Byla 2K-423-303/2016

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Pikelio (kolegijos pirmininkas), Tomo Šeškausko ir Audronės Kartanienės (pranešėja), sekretoriaujant Laurai Vaštakaitei, dalyvaujant prokurorei Vidai Ramanauskienei, išteisintajam B. B., išteisintojo gynėjams advokatams Mindaugui Bliuvui, Egidijui Baranauskui, viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus vyriausiosios prokurorės Daivos Brudnienės kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 6 d. nuosprendžio. Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendžiu B. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant nuteistąjį neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 6 d. nuosprendžiu Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo B. B. dėl nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 2 dalyje, išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

2Teisėjų kolegija, išklausiusi prokurorės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo ir jo gynėjų, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Nustatė

31. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu B. B. išteisintas dėl kaltinimo tuo, kad, eidamas ( - ) gimnazijos direktoriaus pareigas, nuo 2014 m. rugsėjo 18 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d. tyčia, naudodamas psichinę prievartą, sistemingai baugino nepilnametę nukentėjusiąją P. A., gimusią 1997 m., o būtent: 1.1. 2014 m. rugsėjo 18 d., apie 13.30 val., tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, ( - ) gimnazijoje, kabinete, kurio numeris 102, būdamas kasmetinėse atostogose nuo 2014 m. rugsėjo 18 d. iki 2014 m. rugsėjo 26 d., siekdamas sukelti baimę, stresą ir nerimą šios gimnazijos 3 B klasės moksleivei, nepilnametei nukentėjusiajai P. A., kad ši savo noru paliktų gimnaziją, susitikimo su ja metu, prieš tai jai pasirašius 2014 m. rugsėjo 18 d. VšĮ ( - ) gimnazijos direktoriaus įsakymą Nr. G/MY-5 „Dėl J. P. ir P. A. braukimo iš moksleivių sąrašų“, parengtą direktoriaus pavaduotojo L. N. vardu be parašo, kuris nuo 2014 m. rugsėjo 18 d. iki 2014 m. rugsėjo 26 d. pagal 2014 m. rugsėjo 8 d. VšĮ ( - ) gimnazijos direktoriaus įsakymą Nr. G/AY-12 laikinai ėjo direktoriaus pareigas, sakydamas jai: „nekelk jokių bangų ir jeigu bandysi savo įrodinėti, tada sužlugdysiu tavo gyvenimą, imsiuos visų priemonių, paskelbsiu tave nepakaltinama ir tu liksi neatestuota“. 1.2. Be to, tęsdamas nusikalstamą veiką, 2014 m. rugsėjo 26 d., 14.00 val., ( - ) gimnazijoje, esančioje ( - ), savo kabinete, kurio numeris 102, siekdamas sukelti baimę, stresą ir nerimą nepilnametei P. A., suvokdamas ir tikėdamasis, kad nepilnametės nukentėjusiosios P. A. tėvai V. A. ir J. A. perpasakos savo nepilnametei dukrai P. A. jo išsakytus žodžius, susitikimo su P. A. atstovais pagal įstatymą – tėvais V. A. ir J. A. – metu sakė jiems: „aš pasakysiu, kad P. sėdi klasėje todėl, kad ji yra nepakaltinama, neturėkit iliuzijų kitaip nepasakysiu ir ji sėdės kol baigs gimnaziją, bet ji bus įvardinta kaip nepakaltinama.“ <...> „bet jeigu ji, jūs visi užsispirsite, kad čia ji norės grįžti, tai aš jus įspėju čia ir dabar viešumas yra galingiausias ginklas. Aš tai padarysiu viešai ir visur ir jokių išimčių. Neturėkit jokių iliuzijų aš visada pasakysiu – taip mes palikom todėl, kad ji yra nepakaltinama, o tai yra baisus nuosprendis.“ „<...> bus žiauru, žiauru, bus be galo sunku, blokada bus mirtina.“ <...> „Todėl, kad vaikas nepakaltinamas tai reikia pagalvoti, nu žinot, mūsų dalykais, bet aš nesiūlau to daryti, nes baisesnio nuosprendžio turbūt nėra“, ir duodamas nurodymą nepilnametės nukentėjusiosios P. A. tėvams paklausti savo dukters, ar ji nori, kad „visas Kaunas žinotų, kad ( - ) gimnazijoje mokosi nepakaltinamas žmogus“. 1.3. Be to, tęsdamas nusikalstamą veiką, 2014 m. rugsėjo 29 d., tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, ( - ) gimnazijoje, ( - ), pakvietęs nukentėjusiąją nepilnametę P. A. į kabinetą Nr. 102, ją baugino, sakydamas jai: „arba mes tave pripažįstame nepakaltinama, išversiu psichišką – psichinę negalią turinčiu žmogumi“ „<...> reiškia tik du variantai arba tu psichiškai nesveika, arba tu išeini iš čia viskas, kitaip nebus“, „<...> Jeigu tu nesutiksi, taip žinodami, kad tu esi nepakaltinama, turi psichinių problemų, mes, skirtingai negu kai kurie, mes tau antrankių tau neuždėsim, neišvesim iš čia, bet tu nebūsi atestuota, nei už ką“, „<...> bet, P., tu suprask, šiandieną yra paskutinė diena, reiškia jeigu tave tėvai myli, jeigu tu supranti pati nors kažką supranti, tu išeik pati, nes rytoj aš įjungsiu, aš tėvus įspėjau, aš įjungsiu tokį variklį, kad tave sutriuškins, iš tavęs nieko neliks. Juk aš sakiau, aš paskelbsiu visuose įmanomuose žiniatinklio kanaluose viešai, iškviesiu žurnalistus, kad tave fotografuotų, pripažintų neįgalia, nepakaltinama. Visur įspėsiu visus tėvus, visus moksleivius, iškart e-dienyne, iškart parašau P. A. yra nepakaltinama, mes turim tai žinoti, ji neišeina iš mokyklos. Išvesdinti mes jos negalim, nes tėvai aiškina, kad ji yra ant nervų krizės ribos, bet ji yra nepakaltinama, būkit atsargūs, žinokite visi. Visus įspėsiu, visus moksleivius, visus tėvus, visus mokytojus įspėsiu, tavęs atestuoti negalima, tavęs klausinėti negalima, nu galima klausinėti, gali leisti tau kontrolinius rašyti, bet tas nieko nekeičia, mes tavęs jokiu būdu neatestuosim, nu nepakaltinami žmonės negali būti atestuojami kaip normalūs žmonės“, „<...> Bet tu, tėvam, pasakiau kas bus jeigu tu pasiliksi ir neišeisi, ar jie tikrai nori, kad tu būtum pripažinta, pripažinta nepakaltinama, o tai reiškia turinčia psichinę negalią. Taigi tau visas gyvenimas sužlugdytas, tu pagalvok, tu išeisi ir tu kur tu bebūtum, visi visi kiek aš pasieksiu, visi sužinos, kad tu esi psichiškai nepakaltinama, tu nesuvoki savo veiksmų padarinių, tėvai tave pridengia, bet aš tai nepridengsiu“, „<...> tu nori sužlugdyt savo gyvenimą, tu nori, kad aš pirmą kartą per 25 metus pripažinčiau nepakaltinama, bet aš neturiu kitos išeities“, „<...> aš iššausiu paskutinę salvę, kaip sakau, per visą žiniasklaidą, kas mane nušalino nuo direktorių, ir tada tavo gyvenimas bus labai kreivas, bet tas, kuris ateis vietoj manęs, labai daug šansų, kad tave paliks, nu pritaikys, nežinau, amnestiją, kad, bet tada tau galas, tu visą gyvenimą žinosi, kad tu nu, kad tu kreivai baigei mokyklą“. 1.4. Be to, tęsdamas nusikalstamą veiką, 2014 m. rugsėjo 30 d., apie 9 val., tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, ( - ) gimnazijos kabinete Nr. 304, kuriame tuo metu 3 B klasės mokiniams vyko etikos pamoka, girdint 3 B klasės mokiniams bei etikos mokytojai D. S., baugino nukentėjusiąją nepilnametę P. A., sakydamas jai: „Aš galėčiau dabar kreiptis į teismą ir pasakyti, kad P. tėvai šantažuoja mane, kad aš gavau kyšį, juridiškai tik taip galima interpretuoti, nes nu aš neturiu jokio paaiškinimo, kaip galima nepašalinti ir nieko negalėt padaryt“; taip B. B. sistemingai sakydamas bauginančio pobūdžio frazes naudojo psichinę prievartą prieš nepilnametę nukentėjusiąją P. A. ir sukėlė jai baimę, stresą ir nerimą, t. y. sistemingai naudodamas psichinę prievartą baugino nukentėjusiąją nepilnametę P. A. 2. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, panaikindama pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir B. B. dėl jam pareikšto kaltinimo išteisindama, savo sprendimą motyvavo tuo, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus įvertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio reikalavimus, todėl nepagrįstai pripažino B. B. kaltu pagal BK 145 straipsnio 2 dalį ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad baudžiamojoje byloje nebuvo surinkta pakankamai neginčijamų ir objektyvių įrodymų, patvirtinančių kaltinime nurodytas faktines aplinkybes, jog nukentėjusioji turėjo pagrindo bijoti, kad grasinimai bus įvykdyti realiai, ir to bijojo, o B. B. sąmoningai tokios nukentėjusiosios būsenos siekė, t. y. suprato, jog savo veiksmais sukelia nukentėjusiajai baimę, nerimą, nesaugumo jausmą, ir norėjo tokių rezultatų – veikė tiesiogine tyčia. 3. Kasaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus vyriausioji prokurorė Daiva Brudnienė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 6 d. priimtą išteisinamąjį nuosprendį ir palikti galioti apkaltinamąjį Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendį be pakeitimų. 3.1. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas kaltinamąjį pagal BK 145 straipsnio 2 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Prokurorė nesutinka su apeliacinės instancijos teismo argumentu, kad įvykio situacija, jos turinys ir kontekstas, moksleivės atsisakymas išeiti iš gimnazijos savo noru rodo, jog išteisintojo B. B. veika tik formaliai atitinka objektyvius BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius. Iš teismų praktikos analizės matyti, kad psichinė prievarta joje suprantama ne tik kaip grasinimas atlikti konkrečias pavojingas veikas, kurios uždraustos baudžiamajame įstatyme, bet ir kaip bet koks pavojingas neteisėtas poveikis kito žmogaus psichikai, baimę, nerimą ar nesaugumo jausmą keliančiais veiksmais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-341/2010, 2K-586/2011, 2K-328/2013, 2K-116/2014, 2K-347/2014). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo teismų praktikoje suformuoto psichinės prievartos aiškinimo. Prokurorė nurodo, kad, vertinant sistemingo bauginimo panaudojant psichinę prievartą, kaip nusikalstamos veikos, požymius, būtina atsižvelgti į visumą aplinkybių, kurios lemia to bauginimo realumą, pavojingumą. Prie šių aplinkybių priskirtina, kokie tarpusavio santykiai buvo ir yra tarp bauginančiojo ir bauginamojo, jų pavaldumas vienas kitam, galėjimas paveikti tam tikrus įvykius, reputaciją ir kt. Byloje nustatyta, kad išteisintasis buvo mokyklos, kurioje mokėsi nukentėjusioji P. A., vadovas. Dėl to jis savo užimama padėtimi buvo daug pranašesnis už moksleivės P. A. padėtį. Nukentėjusioji buvo nepilnametė. Apeliacinės instancijos teismas vertino išteisintojo B. B. išsakytas frazes kaip spontaniškas, tačiau toks vertinimas neteisingas, nes spontaniškumui nėra būdingas sistemingumas, o šioje byloje nustatyta, kad išteisintasis bauginančio pobūdžio frazes panaudojo trijų pokalbių metu, du kartus išsakydamas jas pačiai nukentėjusiajai ir vieną kartą pokalbio su jos tėvais metu. Svarbu ir tai, kad pokalbiai su nukentėjusiąja nebuvo atsitiktiniai, jie buvo suplanuoti ir inicijuoti išteisintojo B. B. turint konkretų tikslą įbauginti nukentėjusiąją, kad ši paliktų gimnaziją. Išteisintojo B. B. veiksmų pavojingumas nekelia abejonių. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad B. B. kalbėjimas su P. A., jos tėvais, kalbėjimas kitų moksleivių akivaizdoje, vertintinas tik kaip nepedagogiškas elgesys, pasirinkus netinkamą kalbėjimo manierą, toną ir žodžius, nepagrįsta. Prokurorė pažymi, kad tai nebuvo dviejų asmenų pokalbis sprendžiant asmeninius nesutarimus, nes B. B. ir P. A. nesiejo jokie asmeniniai tarpusavio santykiai, ir veiką pavojingesne daro tai, kad B. B. tuo metu buvo mokyklos vadovas. Dėl to tokias pareigas einančiam asmeniui paprastai keliami aukštesni standartai, o tokias pareigas einančio asmens kalbėjimas turi didesnę įtaigą ir galią, ypač kai tai sakoma jo vadovaujamos gimnazijos moksleivei. Prokurorė nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad išteisintasis pokalbių metu pateikiamais pavyzdžiais siekė ne demonstruoti savo galias, o paaiškinti, kad gimnazijoje galioja visiems vienodos taisyklės ir ką tenka išgyventi mokiniui, kuris neprisiima atsakomybės ir ignoruoja taisykles. Jei išteisintasis būtų turėjęs apeliacinės instancijos teismo nurodytą tikslą, jis būtų ėmęsis visų procedūrų, kurios nepažeidžia nei vaiko, nei kitų mokinių interesų. Jo pasirinkta taktika ir veiksmai rodo, kad tokio tikslo nebuvo siekiama. Jau nuo pat įvykio pradžios jo veiksmai neatitiko nei numatytų procedūrų, nei etikos normų. Vien nurodymas parengti įsakymą „Dėl J. P. ir P. A. braukimo iš moksleivių sąrašų“ ir pateikimas jo pasirašyti moksleivei, kaip tikro dokumento, neabejotinai vertintinas kaip psichinės prievartos panaudojimas. Tai pažymėta ir Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos rašte, kuriuo atsakoma į J. A. 2014 m. rugsėjo 30 d. skundą. Prokurorė, analizuodama pirmojo epizodo įrodymus pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai suabejojo dėl šio epizodo duotų nukentėjusiosios parodymų patikimumu, nes visiškai natūralu tiksliai neprisiminti tikslių frazių, kai nuo įvykio praėjo nemažai laiko, nukentėjusioji, negalėdama tiksliai jų prisiminti, neklaidino teismo, o pasakė, kad jų neprisimena. Svarbu ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas kritiškai vertino nukentėjusiosios parodymus dėl pirmojo epizodo, tačiau pripažino juos patikimais dėl kitų epizodų, todėl teismo vertinimas nėra nuoseklus. Analizuodama antrojo epizodo faktines aplinkybes prokurorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo teismų praktikos, padarydamas išvadą, kad bauginimas turi būti visada išsakomas konkrečiai bauginamam asmeniui. Teismų praktikoje nurodyta, kad bauginamasis poveikis gali būti išreikštas ir neteisėtu fiziniu poveikiu tiek nukentėjusiajam, tiek kitam asmeniui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-116/2014). Analizuodama trečio epizodo faktines aplinkybes prokurorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsižvelgė į tai, jog susidariusi situacija kėlė neigiamas emocijas tiek nukentėjusiajai, tiek išteisintajam B. B., ir dėl to manė, kad nėra sistemingo bauginimo požymio. Prokurorės nuomone, neigiamos emocijos nešalina sistemingo bauginimo požymio išteisintojo B. B. veikoje, ypač atsižvelgus į tai, kad B. B., eidamas mokyklos vadovo pareigas ir dirbdamas su vaikais, turi žinoti, kokią įtaką daro suaugusiojo žodžiai, kaip jie veikia nepilnamečius ir, atvirkščiai, susidariusioje įtemptoje situacijoje turėjo netęsti savo bauginančių veiksmų, o pasirinkti tokią taktiką ir kalbėjimo manierą, kuri būtų teisėta ir atitiktų mokinio interesus. Mokinys pasirinkdamas mokyklą turi vienintelį ir pagrindinį tikslą baigti mokyklą, gauti atestatą ir bauginimas, kad viso to moksleivis negaus, pasirinkta taktika, žodžiai, jų turinys ir tęstinumas daro veiką pavojingesnę. Prokurorė atkreipia dėmesį, kad ir gynybos pateiktoje konsultacinėje teismo psichiatrijos specialisto išvadoje nurodyta, jog psichologinis poveikis neturėjo psichinės prievartos, sistemingo bauginimo ar terorizavimo požymių, išskyrus 2014 m. rugsėjo 29 d. pokalbį. Prokurorė nurodo, kad BK 145 straipsnio 2 dalyje aprašyta nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, todėl veika yra baigta nuo bauginimų išsakymo momento, o dėl bauginimo atsiradę padariniai, kurių kilimu suabejojo apeliacinės instancijos teismas, neturi būti nustatyti. Nukentėjusiosios emocijos, kilusios dėl suvokimo, kad ji pažeidė taisykles, kad pažeidęs taisykles mokinys privalo išeiti iš gimnazijos, kad direktorius jokių išimčių nedaro, nešalina paties B. B. veikos pavojingumo. Analizuodama ketvirtojo epizodo faktines aplinkybes, prokurorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo pateiktas B. B. veiksmų vertinimas tik kaip pokalbio monologo forma, kuris atskleidžia B. B. požiūrį į situaciją ir paaiškina ją kitiems, yra nepagrįstas. Priešingai nei nurodė apeliacinės instancijos teismas, B. B. atėjimas į klasę turi būti vertinamas kaip jo veikos tęstinumas, savo žodžių vykdymas, situacijos viešinimas. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė, kad ankstesniuose pokalbiuose išteisintasis B. B. baugino nukentėjusiąją, jog imsis viešumo ir kitų veiksmų. Apeliacinės instancijos teismo motyvas, kad klasėje buvę mokiniai ir auklėtoja B. B. pasisakymo nevertino kaip bauginančio, nepagrįstas, nes situacija turi būti vertinama iš nukentėjusiosios pozicijos, kuriai tai nebuvo pirmas B. B. pasisakymas šia tema, kad jai tai buvo vykdymas to, kas buvo žadėta ankstesnių pokalbių metu. B. B. kaltinamas tęstinės nusikalstamos veikos padarymu, kuriai būdinga vieninga tyčia. Šiuo atveju B. B. tyčia bauginti nepilnametę P. A. pasireiškė tuo, kad jis pradėjo viešinti situaciją, prieš visą klasę kalbėti apie P. A. atvejį ir taip ją veikti. Prokurorės nuomone, šis veikos epizodas yra B. B. veikos tąsa ir negali būti vertinamas atskirai nuo ankstesnių veikos epizodų. Prokurorė pažymi, kad privataus teismo psichiatrijos specialisto išvada nėra objektų tyrimas BPK 205 straipsnio prasme, o jų metu surašytas dokumentas pagal BPK 88 straipsnį nėra ekspertizės aktas BPK 88 straipsnio prasme ar specialisto išvada BPK 90 straipsnio prasme. Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad sutartiniais pagrindais atliktų tyrimų rezultatai, užfiksuoti rašytiniame dokumente, neturi ekspertizės akto statuso. Dėl to pateiktas dokumentas neturėtų būti laikomas tiesioginiu įrodymu. Be to, apeliacinės instancijos teismas, vertindamas išteisintojo tyčios turinį, jo veikos motyvus ir tikslus, padarė išvadą, prieštaraujančią faktinėms bylos aplinkybėms. Prokurorė pažymi, kad nors B. B. neigė savo kaltę ir tvirtino, kad stenogramose užfiksuotas frazes sakė norėdamas pagelbėti P. A., kad ši priimtų teisingą sprendimą, tačiau svarbu tai, kad B. B. yra suaugęs žmogus, įgijęs aukštąjį išsilavinimą ir byloje nėra jokių duomenų, kad jis dėl sveikatos būklės nesuprastų ar negalėtų adekvačiai suvokti bei vertinti aplinkos ir savo veiksmų, jų valdyti, todėl nėra objektyvių priežasčių manyti, kad B. B. galėjo nesuprasti, kad baugindamas nepilnametę moksleivę, sakydamas itin ciniškas frazes, neišvengiamai sukels pavojų nepilnametės moksleivės psichikos sveikatai. Dėl to B. B. veika atitinka visus BK 145 straipsnio 2 dalyje aprašytos nusikalstamos veikos požymius. Esant tokiai situacijai, išteisindamas B. B. apeliacinės instancijos teismas baudžiamąjį įstatymą taikė netinkamai. 3.2. Kasatorė nurodo, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo padaryta esminių BPK pažeidimų. Iš pastabų teismo posėdžio protokolui, kurios priimtos ir pridėtos prie bylos medžiagos, matyti, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme nukentėjusiajai buvo sistemingai užduodami atsakymą menantys klausimai ar klausimai, kurie nėra susiję su nagrinėjama byla. Be to, apeliacinės instancijos teismas nukentėjusiąją procese apklausė jau trečią kartą, nors ši buvo apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo ikiteisminio tyrimo metu. Apeliacinės instancijos teismas ne tik pats uždavė menamus klausimus, bet toleravo ir gynybos užduodamus menamus klausimus, nes, prokurorui paprašius pašalinti atsakymą menantį klausimą, pirmininkaujantis teisėjas net nesprendė pateikto prašymo, kaip to reikalauja BPK 253 straipsnio nuostatos. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 275 straipsnio 1 dalį. Padarytas pažeidimas yra esminis, nes nulėmė pirmojo epizodo vertinimą ir konstatavimą, kad nukentėjusiosios parodymai dėl šio epizodo nepatikimi. 3.3. Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai suteikė išteisintojo B. B. parodymams pranašumą, paneigdamas įstatymo numatyta tvarka gautus nukentėjusiosios P. A. parodymus, pagal kuriuos nustatytos pirmojo veikos epizodo aplinkybės, taip apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nukrypo nuo teismų praktikos, pagal kurią, jei asmeniui nėra taikomas anonimiškumas, teismas gali vadovautis nukentėjusiojo asmens parodymais nustatydamas faktines bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-614/2004, 2K-70/2011), kad tam tikrų duomenų teismas gali nepripažinti įrodymu tik tada, kai tie duomenys gauti nesilaikant BPK 20 straipsnio nustatytų įrodymų leistinumo reikalavimų arba duomenys nėra reikšmingi bylai, nes jie neįrodo ar nepaneigia nė vienos iš byloje įrodinėtinų aplinkybių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-32/2010). Be to, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai suabejojo nukentėjusiosios parodymų teisingumu, vadovavosi išteisintojo B. B. parodymais, motyvuodamas tai tuo, kad pagal nekaltumo prezumpcijos principą abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai. Prokurorė nurodo, kad teismų praktikoje ne kartą pažymėta, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai, išnaudojus visas galimybes, jų nepavyksta pašalinti, o nustatęs byloje esančius prieštaravimus, apeliacinės instancijos teismas privalo juos pašalinti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-276/2010). 4. Prokurorės kasacinis skundas netenkintinas. Dėl kasacinio skundo nagrinėjimo ribų 5. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatinėjant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos priimtos kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos priimtos kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-P-135-648/2016). 6. Iš prokurorės kasacinio skundo turinio matyti, kad jame, be kitų klausimų, nesutinkama su atskiromis nustatytomis bylos aplinkybėmis, prašoma, atsižvelgiant į atskirus bylos duomenis (pvz., nukentėjusiosios P. A. parodymus, konsultacinę teismo psichiatrijos specialisto išvadą ir pan.) kitaip vertinti įrodymus ir tuo pagrindu daryti priešingas apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiui išvadas, kartu nenurodant teisinių argumentų, leidžiančių konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų. Tokie prokuroro kasacinio skundo argumentai nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas, juos teisėjų kolegija nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje numatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais. Dėl BPK 20, 253 straipsnio 1 dalies, 275 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimų 7. Kasaciniame skunde nurodoma, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo pažeisti BPK 275 straipsnio 1 dalies reikalavimai, nes nukentėjusiajai (kuri procese buvo apklausiama trečią kartą) sistemingai buvo užduodami atsakymą menantys klausimai arba klausimai, kurie nėra susiję su nagrinėjama byla; prokurorui pateikus prašymą teismui pašalinti atsakymą menantį klausimą, šio prašymo bylą nagrinėjusi teisėjų kolegija, kaip to reikalauja BPK 253 straipsnio nuostatos, nesprendė. Atsakymą menantys ir su byla nesusiję klausimai, kasatorės manymu, yra esminis BPK 275 straipsnio 1 dalies pažeidimas, turėjęs įtakos pirmojo epizodo vertinimui ir konstatavimui, kad nukentėjusiosios parodymai dėl šio epizodo nepatikimi. 7.1. BPK 275 straipsnio 1 dalis reglamentuoja klausimų uždavimo teisiamajame posėdyje tvarką, pagal kurią draudžiama užduoti atsakymą menančius klausimus, o BPK 253 straipsnis nustato taisykles, kuriomis sprendžiami bylos nagrinėjimo teisme kylantys klausimai. Iš prokuroro pateiktų pastabų apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolui, kurios protokoline teismo nutartimi buvo patvirtintos ir pridėtos prie teismo posėdžio protokolo, matyti, kad nukentėjusiajai, kaip pagrįstai teigiama kasaciniame skunde, išties buvo užduota atsakymą menančių klausimų, taip pat kad bylą nagrinėjusi teisėjų kolegija nesprendė prokuroro prašymo dėl atsakymą menančio klausimo pašalinimo. Todėl teisėjų kolegija pritaria kasatorei, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 253 straipsnyje numatytos tokių klausimų sprendimo tvarkos, o užduodamas atsakymą menančius klausimus, pažeidė BPK 275 straipsnio 1 dalį. Kartu pažymėtina tai, kad atsakymą menantys klausimai nebuvo susiję su teisingai bylai išspręsti reikšmingomis aplinkybėmis. Iš nukentėjusiosios P. A. atsakymų matyti, kad jie nepaveikė nukentėjusiosios, nelėmė jos parodymų keitimo ir pan., todėl nėra pagrindo teigti, kad tai sutrukdė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą byloje. Dėl to darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas esminių BPK 253 straipsnio, 275 straipsnio 1 dalies pažeidimų nepadarė. 8. Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nepripažino nukentėjusiosios P. A. parodymų įrodymais, nors šie duomenys nėra gauti pažeidžiant įstatymo numatytą tvarką ir susiję su byloje įrodinėtinomis aplinkybėmis. Be to, anot kasatorės, apeliacinės instancijos teismas nemotyvuotai ir nepagrįstai suteikė išteisintojo B. B. parodymams pranašumą, paneigdamas įstatymo nustatyta tvarka gautus nukentėjusiosios P. A. parodymus. 8.1. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų prokuroras, gynėjas, nuteistasis, nukentėjusysis ar kitas proceso dalyvis, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-258-699/2015, 2K-234/2014 ir kt.). 8.2. Priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas P. A. parodymus pripažino įrodymais, laikė juos patikimais ir rėmėsi jais darydamas išvadas apie faktines aplinkybes, tačiau konstatavo, kad jos parodymai, palyginus su teismo nustatytomis aplinkybėmis, nelaikytini įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais sistemingo bauginimo panaudojant psichinę prievartą buvimą B. B. veiksmuose. Darydamas šią išvadą, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į pokalbių turinį ir prasmę, buvusią pokalbio metu situaciją (nukentėjusioji P. A., pažeidusi gimnazijos draudimo rūkyti taisyklę, savo noru iš jos neišėjo), išteisintojo B. B., kaip gimnazijos direktoriaus, požiūrį į moksleivių elgesio taisykles, gimnazijoje ugdomas vertybes. Be to, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į tai, kokį įspūdį padarė išteisintojo B. B. pasakyti žodžiai, dėl kurių šiam pareikšti kaltinimai, kitiems asmenims (liudytojų M. N., D. S. parodymai). Kaip nepatvirtinantys kaltinime nurodytų faktinių aplinkybių buvo įvertinti P. A. parodymai tik dėl pirmosios kaltinime nurodytos B. B. veikos dalies (pirmojo pokalbio, įvykusio 2014 m. rugsėjo 18 d.). Tačiau taip vertindamas šią nukentėjusiosios parodymų dalį apeliacinės instancijos teismas nurodė logiškus ir bylos duomenimis pagrįstus vertinimo motyvus, paaiškinančius, kodėl jie nėra pakankami šiai kaltinimo daliai pagrįsti, kodėl B. B. parodymai dėl šios kaltinimo dalies laikomi nepaneigtais. Antai nuosprendyje nurodyta, kad pirmojo pokalbio tarp B. B. ir P. A. negirdėjo joks kitas asmuo, o B. B. kategoriškai neigė, kad būtų sakęs kaltinime nurodytus teiginius. Tokiais atvejais išvadai apie faktines bylos aplinkybes itin svarbu, kad nukentėjusiosios parodymai būtų neprieštaringi, nuoseklūs, tikslūs, nekeliantys jokių pagrįstų abejonių. Tačiau, kaip matyti iš užfiksuotų nukentėjusiosios parodymų pirmosios instancijos teisme, P. A. pripažino, kad ji ikiteisminio tyrimo metu painiojo pirmojo ir antrojo pokalbio su B. B. detales, kad negali prisiminti jokių konkrečių jai pasakytų frazių, taip pat ar šio pokalbio metu jai buvo pasakyta „nekelk jokių bangų“. Apklausiama apeliacinės instancijos teisme P. A. jokių naujų esminių aplinkybių dėl pirmojo pokalbio su B. B. nenurodė. Dėl to susiklosčius situacijai, kai nukentėjusios parodymai yra neinformatyvūs, nenuoseklūs, o kitų įrodymų, galinčių juos patvirtinti nesurinkta, likusios abejonės dėl šios kaltinimo dalies, laikantis nekaltumo prezumpcijos principo, buvo aiškinamos B. B., kaip kaltinamojo, naudai. 8.3. Kasatorė teisingai nurodo, kad abejonės gali būti aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas įstatyme numatytas galimybes jų neįmanoma pašalinti, tačiau kasaciniame skunde nenurodoma, jokių baudžiamojo proceso įstatyme numatytų būdų pašalinti abejones, patikrinti nukentėjusiosios parodymus, kurių apeliacinės instancijos teismas nepanaudojo tirdamas bylos aplinkybes. Šių įstatyme numatytų būdų pašalinti abejones dėl nukentėjusios parodymų neįžvelgia ir kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija. Dėl to darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, kasaciniame skunde nurodomų esminių BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimų nepadarė. Dėl BK 145 straipsnio 2 dalies taikymo

49. Kasaciniame skunde, nepritariant apeliacinės instancijos teismo išvadoms dėl sistemingo bauginimo panaudojant psichinę prievartą (BK 145 straipsnio 2 dalis), prašoma panaikinti šio teismo priimtą išteisinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį be pakeitimų. Su tokiais kasacinio skundo teiginiais teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti.

59.1. Pagal kasacinio teismo praktiką grasinimu laikomas pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti neigiami padariniai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-26/2010). Baudžiamoji atsakomybė už grasinimus nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba žmogaus terorizavimą yra nustatyta BK 145 straipsnyje, pagal jo 2 dalį atsako tas, kas: 1) terorizavo žmogų grasindamas susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką, arba 2) sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą. Šios veikos pagal kasacinio teismo praktiką yra alternatyvios (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-627/2012, 2K-116/2014). Pažymėtina, kad BK 145 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta tik laisvės atėmimo iki ketverių metų bausmė. Nors už apysunkius nusikaltimus įstatymų leidėjas paprastai nustato kelių rūšių bausmes, už šį nusikaltimą numatyta tik viena laisvės atėmimo bausmė. Taigi įstatymų leidėjas žmogaus terorizavimą ar sistemingą bauginimą laiko pakankamai pavojingu nusikaltimu, keliančiu realų pavojų žmogaus gyvybei ar sveikatai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-299/2013). Nagrinėjamoje byloje svarbu ir tai, kad, pripažįstant tam tikrą elgesį psichine prievarta, o jos daugkartinį panaudojimą – sistemingu bauginimu, vertintinas tokių veiksmų pavojingumas ir grasinimų realumas. Toks aiškinimas, be kita ko, gali būti kildinamas iš konstitucinėje jurisprudencijoje suformuluotų reikalavimų, kad nusikalstamomis veikomis įstatyme gali būti pripažintos tik tokios veikos, kurios iš tikrųjų yra pavojingos ir kuriomis iš tikrųjų yra daroma žala asmens, visuomenės, valstybės interesams arba dėl šių veikų kyla grėsmė, kad tokia žala bus padaryta (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai); siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai). Šių nuostatų taikymas, atskleidžiant BK 145 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymius, leidžia išvengti tarp asmenų kilusių bet kokių konfliktų kriminalizavimo. Todėl neatitiktų baudžiamojo įstatymo paskirties praktika, jei šios kategorijos bylose nebūtų analizuojamas pakankamas padarytų veikų pavojingumas, ar išsakyti grasinimai yra realūs, taip pat neįvertinus kitų teisės šakų normų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-300/2013).

69.2. B. B. šioje byloje kaltinamas sistemingu P. A. bauginimu, t. y. jis psichinę prievartą naudojo pokalbių su nukentėjusiąja metu, vėliau kalbėdamas su jos tėvais, taip pat pasisakydamas etikos pamokoje, kurioje su kitais gimnazijos moksleiviais dalyvavo ir P. A. Byloje nustatyta, kad VšĮ ( - ) gimnazijos (toliau – ir ( - ) gimnazija) 3 B klasės moksleivė P. A. ekskursijos metu Gedimino prospekte (Vilniuje) viešai užsirūkė ir taip pažeidė Moksleivių taisyklių, prisiimtų pasirašius sutartį su mokymo įstaiga, 4 punktą, pagal kurį „gimnazistai negali gerti alkoholinių gėrimų, rūkyti, vartoti narkotikų“ (t. 1, b. l. 18). Šiose taisyklėse taip pat nurodyta, kad „visiems gimnazijos bendruomenės nariams (moksleiviams, jų tėvams, mokytojams, administracijai) diegiama samprata, kad niekas gimnazijoje neturėtų būti baudžiamas – nusipelnęs bausmės pats turi palikti gimnaziją“ – tuo vadovaudamasis B. B. ėmėsi iniciatyvos, kad P. A., pažeidusi minėtą taisyklę, pati priimtų sprendimą palikti gimnaziją. Sprendžiant, ar įvairiose situacijose B. B. išsakyti žodžiai gali būti laikomi sistemingu bauginimu, taigi atribojant grasinimus nuo tam tikro panašaus, tačiau baudžiamąja teisine prasme nenusikalstamo elgesio, vertintinas įvykio kontekstas, susiklostę konflikto šalių tarpusavio santykiai, išorinės įvykio aplinkybės, kaip pasireiškė bauginimo sistemingumas, kaltininko tyčios ir išsakyto grasinimo turinys, bei kitos grasinimo realumui ir pavojingumui nustatyti svarbios aplinkybės.

79.3. Kasacinio teismo praktikoje BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytas grasinimus kvalifikuojantis požymis – jų sistemingumas apibūdinamas kaip pavojingas nevienkartinis psichinis poveikis, pasireiškiantis grasinimais, kuriais siekiama sukelti žmogui stresą, nerimą, nesaugumo jausmą, priversti bijoti, kad dėl tolesnių grasinančiojo veiksmų ar neveikimo atsiras tam tikros neigiamos pasekmės. Tokie veiksmai visuomet turi būti nukreipti į konkretų asmenį, siekiant jam sukelti psichologinį diskomfortą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-121-677/2015,

82K-542/2011). Inkriminuojant BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką būtina nustatyti veiksmų sistemingumą (tęstinumą), tokie veiksmai turi būti nenutolę laiko atžvilgiu, vėlesni veiksmai turi būti ne atsitiktiniai, o susiję su ankstesniaisiais veiksmais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje

9Nr. 2K-299/2013). Šių bauginamojo pobūdžio veiksmų vertinimui, be kita ko, taikomas ir realumo kriterijus. Nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad nagrinėjamojoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad jis iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį (tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, į grasinimą panašūs, bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan.) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-341/2010, 2K-300/2013, 2K-347/2014). Pagal byloje nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad susiklosčiusioje situacijoje (sprendžiant dėl taisykles pažeidusios P. A. pašalinimo iš ( - ) gimnazijos) B. B. žodžiai pagal savo išraiškos formą nors ir galėjo sukelti neigiamas emocijas, tačiau jo veiksmai neatitinka sistemingo bauginimo, kaip nusikalstamos veikos, požymių. 9.4. Byloje nustatyta, kad P. A. braukimo iš ( - ) gimnazijos moksleivių sąrašų klausimas buvo sprendžiamas 2014 metų rugsėjo 18, 26, 29 ir 30 dienomis: 1) 2014 m. rugsėjo 18 d. B. B. savo kabinete P. A. pasirašytinai supažindino su įsakymo (be direktoriaus pavaduotojo parašo) dėl jos (ir kito gimnazisto) išbraukimo iš moksleivių sąrašų projektu; 2) 2014 m. rugsėjo 26 d. P. A. tėvų iniciatyva, jiems susitikus su gimnazijos direktoriumi B. B. įvyko pokalbis, kurio metu jis išsakė tėvams (kurie gimnazijoje galiojančių draudimų dėl rūkymo rimtai nevertino, tikėjosi, kad bus apsiribota tik pokalbiu) poziciją, kad gimnazijoje nustatytos taisyklės galioja visiems ir jas pažeidus galimas tik vienas sprendimas – išeiti iš gimnazijos. Savo mintims išreikšti B. B. pasirinko parodomąjį ir, jo supratimu, pamokomą veikimo būdą – pabrėždamas, kaip saugo gimnazijos reputaciją, situacijai hiperbolizuoti parinko savo paties sugalvotus apibūdinimus: B. B. tėvams aiškino, kokia būtų gimnazijos bendruomenės reakcija, jei P. A. būtų palikta gimnazijoje pritaikius išimtį („bus žiauru, žiauru, be galo sunku, blokada mirtina“), ir kaip jis, kaip gimnazijos direktorius, turėtų apie viešai rūkiusią moksleivę paaiškinti gimnazijos bendruomenei („pasakysiu – taip mes palikom, todėl kad ji nepakaltinama, <...>, bet aš nesiūlau to daryti, nes baisesnio nuosprendžio turbūt nėra“), pokalbio metu tokias savo mintis vis kartojo („ar ji nori, kad visas Kaunas žinotų, kad ( - ) gimnazijoje mokosi nepakaltinamas žmogus“); 3) 2014 m. rugsėjo 29 d. B. B. iniciatyva, jam sužinojus, kad P. A. (po jo pokalbio su tėvais) ir toliau lanko pamokas, su ja įvyko pokalbis, kurio metu B. B., tokį gimnazistės elgesį laikydamas pasityčiojimu iš visos gimnazijos, išsakė frazes, kurios, teisėjų kolegijos vertinimu, vėlgi yra daugiau parodomojo pobūdžio, o mintys, kaip ir anksčiau, išdėstytos jo, kaip gimnazijos direktoriaus, asmenybės svarbą pabrėžiančia iškalba („arba mes tave pripažįstame nepakaltinama, išversiu – psichinę negalią turinčiu žmogumi, <...> arba tu išeini iš čia; viskas, kitaip nebus; <...> išeik pati, nes rytoj, aš įjungsiu tokį variklį, kad tave sutriuškins, iš tavęs nieko neliks“ ir pan.); 4) 2014 m. rugsėjo 30 d. B. B. etikos pamokos metu, girdint P. A., bandydamas kitiems paaiškinti susiklosčiusią situaciją, išdėstė savą jos vertinimą („<...> aš galėčiau kreiptis į teismą ir pasakyt, kad P. tėvai šantažuoja mane, kad aš gavau kyšį. Man atrodo, kad juridiškai tik taip gali būti interpretuojama, nes aš neturiu jokio paaiškinimo, kaip galima nepašalinti ir nieko negalėt padaryt“). 9.5. Teisėjų kolegija, pagal bylos aplinkybes vertindama įvykio kontekstą, atkreipia dėmesį į tai, kad analizuota konfliktinė situacija susiklostė dėl ( - ) gimnazijoje galiojančios taisyklės, draudžiančios gimnazistams rūkyti, pažeidimo ir P. A. atsiradusios pareigos pačiai palikti gimnaziją nevykdymo. Pažymėtina, kad gimnazijoje nustatyta tvarka, pagal kurią gimnazistai, pažeidę galiojančias moksleivių taisykles, patys turi palikti šią mokymo įstaigą, buvo žinoma tiek P. A., tiek ir jos tėvams. Todėl neigiamų emocijų priežastimi laikytinas, be kita ko, faktas, kad minėtų taisyklių pažeidimas P. A. atveju nebus vertinamas tik formaliai, o sukels realias pasekmes, t. y. P. A. turės išeiti iš ( - ) gimnazijos. Tokiu pagrindu susiklosčius įtemptiems santykiams itin įdėmiai vertintina, ar konfliktinėje situacijoje išsakyti žodžiai yra suprasti adekvačiai, ar iš tiesų viena iš konflikto šalių turėjo tyčią sistemingai bauginti nukentėjusiąją. Taigi spręstina, ar kaltininkas suvokė, jog jis įgyvendina grasinamojo pobūdžio veiką, pavojingai psichiškai veikia nukentėjusiąją, keldamas jai baimės jausmą arba jį palaikydamas, ir nori taip elgtis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-116/2014). Nors byloje nustatytos B. B. išsakytos frazės savo turiniu ir išraiškos būdu galėjo sukelti neigiamas, nemalonias emocijas, tačiau išsakyti žodžiai, įvertinus ir įvykio kontekstą, teisėjų kolegijos nuomone, sietini su hiperbolizuotai perteikiama susiklosčiusia situacija, savęs ir situacijos parodomuoju pobūdžiu, emocijomis, o ne su sistemingu P. A. bauginimu naudojant psichinę prievartą. Be anksčiau minėtų aplinkybių, tai pagrindžia ir B. B. 2014 m. rugsėjo 29 d. išsakyti teiginiai, kad jis šioje situacijoje padaryti nieko nebegali. 9.6. Bauginimo naudojant psichinę prievartą sistemingumo neleidžia nustatyti ir kitos bylos aplinkybės, be kita ko, ir tai, kad 2014 m. rugsėjo 26 d. pokalbis su nukentėjusiosios tėvais V. A. ir J. A. nors ir buvo nemalonus, tačiau jie dukrai jo turinio neatkartojo. Pagal kasacinio teismo praktiką, sistemingas bauginimas turi būti nukreiptas į konkretų asmenį, siekiant sukelti jam psichologinį diskomfortą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-542/2011). Atitinkamai šioje byloje kaip precedentu negali būti vadovaujamasi kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-116/2014, nes joje konstatuotos aplinkybės ir motyvacija skiriasi – šioje nutartyje nustatyta, kad nukentėjusioji girdėjo kitam asmeniui jai ištartus grasinimus, kuriais siekta įbauginti ir ją, tuo tarpu nagrinėjamoje byloje tokios aplinkybės nenustatytos. Sistemingo bauginimo epizodu taip pat nelaikytinos B. B. 2014 m. rugsėjo 30 d. etikos pamokos metu išsakytos frazės – jos pagal savo turinį vėlgi yra susijusios su demonstratyviu ir subjektyviu situacijos aiškinimu, savęs pateisinimu ir, priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, rodo, kad B. B. jokių veiksmų dėl P. A. daugiau nesiims. 9.7. Atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad B. B. veikoje nenustatyti BK 145 straipsnio 2 dalyje numatyto sistemingo bauginimo naudojant psichinę prievartą požymiai. Tokiam situacijos vertinimui aktualu ir tai, kad šioje byloje konfliktinė situacija bandyta spręsti ir kitomis, ne baudžiamosios teisinėmis priemonėmis, t. y. 2014 m. spalio 22 d. sudarius taikos sutartį, pagal kurią B. B. įsipareigojo atsiprašyti nukentėjusiosios, pasitraukti iš ( - ) gimnazijos direktoriaus pareigų ir nesiimti veiksmų siekiant pašalinti P. A. iš ( - ) gimnazijos, taip pat B. B. atlyginus P. A. padarytą neturtinę žalą (30 000 Lt (8688,60 Eur) (t. 1, b. l. 125–126). 10. Įvertinusi tai, kas pirmiau išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas apkaltinamąjį pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, kuriuo B. B. pagal BK 145 straipsnio 2 dalį išteisintas, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos ir esminių baudžiamojo proceso pažeidimų nepadarė.

1011. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

11Atmesti Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus vyriausiosios prokurorės Daivos Brudnienės kasacinį skundą.