Byla 2K-299/2009

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Jono Prapiesčio, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J. K. kasacinį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2008 m. liepos 4 d. nuosprendžio, kuriuo A. J. K. pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės apribojimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 1 dalį dvejiems metams. Iš A. J. K. nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui L. S. priteista 932,44 Lt turtinei žalai, 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 500 Lt turėtų advokato atstovavimo išlaidų, Valstybinei ligonių kasai – 2138,56 Lt turėtų L. S. gydymo išlaidų.

2Taip pat skundžiama Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 8 d. nutartis, kuria nuteistojo A. J. K. apeliacinis skundas atmestas.

3Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą,

Nustatė

4A. J. K. nuteistas už tai, kad 2007 m. liepos 22 d., apie 16.30 val., (duomenys neskelbtini) šalia L. S. gyvenamojo namo sodų bendrijoje (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto metu, revolveriu ALFA-620 Nr. 1620021405, iš ne mažesnio kaip vieno metro atstumo šovė L. S. į veidą ir taip nesunkiai sutrikdė sveikatą.

5Kasaciniu skundu nuteistasis A. J. K. prašo panaikinti pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir, pritaikius BK 28 straipsnio 2 dalies nuostatas, jį išteisinti.

6Kasatorius nurodo, kad pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai jo baudžiamojoje byloje nepagrįstai netaikė BK 28 straipsnio nuostatų ir nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimo „Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo“ 5 punkte pateiktu išaiškinimu, kad tuo atveju jeigu realaus kėsinimosi nebuvo, tačiau susidariusios aplinkybės pagrįstai leido manyti, jog jis prasidėjo arba tiesiogiai gresia, o besiginantysis neturėjo ar negalėjo numatyti, kad įvykio aplinkybes suvokė klaidingai, tariamos ginties metu padaryta žala kitam asmeniui laikoma padaryta esant būtinajai ginčiai.

7Kasatoriaus nuomone, teismai padarė klaidingą išvadą, kad jis nukentėjusįjį L. S. sužalojo be priežasties, o ne dėl kilusios grėsmės jo gyvybei bei sveikatai. Kasatoriaus tvirtinimu, teismai, nepagrįstai atmetę jo parodymus, kad įvykis įvyko ne nukentėjusiojo kieme, teisingais pripažino nukentėjusiojo parodymus, motyvuodami tuo, jog „įvykio vieta yra sodų bendrijoje (duomenys neskelbtini) sklype, kur ant betoninėmis trinkelėmis iškloto kiemo matosi rudos spalvos dėmės, panašios į kraujo dėmes“. Pasak kasatoriaus, nustatyta įvykio vieta prieštarauja jo duotiems parodymams, jo iniciatyva sudarytai ir ikiteisminio tyrimo metu pateiktai fotolentelei. Be to, kasatoriaus teigimu, atliekant įvykio vietos apžiūrą, tyrimui nebuvo paimta medžiagos tam, kad būtų galima nustatyti, ar rudos spalvos dėmės yra kraujas. Kasatorius taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad jis pirmosios instancijos teismui pateikė nuotraukas ir fotoaparatą, tačiau teismas nepagrįstai atsisakė juos ištirti ir įvertinti kaip įrodymus, taip suvaržydamas jo teises, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 10 straipsnio 2 dalyje. Kartu kasatorius nurodo, kad nukentėjusiojo L. S. parodymus dėl įvykio vietos paneigia jo apeliacinės instancijos teismui pateiktos prieš kelias minutes iki įvykio darytos nuotraukos, iš kurių matyti, jog jis stovėjo ir fotografavo ne nukentėjusiojo L. S. žemėje. Todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodytas teiginys, kad nukentėjusysis jį varė iš savo kiemo, taip siekdamas apsaugoti savo šeimos ir turto neliečiamybę, kasatoriaus nuomone, neatitinka tikrovės ir prieštarauja nuosprendžio formai bei turiniui keliamiems reikalavimams

8(BPK 302–307 straipsniai).

9Teismų išvada, kad šaunamojo ginklo panaudojimas nebuvo būtinas, nors nukentėjusysis rankoje ir turėjo plastmasinio stiklo lakštą bei juo mosikavo, kasatoriaus nuomone, nepagrįsta ir padaryta objektyviai neištyrus įrodymų visumos. Kasatoriaus tvirtinimu, iš jo sudarytos ir ikiteisminiam tyrimui pateiktos fotolentelės nuotraukos Nr. 1 galima tiksliai bei neginčijamai nustatyti atstumą, buvusį tarp jo ir nukentėjusiojo L. S., o iš apeliacinės instancijos teismui pateiktos padidintos nuotraukos matyti, kad L. S. jį aiškiai matė (fotolentelė Nr. 4). Kasatoriaus teigimu, atstumas tarp jo ir nukentėjusiojo galėjo būti apie 30 metrų, o ne 5 metrai, kaip nurodė nukentėjusysis. Kartu kasatorius nurodo, kad tada, kai nukentėjusysis jį pamatė, jis laikė ne ginklą, o fotoaparatą. Nukentėjusysis, pamatęs jį (kasatorių), buvo nusiteikęs agresyviai ir, laikydamas rankoje stiklo lakštą, kuris, kasatoriaus nuomone, buvo tinkamas žmogui sužaloti, pradėjo artintis prie jo. Be to, pasak kasatoriaus, nukentėjusysis už jį yra trylika metų jaunesnis ir žymiai stambesnio sudėjimo nei jis. Kasatoriaus tvirtinimu, esant tokiai situacijai, akivaizdu, kad jis negalėjo stovėti (ne L. S. žemėje) ir laukti, kol jo sveikatai bei gyvybei bus padaryta žala, todėl pradėjo trauktis sodų bendrijai priklausančia Lakštingalų gatve. Kai tarp jo ir nukentėjusiojo L. S. liko mažas atstumas, o šis vis artėjo sparčiu žingsniu bei mosikavo rankoje laikomu stiklo lakštu, jis traukėsi atbulomis ir nukentėjusįjį įspėjo : „traukis, bus blogai“, tačiau nukentėjusysis „L. S. tęsė savo neteisėtus veiksmus, grasino susidorojimu“. Kasatoriaus teigimu, tik tuomet, supratęs ir įvertinęs visas aplinkybes, jis išsitraukė ginklą ir tris–keturis kartus iššovė į viršų, tačiau nukentėjusysis vis tiek nesitraukė. Jis (kasatorius) toliau traukėsi atbulomis, tačiau užkliuvo, parkrito ant žemės ir tada nesitaikęs 1–2 metrų atstumu šovė L. S. pusėn ir pamatė, kaip jis dešine ranka užsidengė skruostą. Kasatoriaus tvirtinimu, tik tada jis turėjo galimybę atsistoti ir pabėgti nuo nukentėjusiojo L. S.

10Kasatorius taip pat teigia, kad jau vien nukentėjusiojo L. S. ikiteisminio tyrimo metu pasakyti žodžiai, jog jis nusprendė „nieko nedaryti, taip sakant, nesitepti rankų“, leidžia padaryti išvadą apie jo ketinimus iki sužalojimo. Pasak kasatoriaus, nukentėjusysis ketino ir turėjo tiesioginį tikslą jį (kasatorių) sužaloti, nes jis tik po šūvio nusprendė „nieko nedaryti“. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad iš ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų, apklaustų liudytojų parodymų matyti, kad nukentėjusysis yra nusiteikęs prieš jį, nes jis stebi nukentėjusiojo veiksmus, kai šis niokoja gamtą, ir apie juos praneša atitinkamoms valstybės institucijoms. Todėl nukentėjusiojo ketinimai jį sužaloti rankoje turimu stiklo lakštu, kasatoriaus nuomone, buvo realūs ir akivaizdūs. Kasatoriaus tvirtinimu, kėsinimosi pradžia laikytinas momentas, kai nukentėjusysis L. S., būdamas agresyviai nusiteikęs ir turėdamas rankoje daiktą, kuriuo gali būti sužalotas žmogus, artėjo prie jo, o pabaiga – kai jis, būdamas parkritęs, nežiūrėdamas šovė L. S. kryptimi.

11Kasatorius, skunde nurodydamas, kad jis viso bylos proceso metu tvirtino, jog jam buvo grasinama, taip pat nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad tai, jog L. S. jam grasino, nurodė tik apeliaciniame skunde, taip norėdamas sustiprinti argumentus dėl būtinosios ginties situacijos.

12Kasatorius nesutinka ir su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad iš daiktų apžiūros protokolo matyti, jog plastmasės gabalas yra visiškai nepanašus į ginklą ar daiktą, skirtą kūnui sužaloti. Kasatoriaus nuomone, nukentėjusysis L. S. plastmasės gabalą pasirinko kaip įrankį, kuriuo galima sužaloti žmogų. Nukentėjusysis L. S. nurodė, kad jis stiklo lakštą nešė išmesti, todėl, pasak kasatoriaus, „jei jis turėjo galimybę išmesti šį daiktą į šiukšlių dėžę [...], tai tuomet nebūtų prieš jį (kasatorių) mojavęs“. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad minėtas plastmasės lakštas teisme nebuvo apžiūrėtas, „neįvertintos jo fizinės galimybės“.

13Be to, kasatorius skunde nesutinka su apeliacinės instancijos išvada, kad tai, jog jis dienos metu nešiojosi revolverį, parodo, kad jis buvo nusiteikęs agresyviai. Pasak kasatoriaus, ginklą jis buvo įsigijęs savigynai, nes sode ne kartą buvo susidūręs su vagimis. Kita vertus, ginklas visuomet buvo rankinėje, prisegtoje prie juosmens, – jis niekada ginklo nedemonstravo ir juo aplinkiniams negrasino. Kasatoriaus tvirtinimu, įvykio pradžioje jis turėjo fotoaparatą, o ginklą išsitraukė tik tada, kai agresyviai nusiteikęs nukentėjusysis pradėjo artintis prie jo ir ginklą panaudojo tik tada, kai nebuvo kitos išeities.

14Kasatorius, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo teiginiais, kad jis blogai padarė, pasišalinęs iš įvykio vietos, kad dėl tariamo užpuolimo nesikreipė į policiją, kad į policiją jis prisistatė būdamas girtas ir tik praėjus po kelioms valandoms po įvykio, nurodo, kad iš įvykio vietos pasišalino tik todėl, jog jį buvo ištikęs šokas, o į policiją atvyko pats, savanoriškai atidavė ginklą, nesislapstė ir davė parodymus.

15Kasaciniame skunde nuteistasis A. J. K. taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas jo (turėtų būti – gynėjo) prašymą atlikti įrodymų tyrimą ir paskirti kompleksinę teismo medicinos bei teismo balistikos ekspertizę, suvaržė jo teises, numatytas BPK 10 straipsnio 2 dalyje, 22 straipsnio 3 dalyje. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teisme apklaustas teismo medicinos specialistas negalėjo išsamiai atsakyti į jo pateiktus klausimus ir tik išdėstė prielaidas, kuriomis teismas nepagrįstai patikėjo. Pasak kasatoriaus, teismo medicinos specialistas nėra balistas, todėl jis negalėjo atsakyti dėl šūvio krypties ar buvusio atstumo. Kasatoriaus nuomone, specialisto išvada, kad jeigu jis būtų šovęs gulėdamas, tai ant nukentėjusiojo veido būtų nudegimo požymių, kurių šiuo atveju nėra, yra abejotina, nes klausimas, ar po pusantrų metų ant kūno galima aptikti kokius nors šūvio pėdsakus, taip pat neaišku, kodėl, pasak eksperto, šūvis turėjo būti iš labai arti, kad ant nukentėjusiojo būtų išlikę nudegimo pėdsakai. Be to, kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad ekspertas parodė, jog kraujo turėjo būti labai daug, o tuo tarpu dėmė, panaši į kraują, rasta tik vienoje vietoje.

16Kasatorius skunde nurodo ir tai, kad įvykio vietos apžiūros protokolas buvo surašytas nesilaikant BPK 179, 207 straipsnių reikalavimų, todėl nepagrįstai pripažintas įrodymu (BPK 20 straipsnio 4 dalis). Kasatoriaus teigimu, nors įvykio vietos apžiūroje dalyvavo L. S., J. S., L. B. K., jie įvykio vietos apžiūros protokole kaip asmenys, dalyvavę įvykio vietos apžiūroje, nebuvo įrašyti ir šio protokolo nepasirašė.

17Kasatorius skunde taip pat nesutinka su teismų išvada, kad nukentėjusiojo L. S. parodymai yra teisingi bei išsamūs, ir nurodo, jog apklausimas nukentėjusysis teigė, esąs neįgalus, tačiau teismui dokumentų, patvirtinančių šį faktą nepateikė. Pasak kasatoriaus, jis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme teigė, kad nukentėjusiojo L. S. negalia yra susijusi su psichikos sutrikimais, tačiau šios aplinkybės niekas netyrė.

18Be to, kasatorius skunde abejoja ir tuo, ar ekspertui buvo pateiktas jo policijos pareigūnui atiduotas revolveris, nes policijos pareigūno daiktų apžiūros protokole parašyta, kad pateiktas revolveris yra dešimties kamerų, o tuo tarpu specialisto išvadoje nurodyta, jog būgnelis turi devynias kameras šoviniams.

19Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorė Rima Kriščiūnaitė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo A. J. K. kasacinį skundą atmesti.

20Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad byloje esančių įrodymų visuma ištirta bei įvertinta nepažeidžiant BPK 20 straipsnio nuostatų, o nuteistojo apeliacinis skundas išnagrinėtas laikantis BPK 320 straipsnio reikalavimų.

21Prokurorės nuomone, teismas pagrįstai pripažino, kad būtinosios ginties situacijos konflikto tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo metu nebuvo. Pasak prokurorės, nuteistasis A. J. K. nukentėjusiojo L. S. elgesį be pagrindo vertina kaip realų ir akivaizdžiai prasidėjusį pavojingą jo sveikatai ar gyvybei kėsinimąsi, nes iš byloje nustatytų aplinkybių akivaizdu, kad nukentėjusiojo veiksmai nuteistajam realaus pavojaus nekėlė ir šaunamojo ginklo panaudojimas šiuo atveju nebuvo būtinas. Kartu prokurorė atkreipia dėmesį į tai, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nuteistasis neparodė, jog nukentėjusysis jam būtų grasinęs smurtu. Be to, nuteistasis į nukentėjusįjį šovė daug kartų, šaudydamas taikė į galvą, t. y. veikė tiesiogine tyčia ir siekė nukentėjusįjį sužaloti.

22Prokurorė atsiliepime taip pat teigia, kad bylos duomenys patvirtina, jog ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo suvaržyta nuteistojo teisė teikti įrodymus, dalyvauti juos tiriant, pareikšti prašymus, užduoti klausimus nukentėjusiajam, liudytojams, ekspertui. Pasak prokurorės, nuteistasis šiomis savo teisėmis bylos proceso metu aktyviai naudojosi ir jas realizavo. Prokurorė nurodo, kad nuteistasis, priešingai nei nurodo kasaciniame skunde, pirmosios instancijos teismui nebuvo pareiškęs prašymo prie bylos pridėti nuotraukų. Kartu prokurorė atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teisme kasatoriaus ir jo gynėjo prašymu buvo atliktas įrodymų tyrimas, kurio metu buvo apklaustas nukentėjusysis, pats nuteistasis bei teismo medicinos ekspertas D. V., tačiau prašymas iš naujo ištirti daiktinį įrodymą – plastmasės lakštą – nebuvo pateiktas. Prokurorės teigimu, iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo taip pat matyti, kad prašymas atlikti teismo medicinos ir teismo balistikos ekspertizę buvo motyvuotai atmestas. Be to, prokurorės nuomone, kasatoriaus abejonės dėl paimto iš jo šaunamojo ginklo ištyrimo visiškai nepagrįstos, nes revolveris ALFA 620 identifikuotas pagal ant jo iškaltą gamyklos Nr. 1620021405, kuris nurodytas daiktų pateikimo bei daiktų apžiūros protokoluose ir specialisto išvadoje.

23Prokurorė tvirtina, kad šioje baudžiamojoje byloje įvykio vietos apžiūra atlikta laikantis BPK 207 straipsnio reikalavimų – įvykio vietą apžiūrėjo Plungės policijos komisariato tyrėjas, buvo surašytas įvykio vietos apžiūros protokolas, prie šio protokolo pridėta įvykio vietos schema bei nuotrauka ir jis pasirašytas.

24Nuteistojo A. J. K. kasacinis skundas atmestinas.

25Dėl kasacinio skundo turinio ir kasacinės instancijos teismo įgaliojimo ribų

261. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad kasacinėje instancijoje tikrinama, ar vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja.

27Nuteistojo A. J. K. kasacinis skundas paduotas dėl, kasatoriaus nuomone, netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo, esminių baudžiamojo proceso įstatymo normų pažeidimų, padarytų nagrinėjant jo baudžiamąją bylą. Todėl kasaciniame skunde nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai iš esmės atitinka BPK 369 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Kartu kasatoriaus skunde yra ir teiginių, kad: teismai, nepagrįstai atmetę jo parodymus, jog įvykis įvyko ne nukentėjusiojo kieme, teisingais pripažino nukentėjusiojo parodymus; nustatyta įvykio vieta prieštarauja jo duotiems parodymams, jo iniciatyva sudarytai ir ikiteisminio tyrimo metu pateiktai fotolentelei; apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodytas teiginys, jog nukentėjusysis jį varė iš savo kiemo, taip siekdamas apsaugoti savo šeimos ir turto neliečiamybę, neatitinka tikrovės ir prieštarauja nuosprendžio formai bei turiniui keliamiems reikalavimams; nukentėjusiojo L. S. parodymus dėl įvykio vietos paneigia jo apeliacinės instancijos teismui pateiktos kelios minutės iki įvykio darytos nuotraukos, iš kurių matyti, jog jis stovėjo ir fotografavo ne nukentėjusiojo L. S. žemėje; teismų išvada, kad šaunamojo ginklo panaudojimas nebuvo būtinas, nors nukentėjusysis rankoje ir turėjo plastmasinio stiklo lakštą bei juo mosikavo, nepagrįsta; iš jo sudarytos ir ikiteisminiam tyrimui pateiktos fotolentelės nuotraukos Nr. 1 galima tiksliai bei neginčijamai nustatyti atstumą, buvusį tarp jo ir nukentėjusiojo L. S., o iš apeliacinės instancijos teismui pateiktos padidintos nuotraukos matyti, kad L. S. jį aiškiai matė (fotolentelė Nr. 4); tada, kai nukentėjusysis jį pamatė, jis laikė ne ginklą, o fotoaparatą; nukentėjusysis, pamatęs jį, buvo nusiteikęs agresyviai ir, laikydamas rankoje stiklo lakštą, kuris buvo tinkamas žmogui sužaloti, pradėjo artintis prie jo; jau vien nukentėjusiojo L. S. ikiteisminio tyrimo metu pasakyti žodžiai, jog jis nusprendė „nieko nedaryti, taip sakant, nesitepti rankų“, leidžia daryti išvadą apie jo ketinimus iki sužalojimo; iš ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų, apklaustų liudytojų parodymų matyti, kad nukentėjusysis yra nusiteikęs prieš jį, nes jis stebi nukentėjusiojo veiksmus, kai šis niokoja gamtą, ir apie juos praneša atitinkamoms valstybės institucijoms; nukentėjusysis L. S. plastmasės gabalą pasirinko kaip įrankį, kuriuo galima sužaloti žmogų, ir pan. Taigi šiais ir kitais panašiais teiginiais kasatorius iš esmės nesutinka su teismų pateiktu byloje surinktų įrodymų vertinimu ir ginčija jų nustatytas aplinkybes. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą tai nėra nei apskundimo, nei bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas, todėl kasacinės instancijos teismas tokius teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su baudžiamojo, baudžiamojo proceso įstatymų taikymu.

282. Kasatorius skunde nurodo ir tai, kad: įvykio vietos apžiūros protokolas buvo surašytas nesilaikant BPK 179, 207 straipsnių reikalavimų ir nepagrįstai pripažintas įrodymu (BPK 20 straipsnio 4 dalis), nes įvykio vietos apžiūroje dalyvavę L. S., J. S., L. B. K. įvykio vietos apžiūros protokole kaip asmenys, dalyvavę įvykio vietos apžiūroje, nebuvo įrašyti ir šio protokolo nepasirašė; jis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme teigė, jog nukentėjusiojo L. S. negalia yra susijusi su psichikos sutrikimais, tačiau šios aplinkybės niekas netyrė ir nukentėjusiojo parodymus pripažino teisingais bei išsamiais; neaišku, ar ekspertui buvo pateiktas jo policijos pareigūnui atiduotas revolveris, nes policijos pareigūno daiktų apžiūros protokole parašyta, jog pateiktas revolveris yra dešimties kamerų, o tuo tarpu specialisto išvadoje nurodyta, kad būgnelis turi devynias kameras šoviniams.

29Pažymėtina, kad nuteistasis A. J. K. apeliaciniame skunde šių argumentų nenurodė, todėl apeliacinės instancijos teisme jie nebuvo nagrinėti. Tuo tarpu pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme (BPK 367 straipsnio 3 dalis). Taigi minėti kasatoriaus skundo argumentai turi būti paliekami nenagrinėti, nes pagal baudžiamojo proceso įstatymą jie negali būti kasacinio skundo dalykas ir yra už kasacinės instancijos teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribų.

30Dėl kasatoriaus gynėjo prašymo

31Kasatoriaus gynėjo 2009 m. birželio 3 d. prašyme dėl duomenų išreikalavimo nurodoma, kad „vienas iš kasacinio skundo argumentų yra tas, kad teismai nepakankamai išsamiai ir objektyviai vertino nukentėjusiojo L. S. parodymus, kasatoriaus manymu, jis yra psichikos ligonis, tai turėjo tiesioginės ir esminės reikšmės kilti neigiamoms įvykio pasekmėms. Teismai šios aplinkybės netyrė, duomenų apie L. S. galimą psichikos ligą neišreikalavo. Kasatorius savarankiškai šių duomenų gauti ir pateikti teismui negalėjo“. Todėl prašoma išreikalauti išrašą iš medicinos dokumentų „apie galimai L. S. [...] diagnozuotą psichikos ligą“. Vadinasi, kasatoriaus gynėjas iš esmės prašo kasacinės instancijos teismo byloje rinkti faktinius duomenis, iš naujo įvertinti nukentėjusiojo parodymus, bylos faktines aplinkybes.

32Minėta, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Pažymėtina, kad kasatorius ir (ar) jo gynėjas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose nagrinėjant bylą nepareiškė prašymo išreikalauti išrašo iš medicinos dokumentų apie galimai L. S. diagnozuotą psichikos ligą.

33Taigi kolegija pagal baudžiamojo proceso įstatymą neturi teisės tenkinti tokio pobūdžio kasatoriaus gynėjo prašymų.

34Dėl kasatoriaus argumentų apie būtinosios ginties situaciją

35Kasatorius nurodo, kad pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai jo baudžiamojoje byloje nepagrįstai netaikė BK 28 straipsnio nuostatų ir nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimo „Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo“ 5 punkte pateiktu išaiškinimu. Kasatoriaus nuomone, teismai padarė klaidingą išvadą, kad jis nukentėjusįjį L. S. sužalojo be priežasties, o ne dėl kilusios grėsmės jo gyvybei bei sveikatai.

36Baudžiamajame įstatyme nustatyta, kad asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi (BK 28 straipsnio 1, 2 dalys). Teismų praktikoje laikoma, kad būtinosios ginties teisėtumo būtina sąlyga yra tai, jog pavojingas kėsinimasis turi būti realus ir akivaizdus, t. y. egzistuoti objektyviai, būti prasidėjęs ar tiesiogiai grėsti besiginančiojo teisėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimo Nr. 4 „Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo“ 5, 6 punktai).

37Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas buvo ar nebuvo būtinosios ginties situacija, įvertinęs byloje esančių įrodymų visetą ir atsižvelgęs į tai, kad: A. J. K. daug kartų šovė į nukentėjusįjį; nukentėjusiojo sveikata buvo sutrikdyta, o tuo tarpu nuteistasis nebuvo sužalotas; nukentėjusysis nuteistajam nesudavė; nukentėjusysis varė nuteistąjį iš savo kiemo mosikuodamas rankoje laikomu plastmasės lakštu, motyvuotai konstatavo, jog „šaunamojo ginklo panaudojimas tokioje situacijoje nebuvo būtinas“. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo apeliacinį skundą, atliko įrodymų tyrimą ir su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl būtinosios ginties situacijos sutiko. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nurodė, kad nukentėjusysis L. S. plastmasės lakštą nešė išmesti į šiukšlių dėžę, o „ne specialiai pasiėmė A. J. K. sužaloti“; įvykio metu nukentėjusiojo rankoje laikytas plastmasės lakštas nepanašus į ginklą ar daiktą, skirtą kūnui sužaloti; tai, jog nuteistasis dienos metu nešiojosi revolverį, patvirtinta, kad jis buvo nusiteikęs agresyviai, ir atkreipė dėmesį į tai, kad „jei tikėti A. J. K. parodymais, kad jis nebuvo nukentėjusiojo kieme, tai jis be leidimo fotografavo vaikščiojantį savo sodo sklype nukentėjusįjį, su kuriuo, kaip pats teigia, yra blogi santykiai, ir nukentėjusysis turėjo teisę pasipiktinti ir pareikalauti, jog A. J. K. pasišalintų“. Vadinasi, pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai motyvuotai nurodė, kad nebuvo kėsinimosi į nuteistojo A. J. K. sveikatą ar gyvybę, ir teisingai konstatavo, kad šioje byloje nebuvo būtinosios ginties situacijos.

38Taigi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nuteistojo A. J. K. baudžiamojoje byloje pagrįstai netaikė BK 28 straipsnio 2 dalies nuostatų.

39Dėl kasatoriaus argumentų apie jo procesinių teisių suvaržymą

401. Kasatorius nurodo, kad jis pirmosios instancijos teismui pateikė nuotraukas ir fotoaparatą, tačiau teismas nepagrįstai atsisakė juos ištirti ir įvertinti kaip įrodymus, taip suvaržydamas jo teises, numatytas BPK 10 straipsnio 2 dalyje.

41Iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad, priešingai nei tvirtina kasatorius, jis teismui nuotraukų bei fotoaparato nepateikė ir prašymo juos ištirti nepareiškė. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka ir patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, nutartyje kaip įrodymus įvertino ir ikiteisminio tyrimo metu nuteistojo A. J. K. pateiktas bei prie bylos pridėtas nuotraukas (T.1, b. l. 116), ir prie bylos pridėtas jo gynėjo pateiktas nuotraukas (T. 2, b. l. 80–83).

42Taigi nėra pagrindo teigti, kad kasatorius pirmosios instancijos teismui pateikė nuotraukas ir fotoaparatą, tačiau teismas nepagrįstai atsisakė juos ištirti bei įvertinti kaip įrodymus ir taip suvaržė jo teises, numatytas BPK 10 straipsnio 2 dalyje.

432. Nuteistasis A. J. K. taip pat tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas jo (turėtų būti – gynėjo) prašymą atlikti įrodymų tyrimą ir paskirti kompleksinę teismo medicinos bei teismo balistikos ekspertizę, suvaržė jo teises, numatytas BPK 10 straipsnio 2 dalyje, 22 straipsnio 3 dalyje. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teisme apklaustas teismo medicinos specialistas negalėjo išsamiai atsakyti į jo pateiktus klausimus ir tik išdėstė prielaidas, nes teismo medicinos specialistas nėra balistas, todėl jis negalėjo atsakyti dėl šūvio krypties ar buvusio atstumo.

44Ekspertizė daroma teisme, kai reikšmingoms bylai aplinkybėms nustatyti reikalingos išsamios mokslo, technikos, meno ar kokios nors kitos srities specialios žinios. Pagal BPK 286 straipsnio 1 dalį teismas pats sprendžia, ar tokios žinios yra reikalingos tiriant įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, ir turi teisę paskirti ekspertizę savo iniciatyva arba bylos nagrinėjimo dalyvių prašymu. Vadinasi, baudžiamojo proceso įstatymas palieka teismui spręsti, ar reikia ir kada skirti ekspertizę. Taigi ekspertizės skyrimas – teismo teisė, bet ne pareiga. Kartu pažymėtina ir tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą teismas, vertindamas bei spręsdamas bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymus, vadovaujasi tuo, ar pateiktas prašymas turi reikšmės išsamiam ir nešališkam bylos aplinkybių ištyrimui. Teismas privalo patenkinti prašymus, jeigu išaiškintinos aplinkybės turi reikšmės bylai, tačiau teismas turi teisę atmesti tuos prašymus, kuriais prašoma išaiškinti aplinkybes, jau nustatytas surinkta bylos medžiaga, arba nustatyti faktus, neturinčius esminės reikšmės arba ryšio su byla. Tai, ar bylos nagrinėjimo dalyvių prašymus tenkinti, ar juos atmesti, yra teismo prerogatyva (BPK 270 straipsnio 2 dalis).

45Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teismo 2008 m. lapkričio 27 d. posėdyje nuteistojo A. J. K. gynėjas pareiškė prašymą atlikti įrodymų tyrimą ir paskirti kompleksinę teismo medicinos bei teismo balistikos ekspertizę tam, jog būtų išsiaiškinta, kokia sužalojimo metu buvo nukentėjusiojo ir nuteistojo padėtis, koks atstumas šūvio metu buvo tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo, kokia buvo šūvio kryptis. Apeliacinės instancijos teismas, išklausęs procesų dalyvių nuomonės dėl šio nuteistojo gynėjo prašymo, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatomis, nutarė atlikti įrodymų tyrimą ir apklausti nukentėjusįjį bei nuteistąjį, į teismo posėdį iškviesti ekspertą, surašiusį specialisto 2007 m. spalio 26 d. išvadą

46Nr. G 2534/07 (03), pareikalauti nukentėjusiojo L. S. asmens ligos istorijas, o dėl pareikšto gynėjo prašymo spręsti vėliau. Apeliacinės instancijos teismo 2008 m. gruodžio 18 d. posėdyje ekspertas D. V., susipažinęs su jam pateiktais L. S. medicinos dokumentais, apžiūrėjęs nukentėjusįjį L. S., parodė, kad: šūvio kryptis – iš priekio į užpakalį ir kiek iš apačios į viršų, labai nežymiai iš dešinės į kairę, beveik horizontaliai; šauta galėjo būti stovint veidas į veidą, ištiesta ranka, kiek iš apačios į viršų; A. J. K. versija, jog jis šovė gulėdamas, parkritęs ant žemės, nepagrįsta, nes tokiu atveju būtų šauta iš labai arti, ant nukentėjusiojo veido būtų nudegimo požymių, o jų nebuvo; iš kokio atstumo šauta galima spręsti pagal žaizdos pobūdį – jei aplink žaizdą lieka parako grūdelių, suodžių, tai šauta iš arti – iki vieno metro atstumu; šiuo atveju atstumas turėjo būti daugiau nei vienas metras. Vadinasi, apeliacinės instancijos teisme paaiškinimus davęs ekspertas atsakė į visus nuteistojo gynėjo prašyme ekspertui pateiktus klausimus. Todėl apeliacinės instancijos teismas, nutartyje nurodęs, kad „posėdžio metu ekspertas paaiškino tam tikras aplinkybes, pakanka duomenų priimti procesinį sprendimą“, nuteistojo gynėjo prašymą paskirti kompleksinę teismo medicinos ir teismo balistikos ekspertizę motyvuotai atmetė.

47Taigi, kolegijos nuomone, nėra pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nuteistojo gynėjo prašymą atlikti įrodymų tyrimą ir paskirti kompleksinę teismo medicinos bei teismo balistikos ekspertizę, suvaržė nuteistojo teises, numatytas BPK 10 straipsnio 2 dalyje, 22 straipsnio 3 dalyje.

48Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

49Nuteistojo A.. J. K. kasacinį skundą atmesti.