Byla e2A-720-241/2017
Dėl skolos ir delspinigių priteisimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Romualdos Janovičienės ir Danguolės Martinavičienės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kamesta“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-872-431/2017 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kamesta“ ieškinį atsakovei Lietuvos automobilių kelių direkcijai prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos dėl skolos ir delspinigių priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Ieškovė UAB „Kamesta“ kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovės Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos 126 063,13 Eur skolos už atliktus darbus, 6 807,41 Eur dydžio delspinigius už piniginės prievolės termino pažeidimą, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
  2. Ieškovė nurodė, kad atsakovė kaip užsakovė 2012 m. vykdė viešąjį pirkimą pagal projektą dėl Valstybinės reikšmės rajoninio kelio Nr. 5223 ( - ) ruožo nuo 0,00 iki 8,67 km rekonstravimo. Ieškovė kaip rangovė teikė paraišką dalyvauti minėtame viešajame pirkime bei komercinį pasiūlymą. Atsakovė ieškovės pasiūlymą priėmė, todėl šalys 2012 m. rugsėjo 10 d. sudarė Darbų viešojo pirkimo ir pardavimo sutartį Nr. S-654 dėl valstybinės reikšmės rajoninio kelio Nr. 5223 ( - ) ruožo nuo 0,00 iki 8,67 km rekonstravimo darbų (toliau – ir Sutartis). Ieškovė techninį darbo projektą 5223-00-TDP-KK iš atsakovės projektuotojos VĮ „Vilniaus regiono keliai“ gavo po Sutarties pasirašymo. Susipažinus su techniniu darbo projektu bei pradėjus parengiamuosius darbus paaiškėjo, kad, siekiant tinkamai atlikti kelio rekonstravimo darbus, būtina atlikti papildomus grunto sustiprinimo rišikliais darbus, kurie Sutartimi nebuvo pirkti. Sutartyje nei dėl jų kainos, nei dėl kitų papildomų darbų vykdymo sąlygų susitarta nebuvo. Atsiradus papildomų darbų būtinumui, turėjo būti nukelti visi kiti vėliau vykdomų asfaltbetonio dangos įrengimo darbų terminai. Ieškovė negalėjo užbaigti statybos darbų per Sutartyje nustatytą terminą, kol buvo derinami ir atliekami papildomi Sutartyje nenumatyti grunto stabilizavimo darbai.
  3. Dėl būtinumo atlikti papildomus kelio sankasos grunto sustiprinimo rišikliais darbus ieškovė 2013 m. gegužės 20 d. raštu „Dėl viešojo pirkimo-pardavimo sutarties Nr. S-654 vykdymo“ Nr. 1059 informavo atsakovę, taip pat informavo, kad darbus vykdyti 2012 m. lapkričio mėn. – 2013 m. balandžio mėn. trukdė ir nepalankios oro sąlygos bei šešis mėn. trukęs grunto įšalas. Todėl ieškovė pasiūlė atsakovei sudaryti susitarimą dėl papildomų darbų bei pratęsti darbų atlikimo terminą iki 2013 m. gruodžio 31 d. Atsakovė ir ieškovė pasirašė 2013 m. gegužės 24 d. Nenumatytų darbų vykdymo aktą, kuriame nurodoma, kad kelio ruožuose yra nepasiektas reikalingas grunto sutankinimo lygis ir dėl to turi būti atlikti gruntų pagerinimo darbai neįrengtose sankasose 45 624,93 kv. m plote už siūlomą 821 248,74 Lt kainą be PVM. Be to, buvo pasirašytas ir 2013 gegužės 31 d. Darbų pakeitimo aktas Nr. 1, kuriuo buvo dar kartą patvirtintas atsakovės sprendimas dėl papildomų Sutartyje neaptartų kelio sankasos sustiprinimo rišikliais (grunto stabilizavimo) darbų atlikimo už 821 248,74 Lt be PVM sumą. 2013 m. liepos 31 d. šalys pasirašė papildomą susitarimą prie Sutarties, kuriuo darbų atlikimo terminas buvo pratęstas iki 2013 m. rugpjūčio 30 d. Atsakovė 2013 m. spalio 3 d. raštu Nr. (7.2)2-5690 informavo, kad valstybinės reikšmes rajoninio kelio Nr. 5223 ( - ) ruožo nuo 0,00 iki 8,67 km rekonstravimo darbams užbaigti pagal Sutartį ieškovei suteiktas papildomas terminas iki 2013 m. gruodžio 31 d.
  4. Vykdydama Sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, ieškovė tinkamai ir laiku atliko visus statybos darbus ir 2013 m. gruodžio 23 d. raštu Nr. 2611 informavo atsakovę apie darbų užbaigimą objekte kelio Nr. 5223 ( - ) ruože nuo 0,00 iki 8,67. Tačiau atsakovė atsisakė priimti darbus ir pasirašyti darbų priėmimo aktus, motyvuodama tuo, kad atsakovės pasamdyta techninė prižiūrėtoja AB „Problematika“ 2013 m. gruodžio 31 d. kokybės patikrinimo aktu Nr. 20-192 nustatė atliktų darbų trūkumus. Minėtame akte nurodytus darbų trūkumus ieškovė pašalino iki 2014 m. vasario 7 d. ir 2014 m. vasario 7 d. raštu Nr. 264 pakartotinai pranešė atsakovei, kad pagal Sutartį visi darbai yra pabaigti. Tačiau ieškovės užbaigtų darbų priėmimo komisija buvo sudaryta tik 2014 m. liepos 1 d., o ieškovės atlikti kelio Nr. 5223 ( - ) rekonstrukcijos darbai buvo priimti tik 2014 m. liepos 29 d. užbaigtų statybos darbų aktu.
  5. Ieškovė gavo atsakovės 2014 m. rugpjūčio 1 d. raštą Nr. (7.2)2-3652, kuriame nepagrįstai nurodoma, kad ieškovė laiku neužbaigė statybos darbų, dėl ko atsakovė skaičiuoja 0,03 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną pavėluotą dieną nuo 2013 m. rugpjūčio 31 d. iki 2014 m. vasario 7 d., t. y. už 160 pradelstų dienų priskaičiuota 435 270,78 Lt delspinigių (9 068 141,18 Lt x 0,03 proc. x 160 d. = 435 270,78 Lt). Taip pat minėtame rašte nurodyta, kad nesumokėjus aukščiau nurodytos delspinigių sumos, atsakovė delspinigių sumą vienašališkai išskaičiuos iš sulaikytos 10 proc. sumos nuo Sutarties kainos.
  6. Ieškovei tinkamai ir laiku pašalinus nustatytus defektus, o atsakovei pradėjus faktiškai naudotis darbais dar iki galutinio atliktų darbų priėmimo-perdavimo akto pasirašymo, atsakovė turėjo pareigą sumokėti ieškovei už faktiškai atliktus ir naudojamus darbus. Todėl atsakovės veiksmai, kuriais neteisėtai sulaikoma 10 proc. suma nuo Sutarties kainos bei nepagrįstai skaičiuojami delspinigiai už tariamai neatliktus darbus, laikytini nesąžiningais ir pažeidžiančiais ieškovės teises. Sutarties 33 punkte numatyta, kad užsakovas nepagrįstai uždelsęs atsiskaityti už atliktus darbus sutartyje nustatyta tvarka ir terminais, moka rangovui 0,03 proc. dydžio delspinigius nuo neapmokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną. Sutarties 12 punkte šalys susitarė, kad likusioji 10 proc. priimtos Sutarties suma be PVM sumokama per 90 kalendorinių dienų po paskutinio Sutartyje numatyto kelio ruožo statybos užbaigimo akto pasirašymo dienos ir rangovo garantinio arba laidavimo draudimo rašto, nurodyto šios Sutarties 20 punkte, pateikimo dienos. Toks aktas šalių buvo pasirašytas 2014 m. liepos 29 d. Taigi visos sulaikytos sumos išmokėjimo terminas baigėsi 2014 m. spalio mėn. 29 d. Iki šios dienos atsakovė nėra išmokėjusi visos ieškovei priklausančios sumos, t. y. sulaikiusi 435 270,78 Lt sumą, traktuodama ją kaip delspinigius. Todėl iš atsakovės taip pat priteistina delspinigių suma nuo neteisėtai sulaikytos ir ieškovei nesumokamos 126 063,13 Eur sumos už 180 dienų; tai sudaro 6 807,41 Eur (126 063,13 Eur x 0,03 proc. x 180 d.).

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7

  1. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. vasario 9 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė.
  2. Teismas pripažino nepagrįstu ieškovės argumentą, kad atsakovė pratęsė Sutarties vykdymo terminą iki 2013 m. gruodžio 31 d. Teismas konstatavo, kad ieškovei buvo nustatytas papildomas terminas Sutarčiai įvykdyti vadovaujantis CK 6.209 straipsniu, kuris, teismo vertinimu, nėra tapatus ir negali būti prilygintas Sutarties pratęsimui, nes sukelia kitokias teisines pasekmes. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju buvo konstatuotas Sutarties pažeidimas dėl ieškovės kaltės ir, nustačius papildomą terminą Sutarčiai įvykdyti, buvo pradėti skaičiuoti delspinigiai. Tai, kad ieškovės prašymu, t. y. 2013 m. spalio 2 d. raštu Nr. 1990, kuriame buvo prašoma pateikti informacinio pobūdžio pranešimą apie papildomo termino Sutarties įvykdymui suteikimą, papildomai neminint Viešųjų pirkimų tarnybos sprendimų bei delspinigių skaičiavimo, kuris ieškovei reikalingas draudimo ir užtikrinimo dokumentams pateikti, atsakovė 2013 m. spalio 3 d. raštu Nr. (7.2)2-5690 pateikė ieškovės prašomą informaciją apie papildomą terminą, teismo nuomone, negali būti laikoma Sutarties pratęsimu.
  3. Teismas, įvertinęs tai, kad kelio, kaip statinio, statyba prasideda nuo žemės sankasos įrengimo, konstatavo, jog ieškovė galėjo ir turėjo anksčiau negu 2013 m. gegužės 20 d. nustatyti poreikį žemės sankasos stiprinimui ir apie tai informuoti projektuotoją bei techninę priežiūrą vykdantį subjektą ir imtis veiksmų problemai išspręsti. Teismas nurodė, kad žemės sankasos pagerinimo/sustiprinimo darbai galėjo būti atlikti esant tinkamoms orų sąlygoms, o daugiau kaip +5° C nusistovėjo nuo 2013 m. balandžio 10 d., todėl, teismo įsitikinimu, jau nuo tos datos buvo galima atlikti žemės sankasos sutvirtinimo darbus. Teismas laikė nepagrįstais ieškovės argumentus, kad nepalankios oro sąlygos nuo 2012 lapkričio mėn. iki 2013 balandžio mėn. trukdė žemės sankasos darbų įrengimui/vykdymui, nes ieškovei, kaip daugiametę patirtį kelių tiesimo ir rekonstrukcijos srityje turinčiai įmonei, turėtų būti labai gerai žinoma, jog pagal Lietuvos klimato sąlygas šaltuoju metų laikotarpiu galimybės vykdyti darbus yra labai ribotos. Įvertinęs tai, teismas padarė išvadą, kad ieškovė privalėjo įvertinti šią aplinkybę ir organizuoti darbus taip, kad žiemos laikotarpis neįtakotų darbų atlikimo terminų. Taip pat teismas pažymėjo, kad oro sąlygos šaltuoju metų laikotarpiu buvo palankesnės nei standartinė klimato norma, todėl tai neturėtų būti laikoma pateisinama priežastimi delspinigių neskaičiavimui. Tokias išvadas pagrįsdamas teismas atsižvelgė ir į tai, kad ieškovė šiuo laikotarpiu faktiškai vykdė žemės sankasos darbus.
  4. Teismas, įvertinęs ekspertizės išvados duomenis, konstatavo, kad tai, jog papildomai reikėjo atlikti Sutartimi nenumatytus kelio sankasos stiprinimo rišikliais (grunto stabilizavimo) darbus, negali būti laikoma pateisinama priežastimi neskaičiuoti delspinigių už pavėluotą atlikti darbą, nes motyvuotą siūlymą dėl papildomų darbų būtinybės ieškovė galėjo pateikti atsakovei nedelsdama po to, kai techninis prižiūrėtojas, atlikęs žemės sankasos matavimus štampu, nustatė, jog deformacijos modulis neatitinka projektinių reikalavimų bei nurodė įrengti žemės sankasą pagal nustatytus reikalavimus, t. y. nuo 2013 m. balandžio 26 d. Teismo vertinimu, ieškovė nenurodė svarių aplinkybių, kodėl buvo delsiama iki 2013 m. gegužės 20 d. Teismas padarė išvadą, kad nurodytus papildomus darbus buvo galima atlikti per vieną mėnesį. 2013 m. liepos 31 d. pasirašytu papildomu susitarimu Nr. terminas ir buvo pratęstas vienam mėnesiui. Taip pat teismas pažymėjo, kad 2013 m. gegužės 31 d. pasirašant darbų pakeitimo aktą Nr. 1, ieškovė sutiko su sąlyga, jog papildomi darbai turi būti atliekami kaip įmanoma greitai, užtikrinant pagal Sutartį numatytų darbų atlikimą laiku. Ieškovė 2013 m. gegužės 23 d. raštu Nr. 1093 papildomai užtikrino, kad yra pajėgi organizuoti visus darbus, numatytus Sutartyje, taip pat ir papildomus darbus Sutartyje nustatytomis sąlygomis.
  5. Teismas, atsižvelgęs į ekspertizės išvadą, sprendė, kad atsakovė pagrįstai negalėjo organizuoti užbaigtų darbų priėmimo komisijos ir priimti darbų rezultato. Taip pat, teismo vertinimu, nėra pagrindo konstatuoti, kad 2013 m. gruodžio 23 d. ginčo darbai ieškovės buvo faktiškai užbaigti ir/ar faktiškai buvo naudojami.
  6. Teismas nesutiko su ieškovės argumentais, kad jai kaip rangovei buvo trukdoma dirbti kitais pagrindais dėl atsakovės kaltės. Teismas nurodė, kad byloje atliktos ekspertizės išvados paneigė šiuos ieškovės motyvus ir patvirtino, kad atsakovė, laikotarpiu iki 2013 m. rugpjūčio 13 d. ir laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 13 d. iki 2013 m. rugsėjo 16 d. vadovaudamasi ieškovės pateiktomis medžiagų atitikties deklaracijomis, turėjo teisę 2013 m. rugpjūčio 13 d. kokybės patikrinimo aktu sustabdyti ieškovės atliekamus darbus dėl netinkamų ir/ar laiku nepateiktų medžiagų atitikties deklaracijų.
  7. Teismas vertino, kad byloje nebuvo paneigtos atsakovės nurodomos aplinkybės, jog ieškovės veiksmai/neveikimas turėjo įtakos darbų atlikimo terminams. Ieškovė apie darbų užbaigimą pagal Sutartį pranešė ne 2013 m. gruodžio 31 d., t. y. dieną, kurią ieškovė teigė pabaigsianti darbus, o tik 2014 m. vasario 7 d. Tačiau net ir po to buvo konstatuoti ieškovės atliktų darbų trūkumai.
  8. Teismas pažymėjo, kad nors užbaigtų statybos darbų aktas, kuriuo darbai pripažinti visiškai baigtais, buvo pasirašytas tik 2014 m. liepos 29 d., tačiau atsakovė vertino, jog ieškovė darbus užbaigė 2014 m. vasario 7 d., kai ieškovė raštu Nr. 264 pranešė, kad darbai pagal Sutartį atlikti. Atsakovė nepaisė aplinkybės, kad AB „Problematika“ 2014 m. balandžio 28 d. raštu Nr. 9-153 informavo apie nustatytą asfaltbetonio dangos sluoksnio storio nuokrypį nuo projektinės vertės bei ieškovės atliktą asfalto sluoksnio perklojimą nurodytuose kelio ruožuose. Šių aplinkybių pagrindu teismas laikė nepagrįstais ieškovės argumentus dėl atsakovės nesąžiningumo skaičiuojant delspinigius už uždelstą darbų atlikimo laiką.
  9. Teismas sprendė, kad kol darbai nebuvo perduoti atsakovei, jai neatsirado pareiga visiškai atsiskaityti su ieškove už darbus, taip pat atsirado teisė skaičiuoti Sutartyje nustatytas netesybas už darbų neperdavimą laiku. Be to, teismo nuomone, dėl šios priežasties nėra pagrindo darbų trūkumų šalinimą vertinti kaip atliktą garantiniu laikotarpiu, kuris, vadovaujantis CK 6.698 straipsnio nuostatomis, pradedamas skaičiuoti nuo darbų rezultato atidavimo naudoti dienos.
  10. Teismas, įvertinęs tai, kad atsakovė delspinigius pagal Sutarties 29 punktą skaičiavo nuo 2013 m. rugpjūčio 30 d. iki 2014 m. vasario 7 d., t. y. datos, iki kurios, ieškovės teigimu, buvo atlikti darbai pagal Sutartį ir pašalinti techninę priežiūrą vykdančios įmonės AB „Problematika 2013 m. gruodžio 31 d. kokybės patikrinimo akte Nr. 20-192 nustatyti trūkumai, padarė išvadą, kad 435 270,78 Lt delspinigių suma už laikotarpį nuo 2013 m. rugpjūčio 30 d. iki 2014 m. vasario 7 d. buvo paskaičiuota pagrįstai.
  11. Teismas sprendė, kad atsakovė pagrįstai sulaikė 10 proc. sumos, sulygtos pagal Sutartį. Teismas, nustatęs, kad laidavimo draudimo raštas Nr. GA 64817 galioja nuo 2014 m. rugsėjo 8 d. iki 2015 m. rugsėjo 8 d., t. y. trumpiau negu 3 metus, konstatavo, kad ieškovei išmokėtina sulaikytų pinigų suma galėtų būti tik 1/3 dalis nuo visos neišmokėtos likusios priimtinos Sutarties sumos be PVM, t. y. 95 472,18 Eur (329 646,33 Lt). Tačiau, teismo nuomone, įvertinus aplinkybę, kad ieškovei yra priskaičiuoti delspinigiai, kurių ji nepadengė, bei vadovaujantis Sutarties 16 punktu, 1/3 dalis sulaikytų pinigų sumos, kurią atsakovė būtų galėjusi išmokėti ieškovei dar 2014 metais, jeigu ši būtų sumokėjusi priskaičiuotus delspinigius, yra pagrįstai sulaikyti priskaičiuotų delspinigių kompensavimui.

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9

  1. Ieškovė apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismas nevertino, kad atsiradus papildomų darbų būtinumui ir atsakovei pritarus šių Sutartyje nenumatytų darbų atlikimui, neišvengiamai turėjo būti nukelti visi kiti vėliau vykdomų asfaltbetonio dangos įrengimo darbų terminai. Ieškovė negalėjo užbaigti statybos darbų per Sutartyje nustatytą terminą, kol buvo derinami ir atliekami papildomi, Sutartyje nenumatyti grunto stabilizavimo darbai. Sutartis laiku neįvykdyta dėl objektyvių priežasčių, ne dėl ieškovės kaltės, todėl remtis CK 6.209 straipsnio nuostata ir skaičiuoti delspinigius atsakovė neturėjo teisinio pagrindo. Tam, kad būtų pagrindas remtis šia įstatymo nuostata ir skaičiuoti delspinigius, būtina įrodyti, jog Sutartis laiku neįvykdyta išimtinai dėl ieškovės kaltės, tačiau tai pagrindžiančių įrodymų byloje nenustatyta.
    2. Teismas neįvertino, kad oro hidrometeorologinės sąlygos neleido ieškovei vykdyti Sutartimi ir 2013 m. vasario 31 d. Darbų pakeitimo aktu nustatytų papildomų darbų. Esant tokioms oro sąlygoms ieškovė neturėjo teisės vykdyti statybos darbų. Be to, buvusios meteorologinės sąlygos, palyginti su kitais metais, pagal savo pobūdį ir mastą priskirtinos prie mūsų šalyje temperatūros ir kritulių svyravimams neįprastų. Tokių sąlygų nebuvo galima tikėtis, nes jų nuokrypiai šiai geografinei vietovei buvo tokie neprognozuojami, kad gali būti traktuojami kaip nenugalimos jėgos aplinkybės. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į Lietuvos hidrometeorologinės tarnybos 2013 m. balandžio 4 d. ir 2013 m. balandžio 11 d. pažymas apie 2012 m. gruodžio mėn. – 2013 m. kovo mėn. buvusias hidrometeorologines sąlygas. Tokiomis oro sąlygomis Sutartyje numatytas darbų rezultatas negalėjo būti pasiektas nustatytu terminu (iki 2013 m. liepos 31 d.). Teismas neįvertino, kad, atlikus kelio sankasos sustiprinimo rišikliais (grunto stabilizavimo) darbus, įrengto sluoksnio stiprumo tikrinimą galima atlikti tik po 3-7 dienų ir tik su sąlyga, kad tuo laikotarpiu buvo tinkamos oro sąlygos (nebuvo lietaus).
    3. Nors ieškovės atliekami darbai dėl nepalankių oro sąlygų buvo vykdomi ne pagal grafiką, tačiau atsakovė tai kontroliavo ir jokių pretenzijų dėl atsilikimo nuo darbų grafiko nereiškė iki pat 2013 metų birželio mėn. pabaigos. Atsakovė tarpinius aktus už atskirus darbų etapus priimdavo be jokių pastabų dėl atsilikimo nuo grafiko.
    4. Ekspertizės akto išvadose teigiama, kad darbų pakeitimas ir žemės sankasos pagerinimo/sustiprinimo darbai galėjo būti pradėti atlikti anksčiau, o ne nuo darbų pakeitimo akto pasirašymo dienos (2013 m. gegužės mėn. 31 d.), tačiau ekspertė nepagrįstai ignoravo aplinkybę, kad Sutarties 52 punkte įtvirtinta, jog susitarimas dėl papildomų darbų turi būti patvirtintas atsakovės ir pasirašytas ieškovės; atsakovei patvirtinus susitarimą dėl papildomų darbų, ieškovė gali pradėti vykdyti papildomus darbus.
    5. Atsakovė yra juridinis asmuo, kuriam keliami aukštesni teisės normų ir savo sprendimų rizikos priėmimo kriterijai. Atsakovei raštiškai patvirtinus, kad ji nepalaiko (ignoruoja) Viešųjų pirkimų tarnybos sprendimo neleisti keisti Sutarties sąlygų, t. y. pakeisti Sutartyje nustatytą darbų atlikimo galutinį terminą, ir atsakovei savarankiškai padarius priešingus sprendimus, atsakomybė dėl šių sprendimų, o tuo labiau šių sprendimų aiškinimas ieškovės nenaudai, negali būti laikomas pagrįstu.
    6. Atsakovė raštiškai patvirtino, kad 2014 m. kovo 18 d. atsakovė pagal Sutartį pretenzijų/žalų neturi ir apie galimas pareikšti pretenzijas nėra žinoma, todėl delspinigių skaičiavimas už ankstesnį laikotarpį (nuo 2013 m. rugpjūčio 30 d. iki 2014 m. vasario 7 d.) negali būti laikomas teisėtu. Teismui prijungus prie bylos šalių 2014 m. kovo 18 d. susitarimą ir pripažinus didelę įrodomąją reikšmę turinčiu dokumentu, skundžiamame sprendime teismas šio įrodymo nepagrįstai nevertino.
    7. Dėl galutinio darbų atlikimo termino pažeidimo egzistuoja ne tik ieškovės kaltė. Atsakovės priskaičiuotas delspinigių dydis nėra teisingas ir sąžiningas. Viešųjų pirkimų tarnyba pripažino, kad jei atsakovė būtų tinkamai atsižvelgusi į perkamų darbų specifiką ir galimas oro sąlygas, ji privalėjo Sutartyje numatyti ilgesnius terminus. Darbų terminai prasitęsė dėl nepalankių oro sąlygų ir dėl papildomų darbų būtinumo. Ieškovė pašalino visus nustatytus defektus per Sutartyje numatytą garantinį laikotarpį, be to, atsakovė faktiškai pradėjo naudotis darbais dar iki galutinio atliktų darbų priėmimo-perdavimo akto pasirašymo. Todėl atsakovė turėjo pareigą sumokėti ieškovei už faktiškai atliktus ir faktiškai naudojamus darbus.
  2. Atsakovė prašo atmesti ieškovės apeliacinį skundą ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 9 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Teismas išsamiai išnagrinėjo bylos faktines aplinkybes, aiškiai nurodė motyvus, kuriais remdamasis konstatavo, kad atsakovė pagrįstai sulaikė 10 proc. sumą nuo Sutarties kainos, teisėtai skaičiavo delspinigius nuo 2013 m. rugpjūčio 31 d. iki 2014 m. vasario 7 d., taip pat pagrįstai delspinigius padengė atlikdama įskaitymą iš sulaikytų pinigų sumos.
    2. Ieškovė nepaneigė, kad jos neveikimas ir nepagrįstas delsimas atlikti veiksmus turėjo įtakos darbų atlikimo terminams. Taip pat ieškovė nepaneigė, kad būtinumas atlikti papildomus grunto sustiprinimo darbus paaiškėjo tik po techninę priežiūrą vykdančios įmonės 2013 m. balandžio 26 d. atliktų žemės sankasos matavimų štampu, nustačius, jog deformacijos modulis neatitinka projektinių reikalavimų ir nurodžius įrengti žemės sankasą pagal nustatytus reikalavimus. Ieškovės kaip rangovės prievolė vykdyti savikontrolę nustato poreikį ieškovei pačiai identifikuoti esamos situacijos trūkumus numatyto statinio statybai pagal techninį darbo projektą ir norminių techninių dokumentų reikalavimus. Ieškovė netinkamai organizavo darbus, netinkamai vykdė savikontrolės bandymus, nesilaikė statybos taisyklių reikalavimų ir tai turėjo įtakos darbų vykdymo trukmei ir kokybei.
    3. Ieškovė turėjo įvertinti galimybes vykdyti darbus šaltuoju metų laikotarpiu, organizuoti juos taip, kad žiemos laikotarpis neįtakotų darbų atlikimo terminų. Meteorologinėse pažymose pateikiama informacija apie matuotą žemiausią paros temperatūrą, kuri būna naktį, kuomet statybos darbai paprastai nevyksta. Hidrometeorologinės sąlygos 2012 m. lapkričio mėn. – 2013 m. balandžio mėn. buvo palankesnės nei standartinė klimato norma. Ieškovė nuo 2012 m. lapkričio mėn. iki 2013 m. vasario mėn. pabaigos vykdė žemės sankasos darbus, hidrometeorologinės sąlygos jai netrukdė. Žemės sankasos sutvirtinimo darbus buvo galima atlikti nuo 2013 m. balandžio 10 d. Ieškovė nepagrįstai delsė informuoti atsakovę apie būtinus papildomus darbus nuo 2013 m. balandžio 26 d., kai techninis prižiūrėtojas nurodė ieškovei įrengti žemės sankasą pagal nustatytus reikalavimus, iki 2013 m. gegužės 20 d. Šalių 2013 m. liepos 31 d. papildomu susitarimu Nr. 1 prie Sutarties darbų pabaigos terminą nukėlus vienam mėnesiui, ieškovei buvo skirtas pakankamas laikas darbams pabaigti.
    4. Delspinigių skaičiavimas nuo 2013 m. rugpjūčio 30 d. iki 2014 m. vasario 7 d. ir reikalavimas juos sumokėti už darbų užbaigimą ne laiku yra pagrįstas. Ieškovė įvertino Sutarties įvykdymo laiku perspektyvas, todėl veikė išimtinai savo rizika. Sutartis laiku neįvykdyta dėl ieškovės kaltės.
    5. Atsakovė nepripažino šalių 2014 m. kovo 18 d. susitarimo autentiškumo, jį pasirašiusių atstovų valios. Atsakovės elektroninėje dokumentų valdymo sistemoje toks susitarimas neegzistuoja. Susitarimo turinys taip pat kelia abejonių dėl jo tikrumo. Susitarimas pateiktas kaip neoriginalaus dokumento kopija, iš jos negalima nustatyti, kas šį susitarimą pasirašė. Todėl teismas pagrįstai dėl jo skundžiamame sprendime atskirai nepasisakė.

10IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11Dėl bylos nagrinėjimo ribų

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.
  2. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, judgement of 27 September 2001, par. 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Dėl šios priežasties teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė aktualias materialiosios teisės normas ir atmesdamas ieškinį priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.

12Dėl bylos esmės

  1. Apeliantė byloje pateiktu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės skolą už atliktus statybos rangos (kelio rekonstravimo) darbus, sulygtus atlikti pagal ginčo Sutartį. Ieškinys buvo grindžiamas tuo, kad atsakovė neteisėtai sulaikė 10 proc. sumą nuo Sutarties kainos, taip pat nepagrįstai paskaičiavo delspinigius, nes apeliantė atliko ginčo darbus, pašalino nustatytus defektus. Ieškovė apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad atsakovė pagrįstai sulaikė 10 proc. sumos, sulygtos pagal Sutartį, taip pat kad atsakovė teisėtai paskaičiavo ieškovei delspinigius už netinkamą Sutarties vykdymą. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamos bylos medžiagą, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus, juos pagrindžiančius įrodymus, skundžiamo sprendimo turinį bei motyvus, konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad apeliantės ieškinys yra nepagrįstas. Nors apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino jos ieškinio, tačiau jokių pirmosios instancijos teismo neįvertintų argumentų nedėsto. Ieškovės apeliacinio skundo turinys iš esmės atitinka jos pirmosios instancijos teismo proceso metu teiktų procesinių dokumentų (ieškinio, dubliko) turinį. Pastaruosiuose procesiniuose dokumentuose išdėstytus apeliantės argumentus tinkamai įvertino pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų teisingumo.
  2. Apeliantė kvestionuoja įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo tinkamumą nagrinėjamoje byloje. Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės, aiškinant CPK 176, 185 straipsnius, kasacinėje praktikoje yra suformuluotos – teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių. Vien ta aplinkybė, kad teismas byloje esančius įrodymus įvertino kitaip, nei siekė apeliantė, nesudaro pagrindo spręsti, jog teismas juos įvertino netinkamai.
  3. Apeliantė teigia, kad ginčo statybos darbai negalėjo būti užbaigti Sutartyje nustatytu terminu ne dėl jos kaltės. Apeliantės nuomone, tai nulėmė atsiradęs papildomų (grunto stabilizavimo) darbų poreikis, kuris laikytinas objektyvia priežastimi Sutarties neįvykdymui nustatytu laiku, todėl delspinigius atsakovė skaičiavo nepagrįstai. Teisėjų kolegija su šiais apeliantės argumentais neturi pagrindo sutikti. Sutarties 29 punkte nurodyta, kad ieškovė, neužbaigusi darbų Sutartyje numatytu laiku, įsipareigoja sumokėti atsakovei 0,03 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną pavėluotą dieną nuo visos priimtinos Sutarties sumos. Pagal Sutarties 6 punktą darbų pabaiga buvo nustatyta 2013 m. liepos 30 d. Paaiškėjus būtinumui atlikti papildomus ir nenumatytus darbus, vadovaujantis Sutarties 7 punktu, darbų pabaigos terminas šalių susitarimu buvo pratęstas iki 2013 m. rugpjūčio 30 d. Darbų iki 2013 m. rugpjūčio 30 d. apeliantė neatliko. Todėl vadovaujantis Sutarties 29 punktu buvo paskaičiuoti delspinigiai už laikotarpį nuo 2013 m. rugpjūčio 30 d. iki 2014 m. vasario 7 d. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis apeliantės prašymu ir pagal jos suformuluotus klausimus byloje atliktos teismo ekspertizės išvadomis, pagrįstai konstatavo, kad ieškovė, kaip rangovė, žemės sankasos pagerinimo/sustiprinimo (papildomų) darbų poreikį identifikuoti, apie tai informuoti projektuotoją bei techninį prižiūrėtoją, taip pat juos atlikti turėjo anksčiau, nei tai nagrinėjamu atveju buvo faktiškai padaryta. Todėl apeliantės akcentuotajamas papildomų ginčo darbų poreikis teismo pagrįstai nebuvo pripažintas Sutarties įvykdymo terminų nesilaikymą pateisinančia priežastimi.
  4. Apeliantė nurodo, kad teismas neįvertino oro sąlygų, egzistavusių Sutarties vykdymo metu, kurios, apeliantės nuomone, neleido jai vykdyti Sutartimi ir 2013 m. vasario 31 d. Darbų pakeitimo aktu nustatytų papildomų darbų. Šis apeliantės argumentas, teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat laikytinas nepagrįstu. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas šį argumentą, rėmėsi ekspertizės išvadomis ir pagrįstai konstatavo, kad tinkamos oro sąlygos egzistavo anksčiau, nei apeliantė faktiškai pradėjo atlikti papildomus ginčo darbus, todėl ši aplinkybė irgi nesuteikia pagrindo ją vertinti kaip Sutarties įvykdymo terminų nesilaikymą pateisinančia priežastimi. Taip pat teismas padarė pagrįstą išvadą, kad papildomi ginčo darbai galėjo būti atlikti per apeliantei papildomai nustatytą vieno mėnesio laikotarpį, nepaisant apeliantės pasirinkto tų darbų atlikimo būdo (metodo). Apeliantė teigia, kad teismas neatsižvelgė į Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos 2013 m. balandžio 4 d. ir 2013 m. balandžio 11 d. pažymas apie 2012 m. gruodžio mėn. – 2013 m. kovo mėn. buvusias hidrometeorologines sąlygas. Šiuo aspektu pažymėtina, kad ekspertizės akte, kuriuo savo išvadas grindė pirmosios instancijos teismas, analizuojant ginčo darbams aktualias oro sąlygas buvo remiamasi statybos darbų žurnalu, t. y. duomenimis apie konkrečias, nagrinėjamam atvejui reikšmingas faktines aplinkybes. Be to, pirmosios instancijos teismas, remdamasis bylos duomenimis, pagrįstai pažymėjo, kad oro sąlygos ginčui aktualiu šaltuoju metų laikotarpiu buvo palankesnės nei standartinė klimato norma. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos pažymos negali paneigti pirmosios instancijos teismo išvadų dėl oro sąlygų neigiamos įtakos Sutarties įvykdymo terminų nesilaikymui nebuvimo.
  5. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad atsakovė tarpinius aktus už atskirus darbų etapus priimdavo be jokių pastabų dėl atsilikimo nuo grafiko, ji tai kontroliavo ir jokių pretenzijų nereiškė. Šis argumentas negali būti pripažintas pagrįstu. Statinio statybos techninio prižiūrėtojo parašas dokumentuose priimant atliktus darbus patvirtina tų darbų būtiną normatyvinę kokybę ir dokumentuose nurodytų statybos darbų kiekių sutikimą su faktiškaisiais darbų kiekiais, tačiau, kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, darbai laikomi visiškai baigtais tik užsakovui pasirašius galutinį darbų priėmimo ir perdavimo aktą. Iki galutinio darbų priėmimo akto pasirašymo rangovas savo sąskaita turi visiškai pašalinti užsakovo nurodytus darbų ar jų etapų trūkumus.
  6. Apeliantė deklaratyviai nurodo, kad ekspertizės išvados turėtų būti vertinamos kritiškai, nes ekspertė nesivadovavo bylos duomenimis, ekspertizės išvados prieštarauja CK nuostatoms. Jokių konkrečių argumentų dėl ekspertizės išvados nepagrįstumo iš esmės nėra pateikta. Vienintelis argumentas, siejamas su konkrečiomis bylos aplinkybėmis, kuriuo, apeliantės nuomone, turėtų būti paneigtos ekspertizės išvados, yra tai, kad ekspertizės akte nepagrįstai nurodyta, jog žemės sankasos pagerinimo/sustiprinimo (papildomi) darbai galėjo būti pradėti atlikti anksčiau, o ne nuo 2013 m. gegužės 31 d. darbų pakeitimo akto pasirašymo. Apeliantė teigia, kad šiuo aspektu nebuvo atsižvelgta į Sutarties 52 punktą, kuriame įtvirtinta, jog susitarimas dėl papildomų darbų turi būti patvirtintas atsakovės ir pasirašytas ieškovės; atsakovei patvirtinus susitarimą dėl papildomų darbų, ieškovė gali pradėti vykdyti papildomus darbus. Teisėjų kolegija tokiems apeliantės argumentams neturi pagrindo pritarti.
  7. Visų pirma, atkreiptinas dėmesys, kad ekspertizės akte yra nurodyta, jog ieškovė kaip rangovė privalėjo užtikrinti pakankamą žemės sankasos laikomąją gebą. Žemės sankasa atlieka dangos konstrukcijos pagrindo paskirtį, todėl dėl neužtikrintos jos laikomosios gebos būtų formavęsi visos kelio konstrukcijos pažaidos ir deformacijos, dėl ko kelio nebūtų įmanoma naudoti pagal jo paskirtį. Antra, iš įrašų statybos darbų žurnale nustatyta, kad žemės darbus, taip pat ir žemės sankasos sutankinimo darbus, apeliantė pradėjo atlikinėti dar iki to laiko, kai techninis prižiūrėtojas 2013 m. balandžio 26 d. įrašė į statybos darbų žurnalą, kad deformacijos modulis nesiekia projektinių verčių; anksčiau buvo vykdomi ir 2013 m. vasario 25 d. vykdyti apsauginio šalčiui atsparaus sluoksnio ir pagrindo sluoksnio iš gamtinio žvyro įrengimo darbai. Kaip pažymėta ekspertizės akte, šių sluoksnių įrengimo darbus galima vykdyti tik užtikrinus, kad po jais esantys sluoksniai yra tinkamai sutankinti ir pakankamos laikomosios gebos. Trečia, ekspertizės akte teigiama, kad apeliantė, žinodama, jog žemės sankasa yra kelio dangos konstrukcijos pagrindas ir kelio, kaip statinio, statyba prasideda nuo sankasos įrengimo, turėjo anksčiau nustatyti poreikį žemės sankasos stiprinimui ir apie tai informuoti projektuotoją bei techninį prižiūrėtoją, taip pat imtis veiksmų problemos sprendimui. Teisėjų kolegijos vertinimu, Sutarties 52 punkto reikalavimas, kad susitarimas dėl papildomų darbų turi būti patvirtintas atsakovės ir tik tuomet ieškovė gali pradėti vykdyti papildomus darbus, nepaneigia pirmosios instancijos teismo byloje esančių įrodymų analize pagrįstos išvados, jog apeliantė Sutarties nustatytu terminu tinkamai neįvykdė.
  8. Apeliantė nurodo, kad atsakovė yra juridinis asmuo, kuriam keliami aukštesni teisės normų ir savo sprendimų rizikos priėmimo kriterijai. Atsakovei raštiškai patvirtinus, kad ji nepalaiko (ignoruoja) Viešųjų pirkimų tarnybos sprendimo neleisti keisti Sutarties sąlygų, t. y. pakeisti Sutartyje nustatytą darbų atlikimo galutinį terminą, ir atsakovei savarankiškai padarius priešingus sprendimus, atsakomybė dėl šių sprendimų, o tuo labiau šių sprendimų aiškinimas ieškovės nenaudai, negali būti laikomas pagrįstu. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, šie apeliantės argumentai neturi pagrindo. Visų pirma, savo netinkamo Sutarties vykdymo riziką ir galimas pasekmes turėjo vertinti apeliantė, kaip kelių tiesimo ir rekonstrukcijos srities profesionalė, ypač įvertinus tai, kad 2013 m. gegužės 31 d. pasirašant darbų pakeitimo aktą Nr. 1, apeliantė sutiko su sąlyga, jog papildomi darbai turi būti atliekami kaip įmanoma greitai, užtikrinant pagal Sutartį numatytų darbų atlikimą laiku. Be to, apeliantė 2013 m. gegužės 23 d. raštu Nr. 1093 papildomai užtikrino, kad yra pajėgi organizuoti visus darbus, numatytus Sutartyje, taip pat ir papildomus darbus Sutartyje nustatytomis sąlygomis. Apeliantės argumentus, kad atsakovė raštiškai patvirtino, jog ji (atsakovė) ignoruoja Viešųjų pirkimų tarnybos sprendimą neleisti keisti Sutarties sąlygų, teisėjų kolegija vertina kaip klaidinga, jokio pagrindo neturinčia bylos įrodymų interpretacija. Byloje teismo nustatytos aplinkybės ir jas pagrindžiantys įrodymai vienareikšmiškai patvirtina, kad atsakovės 2013 m. spalio 3 d. raštas Nr. (7.2) 2-5690, kuriuo, apeliantės nuomone, atsakovė patvirtino, jog ji (atsakovė) ignoruoja Viešųjų pirkimų tarnybos sprendimą neleisti keisti Sutarties sąlygų, viena vertus, buvo parengtas būtent apeliantės prašymu, kuris apeliantei buvo reikalingas draudimo ir užtikrinimo dokumentams pateikti, kita vertus, jame kalbama apie papildomo termino ginčo darbams užbaigti suteikimą, o ne apie Viešųjų pirkimų tarnybos sprendimo nesilaikymą ar ignoravimą (1 t., b. l. 38, 106-107).
  9. Apeliantė pabrėžia, kad atsakovė 2014 m. kovo 18 d. raštiškai patvirtino, jog ji pagal Sutartį pretenzijų/žalų neturi ir apie galimas pareikšti pretenzijas nėra žinoma, todėl, apeliantės įsitikinimu, delspinigių skaičiavimas už ankstesnį laikotarpį (nuo 2013 m. rugpjūčio 30 d. iki 2014 m. vasario 7 d.) negali būti laikomas teisėtu. Be to, teismui prijungus prie bylos šalių 2014 m. kovo 18 d. susitarimą ir, apeliantės nuomone, pripažinus jį didelę įrodomąją reikšmę turinčiu dokumentu, skundžiamame sprendime teismas šio įrodymo nepagrįstai nevertino. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2017 m. sausio 20 d. teismo posėdžio metu apeliantės atstovas pirmosios instancijos teismui pateikė 2014 m. kovo 18 d. susitarimo, sudaryto tarp apeliantės ir atsakovės, kopiją. Iš šio susitarimo turinio matyti, kad jis buvo sudarytas vadovaujantis Sutarties 17 punktu, kuris yra įrašytas Sutarties V skyriuje, pavadintame „Sutarties sąlygų įvykdymo užtikrinimas. Draudimas“. Šis Sutarties 17 punktas nustato apeliantės pareigą per penkias darbo dienas nuo Sutarties pasirašymo dienos savo sąskaita pateikti konkurso sąlygose nurodytos sumos dydžio banko arba draudimo bendrovės išduotą Sutarties sąlygų įvykdymo užtikrinimo garantinį arba laidavimo draudimo raštą pagal atsakovės konkurso sąlygose pateiktą formą. Minėto 2014 m. kovo 18 d. susitarimo 1 punktu šalys būtent ir sulygo dėl laidavimo draudimo rašto, t. y. susitarė, kad rangovas pratęsia Sutarties sąlygų įvykdymo laidavimo draudimo raštą Nr. 56069PP iki 2014 m. birželio 30 d. CK 6.193 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. Teisėjų kolegijos nuomone, 2014 m. kovo 18 d. susitarimo 2 punktas, kuriuo šalys patvirtino pretenzijų pagal Sutartį nebuvimą, turėtų būti vertinamas tiek nurodytų aplinkybių, tiek ir visos bylos aplinkybių kontekste. Pastebėtina, kad apeliantė ir anksčiau buvo prašiusi atsakovės parašyti raštą, apeliantei reikalingą draudimo ir užtikrinimo dokumentams pateikti, neminint atsakovės apeliantei skaičiuojamų delspinigių ir Viešųjų pirkimų tarnybos sprendimo neleisti keisti Sutarties sąlygų, t. y. apeliantei nenaudingų aplinkybių. Pirmosios instancijos teismo ištirti ir tinkamai įvertinti įrodymai, jų visuma paneigia apeliantės nurodytą aplinkybę, kad iki 2014 m. kovo 18 d. pagal Sutartį pretenzijų nebuvo.
  10. Apeliantė kelia klausimą dėl atsakovės paskaičiuotų delspinigių dydžio teisingumo ir sąžiningumo. Su šiuo klausimu susiję apeliacinio skundo argumentai yra grindžiami iš esmės tomis pačiomis aplinkybėmis, kurios buvo išsamiai išnagrinėtos pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime ir kurias apeliacine tvarka įvertino apeliacinės instancijos teismas šioje nutartyje. Tačiau teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad ginčo šalių nustatytos netesybos (delspinigiai) nėra neprotingai didelės, pagrindų mažinti jų dydį taip pat nenustatyta. Netesybos atsirado iš sutartinių santykių, apeliantės kaip rangovės nagrinėjamoje srityje turima patirtis leido jai numatyti įsipareigojimų nevykdymo galimus padarinius, ji laisva valia pasirinko sudaryti Sutartį. Be to, Sutarties objektas – valstybinės reikšmės rajoninio kelio rekonstravimo darbai – lemia visuomeninę reikšmę, taip pat Sutarties įvykdymo terminų laikymosi svarbą. Teisėjų kolegijos vertinimu, šalių Sutartimi numatytos ir atsakovės taikytos 0,03 proc. dydžio netesybos (delspinigiai) yra tinkama kompensavimo ir skatinimo priemonė, siekiant užtikrinti atsakovės teisėtus interesus. Sumažinus netesybas būtų paneigta šalių valia dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą, taip pat paneigti protingos, sąžiningos verslo praktikos reikalavimai.

13Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

  1. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės klausimo dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo išnagrinėjimui, bylos galutiniam rezultatui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

14Dėl bylos procesinės baigties

  1. Išdėstytos aplinkybės teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino kilusiam ginčui aktualias materialiosios teisės ir procesinės teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teismų praktikos byloje nagrinėjamais klausimais, o apelianto argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 265 straipsnis, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

15Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

  1. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į priimamą procesinį sprendimą, sprendžia, kad bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, ieškovei nepriteistinos. Prašymo dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir jį pagrindžiančių įrodymų atsakovė nepateikė, todėl šis klausimas nesvarstytinas.

16Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

17Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai