Byla 2A-1024-324/2018

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko, Virginijos Gudynienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Izoldos Nėnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. Č. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2018 m. vasario 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-487-985/2018 pagal ieškovo V. Č. ieškinį atsakovei S. Č. dėl kelio servituto suteikiančio teisę važiuoti transporto priemonėmis nustatymo, S. Č. ieškinį V. Č. dėl pažeistų teisių gynimo bei statinio servituto nustatymo, tretieji asmenys valstybės įmonė „Registrų centras“, uždaroji akcinė bendrovė „VALČIUVA“, Marijampolės savivaldybės administracija.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3Ginčo esmė

4

    1. Ieškovas ieškiniu prašė neterminuotai nustatyti atsakovei nuosavybės teise priklausančiam žemės sklypui, unikalus Nr. ( - ), ( - ), servitutą, suteikiantį teisę važiuoti transporto priemonėmis, naudotis pėsčiųjų taku bei statiniui pastatui–prekybos paviljonui, kurio unikalus Nr. ( - ), ( - ), pagal pridedamą 2017 m. lapkričio 14 d. servitutų nustatymų schemą, parengtą UAB „Nišos matavimai“, priteisiant atsakovei iš ieškovo kompensaciją 10 Eur per mėnesį.
    2. Nurodė, jog ieškovui priklauso pastatas–prekybos paviljonas, unikalus Nr. ( - ), ( - ), kuris stovi ant atsakovei priklausančio žemės sklypo, unikalus Nr. ( - ), ( - ). Ieškovas siekia nustatyti atsakovės sklype kelio servitutą tam, kad galėtų užtikrinti patekimą į viešpataujantį daiktą – žemės sklypą bei paviljoną. Pateikė 2017 m. kovo 29 d. VĮ „Registrų centro“ parengtą žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo planą, kuriame statinių servitutas (tarnaujantis) atitinka 41 m2, o kelio servitutas – teisė važiuoti transporto priemonėmis, naudotis pėsčiųjų taku (tarnaujantis) – 119 m2. Suprojektuotas servitutinis kelias–aikštelė ir statinių servitutas ant atsakovės sklypo atitinka ieškovo poreikius bei nepažeidžia atsakovės teisėtų interesų, kadangi ta žemės sklypo dalimi ji nesinaudoja. Servitutas atitinka dar seniau, iki santuokos nutraukimo nusistovėjusią tvarką, o kitais būdais patekti ir aptarnauti paviljoną galimybės nėra. Kelio priežiūros išlaidas padengs ieškovas. Ieškovas pateikė patikslintą 2017 m. lapkričio 14 d. servituto planą, kuriame statinių servitutas (tarnaujantis) atitinka 41 m2, o kelio servitutas – teisė važiuoti transporto priemonėmis, naudotis pėsčiųjų taku (tarnaujantis) – 101 m2.
    3. Atsakovė S. Č. prijungtoje civilinėje byloje Nr. e2-4237-570/2017 pareiškė ieškinį, kuriuo prašė įpareigoti ieškovą per mėnesį laiko nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išregistruoti UAB „VALČIUVA“ buveinės adresą iš ( - ), nurodant kitą adresą; nustatyti naują adresą pastatui–prekybos paviljonui, unikalus Nr. ( - ), nurodant, kad jo adresas yra ( - ); įpareigoti V. Č. atlikti veiksmus, kad per mėnesį laiko nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos būtų atjungtas elektros energijos tiekimas iš atsakovės gyvenamojo namo, unikalus Nr. ( - ), esančio ( - ), į ieškovui priklausantį pastatą–prekybos paviljoną, unikalus Nr. ( - ). Atsakovė pateikė papildomą reikalavimą, kad teismas nustatytų atlygintiną 45 m2 statinio servitutą pagal UAB „Žemės matavimų ir projektavimo darbai“ 2017 m. gruodžio 14 d. parengtą svetimo statinio naudotojo planą, mokant atsakovei po 10 Eur kas mėnesį.
    4. Nurodė, jog išvažiuojamojo teismo posėdžio metu V. Č. visiems proceso dalyviams parodė, kad jis yra padidinęs prekybos paviljoną būtent toje vietoje, kur dabar yra padarytas sandėlys ir iš esmės dėl to prašo servituto, suteikiančio teisę važiuoti transporto priemonėmis. Ieškovas pripažino, kad pristatyta prekybos paviljono dalis yra laikinas statinys be pamatų. Taigi ieškovas ant atsakovės žemės turi laikiną statinį, kuris nėra jam priteistas ir neregistruotas. Ryšium su tuo, kad prekybos paviljonas kaip nekilnojamas statinys yra tik 31,71 m2 ploto, o servitutas nustatinėjamas tik nekilnojamajam turtui, todėl keistinas ir atlygintinas statinio servitutas į 45 m2 pagal 2017 m. gruodžio 14 d. UAB „Žemės matavimų ir projektavimo darbai“ planą.

5Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6

    1. Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2018 m. vasario 12 d. sprendimu abiejų šalių ieškinius atmetė.
    2. Konstatavo, kad atsakovė nesutiko su kelio servituto nustatymu, tačiau sutiko su statinio servituto nustatymu pagal jos pateiktą 2017 m. gruodžio 14 d. planą, tai yra po vieną metrą nuo esamo įregistruoto pastato sienų. Šalių teikiamos iš esmės skirtingos pozicijos dėl ginčo, konfliktiški tarpusavio santykiai, ieškovo inicijuota byla dėl proceso santuokos nutraukimo byloje atnaujinimo leidžia daryti išvadą, jog šalims dėl servituto susitarti nepavyko, todėl šis ginčas spręstinas teisme. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Marijampolės valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba 2012-03-09 išdavė UAB „VALČIUVA“ maisto tvarkymo subjekto patvirtinimo pažymėjimą Nr. 39 fasuotų maisto produktų ir gėrimų mažmeninei prekybai paviljone veiklai. Tarnyba neįžvelgė taršos rizikos įnešti fasuotus maisto produktus į prekybos paviljoną per tas pačias duris, per kurias vaikšto pirkėjai, todėl atmetė kaip nepagrįstus ieškovo argumentus dėl higienos normų pažeidimo. Servituto turinį lemia viešpataujančiojo daikto naudojimo pagal paskirtį poreikiai. Sprendė, kad ieškovo komercinės veiklos vykdymui prašomas 101 m2 kelio servitutas nėra objektyviai būtinas, nes iš plano matyti, jog ieškovas prašo servitutą nustatyti ir pasibaigus statiniui, motyvuodamas, kad ta žemės dalimi atsakovė nesinaudoja, jis čia laiko šiukšlių konteinerius, automobiliai tokiu būdu galėtų apsisukti. Be to, į paviljoną patenkama iš gatvės pusės. Ieškovas nepateikė duomenų, kad atsakovei užrakinus vartus būtų sumažėjusi apyvarta ar sustabdyta jo ūkinė veikla ar kad ieškovas negali naudotis paviljonu pagal paskirtį. Ieškovo patogumas negali varžyti atsakovės nuosavybės labiau, nei to objektyviai reikia viešpataujančiojo daikto naudojimui pagal paskirtį, pažymint, kad atsakovei priklauso 0,3006 ha žemės, o servitutas užima 142 m2. Siekdamas, kad dėl priklausančio pastato tinkamo naudojimo būtų nustatytas servitutas, ieškovas neišnaudojo visų objektyvių galimybių nuosavybės teisę įgyvendinti kuo mažiau apribojant atsakovės, kaip žemės sklypo savininkės, teises ir interesus, neanalizavo ir nevertino galimybių nustatyti mažesnės apimties servitutą, mažiau varžantį atsakovės teises. Atsakovė sutiko, kad paviljono eksploatacijai reikalinga nustatyti statinio servitutą, bet ne tokios apimties, kaip reikalauja ieškovas. Nors ieškovas sumažino prašomą servitutą, nesiūlė ir neįrodė, kad be 2017 m. lapkričio 14 d. plane nurodyto servituto negali įgyvendinti savo teisių, susijusių su statinio naudojimu. Priešingai, ieškovas vykdo veiklą, o prašomas nustatyti servitutas atsakovės žemės sklypui pagal pasiūlytą planą pažeistų atsakovės teisę į nuosavybės neliečiamumą ir asmeninio gyvenimo privatumą, prieštarauja protingumo, teisingumo, sąžiningumo ir proporcingumo principams, pažeidžia atsakovės teises, todėl teismas atsisakė ieškinį tenkinti. Atmetęs ieškinį dėl servituto nustatymo, nesvarstė išvestinių reikalavimų.
    3. Atmetė atsakovės prašymą nustatyti statinio servitutą pagal 2017 m. gruodžio 14 d. planą. Atsižvelgdamas į 2017 m. gruodžio 14 d. statinio servituto ir pridėtą paaiškinamąjį rašą, VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto registro duomenis konstatavo, jog pagal atsakovės prašymą nustačius statinio servitutą tik įregistruotai statinio daliai, kuomet Registrų centre nurodyta statinio būsena – nebaigta statyti (baigtumas 96 procentai), susiklostytų situacija, kai nei ieškovas galėtų naudoti ginčo pastatą pagal paskirtį, nei atsakovė galėtų naudoti užstatytą ginčo sklypo dalį, t.y. ginčas iš esmės nebūtų išspręstas.
    4. Sprendė, kad ieškovui nereaguojant į atsakovės prašymą išregistruoti UAB „VALČIUVA“ buveinės adresą iš ( - ), nurodant kitą adresą, tai padaryti jis gali būti įpareigotas tik teismo sprendimu. UAB „VALČIUVA“ faktinis buveinės adresas pasikeitė nuo 2016 m. birželio 7 d., todėl nuo rašto gavimo dienos skaičiuotinas 30 dienų terminas, per kurį juridinis asmuo turi pareigą pranešti Juridinių asmenų registrui duomenis apie pasikeitusį buveines adresą. 2015 m. rugsėjo 16 d. nutraukus šalių santuoką ieškovui atiteko paviljonas, atsakovei – gyvenamasis namas su priklausiniais ir žemės sklypas, šalių nuosavybės objektai registruoti tuo pačiu adresu. Atsakovė teismui nepateikė įrodymų, jog ieškovo elgesys įregistravus įmonės buveinę jam priklausančio paviljono adresu prieštarautų teisės aktų reikalavimams. Nors įmonės direktoriaus gyvenamoji vieta deklaruota ( - ), tačiau tai nesudaro pagrindo tenkinti atsakovės reikalavimą – įmonės buveinė siejama su paviljonu, čia yra jo nuolatinis valdymo organas. Įstatymas draudžia įgyvendinti savo teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus.
    5. Atsakovė nepagrindė reikalavimo pakeisti ieškovui priklausančio paviljono adreso, nepateikė įrodymų, kad jos interesai būtų pažeidžiami, kad būtų patyrusi nuostolių dėl neteisėtų ieškovo veiksmų. Atsižvelgiant į tai, jog adresų pakeitimas yra savarankiška savivaldybės funkcija, byloje nesant duomenų dėl ieškovo netinkamo elgesio, varžančio atsakovės nuosavybės teisės įgyvendinimą, šį reikalavimą atmetė kaip nepagrįstą.
    6. Atmetė atsakovės reikalavimą įpareigoti ieškovą atlikti veiksmus, kad būtų atjungtas elektros energijos tiekimas iš atsakovės gyvenamojo namo į ieškovo paviljoną. Atsakovė nurodė, kad jos teisės pažeistos, tačiau nepateikė įrodymų, jog kreipėsi į AB „Energijos skirstymo operatorių“ dėl elektros energijos pirkimo pardavimo sutarties su UAB „VALČIUVA“ nutraukimo objekte Nr. 36020989 ir sutarties su atsakove kaip objekto savininke sudarymo, dėl ko nebuvo pagrindo taikyti CK 4.98 straipsnio. Be to, atsakovė yra gyvenamojo namo savininkė, prašomų atlikti veiksmų atsakovė nekonkretizavo. Ieškovo atstovas patvirtino, kad atsakovei patikslinus reikalavimą, šalys galėtų susitarti taikiai.

      7

8Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9

    1. Apeliaciniu skundu ieškovas prašo pakeisti sprendimo dalį, kuria ieškovo ieškinys atmestas, priimti naują sprendimą – V. Č. ieškinį patenkinti visa apimtimi. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
      1. Teismas pažeidė įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklės, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos dėl įrodymų vertinimo, dėl ko neteisingai nustatė reikšmingas bylai aplinkybes (kasacinio teismo nutartys, priimtos civilinėse bylose Nr. 3K-3-147/2005, 3K-3-513/2004, 3K-3-324/2008 ir kt.). Teismas rėmėsi išimtinai atsakovės pateiktais duomenimis, ieškovo duomenis vertino kritiškai, į juos visiškai neatsižvelgė.
      2. Byloje kilo ginčas dėl servituto dydžio, o ne dėl jo būtinumo. Ieškovas pageidauja, o atsakovė sutiko, kad servitutas turi būti nustatytas, tačiau, teismo nuomone, nei vienas servituto planas netinkamas. Iš sprendimo turinio galima suprasti, kad atsakovės nurodomas servitutas yra per mažas, o ieškovo – per didelis. Tačiau ieškovo prašomas servitutas vos keliais metrais į plotį ir ilgį didesnis, todėl manytina, kad geriausias ir racionaliausias servituto planas yra pateiktas ieškovo, juo labiau, kad atsižvelgiant į teismo pastabas ieškovas sumažino servituto dydį. Šis dydis buvo sumažintas maksimaliai, dar labiau mažinti nėra galimybės, kadangi nebūtų galima naudoti prekybos paviljono pagal paskirtį. Teismas nepasisakė dėl išvažiuojamojo posėdžio metu nustatytos aplinkybės, kad prašomo servituto kelio dalyje yra kitos durys, per kuris įnešamos prekės į sandėliavimo patalpą. Šios patalpos įrengtos apie 1993 m. ir prekės visada buvo tiekiamos pro šias duris. Prekių tiekimas per duris, esančias šalia gatvės, sudaro ypatingai didelius nepatogumus, kadangi patekti tiesiai į sandėlį neįmanoma, prekes reikia dėti ant prekystalio, o jei būna pirkėjų, dėl mažos erdvės reikia laukti kol jie išeis ir tik tada sunešti prekes.
    2. UAB „VALČIUVA“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą patenkinti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
      1. Teismas nepagrįstai nurodė, kad servitutas reikalingas automobiliams apsisukti ir pristatyti prekes. Tokių aplinkybių nei viena šalis nenurodė, o iš pateikto plano matyti, kad to padaryti būtų neįmanoma. Automobiliai niekada nebuvo įvažiavę į kiemą ir apsisukę, nes kieme nėra tokių galimybių. Automobiliai įvažiuoja atbuline eiga iki sandėlio, iškrauna prekes ir išvažiuoja. Tokiu būdu šiuo įvažiavimu naudojasi nuo 1999 m. liepos mėn. Prekybos paviljono darbo laikas 10-19 val., sekmadieniais 10-15 val. Prekės pristatomos nuo 10-15 val. ir iškraunamos per 15-20 min. vieną arba du kartus per minėtą laikotarpį. Prekės šeštadieniais, sekmadieniais ir švenčių dienomis į sandėlį nevežamos, todėl nepatogumų sklypo savininkei nėra. Atvežamų prekių svoris yra apie 200 ir daugiau kilogramų. Negalint privažiuoti prie sandėlio, prekės iškraunamos pirkėjų salėje, vėliau pardavėja per prekystalį turi persikelti ir susinešti į sandėlį, kas ir sudaro didelius nepatogumus. Pagal projektą prekybos paviljone yra du įėjimai – nuo gatvės pusės pirkėjams įeiti, iš kiemo pusės per sandėlį darbuotojams įeiti ir prekėms sunešti. Šio įėjimo negalima uždaryti, to neleidžia priešgaisriniai reikalavimai, taip pat dėl darbuotojų saugumo.
    3. Atsakovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
      1. Ieškovas nurodo kasacinio teismo praktiką, kuri su byla neturi nieko bendro. Teismas bylą nagrinėjo nuodugniai, suteikė galimybę abiem šalims teikti įrodymus, tikslinti reikalavimus, buvo surengtas išvažiuojamasis posėdis, aptarti visi rašytiniai įrodymai. Teismas sprendime motyvuotai ir aiškiai pasisakė dėl kiekvieno reikalavimo. Atsakovė nesutiko su ieškovo prašomu servitutu ir nurodė to priežastis. Tai, kad teismo sprendimas nepalankus ieškovui, nereiškia, kad jis neteisingas ir dėl to panaikintinas. Ieškovo motyvai, kad jam nepatogu, kad jo turto negalima naudoti pagal paskirtį, neatitinka tikrovės, visa tai yra aprašyta sprendime.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12

    1. Nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino negyvenamosios paskirties pastato savininko prašymo nustatyti kelio servitutą kitam asmeniui priklausančiame žemės sklype. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

13Dėl servituto nustatymo

    1. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas neįrodė 2017 m. lapkričio 14 d. plane numatyto kelio servituto būtinumo tam, kad maisto produktus į pastatą – prekybos paviljoną – galėtų įnešti ne pro pirkėjams skirtas duris iš Taikos gatvės pusės, o pro duris į sandėliavimo patalpą, įrengtas pageidaujamo kelio servituto dalyje (iš VĮ Registrų centras kadastro ir registro duomenų bylos t. 1 b. l. 113 matyti, jog tos durys yra priešingoje pastato pusėje, nei pirkėjams skirtos durys).
    2. Apelianto nurodoma aplinkybė, kad kitoje pastato pusėje apie 1993 metus buvo įrengtos durys, pro kurias prekes įnešti patogiau, nepaneigia pirmosios instancijos teismo nurodytų, Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisės aktais bei Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Marijampolės valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2017 m. lapkričio 21 d. raštu dėl maisto tvarkymo UAB „VALČIUVA“ prekybos paviljone pagrįstų argumentų, jog fasuotų maisto produktų ir gėrimų priėmimo vieta gali būti ta pati prekybos vieta arba atskirai įrengta (priklausomai nuo patalpų dydžio) vieta, kas sąlygoja higienišką maisto tvarkymą visuose gamybos, perdirbimo ir paskirstymo etapuose. Pažymėtina, kad apeliantas minimų pirmosios instancijos teismo išvadų ir neginčija, remiasi vien didesnio patogumo aplinkybe, tačiau servituto nustatymą apsprendžia ne patogumo, o objektyvaus būtinumo kriterijus. Vertinant šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi CK 4.126 straipsnio 1 dalies nuostatomis ir kasacinio teismo praktika, pagal kurią, atsižvelgiant į nuosavybės teisės svarbą, nuosavybės teisės ribojimas pateisinamas tik esant svarbioms priežastims ir nėra pagrindo taikyti servitutą ir riboti kito (tarnaujančiojo daikto) savininko nuosavybės teisę vien todėl, kad savininkas (valdytojas), siekiantis servituto nustatymo, nori naudotis svetimu daiktu, kad jam taip yra naudingiau ar patogiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje ŽŪK „Naujieji Berniūnai“ ir kt. v. J. S., bylos Nr. 3K-3-157/2009; 2012 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. K. v. J. J., bylos Nr. 3K-3-210/2012; kt.).
    3. Servituto būtinumą ieškovas grindė negalėjimu tinkamai naudotis paviljonu ir tinkamai vykdyti veiklą, nes prekių įnešimas pro pirkėjų duris pažeidžia higienos normas. Kaip minėta, kad pastarosios aplinkybės apeliantas neįrodė. Pažymėtina ir tai, kad apeliantas iš dalies neteisingai teigia apie pirmosios instancijos teismo pripažintą kelio servituto būtinumą kitu jo nurodytu pagrindu. Tokios išvados apeliacine tvarka tikrinamame sprendime nėra. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog „servituto turinį konkrečiu atveju lemia viešpataujančiojo daikto naudojimo pagal paskirtį poreikiai. Šiuo atveju ieškovui vykdyti komercinę veiklą, prašomas 101 m2 kelio servitutas nėra objektyviai būtinas, nes iš plano matyti, kad ieškovas prašo servitutą nustatyti ir pasibaigus statiniui, motyvuodamas, kad ta žemės dalimi atsakovė nesinaudoja, čia jis laiko šiukšlių konteinerius, automobiliai tokiu būdu galėtų apsisukti; be to minėta, jog į paviljoną patenkama iš gatvės pusės; į bylą ieškovas nepateikė duomenų, jog atsakovei užrakinus vartus, būtų sumažėjusi apyvarta, ar sustabdyta jo ūkinė veikla; nėra duomenų, jog ieškovas negali naudotis paviljonu pagal paskirtį; ieškovo patogumas negali varžyti atsakovės nuosavybės labiau, nei to objektyviai reikia viešpataujančiojo daikto naudojimui pagal paskirtį, pažymint, kad atsakovei priklauso 0,3006 ha žemės, o servitutas užima 142 m2.“ Apeliacinės instancijos teismui ieškovas nepateikė jokių šią išvadą nuginčijančių argumentų ir tai patvirtinančių duomenų.
    4. Visgi teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacine tvarka tikrinamas sprendimas nėra teisėtas ir pagrįstas todėl, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs atsakovės pripažinimą, jog servitutas būtinas pastato naudojimui ir jos sutikimą dėl mažesnės apimties servituto, šalių ginčo neišsprendė dėl netinkamo įrodymų įvertinimo.
    5. Įrodinėjimo tikslas yra teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas iš esmės konstatavo, kad ieškovo pasiūlytame plane nurodytas servitutinis kelias yra per didelis, todėl pažeidžia atsakovės teises: nuosavybės neliečiamumą ir asmeninio gyvenimo privatumą, prieštarauja protingumo, teisingumo, sąžiningumo ir proporcingumo principams. Teisėjų kolegijos vertinimu, nei vienas byloje esantis įrodymas nei patvirtina, nei paneigia, kad ieškovo pageidaujamas kelio servitutas yra per didelis, kaip ir neįrodo, kokio dydžio servitutinis kelias būtų objektyviai reikalingas.
    6. Atmestini apelianto argumentai, jog vien atsakovės pripažinimas, kad paviljono eksploatacijai reikia nustatyti statinio servitutą, bet ne tokios apimties, kaip reikalauja ieškovas, reiškia, kad jo pateiktos kelio servituto nustatymo schemos yra tinkamos, o reikalavimas nustatyti servitutą nepagrįstai neriboja tarnaujančio daikto savininkės teisių naudotis savo nuosavybe. Atsakovė sutiko tik su vieno metro dydžio aplink įregistruotą statinį servituto nustatymu. Nei viena šalis ar kitas bylos dalyvis apeliacine tvarka neapskundė pagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados, kad tokio servituto nustatymas neįmanomas dėl Nekilnojamojo turto registre įregistruoto mažesnio statinio ploto, nei šis statinys užima realiai (įregistruota 31,73 m2; ieškovas pripažino atsakovės 2017 m. gruodžio 14 d. plane nustatytą aplinkybę, kad statinio plotas 45 m2), nes, esant įregistruotai statinio būsenai „nebaigtas statyti (baigtumas 96 procentai)“ susiklostytų situacija, kuomet nei ieškovas galėtų naudoti pastatą pagal paskirtį, nei atsakovė galėtų naudoti užstatytą ginčo sklypo dalį.
    7. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacine tvarka vertinamo sprendimo išvada netenkinti ieškinio nėra teisėta dėl to, kad, spręsdamas dėl ieškovo reikalavimų pagrįstumo, pirmosios instancijos teismas rėmėsi ydingomis servituto schemomis.
    8. Servituto nustatymo schemoje nenurodžius esamo statinio ploto neįmanoma įvertinti, kokio realios apimties kelio servituto ieškovas pageidauja. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad nei vienoje ieškovo pateiktoje servitutų nustatymo schemoje nėra nurodyti atstumai nuo statinio iki servitutinio kelio ribų ir atstumas nuo servitutinio kelio ribos iki atsakovės gyvenamojo namo. Žymimas tik bendras plotas, apeliantas remiasi fraze, kad atstumas vos keliais metrais į plotį ir į ilgį didesnis nei sutinka atsakovė, tarnaujantį daiktą vietoje apžiūrėjęs teismas – tuo, kad atsakovės namas stovi prie pat servitutinio kelio (pažymėtina, kad byloje nėra CPK 210 straipsnio nuostatas atitinkančio vietos apžiūros protokolo, apžiūra neinformatyvi, neatitinkanti tokio įrodymo turiniui keliamų reikalavimų). Todėl nepriklausomai nuo to, kad teismo siūlymu ieškovas pateikė iš dalies sumažintų atstumų servituto nustatymo schemą (kelio ilgį sumažino 2,37 m, plotį padidino 5 cm), nenurodžius tikslių pastato išmatavimų ir šiame nutarties punkte nurodytų atstumų, ieškovo pageidaujamo servituto tinkamumo įvertinti negalima.
    9. Nutarties 18-22 punktuose išdėstyti motyvai rodo, jog pirmosios instancijos teismas bylos esmės neatskleidė, o pagal joje esančius įrodymus šalių ginčo išsprendimas apeliacinės instancijos teisme negalimas. Byloje susiklostė situacija, kuomet atsakovė pripažįsta servituto reikalingumą, nesutikdama tik su jo dydžiu, o teismas pripažino ieškovo teisę inicijuoti naujos bylos iškėlimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokia pirmosios instancijos teismo išvada neatitinka CPK 7 straipsnyje įtvirtinto proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principo, pažeidžia CPK 8 straipsnyje reglamentuotą teismo pareigą bendradarbiaujant su dalyvaujančiais byloje asmenimis imtis priemonių, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta. Šalių ginčas liko neišspręstas dėl to, kad teismas aiškiai neįvardijo ieškovo pateiktų servituto nustatymo schemų trūkumų, jų spragas pildė vietos apžiūra, tačiau ją atliko netinkamai. Tai užprogramuoja ydingą ginčo sprendimo kryptį ir tuo atveju, jei ieškovas iškeltų naują servituto nustatymo bylą. Dėl nurodytų aplinkybių apeliacine tvarka patikrinta sprendimo dalis panaikintina ir ta bylos dalis perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
    1. Pažymėtina, kad vertinant ieškovo reikalavimų pagrįstumą svarbi ir trečiojo asmens UAB „VALČIUVA“ atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyta aplinkybė, susijusi su servitutinio kelio būtinumu gaisrinės saugos reikalavimams užtikrinti (antras išėjimas iš pastato būtinas darbuotojų saugumo užtikrinimui ir kt.). Nors nei ieškovas, nei trečiasis asmuo, kurio direktoriumi yra ieškovas, šiomis aplinkybėmis nesirėmė pirmosios instancijos teisme, o teiginiai dėl priešgaisrinių reikalavimų nėra pagrįsti jokiomis konkrečiomis gaisrinę saugą reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis, vis dėlto gaisrinės saugos reikalavimai išplaukia iš viešosios teisės normų, todėl teismas, spręsdamas dėl servitutinio kelio reikalingumo ir dydžio, šias aplinkybes turi patikrinti ex officio (pagal pareigas). Jei prekybinės įmonės savininkas ir vadovas teigia, kad atitinkamo dydžio servitutinis kelias būtinas pastato, kuriame veikia įmonė, ir joje dirbančių asmenų saugumui užtikrinti, jis turi nurodyti konkrečias atitikties gaisrinės saugos reikalavimams aplinkybes, jas pagrįsti teisės aktais ir atitinkamos institucijos patvirtintais dokumentais, suformuoti tuos reikalavimus atitinkančią servituto nustatymo schemą, o teismas, kaip minėta, šias aplinkybes turi įvertinti. Tai irgi susiję su CK 4.126 straipsnio 1 dalyje numatytu servituto nustatymo teismo sprendimu pagrindu, tačiau pirmosios instancijos teismas tokios patikros neatliko.
Apeliacinės instancijos teismo išvados
    1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus, susijusius su servitutinio kelio būtinumu ir dydžiu, todėl dėl šio ieškovo reikalavimo priimta sprendimo dalis bei teismo išvada priteisti iš ieškovo procesinių dokumentų įteikimo išlaidas panaikintina kaip neatitinkanti CPK 263 straipsnyje reglamentuotų teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimų. Nurodoma bylos dalis perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 185 straipsnis, 329 straipsnio 1 dalis, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

14Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-330 straipsniais,

Nutarė

15panaikinti Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2018 m. vasario 12 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovo ieškinys bei iš ieškovo valstybei priteistos procesinių dokumentų įteikimo išlaidos 18,31 Eur, ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

16Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai