Byla 2-594/2006
Dėl bankroto D. Š. individualią gamybos-realizavimo įmonę ,,Nida“ (įmonės kodas 161628031)

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vinco Versecko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo D. Š. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 12 d. nutarties, kuria teismas pripažino bankrutavusia ir nutarė likviduoti dėl bankroto D. Š. individualią gamybos-realizavimo įmonę ,,Nida“ (įmonės kodas 161628031).

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3Panevėžio apygardos teismas 2005 m. gegužės 27 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą D. Š. individualiai gamybos – realizavimo įmonei ,,Nida“. Teismo 2005 m. rugsėjo 13 d. nutartimi buvo patvirtintas šios įmonės kreditorių bei jų finansinių reikalavimų sąrašas bendrai 3 027 149 Lt sumai, tarp kurių patvirtintas ir 3 015 423, 17 Lt dydžio AB Turto banko finansinis reikalavimas. Lietuvos apeliacinis teismas 2006 m. gegužės 11 d. nutartimi pakeitė minėtą Panevėžio apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 13 d. nutartį ir perdavė pirmosios instancijos teismui iš naujo nagrinėti klausimą dėl AB Turto banko finansinio reikalavimo patvirtinimo. Panevėžio apygardos teismas 2006 m. birželio 30 d. nutartimi patvirtino AB Turto banko 97 536, 60 Lt finansinį reikalavimą minėtai D. Š. individualiai įmonei, o Lietuvos apeliacinis teismas 2006 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi šią teismo nutartį paliko nepakeistą.

4Panevėžio apygardos teismas 2006 m. rugsėjo 12 d. nutartimi pripažino bankrutavusia ir nutarė likviduoti dėl bankroto D. Š. individualią gamybos-realizavimo įmonę ,,Nida“. Taip pat teismas patvirtino patikslintas minėtos įmonės kreditorių finansinių reikalavimų sumas: Kauno apskrities VMI – 2 663, 95 Lt, VSDFV Kėdainių skyriaus – 10 262 Lt ir AB Turto banko – 97 536, 60 Lt. Nurodė, kad po teismo 2005 m. rugsėjo 13 d. nutarties, kuria patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai, praėjo daugiau nei trys mėnesiai, kreditoriai nesudarė taikos sutarties, todėl sprendė, jog bankrutuojanti D. Š. individuali gamybos-realizavimo įmonė ,,Nida“ yra realiai bankrutavusi (ĮBĮ 30 str. 2 d.). Tokią išvadą teismas grindė dar ir tuo, kad įmonė nuo 1997 metų nevykdo jokios ūkinės veiklos, įmonės savininkas D. Š. neįvykdė teismo nutarties ir neperdavė teismo paskirtam administratoriui įmonės turto ir buhalterinių dokumentų, įmonė neturi jokio realaus turto ir piniginių lėšų, be to, administratorius ir kreditoriai nerado galimybių atgaivinti įmonės veiklą, o taikos sutartis nesudaryta. Teismas atmetė D. Š. teiginius, kad AB Turto banko finansinis reikalavimas, kuris buvo patvirtintas anksčiau minėta įsiteisėjusia teismo 2005 m. birželio 30 d. nutartimi, yra nepagrįstai įtrauktas į įmonės kreditorių sąrašą.

5Atskiruoju skundu D. Š. prašo minėtą teismo 2006 m. rugsėjo 12 d. nutartį panaikinti, pripažinti, kad skolos VSDFV Kėdainių skyriui bei Kauno apskrities VMI yra sumokėtos, taip pat pripažinti, jog išnyko sąlygos kelti bankroto bylą D. Š. individualiai gamybos-realizavimo įmonei ,,Nida“. Prašymą grindžia tokiomis aplinkybėmis:

  1. Teismo nutartis nepagrįsta, nes įmonės įsiskolinimas biudžetui susidarė dėl to, kad įmonės savininkas D. Š. , gindamasis nuo nusikalstamų AB Turto banko kreditorinių reikalavimų, neturėjo lėšų sumokėti mokesčius VSDFV Kėdainių skyriui bei Kauno apskrities VMI. D. Š. IĮ ,,Nida“ nuo 1996 metų nevykdo jokios ūkinės veiklos, nes dėl nusikalstamų AB Turto banko kreditorinių reikalavimų 3 015 423,17 Lt sumai, buvo areštuotas visas įmonės turtas, einamosios sąskaitos ir įmonės veikla sustabdyta. Šiuo metu dėl nusikalstamo AB Turto banko kreditorinio reikalavimo bei žalos atlyginimo vyksta teismo procesai Europos žmogaus teisių teisme (byla Nr. 35624/04), Vilniaus apygardos teisme (civilinė byla Nr. 2-1264-28/2006) ir dar nebaigti kiti teismo procesai dėl neteisėtai areštuoto ir išvogto įmonės ,,Nida“ turto.
  2. Apeliantas negalėjo vykdyti teismo nutarties ir perduoti administratoriui įmonės turtą bei buhalterinius dokumentus, nes Kėdainių rajono policijos komisariatas, tirdamas baudžiamąją bylą, 1992-1995 metais pasiėmė buhalterinius dokumentus ir iki šiol jų negrąžino, o 1996-2002 metais buhalteriniai dokumentai buvo pavogti.
  3. Įmonės ,,Nida“ bankroto administratorius sąmoningai pažeidė įstatymų reikalavimus (ĮBĮ 10 str. 3 d.) ir tyčia atsisakė nustatyti faktinius kreditorių reikalavimus, ginčyti nusikalstamus AB Turto banko kreditorinius reikalavimus teisme, pranešti apie tokius nusikalstamus reikalavimus įmonės savininkui D. Š. , neleido sudaryti taikos sutarties su kreditoriais. Bankroto administratorius negynė įmonės teisėtų interesų, o siekė patenkinti nusikalstamus AB Turto banko reikalavimus, atimti iš įmonės savininko teisę kreiptis į teismą dėl padarytos žalos išieškojimo.
  4. Įmonės savininkas apeliantas D. Š. 2006 m. rugsėjo 12 d. padengė 10 607 Lt įsiskolinimą VSDFV biudžetui bei 2 061 Lt įsiskolinimą Kauno apskrities VMI, tai yra įmonė ,,Nida“ nėra skolinga VSDFV Kėdainių skyriui, o VMI yra skolinga tik 602,95 Lt delspinigių.
  5. Kreditoriaus AB Turto banko reikalavimas yra nepagrįstas, nes Panevėžio apygardos teismui 2005 m. rugsėjo 13 d. slapta patvirtintus nusikalstamą AB Turto banko reikalavimą, apeliantas, remdamasis Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 14 d. išteisinamuoju nuosprendžiu, šioje baudžiamojoje byloje nustatytais ir prejudicinę galią turinčiais įrodymais, 2006 m. sausio 23 d. pateikė teismui ieškinį, kuriuo dar kartą ginčijo nusikalstamą AB Turto bankas kreditorinį reikalavimą bei įrodinėjo, jog 97 536,60 Lt reikalavimas yra nusikalstamas (civilinė byla Nr. 2-1264-28/2006).

6Atsiliepime N. Š. nurodė, kad ji nežino apie Panevėžio apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 12 d. nutartį, kad apie šią nutartį nežino ir jos advokatė, kad N. Š. dirba ir negali važiuoti į Panevėžį pasiimti minėtos nutarties, be to, neturi kelionei lėšų, todėl, neturėdama jokių procesinių dokumentų, nežinodama jų esmės, negali pateikti atsiliepimo į D. Š. skundą.

7Atskirasis skundas atmestinas.

8Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį (CPK 263 str. 1 d.).

9Kaip žinoma, Įmonių bankroto įstatymas (toliau ĮBĮ) imperatyviai nustato sąlygas, kurioms esant teismas pripažįsta įmonę bankrutavusia ir priima nutartį ją likviduoti. Pagal šio įstatymo 30 straipsnio antrąją dalį, teismas pripažįsta įmonę bankrutavusia, jei per tris mėnesius nuo nutarties patvirtinti kreditorių reikalavimus įsiteisėjimo dienos nebuvo priimta nutartis dėl taikos sudarymo ir jei šio termino teismas nepratęsė. Išanalizavusi bylos medžiagą teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo esant visas įstatymo nustatytas sąlygas ir pagrįstai priėmė nutartį pripažinti bankrutavusia D. Š. individualią gamybos-realizavimo įmonę ,,Nida“ bei likviduoti šią įmonę dėl bankroto. Iš bylos medžiagos matyti, kad po teismo nutarties, kuria patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai, praėjo daugiau nei trys mėnesiai, byloje nėra duomenų, kad kreditoriai būtų sudarę taikos sutartį ar kad teismas būtų pratęsęs terminą tokiai sutarčiai sudaryti.

10Kaip žinoma, civiliniame procese galioja rungimosi principas, pagal kurį šalys turi pagrįsti argumentus, kuriais remia savo poziciją (CPK 12, 178 str.). Apeliantas, būdamas bankrutuojančios individualios gamybos-realizavimo įmonės ,,Nida“ savininku, bankroto bylos dalyviu, nepateikė teismui jokių įrodymų, kad neegzistuoja teismo nurodytos sąlygos, leidžiančios pripažinti įmonę bankrutavusia ar, kad yra kokių kitų kliūčių įmonės pripažinimui bankrutavusia.

11Teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus, susijusius su kreditoriaus AB Turto banko kreditorinių reikalavimų pagrįstumu. Kaip matyti iš bylos medžiagos, klausimas dėl šio kreditoriaus finansinių reikalavimų patvirtinimo ir jų dydžio buvo ne kartą spręstas įstatymų nustatyta tvarka: šio kreditoriaus finansinis reikalavimas buvo patvirtintas Panevėžio apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 13 d. nutartimi, Lietuvos apeliacinis teismas 2006 m. gegužės 11 d. nutartimi šį klausimą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, Panevėžio apygardos teismas 2006 m. birželio 30 d. nutartimi patvirtino patikslinto dydžio minėto kreditoriaus finansinį reikalavimą ir Lietuvos apeliacinis teismas 2006 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi šią teismo nutartį paliko nepakeistą. Taigi klausimas dėl AB Turto banko finansinio reikalavimo buvo nagrinėjamas pagal ginčo teisenos proceso taisykles, šiuo metu nutartis, kuria patvirtintas minimo kreditoriaus reikalavimų dydis, yra įsiteisėjusi. Dėl šio teisėjų kolegija sprendžia, kad atskirajame skunde nurodyto kreditoriaus finansinio reikalavimo teisėtumo bei dydžio klausimas yra išnagrinėtas, tinkamai patvirtintas, o apelianto nurodyti argumentai dėl tebevykstančių kitų teisminių procesų dėl AB Turto banko kreditorinio reikalavimo bei žalos atlyginimo neduoda pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo išvadų šiuo klausimu (CPK 185 str.).

12Teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus, jog įmonės ,,Nida“ bankroto administratorius sąmoningai pažeidė įstatymų reikalavimus ir netinkamai vykdė savo pareigas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įmonės bankroto procesas tęsiasi nuo 2005 m. gegužės 27 d., o apeliantas, būdamas bankrutuojančios įmonės savininku ir byloje dalyvaujančiu asmeniu, galėjo įstatymų nustatyta tvarka skųsti bankroto administratoriaus veiksmus ar neveikimą viso bankroto proceso metu ir taip ginti, jo manymu, pažeistas savo ar įmonės teises. Be to, apeliantas, iškėlęs abejones dėl bankroto administratoriaus darbo bankroto proceso pabaigoje, jau sprendžiant klausimą dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia, nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų jo teiginius ir leistų suabejoti skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumu bei pagrįstumu (CPK 178, 185 str.).

13N. Š. atsiliepimo į atskirąjį skundą nepateikė (CPK 318 str.), nors, kaip matyti iš bylos medžiagos, ji 2006 m. rugpjūčio 25 d. buvo sudariusi sutartį su advokate dėl atstovavimo 2006 m. rugsėjo 8 d. teismo posėdyje, kuriame buvo nagrinėjamas klausimas dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likvidavimo (b. l. 78). Pirmosios instancijos teismo 2006 m. rugsėjo 8 d. posėdžio protokole užfiksuota, kad šis teismo posėdis buvo tęsiamas rugsėjo 12 d. ir jame dalyvavo N. Š. advokatė (b. l. 79) (Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2003 m. balandžio 11 d. konsultacija Nr.3A-82/2003 dėl CPK 292 str. aiškinimo bei taikymo). Byloje nustatyta, kad N. Š. apeliacinės instancijos teismui pateikė atsiliepimą į 2006 m. rugsėjo 22 d. teismo pranešimą (b. l. 94), tačiau CPK nenumato tokio procesinio dokumento pateikimo galimybės, todėl teisėjų kolegija nepasisako ir nevertina argumentų, kuriuos N. Š. išdėstė šiame dokumente (CPK 338, 318 str.).

14Esant minėtoms aplinkybėms ir nenustačius absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta bei pagrįsta ir naikinti ją atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 329 str. 1 d., 2 d., 263 str. 1 d.).

15Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio pirmu punktu,

Nutarė

16Panevėžio apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai