Byla 2A-311-260/2015

Dėl skolos priteisimo

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Žibutės Budžienės (kolegijos pirmininkė), Raimondo Buzelio (pranešėjas) ir Leono Jachimavičiaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Scheidler Früchte GmbH apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1704-285/2014 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Arčia“ ieškinį atsakovei Scheidler Früchte GmbH dėl skolos priteisimo.

2Teisėjų kolegija,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu (b.l. 3–6, t. I), kuriame prašė priteisti jai iš atsakovės 26 775,05 Eur skolą, 3 450,67 Eur šešių procentų dydžio metines palūkanas, apskaičiuotas nuo 2010 m. spalio 9 d. iki ieškinio pateikimo teismui dienos, šešių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

5Nurodė, kad 2011 m. rugpjūčio 17 d. tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudarytas skolos pripažinimas ir sutartis dėl atsiskaitymo, pagal kurią ieškovė įsipareigojo sumokėti atsakovei 37 224,95 Eur skolą. Ieškovė 2011 m. rugpjūčio 10 d. ir 2011 m. rugsėjo 15 d. pervedė į atsakovės banko sąskaitą atitinkamai po 10 000 Eur ir likusi neapmokėta suma buvo 17 224,95 Eur. 2011 m. rugsėjo 27 d. tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta pirkimo–pardavimo ir tiekimo sutartis Nr. 01/27/09/2011, pagal kurią ieškovė pristatė atsakovei 20 000 kg šaldytų bruknių, už kurias atsakovė ieškovei turėjo sumokėti 44 000 Eur iki 2011 m. spalio 8 d. Atsakovė iki nustatyto termino nurodytos sumos ieškovei nesumokėjo, todėl ieškovė 2011 m. gruodžio 6 d. raštu atliko priešpriešinių reikalavimų įskaitymą. Atlikus įskaitymą ieškovės prievolė sumokėti atsakovei 17 224,95 Eur pasibaigė, o atsakovė liko skolinga ieškovei 26 775,05 Eur. Ieškovė ragino atsakovę sumokėti nurodytą sumą, tačiau atsakovė į raginimą nereagavo.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7Kauno apylinkės teismas 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimu (b.l. 88–94, t. II) ieškinį tenkino, priteisė ieškovei iš atsakovės 26 775,05 Eur skolą, 3 450,67 Eur palūkanas, šešių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą (30 225,72 Eur) sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2013 m. gruodžio 17 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas: 25,40 Eur už vertimo paslaugas bei 1 349,19 Eur išlaidas už advokato teisines paslaugas. Teismas priteisė iš atsakovės valstybei 894 Eur žyminį mokestį ir 18 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.

8Teismas nustatė, kad 2011 m. rugpjūčio 25 d. tarp atsakovės ir ieškovės buvo sudarytas skolos pripažinimas ir sutartis dėl atsiskaitymo, pagal kurią ieškovė įsipareigojo sumokėti atsakovei 37 224,95 Eur įsiskolinimą ir šešių procentų dydžio palūkanas nuo bendros įsiskolinimo sumos skaičiuojant nuo sutarties pasirašymo dienos iki visiško atsiskaitymo dienos. Ieškovė 2011 m. rugpjūčio 10 d. ir 2011 m. rugsėjo 21 d. į atsakovės banko sąskaitą pervedė po 10 000 Eur ir liko skolinga atsakovei 17 224,95 Eur. Teismas taip pat nustatė, kad 2011 m. rugsėjo 27 d. tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta sutartis Nr. 01/27/09/2011, pagal kurią ieškovė įsipareigojo atsakovei pristatyti 20 000 kg šaldytų bruknių po 2,20 Eur/1 kg, o atsakovė įsipareigojo atsiskaityti su ieškove per penkias dienas po prekių gavimo. Ieškovė išrašė atsakovei PVM sąskaitą-faktūrą 44 000 Eur sumai, tačiau šios sąskaitos atsakovė neapmokėjo. Teismas nustatė, kad ieškovė 2011 m. gruodžio 6 d. raštu atliko priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, po kurio atsakovė liko skolinga ieškovei 26 775,05 Eur sumą. Teismas sprendė, kad ieškovės 2011 m. gruodžio 6 d. raštu atliktas priešpriešinių reikalavimų įskaitymas atitinka teisės aktų reikalavimus, yra pagrįstas ir teisėtas. Teismas nustatė, kad atsakovė ieškovei 2012 m. balandžio 5 d. pateikė pareiškimą dėl įskaitymo, kuriame, remdamasi 2011 m. rugpjūčio 25 d. skolos pripažinimo ir sutarties dėl atsiskaitymo 3.6 punktu, numatančiu, kad ieškovė, mokėdama paskutinę skolos dalį, sumokės atsakovei šešių procentų palūkanas nuo nesumokėtos sumos nuo sutarties dėl atsiskaitymo pasirašymo iki pilno atsiskaitymo, taip pat susitarimu, kad įskaitant mokėjimus pagal šią sutartį pirmiausia įskaitomos kreditoriaus išlaidos, susijusios su reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimu, po to - priskaičiuoti delspinigiai, trečiąja eile - palūkanos ir galiausiai mokėtinos skolos sumos, nurodė, kad ieškovės įsiskolinimas atsakovei 2012 m. vasario 29 d. yra 39 377,53 Eur ir jį sudaro: 10 000 Eur pagal sutarties 3.3.2 punktą, 7 224,95 Eur pagal sutarties 3.3.3 punktą, 1 156,52 Eur palūkanų, 6 117,13 Eur išlaidos už teisines paslaugas UAB Rödl & Partner, 2 557,68 Eur išlaidos už teisines paslaugas advokatų profesinei bendrijai Heemann Klauberg Krauklis, 1 850 Eur išlaidos už teisines paslaugas advokatui L. N., 9 962,75 Eur kelionių išlaidos ir 514,81 Eur kitos išlaidos. Taip pat nurodė, kad po atlikto įskaitymo atsakovė yra skolinga ieškovei 4 622,47 Eur. Teismas, vertindamas ieškovės vadybininkės R. V. 2012 m. gegužės 14 d. pasirašytą raštą, kurio atsakovė grindė įskaitymo pripažinimą, sprendė, kad tai nėra raštas dėl skolos užskaitymo, kaip kad nurodė atsakovė, bet priminimas atsakovei sumokėti nesumokėtą 4 622,47 Eur sumą bei apskaičiuoti galutinę skolą nuo 2011 m. spalio mėnesio. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų, jog R. V. būtų įgaliota įmonės vardu atlikti skolų užskaitymus, kadangi įskaitymus galėjo atlikti tik įmonės vadovas. Teismas nurodė, kad dėl atsakovės pateiktame įskaityme nurodytų 10 000 Eur pagal sutarties 3.3.2 punktą ir 7 224,95 Eur pagal sutarties 3.3.3 punktą sumų ginčo nėra, tačiau kitų nurodytų sumų nepripažino realiai patirtomis. Teismas, remdamasis šalių paaiškinimais, nustatė, kad pateikiant 2012 m. balandžio 5 d. įskaitymą rašytiniai įrodymai, patvirtinantys šias sumas, ieškovei pateikti nebuvo, dalis jų pateikti tik bylos nagrinėjimo metu, tačiau įrodymų, patvirtinančių pateiktų sąskaitų apmokėjimą teismui nepateikta. Teismas pažymėjo, kad iš atsakovės pateiktų PVM sąskaitų faktūrų negalima nustatyti, ar minėtos sąskaitos tikrai išrašytos už teisines paslaugas, susijusias su įsiskolinimo iš ieškovės išieškojimu, jose nėra nurodyta, už kokias konkrečiai teisines ir/arba mokesčių konsultacijas jos išrašytos, nepateikta suteiktų paslaugų detalizuota ataskaita. Teismas pažymėjo, kad pagal teismų praktiką vienašališkai negali būti įskaitomi tokie reikalavimai, kurie yra aiškiai nelygiaverčiai vykdytinumo ir akivaizdumo požiūriu, t. y. į reikalavimus, dėl kurių priimtas res iudicata galią turintis teismo sprendimas ir kurie yra pripažinti vykdytinais procesine tvarka, vienašališkai negalima įskaityti reikalavimų, kurių vykdytinumas remiasi vien materialiosios teisės normomis, ypač kai faktinės aplinkybės tokios, kad yra didelė tikimybė, jog dėl reikalavimo pagrįstumo neišvengiamai kils teisminis ginčas. Teismas pripažino, kad ieškovės ieškinys yra pagrįstas ir įrodytas, ir jį tenkino.

9III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

10Apeliaciniame skunde (b.l. 122–129, t. II) atsakovė prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas netinkamai aiškino 2011 m. rugpjūčio 25 d. ieškovės ir atsakovės sudarytą sutartį dėl skolos pripažinimo ir atsiskaitymo, vertino tik atskiras šios sutarties nuostatas, o ne visumą, neįsigilino į šios sutarties sudarymo aplinkybes. Ši sutartis buvo sudaryta ieškovei ilgą laiką vengiant vykdyti savo sutartinius įsipareigojimus ir tik atsakovei ėmusis aktyvių veiksmų ieškovė sutiko su skola ir įsipareigojo ją bei kitas atsakovės turėtas išlaidas, įskaitant ir sutarties rengimą, sumokėti.
2. Atsakovės patirtų išlaidų atlyginimas įvyko atsakovės ieškovei pateiktu 2012 m. balandžio 5 d. pranešimu apie įskaitymą ir ieškovės 2012 m. gegužės 14 d. patvirtinimu, todėl teismas nepagrįstai sprendė, kad įskaitymas neįvyko. Teismo argumentai, kad ieškovės atstovė R. V. turėjo priimti įskaitymą ar kad ji to daryti neturėjo teisės, laikytini abejotinais, nes teismas, spręsdamas dėl ieškovės atlikto vienašališko įskaitymo, jį pripažino atliktu tinkamai net ir tuo atveju, kai ieškovė pranešimą apie įskaitymą pateikė tik atsakovės atstovei Rödl & Partner. Nėra aišku, kuo remdamasis teismas sprendė, kad Rödl & Partner priėmė įskaitymą, bei kuo remdamasis teismas vienu atveju sprendė, kad įskaitymui pakanka vienašalio pranešimo, o kitu atveju, t. y. kai pranešimą siuntė atsakovė, ieškovės atstovė turėjo turėti įgaliojimus priimti įskaitymą.
3. Teismas netinkamai vertino 2012 m. gegužės 14 d. ieškovės raštą ir nepagrįstai pripažino, kad jis nėra raštas dėl skolos užskaitymo. Minėtame rašte yra išdėstyta aiški ieškovės pozicija, kad ji primena atsakovei sumokėti nesumokėtą 4 622,47 Eur sumą. Ieškovės atstovai nereikalavo sumokėti ir likusios skolos sumos, nereiškė dėl jos atsakovei pretenzijų, todėl pripažintina, kad jie vienintele atsakovės nesumokėta suma laikė 4 622,47 Eur sumą.
4. Teismas nepagrįstai sprendė, kad šalių turimi reikalavimai yra nelygiaverčiai. Atsakovės įskaitytų reikalavimų pagrindas yra šalių sudaryta sutartis, pagal kurios nuostatas atsakovė turėjo teisę į išlaidų, kurios bus patirtos ateityje, taip pat kitų teisinio atstovavimo išlaidų atlyginimą. Teismas sprendimu pakeitė šalių sutartimi nustatytus tarpusavio teisinius santykius nesant tam teisinio pagrindo, o taip pat ir ieškovės reikalavimo dėl šios sutarties sąlygos pripažinimo negaliojančia.
5. Teismas nepagrįstai reikalavo, kad sprendžiant patirtų nuostolių dydį yra būtina pateikti sąskaitų apmokėjimą pagrindžiančius įrodymus, kadangi sąskaitos apmokėjimas ar neapmokėjimas neturi įtakos pačios sąskaitos apskaitai.
6. Teismas sprendime nepagrįstai nurodė, kad ieškovė dalį skolos pagal 2011 m. rugpjūčio 25 d. sutartį pervedė 2011 m. rugpjūčio 10 d. Ieškovė to padaryti realiai negalėjo, nes sutartis sudaryta vėliau nei kad buvo atliktas pavedimas.
7. Teismas nepagrįstai sprendime nurodė, kad pagal 2011 m. rugpjūčio 25 d. skolos pripažinimą ir sutartį dėl atsiskaitymo ieškovė yra skolinga atsakovei 17 224,98 Eur, nors sutartyje yra nurodyta konkreti skolos suma - 37 224,95 Eur. Tokiu būdu teismas iš anksto konstatavo aplinkybes dėl tariamo 2011 m. gruodžio 6 d. įskaitymo, nors kokios aplinkybės patvirtina šį įskaitymą, nenurodė.
8. Teismas sprendime nepasisakė dėl palūkanų, apskaičiuotų vadovaujantis 2011 m. rugpjūčio 25 d. sutarties 3.6 punkto nuostata, numatančia, kad su galutine suma bus sumokėtos ir šešių procentų dydžio metinės palūkanos.
9. Teismas nustatė ne visas esminės reikšmės bylai turinčias aplinkybes, tik labai siaura prasme tyrė bylos aplinkybes ir įrodymus joms pagrįsti, todėl nebuvo atskleista bylos esmė.
10. Teismas neteisingai ir neobjektyviai įvertino visus byloje surinktus įrodymus, daugelis byloje esančių įrodymų ir aplinkybių nebuvo vertinti, dėl jų skundžiamame sprendime nepasisakyta. Teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai atsisakė vertinti atsakovės paaiškinimus bei įrodymus, kurie turėjo esminę reikšmę priimant teisingą sprendimą, todėl ginčijamas sprendimas šiurkščiai pažeidžia rungtyniškumo, proceso teisingumo ir sąžiningumo principus. Teismas sprendimą priėmė iš esmės vadovaudamasis tik ieškovės išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, nesigilindamas į jų esmę ir turinį, ignoruodamas atsakovės argumentus ir paaiškinimus, kurie patvirtina kitokius tarp šalių egzistavusius santykius.
11. Atsakovės vadovui teismo posėdžio, vykusio 2014 m. rugsėjo 3 d., metu nebuvo užtikrintas tinkamas vertimas į jam suprantamą kalbą, kadangi buvo verčiama ne į minėto asmens gimtąją vokiečių, bet į anglų kalbą, kuria atsakovės vadovas gali bendrauti tik buityje. Nors atsakovės vadovas suprato esminius nagrinėjamos bylos dalykus, tačiau tai nelaikytina visišku supratimu, o kartu ir tinkamu supratimu, kadangi nagrinėjamoje byloje esminę svarbą sudaro atskiros detalės, aplinkybės, kurias galima paaiškinti tik laisvai dėstant mintis. Aplinkybę, kad atsakovės vadovui nebuvo užtikrinta galimybė tinkamai suprasti nagrinėjamų klausimų esmę patvirtina tai, kad atsakovės vadovui vertėjavo ieškovės atstovas advokatas A. Š.. Teismas, matydamas tokias aplinkybes, privalėjo atidėti bylos nagrinėjimą ir užtikrinti, kad kito teismo posėdžio metu dalyvautų vertėjas, galintis versti iš/į vokiečių kalbą. Atsakovės vadovas, kuris yra senyvo amžiaus (jam yra 71 metai), ypatingai stresinėje situacijoje negalėjo adekvačiai sureaguoti ir reikalauti atidėti teismo posėdį.

11Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą (b.l. 7–11, t. III) prašo apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad apeliaciniame skunde nurodomos naujos aplinkybės, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teismui ir dėl jų nei apeliantė, nei ieškovė nepasisakė bylos nagrinėjimo teisme metu, todėl jos negali būti vertinamos apeliacinės instancijos teisme. Bylos šalys neginčijo aplinkybių, kad pagal šalių 2011 m. rugpjūčio 25 d. sudarytą sutartį ieškovė apeliantei 2011 m. rugpjūčio 10 d. ir 2011 m. rugsėjo 15 d. pervedė po 10 000 Eur, todėl šios aplinkybės teismo buvo pagrįstai ir tinkamai įvertintos. Teismas pagrįstai nurodė, kad apeliantė pagal 2011 m. rugsėjo 27 d. sutartį buvo skolinga ieškovei 44 000 Eur, o ieškovė apeliantei pagal 2011 m. rugpjūčio 25 d. skolos pripažinimą ir sutartį dėl atsiskaitymo – 17 224,95 Eur. Ieškovei 2011 m. gruodžio 6 d. atlikus priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, ieškovės prievolė apeliantei pasibaigė, o apeliantė liko skolinga ieškovei 26 775,05 Eur. Apeliantė šio įskaitymo teisėtumo ir pagrįstumo neginčija, todėl laikytina, kad ji pripažįsta teismo sprendimą šioje dalyje. Teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantė neįrodė savo išlaidų pagal 2011 m. rugpjūčio 25 d. skolos pripažinimo ir sutarties dėl atsiskaitymo 3.6 punktą, kadangi ji nepateikė įrodymų, patvirtinančių pateiktų sąskaitų apmokėjimą, t. y. apeliantė neįrodė, kad ji patyrė išlaidas ir kad šios išlaidos yra susijusios su sutarties ruošimu. Pagal šalių sudarytą 2011 m. rugpjūčio 25 d. skolos pripažinimą ir sutartį dėl atsiskaitymo į ieškovės skolą apeliantei buvo įskaičiuotos ir 6 660,42 Eur teisinio atstovavimo išlaidos bei palūkanos, ginčo dėl šių išlaidų tarp šalių nekilo, todėl nepagrįstas apeliantės reikalavimas padengti ir kitas su šios sutarties ruošimu nesusijusias išlaidas, kurių apeliantė net neįrodė. Teismas priėmė apeliantės pateiktas sąskaitas ir kelionių planus, sprendime pasisakė dėl jų įrodomosios galios ir ryšio su 2011 m. rugpjūčio 25 d. skolos pripažinimo ir sutarties dėl atsiskaitymo sudarymu. Apeliantė neįrodė, kad jos nurodytas išlaidas ji patyrė realiai. Apeliantės nurodyta 21 002,37 Eur suma negali būti laikoma protingomis išlaidomis, susijusiomis su sutarties sudarymu. Teismas pagrįstai vertino ir teisingai sprendė, kad R. V. neturėjo kompetencijos atlikti įskaitymus, kadangi tai priskirtina vadovo kompetencijai, todėl pagrįstai ieškovės 2012 m. gegužės 14 d. rašto nepripažino sutikimu dėl priešpriešinių reikalavimų įskaitymo. Teismas pagrįstai sprendė, kad tarp šalių 2012 m. balandžio 5 d. raštu negalėjo būti atliktas reikalavimų įskaitymas, kadangi šie reikalavimai yra aiškiai nelygiaverčiai vykdytinumo ir akivaizdumo atžvilgiu, o šios teismo išvados apeliantė neginčija. Apeliacinio skundo argumentai dėl tinkamo vertimo neužtikrinimo laikytini nepagrįstais, kadangi apeliantės atstovas sutiko, jog jam būtų verčiama į anglų kalbą, vertėjos nenušalino, nereiškė jokių pretenzijų dėl vertimo, sutiko, kad vertėjauti padėtų tiek apeliantės, tiek ir ieškovės atstovai, todėl laikytina, kad apeliantės atstovui buvo užtikrintas tinkamas vertėjavimas.

12IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimo, remiasi skundo teisiniu bei faktiniu pagrindu, neperžengdama jo ribų.

14Apeliaciniu skundu yra ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo buvo patenkintas ieškovės ieškinys apeliantei dėl skolos priteisimo. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus ir bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, keisti ar naikinti jį remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra jokio pagrindo.

15Dėl žodinio bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme

16CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklė, pagal kurią apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. CPK 322 straipsnyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas.

17Apeliantė pareiškė prašymą bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka. Jos teigimu, apeliaciniame skunde nurodyti materialinės ir procesinės teisės normų pažeidimai, lėmę visų reikšmingų bylai aplinkybių netinkamą įvertinimą ir bylos esmės neatskleidimą, sudaro pagrindą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka suteikiant apeliantei galimybę teikti išsamius paaiškinimus. Teisėjų kolegijos manymu, apeliantės nurodyti argumentai nelaikytini pakankamais pripažinti egzistuojant objektyvią būtinybę bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Tiek apeliantės vadovas, tiek jos atstovas advokatas dalyvavo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, todėl turėjo visas galimybes teikti išsamius paaiškinimus dėl reikšmingų nagrinėjamai bylai aplinkybių. Vien tai, kad priimtas sprendimas yra nepalankus apeliantei, nesudaro pagrindo pripažinti, kad bylą nagrinėjęs teismas neatskleidė bylos esmės ar netinkamai įvertino bylos aplinkybes. Teisėjų kolegija, nenustačiusi jokių išskirtinių aplinkybių, kurios pagrįstų žodinio proceso būtinybę nagrinėjamu atveju, įvertinusi šios konkrečios bylos aplinkybes, naudodamasi teismui suteikta diskrecijos teise konstatuoja, kad nėra pagrindo tenkinti apeliantės prašymą ir jos pateiktą apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimo nagrinėti žodinio proceso tvarka.

18Dėl teisės naudotis vertėjo paslaugomis tinkamo užtikrinimo

19Teismo procesas Lietuvos Respublikoje vyksta valstybine kalba, kuri yra lietuvių kalba, o asmenims, nemokantiems valstybinės kalbos, garantuojama teisė naudotis vertėjo paslaugomis (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 str., CPK 11 str. 1 d., 2 d.).

20Nagrinėjamoje byloje apeliantė (atsakovė) yra užsienio valstybės – Vokietijos Federacinės Respublikos - juridinis asmuo, kurios vadovas taip pat yra minėtos valstybės pilietis, nemokantis lietuvių kalbos. Apeliaciniame skunde teigiama, kad apeliantės vadovui teismo posėdžio, įvykusio 2014 m. rugsėjo 3 d., metu nebuvo užtikrintas tinkamas vertimas į jam suprantamą vokiečių kalbą, todėl jis negalėjo visa apimtimi tinkamai dalyvauti procese ir nurodyti atskirų detalių bei aplinkybių, kurias galima paaiškinti tik laisvai dėstant mintis. Teisės naudotis vertėjo paslaugomis tinkamą neužtikrinimą apeliantė grindžia ir tuo, kad teismo posėdžio metu apeliantės atstovui vertėjavo net ir ieškovę atstovavęs advokatas A. Š..

21Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad apeliantės atstovas, pateikdamas teismui prašymą atidėti teismo posėdžio datą ir paskirti vertėją (b.l. 106–108, t. I), nurodė, kad apeliantės vadovas K. S. yra Vokietijos pilietis, nemokantis lietuvių kalbos, todėl teismo posėdyje prašė užtikrinti vokiečių kalbos vertėjo dalyvavimą. Nesant galimybės paskirti vertėją iš/į vokiečių kalbą, nurodė, kad apeliantės vadovui yra priimtina ir anglų kalba. Susipažinus su informacine teismo posėdžio, vykusio 2014 m. rugsėjo 3 d., pažyma (b.l. 31–33, t. II) ir šio teismo posėdžio garso įrašu, nustatyta, kad teismo posėdyje, siekiant užtikrinti apeliantės vadovo K. S. tinkamą dalyvavimą teismo posėdyje, dalyvavo vertėja iš/į anglų kalbą R. B.. Taigi teismas, nesant galimybės užtikrinti vertėjo į/iš vokiečių kalbą dalyvavimą teismo posėdyje, remiantis apeliantės atstovo prašyme nurodyta aplinkybe, kad apeliantės vadovui yra priimtina ir anglų kalba, užtikrino vertėjo iš/į šią kalbą dalyvavimą teismo posėdyje. Teisėjų kolegijos manymu, aplinkybė, kad teismo posėdžio metu buvo verčiama ne į gimtąją apeliantės vadovo vokiečių kalbą, bet į jam suprantamą anglų kalbą, nesudaro pagrindo pripažinti, kad buvo pažeista apeliantės vadovo teisė naudotis vertėjo paslaugomis, kadangi apeliantė jos vadovui kaip suprantamą ir priimtiną buvo nurodžiusi ir anglų kalbą. Teisėjų kolegijos manymu, pateikiant duomenis teismui apie apeliantės vadovui priimtinas kalbas, į kurias gali būti verčiama proceso metu, tiek apeliantės vadovas, tiek ir jos atstovas turėjo įvertinti apeliantės vadovo, kuris, kaip nurodo apeliantė, anglų kalba bendrauja tik buityje, galimybes tinkamai teismo procese dalyvauti vartojant anglų kalbą, o pateikdami tokius duomenis teismui apeliantės vadovas ir atstovas prisiėmė galimą riziką. Tuo pačiu teisėjų kolegija pažymi, kad apeliaciniame skunde pripažįstama, jog apeliantės vadovas suprato esminius nagrinėjamos bylos dalykus, ir byloje nėra duomenų, kad teismo posėdžio metu dėl netinkamo vertimo apeliantės vadovas ar jos atstovas būtų pareiškę kokias nors pastabas. Apeliantę teismo posėdyje atstovavo ne tik jos vadovas, bet ir profesionalus teisininkas, jos atstovas advokatas, kuris, manydamas, kad jo atstovaujamos įmonės vadovas negali tinkamai dėl kalbos barjero dalyvauti procese, galėjo ir turėjo apie tai informuoti teismą ir prašyti atidėti teismo posėdį užtikrinant tinkamą vertėjo dalyvavimą, tačiau jokių pastabų dėl galimybės apeliantės vadovui tinkamai dalyvauti teismo procese dėl kalbos nebuvo pareikšta. Kaip matyti iš teismo posėdžio garso įrašo, tiek apeliantės atstovas, tiek ir ieškovės atstovas advokatas A. Š. padėjo vertėjaudami apeliantės vadovui, tačiau jokių pastabų dėl to nebuvo pareikšta, todėl pripažinti, kad dėl šių aplinkybių nebuvo tinkamai užtikrinta galimybė apeliantės vadovui dalyvauti teismo posėdyje, nėra pagrindo. Taip pat paminėtina, kad 2014 m. balandžio 16 d. vykusio parengiamojo teismo posėdžio metu dalyvavo vertėja iš/į vokiečių kalbą (b.l. 138–142, t. I), kas sudarė galimybę apeliantės vadovui pateikti visus paaiškinimus dėl bylos aplinkybių bei atsikritimus dėl pareikšto ieškinio jam suprantama kalba. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nėra jokio pagrindo pripažinti, kad apeliantės vadovui nebuvo užtikrinta tinkama teisė naudotis vertėjo paslaugomis ar kad buvo pažeistos proceso kalbos taisyklės.

22Dėl bylos esmės atskleidimo, tinkamo įrodymų tyrimo ir vertinimo

23Teismas bylą išsprendžia iš esmės priimdamas sprendimą, kuris turi būti teisėtas ir pagrįstas tik tais įrodymais bei aplinkybėmis, kurios buvo ištirtos teismo posėdyje (CPK 263 str.). Teismas, priimdamas sprendimą, įvertina įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, koks įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar ieškinys yra tenkintinas (CPK 265 str. 1 d.). Remiantis CPK 185 straipsnio nuostatomis, teismas byloje esančius įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis.

24Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas, nagrinėdamas bylą, nustatė ne visas reikšmingas nagrinėjamai bylai aplinkybes, tik labai siaura prasme tyrė bylos aplinkybes bei įrodymus joms pagrįsti, todėl, apeliantės teigimu, nebuvo atskleista bylos esmė. Be to, apeliantės teigimu, teismas netinkamai ir neobjektyviai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, sprendimą priėmė vadovaudamasis tik ieškovės nurodytomis aplinkybėmis ir pateiktais įrodymais, ir nemotyvuotai atsisakė vertinti atsakovės paaiškinimus bei įrodymus.

25Teisėjų kolegija pirmiau nurodytus apeliacinio skundo argumentus laikydama nepagrįstais pažymi, kad jie yra deklaratyvaus pobūdžio, nekonkretizuoti, apeliaciniame skunde detaliai nėra nurodyta, kokios, apeliantės manymu, reikšmingos civilinei bylai aplinkybės nebuvo nustatytos ir įvertintos, kurios aplinkybės ištirtos nepilnai ir kokia apimtimi nėra atskleista bylos esmė, kurių apeliantės pateiktų įrodymų ir nurodytų aplinkybių teismas neįvertino ir į jas neatsižvelgė. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacine tvarka skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, susipažinusi su civilinės bylos medžiaga, sprendžia, kad teismas nustatė visas reikšmingas nagrinėjamai bylai aplinkybes, tinkamai atskleidė ginčo esmę, pasisakė dėl visų reikšmingų nagrinėjamam ginčui išspręsti aplinkybių, tinkamai, visapusiškai ir objektyviai ištyrė ir pagal vidinį savo įsitikinimą įvertino visus šiai bylai reikšmingus įrodymus, todėl nėra jokio pagrindo pagrįstais laikyti nurodytų apeliacinio skundo argumentų. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vien ta aplinkybė, jog yra priimtas apeliantei nepalankus teismo sprendimas, nereiškia, kad tai yra padaryta nenustačius visų reikšmingų nagrinėjamai bylai aplinkybių ar neištyrus įrodymų visumos, ar kad teismas padarė įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimą.

26Dėl apeliantės prievolės pasibaigimo įskaitymu

27CK 6.130 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, pagal kurią prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą. Įskaitymui pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo apie tai pranešant kitai prievolės šaliai (CK 6.131 str. 1 d., 2 d.). Nors įskaitymas atliekamas nepriklausomai nuo to, sutinka kita prievolės šalis su tokiu prievolės pasibaigimo būdu ar ne, kita prievolės šalis turi teisę ginčyti įskaitymo pagrįstumą. Teismų praktikoje nesutikimu su įskaitymu pripažįstami ir tie atvejai, kai asmuo pareiškia reikalavimą įvykdyti prievolę, kuri, kitos šalies požiūriu, pasibaigė įskaitymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2008). Tokiais atvejais teismas turi patikrinti, ar prievolė nėra pasibaigusi įskaitymu, t. y. ir tai, ar buvo pagrindas atlikti įskaitymą, kokio dydžio sumos galėjo būti įskaitytos ir ar laikytasi įskaitymo tvarkos.

28Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl apeliantės prievolės atsiskaityti už pateiktas prekes pasibaigimo šiai atlikus įskaitymą. Nagrinėjamu atveju ieškovė kreipėsi į teismą prašydama priteisti jai iš apeliantės skolą už pateiktas pagal sutartį prekes, tačiau apeliantė ginčijo šį reikalavimą teigdama, jog jos prievolė pasibaigė atlikus įskaitymą. Taigi ieškovei pareiškus ieškinį dėl skolos, kurią, apeliantės manymu, ji yra įskaičiusi, priteisimo, ieškovė iš esmės nesutiko su apeliantės atliktu įskaitymu. Tokiu atveju apeliantė, nesutikdama su pareikštu reikalavimu priteisti skolą, turėjo įrodyti, kad egzistavo visos pirmiau nurodytos būtinosios priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo sąlygos ir kad apie įskaitymą buvo tinkamai pranešta ieškovei (CPK 178 str.).

29Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad apeliantė ir ieškovė 2011 m. rugpjūčio 25 d. sudarė skolos pripažinimą ir sutartį dėl atsiskaitymo (b.l. 21–26, t. I), pagal kurią skolininkas (ieškovė) pripažino, kad kreditoriui (apeliantei) yra skolinga 37 224,95 Eur bei šešių procentų palūkanas nuo bendros įsiskolinimo sumos, skaičiuojant nuo sutarties pasirašymo dienos iki visiško atsiskaitymo dienos. Šalys minėtoje sutartyje susitarė ir dėl skolos mokėjimo terminų bei tvarkos. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atitinkamai 2011 m. rugpjūčio 10 d. ir 2011 m. rugsėjo 19 d. ieškovė pervedė apeliantei po 10 000 Eur (b.l. 27–30, t. I). Nors pirmosios instancijos teismas laikė, kad 2011 m. rugpjūčio 10 d. atliktas mokėjimas yra padarytas remiantis minėta šalių sutartimi dėl atsiskaitymo, tačiau, sutinkant su apeliacinio skundo argumentu, kad mokėjimas pagal sutartį negali būti atliktas anksčiau, nei kad yra sudaryta pati sutartis, pripažintina, kad ieškovės 2011 m. rugpjūčio 10 d. atliktas pavedimas negali būti laikomas atliktu pagal nurodytą šalių sutartį. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, nurodyta aplinkybė nesudaro pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl pagal šią sutartį ieškovės likusios nesumokėtos skolos sumos apeliantei yra nepagrįsta, kadangi tiek bylos nagrinėjimo teisme metu, tiek ir apeliaciniame skunde apeliantė neginčijo, kad ieškovės likusi nesumokėta skolos suma pagal šalių sudarytą sutartį buvo 17 224,95 Eur. Šią aplinkybę patvirtina ir apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad pagal šalių sudarytą sutartį ieškovė yra pervedusi apeliantui du kartus po 10 000 Eur, bei 2011 m. gruodžio 6 d. ieškovės rašte nurodyti duomenys, kad pavedimai pagal šalių sudarytą sutartį yra atlikti 2011 m. rugpjūčio 30 d. ir 2011 m. rugsėjo 19 d. (b.l. 36, t. I). 2011 m. rugsėjo 27 d. ginčo šalys sudarė sutartį Nr. 01/27/09/2011 (b.l. 31–32, t. I), pagal kurią ieškovė pateikė apeliantei 20 000 kg šaldytų bruknių, už kurias apeliantė 44 000 Eur sumą turėjo sumokėti ieškovei per 5 dienas po prekių gavimo. Kadangi prekės apeliantei buvo pristatytos 2011 m. spalio 3 d., ji už jas ieškovei 44 000 Eur sumą turėjo sumokėti iki 2011 m. spalio 8 d. Apeliantei nurodytos sumos nesumokėjus, 2011 m. gruodžio 6 d. raštu (b.l. 36, t. I) ieškovė, nurodydama, kad apeliantės vadovas neatsako į telefono skambučius ir elektroniniu paštu siunčiamus pranešimus, informavo Rödl & Partner, apeliantės atstovą, apie atliekamą įskaitymą, t. y. kad ieškovė įskaito apeliantei likusią sumokėti 17 224,95 Eur sumą į apeliantės 44 000 Eur skolą ieškovei, ir nurodė, kad atlikus įskaitymą apeliantės skola ieškovei yra 26 775,05 Eur (b.l. 36, t. I). Nagrinėjamoje byloje pareikštu ieškiniu ieškovė būtent ir prašė priteisti jai iš apeliantės nurodytą likusią skolos sumą, tačiau apeliantė pareigą sumokėti už pateiktas prekes neigė nurodydama, kad ji pasibaigė 2012 m. balandžio 5 d. pranešimu apie įskaitymą, kurį ieškovė patvirtino 2012 m. gegužės 14 d. raštu. Apeliantės teigimu, ji 2012 m. balandžio 5 d. pareiškimu dėl įskaitymo (b.l. 33–35, t. I), atstovaujama advokatų kontoros „Kohler, Voveris ir Partneriai“ Rödl & Partner, pateikė ieškovės direktoriui pareiškimą dėl įskaitymo, kuriame nurodė, jog, remiantis CK 6.130 ir 6.131 straipsniais, įskaitė 44 000 Eur ieškovės reikalavimą, kylantį iš 2011 m. rugsėjo 27 d. pirkimo–pardavimo sutarties, į apeliantės reikalavimą į skolininką pagal šalių 2011 m. rugpjūčio 25 d. skolos pripažinimą ir sutartį dėl atsiskaitymo, kuris 2012 m. vasario 29 d. sudarė 39 377,53 Eur. Nurodė, kad po priešpriešinių reikalavimų įskaitymo apeliantės ieškovei mokėtina suma sudaro 4 622,47 Eur. Apeliacine tvarka skundžiamu sprendimu teismas, vertindamas apeliantės atliktą įskaitymą, nepripažino, kad jis atitiko teisės aktų reikalavimus, todėl laikė, kad apeliantės prievolė ieškovei nėra pasibaigusi ir tenkino ieškovės ieškinį. Apeliaciniame skunde ginčijamas toks pirmosios instancijos teismo sprendimas teigiant, jog teismas, visų pirma, nepagrįstai atitinkančiu teisės aktų reikalavimus laikė ieškovės 2011 m. gruodžio 6 d. raštu atliktą įskaitymą, kadangi minėtas raštas buvo pateiktas net ne apeliantei, o jos atstovui. Teisėjų kolegija teisiškai nereikšmingu laiko ne tik šį, bet ir kitus su ieškovės atliktu įskaitymu susijusius apeliacinio skundo argumentus, kadangi jie laikytini neturinčiais reikšmės priimto teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, kadangi nagrinėjamoje byloje nebuvo keliamas šio įskaitymo atitikimo teisės aktų reikalavimams klausimas. Paminėtina, kad apeliantė nei iki ieškovei pareiškiant ieškinį, nei bylos nagrinėjimo teisme metu ieškovės atlikto įskaitymo neginčijo, nepareiškė reikalavimo dėl jo panaikinimo, todėl nesant ginčo dėl šio įskaitymo, pagrįstai teismas juo rėmėsi.

30Apeliaciniame skunde ginčijamos teismo išvados dėl apeliantės atlikto įskaitymo teigiant, kad ieškovė apeliantės įskaitymą patvirtino 2012 m. gegužės 14 d. raštu, kuris, apeliantės teigimu, laikytinas raštu dėl skolos užskaitymo. Visų pirma, teisėjų kolegijos manymu, apeliantė netiksliai suprato pirmosios instancijos teismo argumentus dėl šio rašto pobūdžio. Priešingai nei kad teigia apeliantė, bylą nagrinėjęs teismas nekonstatavo, kad apeliantės atliktas įskaitymas neatitinka teisės aktų reikalavimų, kadangi jam šiuo raštu nepritarė ieškovė, nes, kaip kad pagrįstai teigia apeliantė, įskaitymas yra vienašalis sandoris ir jis nepriklauso nuo kitos šalies valios. Todėl argumentai dėl šį raštą pasirašiusio asmens įgaliojimų priimti įskaitymą, laikytini nereikšmingais. Tačiau bylą nagrinėjęs teismas vertino apeliantės nurodytų aplinkybių, kad šiuo raštu ieškovė išreiškė pritarimą įskaitymui ir sutikimą su juo, pagrįstumą. Ieškovei pareiškus ieškinį dėl skolos iš apeliantės priteisimo ir tokiu būdu išreiškus nesutikimą su atliktu įskaitymu, bylą nagrinėjęs teismas pagrįstai vertino, ar apeliantės nurodytu 2012 m. gegužės 14 d. raštu buvo išreikštas sutikimas su atliktu įskaitymu ir ar jis, kaip kad teigia apeliantė, gali būti laikomas raštu dėl skolos užskaitymo. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, kad šis raštas yra pasirašytas ieškovės buvusios darbuotojos vadybininkės R. V., kuri pagal savo darbo funkcijas neturėjo įgaliojimų nei atlikti įskaitymų, nei sudaryti skolų suderinimo aktų, o tai galėjo atlikti tik įmonės vadovas, pagrįstai sprendė, kad šiuo raštu, kuriame prašoma sumokėti likusią nesumokėtą 4 622,47 Eur skolą, negalėjo būti išreikštas pritarimas apeliantės atliktam įskaitymui ir pagrįstai jį vertino tik kaip priminimą sumokėti skolą. Pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino šį raštą surašiusio asmens kompetenciją ir jo galimybes išreikšti pritarimą ar nepritarimą atliktam įskaitymui ir pagrįstai jį vertino kaip nepatvirtinantį ieškovės sutikimo dėl atlikto įskaitymo.

31Nustačius, jog apeliantės nurodytu raštu ieškovė anksčiau nebuvo išreiškusi sutikimo su atliktu įskaitymu, dėl ko negalima pripažinti pasibaigus apeliantės prievolių pagal jį, bylą nagrinėjęs teismas pagrįstai vertino šio atlikto įskaitymo atitikimą teisės aktų reikalavimams. Apeliantė 2012 m. balandžio 5 d. pareiškime dėl įskaitymo konkrečiai nurodė, kas sudaro įskaitomą sumą pagal 2011 m. rugpjūčio 25 d. ieškovės ir atsakovės sudarytą sutartį dėl skolos pripažinimo ir atsiskaitymo, t. y. 17 224,95 Eur skolos suma pagal šalių sudarytą sutartį dėl atsiskaitymo, šešių procentų palūkanos nuo nesumokėtos sumos, skaičiuojant nuo sutarties pasirašymo iki visiško atsiskaitymo, kurios 2012 m. vasario 29 d. buvo 1 156,52 Eur, bei visos kitos išlaidos, susijusios su reikalavimų skolininkui pareiškimu bei įgyvendinimu, t. y. į 2011 m. rugpjūčio 25 d. sutartį neįtrauktos išlaidos už teisines paslaugas įmonei Rödl & Partner – 6 117,13 Eur, išlaidos už teisines paslaugas advokatų profesinei bendrijai Heeman Klauberg Krauklis – 2 557,68 Eur, išlaidos už teisines paslaugas advokatui L. B. – 1 850 Eur, kreditoriaus kelionių išlaidos – 9 962,75 Eur ir kitos kreditoriaus išlaidos, susijusios su reikalavimų į skolininką įgyvendinimu – 514,81 Eur. Byloje ginčo dėl 17 224,95 Eur skolos sumos nekilo, kadangi ši suma buvo įskaityta ieškovės atliktu įkaitymu. Ginčas iš esmės kilo dėl kitų apeliantės nurodytų išlaidų, kurios susijusios su reikalavimų skolininkui pareiškimu bei įgyvendinimu ir bylą nagrinėjęs teismas pagrįstai sprendė, ar šios išlaidos yra pagrįstos ir ar tikrai apeliantė turi ir kokio dydžio reikalavimo teisę į ieškovę, t. y. pagrįstai vertino, ar apeliantės nurodytos išlaidos, susijusios su sutarties parengimu, yra tikrai pagrįstos ir realios. Pažymėtina, kad pagal šalių 2011 m. rugpjūčio 25 d. skolos pripažinimą ir sutartį dėl atsiskaitymo ieškovė įsipareigojo sumokėti apeliantei sutarties sudarymo metu jos jau susidariusias 6 660,42 Eur teisinio atstovavimo išlaidas, 1 100,29 Eur žyminį mokestį, o taip pat ir visas kitas teisines, atstovavimo bei kitas išlaidas, kurios apeliantei susijusios su šios sutarties paruošimu (sutarties 2.2.3 punktas). Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas netinkamai aiškino ieškovės ir atsakovės sudarytą sutartį dėl skolos pripažinimo ir atsiskaitymo, vertino tik atskiras jos nuostatas, tačiau teisėjų kolegija su šiais argumentais neturi pagrindo sutikti, kadangi bylą nagrinėjęs teismas iš esmės nepaneigė šalių sutartyje įtvirtintos ieškovės pareigos atlyginti apeliantei visas kitas teisines, atstovavimo bei kitas išlaidas, susijusias su minėtos sutarties paruošimu, šios sutarties nuostatos nepripažino negaliojančia ir nepakeitė jos. Tačiau bylą nagrinėjęs teismas pagrįstai sprendė, ar apeliantės 2012 m. balandžio 5 d. pareiškime dėl įskaitymo nurodytos sumos, susijusios su jos papildomomis išlaidomis dėl sutarties parengimo, yra pagrįstos ir ar jas apeliantė yra realiai patyrusi, kas sudarytų pagrindą išvadai, jog ji yra įgijusi konkretaus dydžio reikalavimo teisę į ieškovę. Apeliacinės instancijos teismo manymu, bylą nagrinėjęs teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantės pateikti įrodymai nepagrindžia jos pareiškime dėl įskaitymo nurodytų išlaidų pagrįstumo, kadangi nepateikti duomenys, jog apeliantė realiai yra apmokėjusi jos pateiktas sąskaitas faktūras. Kaip matyti iš pateiktų sąskaitų faktūrų ir jose nustatyto jų apmokėjimo termino, apeliantė šias sąskaitas faktūras turėjo būti apmokėjusi jau seniai, tačiau jokių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų teismui nepateikė. Teismui kilus abejonių dėl šių išlaidų pagrįstumo, apeliantė, siekdama pagrįsti savo reikalavimą ieškovei, turėjo teisę ir pareigą pateikti visus įrodymus, pagrindžiančius jos patirtas išlaidas, tačiau šios pareigos tinkamai neįvykdė, dėl ko teismas pagrįstai sprendė, kad ji savo reikalavimo ieškovei neįrodė. Teismas taip pat pagrįstai sprendė, kad iš apeliantės pateiktų sąskaitų faktūrų negalima nustatyti, ar minėtos sąskaitos tikrai išrašytos už teisines paslaugas, susijusias su įsiskolinimo iš ieškovės išieškojimu, kadangi jose nėra nurodyta, už kokias konkrečiai teisines ir/arba mokesčių konsultacijas jos išrašytos, nepateikta suteiktų paslaugų detalizuota ataskaita. Kaip matyti iš pateiktų sąskaitų, jos yra išrašytos atitinkamai už suteiktas teisines paslaugas ir/ar mokesčių konsultacijas per laikotarpį nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 30 d. ir nuo 2011 m. lapkričio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 30 d. Paslaugos, kurios suteiktos po 2011 m. rugpjūčio 25 d. sutarties pasirašymo, negali būti laikomos susijusiomis su šios sutarties ruošimu, o iš pateiktos sąskaitos faktūros, kurioje nurodytas suteiktų paslaugų laikotarpis nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d. iki 2011 m. rugpjūčio 31 d., negalima nustatyti, ar šios suteiktos paslaugos yra susiję būtent su ieškove UAB „Arčia“ ir skolos iš jos išieškojimu. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus, sprendžia, kad apeliantės nurodytoms išlaidoms nesant realiai pagrįstoms, nesant galimybės nustatyti, ar jos tikrai susiję su skolos iš ieškovės išieškojimu ir ieškovei ginčijant nurodytų sumų pagrįstumą, teismas pagrįstai pripažino, kad apeliantė neturėjo pagrindo šias sumas įskaityti, todėl pagrįstai nepripažino apeliantės atlikto įskaitymo tinkamu. Apeliantės prievolei atsiskaityti už pateiktas prekes nesant pasibaigusiai, teismas pagrįstai tenkino ieškovės ieškinį dėl skolos priteisimo.

32Teisėjų kolegija sutinka, kad bylą nagrinėjęs teismas išsamiai dėl palūkanų, apskaičiuotų vadovaujantis 2011 m. rugpjūčio 25 d. sutarties 3.6 punkto nuostata, numatančia, kad su galutine suma bus sumokėtos ir šešių procentų dydžio metinės palūkanos, nepasisakė, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, nurodyta aplinkybė nesudaro pagrindo pripažinti, kad teismas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, kadangi, teismui pripažinus, kad ieškovei 2011 m. gruodžio 6 d. atlikus įskaitymą ji likusią skolos sumą pagal šalių susitarimą sumokėjo, t. y. jos prievolė šioje dalyje pasibaigė, apeliantės atliktas įskaitymas skaičiuojant palūkanas iki 2012 m. vasario 29 d. negali būti laikomas pagrįstu.

33Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus, sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pagrįstą ir teisėtą pirmosios instancijos teismo galutinį sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo galutinis sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

34Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija atskirai dėl jų išsamiai nepasisako.

35Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

36Atmetus apeliacinį skundą, apeliantei nepriteistina iš ieškovės jos už apeliacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis (CPK 93 str. 1 d., 3 d.).

37Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė prašė priteisti jai iš apeliantės jos turėtas bylinėjimosi išlaidas. Remiantis ieškovės pateiktais duomenimis nustatyta, kad ieškovė už atsiliepimo į apeliacinį skundą vertimą į vokiečių kalbą sumokėjo 138,08 Eur (b.l. 20–21, t. III), o už atsiliepimo į ieškinį parengimą – 700,88 Eur (b.l. 22–25, t. III). Atmetus apeliacinį skundą, yra pagrindas priteisti ieškovei iš apeliantės jos turėtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau šis prašymas tenkinamas tik iš dalies, nes ieškovės prašomos priteisti iš apeliantės išlaidos advokato pagalbai apmokėti viršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatytą maksimalią sumą (8.11 punktas). Teisėjų kolegijos manymu, nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo viršyti nustatytą maksimalią rekomenduojamą priteisti bylinėjimosi išlaidų už advokato teisinę pagalbą rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą sumą, todėl ieškovės prašymas tenkinamas iš dalies priteisiant jai 138,08 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą vertimą į vokiečių kalbą ir 450 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, iš viso 588,08 Eur.

38Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

39Apeliacinį skundą atmesti.

40Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

41Priteisti bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Arčia“, juridinio asmens kodas 135188495, Kaunas, M. Gimbutienės g. 35, iš Scheidler Früchte GmbH, Memmingem apylinkės teismo įmonių registro Nr. 13848, Vokietijos federacinė Respublika, Vöhringen D-89269, Panoramaweg 11, 588,08 Eur (penkis šimtus aštuoniasdešimt aštuonis eurus ir 08 centus) bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.