Byla 1A-428-628-2014

1Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Sigitos Bieliauskienės, teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Artūro Pažarskio, sekretoriaujant Dariui Kamandieriui, dalyvaujant prokurorei E. J., nuteistojo M. K. gynėjui advokatui R. R., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. K. gynėjo advokato R. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 14 d. nuosprendžio, kuriuo M. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 str. 1 d. ir nuteistas 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimu, įpareigojant jį atsiprašyti nukentėjusiojo I. C., per bausmės laiką nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu, neatlygintinai išdirbti 50 valandų sveikatos priežiūros globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

2Tuo pačiu nuosprendžiu M. K. pagal BK 284 str. 1 d. išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

3Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys patenkintas, iš M. K. Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai priteisiant 1900,31 litų žalos atlyginimui.

4Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus civilinis ieškinys patenkintas, iš M. K. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus naudai priteisiant 1644,43 litų žalos atlyginimui.

5Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Nustatė

6M. K. nuteistas už tai, kad jis nesunkiai sutrikdė žmogaus sveikatą, o būtent: jis, 2013 m. sausio 1 d., apie 10 val. 30 min., viešoje vietoje – kavinėje „Grigo Vila“, esančioje Vilniuje, Grigiškėse, Vilniaus g. 2A, žodinio konflikto su I. C. metu, tyčia sudavė jam du smūgius kumščiu į veidą, tuo padarydamas nukentėjusiajam I. C. nesunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį odos nubrozdinimu nosies nugarėlėje, kraujosruva akių vokuose, apatinio žandikaulio lūžiu. Tokiais savo veiksmais M. K. padarė nusikaltimą, numatytą BK 138 str. 1 d.

7Apeliaciniu skundu nuteistojo M. K. gynėjas advokatas R. R. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 14 d. nuosprendį ir priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismui vertinant, ar nėra pagrindo M. K. atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį, perkvalifikuoti jam inkriminuotą nusikalstamą veiką iš BK 138 str. 1 d. į BK 139 str. 1 d.

8Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo nuteistojo parodymais, nurodant, kad M. K. parodymų prieštaravimai, kuriuos nustatė apylinkės teismas, nebuvo esminiai ir nesuponavo prielaidų teigti, kad jo parodymai dėl šių priežasčių buvo nereikšmingi. M. K. sukeltas sužalojimas nukentėjusiajam, kaip nurodė apylinkės teismas, įvyko tarpusavio muštynių metu, kurios kilo tiek nuteistajam, tiek nukentėjusiajam apsvaigus nuo alkoholio. Atsižvelgiant į tai, bei įvertinant faktą, kad bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme vyko po daugiau nei metų nuo nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, natūralu, jog įvykio aplinkybių M. K. negalėjo prisiminti. Tas pats pasakytina ir apie nukentėjusiojo parodymus. Be to, nepagrįstas ir apylinkės teismo vertinimas, esą nukentėjusysis būtų siekęs palengvinti M. K. poziciją, kadangi nukentėjusysis ir nuteistasis galėjo susitaikyti ir tokiu būdu jo padėtis procese pagerėtų labiau nei nukentėjusiajam keičiant parodymus, tačiau konsensuso pasiekta nebuvo, todėl neaišku, kodėl teismas vertino, jog nukentėjusysis būtų siekęs kažkokiu būdu pagerinti nuteistojo poziciją. Pirmosios instancijos teismui taip pat atrodė nepagrįstas nukentėjusiojo teiginys, esą jis įvykio neprisiminė, o įvykio aplinkybes sužinojo iš kitų asmenų pasakojimų. Tačiau toks teismo vertinimas paneigiamas paties teismo nurodytomis aplinkybėmis - pvz. teismas pažymėjo, jog liudininko A. S. ir nukentėjusiojo parodymų detalės sutampa, kaip liudininke apklausta buvo ir nukentėjusiojo žmona, kuri taip pat pakankamai išsamiai galėjo pakomentuoti 2013-01-01 d. ryto įvykių eigą.

9Be to, apylinkės teismas neįvertino, jog nukentėjusiojo parodymai ir ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nuoseklūs. I. C., nukentėjusysis, teikdamas policijai protokolą-pareiškimą (b. l. 8) nenurodė jokių konkrečių detalių kaip jam buvo sužalota sveikata. Vėliau, 2013-01-08 d. apklausos metu nukentėjusysis nurodė, jog konflikto metu pats pirmas smogė M. K., tačiau taip pat įvykio nedetalizavo (b. l. 9-10). Dar po keturių mėnesių, 2013-05-16 d. vykusios apklausos metu, nukentėjusysis turėjo progą papildyti savo parodymus, tačiau nurodė, jog 2013-01-08 d. protokolo neturi kuo papildyti (b. l. 11-12). 2013-10-18 d. apklausos metu nukentėjusysis dar kartą patvirtino pirmas panaudojęs fizinę jėgą prieš M. K. ir nurodė, jog įvykio aplinkybių nelabai prisimena (b. l. 13-14). Atsižvelgiant į tai, jog nukentėjusiojo pozicija buvo nenuosekli nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, bei įvertinant, jog apklausų metu nukentėjusysis negalėjo tiksliai nurodyti reikšmingų faktinių aplinkybių, taip pat į tai, jog ikiteisminio tyrimo eigoje aplinkybes jis tik papildydavo naujomis, nėra pagrindo vertinti, kad nukentėjusiojo teiginių, jog jis susižinojo apie įvykio aplinkybes iš kitų asmenų, kaip nepagrįstų. Veikiau priešingai, matoma, jog tarp ikiteisminio tyrimo metu vykusių apklausų egzistavo dideli laiko tarpai. Atsižvelgiant į įvykio aplinkybes, vargu ar nukentėjusysis pats, be niekieno pasakojimų, laikui bėgant būtų prisiminęs vis daugiau ir daugiau smulkių detalių susijusių su šiuo įvykiu ir pan.

10Teismas vertindamas liudininkų, nukentėjusiojo ir kaltinamojo parodymus atkreipė dėmesį ir akcentavo tik egzistuojančius neatitikimus ir skirtumus tarp nurodomų aplinkybių, tačiau objektyviai neįvertino sutapimų, vyravusių visuose parodymuose. Tiksliau, teismas neįvertino reikšmingos aplinkybės, jog nukentėjusysis ir nuteistasis abu nurodė ir niekas neneigė, jog nukentėjusysis pirmasis inicijavo konfliktą, t.y. smogė nuteistajam. Tuo tarpu nuteistasis nukentėjusiajam sudavė tik vienu atsakomuoju smūgiu daugiau.

11Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nuteisė M. K. pagal BK 138 str. 1 d., tuo tarpu jo veiksmai, atsižvelgiant į jų pobūdį, galėtų būti kvalifikuojami tik pagal BK 139 str. 1 d., kadangi, priešingai nei nurodė apylinkės teismas, nuteistasis neveikė tiesiogine tyčia, o jo kaltės forma galėtų būti vertinama nebent kaip neatsargi. Nors visos kaltės formos, visų pirma išreiškia asmens, padariusio pavojingą veiką, psichinį santykį su padaryta pavojinga veika, tačiau šio psichinio santykio pobūdis iš esmės apsprendžia asmens rūšinį pavojingumą, bei nulemia tinkamą nusikalstamos veikos kvalifikavimą. Nustatinėjant asmens kaltės formą vertintini intelektualinis ir valinis kaltės momentai. Šiuo atveju, atsižvelgiant į objektyvias aplinkybes nurodytas nuteistojo, nukentėjusiojo ir liudininkų parodymuose, matoma, jog M. K. sudavė smūgius nukentėjusiajam konflikto metu, kuris kilo nukentėjusiajam sudavus smūgį nuteistajam. M. K. veiksmai buvo atsakomojo pobūdžio, jo valia veikti buvo eventuali, būdinga neatsargumo situacijoms, bet ne tyčios atvejais.

12Atkreipiamas apygardos teismo dėmesys ir į tai, kad skundžiamame nuosprendyje nurodyta, jog M. K. suprato, jog jo smūgiai gali sužaloti asmenį tokiu būdu, kokiu kilo padariniai, tačiau nepateikė objektyvių tokio vertinimo kriterijų. Tuo tarpu kaltė, kaip subjektyvi kategorija, turi būti nustatinėjama atsižvelgiant į konkretaus asmens asmenines savybes ir asmens aplinkybių suvokimas turi būti vertinamas ne kaip toks, bet kaip konkretaus individo konkretus gebėjimas suvokti savo veiksmų esmę konkrečiomis aplinkybėmis. Šiame kontekste teismas, nustatydamas nuteistojo kaltės formą, neatsižvelgė į tai, jog tiek M. K., tiek nukentėjusysis buvo vartoję alkoholio, o tai objektyviai galėjo paveikti nuteistojo aplinkos vertinimą. Be to, atsižvelgiant į tai, jog jo elgesys buvo išprovokuotas nukentėjusiojo smurtinių veiksmų, nuteistojo smūgiai buvo suduoti tiesioginio, artimo fizinio kontakto metu, smūgiai buvo atsakomieji, spręstina, jog M. K. negalėjo esant tokioms aplinkybėms adekvačiai vertinti savo veiksmų turinio, todėl pirmosios instancijos teismas neteisingai kvalifikavo M. K. kaltės formą. Be kita ko, skundžiamame nuosprendyje vertinant nuteistojo subjektyvųjį kaltės kriterijų, kaip galimai reikšmingą aplinkos vertinimui aplinkybę, nurodoma, jog nuteistasis užsiiminėja lengvuoju kultūrizmu (fitnesu), tačiau pastebėtina, jog jis nėra profesionalus sportininkas, o lengvasis kultūrizmas (mankštinimasis su treniruokliais) yra sveikos gyvensenos dalis. Nesuprantama, kokiu būdu užsiminėjimas lengvuoju kultūrizmu ir/ar sveika gyvensena gali paveikti asmens subjektyvųjį aplinkos suvokimą ir vertinimą, bei tokiu būdu lemti asmens kaltės formą ar turinį.

13Apeliaciniu skundu, be viso ko, keliamas ir M. K. veiksmuose buvusios būtinosios ginties klausimas, nurodant, kad nukentėjusysis pats pripažino, o liudininkas ir nuteistasis tik patvirtino, jog nukentėjusysis pirmas sudavė smūgį į galvos sritį M. K.. Atsižvelgiant į nukentėjusiojo asmenines savybes, t.y. į tai, jog nukentėjusysis yra fiziškai pajėgus, darbingas, ne vieną kartą teistas asmuo, nuteistasis pagrįstai galėjo įvertinti nukentėjusiojo smurtinius veiksmus kaip puolimą. Būtinoji gintis gali būti naudojama tik nuo realaus kėsinimosi, tuo tarpu gynyba nuo įsivaizduojamo kėsinimosi vadinama tariamąja gintimi. Šiuo atveju byloje įrodyta, kad nukentėjusysis atliko smurtinį į M. K. sveikatos ir kūno vientisumą nukreiptą veiksmą - t.y. smogė jam į galvą, taigi teigtina, jog kėsinimasis į jo sveikatą buvo ne tariamas ar įsivaizduojamas, tačiau pasireiškė realiais smurtiniais veiksmais. Kėsinimosi akivaizdumas yra trečioji būtinosios ginties teisėtumo sąlyga. Akivaizdžiu pripažįstamas pradėtas kėsinimasis arba tiesioginė, nors dar neįgyvendinta grėsmė besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Kaip ikiteisminio tyrimo ir teismo posėdžio metu nurodė M. K. ir pats nukentėjusysis, smūgis nuteistajam į galvos sritį buvo suduotas jam stovint nugara į M. K., pastarasis nerodė agresijos nukentėjusiojo atžvilgiu, jo smūgiui neprovokavo ir net nebuvo pasiruošęs puolimui, nes priešingu atveju, vargu ar nukentėjusiojo smūgiavimo metu M. K. būtų stovėjęs atsukęs jam nugarą ir taip sudarydamas patogias sąlygas pavojingam puolimui.

14Teismo posėdyje nuteistojo M. K. gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras – atmesti.

15Nuteistojo M. K. gynėjo advokato R. R. apeliacinis skundas atmestinas.

16Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai M. K. pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 str. 1 d. Jo veiksmų teisinė kvalifikacija yra tinkama, atitinka BK 138 str. 1 d. įtvirtintus nusikalstamos veikos požymius, teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes, o baudžiamasis įstatymas nuteistojo atžvilgiu pritaikytas tinkamai. Tai, kad M. K. gynėjas nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, savaip interpretuodamas byloje surinktus įrodymus, savotiškai juos vertindamas, nėra pagrindas tenkinti apeliacinio skundo jame nurodytais motyvais

17BPK 305 str. 1 d. 2 p. įpareigoja teismą savo išvadas grįsti tais įrodymais, kurie įvertinti vadovaujantis BPK 20 str. 5 d. nustatyta tvarka. Ši įstatymo norma nustato, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisėjų kolegija nemato teisinio pagrindo abejoti tuo, kad įrodymus vertinusio pirmos instancijos teismo vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Sprendžiant M. K. kaltės klausimą, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą. M. K. kaltė grindžiama teisme ištirtais ir nuosprendyje aptartais bylos duomenimis. Šie faktiniai duomenys, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Teismas, nuosprendį pagrindė teismo posėdžio metu ištirtais įrodymais, juos pagrįstai ir teisėtai įvertino bendrame bylos duomenų kontekste, todėl nuosprendį naikinti skunde nurodytais motyvais nėra objektyvaus pagrindo.

18Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, o teisėjų kolegija, įvertinusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintus įrodymus, neturi pagrindo abejoti, kad M. K. žodinio konflikto su I. C. metu, tyčia sudavė jam du smūgius kumščiu į veidą, tuo padarydamas nukentėjusiajam I. C. nesunkų sveikatos sutrikdymą. Tai patvirtina ne tik pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustų nukentėjusiojo, liudytojų bei paties nuteistojo parodymai, bet ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus 2013 m. sausio 14 d. specialisto išvada Nr. G 86/13(01), kurioje konstatuota, kad I. C. padarytas odos nubrozdinimas nosies nugarėlėje, kraujosruvos akių vokuose, apatinio žandikaulio lūžis, galimai įvykio aplinkybėse nurodytu laiku (2013 m. sausio 1 d.), paveikus kietais bukais daiktais, kas visumoje vertintina nesunkiu sveikatos sutrikdymu.

19Nors apeliaciniu skundu ir neginčijama nuteistojo M. K. kaltė sudavus du smūgius I. C. į veido sritį, tačiau nurodoma, kad tokius nuteistojo veiksmus įtakojo paties nukentėjusiojo neteisėti veiksmai nuteistojo atžvilgiu – smūgis į pakaušį. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį M. K. atžvilgiu nepagrįstai nevertino šios aplinkybės, neanalizuodamas galimos būtinosios ginties klausimo.

20M. K., apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, paaiškino, kad minėtą dieną I. trenkė kumščiu jam (M. K.) į kaktą. Jis, besigindamas truputį užkabino iš dešinės Igorį, jie abu susikabino. Jis (M. K.) matė, kad I. nerimsta, todėl besigindamas dar kartą trenkė. Jis krito, prarado sąmonę, pagulėjo, atsistojo, vėl prisėdo prie stalo, pradėjo atsiprašinėti. Dar pabuvo iki kokios 12 valandos, tada išvažiavo. I. jam (M. K.) trenkė kumščiu į kaktą, dešinę pusę, smūgis nebuvo stiprus, nes jis nenukrito. Nuo I. smūgio jam (M. K.) buvo nubrozdinta kakta, tačiau dėl to į medicinos įstaigą jis nesikreipė. Konflikto metu jam buvo suplėšyti marškiniai (b. l. 136-137).

21Kaip matyti iš nukentėjusiojo I. C. parodymų, duotų jį apklausiant pirmosios instancijos teisme, jis neprisimena, kaip prasidėjo konfliktas, tik prisimena kaip atsibudo namuose. Apie tai, kas buvo, sužinojo iš liudytojų pasakojimų. Apie konfliktą ir apie tai, kokiomis aplinkybėmis jam buvo padarytas sužalojimas, negalėjo paaiškinti. Ikiteisminio tyrimo metu tyrėjai paaiškino, kad jis sudavė M., o M. sudavė jam, tyrėjai pasakojo maždaug kaip ką prisiminė. Nurodė, kad tyrėjai pasakojo, jog atsistojo nuo stalo, sudavė M. į pakaušį, su ranka, kumščiu, kuria kumščio vieta – neprisimena. Tada M. atsistojo ir trenkė jam (I. C.).

22Analizuojant šiuos nukentėjusiojo parodymus matyti, kad asmuo aplinkybių, kuriomis jis buvo sužalotas, neprisimena, teigdamas, kad apie įvykį jis sužinojo iš kitų asmenų pasakojimų. Dėl šios aplinkybės, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, buvo pagarsinti I. C. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, 2013 m. spalio 18 d. apklausos metu nukentėjusysis paaiškino, kad Naujųjų metų išvakarėse su draugais jis šventė Naujuosius. Visi vartojo alkoholį. Po to, jis (I. C.) nuėjo miegoti į antrąjį vilos aukštą. To tiksliai neprisimena, tačiau ryte jis pabudo būtent antrajame vilos aukšte. Pabudęs, jis leidosi laiptais į pirmąjį aukštą – į salę. Salėje prie stalo sėdėjo M. K. ir dar vienas vaikinas, vardu Artūras, kuris taip pat buvo iš jo draugų rato. Visi trys išgėrė, kalbėjosi. M. pradėjo domėtis apie jo (I. C.) praeitį, tariamą teistumą ir pan. Jam (I. C.) apie tai kalbėti buvo nemalonu, todėl jis atsistojo ir pasakė, kad pastarasis jam kalbėtų į nugarą ir norėjo išeiti iš salė, bet M. jam pasakė, kad jis (I. C.) kalbėtų pačiam jam į nugarą. Tada jis (I. C.) vieną kartą dešinės rankos kumščiu bandė suduoti M. į galvos sritį, bet neatsimena, ar pataikė, ar ne. Tuo metu M. sėdėjo ir buvo nusisukęs nugara į jį (I. C.). Ar Artūras tuo metu buvo prie stalo, neatsimena. Po to, M. puolė jį ir kumščiais sudavė jam smūgius į galvos sritį, tiksliau į nosį ir barzdą, po ko, jis (I. C.) nukrito, kas buvo po to, nepamena. Dėl šio įvykio jis (I. C.) su pareiškimu kreipėsi į policiją (b. l. 13-14). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pagarsinus šiuos I. C. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, nukentėjusysis patvirtino, kad jie yra teisingi.

23Vertinant tiek nuteistojo, tiek nukentėjusiojo parodymus pastebėtina, kad I. C. neneigia savo kaltės sudavus smūgį M. K., nurodydamas, jog sudavė nuteistajam į pakaušį. Šią aplinkybę bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtino ir liudytojas A. S., tačiau pažymėtina, kad, kaip nurodė pats nuteistasis, I. C. jam suduotas smūgis nebuvo stiprus, nors jis dėl suduoto smūgio ir jautė nedidelį skausmą, tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, į medicinos darbuotojus bei policijos pareigūnus dėl šio fakto nesikreipė. Tuo tarpu vertinant nuteistojo reakciją į jam suduotą smūgį, spręstina, kad ji nebuvo adekvati, proporcinga I. C. veiksmams, nes, kaip nustatyta minėtoje specialisto išvadoje, nukentėjusiajam buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, pasireiškęs odos nubrozdinimu nosies nugarėlėje, kraujosruva akių vokuose bei žandikaulio lūžiu. Šios dvi sužalojimų lokalizacijos veide skirtingose vietose, kas neabejotinai patvirtina, kad nukentėjusiajam buvo suduoti ne mažiau kaip du smūgiai ir jie buvo pakankamai stiprūs.

24Apeliaciniame skunde analizuojant nukentėjusiojo parodymus, akcentuojama, kad jie nebuvo tikslūs, teigiant, kad nors ikiteisminio tyrimo metu I. C. aiškiai išdėstė nagrinėjamo įvykio aplinkybes, tačiau iš jo parodymų, duotų pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, matyti, kad įvykio aplinkybes jis nurodė sužinojęs iš kitų liudytojų, pats įvykio jis neprisimena, todėl pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį M. K. atžvilgiu, apelianto vertinimu, nepagrįstai rėmėsi tokiais dviprasmiškais nukentėjusiojo parodymais.

25Teisėjų kolegija, atsakydama į tokius apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad 2013 m. spalio 18 d. apklausos metu I. C. išsamiai paaiškino nagrinėjamo įvykio aplinkybes, nurodė, kad tarp jo ir nuteistojo M. K. kilus žodiniam konfliktui, pastarasis smogė jam kelis smūgius į veido sritį, dėl ko I. C. buvo nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pagarsinus šiuos nukentėjusiojo parodymus, jis patvirtino, kad jie yra teisingi. Analogiškas aplinkybes, nedetalizuojant paties įvykio, nukentėjusysis buvo nurodęs ir 2013 m. sausio 8 d. protokole – pareiškime (b. l. 8) bei pirminės apklausos metu 2013 m. sausio 8 d. (b. l. 9-10), kas paneigia apeliacinio skundo argumentą, jog I. C. parodymai ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nuoseklūs. Analizuojant nukentėjusiojo parodymus, pastebėtina, kad jis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad smūgius, kurių sukelti padariniai vertintini nesunkiu sveikatos sutrikdymu, jam sudavė M. K.. Iš esmės šios aplinkybės neneigė ir pats nuteistasis. Akcentuotina ir tai, kad nuoseklius ir neprieštaringus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus nukentėjusysis pakeitė tik apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, nurodydamas, kad konflikto tarp jo ir M. K. aplinkybių jis neprisimena, ikiteisminio tyrimo metu papasakojo tik tai, ką sužinojo iš kitų liudytojų pasakojimų. Tačiau šios nukentėjusiojo nurodytos aplinkybės bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nepasitvirtino.

26Byloje nustatyta, kad salė, kurioje įvyko nukentėjusiojo ir nuteistojo konfliktas, be pastarųjų buvo tik liudytojas A. S., kuris, apklausiamas teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad rytą atsikėlęs apie 10 val. nusileido žemyn. Prie stalo sėdėjo M. ir I.. Tarp I. ir Marato prasidėjo pokalbis dėl grandinėlės, jis (A. S.) į pokalbį nesikišo. M. atsistojo išgerti ar įsipilti išgerti ir pasakė Igoriui kalbėti su jo nugara. I. užsimojęs iš nugaros trenkė jam, pataikė berods į kaktos sritį, buvo įdrėksta viršuje. M. atsisukęs du ar tris smūgius sudavė Igoriui, nuo ko jis nukrito. Jis (A. S.) ir M. priėjo prie I., pakėlė jį ir nuėjo į prausyklą, nes iš lūpos bėgo kraujas, berods dar iš antakio. I. kalbėjo, atsiprašė Marato (b. l. 143-145). Tokiai įvykių sekai neprieštarauja ir 2013 m. spalio 18 d. nukentėjusiojo I. C. apklausos protokole užfiksuotos nagrinėjamo įvykio aplinkybės.

27Netikėti šio liudytojo parodymais teisėjų kolegija neturi pagrindo. Byloje nenustatytas jo suinteresuotumas bylos baigtimi, šios aplinkybės neįžvelgia ir apeliacinės instancijos teismas. Liudytojo parodymai buvo nuoseklūs, neprieštaringi, aiškiai ir nedviprasmiškai nurodant nagrinėjamo įvykio aplinkybes.

28Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teismo posėdžio metu buvo apklausta liudytoja B. Š., kuri paaiškino, kad paties nagrinėjamo įvykio ji nematė, į salę, kurioje įvyko konfliktas tarp nukentėjusiojo ir M. K., ji buvo pakviesta draugų konfliktui jau pasibaigus. Nusileidusi į minėtą salę ji pamatė I. C. visą kruviną. Jai paklausus, kas atsitiko, nukentėjusysis paaiškino, kad tarp jo ir nuteistojo įvyko konfliktas, patvirtino, kad smūgius jam sudavė būtent M. (b. l. 142-143).

29Akcentuotina ir tai, kad remiantis Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus 2013 m. sausio 14 d. specialisto išvada Nr. G 86/13(01), specialistas, analizuodamas pateiktus medicininius dokumentus, nurodė, kad pagal VĮ VUL Žalgirio klinikos epikrizės duomenimis, pacientas traumą patyrė 2013 m. sausio 1 d., buvo sumuštas pažįstamų asmenų (b. l. 17-18).

30Aukščiau aptarti duomenys pirmosios instancijos teismui leido daryti pagrįstą išvadą, kad ikiteisminio tyrimo metu I. C. duoti parodymai, kuriuos jis patvirtino pagarsinus juos teisiamojo posėdžio metu, yra patikimi ir neprieštaraujantys kitiems bylos duomenims. Abejoti tokia pirmosios instancijos teismo išvada apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo.

31Vertinant apeliacinio skundo argumentus dėl galimos būtinosios ginties buvimo nuteistojo veiksmuose, pažymėtina, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Šią teisę asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas (BK 28 str. 1 ir 2 dalys). Taigi, norint taikyti BK 28 str. nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 str. keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-299/2009, 2K-279/210, 2K-316/2012).

32Siekiant nustatyti ar buvo būtinosios ginties požymių, reikia įvertinti konkrečias nagrinėjamos bylos aplinkybes, išsiaiškinti, kokie buvo nukentėjusiojo ir nuteistojo veiksmai konflikto metu, nustatyti, ar nukentėjusiojo veiksmai įvykio metu laikytini akivaizdžiu, realiu ir pavojingu kėsinimusi, įvertinti tokio kėsinimosi pradžios, eigos ir pabaigos momentus, nustatyti smūgių, sukėlusių nukentėjusiojo ir nuteistojo sužalojimus padarymo mechanizmą, jų sudavimo momentą, patikrinti nuteistojo kaltės formą ir rūšį, taip pat padaryti išvadas, ar gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį bei pavojingumą.

33Kaip matyti iš bylos medžiagos, tarp I. C. ir M. K. kilo žodinis konfliktas, kurio metu M. K. sudavė nukentėjusiajam du smūgius į veido sritį, tuo padarydamas jam nesunkų sveikatos sutrikdymą. Tuo tarpu remiantis nuteistojo parodymais, jis nukentėjusiajam sudavė tik po paties I. C. smūgio M. K. į pakaušį, ką patvirtino ir pats nukentėjusysis. Tačiau byloje nėra jokių duomenų leidžiančių teigti, kad nukentėjusiojo veiksmai galėtų būti laikomi nukentėjusiojo akivaizdžiu, realiu ir pavojingu kėsinimusi.

34M. K. galimai padaryti sužalojimai – nubrozdinimas kaktos srityje, nėra patvirtinti jokiais objektyviais bylos duomenimis. Nors nuteistasis ir nurodė, kad nuo I. C. smūgio jis jautė nedidelį skausmą, tačiau dėl šio fakto nei į medicinos darbuotojus, nei į teisėsaugos pareigūnus nesikreipė. Aplinkybę, kad nukentėjusysis sudavė smūgį M. K. į pakaušį, I. C. nurodė tik teisminio bylos nagrinėjimo metu, tuo tarpu apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, jis paaiškino, kad tikrai buvo užsimojęs trenkti M. K., tačiau patvirtinti, jog jis tikrai pataikė, negali. Liudytojas A. S., apklausiamas teisiamojo posėdžio metu taip pat patvirtino apie I. C. neteisėtais veiksmais padarytus sužalojimus M. K. atžvilgiu, tačiau apie tai, kad M. K. buvo nubrozdinta kakta apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu jis neužsiminė. Vertinant šių aplinkybių visumą, daryti neabejotiną išvadą apie tai, kad M. K. tikrai buvo suduotas smūgis, nėra galimybės. Be to, net ir tikint nuteistojo versija, kad nukentėjusysis jį užpuolė, nuteistajam galimai padarytų sužalojimų – nubrozdinimo kaktos srityje, pobūdis ir sunkumas rodo, kad toks galimai įvykęs puolimas nekėlė nuteistajam realaus pavojaus, kas suponuoja pagrįstą išvadą, kad nuteistasis šiuo atveju smurtą naudojo ne gynybos, o puolimo tikslais. Šiame kontekste sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nuteistojo veiksmus vertinti kaip būtinąją gintį.

35Analizuojant apeliacinio skundo argumentus, kad nuteistojo M. K. veiksmai, atsižvelgiant į jo kaltės formą, turėtų būti kvalifikuojami ne pagal BK 138 str. 1 d., kaip tyčinis nesunkus sveikatos sutrikdymas, o pagal BK 139 str. 1 d. – kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl neatsargumo, pažymėtina, kad veika pripažintina padaryta dėl neatsargumo, kai asmuo numatė, kad jo veikimas arba neveikimas gali sukelti pavojingus padarinius, bet lengvabūdiškai tikėjosi, kad jų bus išvengta, arba kai nenumatė, kad jo veikimas arba neveikimas gali sukelti pavojingus padarinius, nors galėjo ir turėjo numatyti, kad jie atsiras. Tuo tarpu nusikalstama veika laikytina padaryta tyčia, kai asmuo suvokia savo veikos pavojingumą, numato šios veikos pavojingus padarinius ir tų padarinių siekia arba sąmoningai leidžia jiems atsirasti. Baudžiamasis įstatymas išskiria dvi tyčios rūšis – tiesioginę ir netiesioginę. Pagal BK 15 str. 2 d. 1 p., 2 p., nusikaltimas yra padarytas tiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti arba jei asmuo, darydamas nusikalstamą veiką suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai ir jų norėjo. Netiesioginės tyčios sąvoka yra įtvirtinta BK 15 str. 3 d., remiantis kuria, nusikaltimas laikytinas padarytu netiesiogine tyčia, kai jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ir neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti.

36Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į nustatytas bylos aplinkybes bei M. K. veiksmus, konstatavo, kad nuteistasis fiziškai sveikas ir stiprus asmuo, sportuojantis lengvąjį kultūrizmą, suvokė, jog stipriai smūgiuodamas kumščiu žmogui į veidą, gali jį sužaloti, ir nors tokių pasekmių nenorėjo, bet sąmoningai leido joms atsirasti, kas visiškai atitinka netiesioginės tyčios apibrėžimą, pateiktą BK 15 str. 3 d. Todėl šiuo pagrindu apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė M. K. veiksmuose tiesioginės tyčios formą, atmestinas kaip nepagrįstas.

37Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvada dėl M. K. kaltės formos. Sutiktina su skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio argumentais, kad M. K., smogdamas du smūgius į gyvybiškai svarbią nukentėjusiojo kūno dalį – veidą, suvokė, kad tokiais savo veiksmais gali sužaloti I. C. ir nors tokių padarinių nenorėjo, tačiau sąmoningai leido jiems kilti. Šių duomenų kontekste pažymėtina, kad padarinių nenorėjimas, bet sąmoningas leidimas jiems atsirasti apibūdina asmens abejingumą tam, kad jo daroma veika gali sukelti BK aprašytus tam tikros nusikalstamos veikos padarinius, asmuo suvokia galinčių atsirasti konkrečių padarinių pobūdį, tačiau neatsisako savo pavojingo elgesio ir nesitiki išvengti jų realios grėsmės. Atmetant apeliacinio skundo argumentą, kad apylinkės teismas, spręsdamas nuteistojo kaltės klausimą, pernelyg didelę reikšmę suteikė jo užsiėmimui, t. y. sporto šakai – lengvajam kultūrizmui, pažymėtina, kad ir be šios aplinkybės konstatavimo vertinti M. K. veiksmus kaip padarytus dėl neatsargumo, nėra teisinio pagrindo. Akivaizdu, kad bet kuris asmuo, smogdamas du smūgius asmeniui į gyvybiškai svarbią kūno dalį – galvą ar veidą, suvokia, kad tokiais savo veiksmais gali sužaloti asmenį.

38Atsižvelgiant į apeliacinės instancijos teismo pateiktus argumentus, naikinti ar keisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 14 d. nuosprendį, nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas tinkamai ir išsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus, įvertino juos pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d.).

39Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

Nutarė

40Nuteistojo M. K. gynėjo advokato R. R. apeliacinį skundą atmesti.

41Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 14 d. nuosprendį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Tuo pačiu nuosprendžiu M. K. pagal BK 284 str. 1 d. išteisintas, kadangi... 3. Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys patenkintas, iš M. K.... 4. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus civilinis... 5. Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,... 6. M. K. nuteistas už tai, kad jis nesunkiai sutrikdė žmogaus sveikatą, o... 7. Apeliaciniu skundu nuteistojo M. K. gynėjas advokatas R. R. prašo panaikinti... 8. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo... 9. Be to, apylinkės teismas neįvertino, jog nukentėjusiojo parodymai ir... 10. Teismas vertindamas liudininkų, nukentėjusiojo ir kaltinamojo parodymus... 11. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu... 12. Atkreipiamas apygardos teismo dėmesys ir į tai, kad skundžiamame... 13. Apeliaciniu skundu, be viso ko, keliamas ir M. K. veiksmuose buvusios... 14. Teismo posėdyje nuteistojo M. K. gynėjas prašė apeliacinį skundą... 15. Nuteistojo M. K. gynėjo advokato R. R. apeliacinis skundas atmestinas.... 16. Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas nusikalstamos... 17. BPK 305 str. 1 d. 2 p. įpareigoja teismą savo išvadas grįsti tais... 18. Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, o teisėjų kolegija, įvertinusi... 19. Nors apeliaciniu skundu ir neginčijama nuteistojo M. K. kaltė sudavus du... 20. M. K., apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, paaiškino,... 21. Kaip matyti iš nukentėjusiojo I. C. parodymų, duotų jį apklausiant... 22. Analizuojant šiuos nukentėjusiojo parodymus matyti, kad asmuo aplinkybių,... 23. Vertinant tiek nuteistojo, tiek nukentėjusiojo parodymus pastebėtina, kad I.... 24. Apeliaciniame skunde analizuojant nukentėjusiojo parodymus, akcentuojama, kad... 25. Teisėjų kolegija, atsakydama į tokius apeliacinio skundo argumentus,... 26. Byloje nustatyta, kad salė, kurioje įvyko nukentėjusiojo ir nuteistojo... 27. Netikėti šio liudytojo parodymais teisėjų kolegija neturi pagrindo. Byloje... 28. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teismo posėdžio metu buvo apklausta... 29. Akcentuotina ir tai, kad remiantis Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie... 30. Aukščiau aptarti duomenys pirmosios instancijos teismui leido daryti... 31. Vertinant apeliacinio skundo argumentus dėl galimos būtinosios ginties buvimo... 32. Siekiant nustatyti ar buvo būtinosios ginties požymių, reikia įvertinti... 33. Kaip matyti iš bylos medžiagos, tarp I. C. ir M. K. kilo žodinis konfliktas,... 34. M. K. galimai padaryti sužalojimai – nubrozdinimas kaktos srityje, nėra... 35. Analizuojant apeliacinio skundo argumentus, kad nuteistojo M. K. veiksmai,... 36. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į... 37. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos... 38. Atsižvelgiant į apeliacinės instancijos teismo pateiktus argumentus,... 39. Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,... 40. Nuteistojo M. K. gynėjo advokato R. R. apeliacinį skundą atmesti.... 41. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 14 d. nuosprendį palikti...