Byla I-1601-142/2016
Dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo

1Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjų D. K., J. B., D. J., K. B., B. Z., J. L. ir N. C. skundą atsakovei Vilniaus teritorinei muitinei, trečiasis suinteresuotas asmuo Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,

Nustatė

2D. K., J. B., D. J., K. B., B. Z., J. L. ir N. C. (toliau – pareiškėjos) kreipėsi į teismą su skundu (b. 1. 1–6), kurį vėliau patikslino (b. l. 18–22, 82–83), prašydamos teismo iš Vilniaus teritorinės muitinės (toliau – Muitinė) priteisti dėl sumažintų pareiginės algos koeficientų neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. (toliau – ginčo laikotarpis) ir 5 proc. dydžio metinių palūkanų už teismo sprendimu priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (toliau – skundas).

3Pareiškėjos skunde paaiškina, kad ginčo laikotarpiu joms buvo mokamas darbo užmokestis, sumažintas vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 1 priedo pakeitimais, kuriais buvo sumažintas pareiginės algos koeficientas. Nurodo, kad pareiškėjų darbo užmokesčio mažinimas ginčo laikotarpiu buvo neteisėtas, todėl neišmokėta darbo užmokesčio dalis pareiškėjoms turi būti priteista. Pareiškėjos remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) jurisprudencija inter alia 2013 m. liepos 1 d. nutarimu.

4Teismo posėdyje pareiškėjos nedalyvavo, apie posėdžio datą ir laiką pranešta tinkamai.

5Atsakovė Muitinė atsiliepime (b. l. 44–46, 86–87) nurodo, kad su pareiškėjų skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Mano, kad Muitinė, vykdydama įstatymų nuostatas, teisėtai taikė sumažintus valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus.

6Muitinės atstovai teismo posėdyje nedalyvavo, apie posėdžio datą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 133).

7Trečiasis suinteresuotas asmuo Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Muitinės departamentas) atsiliepime (b. l. 41–43, 96) nurodo, kad su pareiškėjų skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Muitinės departamentas paaiškina, kad pareiškėjoms darbo užmokestis ginčo laikotarpiu buvo mokamas vadovaujantis tuo metu galiojusiomis VTĮ nuostatomis. Mano, kad įstatymų leidėjas turėtų nustatyti praradimų kompensavimo mechanizmą.

8Muitinės departamento atstovai teismo posėdyje nedalyvavo, apie posėdžio datą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 133).

9Skundas netenkintinas.

10Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjoms ginčo laikotarpiu neišmokėto tarnybinio atlyginimo dalies priteisimo.

11Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjos ginčo laikotarpiu Muitinėje ėjo statutinių valstybės tarnautojų pareigas (b. l. 47–54). Nustatyta, kad šiuo laikotarpiu pareiškėjoms buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis (b. l. 71–77). Ginčo laikotarpiu pareiškėjoms neišmokėtos darbo užmokesčio dalies susidarymo pagrindu buvęs teisinis reguliavimas įvertintas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – 2013 m. liepos 1 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas šiame nutarime prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažino Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatas, kuriomis buvo neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime taip pat nurodė, kad, Konstituciniam Teismui pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų sumažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijai, iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas be nepagrįsto delsimo nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą.

12Kad būtų užtikrintas deramas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo vykdymas, Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. priėmė sprendimą Nr. KT14-S-9/2014 dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatų išaiškinimo. Šiame sprendime Konstitucinis Teismas nurodė, kad „asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais“, o „įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka“.

13Patirtų praradimų kompensavimo dydžius, terminus ir kitus esminius elementus nustato Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymas (toliau – Darbo užmokesčio grąžinimo įstatymas), įsigaliojęs 2015 m. rugsėjo 1 d. Šiame įstatyme patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas yra nustatytas taip pat ir statutiniams valstybės tarnautojams, pirmąją mokėtinos sumos procentinę dalį numatant išmokėti 2016 metais.

14Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog įstatymų leidėjas nustatydamas vienerių metų terminą, kuriam buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, nepagrįstai delsė. Taigi Darbo užmokesčio grąžinimo įstatymas buvo priimtas be nepagrįsto delsimo. Kompensavimo tvarka Darbo užmokesčio grąžinimo įstatyme yra grindžiama proporcingumo principu (2 straipsnio 2 dalis), kuris yra reikšmingas atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatas. Praradimų kompensavimas, nesilaikant Darbo užmokesčio grąžinimo įstatyme nustatytų dydžių ir terminų, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pateiktą išaiškinimą, nebūtų konstituciškai teisingas, pažeistų konstitucinį socialinės darnos imperatyvą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat yra nurodęs, kad patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimai administracinėse bylose Nr. A602-669/2016, Nr. A-668-602/2016).

15Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad tenkinti pareiškėjų reikalavimą priteisti ginčo laikotarpiu neišmokėtą darbo užmokesčio dalį nėra pagrindo. Atmetus šį pareiškėjų skundo reikalavimą, atitinkamai, nėra pagrindo svarstyti pareiškėjų skundo reikalavimo dėl palūkanų priteisimo. Pareiškėjų skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

16Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

17Pareiškėjų D. K., J. B., D. J., K. B., B. Z., J. L. ir N. C. skundą atmesti.

18Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Proceso dalyviai
Ryšiai