam padaryta būtent Teisingumo ministerijos veiksmais (neveikimu). Iš byloje esančios Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 5 d. nutarties (b. l. 96-99) matyti, kad civiline tvarka yra nagrinėjama byla, kurioje ieškovas yra A. B., atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Teisingumo ministerijos, tretieji asmenys Vilniaus apygardos teismas, Kauno apylinkės teismas, Jonavos rajono apylinkės teismas, antstolė R. M.. Šioje byloje ieškovas dėl ieškinyje nurodytų trečiųjų asmenų neteisėtų veiksmų prašo iš valstybės priteisti 150 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Taigi paminėtoje byloje nėra prašoma priteisti turtinę žalą, o neturtinė žala siejama su antstolių ir teismų sprendimais, kurių įtakoti Teisingumo ministerija negali.

29Pirmos instancijos teismui taip pat buvo pateikta Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-84/2012. Iš šios nutarties nustatyta, kad pareiškėjas A. B. yra kreipęsis į teismą su ieškiniu, atsakovais yra Lietuvos valstybė, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Kauno apygardos teismas, Kauno miesto apylinkės teismas, Generalinė prokuratūra, V. V.. Iš minėtos nutarties matyti bylos esmė – ji susijusi su ir šioje byloje nurodyta 1994 m. rugsėjo 16 d. buto pirkimo–pardavimo sutartimi, nurodomi neteisėti veiksmai ne tik sutarties šalių, bet ir teismų, nagrinėjusių ginčą, kitų institucijų. Šioje byloje jau buvo prašoma priteisti turtinę ir neturtinę žalą solidariai iš Lietuvos valstybės ir kitų institucijų ir asmenų.

30Antstolių įstatymo (redakcija, galiojusi 2011 metų kovo mėnesį) 16, 17 ir 27 straipsniuose buvo nustatyta, kad antstolių atsakomybė bei skundų dėl jų veiksmų nagrinėjamo tvarka. Nurodytą, kad antstolio procesinių veiksmų teisėtumą Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka kontroliuoja teismas (27 straipsnio 1 dalis). Visi pareiškėjo paminėti antstolių veiksmai laikytinis procesiniais veiksmais, todėl pareiškėjui pagrįstai buvo nurodyta, kad dėl jų jis turi skųstis civilinio proceso tvarka.

31Pirmos instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovė rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2012 m. sausio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-60/2012 (b. l. 121-129), nurodė, kad nagrinėjamos aplinkybės yra analogiškos, nes ir šioje byloje pareiškėjas prašo žalos atlyginimo dėl ministerijos atsakymo į panašų pareiškėjo skundą ministerijai. Todėl mano, kad ir šioje byloje pareiškėjas nėra nurodęs, kokios jo teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti tuo, kad ministerija neiškėlė drausminės bylos antstolei ar neperdavė skundo ikiteisminei institucijai.

32Konstatavo, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis). Tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytų valdžios institucijų (nagrinėjamu atveju – Teisingumo ministerijos darbuotojų) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. CK 6.250 straipsnyje neturtinė žala įvardijama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais, atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais (CK 6.250 straipsnis).

33Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas iš esmės nurodė tik vieną Teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 29 d. raštą, atsakymą į jo 2011 m. kovo 16 d. skundą ministerijai, kaip pažeidžiantį jo teises ir teisėtus interesus. Kitų ministerijos neteisėtų veiksmų pareiškėjas konkrečiai neįvardino, bendrai nurodė, kad nuo 1995 m. kovo 28 d. rašto Nr. 02-B-316, sprendžiant jo keliamus civilinius ginčus, kreipiantis į ministeriją dėl jo manymu neteisėtų notarų, antstolių ir teismų veiksmų, Teisingumo ministerija savo neveikimu (jo prašymų netenkinimu) padarė pareiškėjui turtinę ir neturtinę žalą. Šiuo atveju atsakovo prašymui taikytinas žalos priteisimui nustatytas ieškinio senaties terminas – 3 metai (Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.127 straipsnio 1 dalis). Pareiškėjo skundas paduotas 2011 m. gegužės 5 d., taigi žala galėtų būti priteisiama tik tuo atveju, jeigu ji padaryta Teisingumo ministerijos veiksmais (neveikimu) po 2008 m. gegužės 5 d. Dėl Teisingumo ministerijos 2007 m. lapkričio 27 d. rašto teisėtumo, kuris yra atsakymas į pareiškėjo 2007 m. sausio 30 d. ir 2007 m. spalio 22 d. prašymus dėl antstolės R. M. veiksmų, jau yra išnagrinėta administracinė byla, 2012 m. sausio 19 d. priimta LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A442-60/2012, kurioje konstatuota, kad pareiškėjas nenurodė, kuo jo teises ir teisėtus interesus pažeidė skundžiamas raštas bei kuo jo teisės ir teisėti interesai būtų apginti įpareigojus Teisingumo ministeriją perduoti jo skundą kompetentingoms institucijoms, ar įpareigojus ministrą iškelti antstolei drausmės bylą ir kt. Taigi nurodytoje byloje buvo išspręstas ginčas dėl minėto teisingumo ministro 2007 m. rašto teisėtumo, nurodyta, kad toks raštas neturėjo įtakos pareiškėjo teisėms. Nors ginčas buvo tik dėl rašto teisėtumo, tačiau šioje byloje nagrinėjamas ginčas yra panašus dėl to, kad ministerija nagrinėjo panašų pareiškėjo skundą. Bet kuriuo atveju, 2007 m. ministerijos veiksmai padaryti iki senaties termino pradžios. Pareiškėjas ir nagrinėjamame skunde nebuvo konkrečiai nurodęs, kad tuo 2007 m. raštu jam padaryta turtinė ir neturtinė žala. Pareiškėjas tik aiškina, kad šiuo metu jau atsirado teismo sprendimai, patvirtinantys, jog antstolės veiksmai buvo neteisėti, todėl jau 2011 metais jo prašymas turėjo būti sprendžiamas kitaip ir tenkinamas, o dėl baudžiamosios atsakomybės taikymo persiųstas kompetentingoms institucijoms. Teisingumo ministerijos 2007 m. lapkričio 27 d. raštas Nr. (1.23)-7R-10962 buvo grindžiamas tuo, kad dėl antstolės veiksmų nėra priimti ir įsiteisėję teismų sprendimai (duomenys iš LVAT nutarties).

34Patvirtino, kad pareiškėjas pateikė Jonavos rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 27 d. nutartį (civilinė byla Nr. 2-21-598/2011), kuria panaikintas antstolės R. M. 2010 m. vasario 10 d. siūlymas skolininkui A. B. sumokėti vykdymo išlaidas vykdomojoje byloje Nr. 0064/08/01125 (b. l. 130-132). Dėl to pareiškėjas aiškino, kad ministerija privalėjo imtis veiksmų 2011 m. kovo 29 d. raštu atsakydama į jo 2011 m. kovo 16 d. skundą ir tenkinti jo skundą.

35Dėl ministerijos nurodymo, kad drausminei atsakomybei taikyti pasibaigė senaties terminas, teisėtumo pareiškėjas argumentų neteikė.

36Pirmos instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo 2011 m. kovo 16 d. skundas Teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 29 d. raštu išnagrinėtas tinkamai. Pareiškėjas į Teisingumo ministeriją kreipėsi tik dėl minėtos Jonavos apylinkės teismo 2011 m. sausio 27 d. nutarties, kuria antstolės veiksmai pripažinti neteisėtais. Pareiškėjas nurodė, kad šia nutartimi patvirtinti dviejų antstolių neteisėti veiksmai išieškant dvigubas vykdymo išlaidas. Dėl šių priežasčių pareiškėjas prašė antstolėms iškelti drausmines bylas, skirti drausmines nuobaudas – atleidimą, nes jų veikoje yra baudžiamojo nusikaltimo požymiai. Teisingumo ministerijos atsakyme pagrįstai ir teisingai nurodyta, kas pagal Antstolių įstatymo 13 straipsnio nuostatas laikytina drausminiu nusižengimu, už kurį gali būti taikoma drausminė atsakomybė (t. y. ne bet koks procesinis pažeidimas), ir pagrįstai bei teisingai nurodyta Antstolių įstatymo 13 straipsnio 4 dalis, kuri nustato drausmės bylai iškelti senaties terminą –vieneri metai nuo pažeidimo padarymo dienos. Tuo metu, kai pareiškėjas 2011 m. kovo 16 d. kreipėsi į Teisingumo ministeriją, nuo antstolės 2010 m. vasario 10 d. siūlymo surašymo dienos jau buvo praėjęs senaties terminas drausmės bylai iškelti, šis terminas pagal Antstolių įstatymo nuostatas yra naikinamasis ir negali būti atnaujinamas. Be to, ministras turi diskrecijos teisę tokiems sprendimams priimti (drausmės byloms antstoliams iškelti) ir šie sprendimai niekaip nedarė įtakos pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų, kuriuos gina administraciniai teismai, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir Administracinių bylų teisenos įstatymas, ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir kaip tai nurodyta minėtoje LVAT 2012 m. sausio 19 d. nutartyje. Kaip matyti iš bylos medžiagos, jokie Teisingumo ministerijos sprendimai nesutrukdė ir negalėjo sutrukdyti pareiškėjui kreiptis į bendros kompetencijos teismą dėl žalos, taip pat ir, jo manymu, padarytos neteisėtais antstolių veiksmais, išieškojimo, taip pat į prokuratūrą. Tokia galimybė ginti savo teises pareiškėjui buvo nurodyta ir 2011 m. kovo 29 d. rašte ir tuo jokie teisės aktai nepažeisti. Teisingumo ministerija neprivalėjo dėl baudžiamosios atsakomybės taikymo kreiptis į ikiteisminio tyrimo institucijas, nes pareiškėjas to ir neprašė. Teisingumo ministerija pagrįstai nurodė pareiškėjui, kad jis pats, jeigu mano, kad antstolių veiksmuose buvo nusikalstamos veikos požymių, turėjo kreiptis į ikiteisminio tyrimo institucijas su prašymu atlikti ikiteisminį tyrimą. Teisingumo ministerija, savo rašte nurodydama du galimus pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų gynimo būdus, nepažeidė jokių Viešojo administravimo įstatymo nuostatų, nes nėra įpareigota jokiais teisės aktais būtinai įvykdyti tokius prašymus, kaip drausminės ar baudžiamosios atsakomybės taikymas, nepaisant to, ar ministerijos nuomone tokios atsakomybės taikymas yra galimas.

37Todėl pirmos instancijos teismas nusprendė, kad Teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 29 d. raštu pareiškėjo 2011 m. kovo 16 d. skundas išnagrinėtas tinkamai, jokie pažeidimai nagrinėjant skundą nepadaryti, pateiktas atsakymas atitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus, be to, nurodytu raštu nėra daroma įtaka jokioms pareiškėjo teisėms ar teisėtiems interesams, todėl juo negali būti padaroma nei turtinė, nei neturtinė žala. Kiti Teisingumo ministerijos neteisėti veiksmai (neveikimas) nebuvo pareiškėjo konkrečiai įvardinti, o bendras pasakymas, kad Teisingumo ministerija nuo 1995 m. netinkamai nagrinėja pareiškėjo skundus dėl antstolių veiksmų, niekuo nepatvirtintas, pareiškėjas nenurodė jokių faktų ar sprendimų, kuriuos teismas būtų galėjęs įvertinti šios bylos kontekste. Teisingumo ministerijos atstovas teigė, kad pareiškėjas teismui yra skundęs visus ministerijos atsakymus į pareiškėjo skundus, kurių buvo ir daugiau nei nurodyta šioje byloje, tačiau tokie sprendimai teismų niekada nebuvo pripažinti neteisėtais. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo pripažinti, kad Teisingumo ministerija veikė neteisėtai ar savo neveikimu padarė žalą (turtinę ir neturtinę) pareiškėjui.

38Paaiškino, kad apskritai turtinės žalos padarymo faktas nėra įrodytas. Pareiškėjas nenurodė ir turtinės žalos dydžio, nepateikė jokių dokumentų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjui buvo padaryta turtinė žala, t. y., kad dėl Teisingumo ministerijos neveikimo pareiškėjas patyrė kokių tai nuostolių, turėjo kokių nors išlaidų. Pareiškėjo nurodomos civilinės bylos negali įrodyti turtinės žalos, kurią padarė Teisingumo ministerija, dydžio, nes tose bylose yra nurodomos kitos šalys ir atsakovai ir žalos faktas kildinamas iš neteisėtų notarų, antstolių, teismų veiksmų. Minėta, kad pareiškėjas jo nurodytose civilinėse bylose siekia ir turtinės žalos atlyginimo. Todėl pareiškėjo paaiškinimai, kad tiek, kiek jam nepavyks prisiteisti civilinėse bylose, tiek ir bus ministerijos padaryta žala, buvo pripažinti visiškai nepagrįstais nei teisės aktų nuostatomis, nei faktinėmis aplinkybėmis.

39Pažymėjo, jog neturtinė žala taip pat gali būti padaroma tik neteisėtais viešojo administravimo institucijos veiksmais. Kadangi, šiuo atveju, nenustatyti neteisėti Teisingumo ministerijos veiksmai, nebuvo pagrindo teigti, kad dėl ilgo bylinėjimosi, dėl notarų ir antstolių galimų klaidų pareiškėjo patiriami pergyvenimai, moralinė skriauda yra atsiradę dėl Teisingumo ministerijos darbuotojų neveikimo. Priešingai, iš pareiškėjo pateiktų Teisingumo ministerijos raštų bei minėtos LVAT nutarties matyti, kad nuo 1995 m. kovo 28 d. ir vėliau pareiškėjui buvo padedama ir nurodoma, kad jis turi teisę kreiptis į bendros kompetencijos teismą dėl žalos atlyginimo, paaiškinama, kaip vyksta išieškojimas, kaip galima kreiptis dėl nusikalstamos veikos tyrimo. Pareiškėjas šiais paaiškinimais yra pasinaudojęs, jis kreipėsi ir į teismus ir į prokuratūrą. Nesant neteisėtų veiksmų, žalos padarymo fakto, negali būti nustatinėjamas ir priežastinio ryšio buvimas tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Nenustačius nei vienos iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla ir prievolė atlyginti žalą.

40III.

41Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 179-180) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 20 d. priimtą sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmos instancijos teismui.

42Apeliaciniame skunde apeliantas nurodo, kad pirmos instancijos teismo sprendimui taikytini absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, nes buvo pažeistos ir netinkamai taikytos procesinės ir materialinės teisės normos, todėl buvo priimtas neteisingas sprendimas.

43Apeliantas teigia, kad sprendimu yra pažeistos ABTĮ 5 straipsnyje nurodyta teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos ir 6 bei 7 straipsniuose nurodytos teisės į lygybę prieš įstatymą ir teismą bei teisė į nepriklausomą ir nešališką teismą, taip pat 53 straipsnyje pateikta teisė pareikšti prašymus, kad jie būtų išnagrinėti ir priimtas procesinis sprendimas, bet ne faktų ir dokumentų klastojimas.

44Skundžiamame pirmos instancijos teismo sprendime buvo nurodyta, jog į 2012 m. liepos 30 d. teismo posėdį pareiškėjas neatvyko, o apie neatvykimo priežastis teismui nebuvo pranešta, taip pat, kad po teismo posėdžio faksu buvo gautas prašymas arba bylą sustabdyti, arba nagrinėti pareiškėjui nedalyvaujant. Byla išnagrinėta pareiškėjui nedalyvaujant, nes jam apie teismo posėdį buvo pranešta tinkamai. Su tokiomis aplinkybėmis ir faktais apeliantas nesutinka ir teigia, kad sprendime buvo šališkai ir priklausomai klastojami faktai ir aplinkybės, turint tikslą nenagrinėti jo prašymo atidėti bylos nagrinėjimą ir priimti šališką bei priklausomą sprendimą netenkinti pareiškėjo skundo bei izoliuoti ir pašalinti pareiškėją nuo dalyvavimo skundo nagrinėjime. Nurodo, kad apie kito posėdžio datą ir laiką (2012 m. liepos 30 d. 13 val. 0 min.) jam buvo pranešta dar 2012 m. birželio 5 d. posėdžio metu pasirašytinai, todėl 2012 m. liepos 30 d. faksu 12 val. 16 min. pateikė pirmos instancijos teismui prašymą sustabdyti arba atidėti administracinės bylos nagrinėjimą ir nurodė priežastis, dėl kurių prašė bylos sustabdymo arba atidėjimo bei pridėjo rašytinius įrodymus prašymui pagrįsti. Šis prašymas pirmos instancijos teisme buvo gautas 12 val. 17 min., t.y. iki 13 val. 0 min paskirto teismo posėdžio. Todėl, kaip teigia pareiškėjas, sprendime klastojami ir aplinkybės, teigiant, kad faksu prašymas buvo gautas jau po paskirto teismo posėdžio, taigi po 13 val. 0 min. Pareiškėjo teigimu tyčinį faktų klastojimą patvirtina ir tai, kad pirmos instancijos teismas nurodė, jog negavo prašymo bylos nagrinėjimą atidėti, ką pagrindžia su prašymu pateikiamį įrodymai, o gautą prašymą traktavo kaip prašymą bylą sustabdyti arba nagrinėti pareiškėjui nedalyvaujant.

45Pareiškejas apeliaciniame skunde nurodo, kad sprendime išnagrinėtas tik jo prašymas sustabdyti bylos nagrinėjimą, bet ne prašymas jos nagrinėjimą atidėti iki 2012 m. rugsėjo pabaigos, kad galėtų pateikti visus rašytinius įrodymus, pagrindžiančius turtinę žalą. Pagal ABTĮ 81 straipsnio nuostatas, teismas privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas svarbias bylos aplinkybes ir visapusiškai bei aktyviai jas ištirti, o pagal ABTĮ 80 straipsnio nuostatas, teismas turi atidėti bylos nagrinėjimą, kai neatvyksta bylos šalis ir teismas nusprendžia, kad be jos negalima nagrinėti bylos arba būtina išreikalauti naujus įrodymus ir kitais reikiamais atvejais. Pareiškėjas teigia, kad 2012 m. liepos 30 d. posėdyje pirmos instancijos teismas šių ABTĮ nuostatų nebesilaikė, nes 2012 m. birželio 5 d. atidėjęs bylos nagrinėjimą papildomiems įrodymams turtinės ir neturtinės žalos dydžiams ir faktams pagrįsti, minimame posėdyje prašymas atidėti bylos nagrinėjimą dėl dar trūkstamų įrodymų pateikimo nebuvo nagrinėtas. Pareiškėjo manymu, pirmos instancijos teismas pažeidė ABTĮ 10 straipsnio nuostatas, nes nepadėjo jam įgyvendinti jo procesinių teisių neleisdamas pateikti papildomų įrodymų dėl neteisėtų ministerijos veiksmų ir jais padarytos turtinės ir neturtinės žalos bei priežastinio ryšio tarp ministerijos veiksmų ir padarytos žalos. Šiais veiksmais, pareiškėjo teigimu, pirmos instancijos teismas pažeidė ABTĮ 14 straipsnio reikalavimus ir neįvykdė LVAT 2012 m. kovo 16 d. nutartyje pateiktus nurodymus pirmos instancijos teismui šioje administracinėje byloje iš naujo nagrinėjant šią administracinę bylą dėl turtinės ir neturtinės žalos dydžių ir faktų nustatymo. Todėl neteisingas sprendimas naikintinas, o bylas perduotina pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

46Pareiškėjas pažymi, kad pirmos instancijos teismo sprendime nėra motyvų ir argumentų, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors pateiktus įrodymus, kaip to reikalaujama ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 5 punktu, ir tai laikytina absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu ABTĮ 85 – 87 straipsnių prasme.

47Teigia, kad sprendime nenurodyti motyvai, kodėl pirmos instancijos teismas, pareiškėjui nurodžius, jog žala padaryta Teisingumo ministerijos neveikimu, nereagavimu į notarų ir antstolių neteisėtus veiksmus, sprendime išdėstė, kad pareiškėjas vis tiek konkrečiai nenurodė kokia turtinė žala jam buvo padaryta būtent ministerijos veiksmais. Neaišku, kodėl netenkintas jo prašymas sustabdyti šią bylą dėl kitų bylų nagrinėjimo ir padaroma jokiais įrodymais nepagrįsta ir neteisėta išvada, kad teisingumo ministerija negali atsakyti civiline tvarka pagal CK 6.271 straipsnį. Taip pat vertina, kad nėra motyvų ar Lietuvos Respublika ir Teisingumo ministerija gali atsakyti už civilinių bylų procesų vilkinimą dėl teisingumo ministerijos neteisėtų veiksmų. Kitas įrodymų nepateikimo pavyzdys: sprendime nustatyta, kad dėl 1995 m. kovo 28 d. teisingumo ministerijos rašto Nr.02-B-316 nėra duomenų, kad nurodytas raštas būtų pripažintas neteisėtu ir nepagrįstu, bet šis įrodymas ir buvo pateiktas, kad pirmos instancijos teismas minimą raštą vertintų kaip teisingumo ministerijos neteisėtų veiksmų įrodymą ir pateiktų motyvus, dėl kurių šie motyvai yra neteisėti. Šiuo atveju pirmos instancijos teismas tik komentavo minimo rašto turinį ir nepasisakė dėl neteisėtų Teisingumo ministerijos veiksmų, kuriame buvo pripažinta, kad notarė aplaidžiai vykdė pareigas, bet dėl to jai net nebuvo iškelta ne tik drausminė byla, bet ir nekreipta dėl baudžiamosios bylos iškėlimo esant nusikalstamos veikos požymiams, kuriuos nustatė ir įrodė tik 2006 m. kovo 16 d. generalinės prokuratūros nutarimas. Apeliaciniame skunde pareiškėjas pažymi, kad ministerija jau ne kartą užfiksavo notarės ir antstolės neteisėtus veiksmus, bet atsisakė kelti drausminę bylą.

48Apeliantas nurodo, kad vietoje pateiktų įrodymų vertinimo dėl neteisėtų veiksmų pripažinimo ar nepripažinimo, pirmos instancijos teismo sprendime tik komentuoti pateiktus įrodymus jų neįvertinant teisėtumo atžvilgiu ir nenurodant motyvų, dėl kurių įrodymai atmetami bei neįrodo Lietuvos Respublikos ir Teisingumo ministerijos neteisėtų veiksmų. Šios aplinkybės patvirtina, kad sprendimas yra absoliučiai negaliojantis ir naikintinas.

49Teigia, kad pirmos instancijos teismas pažeidė ABTĮ 14 straipsnio nuostatas ir aiškiai neįvykdė LVAT 2012 m. kovo 16 d. nutarties, kurioje buvo nurodyta, kad vykdydamas teisingumą pirmos instancijos teismas privalo vykdyti 2012 m. sausio 16 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas, KT) nutarimą ir pagal teisinio aiškumo reikalavimą privalo argumentuotai grįsti sprendimą.

50Apeliantas mano, kad sprendime nepagrįstai ir neteisėtai nustatyta aplinkybė, kad teisingumo ministras ir ministerija negali nurodinėti teismams kaip spręsti civilines ar administracines bylas. Apelianto teigimu, sprendime be motyvų, nustatoma, kad nėra duomenų, jog minėti Teisingumo ministerijos raštai būtų pripažinti neteisėtais ir nepagrįstais, nes nėra argumentų, dėl kurių atmetami pateikti minėti raštai Teisingumo ministerijos neteisėtų veiksmų (neveikimui) vertinti bei pareiškėjui padarytos žalos faktui nustatyti.

51Nesutinka su sprendime konstuotu senaties termino buvimo faktu. Nei 2001 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-10336/97, nei 2002 m. spalio 17 d. ir 2002 m. spalio 29 d. Kauno apygardos teismo nutartys nėra įvykdytos ar vykdomos, kai vykdymo senaties terminas yra 10 metų nuo jų įsiteisėjimo. Todėl dėl jų neįvykdymo nėra suėjęs senaties terminas padarytai žalai per tris metus po vykdymo senaties termino suėjimo. Taip pat prašo priteisti analogiško dydžio (200 litų) baudos mokėjimą iš Lietuvos Respublikos už teismo sprendimo neįvykdymą, kokia buvo paskirta ir buvusiai teisėjai N. V.. Pareiškėjas nesutinka ir su tuo, kad Lietuvos Respublika negali būti atsakinga ir atlyginti antstolių ar notarų veiksmais padarytą žalą.

52Taip pat nurodo, kad dėl teisingumo ministro ir Teisingumo ministerijos tęstinio neveikimo ir neteisėtų veiksmų buvo padaryta įtaka pareiškėjo teisėms ir tretiesiems asmenims darant įtaką prieš pareiškėją baudžiamosiose bylose, ką, pareiškėjo teigimu, patvirtina kaltinamasis aktas Kaišiadorių rajono apylinkės teismo baudžiamojoje byloje Nr. I-11-840/2012.

53Pažymi, kad nagrinėjant bylą pažeistos ABTĮ 48, 49 ir 54 straipsnių nuostatos iš bylos nagrinėjimo be pareiškėjo sutikimo teismo iniciatyva pašalinus teisingumo ministrą, kuris pareiškėjo skunde buvo nurodytas trečiuoju asmeniu kartu su Teisingumo ministerija, taip pat byloje nėra pateiktas įgaliojimas Teisingumo ministerijai atstovauti teisingumo ministrą, o Lietuvos Respublikos atstovė Teisingumo ministerija ir tretysis asmuo Teisingumo ministerija, negali tame pačiame procese būti ir kaip atsakovės atstovais ir kaip tretysis asmuo, nes tokia galimybė nenustatyti Administracinių bylų teisenos įstatyme ir yra bylos nagrinėjimo šališkumo ir priklausomumo įrodymas. Dėl šios priežasties Lietuvos Respublikai turėtų atstovauti kita Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė, LRV) paskirta institucija arba pati Vyriausybė.

54Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 189-191) prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 30 d. priimtą sprendimą.

55Atsakovė sutinka su pirmos instancijos teismo nustatyta aplinkybe, kad pareiškėjas skunde nurodo tik vieną atvejį, kai Teisingumo ministerija neteisėtai netenkino jo 2011 m. kovo 16 d. skundo, tačiau pareiškėjas taip pat nurodė, kad nuo pat 1994 m. Teisingumo ministerija nekompetentingai atliko savo pareigas, dėl to pareiškėjas patyrė turtinę ir neturtinę žalą. Pažymi, kad per minimą laikotarpį pareiškėjo teikti prašymai ir Teisingumo ministerijos atsakymai ar neatsakymas į skundus (prašymus) skunde ir teismo posėdyje nebuvo nurodyti, pareiškėjas tik abstrakčiai aiškino, kad ministerija per visą jo nurodomą laikotarpį netenkindama jo skundų vilkino jam rūpimų klausimų teisingą išnagrinėjimą, tuo pačiu vilkino teisminius procesus.

56Pabrėžia, kad pareiškėjas 2011 m. kovo 16 d. skundu kreipėsi į Teisingumo ministeriją prašydamas iškelti drausmines bylas S. V. ir R. M. bei skirti joms drausmines nuobaudas – atleidimą iš antstolių pareigų, nes jų veikloje yra nusikalstamos veikos požymių dėl apgaulės ir sukčiavimo, taigi pateiktame skunde pareiškėjas net neprašė kreiptis į ikiteisminio tyrimo įstaigas, o tik prašė iškelti drausmines bylas, ir nurodė tokio prašymo pagrindą – 2011 m. teismo nutartį, kurioje pripažinti antstolės neteisėti veiksmai.

57Nurodo, kad atsakydama į 2011 m. kovo 16 d. pareiškėjo skundą, Teisingumo ministerija pateikė pareiškėjui 2011 m. kovo 29 d. raštą Nr. (1.23)7R-2602, kuriuo atsisakė iškelti pareiškėjo nurodomas drausmines bylas, nes tokios bylos negali būti iškeltos dėl patraukimo drausminėn atsakomybėn senaties termino pasibaigimo. Rašte nurodė, kad Antstolių įstatymo 13 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog drausminė byla antstoliui negali būti iškelta, jei nuo pažeidimo padarymo dienos praėjo daugiau nei vieneri metai, taip pat pateikė informaciją, kad nors Jonavos rajono apylinkės teismas 2011 m. sausio 27 d. nutartimi konstatavo, kad 2008 m. antstolė S. V. negalėjo kreiptis į kitą antstolį dėl jai priteistų vykdymo išlaidų išieškojimo, o antstolė R. M. privalėjo atsisakyti priimti vykdyti šį vykdomąjį raštą, bei pripažino neteisėtu ir panaikino antstolės R. M. 2010 m. vasario 10 d. siūlymą pareiškėjui sumokėti vykdymo išlaidas, drausmės byla negali būti iškelta, kadangi suėjo patraukimo drausminėn atsakomybėn senaties terminas. Minimu raštu Teisingumo ministerija taip pat pasiūlė pareiškėjui, jog tuo atveju, jei dėl antstolių veiksmų jis patyrė žalą, įstatymo nustatyta tvarka turi kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo, o jei pareiškėjas mano, kad antstolių S. V. ir R. M. veiksmuose yra nusikalstamos veikos požymių, turi kreiptis į ikiteisminio tyrimo institucijas su prašymu atlikti ikiteisminį tyrimą.

58Pažymi, kad pagal ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Administracinių teismų kompetencijai yra priskirta nagrinėti bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus (ABTĮ 15 str. 1 d. 1 p.). Skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus, įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti (ABTĮ 22 str. 1 d.).Taigi sistemiškai aiškinant minėtas teisės normas, teismine tvarka gali būti ginčijama ne bet kokia valstybinio administravimo subjektų veikla, o tik tokia, kuri atitinka ABTĮ 3 straipsnio 1 dalies, 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 22 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Pagal minėtas nuostatas, į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje. LVAT laikosi nuoseklios praktikos, jog viešojo administravimo subjekto surašytas dokumentas, kuriame nėra viešojo administravimo subjekto valinių patvarkymų (įpareigojimų asmeniui), negali būti bylos nagrinėjimo dalyku, todėl byla, kurioje yra ginčijamas toks dokumentas, turi būti nutraukta (2010 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010, 2010 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010, 2011 m. kovo 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS62-180/2011, 2012 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-336/2012).

59Atsakovė pažymi, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, jog apeliantas prašė spręsti klausimą dėl antstolių patraukimo drausminėn atsakomybėn. Paaiškina, kad prašomas priimti sprendimas niekaip nedarys įtakos apelianto teisėms ir pareigoms. Dėl šios priežasties, remiantis minėta LVAT formuojama praktika, ši administracinė byla turi būti nutraukta.

60Nurodo, kad apeliantas, per pirmos instancijos teismo 2012 m. birželio 5 d. posėdį nustatytą dvijų savaičių terminą ieškinių kitose bylose kopijoms pateikti, jų nepateikė, nors su tokia teismo pasiūlyta tvarka sutiko. Atsakovė mano, kad tokiu būdu patsa apeliantas nebuvo suinteresuotas tinkamu turtinės ir neturtinės žalos pagrindimu, todėl apeliacinio skundo argumentai, kad teismas privalėjo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus ir dar kartą atidėti bylos nagrinėjimą yra nepagrįsti ir atmestini.

61Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė teigia, jog apeliantas sąmoningai nepateikė pirmos instancijos teismui ieškinių dėl Teisingumo ministerijos neteisėtų veiksmų ar neveikimo, nagrinėjant jo skundus dėl antstolių neteisėtų veiksmų, nes tuomet teismas turėtų nustatyti, ar nėra pagrindų, numatytų ABTĮ 101 straipsnio 2 dalyje ir toje dalyje nutraukti bylą.

62Pažymi, kad pirmosios instancijos teisingai ir pagrįstai pasisakė dėl senaties termino taikymo, nurodydamas, kad, šiuo atveju, atsakovo prašymui taikytinas žalos priteisimui nustatytas ieškinio senaties terminas – 3 metai (CK 1.125 str. 8 d., 1.126 str. 2 d., 1.127 str. 1 d.). Taip pat paaiškina, kad pareiškėjo skundas paduotas 2011 m. gegužės 5 d., todėl žala galėtų būti priteisiama tik tuo atveju, jeigu ji padaryta Teisingumo ministerijos veiksmais (neveikimu) po 2008 m. gegužės 5 d. Dėl neteisėtų veiksmų (neveikimo), jeigu tokie būtų nustatyti, iki 2008 m. gegužės 5 d. taikomas ieškinio senaties terminas. Tai, atsakovės manymu, teisingai konstatavo pirmos instancijos teismas.

63Teisėjų kolegija

konstatuoja:

64IV.

65Apeliacinis skundas atmestinas.

66Byloje ginčas kilo dėl pareigos pareiškėjui atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, kurią, jo teigimu, jis patyrė dėl neteisėto Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos neveikimo.

67Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas iš esmės konstatavo, kad pareiškėjas byloje vertinamu atveju neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų, taip pat, kiek tai susiję su turtine žala, nepagrindė turtinės žalos padarymo fakto, apskritai nenurodė jos dydžio.

68Pareiškėjas apeliaciniu skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė proceso ir materialiąsias teisės normas, todėl priėmė neteisingą sprendimą. Pareiškėjo teigimu pirmosios instancijos teismas pažeidė jo teisę į teisingą teismą, nes sprendime išnagrinėjo tik prašymą stabdyti bylą, bet neišnagrinėjo prašymo atidėti bylos nagrinėjimą, kuris buvo raštu pateiktas prieš teismo posėdį. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra be motyvų, be to, jo manymu, teismas skunde jo nurodytą teisingumo ministrą, kaip trečiąjį suinteresuotą asmenį, nepagrįstai pašalino iš bylos.

69Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes ir joms taikytiną teisinį reguliavimą, su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais nesutinka.

70Dėl pareiškėjų argumentų, susijusių su trečiojo suinteresuoto asmens pašalinimu iš bylos, teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip matyti iš bylos medžiagos, Teisingumo ministras iš bylos buvo pašalintas ne apeliacine tvarka skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, o 2011 m. gegužės 6 d. nutartimi (b.l. 8), kuri nėra šio apeliacinio proceso objektas. Be to iš pareiškėjo skundo argumentų matyti, kad jis siekia turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo iš valstybės, žalą kildina būtent iš Teisingumo ministerijos neveikimo.

71Teisėjų kolegija dėl pirmiau nurodytos priežasties atskirai nepasisako ir dėl pareiškėjo argumentų dėl atsakovo atstovavimo ydingumo.

72Kiek tai susiję su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė pareiškėjo teisę į teisingą teismą dėl to, jog neišnagrinėjo pareiškėjo prašymo atidėti bylos nagrinėjimą ir dėl to buvo šališkas, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad, kaip matyti iš pareiškėjo 2012 m. liepos 30 d. prašymo (b.l. 167), jame buvo alternatyviai prašoma arba bylą stabdyti, arba atidėti jos nagrinėjimą, arba, netenkinus šių prašymų, nagrinėti pareiškėjo skundą jam nedalyvaujant ir jį tenkinti. Taigi pats pareiškėjas kategoriškai nesiekė, jog bylos nagrinėjimas būtų atidėtas. Pažymėtina ir tai, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 78 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog bylos šalių ir jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas buvo tinkamai informuotas apie 2012 m. liepos 30 d. vyksiantį teismo posėdį (b.l. 147). Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad ABTĮ nėra įtvirtinta besąlyginė teismo pareiga tenkinti visus proceso dalyvių prašymus. Teismas, nagrinėdamas bylą iš esmės, privalo įvertinti visų pateiktų įrodymų visumą ir spręsti, ar tokios įrodymų visumos pakanka bylai išnagrinėti. Iš ginčijamo teismo sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas vertino byloje surinktus įrodymus, taip pat pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo nurodytų bylų nagrinėjimo baigtis negali būti siejama su Teisingumo ministerijos neveikimu šioje byloje ir iš jos kildinamos turtinės žalos dydžiu, dėl to netenkino prašymo stabdyti bylą. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas nepagrindė, koks yra ryšys tarp jo nurodytų bylų ir šios administracinės bylos. Manytina, kad pareiškėjas jau kreipdamasis į teismą skunde iš esmės turėjo nurodyti visus civilinės deliktinės atsakomybės elementus (t. y. neteisėtus institucijos veiksmus ar neveikimą, jo patirtos žalos dydį, taip pat priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir kilusios žalos). Priešingu atveju teismas negalėtų išspręsti bylos ir apginti asmens teisių (ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis), nes pats asmuo aiškiai neapibrėžia, kaip konkrečiai pasireiškia jo teisių pažeidimas. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas bylos nagrinėjimo metu pareiškėjo prašymu buvo dviems savaitėms atidėjęs bylos nagrinėjimą ir suteikęs galimybę pareiškėjui pateikti jo prašomos atlyginti turtinės žalos pagrindimą. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus argumentus, taip pat į tai, kad pareiškėjas nenurodė kitų pagrindų, dėl kurių, jo manymu, pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ir neužtikrino jo teisės į teisminę gynybą, o teisėjų kolegija tokių pagrindų nenustatė, pirmasis pareiškėjo apeliacinio skundo pagrindas atmestinas kaip nepagrįstas.

73Kiek tai susiję su pareiškėjo pateikto skundo vertinimu iš esmės teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-614/2010) laikosi nuostatos, jog valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

74Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad jis deliktinės atsakomybės nuostatų požiūriu atskirai vertino pareiškėjo nurodytą Teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 29 d. raštą Nr. (123)7R-2602 (b.l. 4) ir kitus šios ministerijos veiksmus (neveikimą).

75Kiek tai susiję su minėto rašto teisėtumo ir pagrįstumo vertinimu, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog nurodytu raštu ši institucija atsakė į pareiškėjo 2011 m. kovo 16 d. skundą (b.l. 27) ir šį skundą išnagrinėjo tinkamai. Iš pareiškėjo 2011 m. kovo 16 d. skundo matyti, jog pareiškėjas prašė iškelti drausmės bylas antstolėms S. V. ir R. M. dėl konkrečių pareiškėjo nurodytų antstolių veiksmų, tuo tarpu Teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 29 d. rašte nurodyta, kad pagal Antstolių įstatymo 13 straipsnio 4 dalį drausmės byla antstoliui negali būti iškelta, jei nuo pažeidimo padarymo dienos praėjo daugiau nei vieneri metai. Šiuo aspektu sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad viena vertus Antstolių įstatymas neįtvirtina besąlyginės Teisingumo ministro pareigos iškelti antstoliui drausmės bylą vien esant tokiam prašymui, taigi suteikia jam tam tikrą vertinimo diskreciją, be to, Teisingumo ministerija rašte pagrįstai nurodė, kad nuo pareiškėjo nurodomų pažeidimų buvo praėję daugiau nei vieneri metai, taigi nebuvo teisinio pagrindo kelti drausmės bylas.

76Taip pat pažymėtina, kad nors pareiškėjas skunde nurodė, jog Teisingumo ministerija dėl antstolių veiksmų turėjo kreiptis į ikiteisminio tyrimo institucijas, toks argumentas atmestinas kaip nepagrįstas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas 2011 m. kovo 16 d. skunde nepateikė argumentų, jog nurodytų antstolių veiksmai laikytini neteisėtais baudžiamosios teisės požiūriu, taip pat neprašė kreiptis į ikiteisminio tyrimo institucijas. Be to teisės aktuose nėra įtvirtinta besąlyginė valstybės institucijos pareiga gavus skundą visais atvejais kreiptis į ikiteisminio tyrimo institucijas. Byloje vertinamu atveju 2011 m. kovo 29 d. rašte Teisingumo ministerija informavo pareiškėją tiek dėl jo teisės kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo, tiek dėl teisės kreiptis į ikiteisminio tyrimo institucijas. Pažymėtina, kad nuostatos dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo yra įtvirtinos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 166 straipsnyje, kuriame numatyta, kad ikiteisminis tyrimas pradedamas gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką, taip pat jei prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas patys nustato nusikalstamos veikos požymius. Taigi darytina išvada, kad Teisingumo ministerija pareiškėjui paaiškino jo teises, aptariamas ministerijos raštas jokiu būdu jokių pareiškėjo teisių nesuvaržė ir nepažeidė. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad pareiškėjas nei skunde, ne pirmosios instancijos teismo posėdyje nenurodė, kokias konkrečiai materialaus pobūdžio teises pažeidė aptariamas Teisingumo ministerijos raštas.

77Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija daro išvadą, kad, kiek tai susiję su Teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 29 d. raštu Nr. (123)7R-2602, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog šiuo atveju nenustatyta viena iš deliktinės atsakomybės sąlygų – neteisėti valstybės institucijos veiksmai ar neveikimas, o, kaip minėta, nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą. Pažymėtina ir tai, kad nenustačios vienos iš būtinųjų deliktinės atsakomybės sąlygų neprasminga pasisakyti dėl kitų dviejų. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, daro išvadą, kad nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentu, jog teismo sprendime nėra motyvų, nes teismo sprendimo dalyje, kurioje vertinamas Teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 29 d. rašto Nr. (123)7R-2602 teisėtumas ir pagįstumas, pakankamai išsamiai ir nuosekliai išdėstyti motyvai, dėl kurių teismas atmetė šią pareiškėjo skundo dalį.

78Kiek tai susiję su likusiais pareiškėjo skundo argumentais dėl neteisėtų Teisingumo ministerijos veiksmų ir / ar neveikimo, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjas abstrakčiai aiškino, kad Teisingumo ministerija nuo 1994 metų nekompetentingai atliko savo pareigas ir dėl to pareiškėjas, jo teigimu, patyrė turtinę ir neturtinę žalą. Teisėjų kolegija su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu sutinka iš dalies.

79Iš pareiškėjo skundo matyti, kad jis savo nurodomą žalą, be kita ko, kildina iš 1995 m. kovo 28 d. Teisingumo ministerijos rašto Nr. 02-B-316 B (b.l. 5) ir ministerijos neteisėtus veiksmus sieja su neįvykdyta jos pareiga kreiptis dėl nusikalstamos veikos į ikiteisminio tyrimo institucijas. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip minėta pirmiau, ministerija, kaip viešojo administravimo subjektas, neturi besąlyginės pareigos kiekvieno skundo pagrindu kreiptis į ikiteisminį tyrimą atliekančias institucijas. Taigi nėra pagrindo teigti, kad toks nesikreipimas laikytinas teisės reikalavimų pažeidimu. Be to pareiškėjas tik abstrakčiai nurodo, kaip tokiu kreipimusi būtų apgintos pareiškėjo teisės – nurodo, kad išaiškinus nusikaltimą padariusius asmenis jam būtų atlyginta padaryta žala, tačiau nepaaiškina kaip tokia žala būtų atlyginta, juo labiau, kad ministerija minėtame rašte išaiškino pareiškėjui jo teises kreiptis į teismą dėl sutarties pripažinimo negaliojančia ir dėl žalos atlyginimo. Taigi šiuo vertinamu atveju nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjas įrodė vieną iš deliktinės atsakomybės sąlygų – neteisėtus atsakovo veiksmus.

80Iš pareiškėjo skundo taip pat matyti, kad jis jam atsakovo veiksmais / neveikimu padarytą žalą kildina iš tos faktinės aplinkybės, jog ministerija po 2001 m. balandžio 25 d, Kauno miesto apylinkės teismo nutarties nesikreipė į ikiteisminio tyrimo institucijas, taip pat iš 2006 m. vasario 20 d. antstolės patvarkymų ir su tuo susijusio Teisingumo ministerijos neveikimo bei 2007 m. balandžio 25 d. anstolės raginimo pareiškėjui ir su tuo susijusio ministerijos neveikimo, konkrečiai, pareiškėjo skundo neperdavimo ikiteisminio tyrimo institucijoms. Šiuo aspektu pažymėtina, kad, kaip minėta pirmiau, ministerija neturi teisės aktais įtvirtintos besąlyginės pareigos perduoti visus asmenų skundus ikiteisminio tyrimo institucijoms, pats pareiškėjas tokią teisę turi ir gali ją realizuoti teisės aktų nustatyta tvarka. Taigi ir šiais pareiškėjo nurodytais atvejais nėra pagrindo konstatuoti buvus neteisėtus valstybės institucijos veiksmus (neveikimą).

81Be to kaip matyti iš atsakovo atstovo atsiliepimo į skundą, jis prašė taikyti senatį ir pirmosios instancijos teismas ją pritaikė nurodydamas, kad žala galėtų būti priteisiama tik dėl ministerijos veiksmų ar neveikimo po 2008 m. gegužės 5 d.

82Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalyje taikomas sutrumpintas

83A662-1182/2012) toks teiginys atmestinas. Iš minėtos teismo nutarties matyti, jog teisėjų kolegija joje pažymėjo, kad pareiškėjas savo skunde aiškiai įvardijo neteisėtus ministerijos veiksmus ir nurodė, kokio teisės akto reikalavimai buvo pažeisti. Vis dėlto teisėjų kolegija minėtoje nutartyje bylos iš esmės nenagrinėjo, taigi ministerijos veiksmų neteisėtumo nevertino, o bylą perdavė nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

84Be to, nors pareiškėjas apeliaciniame skunde paminėjo, jog pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime nenurodė motyvų, ar atsakovas gali atsakyti už civilinių bylų vilkinimą dėl Teisingumo ministerijos neteisėtų veiksmų. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas skunde nekildino turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo iš netinkamo civilinių bylų nagrinėjimo Lietuvos Respublikos teismuose. Be to šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad Teisingumo ministerija, kaip vykdomosios valdžios institucija, neturi teisės kištis į teismų darbą.

85Pareiškėjas prie apeliacinio skundo kaip papildomus dokumentus pridėjo 2012 m. liepos 30 d. pareiškimo kopiją (b.l. 181), 2012 m. kovo 29 d. ir liepos 30 d. žinių portalo Delfi straipsnio kopijas (b.l. 182, 183). Pareiškėjo 2012 m. liepos 30 d. pareiškimo kopija yra byloje (b.l. 167), o pirmiau nurodyti straipsniai nėra susiję su šia nagrinėjama byla, todėl teisėjų kolegija nutaria šių dokumentų prie bylos neprijungti.

86Dėl pirmiau išdėstytų motyvų darytina išvada, kad pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra, todėl jis atmetamas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

87Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

88pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą atmesti.

89Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

90Nutartis neskundžiama

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 1) kreipėsi į... 5. Pareiškėjas skunde paaiškino, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministras... 6. Pareiškėjas teigė, kad 1994 m. rugsėjo 16 d. nusikalstamai pardavus ir... 7. Pažymėjo, jog Kauno miesto apylinkės teismas 2001 m. balandžio 25 d.... 8. Nurodė, kad 2007 m. balandžio 25 d. raginimu antstolė R. M. kėsinosi... 9. Apibendrino, jog tokiais veiksmais Teisingumo ministerija ir ministras padarė... 10. Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo... 11. Paaiškino, jog pareiškėjas, remdamasis Jonavos rajono apylinkės teismo 2011... 12. II.... 13. Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir pirmos instancijos... 14. Nurodė tokius procesinius faktus, kad pareiškėjas 2012 m. birželio 5 d.... 15. Pirmos instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamas ginčas dėl turtinės... 16. Pažymėjo, jog skunde pareiškėjas nurodė tik vieną atvejį, kai Teisingumo... 17. Nustatė, kad pareiškėjas 2011 m. kovo 16 d. kreipėsi į Teisingumo... 18. Nustatė, kad Teisingumo ministerija, atsakydama į pareiškėjo 2011 m. kovo... 19. Pirmos instancijos teismas iš pareiškėjo pateiktų duomenų nustatė, kad... 20. Pirmos instancijos teismas nustatė, kad Teisingumo ministerija 1995 m. kovo 28... 21. Kauno apygardos teismas 2002 m. spalio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr.... 22. Pareiškėjas pateikė pirmos instancijos teismui duomenis apie šias bylas ir... 23. Vilniaus apygardos administracinis teismas, atsižvelgdamas į konstitucinius... 24. Teisingumo ministerija 2003 m. sausio 8 d. rašte Nr. 02-B-1787 (b. l. 14)... 25. Byloje nebuvo gauta duomenų, kad nurodyti Teisingumo ministerijos raštai buvo... 26. Pirmos instancijos teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos generalinės... 27. Lietuvos antstolių rūmai 2012 m. sausio 30 d. raštu Nr. S-9361-11273... 28. Pažymėjo, kad 2012 m. balandžio 20 d. teismo nutartimi (b. l. 71)... 29. Pirmos instancijos teismui taip pat buvo pateikta Lietuvos apeliacinio teismo... 30. Antstolių įstatymo (redakcija, galiojusi 2011 metų kovo mėnesį) 16, 17 ir... 31. Pirmos instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovė rėmėsi Lietuvos... 32. Konstatavo, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji... 33. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas iš esmės nurodė tik vieną Teisingumo... 34. Patvirtino, kad pareiškėjas pateikė Jonavos rajono apylinkės teismo 2011 m.... 35. Dėl ministerijos nurodymo, kad drausminei atsakomybei taikyti pasibaigė... 36. Pirmos instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo 2011 m. kovo 16... 37. Todėl pirmos instancijos teismas nusprendė, kad Teisingumo ministerijos 2011... 38. Paaiškino, kad apskritai turtinės žalos padarymo faktas nėra įrodytas.... 39. Pažymėjo, jog neturtinė žala taip pat gali būti padaroma tik neteisėtais... 40. III.... 41. Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) apeliaciniu... 42. Apeliaciniame skunde apeliantas nurodo, kad pirmos instancijos teismo... 43. Apeliantas teigia, kad sprendimu yra pažeistos ABTĮ 5 straipsnyje nurodyta... 44. Skundžiamame pirmos instancijos teismo sprendime buvo nurodyta, jog į 2012 m.... 45. Pareiškejas apeliaciniame skunde nurodo, kad sprendime išnagrinėtas tik jo... 46. Pareiškėjas pažymi, kad pirmos instancijos teismo sprendime nėra motyvų ir... 47. Teigia, kad sprendime nenurodyti motyvai, kodėl pirmos instancijos teismas,... 48. Apeliantas nurodo, kad vietoje pateiktų įrodymų vertinimo dėl neteisėtų... 49. Teigia, kad pirmos instancijos teismas pažeidė ABTĮ 14 straipsnio nuostatas... 50. Apeliantas mano, kad sprendime nepagrįstai ir neteisėtai nustatyta... 51. Nesutinka su sprendime konstuotu senaties termino buvimo faktu. Nei 2001 m.... 52. Taip pat nurodo, kad dėl teisingumo ministro ir Teisingumo ministerijos... 53. Pažymi, kad nagrinėjant bylą pažeistos ABTĮ 48, 49 ir 54 straipsnių... 54. Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Teisingumo... 55. Atsakovė sutinka su pirmos instancijos teismo nustatyta aplinkybe, kad... 56. Pabrėžia, kad pareiškėjas 2011 m. kovo 16 d. skundu kreipėsi į Teisingumo... 57. Nurodo, kad atsakydama į 2011 m. kovo 16 d. pareiškėjo skundą, Teisingumo... 58. Pažymi, kad pagal ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, kiekvienas... 59. Atsakovė pažymi, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis... 60. Nurodo, kad apeliantas, per pirmos instancijos teismo 2012 m. birželio 5 d.... 61. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė teigia, jog apeliantas sąmoningai... 62. Pažymi, kad pirmosios instancijos teisingai ir pagrįstai pasisakė dėl... 63. Teisėjų kolegija... 64. IV.... 65. Apeliacinis skundas atmestinas.... 66. Byloje ginčas kilo dėl pareigos pareiškėjui atlyginti turtinę ir... 67. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.... 68. Pareiškėjas apeliaciniu skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas... 69. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes ir joms... 70. Dėl pareiškėjų argumentų, susijusių su trečiojo suinteresuoto asmens... 71. Teisėjų kolegija dėl pirmiau nurodytos priežasties atskirai nepasisako ir... 72. Kiek tai susiję su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios... 73. Kiek tai susiję su pareiškėjo pateikto skundo vertinimu iš esmės teisėjų... 74. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad jis deliktinės... 75. Kiek tai susiję su minėto rašto teisėtumo ir pagrįstumo vertinimu,... 76. Taip pat pažymėtina, kad nors pareiškėjas skunde nurodė, jog Teisingumo... 77. Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija daro... 78. Kiek tai susiję su likusiais pareiškėjo skundo argumentais dėl neteisėtų... 79. Iš pareiškėjo skundo matyti, kad jis savo nurodomą žalą, be kita ko,... 80. Iš pareiškėjo skundo taip pat matyti, kad jis jam atsakovo veiksmais /... 81. Be to kaip matyti iš atsakovo atstovo atsiliepimo į skundą, jis prašė... 82. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalyje... 83. A662-1182/2012) toks teiginys atmestinas. Iš minėtos teismo nutarties matyti,... 84. Be to, nors pareiškėjas apeliaciniame skunde paminėjo, jog pirmosios... 85. Pareiškėjas prie apeliacinio skundo kaip papildomus dokumentus pridėjo 2012... 86. Dėl pirmiau išdėstytų motyvų darytina išvada, kad pagrindo tenkinti... 87. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 88. pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą atmesti.... 89. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą... 90. Nutartis neskundžiama...