Byla e3K-3-474-219/2017
Dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys A. M., daugiabučių namų savininkų bendrija „Birutės alėja“

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Algirdo Taminsko ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas),

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bendrovės „Seesam Insurance AS“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 7 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bendrovės „Seesam Insurance AS“ ieškinį atsakovams K. M. ir K. M. dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys A. M., daugiabučių namų savininkų bendrija „Birutės alėja“.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių subrogaciją, aiškinimo ir taikymo, kilus klausimui, ar draudikas turi subrogacijos teisę, jei jis draudėjui išmokėjo draudimo išmoką, atlygindamas trečiojo asmens faktiškai padarytą žalą, tačiau toks įvykis pagal draudimo sutartį gali būti pripažįstamas nedraudžiamuoju.
  2. Ieškovė Estijos draudimo bendrovė „Seesam Insurance AS“, Lietuvoje veikianti per „Seesam Insurance AS“ Lietuvos filialą, prašė priteisti solidariai iš atsakovų 38 749,93 Lt (11 222,75 Eur) žalos atlyginimą ir 5 proc. metines procesines palūkanas.
  3. Ieškovė savo reikalavimą grindė tuo, kad 2010 m. rugsėjo 13 d. su draudėju J. M. sudarė būsto ir gyventojų turto draudimo sutartį (toliau – Draudimo sutartis), kuria apdraudė butą Palangoje, (duomenys neskelbtini) (toliau – Butas), bei vidaus turtą ir nekilnojamojo turto valdytojo civilinę atsakomybę. Ieškovė 2011 m. kovo 30 d. gavo draudėjo pranešimą, kad apdraustas Butas buvo užlietas vandeniu ir sugadintas. Ieškovė dėl šio draudžiamojo įvykio draudėjui išmokėjo 40 789,40 Lt draudimo išmoką. Atliktos ekspertizės metu nustačius, kad 95 proc. žalos padaryta dėl bute Nr. 23, dalinės nuosavybės teise po 1/2 dalį priklausančiame atsakovams, įvykusio skirstomojo vandentiekio vamzdyno vonios patalpoje deformavimosi, ieškovė prašė iš atsakovų priteisti 95 proc. išmokėtos draudimo išmokos, t. y. 38 749,93 Lt (11 222,75 Eur).

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7

  1. 8Kauno apylinkės teismas 2016 m. kovo 29 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovei solidariai iš atsakovų 7908 Eur (27 304,90 Lt) nuostolių ir žalos atlyginimą.

  2. Teismas nustatė, kad J. M. apdraudė Butą pagal UADB „Seesam Lietuva“ būsto ir gyventojų turto draudimo taisykles (toliau – ir Draudimo taisyklės), galiojusias nuo 2010 m. rugpjūčio 18 d. Draudimo poliso papildomose sąlygose nurodyta, kad kol pastatas nėra baigtas statyti (nėra oficialiai pripažintas tinkamu naudoti) arba yra vykdomi remonto darbai, nekilnojamojo ir kilnojamojo turto draudimui galioja tik ugnies rizika. Teismas iš 2014 m. spalio 10 d. Nekilnojamojo turto registro išrašo nustatė, kad ginčo pastato – poilsio namų statybos pradžios ir pabaigos metai – 1987, o 2002 m. buvo pradėta pastato rekonstrukcija, jos baigtumas – 52 proc. Rekonstrukcijos darbai faktiškai sustojo 2005 m., kai namą rekonstravusi bendrovė bankrutavo. Ekspertas E. L. 2015 m. gegužės 19 d. daliniame defektų akte patvirtino faktą, kad statinio baigtumas – 100 proc. Teismas sprendė, kad kadastro duomenys, Nekilnojamojo turo registre pateikti 2002 m. vasario 1 d., neatspindi padėties, buvusios draudžiamojo įvykio metu, t. y. 2011 m. kovo 30 d., ir neįrodo rekonstrukcijos darbų pastate draudžiamojo įvykio dieną fakto. Jokių kitokių įrodymų, kad pastatas, kuriame yra apdraustas Butas, buto užliejimo metu buvo remontuojamas, byloje nepateikta, todėl nėra pagrindo teigti, kad įvykio metu Butas buvo apdraustas tik nuo ugnies rizikos.
  3. Atsakovams teigiant, kad nebuvo draudžiamojo įvykio, teismas sprendė, kad bylos šalys skirtingai aiškina Draudimo sutartį. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.193 straipsnį turi būti nustatoma būtent sutartį sudarančių asmenų valia dėl sutartimi sukuriamų teisinių santykių. Draudimo sutarties šalys gali ir privalo išsiaiškinti viena kitos tikruosius siekius ir susitarti dėl abiem šalims priimtinos draudimo apsaugos. Nagrinėjamu atveju draudimo sutarties šalys vienodai suprato sutarties sąlygas, taip pat ir dėl draudžiamos rizikos bei draudžiamųjų įvykių. Tai patvirtina ne tik ieškovės paaiškinimai teisme, bet ir Draudimo sutarties vykdymas, kai draudimo išmoka buvo išmokėta, abiem šalims vertinant, kad Buto užliejimas yra draudžiamasis įvykis. Subjektų, aiškinančių kitų asmenų valią, kai jos lingvistinė išraiška (sutarties tekstas) gali būti suprantama skirtingai, išvados yra hipotetinio pobūdžio. Dėl to tais atvejais, kai sutarties šalys vienodai aiškina sutarties sąlygas ir savo ketinimus dėl jų, tretieji asmenys turi ribotas galimybes nuginčyti tokius aiškinimus, nors jiems iš sutarties teksto ir atrodytų, kad sutarties šalių ketinimai yra kitokie (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-127/2013). Dėl to teismas sprendė, kad atsakovų keliamas klausimas, ar nagrinėjamu atveju įvykis pagrįstai pripažintas draudžiamuoju, apskritai neturi būti vertinamas.
  4. Teismas nurodė, kad tiek eksperto defektų aktas dėl vandens prasiskverbimo priežasties nustatymo, tiek kiti byloje surinkti rašytiniai įrodymai, šalių paaiškinimai ir liudytojų parodymai įrodo, kad nagrinėjamu atveju J. M. buto užliejimo šaltinis buvo atsakovams priklausantis butas (priežastis – skirstomojo vandentiekio vamzdžio vonios patalpoje deformavimasis) ir kad dėl šio užliejimo atsiradę nuostoliai tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su atsakovų neteisėtais veiksmais, pasireiškusiais tuo, kad atsakovai nesugebėjo naudotis jiems priklausančiu turtu taip, kad nebūtų padaroma žala tretiesiems asmenims. Teismas priteistiną žalos atlyginimo sumą sumažino, įvertinęs įrodymus ir konstatavęs, kad, atliekant Buto remonto darbus po jo apliejimo, kartu buvo perplanuotos patalpos, pakeisti langai, atlikti darbai, nesusiję su Buto sugadinimu, sudarytos sąmatos, kurių būtinumas neįrodytas.
  5. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2017 m. kovo 7 d. sprendimu panaikino Kauno apylinkės teismo 2016 m. kovo 29 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą ieškinį atmesti.
  6. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 98 straipsnio 3 dalį draudikas negali mokėti draudimo išmokos, neįsitikinęs draudžiamojo įvykio buvimu. Taigi draudikas turėtų vengti situacijų, kai draudimo išmoka mokama dėl draudimo sutartimi neprisiimtos rizikos, nesant tam teisinio pagrindo. Tokios ex gratia (nesant pareigos) išmokos atveju draudikas neįgyja reikalavimo teisės į kaltą asmenį. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad vien draudimo išmokos faktas nėra pagrindas tenkinti subrogacinį reikalavimą, turi būti nustatyta, kad įvyko draudžiamasis įvykis ir kad draudimo išmokos dydis atitinka padarytus nuostolius (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2010). Priešingu atveju draudikas prisiima riziką dėl galimybės išsiieškoti išmokas iš atsakingo už žalą asmens.
  7. Kadangi Draudimo sutartyje nurodyta, kad draudimas nuo užliejimo rizikos negalioja, kol pastatas nėra baigtas statyti (nėra oficialiai pripažintas tinkamu naudoti), o byloje nėra pateiktas namo, kuriame įvyko užliejimas, pripažinimo tinkamu naudoti aktas, teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą išvadą dėl namo baigtumo, nes namas nėra oficialiai pripažintas tinkamu naudoti. Be to, teisėjų kolegija pažymėjo, kad apdraustas Butas užliejimo metu buvo remontuojamas, nes iš Nekilnojamojo turto registro išrašo matyti, kad name buvo vykdomi ir nepabaigti rekonstrukcijos darbai, rekonstrukcijos baigtumas – 52 proc.
  8. Teisėjų kolegija nesutiko su ieškovės argumentu, kad papildomose Draudimo sutarties sąlygose nurodyta sąvoka „pastatas“ sietina išimtinai tik su Butu (draudimo objektu), o ne su pastatu, kuriame Butas yra. Kadangi Draudimo sutarties papildomose sąlygose aiškiai ir vienareikšmiškai nurodyta, kad kol pastatas nėra baigtas statyti (nėra oficialiai pripažintas tinkamu naudoti) arba yra vykdomi remonto darbai, galioja tik turto draudimas nuo ugnies rizikos, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad sąvoka „pastatas“ siejama tik su Butu (draudimo objektu). Teisėjų kolegija, konstatavusi, kad draudėjo Buto užliejimas ir jo turto sugadinimas nelaikytinas draudžiamuoju įvykiu, kurio pagrindu ieškovė įgijo subrogacijos teisę, sprendė, kad tenkinti ieškinį nėra pagrindo.

9III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

10

  1. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 7 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2016 m. kovo 29 d. sprendimą bei priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Vadovaujantis CK 6.1015 straipsnio 2 dalimi, draudikui, atlyginusiam žalą, neturi būti keliamos papildomos sąlygos ir nustatomos įrodinėjimo pareigos, kurių to paties įvykio atveju neturėtų nukentėjęs asmuo, jei jis nebūtų apsidraudęs ir pareikštų ieškinį. Toks ex gratia sąvokos aiškinimas ir taikymas, kai draudikas, įgyvendindamas subrogacijos teisę, turi pareigą įrodinėti ne tik civilinės atsakomybės sąlygas, bet ir savo santykių su draudėju turinį, pažeidžia subrogaciją reglamentuojančias teisės normas, šio instituto tikslus, sudaro sąlygas atsakingam už žalą asmeniui išvengti atsakomybės, prieštarauja CK 1.2 straipsnio 1 dalyje ir 1.5 straipsnyje įtvirtintiems principams. Įstatymas subrogacijos teisės įgyvendinimo nesieja su vidiniais draudiką ir draudėją saistančiais draudimo teisiniais santykiais, todėl papildomų sąlygų nustatymas neatitinka CK 6.1015 straipsnio 2 dalies reglamentavimo ir nepagrįstai blogina draudiko teisinę padėtį. Šiame kontekste atsižvelgtina į tai, kad draudėjas (nukentėjęs asmuo) turi teisę perleisti draudikui savo reikalavimo teisę vadovaudamasis bendrosiomis reikalavimo perleidimą reglamentuojančiomis teisės normomis. Ieškovės nuomone, konstatavus, kad draudimo išmoka iš dalies viršija draudiko prievolę pagal Draudimo sutartį, turėtų būti laikoma, kad reikalavimo perleidimas dėl tokios dalies įvyko ne įstatymo, o pradinio ir naujojo kreditoriaus susitarimo pagrindu.
    2. Praktikoje sprendžiamo klausimo, ar draudikas turėjo teisę ir pareigą išmokėti išmoką apdraustajam, vertinimas yra dvejopas. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad draudikas turi išmokėti draudimo išmoką arba, atsisakydamas mokėti ar ją sumažindamas, pateikti atlikto tyrimo duomenimis pagrįstą išsamų ir motyvuotą paaiškinimą apie tokio sprendimo priežastis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-117-686/2017). Nedraudžiamojo įvykio įrodinėjimo pareiga tenka draudikui, šiuo pagrindu atsisakančiam mokėti draudimo išmoką (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-281/2013). Įgyvendinant subrogacijos teisę – priešingai, draudikui tenka pareiga įrodinėti, kad jis pagrįstai neatsisakė mokėti draudimo išmokos (t. y. taikoma priešinga prezumpcija – kad draudikas neturėjo pareigos ir netgi teisės mokėti išmoką). Draudikas privalo įrodyti, kad pagrįstai pripažino ir tinkamai įvykdė prievolę išmokėti draudimo išmoką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2010; 2015 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-690-415/2015). Ieškovės nuomone, jei byloje, kurioje nagrinėjamas pareikštas draudiko ieškinys įgyvendinant subrogacijos teisę, kyla poreikis papildomai aiškintis, ar draudikas pagrįstai išmokėjo draudimo išmoką draudėjui, ši ginčo dalis turi būti sprendžiama taikant tas pačias taisykles, kurios būtų taikomos sprendžiant draudiko ir apdraustojo ginčą dėl draudimo išmokos priteisimo. Be to, aiškindamasis draudimo išmokos mokėjimo pagrindus, teismas privalėjo vadovautis bendrosiomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnio), reikalaujančiomis atsižvelgti į tikruosius Draudimo sutarties šalių ketinimus, atskirų sutarties nuostatų ryšį su kitomis Draudimo sutarties nuostatomis, taip pat ir specifinėmis draudimo, kaip prisijungimo būdu sudaromų sutarčių, aiškinimo taisyklėmis.
    3. Draudimo taisyklių 6.1.11 punkte nurodyta, kad kol pastatas nėra baigtas statyti (nėra oficialiai pripažintas tinkamu naudoti) arba yra vykdomi remonto darbai, nekilnojamojo ir kilnojamojo turto draudimui galioja tik ugnies rizika; ši sąlyga negalioja, jei yra apdraudžiamas butas ar namas, kuriame yra nevykdomi ir baigti statybos ar remonto darbai ir kuriame yra nuolatos gyvenama. Apeliacinės instancijos teismas turėjo ne tik vertinti statybos baigtumą pagal dokumentus, bet ir tai, ar faktiškai vyko statybos darbai draudžiamojo įvyko metu. Draudimo sutarties specialiosiose sąlygose – draudimo polise – nurodyta, kad Draudimo sutarties objektas – Butas. Dėl to sąvoka „pastatas“ Draudimo sutartyje turi būti suprantama kaip vartojama plačiąja prasme – kaip konkretus butas. Apdrausto Buto baigtumas – 100 proc., duomenų apie Buto rekonstrukciją nėra. Be to, tai, kad pastate nuo 2005 m. remonto darbai nevyko, teisme patvirtino atsakovas, namo savininkų bendrijos atstovas ir ekspertas.
    4. Išvada, kad draudimo objektui galiojo tik gaisro rizika, padaryta pažeidus įrodinėjimo procesą reglamentuojančias civilinio proceso normas, įrodymų vertinimo taisykles. Teismas sprendė, kad pastatas nėra baigtas statyti, remdamasis vien tuo, kad nėra pateiktas statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas, nors privalėjo vertinti kitus byloje esančius įrodymus – Nekilnojamojo turto registro išrašą, kuriame nurodyta, jog pastato baigtumas – 100 proc. Aplinkybę, kad pastatas buvo remontuojamas, teismas nustatė vien iš Nekilnojamojo turto registro išrašo, kad, pagal 2002 m. duomenis, name buvo vykdomi rekonstrukcijos darbai, nors duomenys, užfiksuoti prieš 9 metus iki draudžiamojo įvykio, negalėjo būti laikomi patikimais.
    5. Apeliacinės instancijos teismas privalėjo vertinti, ar yra priežastinis ryšys tarp aplinkybių, kurių pagrindu siekiama pripažinti įvykį nedraudžiamuoju (remonto darbai), ir žalos atsiradimo, nes, jo nenustačius, nėra pagrindo atleisti atsakovus nuo civilinės atsakomybės. Ekspertizės metu nustatyta buto apliejimo priežastis (atsakovų bute įvykęs vamzdyno deformavimasis), dėl kurios kilo 95 proc. žalos, niekaip nesusijusi su remonto darbais. 5 proc. vandens prasiskverbimo lėmė nekokybiškų statybos darbų rezultatas bei netinkama pastato techninė priežiūra (eksploatavimas), bet ne vykstantys ar nebaigti statybos darbai.
  2. Atsakovai atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Ieškinyje nurodyta, kad Butas buvo užlietas du kartus – 2011 m. kovo 30 d. ir 2011 m. balandžio 2 d. Draudėjui draudimo išmoka buvo išmokėta dėl antrojo užliejimo kilusiai žalai atlyginti, nors, vadovaujantis 2016 m. kovo 9 d. teismo posėdyje draudėjo įgaliotinio teiktais parodymais, dėl šio įvykio nebuvo surašytas joks pranešimas ieškovei, nuotraukomis nebuvo užfiksuota situacija Bute – byloje esančios nuotraukos padarytos po pirmojo užliejimo. Dėl to kasaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad 11 813,43 Eur draudimo išmoka buvo apskaičiuota ir išmokėta dėl 2011 m. kovo 30 d. įvykusio užliejimo patirtai žalai atlyginti.
    2. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime išaiškinta, kad tokios pat bylos turi būti sprendžiamos paisant jau įtvirtintų teismo precedentų. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai vadovavosi kasacinio teismo suformuluotais išaiškinimais. Ieškovas niekaip nepagrindė, kad egzistuoja būtinybė keisti Lietuvos teismų suformuotą subrogaciją reglamentuojančių teisės normų taikymo bei aiškinimo praktiką, įskaitant praktiką atmesti draudiko subrogacijos pagrindu pareikštą reikalavimą, nustačius, kad faktiškai jokio draudžiamojo įvykio nebuvo – draudimo išmoka sumokėta neegzistuojant teisėtam pagrindui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-690-415/2015). Be to, Draudimo sutarties šalys, išskyrus Draudimo sutartį, nesudarė jokių kitų sutarčių, todėl nepagrįstas ieškovės argumentas, kad teismas, nustatęs, jog ieškovė išmokėjo draudimo išmoką, turėjo tokią situaciją kvalifikuoti kaip reikalavimo perleidimą ne įstatymo, o sutarties pagrindu. Ieškovės nurodomos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinės bylos Nr. 3K-3-188-687/2016 faktinės aplinkybės nesutampa su nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, t. y. nurodytoje byloje neįrodytos nedraudžiamąjį įvykį patvirtinančios aplinkybės.
    3. Viena iš Draudimo taisyklių 6.1.11 punkto dėl ribotos draudimo rizikos netaikymo sąlygų – apdraustame bute nuolatos gyvenama. Vadovaujantis Draudimo taisyklių 2.8.3 punktu, ne nuolat gyvenamas pastatas – tai pastatas, kuriame gyvenama mažiau nei 300 dienų per metus, arba negyvenama ilgiau nei 30 dienų iš eilės, arba kurio mažiau nei pusė naudingo ploto yra gyvenamosios patalpos. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad „kaip liudytojas apklaustas trečiųjų asmenų sūnus G. M. 2016 m. kovo 29 d. paaiškino, kad 32 kv. m poilsio patalpos Palangoje buvo įsigytos tėvų vasaros laikotarpiui“. Taigi užlietame bute nėra nuolatos gyvenama.
    4. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai ir motyvuotai nesutiko su ieškovės argumentais, kad Draudimo taisyklėse nurodytą

      11sąvoką „pastatas“ draudėja siejo išimtinai tik su Butu, o ne su namu, kuriame yra Butas. Kasaciniame skunde iš esmės atkartojami tie patys teismo atmesti argumentai.

    5. Draudimo įstatyme nenustatyta draudiko pareigos išmokėti draudėjui draudimo išmoką prezumpcija. Išvada apie tokią prezumpciją nėra konstatuota nė vienoje iš ieškovės nurodytų kasacinio teismo nutarčių. Be to, šių bylų ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės nesutampa – ieškovė draudėjų inicijuotas bylas dėl draudimo išmokų priteisimo iš draudiko prilygina draudikų inicijuotoms byloms dėl žalos atlyginimo CK 6.1015 straipsnio pagrindu.
    6. Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas netiria faktų, o įrodymų turinio vertinimas yra fakto klausimas, todėl ieškovė nepagrįstai siekia, kad nagrinėjant bylą kasacine tvarka iš naujo būtų vertinami byloje esantys įrodymai dėl namo remonto darbų baigtumo.

12Teisėjų kolegija

konstatuoja:

13IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

14Dėl CK 6.1015 straipsnio 2 dalies, reglamentuojančios draudikui perėjusios reikalavimo teisės įgyvendinimo taisykles, aiškinimo ir taikymo

  1. CK 6.1015 straipsnyje reglamentuojamas draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimas draudikui (subrogacija). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens.
  2. Kasacinio teismo išaiškinta, kad subrogacijos institutas skirtas tam, kad, pirma, užkirstų kelią nukentėjusio asmens, t. y. draudėjo, nepagrįstam praturtėjimui tuo atveju, jeigu draudėjas gautų ir žalos atlyginimą iš atsakingo už žalą asmens, ir draudimo išmoką iš draudiko, t. y. gautų dvigubą kompensaciją; jeigu taip atsitiktų, tai subrogacijos institutu draudikas galėtų išsiieškoti iš draudėjo tai, kas šiam išmokėta nepagrįstai po to, kai draudėjas gavo visišką žalos atlyginimą iš atsakingo už žalą asmens. Antra, subrogacijos institutas užtikrina principo „niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų“ (lot. nullus commodum capere de sua injuria propria) realumą: jeigu nebūtų subrogacijos galimybės, atsakingas už padarytą žalą asmuo nepatirtų jokių neigiamų turtinių padarinių, nes draudėjas gautų žalos atlyginimą draudimo išmokos pavidalu ir, jeigu draudimo išmoka padengtų visą patirtą žalą, jis negalėtų nieko reikalauti iš žalą padariusio asmens; subrogacijos institutas leidžia draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, reikalauti iš žalą padariusio asmens draudimo išmokos dydžio sumos, taigi taip žalą padariusiam asmeniui pritaikoma civilinė atsakomybė. Taigi subrogaciją galima apibūdinti kaip įstatymo pagrindu pereinančią draudikui draudėjo (naudos gavėjo) reikalavimo teisę asmeniui, atsakingam už atsiradusią žalą (nuostolius), kuri draudėjui buvo atlyginta draudimo sutarties pagrindu. Šią reikalavimo teisę, perimtą iš draudėjo, draudikas įgyvendina išmokėtos draudimo išmokos apimtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2009; 2012 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2012).
  3. Taigi subrogacija užtikrina, kad tiek draudėjas, tiek draudikas žalos atlyginimo santykiuose nepatirtų nei praradimų, nei nepagrįstai praturtėtų, o atsakingam už žalos padarymą asmeniui išliktų teisinė prievolė atlyginti nuostolius nukentėjusiam asmeniui (draudėjui), o po subrogacijos įvykimo – draudikui pagal jo išmokėtos draudimo išmokos ribas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-690-415/2015; 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-413-378/2017, 15 punktas).
  4. CK 6.1015 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Tai reiškia, kad subrogaciniam reikalavimui taikomos ne draudimo sutarties ir ne draudimo teisės normos, o tos normos, kurios reglamentuoja prievolę, siejančią nukentėjusį ir žalą padariusį asmenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2009). Delikto pagrindu atsiradę santykiai yra deliktinės civilinės atsakomybės santykiai, todėl jiems taikomos atitinkamos civilinės atsakomybės taisyklės.
  5. Civilinėje teisėje galioja visiško nuostolių atlyginimo principas, kuris taikomas ir tuomet, kai žalą patyręs asmuo įgyvendina reikalavimo teisę į atsakingą už padarytą žalą asmenį ir, jei žalos atsiradimo faktas pripažintas draudžiamuoju įvykiu, taip pat į draudiką pagal jo prisiimtą draudimo riziką. Visiško nuostolių atlyginimo principas reiškia, kad nuostoliai atlyginami visa apimtimi, tačiau negali būti atlyginama daugiau, nei iš tikrųjų patirta nuostolių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2012).
  6. Nagrinėjamu atveju ieškinys atsakovams dėl žalos atlyginimo grindžiamas neteisėtu turto sugadinimu (deliktu), t. y. reikalavimas kyla iš deliktinės civilinės atsakomybės. Aplinkybė, kad tokį reikalavimą pareiškė draudikas, išmokėjęs turto draudimo išmoką nukentėjusiam draudėjui, nekeičia santykių, iš kurių toks reikalavimas kildinamas, prigimties. Subrogacijos atveju turto draudikas perima draudėjo, t. y. nukentėjusio asmens, teises į žalos atlyginimą tiek specialiosios (CK 6.1015 straipsnis), tiek ir bendrosios (CK 6.101 straipsnio 4 dalies 4 punktas) normų pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-377/2012).
  7. Aiškindamas CK 6.1015 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, nustatančių draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius, kasacinis teismas yra pasisakęs, kad žalos padarymo draudėjo turtui atveju draudikui perėjusi reikalavimo teisė įgyvendinama pagal deliktinę civilinę atsakomybę reglamentuojančias CK šeštosios knygos III dalies XXII skyriaus normas, pagal kurias tam, kad atsirastų civilinės atsakomybės teisiniai santykiai, būtina nustatyti visas civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį bei kaltę. Kadangi kaltė, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, yra preziumuojama, tai reikalavimą dėl žalos atlyginimo pareiškęs asmuo privalėjo įrodyti likusias civilinės atsakomybės taikymo sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį tarp jų (CK 6.246, 2.247, 6.249 straipsniai). Pagal generalinio delikto, įtvirtinto CK 6.263 straipsnio 1 dalyje, doktriną kaltė ir neteisėti veiksmai yra neišskiriami, todėl kaltės prezumpcija praktiškai apima ir neteisėtų veiksmų prezumpciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2006; 2007 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-580/2007; kt.).
  8. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, įvertinęs surinktus įrodymus, nustatė išvardytas deliktinei civilinei atsakomybei taikyti reikšmingas aplinkybes, konstatavęs, kad dėl Buto užliejimo atsiradę draudėjo nuostoliai tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su atsakovų neteisėtais veiksmais. Teismas priteistiną žalos atlyginimo sumą sumažino, nustatęs, kad dalis draudimo išmokos padengė išlaidas už darbus, nesusijusius su Buto sugadinimu.
  9. Apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą, remdamasis tuo, kad žala draudėjui kilo dėl įvykio, kuris pagal Draudimo sutartį atitiko nedraudžiamojo įvykio kriterijus, todėl draudikė turėjo teisinį pagrindą nemokėti draudimo išmokos, o ją išmokėjusi, neteko teisės reikalauti jos atlyginimo iš žalą padariusių asmenų. Taip spręsdamas teismas citavo kasacinio teismo išaiškinimus, kad draudikas turėtų vengti situacijų, kai draudimo išmoka mokama dėl draudimo sutartimi neprisiimtos rizikos arba ji nemažinama esant tam teisiniam pagrindui, arba išmokama, nors yra teisinis pagrindas jos nemokėti; tokių ex gratia išmokų atveju draudikas neįgyja reikalavimo teisės į kaltą asmenį.
  10. Kasacinio teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į subrogaciją reglamentuojančias teisės normas ir teismų praktikos nuostatas, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė šias normas ir nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos šių normų aiškinimo ir taikymo praktikos, todėl nepagrįstai sprendė, jog įvykio, dėl kurio kilo žala, pripažinimas nedraudžiamuoju yra pagrindas netenkinti draudiko subrogacinio reikalavimo žalą padariusiam asmeniui.
  11. Nedraudžiamieji įvykiai yra draudimo teisės normose ar draudimo sutartyje apibrėžti įvykiai, reikšmingi draudimo santykiuose. Minėta, kad teismų praktikoje išaiškinta, jog pagal CK 6.1015 straipsnio 2 dalį reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis ne draudimo sutarties ir ne draudimo teisės normų, bet taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius, atsiradusius dėl žalos padarymo. Aplinkybė, kad subrogacinį reikalavimą pareiškia draudikas, išmokėjęs turto draudimo išmoką nukentėjusiam draudėjui, nekeičia santykių, iš kurių toks reikalavimas kildinamas, prigimties. Draudikui perėmus draudėjo, t. y. nukentėjusio asmens, teises į žalos atlyginimą, nepasikeičia santykių, iš kurių šios teisės kildinamos, prigimtis, todėl nesikeičia ir žalą padariusio asmens gynybos nuo reiškiamų reikalavimų atlyginti žalą pagrindai, t. y. nuo tokių reikalavimų galima gintis tik deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų nuostatomis.
  12. Pirmiau minėti apeliacinės instancijos teismo cituoti išaiškinimai pateikti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-690-415/2015, kurioje taip pat pažymėta, kad subrogaciniam reikalavimui taikomos tos normos, kurios reglamentuoja prievolę, siejančią nukentėjusį ir žalą padariusį asmenis, t. y. prievolę, kylančią iš delikto, taip pat kad vien draudimo išmokos faktas nėra pagrindas tenkinti subrogacinį reikalavimą, nes turi būti nustatyta, jog įvyko draudžiamasis įvykis ir kad draudimo išmokos dydis atitinka padarytus nuostolius. Teisėjų kolegija pažymi, kad komentuojamoje nutartyje suformuluotas išaiškinimas, jog draudikas neįgyja reikalavimo teisės į kaltą asmenį ta apimtimi, kuria išmokėjo draudimo išmoką, buvus teisiniam pagrindui jos nemokėti arba sumažinti, turi būti suprantamas kaip įpareigojantis, sprendžiant subrogacijos klausimą, įvertinti deliktinės civilinės atsakomybės normose įtvirtintus teisinius pagrindus, pavyzdžiui, išvardytus CK 6.253 straipsnyje, 6.282 straipsnio 1 dalyje, neatlyginti padarytos žalos ar sumažinti jos atlyginimą. Jei tokių pagrindų nėra, vien tik draudimo teisės normose ar draudimo sutartyje nustatyti pagrindai nemokėti draudimo išmokos neatleidžia žalą padariusio asmens nuo prievolės atlyginti draudikui išlaidas, kurias šis patyrė dėl to, kad, išmokėdamas draudimo išmoką, atlygino žalą nukentėjusiajam.
  13. Apibendrinant pažymėtina, kad kasacinio teismo formuojamoje praktikoje akcentuojama ne draudimo sutarties sąlygų tikslaus laikymosi svarba, bet aplinkybių, kurios lemia žalą padariusio asmens civilinę atsakomybę, jos apimtį, svarba sprendžiant dėl draudiko subrogacijos teisės įgyvendinimo pagal deliktinės atsakomybės taisykles (CK 6.1015 straipsnio 2 dalis). Tinkamai nustačius civilinės atsakomybės, kilusios dėl draudžiamuoju įvykiu padarytos žalos, sąlygas, draudikui išmokėjus nepagrįstai didelę draudimo išmoką, žalą padaręs asmuo nėra įpareigojamas atlyginti daugiau nei jo padaryta žala.
  14. Kiti kasacinio skundo argumentai, kuriais nesutinkama dėl ginčo įvykio kvalifikavimo kaip nedraudžiamojo įvykio apeliacinės instancijos teismo sprendime, nenagrinėtini kaip teisiškai nereikšmingi, nes toks kvalifikavimas ar nekvalifikavimas įgyvendinant subrogacijos teisę nėra reikšmingas.
  15. Atsakovų argumentai, kuriais jie kelia abejones dėl žalos dydžio nustatymo tinkamumo, grindžiami aplinkybėmis, susijusiomis su Buto apliejimo įvykio užfiksavimo procedūros laikymusi. Šie argumentai grindžiami faktinėmis aplinkybėmis, kurių pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas netiria, nes tikrina apskųstus sprendimus teisės taikymo aspektu ir yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Minėta, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas civilinės atsakomybės sąlygas, įskaitant žalos dydį. Padaryta žala buvo nustatoma Butą užliejus jau antrą kartą, dėl šių užliejimų atsakovai savo atsakomybės nepaneigė.
  16. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino subrogacijos instituto taikymo sąlygas, ir sprendžia, kad ieškovės kasacinis skundas tenkintinas – apeliacinės instancijos teismo sprendimas panaikintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti.

15Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Tenkinus ieškovės kasacinį skundą, atitinkamai perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme, priteistinas bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimas (CPK 79, 88, 92, 93, 96, 98 straipsniai).
  2. Ieškovė apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme patyrė po 800 Eur išlaidų advokato pagalbai. Ieškovės patirtos išlaidos už advokato pagalbą neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu, 7, 8.11, 8.13 punktuose nurodyto rekomenduojamo priteisti užmokesčio dydžio.

    16Ieškovė taip pat sumokėjo 178 Eur žyminio mokesčio už kasacinį skundą. Iš viso ieškovei iš atsakovų lygiomis dalimis priteistina 1778 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, t. y. po 889 Eur.

  3. Kasaciniame teisme patirta 8,48 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 20 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Šių išlaidų atlyginimas valstybės naudai priteistinas iš atsakovų lygiomis dalimis po 4,24 Eur.

17Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

18Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 7 d. sprendimą panaikinti.

19Kauno apylinkės teismo 2016 m. kovo 29 d. sprendimą palikti galioti.

20Priteisti „Seesam Insurance AS“ Lietuvos filialui (j. a. k. 302677744) iš K. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir K. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 889 (aštuonis šimtus aštuoniasdešimt devynis) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

21Priteisti valstybei iš K. M. ir K. M. po 4,24 Eur (keturis Eur 24 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į išieškotojos Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

22Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai