Byla A-668-602/2016

Dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. M. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos, ir Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybai dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo.

2Išplėstinė teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4

1. Pareiškėja R. M. (toliau – ir pareiškėja) 2013 m. rugsėjo 12 d. su skundu (b. l. 1–4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – ir STT, Tarnyba) 20 660,93 Lt darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį tarp jai faktiškai apskaičiuoto darbo užmokesčio ir darbo užmokesčio, kurį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. jai buvo privalu mokėti. Paaiškino, kad STT tarnauja nuo 2005 m. rugsėjo 26 d. ir yra statutinė valstybės tarnautoja (pareigūnė). Pagal Specialiųjų tyrimų tarnybos statutą (toliau – ir STT statutas) jos darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai už tarnybos stažą, kvalifikacinę kategoriją, taip pat priemokos, kurios mokamos Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas, VTĮ) ir STT statuto nustatyta tvarka. Jos pareigybės lygis – A, pareigybės kategorija – 12. 2008 m. vasario 2 d. pareiškėjai buvo suteikta 1-oji kvalifikacinė kategorija.
2. Pareiškėja rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarimu ir teigė, kad atsakovas pažeidė jos teisę gauti teisingą atlyginimą, todėl privalo išmokėti darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. dėl sumažinto algos koeficiento ir sumažinto priedo už suteiktą kvalifikacinę kategoriją.
3. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 18 d. nutartimi į bylą atsakovu buvo įtraukta Lietuvos valstybė, atstovaujama STT.
4. Atsakovas STT pateikė atsiliepimą į skundą (b. l. 10–14), kuriame prašė taikyti senatį, pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime pažymėjo, kad STT, mokėdama pareiškėjai darbo užmokestį iki Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo įsigaliojimo, vadovavosi darbo užmokesčio mokėjimo metu galiojusiomis teisės aktų nuostatomis, o šiuo metu nėra priimtas joks teisės aktas, kuriuo vadovaudamasi STT galėtų pareiškėjai išmokėti darbo užmokesčio skirtumą. Atkreipė dėmesį į tai, kad Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (Žin., 2013, Nr. 102-5032) (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas) 2 straipsnio 2 punkte numatyta, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybė (toliau – ir Vyriausybė) iki 2014 m. gegužės 1 d. parengia ir pateikia Lietuvos Respublikos Seimui (toliau – ir Seimas) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensavimo sąlygas, mastą ir būdą, laikotarpį, per kurį kompensuojama sumažinta darbo užmokesčio (atlyginimo) dalis, kompensacijų dydį ir kita) reglamentuojančio įstatymo projektą ir pateikia pagal jame nustatytą kompensavimo mechanizmą apskaičiuotą kompensacijoms reikalingą lėšų sumą.
5. Atsakovas taip pat prašė taikyti ieškinio senatį ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso 301 straipsnį, pagal kurį darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus.

5II.

6

6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjai R. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos, 15 194,98 Lt (penkiolika tūkstančių šimtą devyniasdešimt keturis litus 98 centus) valstybės pareigūno darbo užmokesčio nepriemoką (neatskaičius mokesčių) už laikotarpį nuo 2010 m. rugsėjo 12 d. iki 2013 m. rugpjūčio 31 d. Pareiškėjos skundo dalį dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo iš Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos atmetė.
7. Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad nėra nustatytas patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas, nesukuria jokių prielaidų pareiškėjos teisės į pažeistų teisių teisminę gynybą paneigimui. Pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime yra nurodęs, kad asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – ir Konstitucija) atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal įstatymus ar jais remiantis išleistus kitus teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku. Ši asmens teisė yra ginama kaip nuosavybės teisė (Konstitucijos 23 str.). Šiame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek privatiems asmenims, tiek valstybės valdžios institucijoms. Kadangi išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, yra suteikta Konstituciniam Teismui, kai nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu.
8. Teismas nurodė, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 suformuota praktika, kad iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma įvykdytu sprendimu.
9. Teismas taikė ieškinio senatį ir atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėja į teismą kreipėsi su skundu 2013 m. rugsėjo 12 d., o teismo posėdžio metu nurodė, kad prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 31 d., nusprendė, kad jos reikalavimai tenkintini nuo 2010 m. rugsėjo 12 d. iki 2013 m. rugpjūčio 31 d. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos konstitucinė teisė į teisingą atlyginimą už darbą pažeista ne neteisėtais darbdavio veiksmais (neveikimu), o Lietuvos Respublikos Seimui priėmus įstatymų pataisas, darbo užmokesčio nepriemoka priteista iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos STT.

7III.

8

10. Apeliaciniame skunde (b. l. 37 – 40) STT, atstovaudama Lietuvos valstybę, prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą atmesti. Jei apeliacinis skundas būtų atmestas – teismo sprendimo vykdymą atidėti kitiems biudžetiniams metams.
11. Atsakovas teigia, kad pareiškėjos darbo užmokestis buvo ne tik sumažintas, bet ir išmokėtas iki Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo įsigaliojimo. Atitinkamai, STT sumažindama ir išmokėdama darbo užmokestį veikė teisėtai. STT turi vykdyti ir įgyvendinti galiojančių įstatymų nuostatas. Pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu ne tik konstatavo teisės aktų prieštaravimą Konstitucijai, bet ir nurodė, kokie turėtų būti tolesni įstatymų leidėjo žingsniai – ne tik pakeisti Konstitucijai prieštaraujančias nuostatas, bet ir numatyti kompensavimo tvarką. Kompensavimas turėtų vykti per protingą terminą, t. y. atsižvelgiant tiek į praradimus patyrusių asmenų lūkesčius, tiek ir valstybės galimybes. Atsakovas atkreipia dėmesį į Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 punktą. Pastebi, kad šiuo metu nėra priimtas joks norminis teisės aktas, kuriuo vadovaudamasi STT galėtų pareiškėjai išmokėti darbo užmokesčio skirtumą, todėl nėra teisinio pagrindo išmokėti sumą, kuri mokant darbo užmokestį iki Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo įsigaliojimo neišmokėta dėl darbo užmokesčio mokėjimo metu galiojusių Valstybės tarnybos įstatymo bei STT statuto 30 straipsnio nuostatų taikymo.
12. Atsižvelgiant į tai, kad STT nėra skirta lėšų sprendimų vykdymui tokio pobūdžio bylose, tuo atveju, jei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos STT, apeliacinis skundas būtų atmestas, prašoma teismo sprendimo įvykdymą atidėti kitiems biudžetiniams metams.
13. Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 50, 51) pareiškėja prašo jį atmesti, remiasi Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu, nurodo, kad Konstitucijai prieštaraujantys įstatymai šioje byloje negali būti taikomi, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš atsakovo priteisė pareiškėjos naudai darbo užmokesčio įsiskolinimą. Be to, pareiškėja pažymi, kad atsakovas neprašė atidėti sprendimo vykdymą pirmosios instancijos teisme, todėl apeliaciniame skunde pateikiamas toks prašymas turi būti atmestas.

9IV.

1014. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. spalio 28 d. nutartimi nagrinėjamoje byloje kreipėsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo Nr. XII-523 2 straipsnio pakeitimo 2014 m. rugsėjo 11 d. įstatymas Nr. XII-1088 (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymas) neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, 30 straipsnio 1 daliai, 69 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai.

1115. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. priėmė nutarimą pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos kreipimąsi nagrinėjamoje byloje, kuriame konstatavo, kad Įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

1216. Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad ginčijamu įstatymu dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymas buvo atidėtas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į tai, kad šalies ūkis dar nepasiekė iki ekonomikos krizės buvusio lygio, ir į dėl sudėtingos geopolitinės padėties kylančią grėsmę Lietuvos ekonomikos stabiliam augimui, taip pat ir valstybės išgales pirmiausia kompensuoti sumažintas valstybines socialinio draudimo pensijas ir įsipareigojimus laikytis fiskalinės drausmės, taip pat narystės NATO ir kitose tarptautinėse organizacijose įsipareigojimus.

1317. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad byloje nustatytos aplinkybės, susijusios su susiklosčiusia ekonomine, finansine, geopolitine padėtimi, imperatyvu vykdyti įstatymais prisiimtus įsipareigojimus, traktuotinos kaip itin reikšmingos ir leidžiančios teigti, kad iki 2014 m. gegužės 1 d. Vyriausybė turėjo ribotas galimybes realiai ir atsakingai įvertinti valstybės galimybes įvykdyti įsipareigojimą teisingai (kompensacijų mokėjimo terminų ir jų dydžių požiūriu) kompensuoti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtus praradimus. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog įstatymų leidėjas, nustatydamas naują kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projekto pateikimo terminą, nepagrįstai delsė ir pažeidė tokius praradimus patyrusių asmenų teisėtus lūkesčius, atsakingo valdymo principą ir imperatyvą vykdyti įstatymais prisiimtus įsipareigojimus.

14Išplėstinė teisėjų kolegija

konstatuoja:

15V.

16

18. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėja R. M. 2005 m. rugsėjo 26 d. buvo priimta į Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (duomenys neskelbtini) pareigas (A lygis, 12 kategorija) (b. l. 15). Nuo 2008 m. vasario 2 d. pareiškėjai dirbant šiose pareigose jai suteikta 1-oji kvalifikacinė kategorija (b. l. 16).
19. Pareiškėja kreipėsi į teismą dėl teisės gauti teisingą atlygį už atliktą darbą gynimo ir prašė jai priteisti darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl 2009 m. rugpjūčio 1 d. – 2013 m. rugsėjo 1 d. sumažinto pareiginės algos koeficiento ir sumažinto priedo už suteiktą kvalifikacinę kategoriją dydžio. Pareiškėja savo teisių pažeidimą grindė tuo, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, jog Specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio 4 dalis (2009 m. liepos 17 d. redakcija, įsigaliojusi 2009 m. rugpjūčio 1 d.) tiek, kiek joje nustatyti sumažinti priedų už kvalifikacinę kategoriją dydžiai, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėja pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime nurodė įstatymų leidėjui be nepagrįsto delsimo numatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, siekiant išvengti masinio asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ir savivaldybės biudžeto lėšų, kreipimosi į teismus prašant priteisti neišmokėtą atlyginimų dalį, tačiau pareiškėjos skundo padavimo metu tokia tvarka nebuvo nustatyta.
20. Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto (toliau – ir STT statutas, Statutas) (2008 m. birželio 17 d. įstatymo Nr. X-1620 redakcija) 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog Tarnybos pareigūnų darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai už tarnybos stažą, tarnybinį rangą, kvalifikacinę kategoriją, taip pat priemokos. Tarnybos pareigūnų pareiginė alga, priedas už tarnybos stažą, tarnybinį rangą, kvalifikacinę kategoriją ir priemokos mokami Valstybės tarnybos įstatymo ir šio Statuto nustatyta tvarka. STT statuto 30 straipsnio 4 dalyje, galiojusioje iki 2009 m. rugpjūčio 1 d., buvo numatyta, kad Tarnybos pareigūnams priedas pagal Valstybės tarnybos įstatymą už 1-ąją kvalifikacinę kategoriją sudaro 45 procentus pareiginės algos. 2009 m. liepos 17 d. Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XI-364 nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. buvo pakeista STT statuto 30 straipsnio 4 dalis, nustatant, kad Tarnybos pareigūnams priedas už 1-ąją kvalifikacinę kategoriją sudaro 30 procentų pareiginės algos.
21. Valstybės tarnybos įstatymo 1 priede iki 2009 m. rugpjūčio 1 d. 12 pareigybinei kategorijai buvo nustatytas 5,7 pareiginės algos koeficientas. 2009 m. liepos 17 d. Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymu Nr. XI-363 Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas buvo pakeistas, nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. sumažinant 12 pareigybinei kategorijai taikytiną pareiginės algos koeficientą iki 5,64.
22. Taigi pareiškėjai nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. buvo sumažintas priedo dydis už 1-ąją kvalifikacinę kategoriją ir pareiginės algos koeficientas.
23. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime inter alia pripažino, kad:

171) Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas (2009 m. liepos 17 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918), kuriame nustatyti sumažinti 11–20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;

182) Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalis (2009 m. liepos 17 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918; 2010 m. birželio 30 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4298; 2011 m. lapkričio 22 d. redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7036; 2012 m. gruodžio 20 d. redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7992) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;

193) Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio 4 dalis (2009 m. liepos 17 d. redakcija, įsigaliojusi 2009 m. rugpjūčio 1 d., Žin., 2009, Nr. 91-3919) tiek, kiek joje nustatyti sumažinti priedų už kvalifikacinę kategoriją dydžiai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;

204) Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalis (2009 m. liepos 17 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3919; 2010 m. birželio 30 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4303; 2011 m. lapkričio 22 d. redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7034; 2012 m. gruodžio 20 d. redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7997) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2124. Konstitucinis Teismas atidėjo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo oficialų paskelbimą „Valstybės žiniose“ iki 2013 m. spalio 1 d.

2225. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, kad šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinus įstatymų nuostatas, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiomis inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos.

2326. 2013 m. rugsėjo 19 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymas Nr. XII-517, įsigaliojęs 2013 m. spalio 1 d., kuriuo buvo nustatyti priedų už kvalifikacinę klasę ir pareiginių algų koeficientų dydžiai, galioję iki 2009 m. gegužės 1 d.

2427. Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d.

2528. Atsakovas Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymu 2016 m. sausio 4 d. į bylą pateikė duomenis apie pareiškėjai pagal Grąžinimo įstatymą priklausančias grąžinti neišmokėto darbo užmokesčio dalis bei duomenis apie susidariusį socialinių ir kitų išmokų skirtumą.

26VI.

2729. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad tais atvejais, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl savo teisių gynimo remdamasis Konstitucinio Teismo nutarimu, kuriuo teisės aktas pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, turi būti sprendžiama dėl antikonstitucinių teisinių padarinių šalinimo teismo nagrinėjamoje individualioje byloje.

2830. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucija, inter alia jos 107 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią inter alia Seimo aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad Seimo aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, nepaneigia Seimo teisės nustatyti tokį naują teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai, t. y. naują teisinį reguliavimą taikyti ir santykiams, kurie atsirado iki tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas minėtas Konstitucinio Teismo sprendimas. Tokiu teisiniu reguliavimu turi būti paisoma Konstitucijos, juo negali būti pažeistas viešasis interesas, jis turi atitikti inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo reikalavimus: negali būti sudaryta prielaidų paneigti teisingumą, teisinį tikrumą, teisinį saugumą, juo turi būti apsaugotos kitų asmenų sąžiningai įgytos teisės (Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarimas).

2931. Nagrinėjamai bylai aktualiame 2013 m. liepos 1 d. nutarime Konstitucinis Teismas akcentavo ne tik Seimo teisę, bet ir aiškią pareigą – pašalinti neigiamas teisines pasekmes, kilusias taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai; Konstitucinis Teismas nurodė šios pareigos įvykdymo būdą – įstatymu nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą.

3032. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, kad šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinus įstatymų nuostatas, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiomis inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos. Siekiant išvengti masinio asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, kreipimosi į teismus prašant priteisti neišmokėtą atlyginimų dalį, susidariusią šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažintomis įstatymų nuostatomis sumažinus pareiginės algos (atlyginimo) koeficientus, priedų už kvalifikacinę klasę ar kategoriją dydžius, toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo.

3133. 2014 m. balandžio 16 d. sprendime „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo“ Konstitucinis Teismas konstatavo, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais.

3234. Šiame sprendime Konstitucinis Teismas taip pat išaiškino, kad įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu. Praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

3335. Išplėstinei teisėjų kolegijai kreipusis į Konstitucinį Teismą nagrinėjamoje byloje Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. priėmė nutarimą, kuriame konstatavo, kad Įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymas neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad 2015 m. balandžio 30 d. Vyriausybė pateikė Seimui įstatymo projektą, kurio pagrindu Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d. Minėto įstatymo preambulėje inter alia nurodyta, kad Seimas jį priėmė įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimą Nr. KT51-N17/2014 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti prokurorų ir kai kurių kitų valstybės pareigūnų pareiginės algos koeficientai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ bei siekdamas atlyginti tuos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtus praradimus, kurių nebūtų buvę patirta, jeigu būtų buvęs užtikrintas tolygus ir proporcingas darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas tam tikru mastu. Taigi šiuo įstatymu yra nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

3436. Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, kad byloje nustatytos aplinkybės, susijusios su susiklosčiusia ekonomine, finansine, geopolitine padėtimi, imperatyvu vykdyti įstatymais prisiimtus įsipareigojimus, traktuotinos kaip itin reikšmingos ir leidžiančios teigti, kad iki 2014 m. gegužės 1 d. Vyriausybė turėjo ribotas galimybes realiai ir atsakingai įvertinti valstybės galimybes įvykdyti įsipareigojimą teisingai (kompensacijų mokėjimo terminų ir jų dydžių požiūriu) kompensuoti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtus praradimus. Kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projekto parengimas, kai siekiama vien laikytis pirminio įstatyme nustatyto termino tam projektui parengti, t. y. iki 2014 m. gegužės 1 d. įvykdyti Seimo Vyriausybei nustatytą įpareigojimą, atsakingai nepagrindžiant siūlomo nustatyti kompensavimo mechanizmo įgyvendinimo realiomis dėl minėtų ekonominių, finansinių, geopolitinių aplinkybių kintančiomis valstybės išgalėmis, būtų buvęs savitikslis ir sudaręs prielaidas pažeisti praradimus patyrusių asmenų teisėtus lūkesčius gauti teisingą patirtų praradimų kompensavimą per protingą laikotarpį. Be to, atsižvelgiant į iš konstitucinio biudžetinių metų instituto kylančią pareigą svarstant ir tvirtinant kitų metų valstybės biudžetą iš naujo įvertinti realią valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį ir spręsti, ar valstybė vis dar negali vykdyti prisiimtų įsipareigojimų, nėra argumentų teigti, kad Įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymu nustatytas vienų metų terminas, kuriam buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, nelaikytinas protingu laikotarpiu.

37. Apibendrinant Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžtina, kad Konstitucinis Teismas konstatavo, jog: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

35VII.

36

38. Minėta, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėja kreipėsi į teismą su reikalavimu priteisti dalį darbo užmokesčio, kuris buvo sumažintas įstatymo, pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai, pagrindu. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja, kreipdamasi į teismą dėl subjektinių teisių gynimo, siekia, kad antikonstituciniai teisiniai padariniai būtų pašalinti už visą laikotarpį, taigi ir iki Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo.
39. Pažymėtina, kad teisės aktai neįtvirtina specialaus termino, per kurį asmenys, remdamiesi Konstitucinio Teismo sprendimu, kuriuo teisės aktas pripažįstamas prieštaraujančiu Konstitucijai, turi teisę kreiptis į teismą dėl subjektinių teisių gynimo ar dėl administracinių aktų panaikinimo. Todėl teismų praktikoje yra vadovaujamasi įstatyme nustatytais ieškinio senaties terminais, per kuriuos asmenys gali kreiptis į teismą dėl subjektinių teisių gynimo, arba procesiniais terminiais, per kuriuos asmenys gali paduoti skundą dėl administracinių aktų teisėtumo. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad asmeniui kreipiantis į teismą dėl antikonstituciniu pripažinto įstatymo taikymo pasekmių pašalinimo, visais atvejais turi būti paisoma su konstituciniu teisinės valstybės principu susijusio principo lex retro non agit, pagal kurį teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį ir neleidžiamas teisės aktų galiojimas atgaline tvarka, nebent būtų palengvinama teisės subjektų padėtis, kartu nepakenkiant kitiems teisės subjektams (lex benignior retro agit). Kitaip sakant, kreiptis į teismą dėl antikonstitucinių teisinių padarinių galima, jeigu nebus įsiterpta į jau pasibaigusius teisinius santykius.
40. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-1788/2013) yra konstatuota, jog teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu (Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamoje byloje ginčas vyksta dėl trunkamojo pažeidimo, kai pareiškėjai kas mėnesį buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis pagal įstatymus, kurie vėliau buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai. Pareiškėja kreipėsi į teismą 2013 m. rugsėjo 12 d., prašydama priteisti darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento ir sumažinto priedo už suteiktą kvalifikacinę kategoriją dydžio nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 1 d., todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjos reikalavimui dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pareiškėja kreipėsi į teismą nepraleidusi ieškinio senaties termino (dėl dalies laikotarpio), tad laikytina, kad teisiniai santykiai, iš kurių kyla pareiškėjos reikalavimas, yra nepasibaigę, todėl nagrinėjamoje byloje svarstytinas klausimas dėl pareiškėjos reikalavimų pagrįstumo.
41. Atsižvelgusi į išdėstytas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo, 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimo nuostatas, išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.
42. Taigi Konstitucinis Teismas nustatė konkretų būdą, kuriuo privalo būti kompensuoti praradimai, atsiradę dėl neproporcingo asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo ekonominės krizės laikotarpiu, t. y. pareigą įstatymų leidėjui nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Konstitucinis Teismas akcentavo, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį, ir toks teisinis reguliavimas nustatytinas nedelsiant, siekiant išvengti masinio asmenų kreipimosi į teismus prašant priteisti neišmokėtą atlyginimų dalį.
43. Kaip minėta, Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog įstatymų leidėjas, Įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymu nustatydamas vienerių metų terminą, kuriam buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, nepagrįstai delsė. Taigi Grąžinimo įstatymas buvo priimtas be nepagrįsto delsimo.
44. Atsižvelgdama į tai, kad šiuo konkrečiu atveju Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nustatė, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, taip pat į tai, kad įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad institucijai, kurioje pareiškėja dirba, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus. Pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu.
45. Pažymėtina, kad, kaip nurodė Konstitucinis Teismas, įstatymų leidėjui nustačius neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja neteikia argumentų, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas.
46. Pirmosios instancijos teismas į bylos nagrinėjimą įtraukė Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos, ir iš jos priteisė pareiškėjai darbo užmokesčio nepriemoką.
47. Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo valstybės tarnautojams (pareigūnams) po to, kai Konstitucinis Teismas pripažino antikonstitucinėmis teisės aktų nuostatas, kurių pagrindu buvo mokamas mažesnis atlyginimas, savo nuoseklioje praktikoje atsakovu pripažino instituciją, kurioje valstybės tarnautojas (pareigūnas) ėjo pareigas (tarnavo), o ne Lietuvos valstybę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-638/2005, 2006 m. gegužės 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A15-406/2006, išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, 2013 m. liepos 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1940/2013, 2013 m. liepos 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1942/2013, 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1922/2013, 2013 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-1984/2013, išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-1788/2013, kt.).
48. Išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas pirmiau išdėstyta, vadovaudamasi nuoseklia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje tinkamas atsakovas yra Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba, tad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai į bylos nagrinėjimą įtraukė Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos, ir iš jos priteisė pareiškėjai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Vis dėlto nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teisme Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba taip pat dalyvavo kaip atsakovas. Taigi į bylą yra įtrauktas ir tinkamas atsakovas, jis savo poziciją byloje ginčo klausimu pareiškė. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, taip pat į tai, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjos reikalavimas atmetamas kaip nepagrįstas, nagrinėjamos bylos teisingam išsprendimui minėtos aplinkybės dėl netinkamo atsakovo neturi reikšmės.
49. Apibendrindama sprendime išdėstytus argumentus, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialinės teisės normas bei nepagrįstai iš dalies tenkino pareiškėjos skundą ir priteisė jai valstybės pareigūno darbo užmokesčio nepriemoką.

37Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 143 straipsniu išplėstinė teisėjų kolegija

Nutarė

38Atsakovo Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos, apeliacinį skundą tenkinti.

39Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos R. M. skundą atmesti.

40Sprendimas neskundžiamas.