Byla ATP-386-582/2015
Dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 3 d. nutarimo A. N. administracinio teisės pažeidimo byloje

1Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Dmitrijus Korsakovas rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kaišiadorių policijos komisariato (toliau – Institucija) viršininko apeliacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 3 d. nutarimo A. N. administracinio teisės pažeidimo byloje ir

Nustatė

2A. N. administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimo kodekso (toliau – ATPK) 50 straipsnį surašytas už tai, kad jis 2015-01-15, 15.30 val., ( - ) gimnazijos vidiniame kieme, rado ir pasisavino svetimą daiktą – J. R. priklausantį mobilaus ryšio telefoną „Samsung Galaxy Trend Lite“, 95,28 eurų vertės, kuriuo naudojosi J. S., jį išjungdamas, išimdamas jame buvusią kortelę ir įsidėdamas mobilaus ryšio telefoną į kišenę. Be to, A. N. šį pasisavintą mobilaus ryšio telefoną, turėdamas tikslą įgyti turtinės naudos, 2015-01-17, apie 17.00 val., ( - ), prie parduotuvės „Rimi“, pardavė nepilnamečiui A. G. už 30 eurų, nuslėpdamas, kad mobilaus ryšio telefonas jam nepriklauso.

3Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 3 d. nutarimu A. N. administracinio teisės pažeidimo byla pagal ATPK 50 straipsnį nutraukta, nesant administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties.

4Institucija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 3 d. nutarimą ir A. N. skirti administracinę nuobaudą ATPK 50 straipsnio sankcijos ribose. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas surinktus įrodymus administracinio teisės pažeidimo byloje įvertino netinkamai. Teismo nutarime pasisakoma, kad byloje nesurinkta objektyvių, tiesioginių, neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad A. N. įvykdė smulkųjį svetimo turto pagrobimą tyčia, nes neva mobilaus ryšio telefoną rado mokyklos kieme, kas turėtų būti vertinama kaip radinys, kuris nelaikytinas vagystės dalyku. Tačiau iš šios administracinio teisės pažeidimo bylos turėtų būti aišku, kad A. N. veikė tik tyčia. Svetimo turto grobimą nuo radinio pasisavinimo skiria tai, jog savininkas yra nežinomas, nors ir suvokiama, kad daiktas gali kažkam priklausyti, tačiau taip pat gali būti ir bešeimininkis. Vagystė yra tyčinė nusikalstama veika, kuri padaroma tik tiesiogine tyčia. Grobdamas vagystės būdu svetimą turtą, kaltininkas suvokia, kad veikia prieš turto savininko valią, numato nusikalstamos veikos padarinius ir jų nori. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-06-23 Senato nutarime Nr. 52, nurodyta, kad pamestas daiktas, jį suradusiam asmeniui yra svetimas turtas, jei to turto savininkas tam asmeniui yra žinomas arba iš tam tikrų daikto savybių lengvai identifikuojamas. Šiuo atveju mobilaus ryšio telefonas yra tas daiktas, kurio savininką galima identifikuoti. Pagal nustatytas telefono dingimo aplinkybes galima spręsti, kad asmuo, galimai radęs mobilaus ryšio telefoną, nesiėmė jokių veiksmų nustatyti jo savininką ir grąžinti daiktą teisėtam savininkui. Tokiu atveju mobilaus ryšio telefoną radusio asmens veikoje galimai yra nusikalstamos veikos požymiai (žr., Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2012-03-28 nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-220-493-2012). Nagrinėjamu atveju A. N. objektyviai turėjo galimybę atsiliepti tariamai rastu telefonu ar perskambinti skambinusiems asmenims ir identifikuoti mobilaus telefono savininką. Šios aplinkybės pagrįstai suponuoja išvadą, kad A. N., pasisavinęs svetimą turtą, galėjo nustatyti telefono savininką, tačiau nusprendė veikti savanaudiškai, nes jis, turėdamas tikslą įgyti turtinę naudą, praėjus tik keletui valandų po to, kai telefono pasigedo jo savininkė, pardavė savo draugui, nuslėpdamas tikrąsias mobilaus ryšio telefono įgijimo aplinkybes, suprasdamas, tokiu būdu pagrobė svetimą turtą. Tai, kad A. N. veikė tyčia, parodo ir tai, kad jis, suprasdamas, kad telefoną galima greitai surasti, kai jame yra įdėta SIM kortelė, pats išjungė telefono aparatą, išėmė SIM kortelę ir ją išmetė. Be to, radęs telefoną mokyklos kieme, tai yra mokyklos teritorijoje, pagal savo amžių ir brandą turėjo ir privalėjo suprasti, kad mokyklos teritorijoje daugiausiai vaikšto moksleiviai, mokytojai ar mokyklos administracijos darbuotojai, todėl, tikėtina, kad telefonas gali priklausyti būtent kažkam iš mokyklos bendruomenės narių. Be to, jam, besimokančiam toje mokykloje, yra žinoma, kad mokykloje yra budintis asmuo, kuriam ir galėjo perduoti rastą daiktą. Savo rašytiniame paaiškinime A. N. pripažino blogai pasielgęs pasisavindamas svetimą daiktą ir tai, kad jį turėjo nunešti mokyklos budėtojui. Tai patvirtino ir teismo posėdžio metu, parodydamas, kad supranta, jog svetimo daikto paimti negalima. Šios visos paminėtos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo naudojosi svetimu turtu, tai yra galėdamas nustatyti, kas pametė mobilaus ryšio telefoną, negrąžino jo savininkui ir tokiu būdu jį savindamasis, pagrobė svetimą turtą.

5Atsiliepime į apeliacinį skundą administracinėn atsakomybėn trauktino A. N. atstovė L. N. prašo palikti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 3 d. nutarimą nepakeistą ir Institucijos apeliacinį skundą atmesti.

6Institucijos apeliacinis skundas netenkintinas.

7ATPK 50 straipsnyje numatyta atsakomybė numatyta už smulkųjį svetimo turto pagrobimą vagystės, sukčiavimo, pasisavinimo arba iššvaistymo būdu, kai nėra Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178, 182, 183, 184 straipsniuose numatytų sunkinančių aplinkybių.

8A. N. surašytame administracinio teisės pažeidimo protokole užfiksuota tokia administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 50 straipsnyje, sudėtis: 2015-01-15, 15.30 val., ( - ) gimnazijos vidiniame kieme, A. N. rado ir pasisavino svetimą daiktą – J. R. priklausantį mobilaus ryšio telefoną „Samsung Galaxy Trend Lite“, 95,28 eurų vertės, jį išjungdamas, išimdamas jame buvusią kortelę ir įsidėdamas mobilaus ryšio telefoną į kišenę. Be to, A. N. šį pasisavintą mobilaus ryšio telefoną, turėdamas tikslą įgyti turtinės naudos, 2015-01-17, apie 17.00 val., ( - ), prie parduotuvės „Rimi“, pardavė nepilnamečiui A. G. už 30 eurų, nuslėpdamas, kad mobilaus ryšio telefonas jam nepriklauso.

9Taigi, kaip matyti, organas, surašęs administracinio teisės pažeidimo protokolą, A. N. veiksmus kvalifikavo kaip svetimo turto pagrobimą, padarytą pasisavinimo būdu. Tačiau ATPK 50 straipsnyje numatyto pažeidimo sudėties prasme smulkaus svetimo turto pagrobimas pasisavinimo būdu yra neteisėtas, neatlygintinis patikėto turto paėmimas ir pavertimas savo nuosavybe. Šiuo atveju akivaizdu, kad A. N. rastas mobilaus ryšio telefonas nebuvo jam patikėtas turtas ir toks teisinis jo veiksmų vertinimas nėra teisingas.

10Analizuojant skundžiamą teismo nutarimą ir apeliacinio skundo argumentus, matyti, kad teismas ir Institucija apeliaciniame skunde A. N. veiksmus pagal ATPK 50 straipsnį vertina kaip smulkaus svetimo turto pagrobimą, padarytą vagystės būdu. Svetimo turto pagrobimas vagystės būdu – tai neatlygintinas turto paėmimas, kai kaltininkas suvokia, jog turtas yra svetimas ir nori jį neatlygintinai užvaldyti, suprasdamas, kad turto valdytojui bus padaryta materialinė žala. Taigi pažeidimas padaromas tik tyčia.

11Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas konstatavo, kad A. N. mokyklose vidiniame kieme rastas mobilaus ryšio telefonas buvo akivaizdžiai pamestas, o ne neapdairiai be priežiūros paliktas, todėl šis daiktas nagrinėjamu atveju yra radinys ir nelaikytinas vagystės dalyku, o jo pasisavinimas nėra svetimo turto pagrobimas. Teismas taip pat konstatavo, kad byloje nesurinkta objektyvių ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad A. N. įvykdė smulkųjį svetimo turto pagrobimą tyčia. Aukštesnysis teismas su skundžiamame nutarime pateiktu teisiniu situacijos ir A. N. veiksmų vertinimu visiškai sutinka.

12Tuo tarpu apeliaciniame skunde, priešingai teismo nutarimo motyvams, nurodama, kad A. N., vagystės būdu grobdamas svetimą turtą, veikė tyčia. Institucijos nuomone, mobilaus ryšio telefonas yra tas daiktas, kurio savininką galima identifikuoti, ir todėl šis daiktas nelaikytinas radiniu. Grįsdama šiuos teiginius ir A. N. kaltę padarius ATPK 50 straipsnyje numatytą pažeidimą, Institucija skunde remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-06-23 Senato nutarime Nr. 52 pateiktu išaiškinimu, kad pamestas daiktas jį suradusiam asmeniui yra svetimas turtas, jei to turto savininkas tam asmeniui yra žinomas arba iš tam tikrų daikto savybių lengvai identifikuojamas. Tokiu atveju, kai asmuo, galimai radęs mobilaus ryšio telefoną, nesiėmė jokių veiksmų nustatyti jo savininką ir grąžinti daiktą teisėtam savininkui, tokioje jo veikoje galimai yra nusikalstamos veikos požymiai (žr., Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2012-03-28 nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-220-493-2012).

13Atsakant į šiuos skundo argumentus, pažymėtina, jog, visų pirma, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą išaiškinęs, kad tiesiogiai remtis Senato nutarimų išaiškinimais nėra įstatyme išvardyto pagrindo, nes jie nėra bylų nagrinėjimo teisės šaltinis. P. T. įstatymo 33 straipsnio 4 dalį precedento reikšmę turi teismų sprendimai konkrečiose bylose. Toks aiškinimas atitinka konstitucinę doktriną (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai), pagal kurią „...teismų precedentai yra teisės šaltiniai – auctoritate rationis; rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo įgyvendinimo sąlyga“, o teismų praktika gali būti formuojama tik teismams patiems sprendžiant bylas (žr., kasacinės nutartys Nr. 2K-575/2010, 2K-7-301/2011). Todėl ir Institucijos apeliaciniame skunde akcentuojama Senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ 5 punkto išaiškinimo dalis dėl daikto savininko lengvo identifikavimo iš tam tikrų daikto savybių padaryta nesiremiant konkrečiomis išnagrinėtomis baudžiamosiomis bylomis, kaip nurodyta šio nutarimo įžanginėje dalyje, todėl šiuo išaiškinimu tiesiogiai vadovautis bylose negalima.

14Visų antra, pažymėtina, kad apeliaciniame skunde cituojama Kauno apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-220-493-2012, kurioje asmuo nuteistas už nedidelės vertės svetimo turto vagystę, tai yra už tai, kad automobilių aikštelėje, esančioje tarp turgaus ir stoties, suradęs mobilaus ryšio telefoną su išankstinio pildymo „TELE 2 PILDYK“ SIM kortele, ir mobiliojo ryšio telefono negrąžindamas nukentėjusiajai, šį svetimą turtą pagrobė, yra Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės septynių teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 19 d. nutartimi panaikinta ir ši baudžiamoji byla nutraukta. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šioje baudžiamojoje byloje konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nebuvo visų būtinųjų veikos požymių, kadangi asmuo užvaldė pamestą daiktą – nedidelės vertės radinį, už kurio pasisavinimą nenumatyta baudžiamoji atsakomybė. Šioje kasacinio teismo nutartyje taip pat konstatuota, kad šio teismo praktikoje nenustatytas toks atvejis, kuris atitiktų nagrinėjamos bylos nustatytas aplinkybes ir šių aplinkybių kontekste būtų pripažinta, kad pagal rasto mobiliojo telefono savybes, tai yra jame esančius duomenis, funkcines galimybes būtina nustatyti savininką (žr., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-119/2013). Todėl, vadovaujantis tokiu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu, skundo argumentai dėl to, kad A. N. objektyviai turėjo galimybę paskambinti skambinusiems asmenims ir tokiu ar kitokiu identifikuoti mobiliojo ryšio telefono savininką, atmestini.

15Nagrinėjamoje byloje faktiniais bylos duomenimis ir pagal organo, surašiusio administracinio teisės pažeidimo protokolą, suformuotą kaltinimą nustatyta, kad A. N. mobilaus ryšio telefoną rado mokyklos vidiniame kieme ant žemės ir rastą turtą vertino kaip akivaizdžiai pamestą, o ne kaip neapdairiai paliktą asmens, kuris gali grįžti jo ieškoti. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad A. N. kaltę, turint tyčią pagrobti svetimą turtą, patvirtina tai, kad jis rasto mobilaus ryšio telefono nenunešė mokykloje budinčiam darbuotojui. Tačiau byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad šis turtas rastas vietoje, kurioje gali lankytis tik mokiniai ir mokyklos darbuotojai, tai yra kad į šią vietą negali patekti pašaliniai asmenys. Todėl nepaneigiama, kad A. N. ne patalpoje, o lauke rastą mobilaus ryšio telefoną galėjo vertinti kaip nežinomo asmens pamestą daiktą, o savo veiksmus – ne kaip vagystę, o kaip pamesto daikto suradimą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nenustatytas vienas iš subjektyvinės pusės elementas – A. N. tyčia įvykdyti svetimo smulkiojo turto pagrobimą. Tyčios pagrobti svetimą turtą požymio A. N. veiksmuose nepatvirtina ir skunde nurodomos aplinkybės, kad jis išjungė rastą telefono aparatą, išėmė iš jo SIM kortelę ir ją išmetė. Šiuo atveju A. N. užvaldė pamestą daiktą – smulkųjį radinį, už kurio pasisavinimą administracinė atsakomybė nėra numatyta. Šiuo atveju asmeniui, radusiam daiktą, ir neįvykdžiusiam Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.62 straipsnyje nustatytų pareigų, gali kilti tik civilinio pobūdžio prievolė dėl nuostolių, atsiradusių naudojantis rastu daiktu, atlyginimo.

16Aukštesnės instancijos teismas, atsižvelgęs į paminėtas aplinkybes ir kasacinio teismo išaiškinimus, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje A. N. veiksmuose nenustatyta nei objektyvioji (pamestas mobilusis telefonas nelaikytinas vagystės dalyku), nei subjektyvioji (tyčia) ATPK 50 straipsnyje numatyto administracinio teisės pažeidimo pusė. Todėl, vadovaujantis ATPK 250 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis, konstatuotina, kad skundžiamu apylinkės teismo nutarimu A. N. administracinio teisės pažeidimo bylos teisena pagal ATPK 50 straipsnį nutraukta teisėtai ir pagrįstai, nenustačius jo veikoje šio pažeidimo sudėties. Naikinti skundžiamą Kaišiadorių rajono apylinkės teismo nutarimą nėra pagrindo, todėl Institucijos skundas netenkinamas.

17Vadovaudamasis ATPK 30212 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi, teismas

Nutarė

18palikti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 3 d. nutarimą nepakeistą ir Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kaišiadorių policijos komisariato viršininko apeliacinio skundo netenkinti.

19Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Dmitrijus... 2. A. N. administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal Lietuvos Respublikos... 3. Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 3 d. nutarimu A. N.... 4. Institucija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kaišiadorių rajono... 5. Atsiliepime į apeliacinį skundą administracinėn atsakomybėn trauktino A.... 6. Institucijos apeliacinis skundas netenkintinas.... 7. ATPK 50 straipsnyje numatyta atsakomybė numatyta už smulkųjį svetimo turto... 8. A. N. surašytame administracinio teisės pažeidimo protokole užfiksuota... 9. Taigi, kaip matyti, organas, surašęs administracinio teisės pažeidimo... 10. Analizuojant skundžiamą teismo nutarimą ir apeliacinio skundo argumentus,... 11. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas konstatavo, kad A. N. mokyklose... 12. Tuo tarpu apeliaciniame skunde, priešingai teismo nutarimo motyvams, nurodama,... 13. Atsakant į šiuos skundo argumentus, pažymėtina, jog, visų pirma, Lietuvos... 14. Visų antra, pažymėtina, kad apeliaciniame skunde cituojama Kauno apygardos... 15. Nagrinėjamoje byloje faktiniais bylos duomenimis ir pagal organo, surašiusio... 16. Aukštesnės instancijos teismas, atsižvelgęs į paminėtas aplinkybes ir... 17. Vadovaudamasis ATPK 30212 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi, teismas... 18. palikti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 3 d. nutarimą... 19. Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama....