Byla 3K-3-63/2014

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas), Janinos Stripeikienės (pranešėja) ir Dalios Vasarienės,

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens A. Z. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 7 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos I. Č. prašymą pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Vokietijos Federacinės Respublikos Karlsruhe pirmosios pakopos teismo 2004 m. spalio 12 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 3 F 403/02 dėl tėvystės nustatymo ir alimentų išieškojimo iš atsakovo A. Z., suinteresuotas asmuo – L. M. L..

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Prašymo pripažinti teismo sprendimą esmė

5Pareiškėja I. Č. kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą su prašymu pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Vokietijos Federacinės Respublikos Karlsruhe pirmosios pakopos teismo 2004 m. spalio 12 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 3 F 403/02. Šiuo sprendimu

6Vokietijos Federacinės Respublikos Karlsruhe pirmosios pakopos teismas sprendimu

7II. Teismo nutarčių esmė

8Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. vasario 19 d. nutartimi paskelbė vykdytinu Lietuvos Respublikoje Vokietijos Federacinės Respublikos Karlsruhe pirmosios pakopos teismo 2004 m. spalio 12 d. sprendimą.

9Teismas nurodė, kad Europos Sąjungos valstybių narių teismų sprendimų dėl išlaikymo prievolių, atsirandančių iš šeimos santykių, tėvystės ar motinystės, santuokos ar giminystės, pripažinimo ir nagrinėjimo procedūras reglamentuoja 2008 m. gruodžio 18 d. Reglamentas Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje (toliau – ir Reglamentas Nr. 4/2009). Kadangi Vokietijos Federacinės Respublikos teismo 2004 m. spalio 12 d. sprendimas buvo priimtas iki Reglamento Nr. 4/2009 taikymo pradžios, tai, remiantis reglamente įtvirtintomis pereinamojo laikotarpio nuostatomis, Reglamentas Nr. 4/2009 netaikomas sprendžiant Vokietijos Federacinės Respublikos teismo sprendimo pripažinimo ir paskelbimo vykdytinu Lietuvos Respublikoje klausimą. Teismas sprendė, kad šio teismo sprendimo dėl tėvystės nustatymo ir alimentų išieškojimo pripažinimui bei paskelbimui vykdytinu taikomos 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos Reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – ir Reglamentas Nr. 44/2001) nuostatos. Teismas nurodė, kad Reglamento Nr. 44/2001 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog Europos Sąjungos valstybių narių teismų sprendimai kitoje valstybėje narėje yra pripažįstami nereikalaujant pradėti kokio nors proceso, o 38 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad valstybėje narėje priimtas ir joje turintis būti vykdomas teismo sprendimas vykdomas kitoje valstybėje narėje, kai suinteresuotos šalies prašymu jis buvo paskelbtas vykdytinu toje kitoje valstybėje narėje; pažymėjo, kad Europos Sąjungos valstybių narių teismų sprendimų paskelbimo vykdytinais mechanizmas pateikiamas Reglamento Nr. 44/2001 17 konstatuojamojoje dalyje, kurioje skelbiama, jog toks teismo sprendimas turėtų būti paskelbtas vykdytinu automatiškai, formaliai patikrinus pateiktus dokumentus, nepaliekant teismui jokios galimybės savo iniciatyva nurodyti bet kokį sprendimo nevykdymo pagrindą pagal šį reglamentą. Lietuvos Respublikos civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio, reglamentuojančio Reglamento Nr. 44/2001 įgyvendinimą, 5 dalyje nustatyta, kad Europos Sąjungos valstybės narės teismo sprendimą leidžiama vykdyti, netikrinant Europos Sąjungos reglamentuose nustatytų pagrindų atsisakyti pripažinti Europos Sąjungos valstybės narės teismo sprendimą. Teismas, įvertinęs pirmiau nurodytą reglamentavimą, sprendė, kad prašomas pripažinti sprendimas turi būti paskelbtas vykdytinu nesvarstant nepripažinimo pagrindų, o tik patikrinus, ar prašymas ir jo priedai atitinka formos ir turinio reikalavimus, nustatytus CPK, Lietuvos Respublikos civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatyme bei Reglamente Nr. 44/2001.

10Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. birželio 7 d. nutartimi pripažino Lietuvos Respublikoje Vokietijos Federacinės Respublikos Karlsruhe pirmosios pakopos teismo 2004 m. spalio 12 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 3 F 403/02 dėl tėvystės nustatymo ir išlaikymo priteisimo; paliko nepakeistą Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2T-28/2013, kuria Vokietijos Federacinės Respublikos Karlsruhe pirmosios pakopos teismo 2004 m. spalio 12 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 3 F 403/02 paskelbtas vykdytinu Lietuvos Respublikoje.

11Teismas, spręsdamas klausimą dėl teismo sprendimo dalies, kuria nustatyta tėvystė, pripažinimui taikytinos teisės, įvertinęs ES reglamentų, kuriais nustatoma ES valstybių narių teismų sprendimų pripažinimo ir leidimo juos vykdyti kitoje ES valstybėje tvarka, nuostatas, taip pat Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 2 dalies a punktą ir 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 (toliau – ir Reglamentas Nr. 2201/2003) 10 antraštinę dalį, atsižvelgdamas į minėtų ES teisės aktų kūrimo tikslus, padarė išvadą, jog terminas „fizinių asmenų“ statusas, atsižvelgiant į jo naudojimo Reglamente Nr. 2201/2003 kontekstą, apima tėvystę (tėvystės nustatymą), todėl Reglamentas Nr. 44/2001 tokių užsienio valstybių teismo sprendimų pripažinimui negali būti taikomas. Teismas, įvertinęs Reglamento Nr. 4/2009 21 antraštinės dalies nuostatą, sprendė, kad Vokietijos Federacinės Respublikos teismo sprendimo dalies dėl tėvystės nustatymo pripažinimui turi būti taikoma Lietuvos Respublikos nacionalinė teisė.

12Teismas, spręsdamas teismo sprendimo dalies, kuria nustatyta tėvystė, pripažinimo klausimą, nenustatė CPK 810 straipsnio 1 dalies 1, 2, 4 ir 6 punktuose įtvirtintų užsienio valstybės teismo sprendimo nepripažinimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis). Teismas sprendė, kad Vokietijos Federacinės Respublikos teismo sprendimo dalies dėl išlaikymo pripažinimui ir leidimui vykdyti Lietuvos Respublikoje turėjo būti taikomos Reglamento 4/2009 IV skyriaus 2 ir 3 skirsnių nuostatos, ir, įvertinęs Reglamento Nr. 4/2009 23 ir 24 straipsnių nuostatas, nenustatė 24 straipsnio c ir d punktuose įtvirtintų užsienio valstybės teismo sprendimo nepripažinimo pagrindų. Vien ta aplinkybė, kad Vokietijos Federacinės Respublikos įstatymai leidžia priteisti išlaikymą už ilgesnį laiką, nei Lietuvos Respublikos įstatymai, teismo vertinimu, neleidžia daryti išvados, jog pripažinus ir leidus vykdyti tokį užsienio valstybės teismo sprendimą gali būti pažeisti pagrindiniai Lietuvos Respublikos teisės principai, būtų akivaizdžiai pažeidžiama viena esminių asmens teisių. Įvertinęs Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio, Reglamento Nr. 4/2009 26 antraštinės dalies, 24 straipsnio b punkto, CPK 810 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, taip pat aplinkybę, kad suinteresuotas asmuo buvo informuotas apie Vokietijos Federacinėje Respublikoje inicijuotą teismo procesą, jis teikė atsiliepimą į ieškinį, teismas padarė išvadą, kad suinteresuotas asmuo žinojo apie Vokietijoje vykstantį teismo procesą ir turėjo galimybę jame dalyvauti; pažymėjo, kad kiekvienas apdairus asmuo, sužinojęs apie prieš jį inicijuotą teismo procesą, privalo aktyviai domėtis jo eiga, pateikti prieštaravimus ir atsiliepimus bei visais užsienio valstybės teisėje leistinais būdais ginti savo teises šiame procese. Suinteresuotas asmuo nepateikė jokių duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog jis būtų ėmęsis kitų veiksmų ginant savo teises (CPK 178 straipsnis). Dėl šios priežasties aplinkybė, kad suinteresuotas asmuo negavo Vokietijos Federacinės Respublikos teismo sprendimo, teismo vertinimu, per se negali būti pagrindas išvadai, jog suinteresuotam asmeniui nebuvo suteikta galimybė apskųsti teismo sprendimo. Suinteresuotam asmeniui pačiam nesidomėjus teismo proceso eiga, jame nesigynus ir vėliau neinicijavus teismo sprendimo peržiūrėjimo šioje užsienio valstybėje įprastomis teismų sprendimų kontrolės formomis, nėra pagrindo pripažinti, kad suinteresuoto asmens teisės Vokietijoje vykusio teismo proceso metu buvo kokiu nors būdu pažeistos ar suvaržytos, todėl, teismo vertinimu, negalima atsisakyti pripažinti Vokietijos Federacinės Respublikos teismo sprendimo Reglamento Nr. 4/2009 24 straipsnio b punkto (dėl išlaikymo prievolės) ir CPK 810 straipsnio 1 dalies 3 punkto (dėl tėvystės nustatymo) pagrindu.

13III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

14Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo A. Z. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. birželio 7 d. nutartį ir netenkinti pareiškėjos prašymo pripažinti Vokietijos Federacinės Respublikos Karlsruhe pirmosios pakopos teismo 2004 m. spalio 12 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 3 F 403/02. Nurodomi šie argumentai:

151. Lietuvos apeliacinis teismas, remdamasis CPK 785 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 810 straipsnio 1 dalies 2 punktu, atsižvelgdamas į tai, kad tiek suinteresuotas asmuo, tiek pareiškėja yra Lietuvos Respublikos piliečiai, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, privalėjo atsisakyti pripažinti ir leisti vykdyti Vokietijos Federacinės Respublikos teismo sprendimo dalį dėl tėvystės pripažinimo.

162. Remiantis Reglamento Nr. 4/2009 24 straipsnio b punktu ir CPK 810 straipsnio 1 dalies 3 punktu Vokietijos Federacinės Respublikos teismo sprendimas negalėjo būti pripažintas ir leistas vykdyti Lietuvos Respublikoje, nes suinteresuotas asmuo nebuvo informuotas apie bylos eigą Vokietijos teisme, teismo sprendimą gavo tik pareiškėjai kreipusis į Lietuvos apeliacinį teismą dėl sprendimo pripažinimo. Dėl šios priežasties buvo suvaržyta suinteresuoto asmens teisė į teisingą teismą ir teisė į apeliaciją.

173. Vokietijos Federacinės Respublikos teismo sprendimo dalis dėl išlaikymo vaikui priteisimo prieštarauja Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai, nes išlaikymas priteistas už laikotarpį nuo vaiko gimimo 1997 metais, o pagal CK 3.200 straipsnį išlaikymas gali būti priteistas už laikotarpį ne ilgesnį kaip treji metai. Taigi ši sprendimo dalis negali būti pripažinta ir vykdytina Lietuvos Respublikoje.

18Atsiliepimu į kasacinį skundą pareiškėja I. Č. prašo Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. birželio 7 d. nutartį palikti nepakeistą, o kasacinį skundą atmesti. Nurodomi šie argumentai:

191. Tiek pareiškėjos, tiek jos ir A. Z. nepilnametės dukters nuolatinė gyvenamoji vieta bylos iškėlimo Vokietijos Federacinės Respublikos Karsruhe teisme metu buvo Vokietijoje, duktė iki 2012 metų, kol įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę, turėjo Vokietijos pilietybę, todėl nagrinėjamu atveju nenustatyta CPK 810 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinto užsienio valstybės teismo sprendimo nepripažinimo pagrindo. Aplinkybė, kad pareiškėja nuo 2003 m. balandžio 3 d. deklaravo gyvenamąją vietą Lietuvoje, nepatvirtina jos faktinės nuolatinės gyvenamosios vietos (CK 2.17 straipsnio 1 dalis). Nuo 2007 metų pareiškėja kartu su nepilnamečiu vaiku taip pat neturi nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, jos gyvena Prancūzijoje (CK 2.14 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad bylos iškėlimo Vokietijos Federacinės Respublikos Karsruhe teisme metu suinteresuotas asmuo neginčijo bylos teismingumo. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėja ir suinteresuotas asmuo yra Lietuvos Respublikos piliečiai, nesudaro pakankamo pagrindo pripažinti Lietuvos Respublikos teismų išimtinę kompetenciją pagal CPK 785 straipsnio 1 dalį.

202. Suinteresuotam asmeniui ieškinys, kurio pagrindu buvo inicijuotas Vokietijoje vykęs teismo procesas, buvo įteiktas, jis net pateikė atsiliepimą į ieškinį, taigi žinojo apie vykstantį teismo procesą ir turėjo galimybę jame dalyvauti. Suinteresuotam asmeniui pačiam nesidomėjus teismo proceso eiga, jame nesigynus ir vėliau neinicijavus teismo sprendimo peržiūrėjimo šioje užsienio valstybėje įprastomis teismų sprendimų kontrolės formomis, nėra pagrindo pripažinti, kad jo teisės Vokietijoje vykusio teismo proceso metu buvo kokiu nors būdu pažeistos ar suvaržytos, todėl nėra pagrindo atsisakyti pripažinti teismo sprendimą Reglamento Nr. 4/2009 24 straipsnio b punkto ir CPK 810 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu.

213. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnyje įtvirtinti principai, susiję su valstybės teikiama apsauga ir globa motinystei, tėvystei, vaikystei (2 dalis), tėvų teise ir pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, juos išlaikyti iki pilnametystės (6 dalis). Šių konstitucinių principų apsauga užtikrinama ir Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme, įtvirtinančiame tėvų ar kitų teisėtų vaiko atstovų pareigą auklėti, prižiūrėti ir išlaikyti vaiką (21 straipsnis), todėl prašomo pripažinti ir leisti vykdyti Vokietijos Federacinės Respublikos teismo sprendimo, kuriuo iš tėvo jo vaiko naudai priteistas išlaikymas, pripažinimas negali prieštarauti Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai.

22Teisėjų kolegija

konstatuoja:

23IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

24Byloje prašoma pripažinti ir leisti vykdyti įsiteisėjusį Vokietijos Federacinės Respublikos Karlsruhe pirmosios pakopos šeimos teismo 2004 m. spalio 12 d. sprendimą, kuriuo nustatyta tėvystė ir priteistas išlaikymas vaikui. Užsienio valstybės teismo sprendimą pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje galima, jeigu nėra tokio sprendimo nepripažinimo pagrindų. Užsienyje priimtų teismų sprendimų pripažinimo tvarką Lietuvos Respublikoje reglamentuoja civilinio proceso normos, konkrečiai – CPK 809–812 straipsniai. CPK 810 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad užsienio teismų sprendimai pripažįstami tarptautinių sutarčių pagrindu. Vokietija ir Lietuva yra Europos Sąjungos valstybės narės, todėl šių šalių teismų sprendimų vykdymui taikomos ES teisės normos. Teisėjų kolegija sutinka su Lietuvos apeliacinio teismo išvada, kad tėvystės nustatymo klausimu priimto ir įsiteisėjusio užsienio valstybės teismo sprendimo pripažinimo ir vykdymo tvarkos ES teisė nereguliuoja. Reglamento Nr. 44/2001 (toliau – ir Briuselis I) netaikymo sritis nustatyta 1 straipsnio 2 dalyje, kurio a punkte nurodyta, kad šis reglamentas netaikomas fizinių asmenų statusui, arba teisnumui ir veiksnumui, nuosavybės teisėms, susijusiomis su santuokiniais ryšiais, testamentu ir paveldėjimu. Fizinių asmenų statusas aiškinamas autonomiškai nuo nacionalinės teisės (ESTT 2013 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Siegfried J?nos Schneider (C-386/12) 19 punktas). Aiškinant 1968 m. rugsėjo 27 d. Briuselio konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (Briuselio I pirmtakė) nuostatų netaikymą fizinio asmens statusui pažymėtina ir doktrinoje išsakyta pozicija, kad siekiama pašalinti iš konvencijos taikymo sričių ginčus, susijusius su šeimos teise (Magnus/Mankowski, European Commentaries on Private international law, Briussels I regulation, 2007, p. 56). Laisvo teismų sprendimų šeimos bylose judėjimą reguliuojančiuose Reglamente Nr. 2201/2003 (toliau – ir Briuselis II bis) ir Reglamente 4/2009 dėl išlaikymo prievolių nustatyta, kad reglamentai netaikomi tėvystės (motinystės) nustatymui (Briuselio II bis 1 straipsnio 3 dalies a papunktis, Reglamento 4/2009 antraštės 21, 25 punktai). Toks ES teisės aktų reguliavimo sričių nustatymas šeimos bylose tik patvirtina plėtojamą poziciją, kad užsienio valstybės teismo sprendimo dėl tėvystės nustatymo pripažinimui ir vykdymui kitoje valstybėje ES teisė netaikoma. Lietuvos Respublika nėra tarptautinių sutarčių dėl tėvų ir vaikų teisinių santykių srityje išimtinės jurisdikcijos taisyklių su Vokietija dalyvė, todėl nagrinėjamu atveju dėl Vokietijos Federacinės Respublikos teismo priimto sprendimo dėl tėvystės nustatymo taikoma Lietuvos civilinio proceso teisė, nustatanti tokio sprendimo pripažinimo ar nepripažinimo tvarką. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos apeliacinis teismas tinkamai nustatė taikytiną teisę dėl sprendimo dalies, kuria nustatyta tėvystė, pripažinimo. Lietuvos Respublikos CPK 810 straipsnio 1 dalyje nustatytus sprendimo nepripažinimo pagrindus teismas turi patikrinti ex officio, nes kitos valstybės teismo priimto sprendimo pripažinimas ir vykdymas patenka į viešosios tvarkos sritį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjo IDS Borjomi beverages CO.N.V. prašymą, bylos Nr. 3K-3-191/2011; 2012 m. gegužės 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjos J. Š. prašymą, bylos Nr. 3K-3-278/2012; 2012 m. spalio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Laivų technika“ v. Rusijos Federacijos įmonė RAB „Dimas“, bylos Nr. 3K-3-422/2012; 2013 m. balandžio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjos Ž. J. prašymą, bylos Nr. 3K-3-255/2013; kt.).

25Lietuvos apeliacinis teismas, spręsdamas Vokietijos Federacinės Respublikos teismo sprendimo pripažinimo Lietuvos Respublikoje klausimą, nenustatė šio sprendimo nepripažinimo pagrindų pagal nacionalinę teisę. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokia teismo išvada padaryta neištyrus visų įstatyme įtvirtintų užsienio valstybės teismo sprendimo nepripažinimo pagrindų. CPK 810 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad nepripažįstami užsienio valstybės teismo sprendimai priimti bylose, kurios pagal nacionalinę teisę ar tarptautines sutartis priskiriamos išimtinai Lietuvos Respublikos ar trečiosios valstybės teismų kompetencijai. CPK 785 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos teismai išimtinai nagrinėja tėvų ir vaikų teisinių santykių, įvaikinimo teisinių santykių bylas, jeigu nors viena iš šalių yra Lietuvos Respublikos pilietis arba asmuo be pilietybės ir tos šalies nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje. Teismas, pripažindamas Vokietijos Federacinės Respublikos teismo sprendimą, nevertino to fakto, kad byloje, kurioje buvo priimtas sprendimas, atsakovas (kasatorius) sprendimo priėmimo dieną buvo ir yra Lietuvos Respublikos pilietis, turintis nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvoje. Taip pat liko neįvertinta ir kita aplinkybė, kad nepilnamečio vaiko, kurio tėvystės ir išlaikymo klausimas buvo sprendžiamas, motina – bylos pareiškėja, yra Lietuvos Respublikos pilietė, gyvenamąją vietą deklaravusi Lietuvoje. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismai, taikydami teisės normas, jas privalo taikyti ne formaliai, bet atsižvelgiant į bendruosius teisės principus, ginti asmenų teises (Konstitucijos 109 straipsnis, CK 1.5 straipsnio 4 dalis; CPK 3 straipsnio 1 dalis), šiuo atveju reikšmingas vaiko geriausio intereso gynimo principas (Konstitucijos 39 straipsnio 3 dalis, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punktas; žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjos Ž. J. prašymą, bylos Nr. 3K-3-255/2013; kt.). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad užsienio teismų sprendimų, susijusių su vaiko interesų apsauga, pripažinimo kontekste Europos Žmogaus Teisių Teismas yra kritikavęs pernelyg formalų teismų požiūrį į užsienio valstybėje teisėtu pagrindu priimto teismo sprendimo pripažinimo procesą, socialinių realijų ir geriausių vaiko interesų nepaisymą (žr., pvz., Wagner and Other v. Luxembourg, no. 76240/01, 28 June 2007). Nagrinėjamu atveju teismas pripažino Vokietijos Federacinės Respublikos teismo priimtą sprendimą dėl tėvystės nustatymo neišsiaiškinęs tokio sprendimo priėmimo pagrindų ir motyvų, t. y. nepareikalavęs viso teismo sprendimo, o procesinį sprendimą priėmė įvertinęs vien tik jo rezoliucinę dalį. Tais atvejais, kai teismas sprendžia dėl teismo sprendimo pripažinimo, kai galbūt pažeistos išimtinės jurisdikcijos taisyklės, siekiant tokį sprendimo nepripažinimo pagrindą taikyti ne formaliai, tikslinga išsiaiškinti, kokiais teisiniais ir faktiniais pagrindais vadovavosi užsienio valstybės teismas, nustatydamas, kad jis turi jurisdikciją nagrinėti ginčą, ir kokią teisę taikė ginčo išsprendimui.

26Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja nepakankamą užsienio valstybės teismo sprendimo pripažinimo proceso taisyklių taikymui faktinį ir teisinį pagrindą, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir klausimas dėl užsienio valstybės sprendimo pripažinimo grąžintinas nagrinėti apeliacinės instancijos teismui iš naujo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

27Dėl bylinėjimosi išlaidų šioje byloje

28Byloje kasacinis teismas patyrė 31,22 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 5 d. pažyma). Šių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu paliktinas spręsti teismui, išnagrinėsiančiam bylą iš esmės (CPK 93 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

Nutarė

29Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 7 d. nutartį ir perduoti užsienio valstybės teismo sprendimo pripažinimo klausimą Lietuvos apeliaciniam teismui nagrinėti iš naujo.

30Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Prašymo pripažinti teismo sprendimą esmė... 5. Pareiškėja I. Č. kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą su prašymu... 6. Vokietijos Federacinės Respublikos Karlsruhe pirmosios pakopos teismas... 7. II. Teismo nutarčių esmė... 8. Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. vasario 19 d. nutartimi paskelbė... 9. Teismas nurodė, kad Europos Sąjungos valstybių narių teismų sprendimų... 10. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013... 11. Teismas, spręsdamas klausimą dėl teismo sprendimo dalies, kuria nustatyta... 12. Teismas, spręsdamas teismo sprendimo dalies, kuria nustatyta tėvystė,... 13. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai... 14. Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo A. Z. prašo panaikinti Lietuvos... 15. 1. Lietuvos apeliacinis teismas, remdamasis CPK 785 straipsnio 1 ir 2 dalimis,... 16. 2. Remiantis Reglamento Nr. 4/2009 24 straipsnio b punktu ir CPK 810 straipsnio... 17. 3. Vokietijos Federacinės Respublikos teismo sprendimo dalis dėl išlaikymo... 18. Atsiliepimu į kasacinį skundą pareiškėja I. Č. prašo Lietuvos... 19. 1. Tiek pareiškėjos, tiek jos ir A. Z. nepilnametės dukters nuolatinė... 20. 2. Suinteresuotam asmeniui ieškinys, kurio pagrindu buvo inicijuotas... 21. 3. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnyje įtvirtinti principai,... 22. Teisėjų kolegija... 23. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 24. Byloje prašoma pripažinti ir leisti vykdyti įsiteisėjusį Vokietijos... 25. Lietuvos apeliacinis teismas, spręsdamas Vokietijos Federacinės Respublikos... 26. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja... 27. Dėl bylinėjimosi išlaidų šioje byloje... 28. Byloje kasacinis teismas patyrė 31,22 Lt išlaidų, susijusių su procesinių... 29. Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų... 30. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...