Byla e2A-702-212/2017
Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu atsakovei V. L., tretiesiems asmenims Zarasų rajono savivaldybės administracijai, Sartų ir Gražutės regioninių parkų direkcijai. Teisėjų kolegija

1Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Zinos Mickevičiūtės,

2kolegijos teisėjų: Margaritos Dzelzienės, Nijolės Danguolės Smetonienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų R. R. ir J. R. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų R. R. ir J. R. ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu atsakovei V. L., tretiesiems asmenims Zarasų rajono savivaldybės administracijai, Sartų ir Gražutės regioninių parkų direkcijai. Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4

  1. Ieškovai prašo pripažinti S. L. ir R. R. 2007 m. kovo 1 d. privačios žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. 1503) negaliojančia ab initio (nuo jos sudarymo momento), taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovės V. L. ieškovų R. R. ir J. R. naudai 34‘754,40 Eur, perduoti atsakovės V. L. nuosavybėn 1,68 ha ploto žemės sklypą, esantį ( - ) kadastrinis Nr. ( - ).
  2. Nurodė, kad 2007 m. kovo 1 d. privačios žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartimi pardavėjas S. L. pardavė ieškovams 1.68 ha ploto žemės sklypą, esantį ( - ), už 120‘000 Lt (34‘754,40 Eur). Žemės sklypą pirko už pakankamai didelę sumą, žymiai viršijančią jo rinkos vertę, nes: pardavėjui S. L. Zarasų rajono savivaldybė buvo išdavusi 2003 m. gegužės 8 d. projektavimo sąlygų sąvadą Nr. 27, pagal S. L. užsakymą buvo parengtas kaimo turizmui pritaikyto ūkinio pastato projektas ir Zarasų rajono savivaldybės administracijos vyriausias architektas 2003 m. birželio 25 d. S. L. buvo išdavęs statybos leidimą Nr. 20.
  3. Po žemės sklypo įsigijimo 2007 m. gegužės 25 d. Zarasų rajono savivaldybės administracija S. L. išduotą statybos leidimą Nr. 20 perrašė ieškovui. Ieškovai 2007 m. vasarą šiame žemės sklype pagal S. L. užsakytą projektą pradėjo statyti pastatą.
  4. Zarasų rajono apylinkės teismas 2012 m. vasario 21 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3-420/2012 panaikino statybą leidžiančius dokumentus: projektavimo sąlygų sąvadą, S. L. 2003 m. birželio 25 d. išduotą statybos leidimą Nr. 20, ieškovui išduotą 2007 m. gegužės 25 d. statybos leidimą Nr. 67 ir įpareigojo statytoją nugriauti ieškovams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype statomą ūkinį pastatą bei sutvarkyti statybvietę.
  5. Teigia, kad žemės sklypą pirko tik dėl galimybės pasistatyti jame pastatą, nes buvo parengtas projektas ir buvusiam savininkui buvo išduotas leidimas statybai. Šios aplinkybės sukūrė statybos galimumo regimybę ir suformavo klaidingą įsitikinimą žemės sklypo pirkėjams, kad jie perka ne šiaip miško paskirties žemę, o žemės sklypą su teise bei realia galimybe jame statyti pastatą. Jie suklydo dėl sandorio objekto ir toks jų suklydimas vertintinas kaip esminis, darantis ginčo sandorį negaliojančiu.
  6. Taip pat teigia, kad sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu ir tuo pagrindu, jog sudarytas dėl apgaulės.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6

  1. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2017 m. gegužės 29 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovų R. R. ir J. R. po 423,50 Eur bylinėjimosi išlaidų V. L. naudai ir po 3,60 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu valstybei.
  2. Nustatė, kad ieškovai 2007 m. kovo 1 d. Privačios žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartimi iš pardavėjo S. L. už 120‘000 Lt įgijo 1,68 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypą, esantį ( - ) kadastrinis Nr. ( - ). 2003 m. birželio 25 d. S. L. išduotas statybos leidimas Nr. 20 ūkiniam pastatui ginčo žemės sklype. S. L. mirė ( - ), po jo mirties turtą pagal 2010 m. liepos 12 d. Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą paveldėjo sutuoktinė atsakovė V. L..
  3. Teismas nurodė, kad ieškovai byloje turėjo įrodyti, kad siekė įsigyti žemės sklypą tinkantį statybai, su statybos leidimu ir su statinio projektu. Pažymėjo, kad tokių pakankamų įrodymų ieškovai nepateikė. Šią faktinę aplinkybę ieškovai įrodinėjo savo žodiniais paaiškinimais ir laikraščio skelbimu bei statybos leidimu ir statinio projektu.
  4. Teismas vertino, kad jokių duomenų apie tai, kad buvo perkamas platesnės apimties nei paminėtas sutartyje (t. y. tinkamas statybai, su statybos leidimu, su statinio projektu) objektas negalima spręsti nei iš pačios sutarties turinio, nei iš kitų byloje esančių įrodymų. Statybos leidimas ir statinio projektas ginčo sutartyje neminimi ir jų kaina sutartyje nėra nurodyta. Nors ieškovų atstovas ir nurodo, kad šie dokumentai negali būti pirkimo - pardavimo objektu, sutikti su tuo negalima, nes statinio projektas yra intelektualinės veiklos rezultatas, už kurį yra mokama statinio projektuotojui. Be to, niekas nedraudžia pirkimo -pardavimo sutartyje apibūdinti perkamą žemės sklypą detaliau, nurodant individualias, o ne bendrąsias, jo savybes.
  5. Į bylą taip pat nepateikti įrodymai, kad S. L. kaip nors trukdė ar apribojo ieškovų galimybę išsamiau susipažinti su žemės sklypo ir kitais dokumentais. Ieškovas, žinodamas, kad perka miškų ūkio paskirties žemės sklypą (kas jau savaime suponuoja jog statybos tokiame sklype yra komplikuotos) būdamas protingas ir pakankamai apdairus, turėjo visas galimybes susipažinti su ginčo sutarties objektu bei susijusiais dokumentais, kreiptis į atitinkamas institucijas (Zarasų rajono savivaldybę, regioninių parkų direkciją), kad išsiaiškinti statybų ginčo žemės sklype realumą. Ieškovo išsilavinimas, gyvenimiška ir verslo patirtis jam tai leido padaryti. Be to, byloje nėra duomenų, kad sudarant sutartį ieškovai siekė įgyti statytojo teises būtent pagal esamą statinio projektą ir jo pagrindu išduotą statybos leidimą.
  6. Kadangi įrodymų, jog ieškovams buvo sudarytos kliūtys susipažinti su pirkimo objektu, į bylą nepateikta, teismas sprendė, jog ieškovai išsamiai su pirkimo objektą sudarančia informacija galimai nesusipažino dėl savo pačių nepakankamo apdairumo, todėl nėra pagrindo pripažinti sandorį negaliojančiu pagal CK 1.90 straipsnio. Nustatęs, kad statinio projektas ir statybos leidimas nebuvo sutarties objektu (dalyku), teismas padarė išvadą, kad galimas ieškovų suklydimas dėl šių dokumentų turinio negali būti laikomas esminiu, nes šie dokumentai nebuvo ginčo sutarties dalykas (objektas). Suklysti galima tik dėl sutarties dalyko ar jos esminių elementų, bet ne dėl aplinkybių, išeinančių už sandorio ribų.
  7. Teismas konstatavo, kad ieškovai byloje neįrodė savo suklydimo (suklaidinimo) ir dėl to ydingai suformuotos jų valios sudaryti ginčijamą sandorį, netgi hipotetiškai ir darant prielaidą, kad jei suklydimas ir buvo, jis nebuvo esminis ir ieškovų nurodytos aplinkybės atsirado jau po sandorio sudarymo, suklysta buvo ne dėl sandorio elementų.
  8. Teismas pažymėjo, jog ieškovai praktiškai apsiribojo tik deklaratyviais teiginiais, samprotavimais, pamąstymais ir pan. Prieš sudarant sandorį ir jo sudarymo metu S. L. nurodė visas esmines aplinkybes, turinčias reikšmę sandorio sudarymui, buvo nurodyta žemės sklypo, dydis, jo vieta, paskirtis, kaina, tai kad yra statybos leidimas, projektas ir pan. ir t. t. Visos šios aplinkybės realios ir atitiko faktines tuometines aplinkybes. Ieškovai neįrodė, kad S. L. juos apgavo, elgėsi nesąžiningai ar kitokiu neteisėtu būdu jis taip paveikė ieškovų valią, kad jie sudarė ne tokį sandorį, kurio siekė. Byloje esantys rašytiniai dokumentai nepatvirtina, kad statybos leidimas buvo panaikintas dėl S. L. tyčinių nesąžiningų veiksmų. Ieškovai neįrodė, kad prieš sudarant ginčo sandorį ar jo sudarymo metu S. L. jų atžvilgiu naudojo apgaulę, nuslėpė tam tikras aplinkybes, todėl sprendė, kad pripažinti sandorį negaliojančiu nėra pagrindo.

7III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

8

  1. Apeliaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismas 2017 m. gegužės 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais motyvais:
  2. Teismas netiksliai nurodė nustatytas aplinkybes ir padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovai neįrodė savo tikrųjų ketinimų dėl sutarties dalyko (objekto). Ieškovas skelbimą apie parduodamą žemės sklypą su projektu ir leidimu statybai prie ežero Zarasų rajone perskaitė ne laikraštyje „Sekundė”, o „Panevėžio kontaktas“, kartu buvo pateiktas laikraščio pirmas puslapis ir pats skelbimo tekstas: „Sklypą ( - ) (1.67 ha, pušyne prie ( - ), leidimas, projektas statyboms, 150‘000 Lt). Ieškovų atstovas buvo nurodęs, kad tik statybos leidimas nėra parduodamas, nes jis negali būti pirkimo - pardavimo sutarties dalyku. Apie statinio projektą ieškovų atstovas nepasisakė.
  3. Su pardavėjo S. L. užsakymu parengtu projektu ir leidimu statybai būsimi pirkėjai ieškovai susipažino pas nekilnojamojo turto agentus prieš sudarant sandorį. Statinio projekte buvo visi reikalingi dokumentai: pažymėjimas apie nuosavybės teisių įregistravimą nekilnojamojo turto registre, žemės sklypo planas, statinio nuotraukos, projektavimo sąlygų sąvadas, statybos komisijos posėdžio protokolas, aiškinamasis raštas ir statinio brėžiniai. Minėtus dokumentus ieškovas gavo iš pardavėjo po sandorio sudarymo ir jie buvo pateikti kartu su ieškiniu.
  4. Teigia, kad tikruosius sandorio šalių ketinimus sudarant sutartį įrodo: S. L. per nekilnojamojo turto agentūrą laikraštyje „Panevėžio kontaktas” patalpintas skelbimas, kuriame nurodyta, kad parduodamas žemės sklypas ( - ) su leidimu ir projektu statyboms; ieškovų paaiškinimai, kad jie ieškojo žemės sklypo prie ežero su galimybe jame pasistatyti pastatą, t. y. žemės sklypo prie ežero be galimybės statyti pastatą jie iš viso nebūtų pirkę. Šių aplinkybių nepaneigia jokie kiti byloje surinkti įrodymai. Taip pat ir pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje dėl apgaulės pripažino, kad pardavėjas ketino parduoti žemės sklypą su parengtu projektu ir pagal kurį yra išduotas leidimas statybai. Be to, tikruosius ieškovų ketinimus patvirtina ir jų veiksmai po žemės sklypo įsigijimo: ieškovas kreipėsi į Zarasų rajono savivaldybę ir buvusio savininko S. L. vardu išduotas statybos leidimas perrašytas jo vardu; ieškovai nusipirktame žemės sklype statosi pastatą pagal S. L. užsakymu parengtą projektą ir R. R. vardu perrašytą statybos leidimą.
  5. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad „byloje nėra duomenų, kad sudarant sutartį ieškovai siekė įgyti statytojo teises būtent pagal esamą statinio projektą ir jo pagrindu išduotą statybos leidimą”. Šią išvadą paneigia byloje surinkti įrodymai: 1) 2003 m. birželio 25 d. statybos leidimas Nr. 20 išduotas S. L. statyti pastatą pagal 2003 m. parengtą projektuotojos T. G. individualų projektą; 2) 2007 m. gegužės 25 d. statybos leidimas Nr. 67 (buvęs S. L. 2003-06-25 Nr. 20) išduotas R. R. statyti pastatą pagal 2003 m. parengtą projektuotojos T. G. individualų projektą. Jei R. R. būtų keitęs statinio projektą, jam leidimas statybai būtų išduotas pagal naują statinio projektą, papildomai pateikiant privalomus leidimo statybai išduoti dokumentus (tuo metu galiojusio STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ 28 punktas). Su statinio projektu ieškovas susipažino dar prieš sudarydamas pirkimo-pardavimo sutartį ir projektas ieškovams tiko. Papildomai pateikia 2010 m. balandžio 7 d. statybos patikrinimo aktą, kuriame nurodyta, kad statomas pastatas atitinka projektą. Šis dokumentas nebuvo pateiktas anksčiau, nes atsakovė atsiliepime ir parengiamajame posėdyje tokio klausimo nekėlė.
  6. Nesutinka su teismo išvada, kad ieškovas turėjo visas galimybes susipažinti su ginčo sutarties objektu ir išsiaiškinti statybų ginčo žemės sklype realumą. Šią teismo išvadą paneigia tas faktas, kad ieškovui buvo perrašytas S. L. statybos leidimas. Nėra jokių duomenų, kad institucija, atsakinga už leidimų išdavimą, sąmoningai veikė neteisėtai. O Zarasų rajono apylinkės teismas 2012 m. vasario 21 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-3-420/2012 nustatė, kad R. R. nedalyvavo priimant įsakymą išduoti jam statybos leidimą, niekaip tokio sprendimo priėmimo neįtakojo ir jo priėmimas nepriklausė nuo jo valios.
  7. Analogiškoje byloje Lietuvos apeliacinis teismas yra nurodęs, kad klausimas dėl galimybės statyti statinius miško paskirties žemėje teisine prasme buvo sudėtingas, reikalaujantis itin išsamios teisinės analizės, jo teisinis reglamentavimas buvo painus ir prieštaringas, dėl šio klausimo reglamentavimo prieštaringumo įstatymuose ir poįstatyminiuose teisės aktuose pasisakė net Konstitucinis Teismas (Lietuvos apeliacinio teismo 2016-09-14 sprendimas civilinėje byloje Nr.2A-944-516/2016). Todėl, daro išvadą, kad ieškovai neturėjo galimybės išsiaiškinti, jog statyba jų perkamame žemės sklype yra negalima. Tai patvirtina ir institucijų, atsakingų už leidimų statybai išdavimą, veiksmai: Zarasų rajono savivaldybė perrašė buvusį S. L. leidimą ieškovui; Sartų regioninio parko direkcijos atstovai taip pat leido tęsti statybas.
  8. Papildomai teikia Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Utenos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2010 m. balandžio 12 d. raštą Nr. (22.19)-2D-3810, kuriame nurodyta, kad statybos leidimas R. R. perrašytas teisėtai. Šis raštas yra minimas atsakovės atsiliepime į ieškinį, bet priėjo nebuvo pridėtas. Jis patvirtina, kad net specialistams (jau po Konstitucinio Teismo pasisakymo) dar 2010 metais buvo neaišku ar statyba šiame žemės sklype yra negalima.
  9. Nesutinka su teismo išvada, kad ieškovų nurodytos aplinkybės dėl suklydimo atsirado jau po sandorio sudarymo. Nors statybos negalimumą ieškovų žemės sklype konstatavo Zarasų rajono apylinkės teismas 2012 m. vasario 21 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3-420/2012, bet statybos buvo negalimos ne tik 2007 m. gegužės 25 d. išduodant statybos leidimą ieškovui, bet ir išduodant 2003 m. birželio 5 d. statybos leidimą S. L., ir 2007 m. kovo 1 d. ginčijamo sandorio sudarymo metu.
  10. Teismas nepasisakė ir nevertino žemės sklypo vidutinės rinkos vertės ir sandorio vertės skirtumo. Palyginus žemės sklypo vidutinę rinkos kainą (1‘922 Lt arba 566,65 Eur), nustatytą 2007 m. kovo 1 d. privačios žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutarties 5 p., parduodamo žemės sklypo kaina buvo nustatyta daugiau kaip 60 kartų didesnė (120‘000 Lt arba 34‘754,40 Eur). Toks skirtumas buvo nustatytas vien tik dėl to, kad šiame žemės sklype prie ežero buvo reali galimybė pasistatyti poilsiui skirtą pastatą (parengtas ir suderintas projektas, išduotas statybos leidimas).
  11. Pažymi, kad Vilniaus apygardos prokuratūros 2010 m. balandžio 1 d. rašte, kurį teismas vertino kaip informacinio pobūdžio dokumentą, svarbi ne prokuroro nuomonė, o jame išdėstytos faktinės aplinkybės, kurių šioje byloje niekas nepaneigė. Nuosavybės teisių atkūrimo faktinės aplinkybės S. L. buvo žinomos ir sudarant 2007 m. kovo 1 d. sandorį S. L. apie jas nepranešė, t. y. nutylėjo. Tokie pardavėjo S. L. veiksmai ir vertintini kaip apgaulė, nes ieškovai žinodami jas tokio sandorio nebūtų sudarę.
  1. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė V. L. prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 29 d. sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Tai, jog sprendimo aprašomojoje dalyje klaidingai nurodyta, kad ieškovas skelbimą apie parduodamą žemės sklypą Zarasų rajone perskaitė laikraštyje „Sekundė“, o ne „Panevėžio kontaktas“ galima vertinti kaip akivaizdų rašymo apsirikimą. Tai, kad skundžiamo teismo sprendimo aprašomojoje dalyje nėra nurodytos tikslios ieškovų atstovo teismo posėdžio metu pasakytos frazės, nedaro įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.
  2. Sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog jokių duomenų apie tai, kad buvo perkamas platesnės apimties nei paminėtas sutartyje (t. y. tinkamas statybai, su statybos leidimu, su statinio projektu) objektas negalima spręsti nei iš pačios sutarties turinio, nei iš kitų byloje esančių įrodymų. Taip pat sutinka su teismo išvada, jog nustačius, kad statinio projektas ir statybos leidimas nebuvo sutarties objektu (dalyku), galimas ieškovų suklydimas dėl šių dokumentų turinio negali būti laikomas esminiu, nes šie dokumentai nebuvo ginčo sutarties dalykas (objektas).
  3. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad „suklydimo faktą galima konstatuoti tik tuo atveju, jeigu buvo suklysta dėl esminių sandorio elementų, buvusių sandorio sudarymo metu, o ne dėl aplinkybių, atsiradusių po jo sudarymo.“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-51-695/2017). Sutarties sudarymo metu galiojo 2003 m. birželio 25 d. S. L. išduotas statybos leidimas Nr. 20, todėl ieškovai galėjo suklysti nebent dėl sandorio perspektyvų, o ne dėl minėtos sutarties dalyko (objekto). S. L. netrukdė apeliantams susipažinti su visais dokumentais ir su pačiu žemės sklypu, susijusiais dokumentais, todėl jie turėjo visas galimybes išsiaiškinti apie sutartimi parduodamą nekilnojamojo turto objektą, taip pat esant poreikiui pasikonsultuoti su teisininkais dėl ginčo sutarties teksto bei pasekmių. Apeliantai teismo posėdžio metu patvirtino, kad iki sandorio pasirašymo, buvo nuvykę apžiūrėti žemės sklypą, susipažino su aktualiais dokumentais ir konsultavosi su specialistais.
  4. Apeliantas R. R. teismo posėdžio metu nurodė ir pripažino, kad ne visą sandorio kainą sumokėjo S. L., dalį pinigų sumokėjo nekilnojamojo turto agentūrai perduodamas jai tarpininkavimo mokestį, tačiau ieškinio nepatikslino. Toks apeliantų procesinis elgesys teismo turėtų būti įvertintas ir sąžiningumo aspektu.
  5. Teigia, jog apeliantų nurodytos Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. rugsėjo 14 d. sprendimu išnagrinėtos civilinės bylos Nr. 2A-944-516/2016 faktinės aplinkybės ir šios civilinės bylos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi. Šiuo atveju sutartyje nėra nurodyta, kad S. L. R. R. perleidžia ne tik žemės sklypą, bet ir gyvenamojo namo statybos projektą ir leidimą statybai.
  6. Nesutinka su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė ir nevertino žemės sklypo vidutinės rinkos vertės ir sandorio vertės skirtumo. Žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties 5 punkte 1‘922 Lt (566,65 Eur) žemės sklypo vertė buvo nurodyta remiantis VĮ Registrų centro duomenimis. Visuotinai yra žinoma, kad Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše neatsispindi reali konkretaus nekilnojamojo turto rinkos vertė. Perkamo 1.6800 ha žemės sklypo vertinimas nepriklausomų turto vertintojų nebuvo atliktas. Be to, ieškovas taip pat nepateikė šio žemės sklypo vertinimo, atlikto nepriklausomo turto vertintojo. Todėl 2007-03-01 privačios žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties 5 punkte iš VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo perkelta žemės sklypo vertė neatsispindi realios, 1.6800 ha žemės sklypo rinkos vertės.
  7. Atsakovė nesutinka, kad S. L. apeliantų atžvilgiu naudojo apgaulę. Apeliantai teismo posėdžio metu taip ir nenurodė, kuo pasireiškė tariama S. L. apgaulė. Pažymi, kaip ir nurodė ir teismo posėdžio metu, kad S. L. ir pati atsakovė įtakoti valstybinių institucijų veikimo/neveikimo priimant sprendimus negalėjo. Jei apeliantai mano, kad jiems yra padaryta žala ir valstybinės institucijos priėmė neteisėtus sprendimus dėl statybos leidimo išdavimo, jie gali kreiptis atitinkamo proceso tvarka dėl žalos atlyginimo į trečiuosius asmenis, kurie yra įtraukti į šią nagrinėjamą bylą.
  8. Sutinka su teismo išvada, kad prokuroro raštas nėra prokuroro procesinis sprendimas (nutarimas), todėl jis negali būti laikomas neginčytina ir pakankama įrodinėjimo priemone civiliniame procese, tuo labiau, kad po to sekę teismų sprendimai rašte nurodytų aplinkybių nepatvirtino. Be to, nuosavybės teisių atkūrimo faktinės aplinkybės niekaip nėra susijusios su šia nagrinėjama byla. Byloje nėra rašytinių įrodymų, kuriuose būtų priimtas teismo sprendimas, kad S. L. nuosavybės teisę į sandorio pardavimo objektą, žemės sklypą, atkūrė neteisėtai. Byloje yra tik prokuroro „manymas, pasvarstymas“, kad galimai tai buvo padaryta pažeidžiant teisės aktus.
  9. Atsakovės nuomone, nėra jokio pagrindo naikinti skundžiamą teismo sprendimą. Taip pat nėra pagrindo teigti, kad tik po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo ieškovams atsirado pagrindas naujiems įrodymams pateikti. Apeliantų pateikti dokumentai buvo surašyti 2010 m. balandžio 7 d. ir 2010 m. balandžio 12 d., todėl šiuos dokumentus jie galėjo pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Todėl apeliacinės instancijos teismas turėtų atsisakyti priimti su apeliaciniu skundu pateiktus naujus įrodymus.

9IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.

10

  1. Apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. CPK 320 straipsnio 2 dalis numato, kad, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatyta.
  2. Ieškovai R. R. ir J. R. ginčija privačios žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartį, sudarytą S. L. ir R. R. 2007 m. kovo 1 d. prašydami pripažinti ją negaliojančia CK 1. 90 ir CK 1.91 straipsnių pagrindais, taikyti restituciją, priteisiant iš atsakovės žemės sklypo kainą ir perduodant atsakovei nuosavybėn 1,68 ha ploto žemės sklypą, esantį ( - ) CK 1.90 straipsnyje nustatyta, kad iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu. Laikoma, kad suklydimas yra esminis, kai yra neteisingai suvokiamas pats sudaromas sandoris. šiuo pagrindu sandoris gali būti pripažįstamas negaliojančiu ir tada, kai asmuo, sudarantis sandorį, neteisingai suvokia sudaromo sandorio aplinkybes ir padarinius dėl kitų asmenų veiklos. Suklydimo atveju iš esmės neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį.
  3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką, išaiškino, kad CK 1.90 straipsnyje įtvirtinto pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu taikymo sąlygos yra tokios: 1) turi būti konstatuotas suklydimo faktas; 2) suklydimas turi būti kvalifikuotas kaip esminis; 3) suklydimo faktą galima konstatuoti tik tuo atveju, jeigu buvo suklysta dėl esminių sandorio elementų, buvusių sandorio sudarymo metu, o ne dėl aplinkybių, atsiradusių po jo sudarymo (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2012; 2016 m. vasario 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-915/2016, kt.). Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos, dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Klaidingas teisių ir pareigų įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011; 2015 m. vasario 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-23-248/2015; kt.).
  4. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką apgaulė, formuojant šalies valią, pasireiškia tuo, kad viena iš sandorio šalių tyčia suklaidino (pranešė klaidingas žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes) kitą šalį tam, kad pastaroji sudarytų šį sandorį. Taigi, apgaulė gali pasireikšti tik tyčia ir tam, kad būtų pripažintas sandoris negaliojančiu kaip sudarytas dėl apgaulės, būtina nustatyti tyčinius veiksmus, kurie gali pasireikšti tiek tylėjimu, tiek aktyviais veiksmais. Siekiant nustatyti, ar sandoris buvo sudarytas dėl apgaulės, svarbu aiškintis ne vien tik, ieškovo teigimu, jį apgavusios šalies veiksmus ruošiantis sudaryti sandorį bei jo sudarymo metu, bet svarbu analizuoti ir teigiančios, kad buvo apgauta, šalies elgesį prieš sutarties sudarymą, sudarant sutartį ir po sutarties sudarymo. Taigi, šiuo atveju abiejų šalių veiksmai turėtų būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. sausio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2002; 2003 m. rugsėjo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-760/2003; 2006 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-640/2006, kt.).
  5. Byloje nustatyta, kad S. L. ir R. R. 2007 m. kovo 1 d. sudarė privačios žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartį, pagal kurią S. L. pardavė R. R. miškų ūkio paskirties 1,6800 ha žemės sklypą, esantį ( - ), kurio kadastrinis Nr. ( - ), unikalus Nr. ( - ) už 120‘000 Lt (34‘754,40 Eur). Pirkimo – pardavimo sutartyje nurodyta, kad žemės sklypas įregistruotas S. L. vardu, nuosavybės teise priklauso S. L. pagal VĮ Registrų centras Utenos filialo pažymą ir apskrities viršininko 2000-12-08 sprendimą Nr. ( - ), apskrities viršininko 2000-12-08 įsakymą Nr. ( - ). Sutarties 8 punkte išvardintos specialiosios žemės sklypo naudojimo sąlygos (b. l. 38-39). Pardavėjas S. L. ( - ) mirė, paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas išduotas jo sutuoktinei, atsakovei V. L. (b. l. 75-86).
  6. Zarasų rajono savivaldybės administracijos vyriausias architektas 2003 m. gegužės 8 d. 1,6800 ha žemės sklypo savininkui S. L. išdavė projektavimo sąlygų sąvadą Nr. 27, o 2003 m. birželio 25 d. – statybos leidimą Nr. 20, leidžiant minėtame žemės sklype statyti ūkio pasatą bendro 56,13 kv. m. ploto (b. l. 44-62). Sudarius žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartį, R. R. buvo parduotas projektavimo sąlygų sąvadas, o 2007 m. gegužės 25 d. išduotas statybos leidimas Nr. 67 (b. l. 63-64), kurio pagrindu atsakovas R. R. nupirktame žemės sklype pastatė statinį.
  7. Zarasų rajono apylinkės teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. 2-3-420/2012, 2012 m. vasario 21 d. sprendimu panaikino: Zarasų rajono savivaldybės administracijos vyriausiojo architekto 2003 m. gegužės 8 d. patvirtintą projektavimo sąlygų sąvadą Nr. 27 statytojui S. L. buvusios sodybos atstatymui esamoje sodybvietėje ( - ); statytojui S. L. 2003 m. birželio 25 d. išduotą statybos leidimą Nr. 20 ūkinio pastato statybai ( - ), žemės sklype kadastriniu Nr. ( - ); Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. gegužės 25 d. R. R. išduotą statybos leidimą Nr. 67 (buvusį S. L. 2003-06-25 statybos leidimą Nr.20) ir įpareigojo statytoją R. R. per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo, Zarasų rajono savivaldybės administracijos lėšomis (80 procentų) ir Sartų regioninio parko direkcijos lėšomis (20 procentų) nugriauti R. R. ir J. R. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, esančiame ( - ), kurio kadastrinis Nr. ( - ), unikalus Nr. ( - ), statomą ūkinį pastatą ir sutvarkyti statybvietę (b. l. 13-24). Vilniaus apygardos teismas 2013 m. birželio 7 d. nutartimi minėtą sprendimą paliko nepakeistą (b. l. 109-118). Ieškovas R. R. pripažino, kad 2012 m. vasario 21 d. sprendimą įvykdė 2015 m. lapkričio mėnesį.
  8. Apeliantai teigia, kad pirmosios instancijos teismas netiksliai nurodė nustatytas aplinkybes, padarė nepagrįstas išvadas ir todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Teisėjų kolegija su dalimi apeliacinio skundo argumentų sutinka, tačiau pažymi, kad šie argumentai nesudaro pagrindo panaikinti iš esmės teisingą skundžiamą Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendimą.
  9. Kaip minėta Zarasų rajono apylinkės teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. 2-3-420/2012, nustatė faktines aplinkybes, kurios iš esmės patvirtina ieškovų šioje byloje nurodomas aplinkybes, kad pirkdami iš S. L. 1,6800 ha žemės sklypą, esantį ( - ), siekė pasistatyti jame pastatą. Taigi, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo nurodytoje civilinėje byloje nustatytų aplinkybių ir įsiteisėjusio Zarasų rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 21 d. sprendimo nelaikyti įrodymu, patvirtinančiu ieškovų nurodytas aplinkybes, t. y. kad jie žemės sklypą pirko konkrečiu tikslu. Nežiūrint į tai, pagrindo pripažinti negaliojančia 2007 m. kovo 1 d. žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartį, nėra.
  10. Žemės sklypo pardavėjas S. L. kartu su parduodamu žemės sklypu perdavė ieškovui ir projektavimo sąlygų sąvadą, ir statybos leidimą, kuris 2007 m. gegužės 25 d. perrašytas R. R., nors šie dokumentai nebuvo pirkimo-pardavimo sutarties objektu, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas. Apeliantai realizavo savo siekį ir nupirktame žemės sklype pastatė pastatą, kurį teismo sprendimo pagrindu teko nugriauti.
  11. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantų argumentu, kad S. L. statybos leidimo perrašymas R. R. vardu paneigia pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ieškovas turėjo visas galimybes susipažinti su ginčo sutarties objektu ir išsiaiškinti statybų ginčo žemės sklype realumą. Kaip minėta, vertinant suklydimą, turi būti taikomas protingumo principas (CK 1.5 straipsnis), kuris reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu sutarties šalims atsiranda teisės ir pareigos, todėl ieškovai, prieš sudarydami ginčo sandorį, turėjo patikrinti, kokias pareigas pagal šį sandorį įgis. Klaidingas teisių ir pareigų įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo, o nagrinėjamu atveju taip ir buvo.
  12. Galiojantys Lietuvos Respublikos įstatymai statybą miškų ūkio paskirties žemėje draudė ieškovams perkant žemės sklypą, ir ši aplinkybė turėjo būti ieškovams žinoma, nes įstatymai yra skelbiami viešai. Be to, privačios žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartis buvo sudaryta 2007 m. kovo 1 d., t. y. po to, kai Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, ištyręs eilės įstatymų bei poįstatyminių aktų atitikimą Lietuvos Respublikos Konstitucijai, tame tarpe ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 1608 „Dėl Statybų privačioje žemėje reglamento patvirtinimo“ patvirtinto Statybų privačioje žemėje reglamento 2 punktas atitikimą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 14 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 „Dėl Statybų privačioje žemėje reglamento patvirtinimo“ patvirtinto Statybų privačioje žemėje reglamento 2 punkto nuostata „Miškų ūkio paskirties žemėje pastatų statyba leidžiama <...>, kai tokių pastatų reikia miškų ūkio veiklai“ ta apimtimi, kuria miškų ūkio paskirties žemėje leidžiama statyti ne tik medienos sandėlius bei kitus su mišku susijusius įrenginius, bet ir kitus pastatus, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94 straipsnio 2, 7 punktams, konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 2 straipsnio (2001 m. balandžio 10 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 3 daliai, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (2004 m. sausio 27 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 26 straipsnio 1 dalies 3 punktui.
  13. Ta aplinkybė, kad S. L. buvo išduotas statybos leidimas, vėliau perrašytas ieškovui, nepaneigia ieškovo pareigos būti apdairiam ir rūpestingam, sudarant ginčo sandorį. Niekas netrukdė apeliantams susipažinti ne tik su visais žemės sklypo dokumentais bet ir konsultuotis su teisininkais dėl ginčo sandoriu siekiamo tikslo, pastato statybos, įgyvendinimo. Jei apeliantų nuomone, dėl sudaryto ginčo sandorio jie patyrė žalą, žalos atlyginimo reikalauti jie turi teisę iš kaltų asmenų, kurie yra įvardinti tiek Zarasų rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 21 d. sprendime, tiek Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 7 d. nutartyje, t. y. iš Zarasų rajono savivaldybės administracijos ir Sartų regioninio parko direkcijos, kurie šioje byloje yra tretieji asmenys ir kurių lėšomis buvo nugriautas ieškovų statinys (b. l. 20, 23-24, 117-118).
  14. Nesutiktina su apeliantų argumentais, kad S. L. veiksmuose, sudarant ginčo sutartį, buvo apgaulės. Pagal esamą teisinį reglamentavimą apgaulė gali pasireikšti tik tyčia. Tam, kad sandoris būtų pripažintas negaliojančiu kaip sudarytas dėl apgaulės, būtina nustatyti tyčinius veiksmus, kurie gali pasireikšti tiek tylėjimu, tiek aktyviais veiksmais. Duomenų, kad nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą S. L. buvo atkurtos neteisėtai, kad S. L. apie tai žinojo ir nuslėpė, ar pan., byloje nėra. Žemės sklypo įregistravimo pagrindai, t. y. apskrities viršininko 2000 m. gruodžio 8 d. įsakymas Nr. 10-05-869 ir sprendimas Nr. 51722-43-8816, nėra pripažinti negaliojančiais ar panaikinti (b. l. 10-12). Vilniaus apygardos prokuratūros 2010 m. balandžio 1 d. raštas nėra pagrįstas įrodymas, patvirtinantis, jog nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą S. L. buvo atkurtos neteisėtai ir S. L. apie tai žinojo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad iš bylos duomenų nėra pagrindo padaryti išvadą, kad ieškovai įrodė, jog ginčijamas sandoris buvo sudarytas dėl apgaulės ir todėl gali būti pripažintas negaliojančiu.
  15. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį arba atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civ. byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civ. byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civ. byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendime padarytomis išvadomis dėl privačios žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties teisėtumo bei nurodo, kad kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl jie atmestini kaip nepagrįsti ir apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako.
  16. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti nėra jokio nei faktinio, nei teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Atmetus apeliacinį skundą, iš apeliantų priteistinos atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme, kurias sudaro 900 Eur advokato pagalbos išlaidų, ruošiant atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 154, CPK 93 straipsnio 1 dalis).

11Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

12Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

13Priteisti iš R. R., a. k. ( - ) ir J. R., a. k. ( - ) po 450 Eur (keturis šimtus penkiasdešimt eurų) iš kiekvieno, V. L., a. k. ( - ) advokato pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Proceso dalyviai
Ryšiai