Byla 2S-2116-392/2014
Dėl nustatymo, kad nebūtų išieškoma iš paskutinio būsto, būtino skolininkei gyventi; suinteresuoti asmenys: antstolis G. B. ir 397-oji DNSB

1Vilniaus apygardos teismo teisėjas Virginijus Kairevičius, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens 397-osios daugiabučių namų savininkų bendrijos (DNSB) atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 11 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos A. P. prašymą dėl nustatymo, kad nebūtų išieškoma iš paskutinio būsto, būtino skolininkei gyventi; suinteresuoti asmenys: antstolis G. B. ir 397-oji DNSB.

2Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Nustatė

3Pareiškėja A. P. kreipėsi į teismą su prašymu nustatyti, kad antstolio G. B. vykdomojoje byloje Nr. 0040/14/01824 nebūtų išieškoma iš paskutinio buto, esančio ( - ), būtino skolininkei A. P. gyventi. Nurodė, kad 2014-06-12 iš antstolio G. B. gavo pranešimą dėl jai priklausančio nekilnojamojo turto pardavimo 2014-07-10 iš pirmųjų varžytynių. Išieškojimo pagrindas – Vilniaus miesto apylinkės teismo kreditoriui 397-ajai DNSB išduotas teismo įsakymas dėl 1 404 Lt įsiskolinimo už komunalines paslaugas ir 5 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2014-05-23) iki visiško teismo įsakymo įvykdymo. Pareiškėja pažymėjo, kad yra pensininkė, socialiai remtina. Jos pajamos per mėnesį neviršija 360 Lt. Kartu su pareiškėja gyvena jos sūnus L. B., gim. 1991 m. Sūnus per mėnesį uždirba apie 500 Lt. Taigi ir abiejų pajamų pragyventi ir visiškai sumokėti komunalinius mokesčius jiems nepakanka. Jokio kito nekilnojamojo/kilnojamojo turto, kurį pardavusi galėtų atsiskaityti su kreditoriumi, pareiškėja neturi. Be to, nurodė, kad serga sunkia liga – hebefrenine šizofrenija. Pareiškėjos teigimu, egzistuoja visos CPK 663 str. 4 d. numatytos sąlygos, todėl prašo jas taikyti. Pareiškėja taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti išieškojimo veiksmus (taip pat ir varžytynes) vykdomojoje byloje Nr. 0040/14/01824. 2014-07-10 antstolis paskelbė pareiškėjos paskutinio būsto pardavimą iš varžytynių, taigi, jį pardavus, šioje byloje priimto teismo sprendimo įvykdymas galimai pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas.

4Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. liepos 11 d. nutartimi pareiškėjos A. P. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkino. Teismas, preliminariai įvertinęs prašymo dalyką - nustatyti, kad nebūtų išieškoma iš paskutinio būsto, būtino skolininkei gyventi (CPK 663 str. 4 d.) –, sprendė, kad laikinųjų apsaugos priemonių, apimančių įpareigojimą antstoliui sustabdyti varžytynes iki šioje byloje įsiteisės teismo procesinis sprendimas, taikymas pagrįstas ir tikslingas, nes yra pagrindas teigti, jog, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo procesinio sprendimo vykdymas gali pasunkėti, jei būtų patenkintas tokio turinio reikalavimas. Be to, nustatęs, kad, atliekant priverstinio vykdymo veiksmus, yra paskelbtos skolininkei nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto, esančio ( - ), varžytynės, teismas sprendė, jog, nesustabdžius vykdymo veiksmų - varžytynių, įvyktų turto realizavimo procesas, dėl to, patenkinus aukščiau nurodytą pareiškėjos prašymą, tikėtinai atsiras nuostolių, kurių, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, galima išvengti. Todėl teismas padarė išvadą, kad, siekiant išvengti galimų nuostolių, yra būtinybė pritaikyti pareiškėjos prašomas laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti varžytynes iki šioje byloje įsiteisės teismo procesinis sprendimas.

5Suinteresuotas asmuo 397-oji DNSB atskiruoju skundu prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 11 d. nutartį panaikinti. Nurodė, kad pareiškėjos skolą sudaro 14 958,66 Lt. Pirmoji teismo nutartis dėl skolos iš pareiškėjos priteisimo buvo priimta 2009-07-02. Taigi prašymą dėl nustatymo, jog nebūtų išieškoma iš paskutinio būsto, būtino skolininkei gyventi, ji galėjo pareikšti dar 2009 m., o ne vykdymo proceso metu. Be to, pareiškėja pati galėjo savo trijų kambarių butą parduoti arba išsikeisti į mažesnį butą ir su Bendrija atsiskaityti. Pareiškėjos skola kreditoriui 397-ajai DNSB nuolat didėja. Taigi, iš varžytynių pardavus skolininkės butą, A. P. ne tik padengtų įsiskolinimą, bet ir galėtų įsigyti tokio dydžio būstą, kurį pajėgtų išlaikyti ir išvengtų didėjančio įsiskolinimo. Skolininkė nesiėmė jokių veiksmų ir nesiekė mažinti įsiskolinimą, priešingai, vengė jį padengti. Galimi nuostoliai, galimai atsirasiantys ateityje, negali sudaryti pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra neproporcingos. Bendrija kasdien patiria vis didesnius nuostolius, nes vis didėja šios skola komunalinių paslaugų tiekėjams. Pareiškėjos skolos išieškojimo sustabdymas pažeidžia išieškotojo, tuo pačiu ir visų bendrijos narių, interesus.

6Pareiškėja A. P. ir suinteresuotas asmuo antstolis G. B. atsiliepimų į atskirąjį skundą nepateikė.

7Atskirasis skundas netenkintinas.

8Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstos dalies ir tik analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme. Teismas absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).

9Byloje keliamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai pritaikė laikinąsias apsaugos priemones - sustabdyti išieškojimo veiksmus (taip pat ir varžytynes) vykdomojoje byloje Nr. 0040/14/01824.

10Byloje nustatyta, kad antstolis G. B. vykdo skolos išieškojimą iš skolininkės A. P. išieškotojui 397-ajai DNSB. Atliekant priverstinio vykdymo veiksmus, nurodytas antstolis paskelbė skolininkei nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto, esančio ( - ), kuris yra ir vienintelis skolininkės turimas turtas bei paskutinis jos butas, varžytynes.

11Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį (CPK 263 str. 1 d.).

12Vadovaudamasis CPK 144 str. 1 d., teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą. Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nesprendžia ginčo tarp šalių, o tik patikrina, ar yra pagrindas jas taikyti, bei atsižvelgia į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, taip pat į tai, ar laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo, ekonomiškumo principų, proceso šalių interesų pusiausvyros. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad laikinosios apsaugos priemonės taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012-06-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

13Vienas iš atskirojo skundo argumentų yra tas, kad pareiškėja prašymą dėl nustatymo, jog nebūtų išieškoma iš paskutinio būsto, būtino skolininkei gyventi, galėjo pareikšti dar 2009 m., o ne vykdymo proceso metu. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo apelianto argumentu nesutinka. Pažymėtina, kad, neprasidėjus vykdymo procesui, pareiškėjai nebuvo pagrindo kreiptis į teismą. Tik antstoliui paskelbus apie pareiškėjai priklausančio buto pardavimo varžytynes, atsirado reali grėsmė, jog turtas bus realizuotas, ir pareiškėja neteks savo būsto. Be to, CPK 144 str. 3 d. įtvirtinta, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tiek nepareiškus ieškinio, tiek ir bet kurioje civilinio proceso stadijoje šiame skirsnyje nustatyta tvarka. Taigi laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos ir vykdymo procese. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, aptariamas apelianto argumentas laikytinas nepagrįstu.

14Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra neproporcingos ir pažeidžia išieškotojo, tuo pačiu ir visų bendrijos narių, interesus. Su šiuo apelianto argumentu taipogi nesutiktina. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog proporcingumas yra vienas iš bendrųjų teisės principų. Šio principo taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto. Teismas turėtų atsižvelgti į galimus padarinius, kurie kiltų ieškovui, jei laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pritaikytos, o prašymas/ieškinys būtų patenkintas, ir padarinius, kurie kiltų atsakovui, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos, o prašymas/ieškinys – atmestas. Nagrinėjamu atveju laikinųjų apsaugos priemonių nepritaikius, pareiškėjos prašymas nustatyti, kad nebūtų išieškoma iš paskutinio būsto, būtino skolininkei gyventi, apskritai netektų prasmės, nes, išieškojimo veiksmų (taip pat ir varžytynių) nesustabdžius, pareiškėjos būstas, iš kurio ji prašo skolos neišieškoti, antstolio būtų parduotas, t. y. skola būtų išieškota būtent iš šio būsto. O, laikinąsias apsaugos priemones pritaikius ir pareiškėjos prašymą atmetus, grėsmė suinteresuotam asmeniui 397-ajai DNSB nekyla, nes pareiškėjos turtas yra areštuotas, t. y., siekiant apsaugoti kreditoriaus interesus, disponavimo turtu teisės yra apribotos. Tokiu atveju vykdymo proceso sustabdymo pagrindas bus išnykęs, ir skola toliau bus išieškoma iš skolininkės būsto, esančio ( - ). Įvertinus nurodytus galimus padarinius, darytina išvada, kad laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas užtikrina abiejų šalių interesų pusiausvyrą ir nepažeidžia ekonomiškumo, proporcingumo bei teisingumo principų.

15Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartimi laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos pagrįstai, ir atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą nutartį panaikinti, todėl atskirasis skundas netenkintinas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 11 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 329 str. 1 d., 330 str.).

16Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336 str., 337 str. 1 d. 1 p., 338 str. teismas

Nutarė

17397-osios daugiabučių namų savininkų bendrijos skundą atmesti.

18Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 11 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai