Byla eA-1127-525/2018

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo V. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atsakovams Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Akmenės skyriui, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Radviliškio skyriui, V. K., V. A., uždarajai akcinei bendrovei „Timbersita“, trečiajam suinteresuotam asmeniui V. B. dėl administracinių aktų panaikinimo, sandorių ir jų dalių pripažinimo negaliojančiomis bei vindikacijos, restitucijos taikymo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.

5

  1. Pareiškėjas Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroras (toliau – ir pareiškėjas, prokuroras), gindamas viešąjį interesą, kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Šiaulių apskrities viršininko administracijos Akmenės rajono žemėtvarkos skyriaus 2009 m. birželio 4 d. pažymą Nr. 4794 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“; 2) panaikinti Šiaulių apskrities viršininko 2009 m. birželio 4 d. išvadą Nr. 3247 „Dėl žemės, miško, vandens telkinių perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“; 3) Panaikinti Šiaulių apskrities viršininko 2009 m. birželio 4 d. išvadą Nr. 3248 „Dėl žemės, miško, vandens telkinių perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“; 4) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Radviliškio skyriaus vedėjo 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimą Nr. 30SK-(14.30.110.)-778 „Dėl žemės sklypo (projektinis Nr. ( - )), esančio Pociūnėlių kadastro vietovės ( - ) kaime, suformavimo ir nustatytų kadastro duomenų patvirtinimo“; 5) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Radviliškio skyriaus vedėjo 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimą Nr. 30SK-(14.30.110.)-780 „Dėl žemės sklypo (projektinis Nr. ( - )), esančio Pociūnėlių kadastro vietovės ( - ) kaime, suformavimo ir nustatytų kadastro duomenų patvirtinimo“; 6) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2012 m. rugsėjo 21 d. sprendimą Nr. 30S-86 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje V. K.“; 7) pripažinti negaliojančia 2012 m. lapkričio 6 d. pirkimo – pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 4365, patvirtintą Jurbarko rajono 2-ojo notarų biuro notaro A. G.; 8) pripažinti negaliojančia 2014 m. sausio 30 d. pirkimo – pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. 826, patvirtintą Šilutės rajono 1-ojo notaro biuro notarės A. R., dalį dėl 1,7500 ha žemės sklypo, unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ), esančio ( - ), ir 9,6300 ha žemės sklypo, unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ), esančio ( - ), pardavimo UAB „Timbersita“; 9) panaikinti nuosavybės teisę į žemės sklypus: 1,7500 ha žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ), esantį ( - ), ir 9,6300 ha žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ), esantį ( - ), bei įpareigoti UAB „Timbersita“ šiuos žemės sklypus perduoti valstybės žinion; 10) taikyti restituciją ir įpareigoti pripažinti negaliojančiais sandorių šalis grąžinti viena kitai ką jos yra gavusios pagal sandorį, t. y. V. K. įpareigotinas grąžinti V. A. 4 344,30 Eur, V. A. įpareigotinas grąžinti UAB „Timbersita“ 965,40 Eur.
  2. Pareiškėjas paaiškino, kad byloje yra pakankamai pateiktų įrodymų dėl nusikaltimo fakto, nėra giminystę patvirtinančio dokumento, jog V. K. mama būtų buvusi buvusio žemės savininko S. M. dukra. Byloje pateikta gimimo liudijimo kopija, kurioje įrašyti tikrovės neatitinkantys duomenys apie tėvą. Iš pateiktų dokumentų matosi, kad tėvas buvo J.. Pareiškėjo nuomone, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, pažeisdama Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 10 straipsnio 1 ir 4 dalies, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 (toliau – ir Tvarka), 11, 14 punktų nuostatas, atliko nuosavybės teisių atkūrimo procesą į buvusio žemės savininko S. M. turėtą 21,86 ha ploto žemės valdą ( - ), t. y. nuosavybės teisių atkūrimo procesas buvo pradėtas 2002 m. lapkričio 16 d., t. y. praleidus įstatymo nustatytą terminą tokio pobūdžio pareiškimams paduoti, iki 2001 m. gruodžio 31 d.; taip pat nepagrįstai buvo nustatytas giminystės ryšys tarp pretendento V. K. ir buvusio žemės savininko S. M.. Išnagrinėjus giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus, buvusius nuosavybės teisę ir giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų byloje, buvo padaryta išvada, kad V. K. nėra S. M. anūkas. E. R. U. (motinos K.) gimimo liudijime nurodyti duomenys apie tėvą, kad juo buvo S. M., neatitinka tikrovės. Tyrimo metu buvo surinkti duomenys apie tai, kad S. M. sutuoktinė buvo O., jie gyveno ( - ) kaime, o E. R. U. mamos K. U. (U., U.) sutuoktinis buvo K. J., jie gyveno visai kitame kaime, ( - ) kaime. Be to, E. K. (buvusi U., U. – K. motina) prašyme išduoti pasą nurodė, kad jos tėvas yra nežinomas, šią aplinkybę patvirtina ir Gyventojų registro tarnybos 2015 m. spalio 20 d. pažyma apie E. K. šeimos narius, kurioje nėra duomenų apie jos tėvą. Šios aplinkybės leidžia teigti, kad E. R. U. gimimo liudijimo kopija, pateikta ( - ) apylinkei, buvo suklastota, įrašant į jį tikrovės neatitinkančius duomenis apie tėvą, kad juo buvo S. M.. Pažymėjo, kad Telšių apskrities vyriausiajame policijos komisariate atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. 40-9-00062-2011 dėl dokumentų suklastojimo, sukčiavimo, piktnaudžiavimo tarnyba atkuriant nuosavybės teises V. K., Z. O. T., J. K., J. D., E. B., R. K., G. P., A. S. I., J. U.. Ikiteisminio tyrimo metu V. K. paaiškino, kad jis nepažįsta S. M., jis nebuvo jo giminaitis. Teikdamas atsiliepimą į prokuroro pareiškimą, jis taip pat sutiko su pareiškime nurodytomis aplinkybėmis apie giminystės nebuvimą su buvusiu savininku. Lietuvos teismo ekspertizės centro Šiaulių skyriaus 2012 m. gruodžio 3 d. specialisto išvadoje Nr. 11Š-180(12) ir 2016 m. rugpjūčio 30 d. specialisto išvadoje Nr. 11Š-36 (16), kuriose nurodyta, kad nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančių dokumentų, surašytų V. K. vardu, V. K. nerašė ir jų nepasirašinėjo, t. y. 2002 m. lapkričio 16 d., 2009 m. gegužės 26 d. prašymų. Atsižvelgiant į tai, ginčijami administraciniai aktai buvo priimti pažeidžiant Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 10 straipsnio 1 ir 4 dalies, Tvarkos 11, 14 punktų nuostatas, t. y. nuosavybės teisės atkurtos asmeniui, neturėjusiam teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, dėl šios priežasties jie pripažintini neteisėtais ir negaliojančiais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad, administracinį aktą panaikinus dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, taikoma restitucija. Atsižvelgiant į tai, V. K. privalėtų grąžinti žemės sklypus, įgytus neteisėtų administracinių aktų pagrindu, valstybės dispozicijon, tačiau minėti žemės sklypai buvo perleisti kitiems asmenims, t. y. V. K. 2012 m. lapkričio 6 d. pirkimo – pardavimo sutartimi, notarinio registro Nr. 4365, patvirtinta Jurbarko rajono 2-ojo notaro biuro notaro A. G., pardavė ginčo žemės sklypus V. A., o pastarasis 2014 m. sausio 30 d. pirkimo – pardavimo sutartimi, notarinio registro Nr. 826, patvirtinta Šilutės rajono l-ojo notaro biuro notarės A. R., ginčo žemės sklypus (sutartyje nurodyti Nr. 10 ir Nr. 11) pardavė UAB „Timbersita“. Restitucija yra savininko teisių gynimo būdas, taikomas tarp sandorio šalių. Šiuo atveju ginčo žemės sklypai yra perleisti kitiems asmenims, todėl valstybės prarastas turtas iš šiuo metu jį valdančių asmenų, nenustačius jų nesąžiningumo, gali būti išreikalautas pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.96 straipsnyje įtvirtintas vindikacijos taisykles. Šioje normoje numatytas ribotos vindikacijos institutas, kuomet iš sąžiningo įgijėjo nekilnojamąjį daiktą galima išreikalauti tik tuo atveju, jeigu savininkas prarado jo valdymą dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Šioje administracinėje byloje pateikta pakankamai įrodymų, kad S. M. nuosavybės teisių atkūrimo byloje buvo pateikti suklastoti giminystę patvirtinantys dokumentai, todėl nusikaltimo faktas yra akivaizdus. Byloje yra pakankamai duomenų, kad savininkas (t. y. valstybė) ginčo žemės sklypą prarado dėl kitų asmenų padarytų nusikaltimų, t. y. dėl to, kad žemės sklypai iš valstybės įgyti apgaulės būdu (sukčiavimas), valstybės institucijoms pateikus tikrovės neatitinkančius dokumentus, kad E. R. U. tėvu buvo S. M.. Tokia veika pagal įstatymą yra nusikalstama, todėl nepriklausomai nuo vėlesnių ginčo sklypų įgijėjų sąžiningumo sklypai: 1,7500 ha žemės sklypas, unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ), esantis ( - ), ir 9,6300 ha žemės sklypas, unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ), esantis ( - ), turi būti grąžinti valstybei. Minėtas ikiteisminis tyrimas nėra užbaigtas, tačiau tai nėra kliūtis teismui konstatuoti, kad valstybė prarado turtą dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo ir taikyti vindikaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2007). Atsakovas V. K. negalėjo minėtų žemės sklypų perleisti atsakovui V. A., o pastarasis – UAB „Timbersita“, nes teisė iš neteisės neatsiranda, dėl šios priežasties pripažintini negaliojančiais minėti sandoriai, t. y.: 2012 m. lapkričio 6 d. pirkimo - pardavimo sutartis, notarinio registro Nr. 4365, patvirtinta Jurbarko rajono 2-ojo notarų biuro notaro A. G., 2014 m. sausio 30 d. pirkimo – pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. 826, patvirtintos Šilutės rajono l-ojo notaro biuro notarės A. R., dalis (CK 1.80 str., 4.48 str., 1.95 str. 1 d.). Pirkimo – pardavimo sandorių šalims taikytina restitucija natūra, t. y. prievolinių santykių šalys grąžintinos į pirmykštę padėtį. Atsakovas V. K. įpareigotinas grąžinti atsakovui V. A. 4 344,30 Eur (15 000 Lt), gautų pagal 2012 m. lapkričio 6 d. pirkimo – pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 4365, patvirtintą Jurbarko rajono 2-ojo notarų biuro notaro A. G.; atsakovas V. A. įpareigotinas grąžinti UAB „Timbersita“ tokią pat sumą, o UAB „Timbersita“ įpareigotina šiuos žemės sklypus perduoti valstybės žinion.
  3. Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Akmenės skyrius (toliau – ir NŽT Akmenės skyrius) atsiliepime į pareiškėjo pareiškimą sutinka su pareiškėjo pareiškimu.
  4. Atsakovas sutinka su pareiškėjo pozicija ir mano, kad atsakovas V. K. privalėtų valstybei grąžinti žemės sklypus, įsigytus neteisėtų administracinių aktų pagrindu.
  5. Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Radviliškio skyrius (toliau – ir NŽT Radviliškio skyrius) atsiliepime į pareiškėjo pareiškimą prašė pareiškėjo reikalavimus panaikinti NŽT Radviliškio skyriaus vedėjo 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimą Nr. 30SK-(14.30.110.)-778 ir NŽT Radviliškio skyriaus vedėjo 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimą Nr. 30SK-(14.30.110.)-780 atmesti kaip nepagrįstus; dėl kitų pareiškėjo reikalavimų priimti sprendimą atsižvelgiant į bylos aplinkybes.
  6. Atsakovas paaiškino, kad sprendimai Nr. 30SK-(14.30.110.)-778 ir Nr. 30SK-(14.30.110.)-780 aukštesnės galios teisės aktams neprieštarauja, jie priimti neperžengiant institucijos kompetencijos ribų.
  7. Atsakovas V. A. teismo posėdžio metu nurodė, jog nesutinka su pareiškėjo pareiškime išdėstytu reikalavimu dėl sumos. Yra sąžiningas žemės sklypų įgijėjas, žemę įsigijo iš V. K. atstovaujant V. B. pagal įgaliojimą. V. B. buvo paduoti pinigai, o vėliau žemę pardavė UAB „Timbersita“. Žemę pirko už 15 000 Lt, už tiek ir pardavė. Ikiteisminiame tyrime nedalyvauja. 2010 m. balandžio 26 d. įgaliotinis V. B. perįgaliojo V. A. tvarkyti reikalus, susijusius su nuosavybės teisėmis į žemę Šiaulių apskrities Radviliškio r., Skėmių sen., atkūrimu. Žemės sklypai Radviliškyje buvo parinkti, nuvažiavo ir pasirašė. Kai buvo suformuoti žemės sklypai, tai tuos du žemės sklypus ir nusipirko. Už vieną žemės sklypą sumokėjo 3765,06 Eur (13 000 Lt), o už kitą žemės sklypą sumokėjo 579,24 Eur (2000 Lt), o vėliau tuos du žemės sklypus pardavė UAB „Timbersita“ už tą pačią sumą – 4 344,30 Eur (15 000 Lt), o ne 965,40 Eur, kaip yra nurodyta pareiškėjo pareiškime.
  8. Atsakovo UAB „Timbersita“ atstovas teismo posėdžio metu nurodė, jog nesutinka su pareiškėjo pareiškime išdėstytais reikalavimais dėl sumos. UAB „Timbersita“ yra dviejų žemės sklypų savininkas, už abu žemės sklypus sumokėjo 4 344,30 Eur (15 000 Lt). V. A. turėtų UAB „Timbersita“ grąžinti 4 344,30 Eur, o ne 965,40 Eur. Pažymėjo, jog jeigu būtų grąžinta 4 344,30 Eur, tokiu atveju sutiktų su pareiškėjo pareiškimu.
  9. Atsakovas V. K. atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, jog su pareiškėjo pareiškimu sutinka iš dalies, nesutinka su pareiškimo dalimi dėl restitucijos taikymo.

6II.

7

  1. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 5 d. sprendimu pareiškėjo Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą tenkino iš dalies. Pareiškimo dalį dėl NŽT Radviliškio skyriaus vedėjo 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimo Nr. 30SK-(14.30.110.)-778 „Dėl žemės sklypo (projektinis Nr. ( - )), esančio Pociūnėlių kadastro vietovės ( - ) kaime, suformavimo ir nustatytų kadastro duomenų patvirtinimo“ panaikinimo; NŽT Radviliškio skyriaus vedėjo 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimo Nr. 30SK-(14.30.110.)-780 „Dėl žemės sklypo (projektinis Nr. ( - )), esančio Pociūnėlių kadastro vietovės ( - ) kaime, suformavimo ir nustatytų kadastro duomenų patvirtinimo“ panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą. Panaikino Šiaulių apskrities viršininko administracijos Akmenės rajono žemėtvarkos skyriaus 2009 m. birželio 4 d. pažymą Nr. 4794 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“. Panaikino Šiaulių apskrities viršininko 2009 m. birželio 4 d. išvadą Nr. 3247 „Dėl žemės, miško, vandens telkinių perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“. Panaikino Šiaulių apskrities viršininko 2009 m. birželio 4 d. išvadą Nr. 3248 „Dėl žemės, miško, vandens telkinių perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“. Panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2012 m. rugsėjo 21 d. sprendimą Nr. 30S-86 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje V. K.“. Pripažino negaliojančia 2012 m. lapkričio 6 d. pirkimo – pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 4365, patvirtintą Jurbarko rajono 2-ojo notarų biuro notaro A. G.. Pripažino negaliojančia 2014 m. sausio 30 d. pirkimo – pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. 826, patvirtintos Šilutės rajono 1-ojo notaro biuro notarės A. R., dalį dėl 1,7500 ha žemės sklypo, unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ), esančio ( - ), ir 9,6300 ha žemės sklypo, unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ), esančio ( - ), pardavimo UAB „Timbersita“. Panaikino nuosavybės teisę į žemės sklypus: 1,7500 ha žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ), esantį ( - ), ir 9,6300 ha žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ), esantį ( - ), bei įpareigojo UAB „Timbersita“ šiuos žemės sklypus perduoti valstybės žinion. Taikė restituciją ir įpareigojo pripažinti negaliojančiais sandorių šalis grąžinti viena kitai ką jos yra gavusios pagal sandorį, t. y. V. K. įpareigotinas grąžinti V. A. 4 344,30 Eur, V. A. įpareigotinas grąžinti UAB „Timbersita“ 4 344,30 Eur.
  2. Teismas konstatavo, jog byloje ginčas kilo dėl imperatyvių įstatymo normų pažeidimo atkuriant nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, pasireiškęs neteisėtu nuosavybės teisių atkūrimu. Pareikštu materialiniu teisiniu reikalavimu pareiškėjas prokuroras siekia apginti viešąjį interesą, teigdamas, kad valstybė prarado turtą dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo.
  3. Remdamasis byloje esančiais įrodymais teismas nustatė, kad Šiaulių apygardos prokuratūroje 2016 m. sausio 27 d. gautas Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo skyriaus 2015 m. sausio 26 d. raštas Nr. 86-S-4039 dėl nuosavybės teisių atkūrimo V. K. teisėtumo ir viešojo intereso gynimo (reg. Nr. AP5-337), kuriame teigiama, kad Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (Šiaulių apskrities viršininko administracijos teisių perėmėja) neteisėtai suklastotų dokumentų pagrindu, nesant įstatyminio pagrindo, V. K. nuosavybėn perleido 1,7500 ha žemės ir 9,6300 ha miško. Atlikus Šiaulių apygardos prokuratūroje tyrimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo V. K. į buvusio savininko S. M. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą žemę ( - ), teisėtumo, prokuroras 2016 m. vasario 26 d. per elektroninių paslaugų portalą kreipėsi į teismą su pareiškimu. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija nusprendė, kad prokuroras, teisingai įvertinęs viešąjį interesą, jo pažeidimų esmę, paduodamas pareiškimą teismui 2016 m. vasario 26 d., kreipėsi operatyviai ir nepasibaigus vieno mėnesio terminui.
  4. Teismas nustatė, kad atsakovas V. K. 2002 m. lapkričio 16 d. pateikė tuometinei ( - ) apylinkei prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio žemės savininko S. M. turėtą 21,86 ha žemę ( - ) Nuosavybės teises patvirtinti buvo pateikta ištrauka iš Papilės valsčiaus valstybinių žemės mokesnių knygos, kurioje nurodyta, kad eilės Nr. ( - ) kaimo ( - ) vardu M. S.: žemės: II rūšies - 10,93, IV - 10,93, viso 21,86 ha. Giminystės ryšį su buvusiu savininku S. M. pagrįsti buvo pateikti: V. K. gimimo liudijimo kopija, iš kurios matyti, kad jis gimė 1948 m. kovo 18 d. Kapėnų k., Mažeikių r., jo tėvas J. K., o motina E. K.; E. R. U. gimimo liudijimo kopija, iš kurios matyti, kad ji gimė 1928 m. sausio 5 d. ( - ), jos tėvas S. M., o motina K. U.; santuokos akto įrašo Nr. 55 kopija, iš kurios matyti, kad 1947 m. birželio 3 d. susituokė J. K. ir E. U.; santuokos sudarymo akto įrašo Nr. 201 kopija, iš kurios matyti, kad 1971 m. rugpjūčio 26 d. susituokė J. K. ir E. K.; E. K. mirties liudijimo kopija, iš kurios matyti, kad ji mirė 2001 m. spalio 12 d.
  5. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Atkūrimo įstatymo 2, 9 straipsniais, 10 straipsnio 1, 4 dalimis, Tvarkos 11, 12, 14, 15, 105 punktais ir konstatavo, jog atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) pažeisdama Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 10 straipsnio 1 ir 4 dalies ir Tvarkos 11, 14 punktų nuostatas, pradėjo nuosavybės teisių atkūrimo procesą V. K. praleidus nustatytą terminą iki 2001 m. gruodžio 31 d. paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises, nepagrįstai nustatė giminystės ryšį tarp V. K. ir buvusio savininko S. M..
  6. Teismas nustatė, kad Telšių apskrities vyriausiajame policijos komisariate atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. 40-9-00062-2011 dėl dokumentų suklastojimo, sukčiavimo, piktnaudžiavimo tarnyba atkuriant nuosavybės teises V. K., Z. O. T., J. K., J. D., E. B., R. K., G. P., A. S. I., J. U.. Minėtas ikiteisminis tyrimas nėra užbaigtas, tačiau tai nėra kliūtis teismui konstatuoti, kad valstybė prarado turtą dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo ir taikyti vindikaciją (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2007). Lietuvos teismo ekspertizės centro Šiaulių skyriaus 2016 m. rugpjūčio 30 d. specialisto išvadoje Nr. 11Š-36(16) ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 40-9-00062-11 „Dėl dokumentų klastojimo, sukčiavimo, piktnaudžiavimo“ nurodyta, kad rankraštinius ir skaitmeninius įrašus tirti pateiktame V. K. 2002 m. lapkričio 16 d. prašyme Akmenės rajono Papilės agrarinės reformos tarnybai grąžinti žemę (išmokėti kompensaciją) parašė ne V. K., o kitas asmuo. Tikėtina, kad rankraštinius ir skaitmeninius įrašus tirti pateiktoje V. K. 2009 m. gegužės 26 d. prašymo kopijoje Šiaulių apskrities viršininko administracijos Akmenės rajono žemėtvarkos skyriui parašė ne V. K., o kitas asmuo. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2015 m. sausio 29 d. rašte Nr. R4-134 nurodyti duomenys apie O. ir S. (S.) M. (M., M.) nuosavybę ir šeimos sudėtį. Iš pateikto 1922 m. liepos 2 d. teismo posėdžio protokolo civilinės bylos Nr. 298 matyti, kad Kuršėnų nuovados Taikos teisėjas nagrinėjo civilinę bylą V. V. su O. ir S. M. dėl žemės. Protokole O. M. įvardinta kaip V. V. dukra, kurios naudai, kaip dovaną, V. V. pavedė savo ūkį ( - ) kaime, apie 20 deš. (dešimtinė – senovinis rusiškas žemės ploto vienetas, lygus 2 400 kvadratinių sieksnių, t. y. 1,0925 ha) su trobesiais. Iš pateikto Lietuvos statistikos valdybos archyvinio fondo, visuotinio Lietuvos generalinės srities gyventojų surašymo 1942 m. gegužės 27 d. žiniose esančio ( - ) kaimo gyventojo S. M. buto-ūkio lapo matyti, kad S. M. žmona buvo O. M., gim. 1888 m. vasario 5 d., su kuria jis susituokė 1907 m. vasario 27 d.; Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2015 m. vasario 4 d. rašte Nr. (PI-444) P2-809 nurodyta, kad V. R. katalikų bažnyčios 1926–1930 metų metrikų knygose E. R. M., S. dukters gimimo duomenų nerasta; Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2015 m. vasario 4 d. rašte Nr. (PI-444) P2-808 nurodyta, kad Telšių vyskupijos kurijos archyviniame fonde V. R. katalikų bažnyčios gimimo metrikų knygoje įrašyta, kad 1929 m. rugsėjo 8 d. pakrikštyta K. U. duktė vardu E. R., gimusi 1928 m. sausio 5 d. Kapėnų kaime; Telšių apskrities archyvas 2015 m. gruodžio 8 d. raštu Nr. N4 (7.1)-915 pateikė Mažeikių apskrities ( - ) kaimo 1945–1948 m., 1955–1963 m. ūkinių knygų kopijas apie K. U. J. ir K. J. šeimą bei namų ūkį, iš kurių matyti, kad K. J. šeimą sudarė žmona K. U., U., bei duktė E. U.. K. J. mirė 1963 m. liepos 15 d., o K. J. – 1980 m. liepos 17 d. Iš E. K. prašymo išduoti (pateikti) pasą matyti, kad ji gimė 1928 m. sausio 5 d. Akmenės r. Kapėnų k., jos tėvas nežinomas, mama K. U.. Visi išvardyti dokumentai patvirtina, kad V. K. nėra S. M. anūkas. E. R. U. gimimo liudijime nurodyti duomenys apie tėvą, kad juo buvo S. M., neatitinka tikrovės. Byloje nustatyta, kad S. M. sutuoktinė buvo O., jie gyveno K. kaime, o E. R. U. mamos K. U. (U., U.) sutuoktinis buvo K. J., jie gyveno Kapėnų kaime. Be to, E. K. (buvusi U., U.) prašyme išduoti pasą nurodė, kad jos tėvas yra nežinomas, šią aplinkybę patvirtina ir Gyventojų registro tarnybos 2015 m. spalio 20 d. pažyma apie E. K. šeimos narius, kurioje nėra duomenų apie jos tėvą. Teismas priėjo išvadą, kad E. R. U. gimimo liudijime, pateiktame Akmenės rajono Papilės apylinkei, įrašyti tikrovės neatitinkantys duomenys apie tėvą, t. y. kad juo buvo S. M..
  7. Esant šioms aplinkybėms, teismas konstatavo, kad Šiaulių apskrities viršininko administracijos Akmenės rajono žemėtvarkos skyriaus 2009 m. birželio 4 d. pažyma Nr. 4794 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų; Šiaulių apskrities viršininko 2009 m. birželio 4 d. išvada Nr. 3247 „Dėl žemės, miško, vandens telkinių perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“; Šiaulių apskrities viršininko 2009 m. birželio 4 d. išvada Nr. 3248 „Dėl žemės, miško, vandens telkinių perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“; Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2012 m. rugsėjo 21 d. sprendimas Nr. 30S-86 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje V. K.“ yra priimti pažeidžiant nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo proceso tvarką, t. y. pažeidžiant Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 10 straipsnio 1 ir 4 dalies ir Tvarkos 11, 14 punktų nuostatas, nuosavybės teisės atkurtos asmeniui, neturėjusiam teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, dėl to jie pripažintini neteisėtais ir negaliojančiais.
  8. Teismas nurodė, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog NŽT Radviliškio skyriaus vedėjo 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimu Nr. 30SK-(14.30.110.)-778 suformuotas 1,7500 ha valstybinis žemės sklypas (projekto plane Nr. ( - )) esantis ( - ) kaime, o NŽT Radviliškio skyriaus vedėjo 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimu Nr. 30SK-(14.30.110.)-780 suformuotas 9,6300 ha valstybinis žemės sklypas (projekto plane Nr. ( - )) esantis ( - ) kaime. Minėtais sprendimais patvirtinti šių žemės sklypų kadastro duomenys, nustatyti pagal valstybės įmonės Valstybės žemės fondo Šiaulių filialo projekto autoriaus V. Š. 2011 m. rugpjūčio 30 d. atliktus matavimus ir parengtą žemės sklypų kadastro duomenų bylą. Teismas atsižvelgdamas į tai, jog panaikinus administracinių aktų dalis, pripažinus sandorių dalis negaliojančiomis bei pritaikius restituciją, minėti suformuoti žemės sklypai pereis valstybei, nurodė, kad šiuo atveju nebus pažeistas viešasis interesas, todėl NŽT Radviliškio skyriaus vedėjo 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimo Nr. 30SK-(14.30.110.)-778 bei 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimo Nr. 30SK-(14.30.110.)-780 naikinti nėra pagrindo.
  9. Atsižvelgdamas į tai, teismas nurodė, jog V. K. privalėtų grąžinti žemės sklypus, įgytus neteisėtų administracinių aktų pagrindu, valstybės dispozicijon, tačiau minėti žemės sklypai buvo perleisti kitiems asmenims, t. y. V. K. 2012 m. lapkričio 6 d. pirkimo – pardavimo sutartimi, notarinio registro Nr. 4365, patvirtinta Jurbarko rajono 2-ojo notaro biuro notaro A. G., pardavė ginčo žemės sklypus V. A., o pastarasis 2014 m. sausio 30 d. pirkimo – pardavimo sutartimi, notarinio registro Nr. 826, patvirtinta Šilutės rajono 1-ojo notaro biuro notarės A. R., ginčo žemės sklypus (sutartyje nurodyti Nr. 10 ir Nr. 11) pardavė UAB „Timbersita“. Atsakovas V. A. teismo posėdžio metu patvirtino, jog ginčo žemės sklypus pardavė UAB „Timbersita“ už tą pačią sumą – 3 765,06 Eur (15 000 Lt), o ne 965,40 Eur, kaip yra nurodyta pareiškime. UAB „Timbersita“ atstovas taip pat patvirtino šias aplinkybes.
  10. Teismas pažymėjo, kad restitucija yra savininko teisių gynimo būdas, taikomas tarp sandorio šalių. Šiuo atveju ginčo žemės sklypai yra perleisti kitiems asmenims, todėl valstybės prarastas turtas iš šiuo metu jį valdančių asmenų, nenustačius jų nesąžiningumo, gali būti išreikalautas pagal CK 4.96 straipsnyje įtvirtintas vindikacijos taisykles. Šioje normoje numatytas ribotos vindikacijos institutas, kuomet iš sąžiningo įgijėjo nekilnojamąjį daiktą galima išreikalauti tik tuo atveju, jeigu savininkas prarado jo valdymą dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Atsakovo V. K. teisė į nuosavybės teisių atkūrimą buvo paneigta, V. K. negalėjo minėtų žemės sklypų perleisti atsakovui V. A., o pastarasis – UAB „Timbersita“, atsižvelgiant į tai su jų pagrindu įgyto turto perleidimu susiję sandoriai panaikinti (CK 1.80 straipsnis), t. y. 2012 m. lapkričio 6 d. pirkimo – pardavimo sutartis, notarinio registro Nr. 4365, patvirtinta Jurbarko rajono 2-ojo notarų biuro notaro A. G., ir 2014 m. sausio 30 d. pirkimo –pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. 826, patvirtintos Šilutės rajono 1-ojo notaro biuro notarės A. R., dalis bei taikoma vindikacija, grąžinant žemę valstybei (CK 4.96 str. 2 d.), taip pat taikoma restitucija natūra – atsakovas V. K. įpareigotinas grąžinti atsakovui V. A. 4 344,30 Eur (15 000 Lt), gautų pagal 2012 m. lapkričio 6 d. pirkimo – pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 4365, patvirtintą Jurbarko rajono 2-ojo notarų biuro notaro A. G.; atsakovas V. A. įpareigotas grąžinti UAB „Timbersita“ 4 344,30 Eur (15 000 Lt), gautų pagal 2014 m. sausio 30 d. pirkimo – pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 826, patvirtintą Šilutės rajono l-ojo notaro biuro notarės A. R.. Teismas pažymėjo, kad kiti bylos šalių argumentai nėra reikšmingi, todėl dėl jų nepasisakė.

8III.

9

  1. Atsakovas V. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 5 d. sprendimo dalį, kad V. K. įpareigotinas grąžinti V. A. 4 344,30 Eur, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą: pareiškėjo pareiškimo reikalavimą taikyti restituciją ir įpareigoti pripažinti negaliojančiais sandorių šalis grąžinti viena kitai ką jos yra gavusios pagal sandorį, t. y. V. K. įpareigotinas grąžinti V. A. 4 344,30 Eur, atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Ikiteisminis tyrimas dėl dokumentų klastojimo, sukčiavimo ir piktnaudžiavimo tarnyba žemės ir miško pardavimo nėra baigtas ir atsakovas buvo apklaustas kaip liudytojas. Atsakovas nėra teikęs jokių dokumentų dėl grąžinamos žemės ir miško ir šie jo prašymai yra suklastoti. Atsakovas taip pat niekada nėra buvęs Jurbarke ir nėra pasirašinėjęs pirkimo – pardavimo sutarčių bei gavęs už tai pinigus. Klausimas dėl įpareigojimo grąžinti V. A. 4 344,30 Eur turi būti sprendžiamas ne šioje administracinėje byloje, o baudžiamojoje byloje, kurioje atliekamas ikiteisminis tyrimas.
    2. Ginčo žemės sklypus pardavė V. B., kuris pasinaudojo atsakovo išduotu įgaliojimu tvarkyti jo paveldėtą žemę; pirkimo – pardavimo sutarties 4.1. punkte nurodyta, kad pinigus asmeniškai gavo V. B.; byloje esanti 2012 m. lapkričio 6 d. pirkimo – pardavimo sutartis be parašų. Taigi atsakovas žemės sklypų neturėjo, neprašė jų jam grąžinti, niekam nepardavė ir pinigų negavo, tad neturi ir pareigos aferistams grąžinti tai, ko iš jų negavo.
    3. Teismas yra neobjektyvus, šališkas ir neteisingas, o tokiu atveju jau yra pažeidžiamos jo teisės, nustatytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje.
  2. Pareiškėjas prokuroras atsiliepime į atsakovo V. K. apeliacinį skundą prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti.
  3. Pareiškėjas nurodo, kad pagal CK 2.132 straipsnio 1 dalies nuostatas asmenys turi teisę sudaryti sandorius per atstovus, išskyrus tuos sandorius, kurie dėl savo pobūdžio gali būti asmenų sudaromi tiktai asmeniškai, ir kitokius įstatymu nustatytus sandorius. Asmuo, veikiantis per atstovą, pripažįstamas veikiantis pats (CK 2.132 str., 2.133 str. 1 d.). Pavedimo sutartis pagal savo pobūdį yra sutartis dėl atstovavimo, kurios pagrindu įgaliotinis įgaliotojo (atstovaujamojo) vardu su trečiaisiais asmenimis atlieka teisinius veiksmus, todėl jai taikomos ir CK normos, reglamentuojančios atstovavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-315/2009; 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-461/2010; kt.). Nagrinėjamu atveju tarp atsakovo V. K. ir trečiojo suinteresuotojo asmens V. B. susiklostė pavedimo teisiniai santykiai, o šiuo pavedimu trečiajam suinteresuotajam asmeniui suteiktos teisės (jų ribos) buvo apibrėžtos įgaliojime. Iš byloje esančios 2012 m. lapkričio 6 d. pirkimo – pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. 4365, patvirtintos Jurbarko rajono 2-ojo notarų biuro notaro A. G., turinio matyti, jog atsakovo V. K. įgaliotas asmuo V. B. (toliau sutartyje vadinamas – Pardavėjo atstovas) ir atsakovas V. A. (toliau sutartyje vadinamas – Pirkėjas) susitarė ir sudarė šią sutartį dėl žemės sklypų: 1,7500 ha žemės sklypo, unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ), esančio ( - ), ir 9,6300 ha žemės sklypo, unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ), esančio ( - ) (grąžintų Šiaulių apskrities viršininko 2009 m. birželio 4 d. išvados Nr. 3247 pagrindu), pardavimo. Pagal sutarties 3.1. punktą, žemės sklypai buvo parduoti už 15 000 Lt (4 344,30 Eur), iš sutarties 4.1 punkto matyti, kad Pardavėjo atstovas patvirtino, jog 15 000 Lt (4 344,30 Eur) gavo iš Pirkėjo. Nagrinėjamu atveju įgaliojimo turinys turi būti aiškinamas jo ir šalių sudarytos pirkimo – pardavimo sutarties bendrame kontekste. Iš įgaliojimo turinio matyti, kad atsakovas V. K. suteikė įgaliotam asmeniui V. B., t. y. ne tik realizuoti Šiaulių apskrities viršininko 2009 m. birželio 4 d. išvadą Nr. 3247, bet ir jos pagrindu perduotus nuosavybėn žemės sklypus perleisti savo nuožiūra kitiems asmenims, gauti pinigus, - suteikė trečiajam suinteresuotajam asmeniui itin plačius įgalinimus jo vardu spręsti bet kokius klausimus, susijusius su ginčo objektu. Pirkimo – pardavimo sutarties dalyku buvo žemės sklypai, grąžinti Šiaulių apskrities viršininko 2009 m. birželio 4 d. išvados Nr. 3247 pagrindu, už kuriuos buvo sumokėta 15 000 Lt (4 344,30 Eur). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad ši sutartis buvo sudaryta neviršijant suteiktų įgaliojimų. Vieno asmens (atstovo) sudarytas sandoris kito asmens (atstovaujamojo) vardu, atskleidžiant atstovavimo faktą ir neviršijant suteiktų teisių, tiesiogiai sukuria, pakeičia ir panaikina atstovaujamojo civilines teises ir pareigas (CK 2.133 str. 1 d.). Kai sandorį atstovaujamojo vardu sudaro atstovas, laikydamasis prieš tai nurodytų sąlygų (atskleisdamas atstovavimo faktą ir veikdamas neišeinant už suteiktų teisių ribų), atstovaujamajam atsiranda tokie pat padariniai, kaip ir tuo atveju, jeigu sandorį jis sudarytų pats asmeniškai, todėl sandorio sudarymo pasekmės tenka atsakovui V. K.. Nagrinėjamu atveju iš administracinės bylos medžiagos matyti, kad atsakovas nereiškė nušalinimų teismui, taigi įstatyme numatyta teise nepasinaudojo. Teismas tinkamai aiškino ir taikė ginčo santykius reguliuojančių teisės aktų nuostatas, vertino faktines bylos aplinkybes, dėl ko priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
  4. Atsakovas NŽT Radviliškio skyrius atsiliepime į atsakovo V. K. apeliacinį skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
  5. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas procesinių teisės normų bei tinkamai taikydamas ir aiškindamas materialines teisės normas, atsižvelgdamas į visus byloje surinktus įrodymus pagrįstai ir teisėtai tenkino prokuroro pareiškimą. Sutinka su teismo sprendime padarytomis išvadomis bei nurodytais motyvais, todėl savo atsiliepime jų nebekartoja.
  6. Atsakovas NŽT Akmenės skyrius atsiliepime į V. K. apeliacinį skundą nesutinka su atsakovo pateiktu apeliaciniu skundu.
  7. Atsakovas nurodo, kad teismas teisingai taikė vindikaciją, grąžinant žemę valstybei ir taikydamas restituciją natūra.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV.

12

  1. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl imperatyvių įstatymo normų pažeidimo atkuriant nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, pasireiškęs neteisėtu nuosavybės teisių atkūrimu. Pareikštu materialiniu teisiniu reikalavimu pareiškėjas prokuroras siekia apginti viešąjį interesą, teigdamas, kad valstybė prarado turtą dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo.
  2. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.
  3. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.),
  4. Apeliantas savo apeliaciniame skunde jokių aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas.
  5. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto pozicija, kad pirmosios instancijos teismas neobjektyvus, šališkas ir neteisingas, apeliantas pirmosios instancijos teismo sudėčiai nušalinimo nereiškė, be to, apeliaciniame skunde nenurodė jokių aplinkybių dėl galimo teisėjų šališkumo ar neobjektyvumo. Pirmosios instancijos teismas įvertino visas byloje nurodytas aplinkybes ir įrodymus vadovaudamasis įstatymų normomis, ta aplinkybė, kad apelianto netenkina pirmosios instancijos teismo sprendimas, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas šališkas ar neobjektyvus.
  6. Apeliantas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu tvirtina, kad ginčo žemės sklypus pardavė V. B., kuris pasinaudojo atsakovo išduotu įgaliojimu tvarkyti jo paveldėtą žemę; pirkimo – pardavimo sutarties 4.1. punkte nurodyta, kad pinigus asmeniškai gavo V. B.; byloje esanti 2012 m. lapkričio 6 d. pirkimo – pardavimo sutartis be parašų. Todėl teigia, kad apeliantas žemės sklypų neturėjo, neprašė jų jam grąžinti, niekam nepardavė ir pinigų negavo, dėl ko neturi pareigos grąžinti atsakovui V. A. 4 344,30 Eur.
  7. Byloje nustatyta, kad Lietuvos teismo ekspertizės centro Šiaulių skyriaus 2012 m. gruodžio 3 d. specialisto išvadoje Nr. 11Š-180(12) ir 2016 m. rugpjūčio 30 d. specialisto išvadoje Nr. 11Š-36 (16), kuriose nurodyta, kad nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančių dokumentų, surašytų V. K. vardu, V. K. nerašė ir jų nepasirašinėjo, t. y. 2002 m. lapkričio 16 d., 2009 m. gegužės 26 d. prašymų. Atsižvelgiant į tai konstatuota, kad ginčijami administraciniai aktai buvo priimti pažeidžiant Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 10 straipsnio 1 ir 4 dalies, Tvarkos 11, 14 punktų nuostatas, nustačius, kad nuosavybės teisės atkurtos asmeniui, neturėjusiam teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, dėl ko jie buvo pripažintini neteisėtais ir negaliojančiais.
  8. Kaip teisingai pasisakė pirmosios instancijos teismas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad, administracinį aktą panaikinus dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, taikoma restitucija. Restitucija yra savininko teisių gynimo būdas, taikomas tarp sandorio šalių. Šiuo atveju ginčo žemės sklypai yra perleisti kitiems asmenims, todėl valstybės prarastas turtas iš šiuo metu jį valdančių asmenų, nenustačius jų nesąžiningumo, gali būti išreikalautas pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.96 straipsnyje įtvirtintas vindikacijos taisykles. Šioje normoje numatytas ribotos vindikacijos institutas, kuomet iš sąžiningo įgijėjo nekilnojamąjį daiktą galima išreikalauti tik tuo atveju, jeigu savininkas prarado jo valdymą dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo.
  9. Teisėjų kolegija pritaria teismo išvadai, kad šioje administracinėje byloje pateikta pakankamai įrodymų, kad S. M. nuosavybės teisių atkūrimo byloje buvo pateikti suklastoti giminystę patvirtinantys dokumentai, todėl nusikaltimo faktas yra akivaizdus. Byloje yra pakankamai duomenų, kad savininkas (t. y. valstybė) ginčo žemės sklypą prarado dėl kitų asmenų padarytų nusikaltimų, dėl to, kad žemės sklypai iš valstybės įgyti apgaulės būdu (sukčiavimas), valstybės institucijoms pateikus tikrovės neatitinkančius dokumentus. Tokia veika pagal įstatymą yra nusikalstama, todėl nepriklausomai nuo vėlesnių ginčo sklypų įgijėjų sąžiningumo sklypai: 1,7500 ha žemės sklypas, unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ), esantis ( - ), ir 9,6300 ha žemės sklypas, unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ), esantis v, turi būti grąžinti valstybei. Teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo pozicijai, pabrėžia, jog neužbaigtas ikiteisminis tyrimas nėra kliūtis teismui konstatuoti, kad valstybė prarado turtą dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo ir taikyti vindikaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2007). Todėl, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl neužbaigto ikiteisminio tyrimo yra atmetami.
  10. Kadangi Atsakovo V. K. teisė į nuosavybės teisių atkūrimą buvo paneigta, V. K. negalėjo minėtų žemės sklypų perleisti atsakovui V. A., o pastarasis – UAB „Timbersita“, atsižvelgiant į tai su jų pagrindu įgyto turto perleidimu susiję sandoriai panaikinti (CK 1.80 straipsnis), t. y. 2012 m. lapkričio 6 d. pirkimo – pardavimo sutartis, notarinio registro Nr. 4365, patvirtinta Jurbarko rajono 2-ojo notarų biuro notaro A. G., ir 2014 m. sausio 30 d. pirkimo – pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. 826, patvirtintos Šilutės rajono 1-ojo notaro biuro notarės A. R., dalis bei taikoma vindikacija, grąžinant žemę valstybei (CK 4.96 str. 2 d.), taip pat taikoma restitucija natūra – atsakovas V. K. įpareigotinas grąžinti atsakovui V. A. 4 344,30 Eur (15 000 Lt), gautų pagal 2012 m. lapkričio 6 d. pirkimo – pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 4365, patvirtintą Jurbarko rajono 2-ojo notarų biuro notaro A. G.; atsakovas V. A. įpareigotas grąžinti UAB „Timbersita“ 4 344,30 Eur (15 000 Lt), gautų pagal 2014 m. sausio 30 d. pirkimo – pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 826, patvirtintą Šilutės rajono l-ojo notaro biuro notarės A. R..
  11. Dėl pareiškėjo argumentų, kad ne jis atliko sandorį, pasisakytina, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.132 straipsnio 1 dalies nuostatas asmenys turi teisę sudaryti sandorius per atstovus, išskyrus tuos sandorius, kurie dėl savo pobūdžio gali būti asmenų sudaromi tiktai asmeniškai, ir kitokius įstatymu nustatytus sandorius. Asmuo, veikiantis per atstovą, pripažįstamas kaip veikiantis pats (CK 2.132 str., 2.133 str. 1 d.). Pavedimo sutartis pagal savo pobūdį yra sutartis dėl atstovavimo, kurios pagrindu įgaliotinis įgaliotojo (atstovaujamojo) vardu su trečiaisiais asmenimis atlieka teisinius veiksmus, jai taikomos CK normos, reglamentuojančios atstovavimą.
  12. Nagrinėjamu atveju tarp atsakovo V. K. ir trečiojo suinteresuotojo asmens V. B. susiklostė pavedimo teisiniai santykiai, o šiuo pavedimu trečiajam suinteresuotajam asmeniui suteiktos teisės (jų ribos) buvo apibrėžtos įgaliojime. Iš byloje esančios 2012 m. lapkričio 6 d. pirkimo – pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. 4365, patvirtintos Jurbarko rajono 2-ojo notarų biuro notaro A. G., turinio matyti, jog atsakovo V. K. įgaliotas asmuo V. B. ir atsakovas V. A. sudarė sutartį dėl žemės sklypų: 1,7500 ha žemės sklypo, unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ), esančio ( - ), ir 9,6300 ha žemės sklypo, unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ), esančio ( - ) (grąžintų Šiaulių apskrities viršininko 2009 m. birželio 4 d. išvados Nr. 3247 pagrindu), pardavimo.
  13. Iš įgaliojimo turinio matyti, kad atsakovas V. K. suteikė įgaliotam asmeniui V. B. teisę ne tik realizuoti Šiaulių apskrities viršininko 2009 m. birželio 4 d. išvadą Nr. 3247, bet ir jos pagrindu perduotus nuosavybėn žemės sklypus perleisti savo nuožiūra kitiems asmenims. Taigi apeliantas suteikė trečiajam suinteresuotajam asmeniui itin plačius įgalinimus jo vardu spręsti bet kokius klausimus, susijusius su ginčo objektu. Pirkimo – pardavimo sutarties dalyku buvo žemės sklypai, grąžinti Šiaulių apskrities viršininko 2009 m. birželio 4 d. išvados Nr. 3247 pagrindu, už kuriuos buvo sumokėta 15 000 Lt (4 344,30 Eur). Kadangi byloje nėra duomenų, kad ši sutartis buvo sudaryta viršijant suteiktus įgaliojimus. Vieno asmens (atstovo) sudarytas sandoris kito asmens (atstovaujamojo) vardu, atskleidžiant atstovavimo faktą ir neviršijant suteiktų teisių, tiesiogiai sukuria, pakeičia ir panaikina atstovaujamojo civilines teises ir pareigas (CK 2.133 str. 1 d.). Todėl, kai sandorį atstovaujamojo vardu sudaro neperžengdamas įaliojime jam suteiktų įgaliojimų, atstovaujamajam atsiranda tokie pat padariniai, kaip ir tuo atveju, jeigu sandorį jis būtų sudaręs pats asmeniškai, atitinkamai, šiuo atveju, sandorio sudarymo pasekmės tenka atsakovui V. K..
  14. Teisėjų kolegija apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes bei sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

13Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

14Atsakovo V. K. apeliacinį skundą atmesti.

15Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

16Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai