Byla A-16-438/2017

Dėl sprendimo panaikinimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio ir Romano Klišausko (pranešėjas),

2teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.

5Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimu Nr. (30.3-30-2) R-9654 pareiškėjui A. V. (toliau – ir pareiškėjas) pateikė paaiškinimus apie automatiškai programiniu būdu perduotus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) duomenis apie pareiškėjo 2014 m. gegužės 2 d. pateiktoje 2013 metų mokestinio laikotarpio deklaracijoje GPM308V priede deklaruotą apmokestinamųjų pajamų sumą ir 2013 m. balandžio 30 d. pateiktoje 2012 metų mokestinio laikotarpio deklaracijoje GPM308V priede deklaruotą apmokestinamųjų pajamų sumą bei pagal VMI trečiųjų asmenų pateiktus duomenis nustatytą mokesčių mokėtojo tipą „Gyventojas, vykdantis individualią veiklą, viršijęs teisės aktuose nustatytą iš juridinių asmenų gautų pajamų sumą“ už 2013 ir 2012 metus.

6Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti VMI 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr. (30.3-30-2) R-9654.

7Paaiškino, kad 2014 m. lapkričio 20 d. gavo VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. lapkričio 13 d. raštą Nr. (7.5) 3-137198, kuriuo buvo pranešta, kad papildomai priskaičiuota Socialinio draudimo ir privalomo sveikatos draudimo įmokų ir delspinigių – 15 600,77 Lt. Šio priskaičiavimo pagrindas – programiniu būdu VMI teikiami duomenys. 2014 m. lapkričio 27 d. prašymu pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apskrities VMI, pateikdamas 3 klausimus, tačiau skundžiamu sprendimu neatsakyta nei į vieną užduotą klausimą. Kaip matyti iš VSDFV pateikiamų raštų, būtent VMI veiksmai ir teikiama informacija sudarė pagrindą paskaičiuoti jam papildomas 15 600,77 Lt įmokų su delspinigiais VSDFV.

8Atsakovas VMI su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

9Atsiliepime paaiškino, kad, įsigijus verslo liudijimą, pasirenkamas individualios veiklos vykdymo būdas, tačiau įsigytas verslo liudijimas suteikia teisę gauti pajamų iš juridinių asmenų ne daugiau kaip 15 500 Lt (nuo 2015 m. sausio 1 d. – 4 500 Eur) per mokestinį laikotarpį, todėl ataskaitiniu laikotarpiu viršijus šią sumą, visos iš juridinių asmenų gautos pajamos nelaikomos pajamomis gautomis iš veiklos, vykdytos įsigijus verslo liudijimą.

10II.

11Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

12Išanalizavęs byloje esančią medžiagą, teismas konstatavo, jog pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 39 straipsnio 1 dalies 4 punktą, Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir VSDĮ) 32 straipsnio 6 punktą, VMI privalo teikti informaciją VSDFV ir VSDFV teritoriniams skyriams apie mokesčių mokėtoją. Duomenys VSDFV apie gyventojus, vykdžiusius individualią veiklą, įsigijus verslo liudijimus, ir iš juridinių asmenų mokestiniu laikotarpiu gavusius didesnes nei 15 000 Lt (nuo 2015 m. sausio 1 d. – 4 500 Eur) pajamų sumas, teikiami pagal sudarytas duomenų teikimo sutartis. Teismas nustatė, kad tokia sutartis dėl duomenų teikimo tarp VMI ir VSDFV yra sudaryta, todėl VMI turėjo teisinį pagrindą perduoti VSDFV pareiškėjo pateiktose Deklaracijose esančius duomenis.

13Teismas laikė, kad verslo liudijimas nesuteikė teisės parduoti savo gamybos prekes ar teikti paslaugas juridiniams asmenims už didesnę kaip 15 500 Lt (nuo 2015 m. sausio 1 d. – 4 500 Eur) sumą per mokestinį laikotarpį. Todėl, teismo vertinimu, šios pajamos negali būti pripažįstamos gautomis iš veiklos, vykdytos pagal verslo liudijimą, kai tokių gyventojo gaunamų pajamų suma per mokestinį laikotarpį yra didesnė kaip 15 500 Lt (nuo 2015 m. sausio 1 d. – 4 500 Eur). Teismas pažymėjo, kad gyventojas turi pasirinkti kitą veiklos formą, t. y. registruoti individualią veiklą Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 35 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka arba įregistruoti juridinį asmenį.

14Teismas akcentavo, kad gyventojo gautoms (uždirbtoms) pajamoms iš veiklos, kurią privaloma registruoti, tačiau vykdytos jos neįregistravus, taikomos tos pačios apmokestinimo taisyklės, kokios yra taikomos apmokestinant gautas pajamas iš įregistruotos individualios veiklos pagal pažymą. Atsiradus gyventojo prievolei įregistruoti individualią veiklą (kaip vykdomą pagal pažymą), neįregistravimo faktas neatleidžia nuo mokestinių ir deklaravimo prievolių, kylančių vykdant šią veiklą. Tokiu atveju pajamos iš verslo liudijime nurodytos veiklos perkvalifikuojamos iš vykdytos pagal verslo liudijimą į individualios veiklos, vykdytos pagal pažymą.

15Teismas sprendė, kad atsakovas ginčo rašte aiškiai nurodė, jog trečiųjų asmenų pateikti duomenys apie 2012 metais pareiškėjui juridinių asmenų išmokėtas sumas, rodo, kad nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. balandžio 30 d. pareiškėjui iš individualios veiklos, vykdytos įsigijus verslo liudijimą, išmokėta 15 295,10 Lt, o nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. išmokėta 45 967,74 Lt. Per 2013 metus pareiškėjui iš individualios veiklos, vykdytos įsigijus verslo liudijimą, išmokėta 67 861,13 Lt. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismas konstatavo, kad VMI turėjo teisinį pagrindą 2014 m. birželio 17 d. pareiškėjo individualią veiklą įregistruoti pagal pažymą ir pareiškėjo pateiktų deklaracijų duomenis perduoti VSDFV.

16Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjo atsakovui pateikto prašymo turinys iš esmės rodo, kad pateiktas dokumentas turi būti vertinamas kaip prašymas, kadangi neprašoma priimti su pareiškėjo teisėmis susijusio administracinio sprendimo, todėl šio punkto reikalavimas vertinamas kaip prašymas, į kurį, remiantis Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių 41.4 punktu, turi būti atsakyta laisvos formos raštu. Teismas akcentavo, kad laisvos formos raštas nėra administracinių teismų nagrinėjimo dalykas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 str. 1 d.) ir negali būti panaikinamas. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad atsakovas tinkamai atsakė į pareiškėjo prašymą.

17III.

18Pareiškėjas A. V. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą.

19Nurodo iš esmės tapačias aplinkybes, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Mano, kad mokesčiai jam buvo apskaičiuoti neteisėtai – atgaline tvarka. Pareiškėjo tvirtinimu, pajamos iki 15 500 Lt sumos neturėjo būti apmokestinamos.

20Atsakovas VMI pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

21Nurodo iš esmės tapačias aplinkybes, kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą.

22Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad neturi kompetencijos vertinti, ar VMI pagrįstai konkrečiam asmeniui įregistravo individualią veiklą.

23Teisėjų kolegija

konstatuoja:

24IV.

25Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 2 d. sprendimo, kuriuo atmestas pareiškėjo A. V. skundas dėl VMI 2014 m. gruodžio 22 d. rašto Nr. (30.3-30-2) R-9654 panaikinimo, teisėtumas ir pagrįstumas.

26Byloje ginčijamu VMI sprendimu atsakovas teikė paaiškinimus į pareiškėjo užduotus klausimus, t. y. nurodė, kad sulyginus pareiškėjo pateiktų deklaracijų ir trečiųjų asmenų VMI pateiktus duomenis, nustatyta neatitikimų, atsižvelgiant į kuriuos, automatiniu būdu VSDFV buvo pateikta informacija apie pareiškėjo 2014 m. gegužės 2 d. pateiktoje 2013 metų mokestinio laikotarpio deklaracijoje GPM308V priede deklaruotą apmokestinamųjų pajamų sumą ir 2013 m. balandžio 30 d. pateiktoje 2012 metų mokestinio laikotarpio deklaracijoje GPM308V priede deklaruotą apmokestinamųjų pajamų sumą bei pagal VMI trečiųjų asmenų pateiktus duomenis nustatytą mokesčių mokėtojo tipą „Gyventojas, vykdantis individualią veiklą, viršijęs teisės aktuose nustatytą iš juridinių asmenų gautų pajamų sumą“ už 2013 ir 2012 metus (b. l. 14–16).

27Kaip matyti iš VMI 2014 m. gruodžio 22 d. rašto Nr. (30.3-30-2) R-9654, šiuo aktu buvo atsakyta į pareiškėjo paklausimą dėl duomenų apie pareiškėją rinkimo, jų perdavimo VSDFV. Pareiškėjas, kreipdamasis į VMI, be kita ko, prašė jam suteikti visą informaciją, kurios pagrindu buvo patikslinti jo deklaracijoje pateikti duomenys, taip pat pateikti procesinį sprendimą, susijusį su duomenų patikslinimo procedūra, bei pateikti pranešimo apie pareiškėjo duomenis VSDFV kopiją (b. l. 12).

28Šiuo aspektu pažymėtina, kad ginčijamu VMI aktu nebuvo priimtas sprendimas, darantis įtaką pareiškėjo teisėms ir pareigoms: aktu pateiktas atsakymas apie anksčiau pareiškėjo atžvilgiu priimtus sprendimus (bendrąja prasme) dėl VMI nustatytų faktinių aplinkybių, t. y. jog pareiškėjui vykdant veiklą pagal verslo liudijimą buvo parduota prekių arba suteikta paslaugų, iš kurių gaunamos pajamos per mokestinį laikotarpį viršijo 15 500 Lt, todėl gautos pajamos turėjo būti apmokestintos kaip pajamos iš įregistruotos individualios veiklos (su pažyma). Ši informacija, pasak atsakovo, automatiniu būdu buvo perduota VSDFV.

29Nustačius šias aplinkybes, svarbu atkreipti dėmesį tai, kad VMI, teikdama atsakymą į pareiškėjo kreipimąsi, pagal byloje esančius duomenis pareiškėjui nepateikė jo prašomų procesinių sprendimų, kurių pagrindu pareiškėjui buvo nustatyta mokesčių perskaičiavimo būtinybė, pareiškėjo veikla perkvalifikuota bei apie pasikeitusias apmokestinimui svarbias aplinkybes informuota VSDFV. Dalis tokių duomenų buvo pateikti vėliau byloje (b. l. 60–94).

30Iš pareiškėjo prašymo VMI matyti, kad pareiškėjo pirminis siekis, kreipiantis į VMI, buvo susipažinti su mokesčių administratoriaus sprendimu (-ais), darančiu tiesioginę įtaką jo teisėms ir pareigoms, bei tokį sprendimą gavus ir nesutinkant su jame išdėstytomis aplinkybėmis, skųsti įstatymų nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad dalis su šiais mokesčių administratoriaus sprendimais susijusių argumentų dėstomi ir pareiškėjo skunde, tačiau jie nėra nagrinėjamos bylos dalykas.

31Byloje susiklosčiusius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas (toliau – ir Įstatymas). Pagal šio Įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, įstaigos privalo teikti pareiškėjams dokumentus. Atsisakyti suteikti informaciją galima šio įstatymo nustatyta tvarka. Šiuo aspektu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog nenustačius pagrindų, dėl kurių pagal Įstatymą pareiškėjų prašoma informacija gali būti neteikiama, taip pat nesant duomenų, kad institucija prašomos informacijos neturėtų, informacija turi būti teikiama; į asmenų prašymus pateikiami atsakymai privalo būti konkretūs, aiškūs ir išsamūs (žr. 2008 m. lapkričio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1698/2008).

32Nagrinėjamu atveju VMI ginčijamame rašte nenurodė savo procesinių sprendimų, kuriais buvo konstatuotos pareiškėjui aktualios mokestinės aplinkybės, nepateikimo priežasčių. Pažymėtina, kad vien ta aplinkybė, jog duomenys apie pareiškėjo pajamas VSDFV buvo pateikti automatiniu būdu, neatleidžia mokesčių administratoriaus nuo pareigos priimti faktiškai ir teisiškai pagrįstus sprendimus, tiesiogiai darančius įtaką asmenų – mokesčių mokėtojų – teisėms ir pareigoms (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d.) bei sudaryti galimybes mokesčių mokėtojams dėl tokių sprendimų pasisakyti, teikti paaiškinimus, esant pagrindui – skųsti teisės aktų nustatyta tvarka.

33Aptartą pareigą, be paminėto Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio, taip pat įtvirtina ir specialus Mokesčių administravimo įstatymas. Pagal MAĮ 9 straipsnį, mokestinės prievolės turinys, jos atsiradimo, vykdymo ir pasibaigimo tvarka ir pagrindai Lietuvos Respublikos mokesčių teisės aktuose turi būti aiškiai apibrėžti. Apmokestinimo aiškumo principas reikalauja, kad mokesčių administratorius priimtų mokesčių mokėtojui jam realiai suvokiamą sprendimą. Taip yra paisoma teisių bei pareigų vienovės principo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-302/2010; 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-934/2010).

34Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius nepateikė pareiškėjui jo prašomų sprendimų, nors, kaip matyti iš faktinių bylos aplinkybių, pareiškėjui buvo apskaičiuota papildomų mokesčių (b. l. 5–7, 15), lyginant juos su pareiškėjo deklaracijose pateiktais duomenimis, pareiškėjo vykdytą veiklą prilyginant įregistruotai individualiai veiklai (su pažyma).

35Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į MAĮ 45 straipsnio 4 dalį, pagal kurią mokesčių administratorius gali savo iniciatyva užregistruoti asmenį mokesčių mokėtoju arba patikslinti jo duomenis, jei asmuo tinkamai nevykdo šio Įstatymo 46 straipsnyje nurodytų pareigų, tačiau, pabrėžtina, apie nurodytus veiksmus, jei asmens adresas yra žinomas, informuojamas atitinkamai mokesčių mokėtoju įregistruotas asmuo arba mokesčių mokėtojas, kurio duomenys yra patikslinami.

36Taigi, kaip matyti iš aptarto teisinio reguliavimo, specialus Mokesčių administravimo įstatymas nustato aiškią ir konkrečią pareigą mokesčių administratoriui informuoti suinteresuotą asmenį apie jo atžvilgiu atliekamus veiksmus, tikslinant šio asmens pateiktus duomenis. Vis dėlto, susiklosčius byloje aptartoms aplinkybėms, pareiškėjas atsidūrė tokioje padėtyje, jog neturi galimybių išreikšti savo prieštaravimo dėl mokesčių administratoriaus atlikto pareiškėjo ūkinės veiklos perkvalifikavimo bei, atitinkamai, – VSDFV papildomai apskaičiuotų mokesčių, kadangi mokesčių administratoriaus priimti individualūs teisės taikymo aktai, pareiškėjui kreipusis į VMI, nebuvo pateikti. Tokia situacija teisinėje valstybėje negalima.

37Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad mokesčių administratorius anksčiau aptartu būdu, be kita ko, pažeidė Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, todėl VMI 2014 m. gruodžio 22 d. aktas Nr. (30.3-30-2) R-9654 pripažintinas neišsamiu, neatitinkančiu kreipimusi nustatytų ribų, todėl naikintinas.

38Konstatavusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog atsakovas tinkamai atsakė į pareiškėjo prašymą, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – panaikinti VMI 2014 m. gruodžio 22 d. raštą Nr. (30.3-30-2) R-9654.

39Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

Nutarė

40Pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą tenkinti.

41Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

42Panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2014 m. gruodžio 22 d. raštą Nr. (30.3-30-2) R-9654 ir įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos ministerijos pareiškėjo A. V. 2014 m. lapkričio 27 d. prašymą išnagrinėti iš naujo.

43Sprendimas neskundžiamas.