Byla 2A-599/2014
Dėl skolos priteisimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo individualios įmonės „Žvejo stotelė“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. kovo 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-800-254/2013 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Romada“ ieškinį atsakovui individualiai įmonei „Žvejo stotelė“ dėl skolos priteisimo ir atsakovo individualios įmonės „Žvejo stotelė“ priešieškinį uždarajai akcinei bendrovei „Romada“ dėl skolos priteisimo,

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3Ieškovas UAB „Romada“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui IĮ „Žvejo stotelė“, prašydamas priteisti iš atsakovo 236 250,46 Lt skolos, 127 799,55 Lt delspinigių, 8,06 proc. procesinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

4Nurodė, kad su atsakovu 2009 m. sausio 5 d. sudarė komiso sutartį, pagal kurią ieškovas perduodavo atsakovui prekes saugoti su teise parduoti, o atsakovas įsipareigojo pateikti ieškovui ataskaitas apie parduotas prekes, kurių (ataskaitų) pagrindu UAB „Romada” išrašydavo PVM sąskaitas faktūras, o atsakovas jas apmokėdavo. Ieškovas teigė, kad atsakovas neapmokėjo PVM sąskaitų faktūrų, išrašytų nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2011 m. gruodžio mėnesio. Neapmokėtas PVM sąskaitas faktūras jis (ieškovas) sugrupavo į dvi dalis: PVM sąskaitas faktūras, išrašytas gavus atsakovo ataskaitas apie prekių pardavimą ir PVM sąskaitas faktūras, kurios buvo išrašytos iš karto perduodant prekes, kuomet atsakovas jas įsigydavo jau žinodamas, kad šios prekės bus parduotos. Sutartis nuo 2011 m. sausio 25 d. buvo nutraukta. Po sutarties nutraukimo atsakovas ieškovui pagal aktus Nr. 1-16 grąžino tik konsignacines prekes.

5Atsakovas IĮ „Žvejo stotelė“ pateikė priešieškinį, prašydamas priteisti iš ieškovo UAB „Romada“ 182 970,08 Lt skolą pagal PVM sąskaitą faktūrą IUP Nr. 4, 8,03 proc. palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

6Nurodė, kad priešieškiniu prašomi priteisti 182 970,08 Lt susideda iš: 1) reikalavimo priteisti 3 554,90 Lt ieškovui grąžintų prekių, už kurias UAB „Romada“ pagal PVM sąskaitas faktūras prašo priteisti skolą bei 2) 179 415,18 Lt už kitas prekes, kurias atsakovas perdavė ieškovui pagal aktus Nr. 1-16.

7Dėl 3 554,90 Lt priteisimo

8Ieškovas ieškiniu prašo priteisti 55 432 Lt skolą pagal PVM sąskaitas faktūras, kurios turėjo būti apmokėtos iš karto pateikiant prekes. Dalį šiose sąskaitose nurodytų prekių atsakovas grąžino ieškovui prekių perdavimo priėmimo aktais Nr. 1-16. Šios prekės įtrauktos į atsakovo išrašytą PVM sąskaitą faktūrą Nr. 4. Ieškovui grąžintos prekės už 3 554,90 Lt nurodytos pažymoje Nr. 06.

9Dėl 179 415,18 Lt priteisimo

10Prekių perdavimo-priėmimo aktais Nr. 1-16 buvo grąžintos ir kitos prekės, kurios buvo atsakovo nuosavybė. Šios prekės taip pat įtrauktos į PVM sąskaitą faktūrą Nr. 4. Ieškovas turi grąžinti atsakovui 2012 m. vasario 7 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. 4 nurodytas prekes, o jei šias prekes jau yra realizavęs – atlyginti šių prekių vertę.

11II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

12Kauno apygardos teismas 2013 m. kovo 12 d. sprendimu ieškovo UAB „Romada“ ieškinį tenkino iš dalies, atsakovo IĮ „Žvejo stotelė“ priešieškinį atmetė. Priteisė iš atsakovo IĮ „Žvejo stotelė“ 233 279,88 Lt skolos ir 32 012,62 Lt delspinigių, 8,06 proc. dydžio procesinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 4 540,38 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovo UAB „Romada“ naudai ir 23,93 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.

13Dėl ieškovo UAB „Romada“ ieškinio

14Teismas nustatė, kad tarp šalių buvo sudaryta komiso sutartis, pagal kurią atsakovas įsipareigojo pateikti realizuotų prekių ataskaitas, o ieškovas, jas (ataskaitas) gavęs, išrašyti ir pateikti atsakovui PVM sąskaitą faktūrą. Reikalavimas dėl 181 588,46 Lt skolos pagal 2010 m. sausio 29 d. – 2011 m. sausio 31 d. PVM sąskaitas faktūras, išrašytas atsakovui pateikus ataskaitas, bei dėl 98 057,77 Lt delspinigių priteisimo atitinka komiso sutarties nuostatas. Prekes pagal šias sąskaitas faktūras šalys vadino konsignacinėmis. Teismas sprendė, kad atsakovas privalėjo apmokėti už parduotas prekes pagal jo (atsakovo) išrašytas parduotų prekių ataskaitas bei ieškovo PVM sąskaitas faktūras už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 29 d. iki 2011 m. sausio 31 d., tačiau ne 181 588,46 Lt, o 177 847,88 Lt. Teismas laikė nepagrįstu reikalavimą dėl 3 740,58 Lt už prekes, kurios nebuvo nurodytos atsakovo atitinkamo laikotarpio ataskaitose. Įvertinęs tai, teismas sprendė, kad delspinigiai pagal sutarties 3.4 punktą sudarytų ne 98 057,77 Lt, o 96 037,85 Lt, tačiau įvertinęs, kad ieškovo prašomos priteisti netesybos sudaro daugiau nei pusę pagrindinės skolos, sprendė, kad netesybos yra aiškiai per didelės, todėl, remdamasis CK 1.5 straipsniu, delspinigius sumažino iki 32 012,62 Lt, t. y. po 0,1 proc. už 180 dienų, skaičiuojant už 177 847,88 Lt skolą.

15Teismas priėjo išvadą, kad ieškinys dėl 55 432 Lt skolos ir 29 741,78 Lt delspinigių pagal PVM sąskaitas faktūras, kurios buvo išrašomos iš karto perduodant prekes, kuomet atsakovas jas įsigydavo jau žinodamas, kad jos (prekės) bus parduotos, neatitinka komiso teisinių santykių. Dėl šios grupės PVM sąskaitų faktūrų tarp šalių susiklostė prekių pirkimo-pardavimo teisiniai santykiai. Atsakovas nepateikė įrodymų, jog tinkamai įvykdė prievolę atsiskaityti už parduotas prekes.

16Teismas sutiko su atsakovu, kad reikalavimas dėl 29 741,78 Lt delspinigių priteisimo nepagrįstas. Nurodė, kad šalių susitarimas dėl netesybų turi būti rašytinis (CK 6.72 str.). Atsižvelgęs į tai, kad atsakovas neigė buvus susitarimą dėl netesybų, o PVM sąskaitose faktūrose taip pat nėra duomenų apie jas (netesybas), reikalavimą dėl delspinigių priteisimo atmetė.

17Dėl atsakovo IĮ „Žvejo stotelė“ priešieškinio

18Teismas nustatė, kad ieškovas 2011 m. sausio 17 d. išsiuntė pranešimą atsakovui apie komiso sutarties nutraukimą ir pareikalavo grąžinti prekes. Atsakovas nuo 2011 m. vasario 18 d. iki 2011 m. lapkričio 10 d. pagal aktus Nr. 1-16 grąžino ieškovui prekes. Aktų paskutiniame lape nurodyta, kad pasibaigus sutarčiai grąžinami prekių likučiai. Aktai abiejų šalių pasirašyti (išskyrus aktą Nr. 16). Nors nekonsignacinės prekės buvo baigtos perduoti 2011 m. lapkričio 10 d. aktu, tačiau PVM sąskaitą faktūrą 182 970,08 Lt atsakovas išrašė tik 2012 m. vasario 7 d. Visos šios prekės buvo grąžintos ieškovui prekių perdavimo aktais Nr. 1-16 po sutarties nutraukimo. Atsakovas, būdamas nuoseklus, jau tuomet galėjo išskirti prekes, perduotas pagal komiso sutartį ir tik jas grąžinti ieškovui. Teismas sprendė, kad ieškovui neatsirado pareiga apmokėti atsakovo 2012 m. vasario 7 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. 4, todėl priešieškinį atmetė.

19Teismas nurodė, kad tiek 2009 m. rugpjūčio 7 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas, tiek 2009 m. rugpjūčio 25 d. vekselis išrašyti iki skolos už laikotarpį nuo 2010 m. sausio iki 2011 m. gruodžio mėnesio, ir sprendė, jog atsakovo nurodyti argumentai dėl vekselio nėra susiję su pareikštu ieškiniu.

20III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

21Atsakovas IĮ „Žvejo stotelė“ pateikė apeliacinį skundą, prašydamas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, Kauno apygardos teismo 2013 m. kovo 12 d. sprendimą pakeisti dalyje, kuria buvo tenkintas ieškovo UAB „Romada“ ieškinys ir priteistą 177 847,88 Lt skolą sumažinti iki 110 129,98 Lt, panaikinti sprendimą dėl 32 012,62 Lt delspinigių priteisimo ir šioje dalyje reikalavimą atmesti, panaikinti sprendimo dalį, kuria buvo atmestas atsakovo priešieškinis ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – priešieškinį tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

  1. Pirmosios instancijos teismo priteista 177 847,88 Lt suma turi būti sumažinta iki 110 029,98 Lt, nes atsakovas yra grąžinęs prekių už 47 867,90 Lt. Teismas šios aplinkybės neįvertino. Dalies prekių grąžinimą patvirtina byloje esanti pažyma Nr. 03. Teismui taip pat buvo pateikta pažyma Nr. 07, kurioje nurodytos visos atsakovo ieškovui grąžintos prekės, įtrauktos į PVM sąskaitas faktūras. Ši pažyma buvo sudaryta remiantis byloje esančiais įrodymais, tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ją (pažymą) atsisakė priimti. Tai, kad atitinkama prekė yra įtraukta į ieškovo išrašytą PVM sąskaitą faktūrą, nereiškia, jog atsakovas šią prekę pardavė ir jos nebeturi. Atsakovas po sutarties nutraukimo grąžino ieškovui prekes, kurios nuosavybės teise priklausė IĮ „Žvejo stotelė“, todėl grąžintų prekių verte turi būti mažinamas atsakovo įsiskolinimas ieškovui arba turi būti laikoma, kad tai ieškovo be pagrindo įgytas turtas ir ieškovas privalo šias prekes grąžinti atsakovui ar atlyginti jų vertę pinigais. Pirmosios instancijos teismas privalėjo vertinti su prekių grąžinimu susijusias aplinkybes. Jų neįvertinęs, teismas neatskleidė bylos esmės, todėl skundžiamas sprendimas nepagrįstas ir nemotyvuotas.
  2. Pirmosios instancijos teismo priteisti 177 847,88 Lt taip pat turi būti mažinami 19 950 Lt. Teismas nenagrinėjo su vekselio išrašymu susijusių aplinkybių. Per ilgą bendradarbiavimo laikotarpį susidarė atsakovo skola ieškovui, kurios dydis 2009 m. rugpjūčio 7 d. buvo 140 536,53 Lt, todėl šalys 2009 m. rugpjūčio 7 d. pasirašė tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą, kuriuo patvirtino minėtą atsakovo įsiskolinimą. Atsakovo savininkas I. U. 2009 m. rugpjūčio 25 d. išrašė vekselį, pagal kurį įsipareigojo sumokėti ieškovui 140 000 Lt skolą. Po vekselio išrašymo šalys ir toliau bendradarbiavo: ieškovas tiekė prekes, o atsakovas atlikdavo mokėjimus, kuriais buvo dengiamas tiek 2009 m. rugpjūčio 7 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktu suderinta skola, tiek mokamos einamosios įmokos už parduotas naujas prekes. Šalys nebuvo sutarusios dėl įmokų paskirstymo, todėl, remiantis CK 6.55 straipsnio 2 dalimi, atsakovo atliktu mokėjimu buvo dengiama seniausia skola. Aktu suderintą 140 536,53 Lt skolą jis (atsakovas) sumokėjo ir ieškovui jokio kito įsiskolinimo neturėjo, todėl pagal vekselį atlikti mokėjimai turi būti užskaitomi kaip ieškiniu prašomos priteisti skolos apmokėjimas.
  3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė ieškovui 32 012,62 Lt delspinigių. Delspinigiai pagal sutartį už pradelsimą apmokėti konsignacines prekes turėtų būti skaičiuojami ne už 177 847,88 Lt, o už 110 029,98 Lt. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad sutartimi nustatytos 0,3 proc. delspinigiai neprotingai dideli, tačiau per mažai sumažino delspinigių dydį. Teismų praktikoje, mažinant aiškiai per dideles netesybas, priteisiami 0,02 proc. dydžio delspinigiai.
  4. Ieškovas pareikštu ieškiniu taip pat prašė priteisti 55 432 Lt skolą už nekonsignacines prekes ir 29 741,78 Lt delspinigių. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinio dalį dėl 29 741,78 Lt delspinigių, tačiau nepagrįstai tenkino reikalavimą dėl 55 432 Lt skolos. Atsakovas pagal 2011 m. vasario 18 d. – 2011 m. lapkričio 10 d. prekių perdavimo-priėmimo aktus Nr. 1-16 yra grąžinęs nekonsignacinių prekių už 3 554,90 Lt. Visos nekonsignacinės prekės nurodytos pažymoje Nr. 06. Šia suma turi būti mažinamas ieškinio reikalavimas dėl 55 432 Lt skolos už nekonsignacines prekes priteisimo arba tenkinamas priešieškinis.
  5. Atsakovo priešieškiniu prašyti priteisti 182 970,08 Lt susideda iš reikalavimo priteisti 3 554,90 Lt už pasikartojančias prekes bei 179 415,18 Lt už kitas atsakovui nuosavybės teise priklausančias prekes, kurios buvo perduotos ieškovui pagal prekių perdavimo-priėmimo aktus Nr. 1-16. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šį priešieškinio reikalavimą atmetė, nurodęs, kad visos į 2012 m. vasario 7 d. PVM sąskaitą faktūrą IUP Nr. 4 įtrauktos prekės yra konsignacinės. Teismas neišreikalavo abiejų įmonių apskaitos dokumentų ir nepagrįstai rėmėsi vien tik netiesioginiais įrodymais, kuriais negalima teisingai nustatyti visų ginčo aplinkybių. Atsakovas posėdžio metu pateikė pažymą Nr. 08, kuri įrodo, kad 2012 m. vasario 7 d. PVM sąskaitoje faktūroje IUP Nr. 4 nurodytos prekės yra nekonsignacinės, tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šią pažymą atsisakė prijungti prie bylos. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančius netiesioginius įrodymus, pažeidė CPK 176, 178-181, 185 straipsnių nuostatas. Atsakovas pagal 2011 m. vasario 18 d. – 2011 m. lapkričio 10 d. prekių perdavimo-priėmimo aktus Nr. 1-16 perdavė ieškovui visas turimas tiek konsignacines, tiek ir nekonsignacines prekes, kurių bendra vertė 369 734,37 Lt. Visi šie aktai, išskyrus aktą Nr.16, pasirašyti abiejų šalių. Atsakovas 2012 m. vasario 7 d. išrašė ieškovui PVM sąskaitą faktūrą IUP Nr. 4. Ieškovas šią sąskaitą priėmė. Tai, kad 2012 m. vasario 7 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. 4 nurodytos prekės yra nekonsignacinės, patvirtina į bylą pateiktos pažymos Nr. 02 ir Nr. 02-1. Ieškovas neįrodė, kad visos 2011 m. vasario 18 d. – 2011 m. lapkričio 10 d. prekių perdavimo-priėmimo aktuose Nr. 1-16 nurodytos prekės yra konsignacinės.

22Ieškovas UAB „Romada“ pateikė atsiliepimą, prašydamas Kauno apygardos teismo 2013 m. kovo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

  1. Ieškovas į bylą pateikė atsakovo elektronines ataskaitas apie parduotas prekes, pagal kurias ieškovas išrašė PVM sąskaitas faktūras, taip pat pateikė lentelę, kurios 6 stulpelyje nurodė visas prekes, kurios nebuvo įtrauktos į atsakovo ataskaitas. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad šių prekių suma – 3 740,58 Lt. Atsakovas bylos nagrinėjimo metu ataskaitų neginčijo. Bylos nagrinėjimo metu buvo konstatuota, kad atsakovo ir ieškovo pateiktos ataskaitos sutampa, išskyrus dėl prekių, kurias ieškovas į PVM sąskaitas faktūras įtraukė ne pagal ataskaitas. Atsakovas visos bylos nagrinėjimo metu nenurodė konkrečių prekių, jų kiekio, kainos, dėl kurių įtraukimo į PVM sąskaitas faktūras jis nesutinka. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovas privalo apmokėti už parduotas prekes (177 847,88 Lt) pagal jo paties ieškovui pateiktas parduotų prekių ataskaitas ir ieškovo išrašytas PVM sąskaitas faktūras už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 29 d. iki 2011 m. sausio 31 d.
  2. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad tos pačios rūšies prekės buvo žymimos vienodais brūkšniniais kodais, todėl visos atsakovo pateiktos pažymos, taip pat ir pažymos Nr. 03 ir Nr. 07, kuriuose atsakovas identifikuoja kaip besikartojančias prekes, - niekinės. Atsakovas, argumentuodamas dėl 47 867,90 Lt nepagrįsto priteisimo, remiasi prielaida, kad ataskaitose ir PVM sąskaitose faktūrose nurodytos prekės kartojasi su prekėmis, kurias atsakovas grąžino priėmimo-perdavimo aktais Nr. 1-16. Ataskaitose atsakovas nurodydavo jau parduotas prekes ir šių ataskaitų pagrindu buvo išrašytos PVM sąskaitos faktūros, todėl atsakovas negalėjo ieškovui grąžinti tų pačių prekių, kurios įrašytos į ataskaitas.
  3. Nesutinka su atsakovo argumentu dėl skolos mažinimo 19 950 Lt, nes tokią sumą atsakovas (taip teigia) sumokėjo pagal 2009 m. rugpjūčio 25 d. vekselį. Minėtas vekselis išrašytas iki skolos priteisimo iš atsakovo pagrindų atsiradimo. Aplinkybės dėl vekselio nėra susijusios su pareikštu ieškiniu ir jos gali būti tik kitų šalių ginčų pagrindu ir dalyku.
  4. Nesutinka su atsakovu, kad teismas per mažai sumažino delspinigius, t. y. turėjo priteisti 0,02 proc., nes tokios netesybos pripažįstamos teismų praktikoje. Teismas delspinigių dydį sumažino 3 kartus, t. y. nuo 0,3 proc. iki 0,1 proc. Mažindamas netesybas, teismas rėmėsi CK 6.73 straipsnio 2 dalies, 6.258 straipsnio 3 dalies nuostatomis, atsižvelgdamas į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, teisminę praktiką.
  5. Priėmimo-perdavimo aktais Nr. 1-16 buvo grąžintos konsignacinės, t. y. ieškovui nuosavybės teise priklausančios prekės. Teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovas pateikė įrodymus, patvirtinančius atsakovo prievolę sumokėti už parduotas prekes. Atsiskaitymo už prekes faktą turėjo įrodyti atsakovas, tačiau tokių įrodymų nepateikė, todėl už parduotas prekes susidariusi 55 432 Lt skola pagrįstai priteista ieškovui. 2012 m. kovo 5 d. tarpusavio skolų suderinimo aktu atsakovas patvirtino 234 460,96 Lt skolą (konsignacinės ir nekonsignacinės prekės) ieškovui.
  6. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nuo 2011 m. vasario 18 d. iki 2011 m. lapkričio 10 d. priėmimo-perdavimo aktais atsakovas grąžino ieškovui konsignacines prekes, kurios nuosavybės teise priklausė UAB „Romada“. Tai, kad atsakovas negali pagrįsti, kokiu būdu jis nustatė, kurios ieškovui perduotos prekės yra konsignacinės ir kurios nekonsignacinės, patvirtina, jog jo (atsakovo) argumentai yra nelogiški ir nenuoseklūs. Bylos nagrinėjimo metu atsakovas ne kartą keitė poziciją dėl grąžintų prekių kiekio, kainos, paskirstymo. Atsakovas neįrodė, kad priėmimo-perdavimo aktais Nr. 1-16 ieškovui perduotos prekės nuosavybės teise priklausė atsakovui bei kad tarp šalių buvo pirkimo-pardavimo teisniai santykiai.

23IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

24Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

25Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

26Dėl naujų įrodymų pateikimo

27Kartu su apeliaciniu skundu IĮ „Žvejo stotelė“ pateikė pažymas Nr. 07, 08, 015 ir prašė jas prijungti prie bylos. Nurodė, kad šias pažymas teikė ir pirmosios instancijos teismui, tačiau teismas atsisakė jas prijungti.

28CPK 314 straipsnis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi įstatymo nustatytais atvejais apeliacinės instancijos teismui suteikta teisė nepriimti naujų įrodymų ir kartu užtikrinti galimybę sukliudyti proceso šalims piktnaudžiauti procesu. Tuo siekiama skatinti greitesnį bylos išnagrinėjimą. Kita vertus, teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti byloje teisingą sprendimą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui draudimas nėra absoliutus. Teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl kai nustatinėjamas fakto klausimas, gali būti priimami naujai sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2005). Taigi nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai, be to, negali būti vertinama kaip kliūtis teismui įvykdyti teisingumą konkrečioje byloje.

29Apelianto pateiktos pažymos yra susijusios su nagrinėjamu ginču, papildo jo (apelianto) įrodinėjamas aplinkybes, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šias pažymas atsisakė priimti. Teisėjų kolegijos sprendimu, šie dokumentai turi būti prijungiami prie bylos ir vertinami kartu su kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais.

30Faktinės aplinkybės

31Byloje nustatyta, kad ieškovas UAB „Romada“ ir atsakovas IĮ „Žvejo stotelė“ (buvusi I. U. prekybos įmonė) 2009 m. sausio 5 d. sudarė komiso sutartį, pagal kurią ieškovas (komitentas) perduodavo atsakovui (komisionieriui) prekes saugoti su teise parduoti, o atsakovas įsipareigojo pateikti ieškovui ataskaitas apie parduotas prekes, pagal kurias UAB „Romada“ išrašydavo PVM sąskaitas faktūras, o IĮ „Žvejo stotelė“ jas apmokėdavo. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovas išrašydavo ieškovui parduotų prekių ataskaitas, o ieškovas – PVM sąskaitas faktūras. Nuo 2011 m. sausio 25 d. komiso sutartis buvo nutraukta. Po sutarties nutraukimo atsakovas 2011 m. vasario 18 d. – 2011 m. lapkričio 10 d. prekių perdavimo priėmimo aktais, pasirašytais abiejų šalių (išskyrus aktą Nr. 16), grąžinto ieškovui UAB „Romada“ prekių už 369 734,37 Lt (3 t., 21-188, 4 t. 1-171 b. l.).

32Dėl ieškovo UAB „Romada“ ieškinio

33Nagrinėjamoje byloje ginčas tarp šalių kilo dėl skolos dydžio. Ieškovo teigimu, atsakovas neapmokėjo PVM sąskaitų faktūrų, išrašytų už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2011 m. gruodžio mėnesio. Šias sąskaitas faktūras ieškovas suskirstė į dvi dalis: PVM sąskaitas faktūras, kurios buvo išrašytos iš karto atsakovui perduodant prekes (šalių vadinamos nekonsignacinėmis prekėmis 1 t., 24-53 b. l.) ir PVM sąskaitas faktūras, išrašytas gavus atsakovo ataskaitas apie prekių pardavimą (šalių vadinamos konsignacinėmis prekėmis 1 t., 54-200 b. l., 2 t., 4-134 b. l.). Pagal pirmąją PVM sąskaitų faktūrų grupę (už nekonsignacines prekes) ieškovas reikalavo priteisti 55 432 Lt skolą, o pagal antrąją (už konsignacines prekes) – 181 588,46 Lt.

34Pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinį tenkino iš dalies – priteisė 55 432 Lt skolą už nekonsignacines prekes, o 181 588,46 Lt skolą už konsignacines prekes sumažino iki 177 847,88 Lt.

35Apeliantas, nesutikdamas su skundžiamu sprendimu, teigia, jog priteista 55 432 Lt skola turėtų būti mažintina 3 554,90 Lt, o priteista 177 847,88 Lt mažintina iki 110 129,98 Lt. Tokį argumentą grindžia tuo, kad po sutarties nutraukimo prekių perdavimo priėmimo aktais Nr. 1-16 grąžino ieškovui dalį prekių, kurios yra įtrauktos į PVM sąskaitas faktūras, už kurias reikalaujama priteisti skolą, bei tuo, kad dalį skolos sumokėjo pagal 2009 m. rugpjūčio 25 d. vekselį.

36Apeliantas argumentą, jog 55 432 Lt skola (už nekonsignacines prekes) turėtų būti sumažinta, nes yra grąžinęs prekių už 3 554,90 Lt, įrodinėjo abiejų šalių pasirašytais aktais Nr. 1-16, kuriuose išvardytos ieškovui po sutarties nutraukimo grąžintos prekės bei savo paties sudaryta pažyma Nr. 06 (9 t., 142-143 b. l.). Sutikrinus atsakovo pažymoje Nr. 06 bei šalių pasirašytuose aktuose Nr. 1-16 nurodytas prekes, kurios, apelianto teigimu, ieškovui yra grąžintos, su ieškovo apeliantui išrašytomis PVM sąskaitomis faktūromis, už kurias reikalaujama priteisti skolą, yra pastebėti nesutapimai. Pvz.: pažymoje Nr. 06 nurodyta, jog atsakovas aktu Nr. 16 yra grąžinęs ieškovui prekes kodu 000075556173, nors už jas reikalaujama priteisti pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. 6219232 (akto 4 eilutė), tačiau prekės tokiu kodu yra įtrauktos tiek į aktą Nr. 16, kaip grąžintos ieškovui (3 t., 31 b. l.), tiek ir į nurodytą PVM sąskaitą faktūrą, už kurią reikalaujama priteisti skolą (1 t., 37); pažymoje Nr. 06 taip pat nurodyta, kad aktu Nr. 4 ieškovui grąžintos prekės kodu 000000751008, nors už jas reikalaujama priteisti pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. 6218754 (akto 31 eilutė). Prekės tokiu kodu taip pat yra įtrauktos tiek į aktą Nr. 4, kaip grąžintos ieškovui (3 t., 173 b. l.), tiek ir į paminėtą PVM sąskaitą faktūrą, pagal kurią reikalaujama priteisti skolą (1 t., 25 b. l.). Tokių nesutapimų yra ir daugiau. Taigi šiuo atveju lieka neaišku ar prekės, už kurias ieškovas reikalavo priteisti skolą, realiai jam (ieškovui) buvo grąžintos. Pirmosios instancijos teismas šių reikšmingų aplinkybių netyrė ir nevertino, nes paaiškėjus, kad ginčo prekės yra grąžintos, būtų pagrindas skolą mažinti.

37Iš esmės panaši situacija ir dėl priteistos 177 847,88 Lt skolos už prekes pagal PVM sąskaitas faktūras, kurios buvo išrašomos atsakovui pateikus parduotų prekių ataskaitas (už konsignacines prekes). Apeliantas iš esmės sutinka, jog yra skolingas ieškovui, tačiau teismo priteistą sumą (177 847,88 Lt) prašo mažinti, teigdamas, jog dalį prekių (už 47 867,90 Lt), kurios įtrauktos į šios grupės sąskaitas faktūras, taip pat yra grąžinęs. Šias aplinkybes įrodinėjo aktais Nr. 1-16 bei paties sudarytomis pažymomis Nr. 03 ir Nr. 07. Pažymoje Nr. 07 nurodyta, kad atsakovas aktu Nr. 1 (vasario 9 d.) yra grąžinęs ieškovui prekes kodu 000000450123, nors už jas reikalaujama priteisti skolą pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. 6219794 (akto 5 eilutė). Prekės tokiu kodu yra įtrauktos tiek į aktą Nr. 1, kaip grąžintos ieškovui (4 t., 100 b. l.), tiek ir į nurodytą PVM sąskaitą faktūrą, pagal kurią reikalaujama priteisti skolą (1 t., 148 b. l.). Tokių nesutapimų yra ir daugiau. Kita vertus, pažymėtina ir tai, kad aktuose Nr. 1-16 bei ieškovo išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nesutampa prekių, pažymėtų tuo pačiu kodu, kiekis. Byloje nėra pirminių dokumentų, iš kurių būtų galima spręsti dėl atsakovui perduotų prekių ir jų kiekio bei atsakovo parduotas - grąžintas ieškovui prekes. Nesant tokių duomenų, nėra galimybės nustatyti prekių judėjimo (perdavimo - priėmimo, prekių apskaitymo, realizavimo, įplaukų už realizuotas prekes, prekių grąžinimo ir t.t.) ir taip nustatyti atsakovo realią skolą ar jos nebuvimą, o taip pat ir dėl ieškinio ir priešieškinio pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas paminėtų aplinkybių netyrė ir nevertino, nesiaiškino kaip atsakovas apskaitė iš ieškovo gautas realizavimui prekes, kada ir kam jas realizavo ir t.t., nesiūlė šalims pateikti būtinus šiam ginčui išspręsti papildomus dokumentus, nesiėmė priemonių pašalinti akivaizdžius šalių pateiktų rašytinių įrodymų turinio prieštaravimus, ieškinį tenkino, o priešieškinį atmetė visiškai neanalizavęs atsakovo argumentų, susijusių su dalies prekių grąžinimu ir galinčių turėti įtakos reikalaujamos priteisti skolos dydžiui. Teismas taip pat nesprendė dėl galimybės byloje paskirti teismo ekspertizę, siekiant nustatyti, koks gi kiekis prekių ir kokių buvo perduotas atsakovui realizuoti, kiek ir kokių prekių realizuota, grąžinta nerealizuotų ieškovui ir pan. (CPK 177-178, 185 str.).

38CPK 176 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pirmosios instancijos teismo pareiga visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištirti esmines bylos aplinkybes, nustatyti objektyvią tiesą ir priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 259, 263 str.).

39CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato apeliacinės instancijos teismo teisę perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, kai nustatomos šioje teisės normoje nurodytos jos taikymo sąlygos - bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista jos esmė ir kad pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2005; 2008 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2008; 2009 m. balandžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009; 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis, priima civilinėje byloje Nr. 3K-3-545/2011 ir kt.).

40Apeliacijos dalykas – neįsiteisėjęs pirmosios instancijos teismo sprendimas (CPK 301 str. 1 d.), ir, kaip jau minėta, šio proceso metu patikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, nagrinėjant tiek teisės, tiek fakto klausimus, tačiau tai nėra bylos nagrinėjimas iš naujo. Nors apeliacinės instancijos teismas turi teisę ir pareigą išnagrinėti visas bylos faktines ir teisines aplinkybes, ir išspręsti ginčą iš esmės, o CPK normos riboja apeliacinės instancijos teismo teisę grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, tačiau, įvertinus ginčo esmę bei reikšmę ir tai, kad dėl tirtinų faktinių aplinkybių, reikalautinų papildomų įrodymų apimties ir pobūdžio byla turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, teisėjų, spręstino klausimo dėl teismo ekspertizės paskyrimo, kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teisme dėl to nebuvo tinkamo proceso ir tai yra pagrindas konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės (svarbiausių faktinių ir teisinių bylos aplinkybių) ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, todėl yra pagrindas perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 327 str. 1 d. 2 p.).

41Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų viseto bylos nagrinėjimas iš esmės apeliacinės instancijos teisme reikštų jos nagrinėjimą visa apimtimi iš naujo, o ją išsprendus taip būtų suvaržyta šalių teisė į apeliaciją tiek dėl ieškinio, tiek dėl priešieškinio.

42Teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Nutarė

43Kauno apygardos teismas 2013 m. kovo 12 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. I. Ginčo esmė... 3. Ieškovas UAB „Romada“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui IĮ... 4. Nurodė, kad su atsakovu 2009 m. sausio 5 d. sudarė komiso sutartį, pagal... 5. Atsakovas IĮ „Žvejo stotelė“ pateikė priešieškinį, prašydamas... 6. Nurodė, kad priešieškiniu prašomi priteisti 182 970,08 Lt susideda iš: 1)... 7. Dėl 3 554,90 Lt priteisimo... 8. Ieškovas ieškiniu prašo priteisti 55 432 Lt skolą pagal PVM sąskaitas... 9. Dėl 179 415,18 Lt priteisimo... 10. Prekių perdavimo-priėmimo aktais Nr. 1-16 buvo grąžintos ir kitos prekės,... 11. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 12. Kauno apygardos teismas 2013 m. kovo 12 d. sprendimu ieškovo UAB „Romada“... 13. Dėl ieškovo UAB „Romada“ ieškinio... 14. Teismas nustatė, kad tarp šalių buvo sudaryta komiso sutartis, pagal kurią... 15. Teismas priėjo išvadą, kad ieškinys dėl 55 432 Lt skolos ir 29 741,78 Lt... 16. Teismas sutiko su atsakovu, kad reikalavimas dėl 29 741,78 Lt delspinigių... 17. Dėl atsakovo IĮ „Žvejo stotelė“ priešieškinio... 18. Teismas nustatė, kad ieškovas 2011 m. sausio 17 d. išsiuntė pranešimą... 19. Teismas nurodė, kad tiek 2009 m. rugpjūčio 7 d. tarpusavio atsiskaitymų... 20. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 21. Atsakovas IĮ „Žvejo stotelė“ pateikė apeliacinį skundą, prašydamas... 22. Ieškovas UAB „Romada“ pateikė atsiliepimą, prašydamas Kauno apygardos... 23. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 24. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.... 25. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 26. Dėl naujų įrodymų pateikimo... 27. Kartu su apeliaciniu skundu IĮ „Žvejo stotelė“ pateikė pažymas Nr. 07,... 28. CPK 314 straipsnis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako... 29. Apelianto pateiktos pažymos yra susijusios su nagrinėjamu ginču, papildo jo... 30. Faktinės aplinkybės... 31. Byloje nustatyta, kad ieškovas UAB „Romada“ ir atsakovas IĮ „Žvejo... 32. Dėl ieškovo UAB „Romada“ ieškinio... 33. Nagrinėjamoje byloje ginčas tarp šalių kilo dėl skolos dydžio. Ieškovo... 34. Pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinį tenkino iš dalies –... 35. Apeliantas, nesutikdamas su skundžiamu sprendimu, teigia, jog priteista 55 432... 36. Apeliantas argumentą, jog 55 432 Lt skola (už nekonsignacines prekes)... 37. Iš esmės panaši situacija ir dėl priteistos 177 847,88 Lt skolos už prekes... 38. CPK 176 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pirmosios instancijos teismo pareiga... 39. CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato apeliacinės instancijos teismo... 40. Apeliacijos dalykas – neįsiteisėjęs pirmosios instancijos teismo... 41. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju dėl tirtinų aplinkybių... 42. Teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso... 43. Kauno apygardos teismas 2013 m. kovo 12 d. sprendimą panaikinti ir perduoti...