Byla 2K-20/2006
1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Egidijaus Bieliūno, Gintaro Godos ir pranešėjos Lidijos Liucijos Žilienės, sekretoriaujant E. Jasionienei, dalyvaujant prokurorui G. Paškevičiui, gynėjui advokatui S. Butkevičiui, nukentėjusiajam S. L., teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. B. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2004 m. lapkričio 4 d. nuosprendžio, kuriuo V. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 138 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, pagal BK 187 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsniu, paskirtosios bausmės subendrintos jas apimant ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams.
2Taip pat skundžiamas Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 17 d. nuosprendis, kuriuo V. B. apeliacinis skundas patenkintas iš dalies, Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2004 m. lapkričio 4 d. nuosprendis pakeistas – V. B. veika iš BK 180 straipsnio 1 dalies perkvalifikuota į BK 22 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 1 dalį ir paskirta jam laisvės atėmimo bausmė trejiems metams; V. B. pagal BK 187 straipsnio 1 dalį išteisintas, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo ar nusižengimo požymių. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalimi, bausmės, paskirtos pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 1 dalį, subendrintos jas apimant ir V. B. paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas trejiems metams. Kita nuosprendžio dalis nepakeista.
3Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, nukentėjusiojo, prašiusio nuteistojo kasacinį skundą atmesti, paaiškinimus, papildomą gynėjo paaiškinimą,
Nustatė
4Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo nuosprendžiu V. B. nuteistas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2003 m. lapkričio 8 d., apie 18.00 val., Vilniuje, Antakalnio g. ( - ), turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, pribėgęs prie S. L. iš nugaros sudavė vieną smūgį kumščiu į pakaušį, šiam nugriuvus ant žemės ir trumpam praradus sąmonę pradėjo nukentėjusįjį smaugti, taip atimdamas nukentėjusiajam galimybę priešintis užvaldė nukentėjusiojo asmeninius daiktus už 2570 Lt; toliau tęsdamas nusikalstamus veiksmus, tuo metu, kai nukentėjusysis bandė išsilaisvinti ir pabėgti, jis sudavė ne mažiau kaip šešiolika smūgių rankomis ir kojomis nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas, tarp jų ir į galvą, taip padarė nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą, sulaužė dantų protezą, smurto įkarštyje buvo sulaikytas policijos pareigūnų.
5Pagal BK 138 straipsnio 1 dalį V. B. nuteistas už tai, kad tuo pat metu ir toje pačioje vietoje plėšimo metu panaudojo prieš S. L. fizinį smurtą (sudavė smūgį į pakaušį, nuo šio smūgio nugriuvusį ant žemės ir trumpam praradusį sąmonę nukentėjusįjį pradėjo smaugti, o tuo metu, kai nukentėjusysis bandė išsilaisvinti ir pabėgti, sudavė ne mažiau kaip šešiolika smūgių į įvairias kūno vietas, tarp jų ir į galvą) ir padarė nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą.
6Pagal BK 187 straipsnio 1 dalį V. B. buvo nuteistas už tai, kad ten pat ir tuo pačiu metu darant plėšimą, fizinio smurto panaudojimo metu sugadino nukentėjusiajam priklausantį dantų protezą, drabužius ir batus, taip padarė S. L. 1330 Lt turtinę žalą.
7Apeliacinės instancijos teismas perkvalifikavo V. B. nusikalstamą veiką iš BK 180 straipsnio 1 dalies į BK 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 1 dalį, motyvuodamas tuo, kad V. B. nukentėjusiojo buvo laikomas tol, kol atvyko policijos darbuotojai, todėl nuteistasis neturėjo galimybės disponuoti plėšimo metu užvaldytais daiktais, tai atsitiko dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios. Tai, kad įvykio vietoje nebuvo rasti kai kurie nukentėjusiojo daiktai, kuriuos buvo pagrobęs nuteistasis, negali būti pagrindas plėšimą kvalifikuoti kaip baigtą nusikaltimą, nes V. B. iš įvykio vietos pasišalinęs nebuvo, o įvykio situacija galėjo pasinaudoti tretieji nenustatyti asmenys. Šis teismas V. B. pagal BK 187 straipsnio 1 dalį išteisino dėl to, kad nėra nustatyta sugadinto turto vertė, be to, nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad nuteistasis suduodamas smūgius nukentėjusiajam turėjo tyčią sugadinti jo turtą.
8Kasaciniu skundu nuteistasis V. B. prašo Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2004 m. lapkričio 4 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 17 d. nuosprendį pakeisti, pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 1 dalį išteisinti, pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 2 dalyje, ir pagal BK 138 straipsnio 1 dalį paskirti švelnesnę bausmę, Valstybinei ligonių kasai civilinio ieškinio dydžio klausimą perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka.
9Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi tik tais įrodymais ir ta įrodymų dalimi, kuriuose įžvelgė jo kaltę, o kitų įrodymų, kurie paneigia jo kaltę padarius nusikaltimą, teismas nevertino ir nenagrinėjo. Šios klaidos neištaisė ir apeliacinės instancijos teismas. Jis, tenkindamas apeliacinį skundą iš dalies ir pakeisdamas nuosprendį, o likusią nuosprendžio dalį palikdamas nepakeistą, motyvavo tais pačiais motyvais, kaip ir pirmosios instancijos teismas.
10Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, jos grįstos prieštaringais nukentėjusiojo S. L. parodymais, kurių nepatvirtina nei teismo medicinos specialisto išvada, nei liudytojai G. V., V. D. ir M. Z.
11Kasatorius nesutinka su abiejų instancijų teismų išvadomis, kad jis sumušė nukentėjusįjį, turėdamas tikslą užvaldyti svetimą turtą, taip pat su išvadomis, kad jis negalėjo pasišalinti iš įvykio vietos, nes buvo laikomas nukentėjusiojo. Kasatorius nurodo, kad tikslo užvaldyti svetimą turtą neturėjo, neužvaldė ir nesikėsino jo užvaldyti, apskritai negauta BPK 20 straipsnį atitinkančių duomenų, bylojančių apie dingusių daiktų likimą. Kasatorius nesupranta apeliacinės instancijos teismo motyvo, kad įvykio situacija galėjo pasinaudoti tretieji asmenys, kai iš tiesų atvykę policijos darbuotojai rado daiktus, jį (V. B.), nukentėjusįjį ir liudytojus, jokie nukentėjusiojo daiktai pas jį nerasti ir nepaimti, kasatorius iš įvykio vietos nesiruošė bėgti.
12Kasaciniame skunde teigiama, kad jis sumušė S. L., palaikęs jį kitu asmeniu (E. F. A.), kuris yra pridaręs daug blogo jo šeimai, bet ne siekdamas užvaldyti turtą. Abejonės ir prieštaravimai turėjo būti pašalinti, o nesant galimybių tai padaryti, visos abejonės turėjo būti vertinamos jo naudai. Todėl jis pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 1 dalį turi būti išteisintas, jo nusikalstami veiksmai atitinka BK 138 straipsnio 1 dalį
13Kasatorius nurodo, kad sužalojimų tokiomis aplinkybėmis, kaip nurodo teismas, nepadarė, su nukentėjusiuoju grūmėsi, sudavė jam šešiolika smūgių iš pykčio. Taigi teismas, neįsigilinęs į bylos aplinkybes ir pareikštų įtarimų turinį, neišsamiai patikrino pateiktus duomenis, nepateikė dėl jų motyvuotų ir išsamių išvadų, dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, o apeliacinės instancijos teismas šios klaidos neištaisė.
14Taip pat kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad prisipažino padaręs nusikaltimą (BK 138 straipsnio 1 dalis) ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2 dalis) ir paskyrė aiškiai per griežtą bausmę. Šios klaidos neištaisė ir apeliacinės instancijos teismas.
15Kasatorius teigia, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai kaltinamąjį aktą surašė remdamiesi tik tais duomenimis ir ta jų dalimi, kuriuose įžvelgė jo kaltę dėl inkriminuotų nusikaltimų, o kitų duomenų, kurie paneigia kaltę, nevertino, kaltinamojo akto išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, o įrodinėjimo pareiga buvo perkelta jam. Taip iš esmės buvo pažeisti BPK 1-3 straipsniai. Abiejų instancijų teismai nepatikrino, ar šis procesinis dokumentas atitinka BPK 218-220 straipsnių reikalavimus, be to, padarė ir kitus procesinius pažeidimus. Teismo posėdyje buvo ignoruojami kasatoriaus ir jo gynėjo prašymai ištirti papildomas aplinkybes. Vienas iš tokių prašymų buvo išreikalauti nukentėjusiojo mobiliojo telefono pokalbių išklotines, iš kurių būtų matyti, kad nukentėjusysis užpuolimo metu kalbėjo telefonu (tą patvirtina ir liudytojas V. D.). Tai, kasatoriaus nuomone, leistų paneigti nukentėjusiojo parodymus, kad jis (V. B.) mobiliojo ryšio telefoną ištraukė jam iš kišenės, bei kitus nenuoseklius ir prieštaringus nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus. Pasak kasatoriaus, dėl to buvo suvaržytos jo procesinės teisės į gynybą.
16Taip pat kasatorius nesutinka, kad nuosprendžiu iš jo priteista 1001,28 Lt Valstybinei ligonių kasai, jis mano, kad šio ieškinio dydžio klausimas turėjo būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka.
17Nuteistojo V. B. kasacinis skundas atmestinas.
18Baudžiamasis įstatymas V. B. padarytai veikai pritaikytas tinkamai, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų tiriant ir nagrinėjant bylą nepadaryta.
19Nagrinėdamas bylą kasacinės instancijos teismas patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių yra paduotas skundas, teisės taikymo aspektu, t. y. ar pagal byloje nustatytas aplinkybes yra tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nustatant šias aplinkybes nebuvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai. Kasacinės instancijos teismas faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja ir įrodymų iš naujo nevertina.
20Dėl BK 180 straipsnio 1 dalies taikymo
21Nagrinėdamas bylą pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė. Kasatorius, nesutikdamas su įrodymų įvertinimu, kurio pagrindu jo veikai taikyta BK 180 straipsnio 1 dalis, skunde pateikia tuos pačius argumentus, kurie buvo nurodyti ir apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptarti įrodymai leido padaryti pagrįstą išvadą, kad V. B. fiziškai smurtaudamas prieš nukentėjusįjį S. L. siekė užvaldyti jo turtą, ir jo veiksmai buvo nukreipti realizuoti būtent tokį sumanymą. V. B. teiginį dėl jo tyčios kryptingumo teismai paneigė, remdamiesi ne tik nukentėjusiojo parodymais, bet ir kitais byloje esančiais įrodymais. Teismui nebuvo pagrindo nesiremti nukentėjusiojo S. L. parodymais apie tai, kad jam pargriuvus nuo V. B. smūgių, šis gulinčiam kraustė drabužių kišenes, jis bandė priešintis, pabėgti, bet buvo partrenktas, mušamas ir spardomas. Tuo metu atsirado moteris, kuri iškvietė policiją. Šiuos nukentėjusiojo parodymus apie įvykio aplinkybes patvirtino liudytoja G. V., kuri ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu parodė mačiusi, kaip vienas vyriškis (V. B.) kraustė kito (S. L.), gulinčio ant žemės, drabužių kišenes, jį spardė. Nukentėjusysis kažką šaukė apie atimtą mobilųjį telefoną, pinigus.
22Kasatoriaus teiginys, kad teismų nėra įvertinti jo parodymai dėl panaudoto smurto priežasties, nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išsamiai aptarė šią V. B. iškeltą versiją ir motyvuotai ją atmetė. Teismas konstatavo faktinę aplinkybę, kad V. B. turėjo galimybę konflikto metu įsitikinti, kad užpultas ir mušamas asmuo nėra E. F. A., tačiau nežiūrint į tai, toliau smurtavo ir kraustė gulinčio ant žemės nukentėjusiojo drabužių kišenes.
23Kasatoriaus nurodyta aplinkybė, kad jokių nukentėjusiojo daiktų pas jį nerasta, nepaneigia smurto naudojimo tikslo užvaldyti turtą, nes V. B. buvo sulaikytas įvykio vietoje, o nukentėjusiojo mobiliojo ryšio telefonas rastas 1-5 metrų atstumu nuo tos vietos, kur buvo užpultas ir mušamas nukentėjusysis, taigi šis daiktas iš pastarojo jau buvo paimtas, tik V. B. dėl ne nuo jo priklausančių aplinkybių negalėjo juo kaip ir kitais daiktais (striuke, pinigais ir kt.) disponuoti. Dėl to apeliacinės instancijos teismas veiką perkvalifikavo kaip nebaigtą nusikaltimą – pasikėsinimą užvaldyti svetimą turtą.
24Negalima sutikti su kasacinio skundo teiginiu, kad nukentėjusiojo S. L. parodymai apie panaudoto smurto pobūdį prieštaringi. Jo parodymai nuoseklūs ir detalūs, juos patvirtina teismo medicinos specialisto išvados duomenys.
25Kasatorius ginčydamas abiejų instancijų teismų sprendimus dėl įrodymų vertinimo, pateikia savo vertinimo variantą, tačiau kasacinės instancijos teismas, nenustatęs BPK 20 straipsnyje nustatytų įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių pažeidimų, neturi pagrindo dėl baudžiamojo įstatymo taikymo daryti kitokias išvadas.
26Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo
27Kasatoriaus be pagrindo teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, jog jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi.
28Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra tada, kai asmuo savo noru prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, o ne verčiamas objektyvių aplinkybių. Kasatorius tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu davė tik iš dalies teisingus parodymus. Jo padarytos nusikalstamos veikos – plėšimo – objektyvieji ir subjektyvieji požymiai (V. B. smurto panaudojimo tikslas, jo konkretūs veiksmai prieš nukentėjusįjį) buvo nustatyti tik nukentėjusiojo ir liudytojos G. V., tiesiogiai mačiusios įvykį, parodymais. Taigi teismui nebuvo pagrindo nuoširdų gailėjimąsi ir prisipažinimą pripažinti V. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe.
29Dėl BK 54 straipsnio taikymo
30Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, įvertinęs veikos pavojingumo laipsnį, atsižvelgęs į nuteistąjį apibūdinančius duomenis (teistas du kartus, išvadų nepadarė) bei nusikaltimo žiaurumą, V. B. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį paskyrė maksimalią trejų metų laisvės atėmimo bausmę. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad V. B. plėšimo veiksmai nutrūko pasikėsinimo stadijoje, taip pat atsižvelgęs į pirmosios instancijos teismo nustatytas, turinčias reikšmės bausmės skyrimui, aplinkybes, paskyrė bausmę, neviršijančią BK 180 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkio. Teisėjų kolegija laiko, kad paskiriant kasatoriui bausmes už padarytas nusikalstamas veikas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 1 dalį bendrieji bausmės skyrimo pagrindai nebuvo nepažeisti (BK 54 straipsnis).
31Dėl civilinio ieškinio
32Kasatoriaus teiginys, kad civilinio ieškinio Valstybinei ligonių kasai išsprendimo klausimas turėjo būti perduotas svarstyti civilinio proceso tvarka, nepagrįstas.
33BPK 109 straipsnis numato, kad asmuo dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės arba neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje gali pareikšti tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys, kuriems nusikalstama veika padaryta tiesiogiai turtinės ar neturtinės žalos.
34Bylos duomenimis nustatyta, kad V. B. plėšimo metu prieš S. L. panaudojo fizinį smurtą (sudavė smūgį į pakaušį, nuo šio smūgio nugriuvusį ant žemės ir trumpam praradusį sąmonę nukentėjusįjį pradėjo smaugti, o tuo metu, kai nukentėjusysis bandė išsilaisvinti ir pabėgti, sudavė ne mažiau kaip šešiolika smūgių į įvairias kūno vietas, tarp jų ir į galvą) ir padarė nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą. Nukentėjusysis dėl sužalojimų buvo gydomas Vilniaus universitetinės ligoninės Žalgirio klinikose bei Vilniaus universitetinėje Antakalnio ligoninėje neurologiniame skyriuje. Šioms gydymo įstaigoms Valstybinė ligonių kasa už S. L. gydymą sumokėjo 1001,28 Lt (atitinkamai 401,28 Lt ir 600 Lt). Taigi išlaidos Valstybinei ligonių kasai atsirado dėl nuteistojo V. B. neteisėtų veiksmų. Valstybinei ligonių kasai padaryta turtinė žala neatlyginta.
35BPK 117 straipsnis nustato visapusišką valstybės ir atskirų asmenų turtinių interesų apsaugą ir numato prokuroro, palaikančio valstybinį kaltinimą, pareigą pareikšti teisme civilinį ieškinį, jeigu valstybinių įstaigų, įmonių ar organizacijų, kurioms nusikalstama veika padaryta žala, vadovai neįvykdė savo pareigos ir nepareiškė civilinio ieškinio. Todėl Vilniaus miesto apylinkės prokuroro pareikštas ieškinys, apginant Lietuvos Respublikos valstybės interesus, baudžiamojoje byloje dėl gydymo išlaidų priteisimo buvo teisėtas. Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas, tenkindamas prokuroro pareikštą civilinį ieškinį, padarė teisingas išvadas dėl jo pagrįstumo ir dydžio bei tinkamai išsprendė civilinio ieškinio klausimą.
36Dėl BPK pažeidimų
37Kasacinio skundo argumentai dėl procesinių teisių į gynybą suvaržymo, dėl netinkamai surašyto kaltinamojo akto (BPK 218-220 straipsniai), dėl kasatoriaus ir jo gynėjo prašymų teisiamajame posėdyje ištirti papildomas aplinkybes ignoravimo, nepagrįsti.
38Pirmosios instancijos teismas, susipažinęs su byla ir nustatęs, kad ikiteisminio tyrimo metu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta, kaltinamasis aktas surašytas laikantis BPK 219 straipsnio reikalavimų ir nėra kliūčių nagrinėti bylą teisme, nutartimi bylą perdavė nagrinėti teisiamajame posėdyje. Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas.
39Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu V. B. buvo išaiškintos procesinės teisės, numatytos BPK 21 straipsnio 4 dalyje ir 22 straipsnio 3 dalyje. V. B., kaip įtariamojo ir kaip kaltinamojo interesus, atstovavo advokatas. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad bylos nagrinėjimo teisme metu visiems proceso dalyviams, tarp jų kaltinamajam ir jo gynėjui, buvo suteikta galimybė pateikti prašymus, pareikšti nušalinimus, teikti įrodymus ir dalyvauti juos tiriant, pateikti klausimus, duoti paaiškinimus apie teismo tiriamas bylos aplinkybes, taip pat realizuoti kitas baudžiamojo proceso įstatyme numatytas teises. BPK 270 straipsnis neįpareigoja teismo tenkinti visus proceso dalyvių pareikštus prašymus. Teismas privalo patenkinti prašymus, jeigu išaiškintinos aplinkybės turi reikšmės bylai. Kasatoriaus teiginys, kad neišreikalavus nukentėjusiojo S. L. mobiliojo ryšio telefono pokalbių išklotinės nepaneigta jo versija, jog nukentėjusysis prieš įvykį kalbėjęs telefonu, kurią taip pat patvirtina liudytojo V. D. parodymai, nepagrįstas. Liudytojas policijos pareigūnas V. D. į įvykio vietą atvyko iškviestas, kai nukentėjusysis jau buvo užpultas ir mušamas, taigi kasatoriaus nurodytos aplinkybės jis ir negalėjo matyti ir tokių parodymų nėra davęs.
40Apeliacinės instancijos teismas nuteistojo apeliacinį skundą išnagrinėjo jam dalyvaujant, išsamiai ir motyvuotai atsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus, taip pat dėl kasatoriaus minimų jo ir jo gynėjo prašymų (kurie apeliaciniame skunde buvo nesukonkretinti) netenkinimo, konstatuodamas, kad prašymai, kuriuos pateikė nuteistasis ar jo gynėjas, buvo sprendžiami procesiškai, nepažeidžiant BPK 270 straipsnio ir 292 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Kasacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, duodančių pagrindą abejoti tokia apeliacinio teismo išvada.
41Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio arba apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio keitimo arba naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.
42Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
Nutarė
43Nuteistojo V. B. kasacinį skundą atmesti.