Byla 1A-285-202/2018
Dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 1 d. nuosprendžio, kuriuo E. N. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą bei 6 punktą ir nuteistas laisvės atėmimu 5 metams, bausmę paskiriant atlikti nepilnamečių pataisos namuose

1Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Valdimaro Bavėjano (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Viktoro Kažio, Aloyzo Kruopio, sekretoriaujant Daliai Lukoševičienei, Živilei Vološinienei, dalyvaujant prokurorei Jurgai Zieniūtei, nuteistajam E. N., jo gynėjui advokatui Laimiui Platūkiui,

2viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. N. ir jo gynėjo advokato Laimiaus Platūkio apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 1 d. nuosprendžio, kuriuo E. N. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą bei 6 punktą ir nuteistas laisvės atėmimu 5 metams, bausmę paskiriant atlikti nepilnamečių pataisos namuose.

3Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2016 m. gruodžio 2 d.

4Teisėjų kolegija

Nustatė

5

  1. E. N. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą bei 6 punktą nuteistas už tai, kad jis, suvokdamas, jog intensyviu mušimu į gyvybiškai svarbias kūno vietas, žalojančių įrankių panaudojimu, daugybinių muštinių ir durtinių-pjautinių sužalojimų padarymu sukelia nukentėjusiajam dideles fizines kančias bei skausmą, itin žiauriai nužudė savo artimąjį giminaitį – brolį A. N., t. y. 2016 m. gruodžio 1 d., apie 22 val., ūkiniame pastate, esančiame ( - ), tarpusavio konflikto metu tyčia pargriovė savo brolį A. N. ant sunkumų kilnojimo suoliuko ir ant grindų, prispaudė jį savo kūnu ir kaire ranka suspaudė jo kaklą, tyčia sudavė jam mažiausiai 16 smūgių sportinio hantelio rankena į galvą, tokiais veiksmais padarydamas nukentėjusiajam poodines kraujosruvas apie kairę akį, kairiame skruoste, krūtinės dešinėje, krūtinės kairėje, kraujosruvas galvos minkštuosiuose audiniuose, odos nubrozdinimus tarpuakio srityje, kaktos kairėje, paviršines muštines žaizdelės dešinio antakio išoriniame krašte, kairio antakio išoriniame krašte, nosies nugarėlėje, smakro vidurinėje dalyje, dešiniame skruoste, 3 muštines žaizdas viršugalvio srityje, nosies kaulų lūžimą, kontūzinius židinius dešinio galvos smegenų pusrutulio žievėje ir požievyje, kraujo išsiliejimą virš kietojo ir po kietuoju galvos smegenų dangalu dešinio galvos smegenų pusrutulio srityje, kraujo išsiliejimą po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, dešinės pusės kaukolės skliauto ir pamato kaulų lūžimą, bei, tęsdamas veiką, tyčia mažiausiai 3 kartus peiliu smogė A. N. į kaklą, kairę ranką ir krūtinę, tokiu būdu padarydamas pjautines žaizdas kaklo vidurinėje dalyje ir kairio dilbio apatiniame trečdalyje, 5 lygiagrečias paviršines pjautines žaizdeles krūtinės kairėje, durtinę-pjautinę žaizdą kaklo dešinėje virš raktikaulio, įeinančią į krūtinės ertmę, ir dešinio plaučio viršutinės skilties durtinį-pjautinį sužalojimą, todėl dėl galvos smegenų sumušimo, kraujo išsiliejimo virš kietojo ir po kietuoju galvos smegenų dangalu dešinio galvos smegenų pusrutulio srityje, kraujo išsiliejimo po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, dešinės pusės kaukolės skliauto ir pamato kaulų lūžimo, dešinio plaučio viršutinės skilties durtinio-pjautinio sužalojimo, lydimo vidinio ir išorinio nukraujavimo, A. N. įvykio vietoje mirė.
  2. Nuteistasis E. N. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 1 d. nuosprendį ir E. N. nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto, 6 punkto perkvalifikuoti į BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą; pripažinti nuteistojo E. N. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis tai, kad jis suteikė nukentėjusiam asmeniui pagalbą ir kitais aktyviais veiksmais siekė išvengti sunkesnių pasekmių (BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punktas) bei tai, jog veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusiojo asmens veiksmai (BK 59 straipsnio 1 dalies 10 punktas); taikyti BK 92 straipsnio nuostatas ir E. N. paskirtos bausmės vykdymą atidėti, paskiriant vieną ar kelias tarpusavyje suderintas BK 82 straipsnyje numatytas auklėjamojo poveikio priemones.
    1. Apeliantai teigia, kad teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 3–5 dalių, 301 straipsnio 1, 2 dalių, 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų, 3 dalies nuostatas, taip pat netinkamai aiškino ir taikė BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkto nuostatas, todėl nepagrįstai E. N. veiką kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą. Šios teismo padarytos klaidos pripažintinos esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, kurie teismui sukliudė teisingai išnagrinėti bylą ir priimti teisėtą bei pagrįstą teismo baigiamąjį aktą.
    2. Anot apeliantų, apygardos teismas be pagrindo neįvertino A. N. būklės nusikaltimo padarymo metu. A. N. prarado sąmonę nuo smaugimo ir / ar nuo suduotų hantelio rankena pirmų 2 smūgių. Mažai tikėtina, kad žmogus, praradęs sąmonę, negalėjo jausti vėliau jam suduotus smūgius hanteliu ir peiliu bei tokiu būdu patirti dideles fizines kančias ir skausmą. Teismas privalėjo atriboti suduotus smūgius ir padarytus sužalojimus, kurie nukentėjusiajam padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, nuo smūgių ir sužalojimų, kurie nukentėjusiajam padarė sunkų sveikatos sutrikdymą, taip pat smūgius ir sužalojimus, kurie nukentėjusiajam sukėlė mirtį.
    3. Teismas nepagrįstai sprendė, kad visi A. N. padaryti sužalojimai, susiję priežastiniu ryšiu su nukentėjusiojo mirtimi. Tokios teismo išvados nepatvirtina ištirtų bylos įrodymų visuma. Šiuos kaltinimo trūkumus teismas turėjo ištaisyti, tačiau to nepadarė. Bylos duomenimis, po pirmųjų 2 smūgių hantelio rankena į galvą nukentėjusysis A. N. prarado sąmonę. Ekspertas nurodė, kad E. N. sudavus pirmus 1 ar 2 smūgius metalinio hantelio rankena į galvos sritį, neatmestina galimybė, jog A. N. galėjo prarasti sąmonę. Taigi, ši eksperto išvada neprieštarauja nuteistojo E. N. parodymams. Ekspertas be kita ko tvirtino, kad nuketėjusiojo mirtis galėjo įvykti tiek staiga, tiek po trumpo laiko tarpo, sužalojimai nukentėjusiajam padaryti vienas po kito trumpame laiko tarpe, jų eiliškumo konkrečiai nustatyti nėra galimybės. Ir nors ekspertas negalėjo atsakyti į klausimą, ar A. N., praradęs sąmonę, galėjo jausti dideles fizines kančias bei skausmą tuomet, kai E. N. sudavė paskesnius smūgius nukentėjusiajam metalinio hantelio rankena ir peiliu, tačiau logiška manyti, jog žmogus, būdamas be sąmonės, negali nei orientuotis aplinkoje, nei jausti skausmą ar kitus pojūčius. Apeliantų įsitikinimu, nukentėjusysis nepatyrė skausmo dėl fizinių kančių dar ir todėl, kad buvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio, skausmo pojūtį slopino jo sunkaus laipsnio girtumas. Iš 18 nuketėjusiajam suduotų smūgių tik 4 smūgiais buvo padaryti sunkūs kūno sužalojimai, galėję nukentėjusiajam sukelti didelį skausmą, tačiau byloje nustatyta, kad fizinių kančių nukentėjusysis negalėjo patirti, nes skausmo pojūtį slopino jo sunkaus laipsnio girtumas, o po antro smūgio nukentėjusiajam netekus sąmonės, jis jausti skausmo negalėjo. Apeliantų nuomone, teismas nepagrįstai nustatė ir tai, kad nukentėjusiajam A. N. padaryti kūno sužalojimai, įvertinti kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, atsirado E. N. smūgiuojant metalinio hantelio rankena ir peiliu. Šie sužalojimai atsirado visiškai kitomis aplinkybėmis: A. N. griūnant ir vartantis grumtynių ant grindinio metu. Pasak apeliantų, net ir nustačius, kad nukentėjusysis buvo nužudytas suduodant daug smūgių, būtina nustatyti, jog gyvybė buvo atimta nukentėjusiajam patiriant didelį fizinį skausmą. Byloje nėra objektyvių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų. Nuteistojo E. N. ypatingo žiaurumo prieš nukentėjusįjį nepatvirtina ir brolių ankstesni tarpusavio santykiai, jokių blogų / ketinimų nuteistasis neturėjo, E. N. nėra būdingas polinkis į žiaurumą ir agresyvumą, nors pats nuteistasis buvo dažnai skriaudžiamas nukentėjusiojo.
    4. Apeliantų vertinimu, teismas nepagrįstai nepripažino nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis suteikė nuketėjusiam pagalbą ir siekė išvengti sunkesnių padarinių. Apygardos teismas be pagrindo šios lengvinančios aplinkybės pripažinimą susiejo su tuo, kad konkrečiu atveju kaltininko pastangos buvo bevaisės ir išgelbėti nukentėjusiojo gyvybės nepavyko. Šiai aplinkybei taikyti pakanka nustatyti, ar kaltininkas atliko kažkokius veiksmus, siekdamas išvengti sunkesnių padarinių. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad E. N. siekė ir atliko aktyvius veiksmus, kad būtų suteikta pagalba nukentėjusiajam nedelsiant. Tai, kad sunkūs padariniai jau buvo atsiradę nuteistasis nesuvokė, nes šią aplinkybę objektyviai gali patvirtinti tik medicinos specialistai. E. N. siekė ir dėjo pastangas, kad jos būtų rezultatyvios. Tai, kad pastangos buvo bevaisės, mažai priklausė nuo E. N. valios ir teisės požiūriu tai negali būti priežastimi šios aplinkybės nepripažinti nuteistojo atsakomybę lengvinančia.
    5. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino E. N. atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir tai, kad veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusiojo asmens veiksmai. Būtent, tokių aplinkybių buvimą šioje baudžiamojoje byloje patvirtina teismo psichologijos, teismo psichiatrijos ekspertizės akto išvada, kurioje konstatuota, kad E. N. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo tokioje emocinėje būsenoje, kuri nesiekė išreikšto afekto lygio, tačiau kuri turėjo esminės reikšmės jo veiksmams, t. y. apribojo jo elgesio suvokimą ir kontrolę. Byloje esanti specialisto išvada patvirtina, kad nukentėjusysis A. N. konflikto metu sudavė smūgius E. N. į koją.
    6. Apeliantai akcentuoja, kad E. N. turi geras gyvenimo ir auklėjimo sąlygas, abu tėvai dirbantys, darboviečių ir gyvenamosios vietos bendruomenės apibūdinami teigiamai. E. N. socialiniai ryšiai stiprūs. Jis turi tikslų, siekia mokslo, yra motyvuotas ir iniciatyvus, anksčiau prieš jį jokių poveikio priemonių nebuvo taikyta, byloje pateiktos charakteristikos nuteistąjį apibūdina tik teigiamai: neteistas, nebaustas administracine tvarka. Byloje nėra duomenų, kad jis turi polinkį nusikalsti ir būdamas laisvėje planuoja daryti naujus nusikaltimus. Taigi, byloje nustatyti ir aptarti nuteistojo asmenybę apibūdinantys duomenys, nukentėjusiojo asmenybę apibūdinantys duomenys, atsakomybę lengvinančios aplinkybės, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimas, suteikia pagrindą E. N. taikyti BK 92 straipsnio nuostatas. E. N. pasiuntimas atlikti laisvės atėmimo bausmę realiai, konkrečiu atveju aiškiai neproporcingas, neadekvatus baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. Įvertinus E. N. elgesį viso bylos proceso metu, taip pat jo elgesį iki nusikalstamos veikos padarymo ir po to, leidžia daryti išvadą, kad bausmės tikslai gali būti ir bus pasiekti ir be realaus laisvės atėmimo.
  3. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis E. N. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė prašė jį atmesti.
  4. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
  5. Apeliacinės instancijos teismas bylą tikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).
  6. Apeliaciniame skunde nuteistasis E. N. ir jo gynėjas neginčija pirmosios instancijos teismo išvadų teisėtumo ir pagrįstumo dėl jo nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą (artimojo giminaičio nužudymo), tačiau nesutinka su žemesnės instancijos teismo išvadomis vertinant surinktus įrodymus, darant išvadas dėl jo kaltumo padarius veiką, nustatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte (nužudymo itin žiauriai), ir baudžiamojo įstatymo taikymo. E. N. ir jo gynėjas mano, kad nuteistajam BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktas inkriminuotas nepagrįstai, todėl prašo jo neteisėtus veiksmus perkvalifikuoti iš BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto ir 6 punkto, į BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, taikyti BK 92 straipsnio nuostatas ir atidėti paskirtos bausmės vykdymą.
  7. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs byloje surinktus, teisme ištirtus ir patikrintus įrodymus, atlikęs dalinį įrodymų tyrimą, iš naujo įvertinęs kiekvieną bylos įrodymą atskirai ir jų visumą, konstatuoja, kad apygardos teismas, vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai E. N. pripažino kaltu ir nuteisė ne tik pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, bet ir pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, konkrečiu atveju teismas, E. N. už nurodytos nusikalstamos veikos padarymą paskyręs teisingą bausmę, be pagrindo netaikė bausmės vykdymo atidėjimo nepilnamečiams nuostatų, įtvirtintų BK 92 straipsnyje. Todėl apskųstasis teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 328 straipsnio 1 punktas).

6Dėl BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkto taikymo

  1. BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte baudžiamoji atsakomybė nustatyta tam, kas nužudė kitą žmogų kankindamas ar kitaip itin žiauriai.
  2. Nuteistasis E. N. ir jo gynėjas, ginčydami nuteistojo veiksmų kvalifikavimą pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą dėl itin žiauraus A. N. gyvybės atėmimo būdo, tvirtina, kad nukentėjusysis negalėjo jausti didelių kančių ir skausmo dėl tolesnių smūgių hantelio rankena ir smūgiu peiliu, nes nuo pirmųjų smūgių hantelio rankena arba nuo smaugimo ranka prarado sąmonę, be to, jo skausmo pojūtį slopino apsvaigimas nuo alkoholio.
  3. Tokie apeliantų teiginiai nepagrįsti, jų nepatvirtina objektyvūs bylos duomenys.
  4. Kasacinio teismo formuojamoje praktikoje yra nurodyta, kad nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą ir tada, kai gyvybė atimama kankinant ar itin skausmingu būdu, ir tais atvejais, kai nukentėjusiajam padaroma daug kūno sužalojimų, jei kaltininkas suvokė itin žiaurų gyvybės atėmimo būdą. Sąvoka „itin žiauriai“ yra vertinamasis požymis, nustatomas įvertinus panaudoto smurto pobūdį, jo trukmę, intensyvumą, įrankius, padarytų sužalojimų kiekį, jų lokalizaciją (kasacinės nutartys Nr. 2K-252/2011, 2K-235-222/2016 ir kt.).
  5. Iš apskųstojo teismo nuosprendžio, kaip vientiso teismo baigiamojo akto, turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas E. N. neteisėtus veiksmus BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkto taikymo kontekste, atsižvelgė į A. N. padarytų sužalojimų pobūdį (padarytos mušinės, muštinės kirstinės, pjautinės-durtinės žaizdos), suduotų smūgių skaičių (iš viso 19 smūgių), prieš nukentėjusįjį panaudoto smurto intensyvumą (intensyviai), panaudotus įrankius (hantelio rankena; peilis), smūgiavimą į gyvybiškai svarbius organus (galvą; krūtinę). Taigi, nuteistojo panaudotų smurtinių veiksmų intensyvumas, nusikaltimo padarymo įrankiai, padarytų sužalojimų lokalizacija, žalojimas galvos ir krūtinės, kuriose išsidėstę žmogui gyvybiškai svarbūs organai, parodo, kad E. N., panaudodamas paminėtus įrankius prieš A. N., būdamas normalios psichikos, negalėjo nesuvokti jų pavojingumo, jog daro žmogaus sveikatai ir gyvybei pavojingą veiką. E. N. neabejotinai suprato, jog elgiasi itin žiauriai, t. y. suvokė itin žiaurų gyvybės atėmimo būdą. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino visas bylos faktines aplinkybes, vadovavosi paminėtai kriterijais, suformuluotais kasacinės instancijos teismo praktikoje, svarbiais darant išvadą dėl požymio „itin žiauriai“ buvimo. Pirmosios instancijos teismo išvada apie itin žiaurų veikos padarymo būdą pagrįsta abejonių nekeliančių, BPK nustatyta tvarka surinktų ir teisme tinkamai, laikantis BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje, 290 straipsnyje ir 301 straipsnyje nustatytų reikalavimų, ištirtų bei patikrintų įrodymų visuma: E. N. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kuriuose jis parodė, kad įniršęs paėmė hantelio metalinę rankeną ir A. N., kuris E. N. nekėlė jokio pavojaus, vožtelėjo 12–14 kartų į galvos sritį, vėliau iš spintelės paėmė senovinį peilį, skirtą skersti kiaulėms, norėdamas, jog šis nukraujuotų ir numirtų, pjovė per kaklą, per kairės rankos riešą ir 3 kartus krūtinės viršutinę dalį; jo parodymais bylą nagrinėjant teisme (t. 3, b. l. 38–40, 53–55; t. 4, b. l. 42–50); liudytojo R. K. parodymais, apklausiant jį pas ikiteisminio tyrimo teisėją (t. 1, b. l. 73–75); Valstybinės teismo medicinos Alytaus poskyrio 2017 m. vasario 7 d. specialisto išvada Nr. M 383/2016 (06), kurioje nurodyta, kad A. N. mirtis įvyko nuo galvos smegenų sumušimo (kontūziniai židiniai dešinio galvos smegenų pusrutulio momeninės skilties žievėje ir požievyje), kraujo išsiliejimo virš kietojo ir po kietuoju galvos smegenų dangalu dešinio galvos smegenų pusrutulio srityje, kraujo išsiliejimo po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, dešinės pusės kaukolės skliauto ir pamato kaulų lūžimo, dešinio plaučio viršutinės skilties durtinio-pjautinio sužalojimo, lydimo vidinio ir išorinio nukraujavimo; kaukolės skliauto ir pamato kaulų lūžimas, galvos smegenų sumušimas, dešinio plaučio sužalojimas išvadoje įvertinti kaip sunkus sveikatos sutrikdymas, o kiti kaip nežymus sveikatos sutrikdymas (t. 2, b. l. 61–63); teismo medicinos eksperto L. U. parodymais, duotais teisme, kuriuose jis patvirtino duotą išvadą, eksperto rašytiniais paaiškinimais (t. 4, b. l. 155–156, 161, 173–174, 177, 178–181) bei kita rašytine bylos medžiaga. Apygardos teismo išvada atitinka faktines bylos aplinkybes. E. N. nusikalstamai veikai baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai, jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą.
  6. Priešingos išvados, nei padarė pirmosios instancijos teismas, dėl E. N. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą nesuponuoja bylą nagrinėjant apeliacine tvarka pateikta UAB „UNGE“ atlikta Teismo medicinos konsultacinė 2018 m. balandžio 26 d. specialisto išvada Nr. 0077/18 (toliau – ir Konsultacinė išvada) (t. 5, b. l. 77–95). Konsultacinėje išvadoje nustatyta, kad A. N. mirtis įvyko nuo 1 galvos sužalojimo, muštinės žaizdos Nr. 1 viršugalvio dešinėje, dėl kurio lūžo kaukolės skliautas bei pamatas, išsiliejo kraujas virš ir po kietuoju galvos smegenų dangalu bei buvo sumuštos galvos smegenys dešinėje momeninėje skiltyje su kraujo išsiliejimu į skilvelius; jog po šio sužalojimo A. N. iš karto prarado sąmonę, nes išsiliejo kraujas į skilvelius, mirtis ištiko pirmų minučių bėgyje, nes nespėjo išsivystyti galvos smegenų pabrinkimas, o kiti sužalojimai įtakos mirčiai neturėjo. Konsultacinėje išvadoje taip pat nurodyta, kad A. N. praradus sąmonę, jis negalėjo jausti skausmo suduodant paskesnius smūgius hantelio rankena ir peiliu, be to, A. N. skausmo jutimas buvo ryškiai mažesnis, nes jo lavono kraujyje nustatyta 2,71 promilės etilo alkoholio.
  7. Nuoseklioje kasacinio teismo praktikoje yra suformuluota nuostata, kad tyrimas, kurį įtariamojo, kaltinamojo, gynėjo ar kito proceso dalyvio prašymu atliko privatus ekspertas ar kitas asmuo, turintis specialių žinių, nėra objektų tyrimas BPK 205 straipsnio prasme, todėl šių asmenų surašytas dokumentas nėra nei ekspertizės aktas (BPK 88 straipsnis), nei specialisto išvada (BPK 90 straipsnis). Konsultacinė išvada teisme tiriama kaip ir kiti dokumentai (kasacinė nutartys Nr. 2K-165/2013, 2K-210-303/2017 ir kt.). Taigi, tokios išvados yra kitos rūšies įrodymai nei BPK nustatyta tvarka gauti ekspertizės aktai. Remiantis vien tik tokiomis išvadomis paprastai negali būti paneigta BPK nustatyta tvarka gautų ekspertizės aktų įrodomoji reikšmė (kasacinė nutartis Nr. 2K-251-507/2016). Kartu pažymėtina ir tai, kad tik teismas nustato nusikaltimo sudėties požymių būvimą kaltininko veiksmuose, remdamasis nustatytomis bylos aplinkybėmis, pripažįsta asmenį kaltu ir priima galutinį sprendimą dėl asmens neteisėtų veiksmų teisinio vertinimo.
  8. Konsultacinė išvada kaip įrodymas apeliacinės instancijos teisėjų kolegijai nekelia abejonių leistinumo ir sąsajumo aspektais. Tačiau išsamiai išanalizavusi dokumentuose, surašytuose atlikus specialių žinių reikalaujančius tyrimus, išdėstytas išvadas, palyginusi juos tarpusavyje, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Konsultacinė išvada nepaneigia Valstybinės teismo medicinos Alytaus poskyrio 2017 m. vasario 7 d. specialisto išvados Nr. M 383/2016 (06) tiriamojoje dalyje nustatytų faktinių aplinkybių ir suformuluotų išvadų dėl nukentėjusiajam A. N. padarytų sužalojimų pobūdžio, mirties priežasties dėl galvos traumos. Tuo tarpu, specialisto P. P., pateikusio Konsultacinę išvadą, paaiškinimų, duotų apeliacinės instancijos teisme, kad mirtinas sužalojimas buvo tik vienas, t. y. sužalojimas, kurio projekcijoje yra kaulo lūžis, po šio sužalojimo nukentėjusysis iš karto prarado sąmonę, nes išsiliejo kraujas į skilvelius, jis (sužalojimas) buvo mirtinas ir A. N. mirtis ištiko per kelias minutes, nepatvirtina byloje esantys duomenys.
  9. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas teismo medicinos ekspertas L. U., surašęs specialisto išvadą Nr. M 383/2016 (06), parodė, kad jis negali atsakyti, nuo kurios konkrečiai (pirmos, antros, trečios) žaizdos įvyko kaukolės lūžis ir išsiliejo kraujas, nes tos žaizdos išsidėstė greta viena kitos, taip pat kada nukentėjusysis konkrečiai prarado sąmonę, nes mirusiems asmenims nenustatinėjamas sąmonės sutrikimo laipsnis, laikas. Šią aplinkybę iš esmės patvirtina ir konsultacinės išvados 16 punkte specialistas P. P., nurodydamas, kad mediciniškai objektyviai įvertinamas sąmonės sutrikimo laipsnis tik gyviems asmenis. Antai, apeliacinės instancijos teismo posėdyje medicinos ekspertas L. U. kategoriškai paneigė, kad kraujas išsiliejo į skilvelius. Šis ekspertas tvirtino, kad buvo nustatytas tik pakraujavimas, o tai rodo, jog mažai kraujo pateko į skilvelius, ir tai tikrai įvyko ne todėl, kad žmogus neteko sąmonės. Teisėjų kolegija nenustatė jokių aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas abejoti specialisto L. U., atlikusio atlikęs A. N. lavono tyrimą ir turinčio mirusiųjų ir gyvų asmenų tyrimo specialisto kvalifikaciją bei daugiau kaip 35 metų objektų tyrimo stažą, paaiškinimais. Objekto tyrimas atliktas laikantis tokių objektų tyrimui keliamų reikalavimų. Specialisto paaiškinimai papildo specialisto išvadą Nr. M 383/2016 (06), kuria pirmosios instancijos teismas ir rėmėsi pagrįsdamas E. N. kaltę dėl itin žiauraus gyvybės atėmimo būdo.
  10. Tuo tarpu, kaip matyti iš Konsultacinės išvados tiriamosios dalies ir eksperto P. P. paaiškinimų apeliacinės instancijos teisme, specialistas remiasi daugiau medicininėje literatūroje pateiktomis nuomonėmis, darydamas teorines prielaidas, kad kraujo išsiliejimas į skilvelius gali būti mirties priežastimi, dėl kraujo išsiliejimo į skilvelius žmogus negali atlikti aktyvių, sąmoningų veiksmų. Tačiau teismo procesinis sprendimas negali būti grindžiamas prielaidomis. Teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais aplinkybes, turinčias reikšmės teisingai išnagrinėti bylą. Kaip nustatyta anksčiau, aplinkybės, kad po žaizdos, kurios projekcijoje yra kaulo lūžis, padarymo nukentėjusysis iš karto prarado sąmonę, nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys. Priešingai, byloje yra duomenų, kad A. N. dar kurį laiką buvo gyvas po smūgių hantelio rankena. E. N. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jis, prieš paimdamas peilį, patikrino A. N. pulsą, pulsas buvo (t. 3, b. l. 38–40). Todėl byloje negalima daryti vienareikšmiškos ir kategoriškos išvados, kad A. N. iš karto po pirmo smūgių į galvą hantelio rankena prarado sąmonę ir paskesnių prieš jį vartotų smurtinių veiksmų sukeltų kančių skausmo nejautė.
  11. Byloje nepasitvirtino ir aplinkybė, kad A. N. prarado sąmonę nuo smaugimo. Konsultacinės išvados 1 punkte nurodyta, kad A. N. kūne sužalojimų, būdingų smaugimui nenustatyta. Tokią išvadą patvirtino ir kaip teismo medicinos ekspertas apeliacinės instancijos teisme apklaustas L. U.. Tai, kad įvykio metu A. N. buvo apsvaigęs nuo alkoholio, jo lavono kraujyje rasta 2,71 procento promilės etilo alkoholio, taip pat neleidžia formuotis teisėjų kolegijos vidiniam įsitikinimui, jog jis dėl sunkaus apsvaigimo nuo alkoholio dėl prieš jį vartojamo smurto visiškai nejautė jokio skausmo ir fizinių kančių. Kita vertus, pastebėtina, kad, kaip minėta 11 punkte, nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą ne tik tada, kai gyvybė atimama itin skausmingu būdu, bet ir tais atvejais, kai nukentėjusiajam padaroma daug kūno sužalojimų, nepriklausomai nuo padarytų sužalojimų sunkumo laipsnio, ir jei kaltininkas suvokia itin žiaurų gyvybės atėmimo būdą. Konkrečiu atveju visos nurodytos sąlygos šioje byloje nustatytos. Nukentėjusiajam A. N. buvo suduota nemažiau 16 smūgių į galvą ir kitas kūno vietas, 3 smūgiai peiliu ir nuteistasis suvokė itin žiaurų savo artimojo giminaičio gyvybės atėmimo būdą (t. 2, b. l. 70).
  12. Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad apskųstasis nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas, atitinkantis BPK 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktų nuostatas. Pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Nuteistojo E. N. kaltė padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte, įrodyta ikiteisminio tyrimo metu surinktais, teisiamuosiuose posėdžiuose ištirtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas teisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, esminių BPK pažeidimų taip pat nepadarė. Aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir atliktas įrodymų vertinimas yra nepalankūs E. N. ir jo gynėjui, nereiškia, jog teismo išvados yra neteisingos.

7Dėl bausmės paskyrimo

  1. Apeliantai nenurodo jokių argumentų dėl nesutikimo su nuteistajam E. N. paskirtos bausmės dydžiu, jos pagrįstumu. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, teismas, įvertinęs visas E. N. bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, už nusikaltimo, nustatyto BK 129 straipsnio 2 dalies 3 ir 6 punktuose, padarymą jam paskyrė teisingą, aiškiai ne per griežtą, BK 41, 54, 61, 91 straipsnių reikalavimus atitinkančią bausmę. Teismas taip pat pagrįstai pagal BK 66 straipsnio nuostatas į paskirtos bausmės laiką įskaitė E. N. suėmime ir sulaikyme išbūtą laiką nuo 2016 m. gruodžio 2 d.
  2. Priešingai nei mano apeliantai, teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad E. N. pastangos suteikti nukentėjusiajam A. N. pagalbą ir išvengti sunkesnių padarinių buvo netikslingos ir bevaisės, nes sunkūs padariniai jau buvo atsiradę. Tokią teismo išvadą pagrindžia E. N. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, kuriuose jis parodė, kad konfliktas tarp jo ir brolio kilo apie 22.14 val., po smurto, panaudoto prieš brolį, apie 10 min. jis stovėjo prie A. N. kūno, vėliau gavo motinos trumpąją žinutę, kuria buvo raginamas eiti namo, kai mamai pasakė, jog „nežino, ar Arvydas gyvas, gynėsi nuo šio“, V. N. iš karto telefonu paskambino savo broliui R. V., kuris atvyko po 5–6 min., apie vidurnaktį (t. 3, b. l. 38–40). Kaip matyti iš pirmojo pokalbio stenogramos turinio, 2016 m. gruodžio 2 d., apie 0.11 val., Bendrajam pagalbos centrui apie įvykį pranešė ne E. N., o V. N., vėliau su greitosios medicinos pagalbos darbuotojais bendravo R. V., kuris medikams tvirtino, kad „kraujai iš nosies gerklės bėgę, sukrešę jau“ (t. 2, b. l. 49–58). Taigi, nuo įvykio pradžios iki kreipimosi pagalbos buvo praėjęs žymus laiko tarpas, t. y. apie 2 val. Tai, kad žinia apie negyvą A. N. buvo gauta apie 24 val., patvirtina ir byloje kaip liudytojų apklaustų V. B., R. V., V. N. parodymai. Remiantis kaip liudytojo apklausto R. K. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, nustatyta, kad apie 23 val. nuteistasis A. N. pagalbos neteikė ir nesiekė išvengti padarinių, bet susirašinėjo su R. K. (t. 1, b. l. 73–75). Be to, prieš atvykstant medikams, kaip parodė pats E. N., jis paėmė peilį iš spintelės ir paslėpė ūkiniame pastate („vištininke“) po stogo dangos („šiferio“) lakštu, tada nuėjęs į namus nusiplovė rankas, nes jos buvo kruvinos. Tai reiškia, kad E. N. aktualiau buvo paslėpti įkalčius, o ne rūpintis pagalbos suteikimu nukentėjusiajam. Todėl teismas pagrįstai nepripažino nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis suteikė nuketėjusiam pagalbą ir siekė išvengti sunkesnių padarinių (BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
  3. Apygardos teismas taip pat pagrįstai konstatavo, kad E. N. veikos nelėmė neteisėti nukentėjusiojo asmens veiksmai, sukėlę didelį jo susijaudinimą (BK 59 straipsnio 2 dalies 10 punktas). Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 10 punktą atsakomybę lengvinantį aplinkybė yra tada, kai kaltininkas veiką padaro dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusiojo asmens veiksmai. Didelis susijaudinimas pripažįstamas lengvinančia aplinkybe tik tada, jei: a) jis pasiekė fiziologinio afekto laipsnį; b) jį sukėlė neteisėti nukentėjusiojo veiksmai (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-54-677/2015). Byloje nėra duomenų, apie tai, kad nusikaltimo padarymo metu E. N. susijaudinimas buvo pasiekęs fiziologinio afekto būseną. Byloje neginčytinai nustatyta, kad E. N. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo tokioje emocinėje būsenoje, kuri nesiekė išreikšto afekto lygio, tačiau kuri turėjo esminės įtakos jo veiksmams, t. y. apribojo jo elgesio suvokimą ir kontrolę. E. N. veiksmus jam inkriminuojamos veikos padarymo metu lėmė jo emocinė būsena, o jo būsenai iš esmės įtakos turėjo ilgalaikiai psichotraumuojantys santykiai su nukentėjusiuoju, jam būdingi individualūs psichologiniai ypatumai bei susiklosčiusios situacinės aplinkybės (t. 2, b. l. 117–129). Tokios išvados nepaneigia aplinkybė, kad E. N. konflikto su A. N. metu buvo padaryti sužalojimai, aprašyti 2016 m. gruodžio 5 d. specialisto išvadoje Nr. G 1180/2016(06) (t. 2, b. l. 75). Todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai E. N. atsakomybę lengvinančia aplinkybe nepripažino ir aptartos aplinkybės.
  4. Tačiau teisėjų kolegija mano, kad konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas priėjo prie nepagrįstos išvados, jog E. N. pritaikius BK 92 straipsnio nuostatas, bus pažeistas teisingumo principas. Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja ir tai, jog už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. spalio 2 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. lapkričio 3 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d. nutarimai). Už teisės pažeidimus negalima nustatyti tokių bausmių arba nuobaudų, kurios būtų akivaizdžiai neproporcingos (neadekvačios) teisės pažeidimams ir bausmės ar nuobaudos paskirčiai (Konstitucinio Teismo 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimas). Šių iš Konstitucijos kylančių nuostatų privalu laikytis ir teisę taikančioms institucijoms, skiriant asmenims nuobaudas (bausmes) už teisės pažeidimų padarymą.
  5. Pagal BK 92 straipsnio 1 dalį nepilnamečiui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis neatsargius nusikaltimus arba laisvės atėmimu ne daugiau kaip penkeriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad skiriant nepilnamečiui realią laisvės atėmimo bausmę itin atidžiai turi būti įvertinta tai, ar tokia bausmė yra būtina siekiant pakeisti nepilnamečio nusikalstamus polinkius, ar šiam tikslui pasiekti pakaktų ir laisvės atėmimo bausmės nepilnamečiui paskyrimo, atidedant jos vykdymą. Nesant tokiam būtinumui paskirta reali laisvės atėmimo bausmė neatitiktų BK 41 straipsnyje įtvirtintų bausmės tikslų, prieštarautų teisingumo, proporcingumo imperatyvams (kasacinė nutartis Nr. 2A-7-6/2013). Teismų praktikoje pripažįstama, kad bausmės taikymas atitinka proporcingumo reikalavimus, kai tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta. Be kita ko, teismų praktikoje akcentuojama, kad sprendžiant klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo instituto taikymo nepilnamečiui asmeniui, įvertintini ne tik byloje esantys duomenys, tiesiogiai apibūdinantys nuteistojo asmenybę iki nusikaltimo padarymo, tačiau ypač atkreiptinas dėmesį į tai, ar nusikalstama veika padaryta atsitiktinai, ar nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, dėl kitų asmenų įtakos, ar nuteistajam apskritai būdingos antivisuomeninės, nihilistinės nuotaikos, yra ryškių polinkių daryti nusikalstamas veikas, ar pasikeitė nuteistojo elgesys po nusikaltimų padarymo ir pan. iki nusikalstamos veikos padarymo, koks kaltininko elgesys po jos padarymo, ar kaltininkas yra toks pavojingas, kad jo neizoliavus nuo visuomenės gali kilti grėsmė visuomenės, jos narių saugumui ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2K-391/2013).
  6. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi E. N. padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, jo veiksmus nusikalstamos veikos darymo metu, jo asmenybę, elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, ją darant, jo elgesį po nusikalstamos veikos padarymo, taip pat atsižvelgusi į nukentėjusiojo A. N. elgesį su nuteistuoju prieš nusikalstamos veikos padarymą, konstatuoja, kad, kitaip nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, bylos duomenys sudaro prielaidas susiformuoti teismo vidiniam įsitikinimui, jog bausmės tikslams, numatytiems BK 41 ir 80 straipsniuose, pasiekti konkrečiu atveju pakanka laisvės atėmimo bausmės E. N. paskyrimo, atidedant jos vykdymą.
  7. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad E. N. padarė labai sunkų nusikaltimą, esant dviem jo neteisėtus veiksmus kvalifikuojantiems požymiais, veikė tiesiogine tyčia. Apygardos teismas taip pat pagrįstai atsižvelgė į tai, kad nuteistojo atsakomybę lengvina tai, jog jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo nustatytą veiką ir dėl to nuoširdžiai gailisi, veika buvo padaryta dėl psichinės ir fizinės prievartos, veikai padaryti įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo A. N. elgesys, byloje nenustatyta nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių.
  8. Tačiau šios bylos kontekste pastebėtina, kad sprendžiant klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo nepilnamečiui, be bendrų bausmės skyrimo pagrindų, atsižvelgtina ir į BK XI skyriuje išdėstytas teisės normas bei į BK 91 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes: nepilnamečio gyvenimo ir auklėjimo sąlygas, sveikatos būklę ir socialinę brandą, anksčiau taikytas poveikio priemones ir jų veiksmingumą, nepilnamečio elgesį po nusikalstamos veikos padarymo. BK 80 straipsnyje numatyta nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų paskirtis: 1) užtikrinti, kad atsakomybė atitiktų šių asmenų amžių ir socialinę brandą; 2) riboti laisvės atėmimo bausmės ir didinti auklėjamojo poveikio priemonių taikymo šiems asmenims galimybes; 3) padėti nepilnamečiui pakeisti gyvenimo būdą ir elgesį derinant baudimą už padarytą nusikalstamą veiką su jo asmenybės ugdymu, auklėjimu, neteisėto elgesio priežasčių šalinimu; 4) sulaikyti nepilnametį nuo naujų nusikalstamų veikų padarymo.
  9. Remiantis bylos duomenis nustatyta, kad E. N. augo pilnoje šeimoje, tėvai jam užtikrino tinkamą gyvenimo ir auklėjimo aplinką, poilsio ir mokymosi sąlygas, jo šeima dirbanti ir neįrašyta į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus apskaitą, bendraudavo su klasės auklėtoja, bendradarbiaudavo su mokykla, atvykdavo į individualius pokalbius, dalyvaudavo klasės susitikimuose (t. 3, b. l. 4, 12). E. N. anksčiau neteistas, nebaustas administracine tvarka, neįrašytas į narkologo ir psichiatro įskaitą (t. 3, b. l. 15, 16, 17). Iš ( - ) gimnazijos pateiktos E. N. charakteristikos matyti, kad jis apibūdinamas tik teigiamai: yra pakankamai komunikabilus, bendrauja su klasės ir mokyklos draugais, nuoširdus, jautrus, geranoriškas, paslaugus, mėgstamas klasės draugų, dalyvauja mokyklos organizuojamuose renginiuose, klasės veikloje (t. 3, b. l. 4). Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus–pataisos namų pateiktose charakteristikose nurodyta, kad E. N. nuo atvykimo į tardymo izoliatorių dėl drausmės ir rėžimo pažeidimų nebaustas, 2 kartus skatintas už dalyvavimą grupinių užsiėmimų programose. Charakteristikose pažymima, kad E. N. yra ramaus būdo, stengiasi sutarti su kitais kameroje gyvenančiais suimtaisiais, su administracija bendrauja mandagiai, kameros budinčio pareigas atlieka nepriekaištingai, dalyvauja pozityvaus užimtumo priemonėse, tokiu būdu ugdo socialinius įgūdžius, žiuri filmus, mokosi daryti įvairius rankdarbius, skaito knygas ir periodinę spaudą, sportuoja, siekia pasitaisymo tikslų: gerai elgiasi, stropiai dirba, tausoja įstaigos turtą, yra iniciatyvus ir aktyviai dalyvauja visose socialinės reabilitacijos programose, nesilaiko kriminalinės subkultūros, nevartoja suimtiesiems įprasto žargono, mokėsi ( - ) „( - )“ mokykloje, mokslus tęsia ( - ) suaugusių mokymo centre, mokosi noriai, su mokytojais taktiškas, su artimaisiais santykiai geri, socialinius ryšius palaiko, skambina telefonu, bendrauja laiškais, nuolat yra lankomas (t. 3, b. l. 8; t. 4, b. l. 112, 164).
  10. Aptartos aplinkybės itin pozityviai apibūdina nuteistąjį, rodo, kad jis suvokia savo neteisėtų veiksmų pasekmes, yra padaręs išvadas. Kartu nurodytos aplinkybės leidžia teigti, kad E. N. nusikalstama veika, nors ir priskirtina prie labai sunkių nusikalstamų veikų ir sukėlė negrįžtamas pasekmes, tačiau padaryta iš esmės atsitiktinai, dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių. E. N. asmenybę apsibūdinančios aplinkybės patvirtina, kad jam nėra būdingos antivisuomeninės, nihilistinės nuotaikos, jis neturi jokių ryškių polinkių veikti priešingai teisės normoms. Kaip konstatuota anksčiau, nuteistojo veiksmus jam inkriminuojamos veikos padarymo metu lėmė emocinė būsena, kuriai iš esmės įtakos turėjo ilgalaikiai psichotraumuojantys santykiai su nukentėjusiuoju A. N.. Byloje nėra duomenų, kad nuteistajam būtų būdingas agresyvumas. Taigi, E. N. asmenybė nėra pavojinga. Jo neizoliavus nuo visuomenės nekils grėsmė visuomenės, jos narių saugumui ir pan. E. N. yra socialiai subrendęs. Realus bausmės atlikimas neigiamai paveiktų ir jo turimus teigiamus socialinius ryšius.
  11. Todėl atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, taip pat į tai, kad E. N. turi įgimtą kojos negalią, jam reikalinga operacija, po operacijos reabilitacija, spręstina, kad E. N. taikytinos BK 92 straipsnio nuostatos ir Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 1 d. nuosprendžiu paskirtos 5 metų laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtinas 3 metams, paskiriant tarpusavyje suderintas auklėjamojo poveikio priemones, įtvirtintas BK 82 straipsnio 1 dalies 3 ir 5 punktuose (BK 85 straipsnio 1 dalis, 87 straipsnio 2 dalies 1, 2, 5 punktai).
  12. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o apskųstasis nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

8Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

9Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 1 d. nuosprendį, kuriuo E. N. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir 6 punktą nuteistas laisvės atėmimu 5 metams, pakeisti.

10Taikyti BK 92 straipsnio 1 dalį, bausmės vykdymą atidėti 3 metams, įpareigojant per bausmės vykdymo atidėjimo laiką E. N.:

  • nemokamai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, kuriose darbas gali turėti auklėjamąjį pobūdį;
  • tęsti mokslą arba dirbti;
  • būti namuose, esančiuose ( - ), nuo 22 val. vakaro iki 6 val. ryto, išskyrus kai tai yra susiję su vykimu atlikti nemokamų darbų, į mokymo įstaigą ar darbovietę;
  • be elgesio apribojimo vykdymą kontroliuojančių institucijų žinios nekeisti gyvenamosios vietos.

11Bausmės vykdymo atidėjimo pradžią skaičiuoti nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo.

12Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Ryšiai