Byla 2K-276/2010

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Antano Klimavičiaus, Jono Prapiesčio, pranešėjos Aldonos Rakauskienės, sekretoriaujant Daivai Kučinskienei, dalyvaujant prokurorei Daivai Skorupskaitei-Lisauskienei, išteisintojo V. Ž. gynėjai advokatei Jelenai Smirnovai, išteisintajam V. Ž., nukentėjusiosios I. Š. atstovui advokatui Rimgaudui Černiui, teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 30 d. nuosprendžio.

2Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. vasario 27 d. nuosprendžiu V. Ž. nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą – laisvės atėmimu vieneriems metams trims mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos jas apimant ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams trims mėnesiams. Pritaikius BK 75 straipsnį, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant nuteistąjį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 4 punktu, V. Ž. įpareigotas per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos įmokėti 5 MGL (650 Lt) dydžio įmoką į asmenų, nukentėjusių nuo nusikaltimų, fondą. Iš V. Ž. priteista 2000 Lt I. Š. neturtinei žalai atlyginti. V. Š. pripažinta teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, o ieškinio dydžio klausimas perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

3Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 30 d. nuosprendžiu Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. vasario 27 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo V. Ž. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą išteisintas, nenustačius, kad jis padarė jam inkriminuojamą veiką, o pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, pritaikius BK 28 straipsnio 1, 2 dalis, baudžiamasis procesas nutrauktas esant būtinajai ginčiai.

4Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą patenkinti, nukentėjusiosios atstovo, prašiusio apeliacinės instancijos teismo nuosprendį panaikinti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, išteisintojo ir jo gynėjos, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Nustatė

5Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. vasario 27 d. nuosprendžiu V. Ž. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2005 m. sausio 1 d., 3 val., baro „Bučkis“, esančio Kauno rajone, ( - ), kieme, viešoje vietoje, be priežasties kibdamas prie V. Š., įžūliu elgesiu, suduodamas jam ne mažiau kaip tris smūgius rankomis į sprandą, kaklą, dešinįjį dilbį, dešiniąją šlaunį bei alkūnę, nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą; tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje įžūliu elgesiu, suduodamas ne mažiau kaip keturis smūgius rankomis ir kojomis I. Š. į lūpas, kairiąją ausį, kairiąją akį ir dešinįjį kelį, nesunkiai sutrikdė jos sveikatą. Taip V. Ž. demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

6Be to, V. Ž. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą nuteistas už tai, kad tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje, be priežasties kibdamas prie I. Š., įžūliu elgesiu, suduodamas jai ne mažiau kaip keturis smūgius rankomis ir kojomis į lūpas, kairiąją ausį, kairiąją akį ir dešinįjį kelį, padarė nukentėjusiajai galvos sumušimą su muštine žaizda kairėje ausyje, su poodinėmis kraujosruvomis kairės akies vokuose, su kraujosruvomis abiejų lūpų minkštuose audiniuose, su lengvo laipsnio galvos smegenų sukrėtimu ir dešiniojo kelio sumušimą, t. y. dėl chuliganiškų paskatų nesunkiai sužalojo I. Š.

7Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, bylą išnagrinėjusi pagal nuteistojo apeliacinį skundą, 2009 m. lapkričio 30 d. nuosprendžiu pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikino ir priėmė naują nuosprendį, kuriuo V. Ž. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą išteisino nenustačiusi, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką, o pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, vadovaudamasi BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punktu, baudžiamąjį procesą nutraukė esant būtinajai ginčiai.

8Kasaciniu skundu Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas prašo Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 30 d. nuosprendį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

9Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas, nagrinėjant bylą padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nesivadovavo nuostata, kad įrodymai turi būti vertinami kartu, o ne atskirai vienas nuo kito, padaręs išvadą, kad pirmosios instancijos teismas V. Ž. pripažino kaltu neištyręs visų bylos aplinkybių, pats, pažeisdamas BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatas, įrodymų tyrimo neatliko. 2005 m. birželio 23 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų nagrinėjimą apeliacine tvarka“ 1 punkte išaiškinta, kad siekdami užtikrinti, jog neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, tiksliai laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. 2003 m. birželio 20 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 1.1 punkte nurodyta, kad nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas. Reikalavimai pirmosios ir apeliacinės instancijų teismo nuosprendžio turiniui yra vienodi, t. y. apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis Baudžiamojo proceso kodekso XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų (BPK 331 straipsnio 1 dalis). BPK 20 straipsnio 5 dalis įpareigoja teismą įrodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir vadovaujantis įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas šių reikalavimų nesilaikė, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė prieštaringais liudytojų parodymais, tinkamai neanalizavo kitų bylos įrodymų, o nukentėjusiųjų parodymus vertino tendencingai. Kasatoriaus nuomone, nukentėjusiųjų I. Š. ir V. Š. parodymų laikyti nepatikimais nebuvo pagrindo. Ikiteisminio tyrimo metu bei bylą nagrinėjant teisme nukentėjusieji nuosekliai tvirtino, kad konfliktu buvo suinteresuotas V. Ž., kad jis įvairiais būdais siekė jį išprovokuoti, o jam kilus, sudavė smūgius nukentėjusiesiems. Tai, kad V. Ž. tą vakarą buvo konfliktiškai (blogai) nusiteikęs ir savo elgesiu provokavo konfliktinę situaciją, patvirtino ir apklausti liudytojai R. J., V. Š., V. Z. Nukentėjusiosios I. Š. parodymai, kurie papildomų apklausų metu kito dėl neesminių įvykio aplinkybių, turėjo būti vertinami kaip sąžiningas klydimas. Be to, teismas turėjo atsižvelgti ir į tai, kad ji patyrė fizinį smurtą, jai buvo diagnozuota trauminė galvos smegenų liga, lengvas galvos smegenų sukrėtimo sindromas. Nukentėjusiosios parodymus iš esmės patvirtino teismo medicinos specialistų konstatuoti sužalojimai bei V. Š., V. Z., R. J., V. P. ir V. Z. parodymai. Tai, kad liudytojai teisminio bylos nagrinėjimo metu, praėjus ilgam laiko tarpui nuo įvykio, negalėjo tiksliai prisiminti visų įvykio detalių, negali būti vertinama kaip jų parodymų nepatikimumas, nes iš esmės jie nurodė tą pačią įvykių seką bei tas pačias įvykio aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas liudytojų V. K., D. R., specialistės S. M. parodymų dėl I. Š. padarytų sužalojimų nevertino, juos ignoravo ir nemotyvuotai atmetė. V. Ž., liudytojai Ž. Č., G. P., J. Ž., A. P. neneigė, kad 2005 m. sausio 1 d. konflikto metu buvo su V. ir I. Š. greta baro „Bučkis“. Minėti asmenys negalėjo kategoriškai patvirtinti, kad V. Ž. smūgių I. Š. nesudavė, nes jie visos įvykių eigos nesekė. Be to, priešingai nei konstatavo apeliacinės instancijos teismas, V. Ž. ir šių liudytojų parodymai nėra nuoseklūs ir tapatūs. V. Ž. parodė, kad konfliktas prasidėjo prie įėjimo į pastatą, tačiau tiek J. Ž., tiek G. P. tvirtino, kad konfliktas įvyko automobilių stovėjimo aikštelėje, gerokai toliau nuo įėjimo į barą. V. Ž. nurodė, kad konflikto su V. ir I. Š. metu kitų žmonių nebuvo, tačiau J. Ž. ir G. P. parodė, kad I. Š. į automobilį įsodino V. Š. A. P. aiškino, kad jis pats keletą kartų I. Š. sodino į automobilį. Tai rodo, kad V. ir J. Ž. ir A. ir G. P. parodymai nėra nuoseklūs, išsamūs ir teisingi. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimus, įpareigojančius savo sprendimą pagrįsti išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vertino tik atskirus įrodymus, nesiedamas jų į visumą, dalį jų nepagrįstai, nemotyvuotai atmesdamas, esmingai pažeidė baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus ir tai sukliudė teismui priimti pagrįstą bei teisėtą sprendimą.

10Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendį pagrindė prieštaringais liudytojų parodymais, nepašalino juose esančių prieštaravimų ir tinkamai neanalizavo kitų bylos įrodymų, neištyrė visų, tiek V. Ž. kaltinančių, tiek ir jį teisinančių, bylos aplinkybių. Baudžiamojoje teisėje ypač svarbus principas in dubio pro reo, kuris reiškia, kad jeigu kyla abejonių, jas reikia aiškinti kaltinamojo naudai. Šio principo svarbą ne kartą akcentavo ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 53 11 punkte išaiškinta, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą teismo posėdyje, privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pirmosios instancijos teismas visų bylos aplinkybių neištyrė, todėl pats privalėjo atlikti įrodymų tyrimą, tačiau to nepadarė. Suabejojęs pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų pakankamumu, apeliacinės instancijos teismas V. Ž. išteisino neišnaudojęs visų galimybių esamoms abejonėms pašalinti. Tai akivaizdžiai prieštarauja susiklosčiusiai teismų praktikai, BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatai, todėl laikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Be to, BPK 329 straipsnio 1 punkte numatyti du pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio panaikinimo ir naujo – išteisinamojo – nuosprendžio priėmimo pagrindai, t. y. 1) kai neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, 2) kai nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1, 2 punktai). Apeliacinės instancijos teismas V. Ž. išteisino nenustatęs, kad jis padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, todėl neaišku, ką šis teismas Nustatė ar apskritai nebuvo padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, ar neįrodyta, kad V. Ž. dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką. Kasatoriaus nuomone, nuosprendis surašytas pažeidžiant BPK 331 straipsnio 2 dalies reikalavimus, įpareigojančius naujajame nuosprendyje tiksliai ir aiškiai nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes. Tai taip pat laikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, sukliudžiusiu teismui priimti teisingą sprendimą.

11Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad V. Ž., besigrumdamas su V. Š., atremdamas V. Š. veiksmus bei jį ramindamas, o ne siekdamas pažeisti viešąją tvarką, veikė neperžengdamas būtinosios ginties ribų, todėl yra baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės, numatytos BK 28 straipsnio 1, 2 dalyse, taip pat nepagrįsta. 1997 m. birželio 13 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarime Nr. 4 „Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo“ išaiškinta, kad teisė į būtinąją gintį gali būti realizuota atremiant pavojingą kėsinimąsi, pavojingas kėsinimasis turi būti realus ir akivaizdus. Baudžiamajame įstatyme nurodyta, kad būtinoji gintis naudotina ginantis nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo, realaus kėsinimosi. Vertinant būtinąją gintį turi būti itin kruopščiai nustatomos pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes tik teisingai nustatytos šios aplinkybės lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Apeliacinės instancijos teismas, taikydamas BK 28 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas, privalėjo įvertinti ir V. Ž. veikoje nustatyti ne tik būtinosios ginties teisėtumo sąlygas, bet ir pavojingo kėsinimosi pradžią bei pabaigą. Tačiau teismas nei būtinosios ginties teisėtumo sąlygų, nei pavojingo kėsinimosi pradžios, nei pabaigos V. Ž. atliktuose veiksmuose nenustatė. Iš nukentėjusiųjų I. Š., V. Š., liudytojų R. J., V. Z. parodymų matyti, kad būtent V. Ž. provokavo konfliktą, jis iš paskos nusekė iš baro išeinančius I. ir V. Š., juos prisivijo ir pirmas pradėjo naudoti fizinį smurtą. Tai, kad V. Ž. su A. P. savo iniciatyva sekė V. Š. ir I. Š., patvirtina ir pats V. Ž. Jis fizinį smurtą naudojo ne gindamasis nuo pavojingo kėsinimosi, o kilus konfliktui, kuriuo pats buvo suinteresuotas. Muštynėms, kitaip nei pavojingam kėsinimuisi, būdinga, kad abi šalys elgiasi agresyviai, smurtą vartoja ne gynybos, o puolimo tikslais. Dėl to muštynėse nėra besiginančiųjų. Muštynėse teisė į būtinąją gintį nekyla, išskyrus tuos atvejus, kai viena šalių muštynes nutraukia, o kita puola toliau (kasacinė nutartis Nr. 2K-684/1999). Byloje nustatyta, kad V. Ž. be jokios pateisinamos priežasties, ignoruodamas žmonių tarpusavio bendravimo taisykles, nepagrįstai ir nepateisinamai naudojo fizinį smurtą, t. y. sudavė smūgius tiek V. Š., tiek I. Š. Nukentėjusysis V. Š. parodė, kad konfliktu nebuvo suinteresuotas ir jo stengėsi išvengti. V. Ž. veiksmai, suduodant stiprų smūgį I. Š. į veidą, nuo kurio ji nugriuvo, ir gulinčiai suduodant dar kelis smūgius į įvairias kūno vietas, po to jėga ištempus iš automobilio ir vėl suduodant smūgius, negali būti vertinami kaip būtinoji gintis. Realus ir akivaizdus pavojus V. Ž. sveikatai ir turtui nebuvo kilęs. Apeliacinės instancijos teismas BK 28 straipsnio 1, 2 dalių normas taikė netinkamai, todėl nepagrįstai pripažino, kad V. Ž. veikė neperžengdamas būtinosios ginties ribų. Be to, kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas V. Ž. pripažino kaltu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir dėl veiksmų, atliktų prieš I. Š. Dėl šios kaltinimo dalies apeliacinės instancijos teismas nepasisakė.

12Kasacinis skundas tenkintinas, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

13Dėl Baudžiamojo proceso kodekso 331 straipsnio, 20 straipsnio 5 dalies ir 3 straipsnio 1 dalies 9 punkto taikymo

14Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas esmingai pažeidė BPK 331 straipsnio, 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, todėl priimtas naujas nuosprendis negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu.

15Nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų, jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo (nuteistojo) kaltumo arba nekaltumo bei kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai, nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Pagal BPK 331 straipsnio reikalavimus apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis šio Kodekso XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. Panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, apeliacinės instancijos teismas turi nurodyti šio teismo nustatytas aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti arba išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytos taisyklės, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, privalu laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismui. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visus byloje ištirtus įrodymus, nustatė, kad 2005 m. sausio 1 d. 3 val. V. Ž. viešoje vietoje įžūliu elgesiu – suduodamas smūgius nukentėjusiajai I. Š. bei V. Š., demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Be to, viešoje vietoje, be priežasties kibdamas prie nukentėjusiosios I. Š. ir suduodamas jai ne mažiau kaip keturis smūgius rankomis ir kojomis į lūpų, kairės ausies, kairės akies ir dešiniojo kelio sritis, dėl chuliganiškų paskatų nesunkiai ją sužalojo. V. Ž. gynybos versiją, kad nei I. Š., nei V. Š. jis smūgių nesudavė, pirmosios instancijos teismas atmetė konstatavęs, kad nukentėjusiųjų I. ir V. Š. parodymus, jog jiems smūgius sudavė V. Ž., patvirtina liudytojo V. P., V. Z., R. J., V. Z. parodymai, specialistų išvados. Teismas, pasisakydamas dėl liudytojų J. Ž., Ž. Č., A. P. ir G. P. parodymų, kuriais iš esmės buvo patvirtinami kaltinamojo parodymai, nurodė, kad šie liudytojai yra kaltinamajam artimi žmonės – žmona, žmonos sesuo ir draugai, be to, jų parodymai prieštarauja kitiems byloje ištirtiems įrodymams, todėl vertinami kaip siekimas padėti V. Ž. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Apeliacinės instancijos teismas, bylą išnagrinėjęs pagal nuteistojo apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikino ir priėmė naują nuosprendį, kuriuo V. Ž. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą išteisino nenustatęs, kad jis padarė jam inkriminuotą veiką, o pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, vadovaudamasis BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punktu baudžiamąjį procesą nutraukė esant būtinajai ginčiai. Pagal BPK 329 straipsnio 1 punktą pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis panaikinamas ir priimamas naujas išteisinamasis nuosprendis, jeigu apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padaro išvadą, kad neįrodyta, jog kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. BPK 305 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyta, kad išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstytos teismo nustatytos bylos aplinkybės (BPK 331 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje V. Ž. išteisinimo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą nurodytas pagrindas yra netikslus, tačiau esminis dalykas yra tai, kad ir iš nuosprendžio aprašomosios dalies neaišku, ar V. Ž. yra išteisinamas dėl to, kad apskritai nebuvo padaryta veika, t. y. I. Š. įvykio naktį nebuvo sumušta, jai joks sveikatos sutrikdymas nebuvo padarytas, ar ji įvykio naktį buvo sumušta ir jai buvo padarytas sveikatos sutrikdymas, tačiau neįrodyta, kad V. Ž. dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išsami įrodymų analizė neatlikta, aiškių išvadų ir motyvų, kuriais vadovaujantis visiškai atmetami ar kitaip įvertinami apskųsto nuosprendžio įrodymai, nėra. Apkaltinamojo nuosprendžio panaikinimą teismas motyvavo tuo, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendį grindė prieštaringais liudytojų parodymais, nepašalino esminių prieštaravimų, neištyrė visų bylos aplinkybių. Kasatorius visiškai pagrįstai teigia, kad jeigu šis teismas manė, jog pirmosios instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo bylą, neištyrė visų bylos aplinkybių ir nepašalino tarp įrodymų esančių prieštaravimų, pats, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalimi, turėjo atlikti įrodymų tyrimą siekiant pašalinti padarytas klaidas, tačiau to nepadarė. Kasacinės instancijos teismo nutartyse ne kartą buvo pasisakyta, kad visos abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dublio pro reo principas) tik tada, kai, išnaudojus visas galimybes, nepavyksta jų pašalinti. Be to, pažymėtina ir tai, kad konstatavimas, jog yra abejonių ir jų negalima pašalinti, turi būti motyvuotas, pagrįstas išanalizuotais įrodymais. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo apklausta Kauno miesto PK Domeikavos PN tyrėja, kuri 2005 m. sausio 1 d., t. y. įvykio dieną, apklausė I. Š. Tyrėja davė parodymus, kad I. Š. drabužiai buvo suplėšyti, matėsi mėlynės, apdraskymai. Apeliacinės instancijos teismas, keldamas abejones dėl I. Š. parodymų dėl jos sužalojimų laiko, nei minėtos liudytojos, nei liudytojų V. P., V. K., V. Š. parodymų, taip pat ir specialistės S. M. teisme duotų paaiškinimų nevertino, dėl I. Š. medicininiuose dokumentuose nurodytų konstatuotų sužalojimų bei specialistų išvadų, iš esmės jų neanalizuodamas, apsiribojo pasisakymu, kad „Duomenys yra prieštaringi ir keliantys pagrįstas abejones dėl nukentėjusiosios sužalojimo laiko ir aplinkybių“. Pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punktą baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas jeigu egzistuoja Baudžiamojo kodekso V skyriuje numatyta baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė. BK 28 straipsnio 1 dalyje nustatyta asmens teisė į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Gynybos požiūriu būtinajai ginčiai reikia, kad dėl atkirčio pavojingam kėsinimuisi žala grėstų ar būtų padaroma tik besikėsinančiajam ir tik neperžengiant būtinosios ginties ribų. Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria V. Ž. buvo nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, panaikino ir vadovaudamasis BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punktu baudžiamąjį procesą nutraukė nurodęs, kad yra baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės, numatytos BK 28 straipsnio 1 ir 2 dalyse, nes V. Ž., besigrumdamas su V. Š., atremdamas jo veiksmus bei jį ramindamas, veikė neperžengdamas būtinosios ginties ribų. Teisėjų kolegija pažymi, kad būtinosios ginties ribų klausimas gali iškilti ir turi būti sprendžiamas tik tada, kai nustatoma, kad egzistavo būtinosios ginties situacija. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje jokių motyvų apie egzistavusią būtinosios ginties situaciją, pavojingą V. Š. ir I. Š. kėsinimąsi, tokio kėsinimosi pradžią bei pabaigą nėra. BK 28 straipsnio taikymas nuosprendyje nėra pagrįstas konkrečiomis byloje nustatytomis aplinkybėmis, todėl konstatuotina, kad teismas, pažeisdamas BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punkto nuostatas, baudžiamąjį procesą nutraukė nenustatęs baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės.

16Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pripažįsta, kad padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai, nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, todėl priimtas nuosprendis BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nustatytu pagrindu naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

17Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 5 punktu,

Nutarė

18Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 30 d. nuosprendį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Proceso dalyviai
Ryšiai