Byla A-313-261/2017
Dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Z. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.

5Pareiškėjas Z. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2-4), prašydamas pripažinti Lietuvos valstybei atstovaujančio Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK) atsisakymą išmokėti žalos atlyginimą neteisėtu ir priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio AVPK, 4 599,59 Eur turtinei žalai atlyginti.

6Nurodė, kad jis 2015 m. gegužės 11 d. kreipėsi į Panevėžio AVPK prašymu atlyginti jam Panevėžio AVPK pareigūnų neteisėtais veiksmais padarytą turtinę žalą, kuri susidarė dėl 2012 m. balandžio 20 d. – 2014 m. sausio 13 d. laikotarpiu neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Panevėžio AVPK 2015 m. gegužės 19 d. raštu atsisakė atlyginti padarytą žalą, nurodęs, kad Panevėžio AVPK veiksmai, priimant 2012 m. vasario 27 d. sprendimą, kuriuo buvo atsisakyta patenkinti pareiškėjo prašymą dėl atleidimo iš vidaus tarnybos, buvo teisėti, atlikti vadovaujantis tuo metu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota teisės aktų taikymo praktika. Pareiškėjo nuomone, Panevėžio AVPK atsisakymas atlyginti neteisėtais pareigūnų veiksmais padarytą žalą yra nepagrįstas ir neteisėtas.

7Teigė, kad Panevėžio AVPK, vadovaudamasis įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 11 d. nutartimi, 2014 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 50-TE-752, pripažino 2012 m. balandžio 20 d. įsakymą Nr. 50-TE-198, kuriuo pareiškėjas iš vidaus tarnybos buvo atleistas pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą, netekusiu galios ir atleido jį iš tarnybos vadovaudamasis Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktu dėl išėjimo į pensiją. Nors jis Panevėžio AVPK 2014 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 50-TE-752 iš vidaus tarnybos buvo atleistas nuo 2012 m. kovo 5 d., tačiau jam Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2015 m. kovo 12 d. sprendimu Nr. 11SP-6790 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą ir valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo skyrimo Z. B.“ pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo paskirta tik nuo 2014 m. sausio 13 d., t. y. už 12 mėnesių iki dokumentų pensijai skirti atitinkamoje institucijoje gavimo dienos.

8Pareiškėjas, atsižvelgęs į tai, kad įsakymas, kuriuo buvo pakeistas atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindas, buvo priimtas tik 2014 m. gruodžio 22 d., teigė, jog dokumentai pensijai skirti negalėjo būti pristatyti anksčiau nurodytos datos. Pareiškėjo tvirtinimu, jo teisę baigti vidaus tarnybą dėl išėjimo į pensiją bei gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją suvaržė Panevėžio AVPK, kurio pareigūnai neveikė taip, kaip nustatyta pagal įstatymus, t. y. per nustatytą terminą nepriėmė įsakymo dėl jo atleidimo iš tarnybos dėl išėjimo į pensiją.

9Teigė, kad yra visos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246, 6.247 ir 6.249 straipsniuose nustatytos būtinosios sąlygos valstybės viešajai atsakomybei kilti. Panevėžio AVPK 2014 m. gruodžio 22 d. įsakyme nurodė atleidimo datą 2012 m. kovo 5 d., tačiau jam iki 2012 m. balandžio 20 d. buvo paskaičiuotas atlyginimas, todėl pareiškėjas, dėl pareigūnų neteisėtų veiksmų negaudamas pensijos nuo 2012 m. balandžio 20 d. iki 2014 m. sausio 13 d., patyrė turtinę žalą, kaip ji apibrėžta CK 6.249 straipsnio 1 dalyje. Nurodė, kad Panevėžio AVPK, atleidęs jį iš vidaus tarnybos pagal 2012 m. balandžio 20 d. įsakymą Nr. 50-TE-198, galutinai su juo už tarnautą laiką atsiskaitė 2012 m. balandžio 25 d. Pareiškėjas nuo 2012 m. gruodžio 21 d. iki 2013 m. birželio 20 d. buvo registruotas teritorinėje darbo biržoje ir gavo 1 124,05 Eur bedarbio pašalpą, todėl šia suma mažintinas atlygintinos turtinės žalos dydis.

10Pareiškėjo atstovas advokatas D. Staškevičius, remdamasis skunde išdėstytomis faktinėmis aplinkybėmis bei nurodytais motyvais ir argumentais, pirmosios instancijos teismo posėdžių metu prašė pareiškėjo skundą tenkinti.

11Akcentavo, kad pareiškėjas iš vidaus tarnybos buvo atleistas dėl pareigūno vardo pažeminimo, todėl jam negalėjo būti paskirta ir mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, į kurią teisę pareiškėjas įgijo tarnaudamas Panevėžio AVPK. Pareiškėjo atstovas, vertindamas Panevėžio AVPK atsiliepimo teiginius, kad teismine tvarka nuginčytus sprendimus buvo priverstas priimti vadovaudamasis tuo metu suformuota teismine praktika, nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 11 d. nutartyje yra aiškiai konstatuota, jog Panevėžio AVPK veiksmai buvo neteisėti, pažeidžiantys Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnį ir privertę pareiškėją prieš jo valią likti tarnyboje. Pareiškėjo atstovas nurodė, jog pareiškėjas neskundė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2015 m. kovo 12 d. įsakymo Nr. 11SP-6790, kadangi pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo paskirta laikantis Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo nuostatų. Teigė, kad pareiškėjas nustatyto 3 metų ieškinio senaties termino nėra praleidęs, o jeigu bus nustatyta, kad jis praleistas, prašė jį atnaujinti. Teigė, kad pareiškėjas savo teises gynė aktyviai, teismine tvarka ginčijo neteisėtus aktus – įsakymą atleisti iš vidaus tarnybos už pareigūno vardo pažeminimą ir sprendimą neatleisti iš vidaus tarnybos dėl išėjimo į pensiją. Nurodė, kad tarp pareiškėjo negautų piniginių lėšų ir neteisėtais pripažintų Panevėžio AVPK neteisėtų veiksmų bei administracinių aktų yra tiesioginis priežastinis ryšys. Atleidus pareiškėją už pareigūno vardo pažeminimą, pareiškėjas neįgijo teisės gauti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, tokia teisė būtų atsiradusi žymiai vėliau. Tuo atveju, jeigu Panevėžio AVPK būtų patenkinęs pareiškėjo 2012 m. vasario 22 d. prašymą, pareiškėjas nebūtų patyręs žalos, nes pareiškėjas atitiko visas sąlygas pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti, todėl jis būtų nustatyta tvarka dėl jos kreipęsis ir ši pensija jam būtų paskirta.

12Atsakovui Lietuvos valstybei atstovaujantis Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimuose į pareiškėjo skundą (b. l. 35-36; 44-45) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

13Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-143-287/2015, teigė, kad iki 2014 m. vyravęs bendras principas dėl reikšmingų tarnybos santykiams faktų (veikų bei įvykių) teisinio vertinimo (kvalifikavimo) pagal jų padarymo (vykimo) laiką pareigūno atleidimo iš vidaus tarnybos Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 1, 7, 12, 14 punktų (paties prašymu, dėl pareigūno vardo pažeminimo ir tarnybinės nuobaudos – atleidimo iš tarnybos) pagrindu, tapo nebeaktualus dėl nurodytoje nutartyje pateikto Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 1, 7, 12 ir 14 punktų bei 55 straipsnio nuostatų aiškinimo ir naujai suformuotos teisės aktų taikymo praktikos. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, Panevėžio AVPK tvirtino, kad policijos įstaigos veiksmai, atlikti priimant 2012 m. vasario 27 d. sprendimą netenkinti pareiškėjo prašymo atleisti jį iš vidaus tarnybos dėl išėjimo į pensiją, buvo teisėti, atitikę tuometinę suformuotą teisės aktų taikymo praktiką. Dėl šios priežasties teisinio pagrindo žalos atlyginimui pagal CK 6.271 straipsnį nėra.

14Nurodė, jog, teismui atmetus argumentus, išdėstytus pirminiame atsiliepime į pareiškėjo skundą, pareiškėjo reikalavimai turi būti atmesti, pritaikius ieškinio senatį. Pagrįsdamas šį prašymą, Panevėžio AVPK nurodė, jog pareiškėjui 2012 m. vasario 27 d. Panevėžio AVPK raštu buvo pranešta, kad jo prašymas atleisti iš vidaus tarnybos dėl išėjimo į pensiją nebus tenkinamas, nes pradėtas tarnybinis patikrinimas dėl galimo pareigūno vardo pažeminimo. Be to, pareiškėjas Panevėžio AVPK viršininko 2012 m. balandžio 20 d. įsakymu buvo atleistas iš pareigų už pareigūno vardo pažeminimą, todėl būtent 2012 m. balandžio 20 d. jis ir sužinojo apie žalos atsiradimo momentą, tačiau ginti pažeistas teises nepagrįstai delsė.

15II.

16Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimu (b. l. 92-99) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui Z. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 4 388,81 Eur žalos atlyginimo, o kitą skundo dalį atmetė.

17Teismas nustatė, kad Panevėžio AVPK viršininko 2012 m. sausio 3 d. nurodymu buvo pradėtas pareiškėjo tarnybinis patikrinimas, įtariant, kad jis gali būti padaręs tarnybinį nusižengimą – pažeminęs pareigūno vardą. Pareiškėjas 2012 m. sausio 30 d. Panevėžio AVPK viršininkui pateikė prašymą atleisti jį iš vidaus tarnybos Panevėžio AVPK Kriminalistinių tyrimų biuro Kriminalistinio aptarnavimo skyriaus specialisto pareigų jo paties prašymu nuo 2012 m. vasario 15 d. Tačiau Panevėžio AVPK viršininko 2012 m. sausio 31 d. raštu Nr. 50-S-1294 „Dėl atsisakymo patenkinti prašymą“ pareiškėjui buvo pranešta, kad jo prašymas nebus tenkinamas, kadangi dėl jo veiksmų atliekamas tarnybinis patikrinimas ir yra įtariama, kad jis savo veiksmais, padarytais anksčiau nei pateiktas prašymas atleisti iš pareigų, pažemino pareigūno vardą. Pareiškėjas 2012 m. vasario 22 d. dar kartą kreipėsi į Panevėžio AVPK viršininką prašymu išleisti jį į pensiją nuo 2012 m. kovo 5 d. Panevėžio AVPK 2012 m. vasario 27 d. raštu Nr. 50-S-2310 „Dėl atsisakymo patenkinti prašymą“ pareiškėjui pranešė, kad šis jo prašymas negali būti tenkinamas, kadangi dėl jo veiksmų, padarytų anksčiau nei pateiktas prašymas atleisti iš vidaus tarnybos, atliekamas tarnybinis patikrinimas ir įtariama, kad jis savo veiksmais pažemino pareigūno vardą (administracinė byla Nr. I-35-279/2014, b. l. 6-7, 16, 19-21). Atlikus tarnybinį patikrinimą, 2012 m. balandžio 20 d. buvo surašyta ir patvirtinta tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 50-IS-64 „Dėl Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalistinių tyrimo biuro pareigūno Z. B. veiksmų“, kurioje buvo suformuluotas pasiūlymas atleisti pareiškėją iš vidaus tarnybos už pareigūno vardo pažeminimą. Panevėžio AVPK viršininkas 2012 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 50-TE-198 „Dėl inspektoriaus Z. B. atleidimo iš vidaus tarnybos“ atleido 2012 m. balandžio 23 d. pareiškėją iš vidaus tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą (administracinė byla Nr. I-35-279/2014, b. l. 31, 32-38). Pareiškėjas, nesutikdamas su Panevėžio AVPK viršininko įsakymu atleisti iš vidaus tarnybos už pareigūno vardo pažeminimą ir Panevėžio AVPK sprendimu neatleisti iš vidaus tarnybos dėl išėjimo į pensiją, skundais kreipėsi į administracinį teismą (administracinė byla Nr. I-35-279/2014, b. l. 2-5, 26-29). Panevėžio apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-35-279/2014 pareiškėjo skundą patenkino: panaikino Panevėžio AVPK 2012 m. vasario 27 d. sprendimą Nr. 50-S-2310 „Dėl atsisakymo patenkinti prašymą“ ir Panevėžio AVPK viršininko 2012 m. balandžio 20 d. įsakymą Nr. 50-TE-198 „Dėl inspektoriaus Z. B. atleidimo iš vidaus tarnybos“ bei įpareigojo Panevėžio AVPK išspręsti pareiškėjo 2012 m. vasario 22 d. prašymą dėl atleidimo iš vidaus tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą (administracinė byla Nr. I-35-279/2014, b. l. 160-166). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gruodžio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-2306/2014 atsakovo Panevėžio AVPK apeliacinį skundą atmetė, Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 26 d. sprendimą paliko nepakeistą (administracinė byla Nr. I-35-279/2014, b. l. 180-191).

18Teismas pažymėjo, jog byloje nagrinėjamas ginčas dėl turtinės žalos, kuri kildinama iš policijos įstaigos veiksmų ir priimtų administracinių aktų neteisėtai atleidžiant policijos pareigūną iš vidaus tarnybos, atlyginimo.

19Spręsdamas dėl Panevėžio AVPK administracinių aktų, priimtų dėl pareiškėjo atleidimo iš pareigų vidaus tarnyboje, teisėtumo, teismas rėmėsi Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 26 d. sprendime ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 11 d. nutartyje pateiktu vertinimu. Teismas sprendė, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 58 straipsnio 2 dalimi, šiuose teismų procesiniuose dokumentuose konstatuotos Panevėžio AVPK 2012 m. vasario 27 d. sprendimo Nr. 50-S-2310 „Dėl atsisakymo patenkinti prašymą“ ir 2012 m. balandžio 20 d. įsakymo Nr. 50-TE-198 „Dėl inspektoriaus Z. B. atleidimo iš vidaus tarnybos“ priėmimo bei pareiškėjo atleidimo iš pareigų vidaus tarnybos faktinės aplinkybės, Panevėžio AVPK veiksmų teisinis vertinimas turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje byloje.

20Teismas pažymėjo, jog Panevėžio apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 26 d. sprendime nurodė, kad pareigūno atleidimas iš vidaus tarnybos jo paties prašymu dėl išėjimo į pensiją yra savarankiškas atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindas, kurio taikymas išimtinai priklauso nuo paties pareigūno valios. Todėl esant situacijai, kai pareigūno padaryto tarnybinio nusižengimo ar pareigūno vardą žeminančio poelgio faktai yra nustatomi (paaiškėja) per Vidaus tarnybos statuto 55 straipsnyje nustatytą 14 kalendorinių dienų terminą, turi būti priimti šiuos faktus atitinkantys sprendimai patraukti pareigūną tarnybinėn atsakomybėn arba atleisti jį pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą dėl poelgio, pažeminusio pareigūno vardą. Tačiau tuo atveju, kai nustatytu terminu faktas apie padarytą tarnybinį nusižengimą nepaaiškėja, pareigūnas turi būti atleistas iš vidaus tarnybos savo noru pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą, nežiūrint to, kad jo patraukimo drausminėn atsakomybėn ar atleidimo iš tarnybos dėl pareigūno vardo pažeminimo procedūros nėra pasibaigę. Pabrėžė, kad Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnis nenumato jokių ribojimų ir išlygų, kuomet pareigūnui, turinčiam teisę išeiti į pensiją ir pateikusiam tokį prašymą, gali būti neleidžiama pasinaudoti savo konstitucine teise, o šio statuto 55 straipsnio 2 dalies nuostatos numato privalomą tokio pareigūno atleidimą kitą dieną po šio straipsnio 1 dalyje numatyto termino pasibaigimo. Panevėžio apygardos administracinis teismas konstatavo, kad Panevėžio AVPK, atsisakydamas tenkinti pareiškėjo prašymą išleisti jį į pensiją, pažeidė imperatyvias Vidaus tarnybos statuto nuostatas, taip apribodamas pareiškėjo teisę išeiti iš vidaus tarnybos ir gauti pensiją. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gruodžio 11 d. nutartyje tokias Panevėžio apygardos administracinio teismo išvadas pripažino pagrįstomis (administracinė byla Nr. I-35-279/2014, b. l. 160-166, 180-191).

21Teismas Panevėžio AVPK argumentus, kad jo 2012 m. vasario 27 d. sprendimas Nr. 50-S-2310 netenkinti pareiškėjo prašymo atleisti jį iš vidaus tarnybos dėl išėjimo į pensiją teisėtas, kadangi buvo priimtas vadovaujantis ginčo laikotarpiu vyravusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kuri tapo neaktuali, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui administracinėje byloje Nr. A143-287/2014 priėmus 2014 m. vasario 25 d. nutartį, kurioje buvo pateiktas naujas Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 1,7,12 ir 14 punktų bei 55 straipsnio aiškinimas, vertino kaip nepagrįstus, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-2306/2014 pateiktą Panevėžio AVPK veiksmų vertinimą. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad Panevėžio AVPK aiškiai atsisakė patenkinti pareiškėjo prašymą atleisti iš tarnybos savo noru dėl išėjimo į pensiją, tuo sukeldamas pareiškėjui konkrečias teisines pasekmes – netiesiogiai priversdamas jį likti tarnyboje prieš jo valią. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad tokiais veiksmais Panevėžio AVPK ne tik kad nepaisė Vidaus tarnybos statuto 55 straipsnyje nustatyto 14 dienų termino, skirto išspręsti klausimą dėl pareiškėjo pateikto prašymo atleisti iš vidaus tarnybos ir vienašališkai jo netaikė, tačiau kartu ir sukliudė pareiškėjui naudotis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnyje įtvirtinta teise laisvai pasirinkti darbą bei verslą.

22Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, teismas sprendė, kad Panevėžio AVPK atlikti veiksmai ir priimti individualūs administraciniai aktai, sprendžiant dėl pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos pagal jo 2012 m. vasario 22 d. prašymą bei priimant 2012 m. vasario 27 d. sprendimą Nr. 50-S-2310 ir 2012 m. balandžio 20 d. įsakymą Nr. 50-TE-198, yra įrodyti ir neteisėti.

23Teismas nustatė, kad pareiškėjas nurodė, jog Panevėžio AVPK priimant neteisėtus aktus, dėl kurių jis iš vidaus tarnybos 2012 m. kovo 5 d. buvo atleistas tik pagal Panevėžio AVPK viršininko 2014 m. gruodžio 22 d. įsakymą Nr. 50-TE-752, jam buvo padaryta 4 599,59 Eur turtinė žala. Pareiškėjas kaip neturtinę žalą vertino nuo 2012 m. balandžio 20 d. iki 2014 m. sausio 13 d. negautas pajamas – negautą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, kurią jis būtų gavęs, jeigu Panevėžio AVPK 2012 m. kovo 5 d. būtų atleidęs jį iš vidaus tarnybos dėl išėjimo į pensiją. Kadangi pareiškėjas iš vidaus tarnybos buvo atleistas teismine tvarka išnagrinėjus kilusius ginčus, pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo paskirta tik nuo 2014 m. sausio 13 d. Turtinės žalos dydžiui pagrįsti pareiškėjas pateikė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2015 m. kovo 12 d. sprendimą Nr. 11SP-6790 ir banko įstaigos išduotą sąskaitos išrašą apie pareiškėjo gautas pinigines lėšas.

24Teismui pateiktos pareiškėjo pensijos bylos Nr. 26009 duomenimis, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija 2015 m. kovo 12 d. priėmė sprendimą Nr. 11SP-6790 ir juo pareiškėjui nuo 2014 m. sausio 13 d. paskyrė pareigūnų valstybinę pensiją, kurią sudaro 162,06 Lt ir valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedas (b. l. 64). Nurodytas sprendimas buvo priimtas, pareiškėjui 2014 m. gruodžio 29 d. pateikus prašymą skirti pareigūnų valstybinę pensiją (b. l. 69). Teismas sprendė, kad pareiškėjas galimybę teikti tokio turinio prašymą įgijo tik po to, kai Panevėžio AVPK viršininkas, vadovaudamasis Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 26 d. sprendimu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 11 d. nutartimi, 2014 m. gruodžio 22 d. priėmė įsakymą Nr. 50-TE-752, kuriuo pareiškėjas, tenkinant jo 2012 m. vasario 22 d. prašymą, iš vidaus tarnybos buvo atleistas 2012 m. kovo 5 d. pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą (b. l. 7).

25Teismas pažymėjo, jog pagal pareiškėjo pareiškimo pateikimo metu, t. y. 2012 m. vasario 22 d., galiojusio Vidaus tarnybos statuto 49 straipsnio 6 dalį, pareigūnai turėjo teisę gauti pareigūnų valstybinę pensiją pagal įstatymą, reglamentuojantį pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo tvarką – Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą. Kaip patvirtina Panevėžio AVPK viršininko 2014 m. gruodžio 22 d. įsakyme Nr. 50-TE-752 bei Panevėžio AVPK viršininko 2014 m. gruodžio 31 d. patvirtinto Tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lapo Nr. 50-2-IL-1481 duomenys, 2012 m. kovo 5 d. pareiškėjas vidaus tarnyboje buvo ištarnavęs 20 metų ir 27 dienas, tarnybos laikas pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti 2012 m. kovo 5 d. buvo 20 metų 27 dienos (b. l. 7, 66) todėl pareiškėjas, jį 2012 m. kovo 5 d. atleidus iš vidaus tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą, būtų priskiriamas Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte (2007 m. sausio 18 d. įstatymo Nr. X-1027 redakcija) nurodytai pareigūnų kategorijai ir būtų įgijęs teisę nustatyta tvarka teikti prašymą skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Kaip patvirtina Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2015 m. kovo 12 d. sprendimas Nr. 11SP-6790, kitokių Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme numatytų kliūčių gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją pareiškėjui nebuvo.

26Pareiškėjo pateiktais apskaičiavimais, nuo 2012 m. balandžio 20 d., kai jis pagal Panevėžio AVPK 2012 m. balandžio 20 d. įsakymą Nr. 50-TE-198 buvo atleistas iš vidaus tarnybos, iki 2014 m. sausio 13 d., kai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2015 m. kovo 12 d. sprendimu Nr. 11SP-6790 buvo paskirta pareigūnų valstybinė pensija, negauta pareigūnų ir karių valstybinė pensija sudarė 5 723,64 Eur. Spręsdamas dėl pareiškėjo nurodytos negautų pajamų sumos teisingumo, teismas atsižvelgė, kad, pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2015 m. kovo 12 d. sprendimą Nr. 11SP-6790, pareiškėjui paskirta pensija susideda iš dviejų dalių: nekintančios – 162,06 Eur sumos ir kintančios dalies – valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. liepos 16 d. nutarimo Nr. 703 1.1 punktą, nuo 2008 m. rugpjūčio 1 d. valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydis buvo 104 Eur (360 Lt). Šis dydis pasikeitė, Lietuvos Respublikos Vyriausybei priėmus 2014 m. lapkričio 5 d. nutarimą Nr. 1206, kuris nustatė, kad valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydis nuo 2015 m. sausio 1 d. yra 105 Eur. Taigi, pareiškėjas nuo 2012 m. balandžio 20 d. iki 2014 m. sausio 13 d. kas mėnesį būtų gavęs 266,06 Eur (162,06 Eur + 104,00 Eur) dydžio pareigūnų ir karių pensiją, t. y. šiuo laikotarpiu pareiškėjui būtų išmokėta 5 512,86 Eur pensijos. AB „Swedbank“ parengto sąskaitos išrašo apie pareiškėjo pinigines lėšas nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. duomenimis, pareiškėjui 2012 m. gruodžio 21 d. – 2013 m. birželio 20 d. laikotarpiu buvo išmokėta 1 124,05 Eur dydžio nedarbo socialinė išmoka, kuria mažinamas pareiškėjo negautų pajamų dydis (b. l. 10).

27Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis ir įvertinęs jas patvirtinančius įrodymus, teismas padarę išvadą, kad pareiškėjo 2012 m. balandžio 20 d. – 2014 m. sausio 13 d. laikotarpiu negautų pajamų (negautos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos) suma sudaro 4 388,81 Eur. Ši suma vertinama kaip CK. 6.249 straipsnio 1 dalyje nurodyta turtinė žala.

28Spręsdamas, ar Panevėžio AVPK, kaip viešojo administravimo subjekto, teismine tvarka neteisėtais pripažintus aktus, atliktus sprendžiant dėl pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos pagal jo 2012 m. vasario 22 d. prašymą, su pareiškėjo netektomis pajamomis sieja priežastinis ryšys, teismas, remdamasis teismų praktika (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-345/2007; 2008 m. birželio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-322/2008; 2010 m. vasario 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2010), atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines aplinkybes, padarė išvadą, kad pareiškėjas 2012 m. balandžio 20 d. – 2014 m. sausio 13 d. laikotarpiu 4 388,81 Eur pajamų (pareigūnų ir karių valstybinės pensijos) negavo dėl to, kad Panevėžio AVPK priėmė teismine tvarka neteisėtais pripažintus 2012 m. vasario 27 d. sprendimą Nr. 50-S-2310 „Dėl atsisakymo patenkinti prašymą“, kuriuo nepatenkino pareiškėjo 2012 m. vasario 22 d. prašymo išleisti jį į pensiją nuo 2012 m. kovo 5 d., ir 2012 m. balandžio 20 d. sprendimą Nr. 50-TE-198 „Dėl inspektoriaus Z. B. atleidimo iš vidaus tarnybos“. Atleidus pareiškėją iš pareigų vidaus tarnyboje, remiantis Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktu pagal Panevėžio AVPK viršininko 2012 m. balandžio 20 d. įsakymą Nr. 50-TE-198, pareiškėjas teisės teikti prašymą skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją neįgijo. Taigi, iki teismine tvarka nebuvo išspręstas kilęs tarnybinis ginčas dėl įsakymo atleisti pareiškėją iš pareigų vidaus tarnyboje už pareigūno vardo pažeminimą ir dėl sprendimo netenkinti pareiškėjo prašymo išleisti jį į pensiją, pareiškėjas dėl objektyvių priežasčių neturėjo teisės teikti prašymo skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Teismas, remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, sprendė, kad Panevėžio AVPK neteisėtus veiksmus, atliktus priimant neteisėtą 2012 m. vasario 27 d. sprendimą Nr. 50-S-2310 „Dėl atsisakymo patenkinti prašymą“ dėl pareiškėjo prašymo atleisti jį iš vidaus tarnybos dėl išėjimo į pensiją pagal jo 2012 m. vasario 22 d. prašymą, ir pareiškėjo negautą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumą sieja tiesioginis ir teisinis priežastinis ryšys.

29Dėl Panevėžio AVPK prašymo pareiškėjo reikalavimui taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą (b. l. 44) teismas atmetė tokį prašymą pagrindžiančius Panevėžio AVPK argumentus, pažymėdamas, kad, kaip patvirtina administracinės bylos Nr. I-35-279/2014 medžiaga, pareiškėjas aktyviai gynė savo pažeistas teises vidaus tarnybos teisinių santykių srityje ir per Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio nustatytą terminą pateikė skundus dėl Panevėžio AVPK 2012 m. vasario 27 d. sprendimo Nr. 50-S-2310 ir 2012 m. balandžio 20 d. įsakymo Nr. 50-TE-198. Be to, teismas sprendė, kad galimybę realizuoti teisę į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją pareiškėjas įgijo tik po to, kai, įsiteisėjus Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 26 d. sprendimui, Panevėžio AVPK viršininkas 2014 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 50-TE-752 patenkino pareiškėjo 2012 m. vasario 22 d. prašymą ir jį iš vidaus tarnybos 2012 m. kovo 5 d. atleido pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą. Panevėžio AVPK 2014 m. gruodžio 22 d. parengė Tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lapą, o pareiškėjas nedelsdamas 2014 m. gruodžio 29 d. pateikė prašymą skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 1 dalį pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir mokama nuo teisės į pensiją atsiradimo dienos, tačiau ne daugiau kaip už 12 mėnesių iki dokumentų pensijai skirti gavimo atitinkamoje institucijoje dienos. Aplinkybės, kad už 2012 m. balandžio 20 d. – 2014 m. sausio 13 d. laikotarpį pareiškėjas negavo tam tikros pajamų sumos, paaiškėjo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai priėmus 2015 m. kovo 12 d. įsakymą Nr. 11SP-6790 dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą ir valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo skyrimo pareiškėjui nuo 2014 m. sausio 13 d. Teismo vertinimu, pareiškėjas, 2015 m. birželio 18 d. skundu dėl turtinės žalos atlyginimo kreipdamasis į administracinį teismą, CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyto trijų metų ieškinio senaties termino nepažeidė.

30III.

31Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 101-102), kuriame prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimą.

32Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Turtinės žalos dydis buvo vertinamas ir apskaičiuojamas remiantis tik pareiškėjo pateiktu „Swedbank“ AB banko sąskaitos išrašu. Tačiau nebuvo nustatinėjama, ar pareiškėjas turi banko ar kitų kredito įstaigų sąskaitų, į kurias galėjo būti pervedamos įvairios pajamos. Sprendime nurodoma, kad pareiškėjas nuo 2012 m. gruodžio 21 d. iki 2013 m. birželio 20 d. buvo registruotas teritorinėje darbo biržoje. Byloje netirtos aplinkybės, kodėl pareiškėjo registracija teritorinėje darbo biržoje truko būtent tokį laikotarpį. Daroma prielaida, kad pareiškėjui bedarbio statusas buvo sustabdytas ar nutrauktas, dėl galimo įsidarbino, kitų pajamų gavimo, ką parodo ir įnašai į sąskaitą. Byloje nėra duomenų, apie pareiškėjo darbinę veiklą, draudžiamąsias pajamas, individualios veiklos, įskaitant žemės ūkio, miškininkystės ar alternatyvios veiklos, vykdymą ar nevykdymą.
  2. Įstatymai reikalauja ne tik motyvuoti teismo sprendimus, bet ir įpareigoja teismą aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Vertindamas įrodymus, teismas turi laikytis įrodymų vertinimo taisyklių, pagal kurias jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo sprendime negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo sprendimo priėmimui. Teismo sprendimas turi būti aiškus byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti peržiūrėtas.

33Pareiškėjas Z. B. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 105) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

34Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Byloje yra pakankamai duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas apskaičiavo turtinės žalos dydį. Atsakovas bylos nagrinėjimo metu tokių abejonių nekėlė ir neprašė teismo išreikalauti duomenų iš visų banko ar kredito įstaigų, iš kurių galima būtų nustatyti pareiškėjo papildomas pajamas, kurias jis galėjo gauti ir atsižvelgiant į jas, žalos dydis galėjo būti mažinamas. Atsakovas tokių aplinkybių neįrodinėjo, neteikė tokių įrodymų, ir todėl nėra pagrindo abejoti ir nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimu.
  2. Atsakovas, net ir teikdamas apeliacinį skundą šiuo pagrindu nepateikė jokių įrodymų, todėl laikytina, kad atsakovas piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis tam, kad būtų užvilkintas procesas ir teismo sprendimo vykdymas.
  3. Pareiškėjas jokių kitų sąskaitų neturi, išskyrus sąskaitą AB „Swedbank“, kurios išrašas buvo pateiktas pirmosios instancijos teismui ir kuriuo teismas rėmėsi, priimdamas sprendimą.

35Teisėjų kolegija

konstatuoja:

36IV.

37Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija, tačiau pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl atsakovo apeliacinis skundas išnagrinėtas, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

38Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog atsakovo apeliacinis skundas netenkintinas.

39Pareiškėjas prašo priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 4 599,59 Eur turtinei žalai atlyginti. Skundo turinys bei bylos įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas siekia prisiteisti neišmokėtos pensijos dalį, nurodydamas ją kaip turtinę žalą.

40Pirmosios instancijos teismas skundą patenkino ir, remdamasis Civilinio kodekso 6.271 straipsniu, priteisė pareiškėjui 4 388,81 Eur turtinės žalos, kaip atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimą.

41Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, toks ginčo santykių kvalifikavimas yra neteisingas ir keistinas, nes tai neatitinka ginčo faktinių aplinkybių.

42Panevėžio apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 26 d. sprendimu, nagrinėdamas šios bylos pareiškėjo skundą, nustatė, kad pareigūno atleidimas iš vidaus tarnybos jo paties prašymu dėl išėjimo į pensiją nuo 2012 m. kovo 5 d. yra savarankiškas atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindas ir turi būti taikomas pareiškėjo atveju. Atsakovas, vykdydamas minėtą teismo sprendimą, 2014 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 50-TE-752 pareiškėją atleido iš vidaus tarnybos, remdamasis Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktu, jo paties prašymu dėl išėjimo į pensiją nuo 2012 m. kovo 5 d. (b. l. 7). Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos kanclerio 2015 m. kovo 12 d. įsakymu Nr. 11SP-6790 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą ir valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo skyrimo“ pareiškėjui nuo 2014 m. sausio 13 d. buvo paskirta pensija neterminuotai (b. l. 5).

43Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo situaciją, kad jo atleidimo iš tarnybos pagrindas minėtu teismo sprendimu buvo pakeistas ir iš esmės pareiškėjo pažeista teisė į atleidimo pagrindą buvo atkurta teismo sprendimu, sprendžia, jog ginčo santykiams taikytina Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostata, kuria nustatyta, kad nutraukus ikiteisminį tyrimą, baudžiamąją bylą arba įsiteisėjus išteisinamajam nuosprendžiui, pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama už visą laikotarpį nuo teisės į pensiją atsiradimo dienos. Nors šios bylos ginčo santykiai nėra minėtoje teisės normoje aptarti, tačiau ši norma reguliuoja panašius santykius, kaip ir šios bylos, todėl šiuo atveju taikytina norma, reguliuojanti panašius santykius, t. y. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalis (ABTĮ 4 str. 6 d.), pagal kurią pareiškėjui pensija skirtina už visą laikotarpį nuo 2012 m. kovo 5 d., nepaisant Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 1 dalimi nustatyto termino. Atsakovas šios pareigos neįvykdė, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą priteisti pareiškėjui paskirtą pensiją nuo 2012 m. kovo 5 d.

44Nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu atsakovas taip pat grindžia apeliacinio skundo argumentais dėl faktinių aplinkybių nustatymo, kad teismas nesiaiškino ir netyrė, ar pareiškėjas ginčo laikotarpiu gavo pajamų iš darbinės veiklos ar kitų draudžiamųjų pajamų.

45Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas teismui nurodė, kokias pajamas gavo ginčo laikotarpiu ir teismas tai įvertino, todėl, remiantis įrodinėjimo naštos paskirstymo nuostata, kad pirmiausia šalys turi pagrįsti savo teiginius įrodymais ir tik prireikus teismas gali imtis iniciatyvos reikalauti įrodymų (ABTĮ 57 str. 4 d.), daroma išvada, jog teismas įrodinėjimo proceso normų nepažeidė. Šiuo atveju atsakovas nenurodė įrodymų pavadinimo ir jų buvimo vietos, todėl teismas neturėjo pagrindo imtis savarankiškos iniciatyvos rinkti įrodymus. Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visas bylos aplinkybes ir priėmė pagrįstą sprendimą, remdamasis byloje surinktais įrodymais.

46Remiantis administracinių teismų praktika, atsakovu dėl neišmokėtos pensijos yra Lietuvos valstybė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), todėl nėra kliūties teismo apeliacinėje instancijoje pakeisti skundo dalyką, nurodant, kad pareiškėjui priteistina neišmokėta valstybinė pensija už tarnybą ir valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedas, o ne turtinė žala, ko reikalavo pareiškėjas.

47Šioje apimtyje pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, o kadangi teismo sprendimas keistinas apeliacinės instancijos teismo iniciatyva, remiantis ABTĮ 136 straipsnio teismui suteiktais įgalinimais, atsakovo apeliacinis skundas vertinamas kaip nepatenkintas.

48Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

49atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą atmesti.

50Pakeisti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimą.

51Priteisti pareiškėjui Z. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 4 388,81 Eur (keturis tūkstančius tris šimtus aštuoniasdešimt aštuonis eurus ir aštuoniasdešimt vieną centą) neišmokėtos valstybinės pensijos ir valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo už laikotarpį nuo 2012 m. kovo 5 d. iki 2014 m. sausio 13 d.

52Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. Teisėjų kolegija... 4. I.... 5. Pareiškėjas Z. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi... 6. Nurodė, kad jis 2015 m. gegužės 11 d. kreipėsi į Panevėžio AVPK prašymu... 7. Teigė, kad Panevėžio AVPK, vadovaudamasis įsiteisėjusia Lietuvos... 8. Pareiškėjas, atsižvelgęs į tai, kad įsakymas, kuriuo buvo pakeistas... 9. Teigė, kad yra visos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK)... 10. Pareiškėjo atstovas advokatas D. Staškevičius,... 11. Akcentavo, kad pareiškėjas iš vidaus tarnybos buvo atleistas dėl pareigūno... 12. Atsakovui Lietuvos valstybei atstovaujantis Panevėžio apskrities vyriausiasis... 13. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d.... 14. Nurodė, jog, teismui atmetus argumentus, išdėstytus pirminiame atsiliepime... 15. II.... 16. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimu... 17. Teismas nustatė, kad Panevėžio AVPK viršininko 2012 m. sausio 3 d. nurodymu... 18. Teismas pažymėjo, jog byloje nagrinėjamas ginčas dėl turtinės žalos,... 19. Spręsdamas dėl Panevėžio AVPK administracinių aktų, priimtų dėl... 20. Teismas pažymėjo, jog Panevėžio apygardos administracinis teismas 2014 m.... 21. Teismas Panevėžio AVPK argumentus, kad jo 2012 m. vasario 27 d. sprendimas... 22. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, teismas sprendė, kad Panevėžio AVPK... 23. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nurodė, jog Panevėžio AVPK priimant... 24. Teismui pateiktos pareiškėjo pensijos bylos Nr. 26009 duomenimis, Lietuvos... 25. Teismas pažymėjo, jog pagal pareiškėjo pareiškimo pateikimo metu, t. y.... 26. Pareiškėjo pateiktais apskaičiavimais, nuo 2012 m. balandžio 20 d., kai jis... 27. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis ir įvertinęs jas patvirtinančius... 28. Spręsdamas, ar Panevėžio AVPK, kaip viešojo administravimo subjekto,... 29. Dėl Panevėžio AVPK prašymo pareiškėjo reikalavimui taikyti CK 1.125... 30. III.... 31. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio apskrities vyriausiojo... 32. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    33. Pareiškėjas Z. B. atsiliepime į atsakovo apeliacinį... 34. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Byloje yra... 35. Teisėjų kolegija... 36. IV.... 37. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos administracinių... 38. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo... 39. Pareiškėjas prašo priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos... 40. Pirmosios instancijos teismas skundą patenkino ir, remdamasis Civilinio... 41. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, toks ginčo... 42. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 26 d.... 43. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo situaciją, kad jo atleidimo iš... 44. Nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu atsakovas taip pat... 45. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas... 46. Remiantis administracinių teismų praktika, atsakovu dėl neišmokėtos... 47. Šioje apimtyje pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, o kadangi... 48. Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos... 49. atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo... 50. Pakeisti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 7 d.... 51. Priteisti pareiškėjui Z. B. iš Lietuvos valstybės,... 52. Nutartis neskundžiama....