Byla e2A-957-236/2016
Dėl sutarties pripažinimo negaliojančia, trečiasis asmuo – viešoji įstaiga „Infostruktūra“, išvadą teikianti institucija – Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Alvydo Poškaus,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės akcinės bendrovės TEO LT apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1923-345/2016 pagal ieškovės akcinės bendrovės TEO LT ieškinį atsakovei biudžetinei įstaigai Aukštadvario regioninio parko direkcijai dėl sutarties pripažinimo negaliojančia, trečiasis asmuo – viešoji įstaiga „Infostruktūra“, išvadą teikianti institucija – Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Ieškovė AB TEO LT (toliau – TEO) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi prašė pripažinti, kad 2014-09-17 atsakovės BĮ Aukštadvario regioninio parko direkcijos (toliau – Direkcija) su trečiuoju asmeniu VĮ „Infostruktūra“ (toliau – Infostruktūra) sudaryta Saugaus valstybinio duomenų perdavimo tinklo paslaugų teikimo sutartis Nr. VNT10157/S (toliau – Sutartis) yra negaliojanti, priteisti iš atsakovės ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Sutartis sudaryta pažeidžiant imperatyvias teisės normas. Pagal ieškovės ir atsakovės 2003-11-27, 2011-09-06 sudarytas sutartis ieškovė iki 2014-11-01 teikė atsakovei duomenų perdavimo ir interneto prieigos paslaugas. Nutraukusi nurodytų paslaugų pirkimą iš TEO, Direkcija sudarė Sutartį su Infostruktūra. Pagal ją Direkcijai yra teikiamos analogiškos paslaugos, kurias teikė TEO. Direkcija yra biudžetinė įstaiga, todėl ji turi būti laikoma perkančiąja organizacija (Viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) 4 straipsnis), tačiau Sutartis buvo sudaryta ne viešojo pirkimo procedūrų būdu.
  2. Direkcija atsiliepimu su pateiktu ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, jog Lietuvos Respublikos finansų ministerija vykdo Valstybės biudžeto, apskaitos ir mokėjimų sistemos (toliau – VBAMS) centralizavimą ir duomenų bazės valdymo sistemos keitimą. Norint prisijungti prie VBAMS reikia naudotis Saugaus valstybinio duomenų perdavimo tinklo paslaugomis (toliau – SVDPT), kurias teikia Infostruktūra. SVDPT paslaugos neapima interneto prieigos paslaugų. Sutartis sudaryta atsižvelgiant į VPĮ 10 straipsnio 2 dalies 8 punkte įtvirtintą išimtį.
  3. Papildomuose paaiškinimuose TEO nurodė, jog pagal Sutartį Direkcija iš Infostruktūros taip pat perka interneto prieigos ir duomenų perdavimo paslaugas. Taigi, SVDPT yra analogiškos TEO teikiamoms paslaugoms. „Šifruoto duomenų perdavimo kanalo“ paslauga, nurodyta Sutartyje, technologiškai ir funkciškai yra TEO teiktos duomenų perdavimo paslaugos atitikmuo. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004-05-14 įsakymas Nr. 1V-167 „Dėl saugaus valstybinio duomenų perdavimo tinklo nuostatų ir saugaus valstybinio duomenų perdavimo tinklo paslaugų teikimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Įsakymas arba VRM Įsakymas) toje apimtyje, kiek suteikė Infostruktūrai išimtinę teisę teikti komercines SVDPT paslaugas, prieštarauja Sutarties dėl Europos Sąjungos Veikimo (toliau – SESV) 102, 106(1) straipsnių ir / arba 49 straipsnio ir / arba 107–108 straipsnių reikalavimams. Komercinis SVDPT paslaugų teikimas yra technologiškai neutralus. Įsakymas sudarė nelygiavertes konkurencijos sąlygas, kadangi apribota privačių subjektų galimybė teikti SVDPT paslaugas ir konkuruoti su Infostruktūra. Be to, išimtinių teisių suteikimas Infostruktūrai niekada nebuvo derintas su Europos Komisija. Kadangi Įsakymas prieštarauja SESV nuostatoms, Direkcija negalėjo naudotis VPĮ 10 straipsnio 2 dalies 8 punkte įtvirtinta išimtimi.
  4. Trečiasis asmuo Infostruktūra atsiliepime su pateiktu ieškiniu nesutiko, prašė bylą nutraukti arba ieškinį atmesti, priteisti iš TEO jos turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Sutartis sudaryta laikantis VPĮ 10 straipsnio 2 dalies 8 punkto reikalavimų. SVDPT tinklas yra skirtas viešojo valdymo tikslams įgyvendinti ir nėra susijęs su dalyvavimu ūkinėje komercinėje veikloje, teikiant paslaugas ūkio subjektams. Tokia SVDPT paskirties specifika lemia jo uždaromą, paremtą visuomenės saugumo, informacijos apsaugos interesais. Esant bet kokiam kibernetiniam incidentui ar jo grėsmei tik Infostruktūra gali teikti paslaugas uždaru tinklu, taip apsaugodama SVDPT vartotojus. Pagal Sutartį Direkcija įsigijo tik prieigos priežiūrą SVDPT tinkle ir duomenų šifravimo įrangos priežiūrą, bet ne interneto paslaugas. Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba (toliau – KT) dar 2006 m. vasario 15 d. nutarime Nr. 1S-19 konstatavo, kad SVDPT teikiamos paslaugos nėra laisvoje rinkoje esanti prekė, SVDPT skirtas specifiniams tikslams pasiekti, o ne komercinei ūkinei veiklai vykdyti. Taigi, SVDPT paslaugos dėl savo specifiškumo priskirtinos prie monopolinio pobūdžio paslaugų. Nurodyta konstatuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. balandžio 5 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A11-381/2007. Taigi, TEO keliamas ginčas jau iš esmės yra išspręstas. Tai, kad SVDPT paslaugos neapima interneto prieigos aptarta ir Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų tarnybos 2014 m. kovo 20 d. informaciniame pranešime. Įsakymas neįtvirtina Infostruktūrai jokių privilegijų veikiant už SVDPT ribų. Taigi jis nepažeidžia proporcingumo principo. SVDPT paslaugos yra susijusios su uždavinio, kuris yra viešosios valdžios prerogatyva įgyvendinimu – valstybės ir Europos Sąjungos (toliau – ES) institucijų duomenų saugumo ir slaptumo užtikrinimu. Infostruktūros vykdomą veiklą pateisina SESV 106(2) straipsnis, t. y. SVDPT paslaugos yra bendros ekonominės svarbos paslaugos, kurioms konkurencijos teisės taisyklės neturėtų būti taikomos, kadangi neleistų pasiekti Infostruktūrai patikėtų uždavinių. Infostruktūra nėra ūkio subjektas, todėl ES valstybės pagalbos taisyklės jai netaikomos (SESV 107–108 straipsniai).
  5. KT pateikė išvadą, kurioje aptarė bendro pobūdžio nacionalinės ir ES teisės aktų nuostatų aiškinimus.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7

  1. Vilniaus apygardos teismas 2016-05-19 sprendimu (toliau – Sprendimas) ieškinį atmetė.
  2. Teismas nustatė, jog Direkcija TEO paslaugų atsisakė atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos finansų ministerijos vykdomą VBAMS centralizavimą, pagal kurį Direkcija norėdama prisijungti prie VBAMS turi naudotis SVDPT paslaugomis. Šiuo tikslu Direkcija su Infostruktūra 2014 m. rugsėjo 17 d. pasirašė Sutartį. Pagal Sutartį Infostruktūra įsipareigojo Direkcijai atlygintinai teikti SVDPT paslaugas, t. y. prieigos priežiūrą SVDPT tinkle per ADSL prieigą ir duomenų šifravimo įrangos priežiūrą.
  3. SVDPT skirtas apsaugoti Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijų, įstaigų ir įmonių duomenų saugumą. Šių paslaugų teikimas Įsakymu pavestas vieninteliam asmeniui – Infostruktūrai. Teismo nuomone, dėl to neracionalu ginčyti TEO argumentus, kad valstybė yra apribojusi konkurenciją SVDPT paslaugų teikimo srityje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. balandžio 5 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A11-381/2007, yra pripažinęs, kad SVDPT paslaugų (funkcijų) atlikimas, atsižvelgiant į jų esmę ir paskirtį, yra (turi būti) monopolizuotas. Kitaip tariant, konkurencijos apribojimas tokių paslaugų teikimo srityje yra pateisinamas bendrojo intereso poreikio bei yra tinkama ir proporcinga priemonė siekiamam tikslui pasiekti.
  4. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, jog TEO pozicija, kad šioje byloje pakartotinai turėtų būti vertinama, ar SVDPT paslaugų teikimas gali būti monopolizuojamas, atmestina kaip teisiškai nemotyvuota. Kartu nėra pagrindo vertinti ir Įsakymo teisėtumo šiuo aspektu. Tai, ar privatūs ūkio subjektai taip pat galėtų teikti analogiškas paslaugas, įvertinus ginčo paslaugų pobūdį ir tikslą – valstybinės reikšmės duomenų tinklo apsaugą, yra nereikšminga aplinkybė. Infostruktūra 2016 m. kovo 22 d. paaiškinimų 63 punkte pagrįstai nurodo, kad privačių subjektų galimybių teikti konkrečias paslaugas, kurių teikimas monopolizuotas, kriterijai Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) praktikoje nedviprasmiškai nesuformuluoti.
  5. Esminę teisinę reikšmę nagrinėjamu atveju turi aplinkybė, ar Infostruktūra, teikdama Direkcijai SVDPT paslaugas, jas susieja su viešojo interneto paslaugomis. Šiuos TEO argumentus paneigia Infostruktūros 2015 m. liepos 20 d. atsiliepimo į TEO ieškinį ir paaiškinimus 46 ir 47 punktuose išdėstyti atsikirtimai. Pagal Sutartį Infostruktūra Direkcijai teikia tik SVDPT paslaugas, o prieigą prie išorinių tinklų Direkcija gauna ne tiesiogiai, bet per Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos (toliau – VSTT) tinklą, t. y. naudojantis VSTT trečiojo asmens teikiamomis viešojo interneto paslaugomis. Infostruktūros atsikirtimų TEO paaiškinimai nepaneigia. Vien tik „prieštaravimo laike“ argumentas nėra pakankamas paneigti Infostruktūros atsikirtimui, apie tai, kokiu būdu Direkcija gauna viešojo interneto paslaugas. Atsižvelgiant į tai, TEO argumentas dėl paslaugų susiejimo atmetamas kaip nepagrįstas. Ar Infostruktūra tokio pobūdžio paslaugų susiejimą atlieka santykiuose su kitais asmenimis, perkančiaisiais SVDPT paslaugas, nagrinėjamu atveju dėl bylos nagrinėjimo ribų, t. y. Sutarties atitikties VPĮ 10 straipsnio 2 dalies 8 punktui įvertinimas, nėra teisiškai reikšminga.
  6. Infostruktūros veiklos tikslas – pelnas. Bet išimtis iš šios taisyklės – SVDPT paslaugų teikimas. Faktas, kad anksčiau buvo pažeistos šių paslaugų kainodaros nustatymo taisyklės, nepaneigia principinio kainos apskaičiavimo mechanizmo. Vien tai, kad jį nustato VRM, kuri kartu yra Infostruktūros savininko teises įgyvendinantis subjektas, nepaneigia jo esmės (TEO minima interesų konflikto situacija konkurencijos ribojimo pagrindimo požiūriu yra nesusijusi su ginčo dalyku). Pažymėtina, kad TEO iš esmės neatskleidžia, kokį ekonominį pranašumą Infostruktūrai prieš TEO ar kitus ūkio subjektus, veikiančius viešojo interneto ir duomenų teikimo paslaugų rinkoje, suteikia SVDPT paslaugų teikimo monopolis, kai šių paslaugų kainodara yra specifinė ir, kaip teisingai nurodo Infostruktūra, pagrįsta kainos išimtiniu susiejimu su SVDPT palaikymo ir plėtros kaštais. Dėl to kaip nepagrįsti atmestini ir TEO svarstymai, kad valstybė Infostruktūrai teikia konkurencijos laisvės požiūriu neteisėtą pagalbą. Tai, kad TEO neturi galimybės teikti paslaugų SVDPT srityje yra paaiškinama šių paslaugų specifika ir valstybės pasirinkimu jas laikyti bendros ekonominės svarbos paslaugomis.
  7. Išdėstytų argumentų pagrindu TEO teiginiai dėl Įsakymo nesuderinamumo su SESV ir Direkcijos neteisėtų veiksmų VPĮ 10 straipsnio 2 dalies 8 punkto prasme pirmosios instancijos teismo atmesti kaip nepagrįsti.

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

9

  1. Ieškovė AB TEO LT apeliaciniu skundu su Vilniaus apygardos teismo 2016-05-19 sprendimu nesutinka, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, o bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Sprendime padaryta nepagrįsta išvada, kad pagal Sutartį atsakovė neperka viešojo interneto paslaugų. Darant tokią išvadą Sprendime vadovaujamasi Infostruktūros pateikta VSTT sutartimi, nors joje nėra jokių sutartinių nuostatų ar bent jau racionalių užuominų, galinčių patvirtinti Infostruktūros poziciją, kad viešojo interneto paslaugas atsakovė gauna iš savo steigėjo, be to šią poziciją paneigia kiti byloje esantys įrodymai.
    2. Sprendime nepagrįstai atsisakyta pripažinti, kad SVDPT paslaugų teikimas yra laikomas „ūkio subjekto“ veikla, kurios atžvilgiu taikomos konkurencijos teisės taisyklės. Be to, Sprendime netinkama reikšmė suteikta 2007 m. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarčiai, kuria buvo vertinamas Konkurencijos tarybos atsisakymas nutraukti tyrimą dėl VRM Įsakymo prieštaravimo Konkurencijos įstatymo 4 str.
    3. Sprendime nieko nepasisakyta dėl VRM Įsakymo atitikimo Konstitucijos 46 str., todėl Sprendimas yra be motyvų.
    4. Sprendime nepagrįstai atsisakyta pripažinti, kad SVDPT paslaugų monopolizavimas yra laikomas neteisėta valstybės pagalba pažeidžiančia SESV 107 str. ir 108 str. Sprendime netinkamai vertinamas „ekonominės naudos“ kriterijus, kuris turi būti nustatomas įrodinėjant pažeidimą, ir suteikiama reikšmė tokioms aplinkybėms, kurios neturi teisinės reikšmės.
    5. Sprendime nieko nepasisakyta dėl VRM Įsakymo atitikimo SESV 106(1) str. ir 102 str. reikalavimams, todėl Sprendimas yra be motyvų.
    6. Sprendime teismas netinkamai taikė SESV 106(2) str. numatytą išimtį iš SESV įtvirtintų konkurencijos teisės taisyklių. Pareigą įrodyti tokios išimties taikymo sąlygas turėjo atsakovė, tačiau to nepadarius teismas turėjo atmesti jų reiškiamus argumentus, kad SVDPT paslaugų monopolizavimas atitinka SESV 106(2) str. numatytos išimties sąlygas.
    7. Sprendime nieko nepasisakyta dėl VRM Įsakymo atitikimo SESV 49 str. įtvirtintai Europos Sąjungos įsisteigimo laisvei, todėl Sprendimas yra be motyvų.
  2. Atsakovė BĮ Aukštadvario regioninio parko direkcija atsiliepime su apeliaciniu skundu nesutinka. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Siekdama įsigyti SVDPT paslaugas, atsakovė nevykdė viešųjų pirkimų procedūrų, kadangi teisėtai ir pagrista pasinaudojo VPĮ 10 str. 2 d. 8 p. numatyta viešųjų pirkimų procedūrų taikymo išimtimi. Dėl šios priežasties nėra pagrindo Sutartį pripažinti negaliojančia.
    2. Sutartimi įgytos SVDPT paslaugos neapima interneto prieigos paslaugų, kadangi jos apima tik prieigos priežiūros VDPT tinkle paslaugą.
    3. Nėra pagrindo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka.
  3. Trečiasis asmuo VĮ „Infostruktūra“ atsiliepime su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir priteisti iš ieškovės jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Teismas tinkamai ir pagrįstai sprendė, jog Sutarties pagrindu trečiasis asmuo neteikia atsakovei viešojo interneto paslaugos. Tuo tarpu teismui nereikia nustatinėti fakto, ar viešojo interneto paslauga atsakovei de facto yra teikiama, nes ginčo esmė yra būtent ta, ar ši paslauga teikiama Sutarties pagrindu.
    2. Skundžiamame sprendime SVDPT paslaugų teikimas konkurencijos teisės prasme pagrįstai nepripažintas „ūkine veikla“, o Infostruktūra – „ūkio subjektu“. Be to, teismas pagrįstai rėmėsi 2007 metų LVAT nutartimi, kadangi joje padaryti išaiškinimai gali būti laikomi res judicata šioje byloje nagrinėjamų teisinių santykių požiūriu.
    3. Teismas neturėjo pareigos nagrinėti VRM Įsakymo atitikties Konstitucijos 46 straipsniui, nes jis nėra susijęs su nagrinėjama byla.
    4. Trečiasis asmuo nėra ginčijamų sandorių šalis, taip pat byloje nėra atsakovu, todėl jo atžvilgiu restitucija, jei tokia ir būtų taikoma, nėra galima.
    5. Nėra pagrindo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka.

10IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.
  1. Dėl naujų įrodymų priėmimo į bylą
  2. Dėl 2016-08-08 TEO pateiktų paaiškinimų ir papildomų įrodymų priėmimo į bylą pasisakyta Lietuvos apeliacinio teismo 2016-08-09 nutartyje.
  3. TEO kartu su apeliaciniu skundu pateikė teismui naują įrodymą – išrašą apie Infostruktūros užsakytą didmeninę viešojo interneto paslaugą, kurį apeliacinis teismas, atsižvelgdamas į tai, jog šis įrodymas gali turėti reikšmės nagrinėjamoje byloje, priima į bylą ir vertina.
  4. Lietuvos apeliaciniame teisme 2016-08-22 gauti Infostruktūros rašytiniai paaiškinimai bei prie jų pridėti nauji įrodymai – Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2016-06-29 raštas Nr. ((11.4)-5K-1612451)-6K-1604836 „Dėl duomenų perdavimo techninių sprendimų įgyvendinimo“ ir 2016-07-27 raštas Nr. ((11.4)-6K1605487 „Dėl Konkurencijos tarybos saugaus duomenų perdavimo tinklo“. Apeliacinis teismas, atsižvelgdamas į tai, jog 2016-08-09 nutartimi suteikė galimybę atsakovei bei trečiajam asmeniui pateikti nuomonę dėl ieškovės naujai pateiktų įrodymų, šiuos papildomus paaiškinimus priima į bylą ir vertina.
  5. Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka
  6. TEO apeliaciniame skunde pateikė prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Nurodė, jog skunde keliama daug klausimų, susijusių su pirmosios instancijos teismo materialinės ir procesinės teisės normų pažeidimais, padarytais netinkamai aiškinant ir taikant teisės normas bei netinkamai ištyrus byloje esančius įrodymus, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo tinkamai atskleista bylos esmė.
  7. Direkcija ir Infostruktūra atsiliepimuose į apeliacinį skundą bylos nagrinėjimui žodinio proceso tvarka nepritaria, nurodo, jog tam nėra jokio pagrindo.
  8. CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklė – apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. CPK 322 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes (pavyzdžiui, būtina apklausti specialistą, ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-471/2012).
  9. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad toks teisinis reguliavimas reiškia, jog bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka lemia šio proceso būtinybės konstatavimas, o išimtinė teisė tai nuspręsti skirta teismui. Byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pats savaime nesuponuoja žodinio proceso būtinumo; teismas turi užkirsti kelią procesui vilkinti, o dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu (CPK 7 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013; 2014 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2014). Pastebėtina, kad tokia kasacinio teismo praktika koreliuoja su Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojama praktika, pagal kurią tam tikromis aplinkybėmis apeliacinės instancijos teismas (plačiąja prasme – aukštesnės instancijos teismas), siekdamas veiksmingo teisingumo vykdymo bylą gali išspręsti remdamasis rašytine medžiaga (kai nagrinėjama problema nekelia teisės ar fakto klausimų, kurie negalėtų būti tinkamai išspręsti remiantis bylos medžiaga ir šalių rašytiniais pareiškimais); taigi, teisė į žodinį bylos nagrinėjimą nėra absoliuti – dėl specialių proceso požymių ir sprendžiamų klausimų pobūdžio rašytinis procesas gali būti pateisinamas aukštesnės instancijos teismuose, jei žodinis bylos nagrinėjimas vyko pirmosios instancijos teisme (Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas byloje Oganova v. Georgia, no. 25717/03, 13 November 2007, par. 27, 28).
  10. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės (apeliantės) nurodyti motyvai, t. y. kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialines ir procesines teisės normas, netinkamai ištyrė byloje esančius įrodymus bei to pasėkoje neatskleidė bylos esmės, nesudaro pakankamo pagrindo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Konstatavus šias aplinkybes apeliacinės instancijos teismui yra suteikta teisė panaikinti priimtą sprendimą ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui arba pačiam priimti naują sprendimą byloje. Dėl šios priežasties apeliantės prašymas dėl žodinio bylos nagrinėjimo netenkinamas ir byla apeliacine tvarka nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.
  1. Faktinės aplinkybės
  2. Bylos duomenimis nustatyta, kad TEO ir Direkcija 2003-11-27 sudarė telekomunikacijų paslaugų teikimo sutartį Nr. 50781546-2003-2003-11-27-DSL, pagal kurią TEO teikė Direkcijai interneto prieigos paslaugas, o 2011-09-06 sudarė Duomenų perdavimo paslaugų teikimo sutartį Nr. 2011-11, pagal kurią TEO teikė Direkcijai duomenų perdavimo paslaugas. Sutarčių galiojimas pasibaigė Direkcijai 2014-09-18, 2014-09-22 raštais atsisakius TEO paslaugų. 2014-09-17 Direkcija ir Infostruktūra pasirašė Sutartį, pagal kurią Infostruktūra įsipareigojo atlygintinai teikti Direkcijai SVDPT paslaugas – prieigos priežiūrą SVDPT tinkle per ADSL prieigą ir duomenų šifravimo įrangos priežiūrą.
  3. 2015-03-18 ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi prašė pripažinti, kad 2014-09-17 atsakovės ir trečiojo asmens sudaryta SVDPT paslaugų teikimo sutartis Nr. VNT10157/S buvo sudaryta pažeidžiant imperatyvias teisės normas ir dėl to yra negaliojanti. Esminiai byloje keliami klausimai – ar atsakovė Sutarties pagrindu įsigyja iš trečiojo asmens interneto prieigos paslaugą bei ar išimtinių teisių teikti SVDPT paslaugas suteikimas Infostruktūrai neprieštarauja SESV, Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Atsižvelgdamas į tai apeliacinės instancijos teismas toliau pasisako dėl kiekvieno iš šių klausimų atskirai.
  1. Dėl Sutartimi perkamų paslaugų apimties
  2. Ieškovės teigimu, VPĮ 4 str. prasme atsakovė yra perkančioji organizacija ir VPĮ normų pagrindu privalo vykdyti prekių ir paslaugų pirkimus organizuodama viešojo pirkimo procedūras, tačiau sudarydama ginčijamą Sutartį tokios pareigos nevykdė. Atsakovė savo, kaip perkančiosios organizacijos, statuso neginčija, tačiau nurodo, jog SVDPT paslaugų teikimo sutartį su Infostruktūra sudarė remdamasi VPĮ 10 str. 2 d. 8 p. nustatyta išimtimi, o iš Infostruktūros įsigytos SVDPT paslaugos neapima interneto prieigos paslaugų. Iš esmės ginčo, kad siekdama įsigyti viešojo interneto paslaugas atsakovė turėtų organizuoti viešąjį pirkimą, byloje nėra. Tačiau pagrindinis byloje keliamas klausimas – ar Sutartimi atsakovė perka iš trečiojo asmens interneto prieigos paslaugas. Kaip teisingai atsiliepime į apeliacinį skundą pažymėjo Infostruktūra, šiuo atveju svarbu nustatyti ne tai, ar Direkcijai tokia paslauga apskritai yra teikiama, tačiau tai, ar ji teikiama būtent ginčijamos Sutarties pagrindu.
  3. Kaip matyti iš Sutarties teksto, ja Direkcijai yra teikiamos SVDPT paslaugos – prieigos priežiūra SVDPT tinkle per ADSL prieigą ir duomenų šifravimo įrangos priežiūra.
  4. Pagal Įsakymu patvirtintų Saugaus valstybinio duomenų perdavimo tinklo nuostatų 2.2 p. Saugus valstybinis duomenų perdavimo tinklas – telematinis elektroninių ryšių tinklas visoms Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijoms, įstaigoms ir įmonėms bei kitiems juridiniams asmenims, vykdantiems priskirtas valstybės funkcijas, atliekantis vietinio domeno funkciją Lietuvos Respublikoje ir turintis vartus į Europos domeną. Saugus valstybinis duomenų perdavimo tinklas yra atskirtas ir apsaugotas nuo viešojo interneto ir neteikimas viešai. Pagal 2014-10-14 Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu „Dėl valstybės įmonės „Infostruktūra“ teikiamų monopolinio pobūdžio paslaugų kainų“ patvirtintą Saugaus valstybinio duomenų perdavimo tinklo monopolinio pobūdžio paslaugų kainoraštį abi minėtos Infostruktūros Direkcijai teikiamos paslaugos patenka į Saugaus valstybinio duomenų perdavimo tinklo paslaugų sąrašą.
  5. Bylos duomenimis 2014-11-03 tarp Infostruktūros ir VSTT buvo sudaryta SVDPT paslaugų teikimo sutartis Nr. VNT10148/S, pagal kurią be kitų paslaugų VSTT taip pat gauna izoliuotą duomenų perdavimo kanalą SVDPT tinkle ryšiui su viešaisiais resursais. Atsakovės ir Infostruktūros teigimu, minėtos sutarties pagrindu gaunamą prieigą prie viešojo interneto tinklo VSTT teikia Direkcijai. Apeliacinis teismas, susipažinęs su 2014-11-03 Infostruktūros ir VSTT sudaryta sutartimi, pažymi, jog jos 2 priedo 2 dalyje įtvirtintas VSTT tinklo sujungimas su jos padaliniais, tarp kurių yra ir Direkcija, bei galimybė padaliniams prisijungti prie VSTT viešųjų ryšių tinklo. Šias nuostatas įpareigota įgyvendinti Infostruktūra. Šie byloje esantys įrodymai patvirtina aplinkybę, jog prieigą prie viešojo interneto Direkcija gauna ne ieškiniu ginčijamos Sutarties, bet 2014-11-03 tarp VSTT ir Infostruktūros sudarytos sutarties pagrindu.
  6. Ieškovė, siekdama įrodyti faktą, jog viešasis internetas atsakovei yra teikiamas ginčijamos Sutarties pagrindu, pateikia teismui toliau nurodytus, apeliacinio teismo aptariamus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas toliau nutartyje pasisako dėl šių įrodymų.
    1. Ieškovė nurodo, jog poreikis nutraukti ieškovės atsakovei teiktas viešojo interneto ryšio paslaugas atsirado iš karto po Sutarties su Infostruktūra sudarymo. Nors ši aplinkybė iš esmės yra akivaizdi (sutartys su TEO nutrauktos nuo 2014-09-30, o Sutartis pasirašyta 2014-09-17), apeliacinis teismas neturi pagrindo sutikti su apeliantės pozicija, jog tai patvirtina faktą, kad Sutartimi taip pat yra teikiamos ir interneto prieigos paslaugos. Minėta apeliantės nurodyta aplinkybė šalia kitų apeliantės nurodytų pagrindų – aplinkybės, jog atlikus paiešką viešose duomenų bazėse pagal atsakovės IP adresą galima matyti, jog viešojo interneto paslaugas atsakovei teikia Infostruktūra, bei fakto, jog Infostruktūros teikiamos paslaugos nėra veiksmingos be interneto prieigos, nepaneigia, o tik patvirtina byloje nustatytas aplinkybes, būtent – kad 1) Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2014-09-02 raštu VSTT nurodoma naudotis SVDPT paslaugomis; 2) Atsakovė įsigyja SVDPT paslaugas iš Infostruktūros ir nutraukia sutartis su TEO; 3) Infostruktūra užtikrina VSTT galimybę saugiai keistis duomenimis su kitomis valstybės institucijomis / viešojo administravimo subjektais bei ugniasienėmis apsaugotą prieigą prie viešojo interneto tinklų; 4) Atsakovei pradedamos teikti viešojo interneto prieigos paslaugos iš VSTT pagal VSTT ir Infostruktūros 2014-11-03 sudarytą sutartį. Minėtos aplinkybės patvirtina, jog atsakovei užsitikrinus interneto prieigos paslaugos teikimą iš VSTT, išnyko būtinybė gauti šią paslaugą iš TEO. Be to, kadangi VSTT interneto prieigos paslaugą gauna iš Infostruktūros, taip paaiškinama ir aplinkybė, kodėl viešosiose duomenų bazėse atsakovės interneto ryšio teikėja nurodyta, ne kas kitas, o Infostruktūra.
    2. Apeliantė nurodo, jog 2008-10-27 Valstybės kontrolės ataskaitoje konstatuota, kad pagal SVDPT paslaugų sutartis Infostruktūra neteisėtai teikia ir viešojo interneto paslaugas. TEO teigimu, tai suponuoja išvadą, jog ir šiuo atveju gali būti susiklosčiusi analogiška situacija. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su minėta Valstybės kontrolės ataskaita, nustatė, jog joje konstatuota – „<..> kai kurioms Institucijoms, nesilaikant Saugaus tinklo reikalavimų, pagal SVDPT paslaugų teikimo sutartis teikiamos interneto paslaugos. Šios paslaugos teikiamos neatlygintinai: 1. Sutartyse konkrečiai nurodant, kad teikiamos interneto paslaugos. 2. Sutartyse neaptariant interneto paslaugų teikimo.“ Tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, jog Valstybės kontrolės ataskaita, parengta dar 2008 m., sprendžia, jog šiuo atveju ji negali būti laikoma pagrįstu ir pakankamu įrodymu, kad ir šiuo metu interneto paslaugos yra teikiamos, to tinkamai neįtvirtinus. Dėl šios priežasties minėtas apeliantės įrodymas taip pat atmestinas.
    3. Apeliantė skunde taip pat nurodo aplinkybę, jog aukščiau aptarta VSTT sutartis su Infostruktūra dėl viešojo interneto paslaugų teikimo sudaryta tik 2014-11-03, tuo tarpu interneto paslaugų teikimas pagal ieškovės ir atsakovės sudarytą sutartį pasibaigė dar 2014-09-30. TEO teigimu, tai reiškia, jog VSTT realiai negalėjo teikti Direkcijai šių paslaugų. Be to, atsakovė nėra sujungta su VSTT jokiais kabeliais, kuriais būtų perduodamas interneto ryšys. Taip pat, TEO teigimu, iš VSTT sutarties analizės negalima daryti išvados, jog pagal ją yra teikiamas interneto ryšys, kadangi joje nėra atitinkamų nuostatų, o už VSTT sutartyje numatytas paslaugų kainas objektyviai negalėtų būti perkamos paslaugos net 35 nutolusiems VSTT padaliniams. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su šiais ieškovės teiginiais sutikti negali, kadangi jie taip pat nėra pakankami pagrįsti aplinkybei, jog interneto prieiga atsakovei teikiama būtent ieškiniu ginčijamos Sutarties pagrindu. Schema, kaip šiuo atveju Direkcija gauna viešojo interneto prieigą iš VSTT, yra pateikta trečiojo asmens 2015-07-20 atsiliepimo į ieškinį 46, 47 punktuose ir ieškovė šios schemos tikslingumo, pagrįstumo ir teisingumo nepaneigė. TEO taip pat neįrodė, jog šios sutarties įgyvendinimui yra reikalingi kokie nors fiziniai tinklai/sujungimai tarp VSTT ir Direkcijos. Be to, VSTT sutartyje su Infostruktūra numatyta paslaugos kaina ir kitos nuostatos nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, dėl to apeliacinės instancijos teismas neturi pareigos apie jas plačiau pasisakyti. Šios aplinkybės taip pat leidžia atmesti apeliantės nurodytus įrodymus, kaip nepakankamus jos pozicijai pagrįsti.
  7. 2016-08-08 ieškovė pateikė teismui papildomus įrodymus - Konkurencijos tarybos 2016-04-21 paskelbto konkurso „Interneto ir saugaus duomenų perdavimo paslaugų pirkimo“ sąlygas, Konkurencijos tarybos sprendimą sudaryti sutartį su AB TEO LT, Konkurencijos tarybos ir AB TEO LT sudarytą sutartį. Šie įrodymai Lietuvos apeliacinio teismo 2016-08-09 nutartimi buvo priimti į nagrinėjamą bylą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs minėtus įrodymus, sprendžia, jog jie taip pat neleidžia teismui spręsti dėl Sutartimi atsakovės gaunamų paslaugų apimties. Ta aplinkybė, jog Konkurencijos taryba, siekdama įgyti interneto bei, kaip galima suprasti iš sutarties nuostatų, ir SVDPT paslaugas, paskelbė viešąjį pirkimą, nereiškia, jog viešasis pirkimas turėjo būti skelbiamas atsakovei perkant išimtinai tik SVDPT paslaugas. Be to, iš trečiojo asmens apeliaciniam teismui pateiktų papildomų įrodymų matyti, jog šiuo metu Konkurencijos taryba neturi priėjimo prie SVDPT teikiamų tinklų, nes jų išimtinė administravimo teisė suteikta Infostruktūrai, bet ne TEO.
  8. Atsižvelgusi į minėtas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, jog iš byloje esančių įrodymų visumos matyti, kad Sutarties pagrindu Direkcijai teikiamos SVDPT paslaugos – prieigos priežiūra SVDPT tinkle per ADSL prieigą ir duomenų šifravimo įrangos priežiūra, neapima interneto prieigos paslaugų. Šios išvados nepaneigia ieškovės paaiškinimai bei byloje esantys rašytiniai įrodymai.
  1. Dėl VRM Įsakymo prieštaravimo nacionalinės ir/ar Europos Sąjungos teisės reikalavimams
  2. Apeliantė savo procesiniuose dokumentuose taip pat kelia klausimą dėl Infostruktūros teisės teikti SVDPT paslaugas apskritai, t.y. ar išimtinių teisių teikti SVDPT paslaugas suteikimas Infostruktūrai neprieštarauja SESV 102 str., 106(1) str. ir /arba 49 str., 107 str., 108 str., Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 str. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs ieškovės pateiktus argumentus jos poziciją pripažino nepagrįsta, o SVDPT paslaugų teikimo monopolizavimą šiuo atveju laikė teisėta ir tinkama valstybės pasirinka priemone. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria šiai pozicijai.
  3. Įsakymu Infostruktūrai pavesta vykdyti SVDPT paslaugų operatoriaus funkcijas. Jis yra galiojantis ir taikytinas sprendžiant šį ginčą. Tuo tarpu ieškovė, ieškiniu prašydama pripažinti, kad ginčijama Sutartis yra sudaryta pažeidžiant imperatyvias teisės normas ir dėl to yra negaliojanti, realiai pagal įstatymo reikalavimus nereiškia reikalavimo nuginčyti Įsakymą bei neprašo kreiptis į teismą, kompetentingą nagrinėti šį klausimą.
  4. CPK 3 str. 1 d. įtvirtinta, jog teismas privalo nagrinėti bylas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais teisės aktais. Jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas arba kitas teisės aktas ar jo dalis, kurie turėtų būti taikomi konkrečioje byloje, gali prieštarauti Konstitucijai ar įstatymams, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį prašydamas spręsti, ar tas įstatymas arba teisės aktas ar jo dalis atitinka Konstituciją ar įstatymus (CPK 3 str. 3 d.). Nagrinėdamas konkrečią bylą nustatęs, kad norminis teisės aktas ar jo dalis, kurio atitikties Konstitucijai ar įstatymams kontrolė nepriklauso Konstitucinio Teismo kompetencijai, gali prieštarauti įstatymui ar Vyriausybės norminiam teisės aktui, teismas, priimdamas sprendimą, neturi tokiu teisės aktu vadovautis. Šiuo atveju bendrosios kompetencijos teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir nutartimi kreipiasi į administracinį teismą prašydamas patikrinti, ar atitinkamas norminis teisės aktas ar jo dalis atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą. (CPK 3 str. 4 d.). CPK 3 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytas teisinis reglamentavimas suponuoja, kad bylos šalys gali prašyti teismą kelti norminio teisės akto atitikties aukštesniems teisės aktams klausimą, taip pat šį klausimą savarankiškai iškelti gali ir bylą nagrinėjantis teismas, jai mato tam pagrindą.
  5. Šiuo atveju, pirmosios instancijos teismas, nors ir nesant tiesioginio šalių prašymo, neįžvelgė pagrindo suabejoti Įsakymo teisėtumu. Tokios pačios pozicijos laikosi ir apeliacinės instancijos teismas. Kaip jau buvo minėta, Įsakymas yra galiojantis ir taikytinas, o jo teisėtumo klausimas iš esmės buvo išspręstas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-04-05 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-143-381-07. Tuo tarpu ieškovė savo procesiniuose dokumentuose klaidingai interpretuoja Konkurencijos tarybos 2016-02-01 išvadą, nurodydama, jog joje pripažįstama, kad minėtoje Lietuvos administracinio teismo nutartyje pateikti išaiškinimai šiuo metu jau nebėra aktualūs. Kaip teisingai atsiliepime į apeliacinį skundą pastebi Infostruktūra, Konkurencijos taryba savo išvadoje pateikia iš esmės apibendrintą SESV 102,106, 107, 108 str. apžvalgą, tačiau netaiko jų šiai konkrečiai bylai.
  6. Dėl minėtų priežasčių apeliacinės instancijos teismas atmeta ieškovės argumentus dėl Įsakymo prieštaravimo nacionaliniams ar ES teisės aktams, iš esmės pritardamas pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, ir plačiau dėl to nepasisako.
  1. Dėl tinkamo teismo sprendimo motyvavimo
  2. Apeliaciniame skunde TEO taip pat nurodo, jog teismas netinkamai ir nepakankamai argumentavo teismo sprendimą, nepasisakė dėl visų ieškovės nurodytų aplinkybių bei pateiktų įrodymų, dėl ko teismo sprendimas turi būti panaikintas kaip esantis be motyvų.
  3. Teismo pareiga motyvuoti sprendimą (nutartį) nustatyta CPK 270 straipsnio 4 dalies 4 punkte. Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje Hirvisaari prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 4968/99, par. 30). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 288, p. 20, par. 61).
  4. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-03-14 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; kt.).
  5. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas atitinka nurodytus Europos Žmogaus Teisių Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, nes teismas nutartyje vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes, byloje dalyvaujančių asmenų pateiktus rašytinius įrodymus ir priėmė motyvuotą sprendimą. Tai, kad apeliantė nesutinka su teismo padarytomis išvadomis, nėra pagrindas pripažinti teismo sprendimo nemotyvuotu ir konstatuoti bylą nagrinėjusio teismo procesinio sprendimo absoliutų negaliojimo pagrindą (CPK 329 str. 2 d. 4 p., CPK 346 str. 2 d.1 p.).
  1. Dėl procesinės bylos baigties
  2. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai ištyrė bei tinkamai ir teisingai įvertino byloje esančius įrodymus, teisingai nustatė bylos aplinkybes, tinkamai ir teisingai taikė teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl naikinti ar keisti šio sprendimo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Dėl šios priežasties ieškovės apeliacinis skundas atmestinas, o Vilniaus apygardos teismo 2016-05-19 sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
  1. Dėl bylinėjimosi išlaidų
  2. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (CPK 98 str. 1 d.). Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose (toliau – Rekomendacijos) dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 str. 2 d.).
  3. Atsižvelgiant į tai, jog ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas, TEO patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.
  4. Atsakovė duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teismui nepateikė.
  5. Trečiasis asmuo Infostruktūra pateikė teismui įrodymus apie jo patirtas 4 844,02 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinis teismas, atsižvelgdamas į nagrinėjamos bylos pobūdį ir sudėtingumą, trečiojo asmens pateiktų procesinių dokumentų turinį, atstovavimo apimtį, įvertinęs tai, jog prašoma priteisti suma viršija Rekomendacijose nustatytus dydžius, nutaria iš ieškovės priteisti trečiajam asmeniui dalį apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų – 3 000 Eur.

12Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

13Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

14Priteisti iš ieškovės akcinės bendrovės TEO LT (įmonės kodas 121215434, buveinė Lvovo g. 25, Vilnius) trečiajam asmeniui valstybės įmonei „Infostruktūra“ (įmonės kodas 121738687, buveinė Pilies g. 23/15, Vilnius) 3 000 Eur (tris tūkstančius eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Proceso dalyviai
Ryšiai