Byla PK-3179-827/2015
Dėl baudžiamosios bylos iškėlimo privataus kaltinimo tvarka T. S. dėl šmeižto pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnio 2 dalį

1Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Inga Štuopienė,

2susipažinusi su Bankroto administravimo ir restruktūrizavimo centro, UAB direktoriaus A. L. pareiškimu dėl baudžiamosios bylos iškėlimo privataus kaltinimo tvarka T. S. dėl šmeižto pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnio 2 dalį ir

Nustatė

3Vilniaus miesto apylinkės teisme 2015-11-17 gautas A. L. pareiškimas dėl baudžiamosios bylos proceso pradėjimo privataus kaltinimo tvarka T. S. pagal BK 154 straipsnio 2 dalį T. S. kaltinant tuo, kad jis paskleidė apie A. L. tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią ją paniekinti ar pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą juo bei apšmeižti jį, pasinaudodamas visuomenės informavimo priemonėmis, o būtent duodamas interviu 2015 m. tiksliai nenustatytu laiku, Vilniuje, internetiniam portalui www.15min.lt, valdomam UAB „15 min“, buveinės adresas Saltoniškių g. 9, Vilniuje, žurnalistui S. M., suvokdamas, kad pateikta informacija bus paskelbta viešai, tyčia nurodė, kad „bankrotą administruojanti įmonė mus tiesiog reketuoja. Mums visais būdais trukdoma įsigyti pastatą ir toliau ten vykdyti darbus, mes susidūrėme su bankroto administratoriumi, kuris užsiima reketu, o teisėja jį palaiko. Kiek žinau, administratorius turi savo investuotoją, kuris susijęs su nusikalstamu pasauliu“, taip paskleidė per visuomenės informavimo priemonę – internetinį portalą www.15min.lt apie UAB „Lietuvos kino studija“ bankroto administravimo paslaugas teikiančios įmonės UAB „Bankroto administravimo ir struktūrizavimo centras“ įgaliotą asmenį A. L. tikrovės neatitinkančią informaciją, kad jis užsiima turto prievartavimu organizuotoje grupėje, t. y. neva padarė sunkų nusikaltimą, numatytą BK 181 straipsnio 3 dalyje, kuri buvo pateikta viešai publikuojant 2015 m. lapkričio 12 d. 09:15 internetiniame puslapyje www.15min.lt (http://www.15min.lt/verslas/naujiena/bendroves/legendine-lietuvos-kino-studija-mirsta-is-to-pasipelne-saujele-isrinktuju-663-540110), tokiu būdu buvo paniekintas ir pažemintas A. L. bei pakirstas pasitikėjimas juo, t. y. T. S. galimai padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 154 straipsnio 2 dalyje.

4Šį kaltinimą pareiškėjas grindžia tuo, kad minėta informacija buvo paskelbta www.15min.lt internetiniame portale. BK 181 straipsnis „Turto prievartavimas“ nurodo, kad tas, kas prievartavo didelės vertės turtą arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba prievartavo turtą dalyvaudamas organizuotoje grupėje, baudžiamas laisvės atėmimu nuo trejų iki dešimties metų. Tarptautinis žodžių žodynas žodį „reketininkas“ reiškia nusikalstamos gaujos, prievartaujančios turtą smurtu, narys. 2014-11-14 Vilniaus apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje, kurios proceso Nr. 2-55-3-02003-2014-7 UAB „Lietuvos kino studija“ iškelta bankroto byla ir bankroto administratoriumi paskirta UAB „Bankroto administravimo ir restruktūrizavimo centras“. Iš įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos internetinės svetainės viešai skelbiamų duomenų matyti, kad UAB „Lietuvos kino studija“ bankrotą administruoja įmonė UAB „Bankroto administravimo ir restruktūrizavimo centras“ įgaliotas asmuo A. L.. Šie duomenys, kad UAB „Lietuvos kino studijos“ bankrotą administruoja A. L., matyti ir kitose viešai paskelbtose teismo nutartyse. Nurodytoje www.15min.lt publikacijoje A. L. tiesiogiai įvardijamas kaip UAB „Lietuvos kino studija“ bankroto administratorius. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001-10-17 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-988/2001 yra išaiškinta, kad žodžio „reketininkas“ vartojimas vertinant asmens elgesį tolygus teiginiui, jog asmuo naudoja nusikaltėlių metodus, t. y. kad jo veiksmai faktiškai yra nusikaltėliški. Įvertinus visa tai, pareiškėjas mano, kad išvardinti duomenys pagrindžia T. S. kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 straipsnio 2 dalyje padarymo.

5Privataus kaltinimo procesą atsisakytina pradėti (4121 straipsnio 1 dalis)ir skundas su medžiaga grąžintinas jį padavusiam asmeniui.

6Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 4121 straipsnio 1 dalis nustato, kad teisėjas, gavęs nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą, atsisako pradėti privataus kaltinimo bylų procesą, jeigu skunde ar pareiškime nurodyti faktai apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės.

7Iš pareiškimo matyti, kad pareiškėjas kaltina T. S. tuo, kad šis paskleidė apie pareiškėją A. L. tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti jį, arba pakirsti pasitikėjimą juo, paskleisdamas šią informaciją per visuomenės informavimo priemonę, kad neva šis padarė sunkų nusikaltimą, numatytą BK 181 straipsnio 3 dalyje, t. y. T. S. duodamas interviu internetinio portalo www.15min.lt žurnalistui, suvokdamas, kad informacija bus paskleista viešai, tyčia nurodė, kad „bankrotą administruojanti įmonė mus tiesiog reketuoja. Mums visais būdais trukdoma įsigyti pastatą ir toliau ten vykdyti darbus, mes susidūrėme su bankroto administratoriumi, kuris užsiima reketu, o teisėja jį palaiko. Kiek žinau, administratorius turi savo investuotoją, kuris susijęs su nusikalstamu pasauliu“. Paskelbtame internetinio portalo tekste taip pat yra įvardintas UAB „Lietuvos kino studijos“ administratorius A. L.“.

8Vertinant A. L. skundą ir jame nurodytas aplinkybes matyti, kad yra aiškio BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytos aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas. BK 154 straipsnio 2 dalis numato atsakomybę asmeniui, kuris paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, neva jis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą arba šmeižė asmenį (paskleidė apie jį tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti apsitekėjimą juo) per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje. BK 154 straipsnis yra baudžiamojo kodekso XXII skyriuje, kuris saugo nuo pavojingų kėsinimųsi asmens garbę ir orumą, tačiau asmens garbę ir orumą taip pat gina Lietuvos respublikos civilinio kodekso 2.24 straipsnis, kuriame nurodyta, kad asmuo turi teisę reikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės, taip pat atlyginti tokių duomenų paskleidimu jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Tiek baudžiamiesiems, tiek civiliniams įstatymams nustatant atsakomybę už iš esmės tokius pat veiksmus atsiranda baudžiamųjų ir civilinių teisės normų konkurencija. Svarbu ir tai, kad įstatymas nenustato jokių aiškių kriterijų, leidžiančių spręsti, kokiais atvejais asmens garbė ir orumas turi būti ginami baudžiamosios teisės priemonėmis, o kokiais turi būti ginami civilinės teisės priemonėmis, tačiau tai nereiškia, kad šis klausimas yra paliktas spręsti tik skundą paduodančio asmens valiai. Teismas, vadovaudamasis BPK 4121 straipsnio 1 dalimi, skundo priėmimo stadijoje turi atlikti dalinę pateiktų faktų analizę ir spręsti, ar skunde nurodytuose faktuose apie nusikalstamą veiką nėra aiškių BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių. BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas nurodo, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, jeigu nepadaryta veika, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. BK 11 straipsnio 1 dalis nustato, kad nusikaltimas yra pavojinga ir baudžiamajame kodekse uždrausta veika, už kurią numatyta laisvės atėmimo bausmė. Teisinė atsakomybė yra numatoma tik už tokias veikas, kurios daro žalą visuomenėje svarbioms vertybėms, o baudžiamoji atsakomybė yra numatoma tik už tokias veikas, kurios yra pavojingos, t. y. toms vertybėms ne bet kokią žalą, o didelę žalą, ir tam, jog būtų apgintos šios vertybės, yra būtina taikyti baudžiamąją atsakomybę. Vertinant, ar veika yra nusikaltimas, ar kitoks teisinis deliktas, būtina įvertinti šios veikos pavojingumą. Taigi, teismas turi įvertinti, ar skunde pateikti teiginiai, įvardijami kaip šmeižiantys asmenį, yra tiek pavojingi, kad juos reikėtų vertinti baudžiamosios teisės kontekste.

9Konstitucinio teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimuose yra išaiškinta, kad „siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę, todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti, kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.)“. Kasacinio teismo praktikoje taip pat ne kartą pabrėžta, kad ne bet kokia neteisėta veika turi būti vertinama kaip nusikalstama, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė (ultima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti (kasacinės nutartys 2K-P-267/2011, 2K-396/2009, 2K-526/2009, 2K-262/2011). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuostatos, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti teisinių valstybių jurisprudencijoje, reiškia tai, kad negalimas toks teismų praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-P-267/2011, 2K-P-183/2012, 2K-7-251/2013, 2K-7-262/2013).

10Įvertinus šiame skunde nurodytus teiginius, pareiškėjo įvertintus kaip neatitinkančius tikrovės ir galinčius jį paniekinti ar pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą juo, teismas mano, kad jie nesiekia tokio pavojingumo lygio, koks yra reikalaujamas nusikalstamoms veikoms. Tiek iš skundo, tiek iš prie jo pridėtos publikacijos internetiniame portale matyti, kad pareiškime nurodytais kaip šmeižikiškais teiginiais bankrotą administruojanti įmonė apibūdinama gana abstrakčiai teigiant, kad bankrotą administruojanti įmonė tiesiog reketuoja, trukdo įsigyti pastatą, bankroto administratorius užsiima reketu, turi savo investuotoją, kuris susijęs su nusikalstamu pasauliu. Pareiškime formuluojamame kaltinime pats pareiškėjas teismo nuomone ne visai pagrįstai konkretizuoja šiuos teiginius, papildomai nurodydamas ir tokias aplinkybes, kurių nėra nurodyta publikacijoje parašytuose teiginiuose, tačiau kurie dirbtinai kvalifikuoja šmeižimą, t. y. nurodoma, kad publikacijoje teigiama, kad bankroto administratorius užsiima turto prievartavimu organizuotojo grupėje, kuris atitinka itin kvalifikuotą turto prievartavimo sudėtį, numatytą BK 181 straipsnio 3 dalyje, ir kuri yra sunkus nusikaltimas. Be to, nepaisant to, kad publikacijos tekste bankroto administratoriumi yra įvardintas A. L., tačiau iš T. S. priskirtų publikacijoje aprašytų žodžių, kuriuos pareiškėjas vertina kaip šmeižikiškus, matyti, kad juose yra įvardijamas ne A. L., bet bankrotą administruojanti įmonė. Prie pareiškimo pridėtose teismo nutartyse taip pat nurodoma, kad UAB „Lietuvos kino studija“ bankroto administratoriumi paskiriama UAB „Bankroto administravimo ir restruktūrizavimo centras“, o ne jo įgaliotas atstovas A. L.. A. L. yra bankroto administratoriaus UAB „Bankroto administravimo ir restruktūrizavimo centras“ įgaliotas atstovas, tačiau jis veikia ne vienasmeniškai, bet bankroto administratoriaus vardu, todėl nėra aišku, kodėl būtent pareiškėjas tapatina save su jo nurodomuose kaip šmeižikiškuose teiginiuose įvardijamu bankroto administratoriumi, jeigu juose teigiama, kad būtent bankrotą administruojanti įmonė tiesiog reketuoja, o ne A. L.. Nepaisant to, įvertinus gana bendrą teiginių apie reketavimą pobūdį teismas mano, kad šie galimai neatitinkantys tikrovės teiginiai, galimai galintys paniekinti ir pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą asmeniu, nėra tokie pavojingi, kad tokios informacijos paskleidimą reikėtų vertinti kaip veiką, turinčią kaip nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 straipsnio 2 dalyje, požymių.

11Be to, šiuo atveju pareiškėjas gali pasiekti tų pačių rezultatų pasinaudojęs civilinės teisės priemonėmis. CK 2.24 straipsnis numato, kad civilinės teisės taikymo rezultatas gali būti paskleistų duomenų, žeminančių asmens garbę ir orumą, ir neatitinkančių tikrovės paneigimas, taip pat turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas. Civiliniame procese asmuo gali reikalauti paneigti paskleistus tikrovės neatitinkančius duomenis, baudžiamasis procesas tokio paneigimo galimybės nenumato. Kita vertus baudžiamosios teisės taikymo rezultatas yra bausmės paskyrimas asmeniui, ko nenumato civilinė teisė. Teismui pateiktame skunde nėra nurodyti jokie motyvai, kodėl garbės ir orumo negalima apginti civilinės teisės priemonėmis, o reikėtų asmeniui taikyti baudžiamąją atsakomybę ir paskirti bausmę.

12Atsižvelgiant į nutartyje išdėstytus argumentus teismas daro išvadą, kad pareiškėjo nurodytais kaip T. S. padarytais veiksmais, nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 154 straipsnio 2 dalyje, požymių ir dėl to privataus kaltinimo baudžiamasis procesas negali būti pradėtas.

13Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis BPK 4121 straipsniu bei BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

14Atsisakyti padėti privataus kaltinimo bylų procesą pagal A. L. 2015-11-17 teisme gautą pareiškimą ir skundą su medžiaga grąžinti skundą padavusiam asmeniui.

15Nutartis per septynias dienas nuo gavimo dienos gali būti skundžiama Vilniaus apygardos teismui skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Ryšiai