Byla 2-1758-178/2015
Dėl bankrutavusios individualios įmonės V. ir S. M. prekybos centras 2014 m. gruodžio 12 d. kreditorių susirinkimo nutarimų pripažinimo negaliojančiais, civilinėje byloje Nr. B2-82-230/2015

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos V. M. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. liepos 23 d. nutarties, kuria atmestas pareiškėjų V. M. ir S. M. skundas dėl bankrutavusios individualios įmonės V. ir S. M. prekybos centras 2014 m. gruodžio 12 d. kreditorių susirinkimo nutarimų pripažinimo negaliojančiais, civilinėje byloje Nr. B2-82-230/2015.

2Teismas, išnagrinėjęs atskiruosius skundus,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Pareiškėjai V. M. ir S. M. kreipėsi į Kauno apygardos teismą su skundu, kurį patikslinę (t. 1, b. l. 4-17; 88-95), prašė: 1) pripažinti negaliojančiu 2014 m. gruodžio 12 d. BIĮ V. ir S. M. prekybos centras kreditorių susirinkimo sprendimą patvirtinti administratoriaus ataskaitą bei nurodyti administratoriui pašalinti ataskaitos trūkumus; 2) pripažinti negaliojančiu kreditorių sprendimą parduoti reikalavimo teisę į įmonės debitorines skolas; 3) pripažinti negaliojančiu kreditorių susirinkimo nutarimo dalį dėl buto Marijampolėje pardavimo; 4) panaikinti nutarimo dalį, laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki bankroto proceso pabaigos (iki įmonės išregistravimo iš Juridinių asmenų registro) skirti 120 000 Lt plius PVM, tame tarpe 2014 metų administratoriaus atlyginimui 75 000 Lt plius PVM; 5) užtikrinti, kad bankroto administratorius pateiktų individualios įmonės savininkams įmonės turto vertinimo aktus, informaciją apie varžytines; informaciją apie V. ir S. M. prekybos centro gautas pajamas ir išlaidas per visą bankroto procesą; 6) kreiptis į Konstitucinį teismą, kad šis pasisakytų ar ĮBĮ 33 straipsnyje nustatytas turto pardavimo reglamentavimas neprieštarauja LR Konstitucijai, konstituciniams valstybės principams; 7) sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą iki Marijampolės rajono apylinkės teismas priims sprendimą dėl juridinio fakto nustatymo.

5Pareiškėjai nurodė, kad administratoriaus ataskaitai patvirtinti pakako VĮ Turto bankas balsų, kurio kreditorinis reikalavimas paskaičiuotas nesivadovaujant įstatymais. Pareiškėjai nebuvo informuoti apie turto pardavimo aukcionus, turto vertinimus – administratorius nurodė, kad kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka prašomi dokumentai savininkams neteikiami. Pareiškėjų įsitikinimu, kreditoriai negalėjo uždrausti teikti informacijos savininkams, nes teisė gauti informaciją įtvirtinta įstatyme. Bankroto byloje nėra priimta nutartis dėl buto, kuris yra pareiškėjų gyvenamoji patalpa, arešto, todėl nėra pagrindo šio turto parduoti. Pareiškėjai taip pat pažymi, kad administravimo išlaidos nėra proporcingos siekiamam tikslui, todėl negalėjo būti patvirtintos.

6II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

7Kauno apygardos teismas 2015 m. liepos 23 d. nutartimi (t. 2, b. l. 46-57) pareiškėjų skundą atmetė; priteisė iš pareiškėjų IĮ V. ir S. M. prekybos centas naudai 315 Eur bylinėjimosi išlaidų bei panaikino Kauno apygardos teismo 2015 m. sausio 2 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones.

8Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2014 m. gruodžio 12 d. įvyko IĮ V. ir S. M. prekybos centras kreditorių susirinkimas, kuriame priimti šie nutarimai: 1) patvirtinta administratoriaus ataskaita; 2) nutarta parduoti reikalavimo teisę į debitorines skolas; 3) nutarta pritarti administratoriaus siūlomai turto pardavimo tvarkai su įpareigojimu pradinę pardavimo kainą tvirtinti kreditorių susirinkime, kai administratorius gaus duomenis apie nekilnojamojo turto sandorių vertes, panašių objektų Marijampolės mieste; 4) nutarta laikotarpiui nuo 2014 m. sausio 1 d. iki bankroto proceso pabaigos (iki įmonės išregistravimo iš Juridinių asmenų registro) skirti 120 000 Lt plius PVM, tame tarpe 2014 m. administratoriaus atlyginimui 75 000 Lt plius PVM (b. l. 43–48).

9Teismas pažymėjo, kad vien aplinkybė, jog vienas dominuojantis kreditorius nulemia nutarimo priėmimą, net kai kiti kreditoriai nepritaria tokiam nutarimui, paprastai nereiškia ĮBĮ 24 straipsnio 1 dalyje nustatytos kreditorių susirinkimo nutarimo priėmimo tvarkos nesilaikymo, priešingai, įstatyme kaip teisėtas nutarimo priėmimas įvardijamas nutarimo priėmimas visų balsų (absoliučia) dauguma nepaisant to, kiek kreditorių sudaro turinčių balsų daugumą.

10Tenkinant įkaito turėtojo VĮ Turto bankas reikalavimus nebuvo pažeistos teisės aktų nuostatos. VĮ Turto bankas buvo įkaito turėtojas ir jo reikalavimas patenkintas ĮBĮ 34 straipsnio tvarka: iš įkeisto turto vertės patenkinti visi įkaito turėtojo reikalavimai, t. y. ne tik skolinis reikalavimas, bet ir netesybos ir delspinigiai, nenustatant, kokie reikalavimai turėtų būti patenkinti pirmiausia. Teismas pažymėjo, kad dėl pažeistos teisės gauti informaciją gynybos pareiškėjai turėjo kreiptis padaryto pažeidimo metu, tačiau pareiškėjai administratoriaus veiksmų neskundė, nesikreipė ir dėl kreditorių nustatytos informacijos teikimo tvarkos panaikinimo. Pareiškėjų skundo dalis dėl reikalavimo teisės į įmonės debitorines skolas pardavimo nepagrįsta, kadangi ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies redakcijos pasikeitimas neišeliminavo turtinės teisės, į kurią gali būti nukreiptas išieškojimas, pardavimo.

11Bute, kurio pardavimo tvarka nustatyta kreditorių susirinkimo, gyvena pareiškėjai (sutuoktiniai), tačiau šis turtas nelaikytinas šeimos turtu, į kurį pagal šias teisės normas negalėtų būti nukreiptas išieškojimas, nes toks buto teisinis režimas nėra įregistruotas, o bankrutavusios įmonės kreditoriai nežinojo ir neturėjo žinoti, kad įgyjant reikalavimo teises tai galėjo būti nesusiję su šeimos poreikių tenkinimu ir prieštaravimu šeimos interesams. Pareiškėjai, ginčydami administravimo išlaidų dydį, nenurodė jokių konkrečių tai pagrindžiančių argumentų.

12Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjai, ginčydami administratoriaus ataskaitos pagrįstumą, jos teisėtumą faktiškai siekia tik iš naujo pervertinti beveik visų bankroto proceso eigoje atliktų veiksmų pagrįstumą ir teisėtumą, kas neabejotinai išeina už skundžiamo nutarimo ribų.

13II. Atskirojo skundo ir atsiliepimų argumentai

14Pareiškėja V. M. atskirajame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2015 m. liepos 23 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

  1. Teismas nepagrįstai nustatė, kad reikalavimai tenkinami iš įkeisto turto vertės nenustatant, kokie reikalavimai turėtų būti patenkinti pirmiausiai. Administratoriaus pateikti duomenys patvirtina, kad tenkinant įkaito turėtojo VĮ Turto bankas reikalavimus buvo pažeistos ĮBĮ 35 straipsnio 1 dalies, 33 straipsnio 6 dalies, 36 straipsnio 3 dalies nuostatos.
  2. Atlyginimo administratoriui apmokėjimą atliekant ne iš lėšų gautų pardavus įkeistą turtą, bet išimtinai iš įmonės ūkinės veiklos gautų pajamų, bankas nepagrįstai atsidūrė geresnėje padėtyje nei kiti trečios eilės kreditoriai, kurių reikalavimams tenkanti suma sumažinta administravimo išlaidų apimtimi. Kreditorių susirinkimas neįvykdė pareigos patvirtinti lėšų sumą, kuri turi būti išmokėta administratoriui iš lėšų, gautų pardavus įkeistą turtą.
  3. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį nepasisakė dėl kreditorių sąrašo, pridėto prie skundžiamo kreditorių susirinkimo protokolo, teisėtumo. Apeliantų įsitikinimu, pirmo etapo trečios eilės kreditorių reikalavimams dengti lėšų suma be jokio teisinio pagrindo sumažinta 14 599,21 Lt, o nurodytų kreditorių galimybės gauti reikalavimo dalį padidintos neproporcingai, pažeidžiant ĮBĮ 35 straipsnio 1 dalies nuostatas.
  4. Bankroto administratorius su savo įmonės darbuotoja V. U. kūrė išmanias turto realizavimo schemas ir dalyvavo bankrutuojančios įmonės turto pardavimo aukcione, nors varžytinėse neturi teisės dalyvauti asmens, kurio turtas parduodamas, varžytinių vykdytojas. Teismas bankroto byloje turėjo būti aktyvus, tačiau nesikreipė į prokurorą ir nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjai nepateikė dokumentų klastojimo įrodymų.
  5. 2008 m. liepos 1 d. įsigaliojus ĮBĮ pakeitimo ir papildymo įstatymui Nr. X-1557, neliko pagrindo parduoti bankrutuojančios individualios įmonės reikalavimo teisę įmonės skolininkams (savininkams) dėl priteistų sumų išieškojimo.
  6. Kreditorių sprendimas parduoti butą Marijampolėje pripažintinas negaliojančiu, o pirmosios instancijos teismo argumentai, kad šis turtas nelaikytinas šeimos turtu, į kurį negalėtų būti nukreiptas išieškojimas, yra nepagrįsti ir prieštarauja galiojančiam teisiniam reglamentavimui. Šeimos teisinio rėžimo įregistravimas viešame registre atlieka tik teisių išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją.
  7. Kreditorių nutarimo dalis, kuria patvirtintos administratoriaus atlyginimui skirtos lėšos, naikintina, kadangi administratorius vykdė įkeisto turto pardavimo procedūras, todėl administravimo lėšos turėjo būti mokamos iš lėšų gautų pardavus įkeistą turtą.
  8. Teismas pažeidė teisminės gynybos, lygybės principus, nes ignoravo apeliantų teisę duoti teismui paaiškinimus raštu, teikti prašymus, įstojus į bylą advokatui keisti ieškinio pagrindą ir dalyką.

15Pareiškėjas S. M. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo tenkinti apeliantės V. M. atskirąjį skundą ir panaikinti Kauno apygardos teismo 2015 m. liepos 23 d. nutartį. Atsiliepime nurodomi motyvai iš esmės tapatūs apeliantės išdėstytiems atskirajame skunde.

16Atsakovas BIĮ S. ir V. M. prekybos centras atsiliepime į atskirąjį skundą prašo apeliantės atskirąjį skundą atmesti ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2015 m. liepos 23 d. nutartį. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

  1. Gautos lėšos, pardavus įkeistą nekilnojamąjį turtą, dengė dalį pagrindinės prievolės bei delspinigių ir palūkanų, o nepadengta pagrindinės prievolės dalis 595 000 Lt buvo perkelta prie trečiosios eilės kreditorių reikalavimų ir dėl to bus dengiama proporcingai su kitais trečiosios eilės kreditoriais.
  2. ĮBĮ nenustatytas administravimo lėšų padengimo iš visų šaltinių proporcingumo principas, kreditorių susirinkimas taip pat nenustatė tokios administratoriaus išlaidų padengimo tvarkos.
  3. Varžytinių aktai nebuvo ginčijami, o pirkėjas ne V. U., o UAB „Remocon“, kuris ir atsiskaitė už turtą. Parašų tapatumas ir kiti apeliantės keliami klausimai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.
  4. Teisė perleisti reikalavimo teises į pareiškėjų skolą buvo patvirtinta 2008 m. kovo 19 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-123/2008. Naujoji ĮBĮ 33 straipsnio redakcija neprieštarauja buvusiai 2008 m. kovo 19 d.
  5. Kauno apygardos teismas 2014 m. lapkričio 21 d. įsiteisėjusia nutartimi leido administratoriui nukreipti išieškojimą į neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininkų turtą, taigi ginčas dėl teisinės galimybės išieškoti iš pareiškėjams priklausančio turto, tame tarpe, turinčio šeimos turto statusą, jau yra išspręstas įsiteisėjusia teismo nutartimi.
  6. Apeliantė nurodo, kad administravimo išlaidos yra neproporcingos ir per didelės, tačiau tai tik subjektyvi nuomonė, kuri nepagrįsta jokiais leistinais įrodymais.
  7. Viešas interesas turėtų būti derinamas su operatyvumo principu ir neleidžiama apeliantei vilkinti procesą teikiant nepagrįstus skundus.

17Trečiasis asmuo VĮ Turto bankas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo apeliantės skundą atmesti, o Kauno apygardos teismo 2015 m. liepos 23 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog apeliantė, ginčydama administratoriaus ataskaitos pagrįstumą, faktiškai siekia tik iš naujo pervertinti beveik visą bankroto proceso eigoje atliktų veiksmų pagrįstumą ir teisėtumą, todėl neabejotinai išeina už skundžiamo nutarimo ribų.

18IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

19CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

20Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

21Atskirasis skundas netenkintinas.

22Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2014 m. gruodžio 12 d. įvyko IĮ V. ir S. M. prekybos centras kreditorių susirinkimas, kuriame priimti šie nutarimai: 1) patvirtinta administratoriaus ataskaita; 2) nutarta parduoti reikalavimo teisę į debitorines skolas; 3) nutarta pritarti administratoriaus siūlomai turto pardavimo tvarkai su įpareigojimu pradinę pardavimo kainą tvirtinti kreditorių susirinkime, kai administratorius gaus duomenis apie nekilnojamojo turto sandorių vertes, panašių objektų Marijampolės mieste; 4) nutarta laikotarpiui nuo 2014 m. sausio 1 d. iki bankroto proceso pabaigos (iki įmonės išregistravimo iš Juridinių asmenų registro) skirti 120 000 Lt plius PVM, tame tarpe 2014 m. administratoriaus atlyginimui 75 000 Lt plius PVM (b. l. 43–48).

23Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, atskirojo skundo bei atsiliepimo į jį argumentus, negali sutikti su apeliantės pozicija, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino reikšmingus nagrinėjamam ginčui teisinius bei faktinius aspektus ir padarė neteisingas išvadas dėl kreditorių susirinkimo nutarimų teisėtumo. Atskirojo skundo argumentai nesudaro prielaidų panaikinti ginčijamą teismo nutartį ir ginčą išspręsti taip, kaip to siekia apeliantė. Šiame kontekste, turint omenyje itin plačiai dėstomus atskirajame skunde motyvus, pažymėtina, kad apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 str.). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. Pagal CPK 320 straipsnį apeliacinio skundo ribas paprastai nustato faktiniai ir teisiniai argumentai, kurių pagrindu ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas. Pagal CPK 306 straipsnio 2 dalį apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Taigi, dėl skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumo gali būti sprendžiama tik vertinant tuos duomenis, kuriuos, priimdamas sprendimą, turėjo jį priėmęs teismas, dėl ko apeliacinio skundo pagrindu gali būti tos bylos aplinkybės, kurios buvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Tokiu teisiniu reglamentavimu siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu, siekiama skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant naujus teikto skundo faktinius pagrindus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo.

24Dėl administratoriaus ataskaitos tvirtinimo

252014 m. gruodžio 12 d. kreditorių susirinkime svarstant dėl administratoriaus ataskaitos tvirtinimo, buvo pateikta informacija apie anksčiau vykusių kreditorių susirinkimų (2013 m. sausio 29 d., 2013 m. kovo 22 d., 2013 m. rugpjūčio 22 d., 2014 m. kovo 7 d., 2014 m. birželio 10 d. ) nutarimų vykdymo eigą – turto pardavimą bei gautų lėšų paskirstymą. Pareiškėjai patikslintame skunde nutarimo neteisėtumą grindė nurodydami, kad: 2014 m. gruodžio 12 d. kreditoriai patvirtino administratoriaus ataskaitą, kuriai patvirtinti pakako VĮ Turto bankas balsų, nors VĮ Turto bankas reikalavimo dydis nustatytas pažeidus teisės aktų reikalavimus; VĮ Turto bankas reikalavimai tenkinti pažeidus ĮBĮ 35 straipsnyje nustatytą tvarką; pareiškėjai nebuvo informuoti apie vykdytus aukcionus, administratorius atsisakė pateikti pareiškėjams informaciją; kreditorių susirinkimuose buvo netinkamai nustatyta turto pardavimo tvarka ir kaina; neįvertintas varžytynėse dalyvavusių ir su jas vykdžiusiu subjektų susijusių asmenų veiksmų teisėtumas.

26Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad apeliantė atskirajame skunde, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nutartimi, be kita ko, nurodė ir aplinkybes bei argumentus, kurie nebuvo nurodyti jos teiktame patikslintame skunde bei tirti pirmosios instancijos teisme (CPK 306 str. 2 d.). Pavyzdžiui, pirmosios instancijos teismui pateiktame patikslintame skunde nebuvo keltos bei nagrinėtos aplinkybės bei argumentai, susiję su galimu kreditorių sąrašo, pridėto prie skundžiamo kreditorių susirinkimo protokolo, neteisėtumu, dėl nepagrįsto kreditorių reikalavimų tenkinimo (UAB „Lateko lizingas“, G. Š., AB „Krekenavos agrofirma“) ir kt., todėl tokio pobūdžio apeliantės argumentai, vadovaujantis pirmiau minėtomis CPK nuostatomis, nepatenka į bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas. Šiame kontekste, vertinant ir kai kuriuos kitus atskirojo skundo argumentus, pastebėtina, kad administratoriaus veiklos ataskaitos (ne)tvirtinimo klausimo svarstymas nėra skirtas konkretaus ginčo išsprendimui. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, ataskaitos tvirtinimas nereiškia pervertinimo iš naujo beveik visų bankroto procedūrų veiksmų pagrįstumą ir teisėtumą. Kasacinis teismas yra nurodęs, jog „ĮBĮ nuostatos su administratoriaus ataskaitos patvirtinimu ar nepatvirtinimu tiesiogiai jokių teisinių padarinių nesieja. <...> Tačiau atsižvelgiant į tai, kad administratorius yra atskaitingas kreditorių susirinkimui ir vykdo šio susirinkimo sprendimus (ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 20 punktas), kad administratoriaus ataskaitą pirmiausia yra kompetentingas tvirtinti kreditorių susirinkimas (ĮBĮ 23 straipsnio 4 punktas), kad kreditorių susirinkimo nutarimai yra priimami kreditorių balsų, priklausančių nuo patvirtintų jų reikalavimų sumos, dauguma (ĮBĮ 24 straipsnio 1 dalis), darytina išvada, kad administratoriaus ataskaitos patvirtinimas reiškia kreditorių pritarimą administratoriaus veiklai ar jo veiklos daliai, už kurią tvirtinama ataskaita. Kadangi susiklosto administratoriaus ir bankrutuojančios įmonės prievoliniai pavedimo teisiniai santykiai, tai ataskaitos patvirtinimas, be kita ko, reiškia prievolės įvykdymo priėmimą CK 6.123 straipsnio prasme“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2011).

27Kaip matyti iš skundžiamos nutarties turinio, pirmosios instancijos teismas svarstė patikslintame skunde visus nurodytus pareiškėjų argumentus (kaip nurodė skundžiamoje nutartyje - net tokius, kurie tiesiogiai su ataskaitos (ne)tvirtinimu ir nesusiję), ir dėl jų pasisakė.

28Teismas, atmesdamas pareiškėjų argumentus dėl dominuojančios vieno kreditoriaus padėties kaip pagrindo susirinkimo nutarimui pripažinti neteisėtu, pagrįstai nurodė, kad teisminėje praktikoje yra konstatuota, jog lemiami dominuojančio kreditoriaus balsai nutarimui priimti, net jei kiti kreditoriai ir nepritaria tokiam nutarimui, paprastai nereiškia ĮBĮ 24 straipsnio 1 dalyje nustatytos kreditorių susirinkimo nutarimo priėmimo tvarkos nesilaikymo, priešingai, įstatyme kaip teisėtas nutarimo priėmimas įvardijamas nutarimo priėmimas visų balsų (absoliučia) dauguma nepaisant to, kiek kreditorių sudaro turinčių balsų daugumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-606/2012). Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad byloje neįrodyta, jog kreditorių susirinkimo patvirtintoje ataskaitoje būtų nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantės atkartoti skundo argumentai bei plačiai cituotas teisinis reglamentavimas, nesudaro pagrindo manyti, jog pirmosios instancijos teismas susiklosčiusią situaciją bei bylos faktinius duomenis apie VĮ Turto bankas reikalavimo dydį bei šio reikalavimo tenkinimą vertino netinkamai ar padarė teisės taikymo klaidą. Skundžiamoje nutartyje visiškai pagrįstai nurodyta, kad ĮBĮ 34 straipsnyje įtvirtinta norma reiškia, jog iš įkeisto turto vertės tenkinami visi įkaito turėtojo reikalavimai, t. y. ne tik skolinis reikalavimas, bet ir netesybos ir delspinigiai, nenustatant, kokie reikalavimai turėtų būti patenkinti pirmiausia, ir apeliantės pateiktos teisės normų aiškinimo interpretacijos, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nepaneigia teismo išvadų. Todėl apeliantės teiginiai, jog tenkinant VĮ Turto bankas reikalavimus buvo pažeistos ĮBĮ nuostatos, atmestini kaip nepagrįsti. Apeliantė patikslintame skunde akcentavo, kad bankroto administratorius su savo įmonės darbuotoja V. U. kūrė išmanias turto realizavimo schemas ir dalyvavo bankrutuojančios įmonės turto pardavimo aukcione, nors varžytynėse neturi teisės dalyvauti asmens, kurio turtas parduodamas, varžytynių vykdytojas. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, esminis aspektas šiuo atveju yra tai, kad pareiškėjai nenuginčijo aukcionų, kurių metu turtas buvo parduotas, todėl sieti šį klausimą su administratoriaus ataskaitos (ne)tvirtinimu nėra jokio pagrindo. Be to, pirmosios instancijos teismas detaliai išanalizavo situaciją bei konstatavo, jog V. U. patalpų pirkime dalyvavo, kaip UAB „Remocon“ įgaliota atstovė (civilinės bylos Nr. B2-6-230/2015 t. 22, b. l. 10–11) ir aukciono metu jos darbiniai santykiai su UAB „Audersima“ jau buvo pasibaigę (civilinės bylos Nr. B2-6-230/2015 t. 22, b. l. 6). Apeliantė atskirajame skunde nepateikė duomenų, kurie sudarytų pagrindą kitaip vertinti susiklosčiusią situaciją. Tas pat pasakytina ir patiksliname skunde keltu vaistinės patalpų įkeitimo ir lėšų iš šių patalpų pardavimo pervedimu VĮ Turto bankas. Sutiktina ir su teismo pozicija, jog tuo atveju, jei pareiškėjų teisė gauti informaciją buvo pažeista, ji turėjo būti ginama pažeidimo metu skundžiant administratoriaus veiksmus, o ne ginčijant nutarimą, kuriuo kreditoriai patvirtino administratoriaus ataskaitą. Apeliantė atskirajame skunde nepateikė duomenų, jog skundė administratoriaus veiksmus ar kreditorių susirinkimo nustatytą informacijos teikimo tvarką, todėl pripažintina, jog pirmosios instancijos teismo išvada dėl teisės į informaciją nepažeidimo yra nepaneigta. Juo labiau, kai iš bylos duomenų matyti, kad informacija (ar bent jos dalis) faktiškai ir buvo teikiama (pavyzdžiui, t. 1, b.l. 62, 63-64). Todėl negalima pripažinti pagrįstu pareiškėjų prašymą išreikalauti visus pirminius dokumentus per visą (itin ilgalaikę) bankroto proceso eigą apie gautas pajamas ir turėtas išlaidas, varžytynes, turto vertinimą, nes yra pagrindas manyti, jog tokiu būdu siekiama dar užvilkinti bankroto procedūras, be to, sprendžiant dėl administratoriaus ataskaitos tvirtinimo, ir negalėjo būti vertinamas turto pardavimo tvarkos, nustatytos galiojančiais ankstesniais kreditorių susirinkimo nutarimais, teisėtumas. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjai teise ginčyti kreditorių susirinkimo nutarimus ne vieną kartą pasinaudojo, taigi, faktinė bankroto proceso eigos situacija ir teisinės galimai pažeistų teisių gynimo priemonės pareiškėjams buvo (bent jau iš esmės) žinomos. Pažymėtina, kad, esant išnagrinėtiems pareiškėjų skundams dėl ankstesnių kreditorių susirinkimų nutarimų, taikytinas CPK 279 straipsnio 3 dalyje nustatytas draudimas iš naujo reikšti tuos pačius reikalavimus tuo pačiu pagrindu. Nesutiktina ir su atskirajame skunde išdėstyta pozicija, jog pirmosios instancijos teismas nebuvo aktyvus tuo aspektu, kad nepagrįstai nesikreipė į prokurorą ir nurodė, jog pareiškėjai nepateikė dokumentų, susijusių su varžytynėmis, klastojimo įrodymų. Kaip minėta, aukciono teisėtumo klausimas nepatenka į nutarimo tvirtinti administratoriaus ataskaitą ribas, todėl neturėtų būti nagrinėjamas šioje byloje. Be to, bankroto bylose egzistuoja ne tik teismo pareiga būti aktyviam, tačiau, kaip ir kitose bylose, galioja rungimosi principas, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai). Tuo tarpu apeliantė nenurodo, kokios priežastys ar kliūtys sąlygoja jos pačios negalėjimą kreiptis į teisėsaugos institucijas turint duomenų apie, jos nuomone, galimas nusikalstamas veikas.

29Reikalavimas pateikti administratoriaus ataskaitą, jos svarstymas ir (ne)tvirtinimas, kaip minėta, siejamas su administratoriaus veiklos vertinimu – pritarimu ar nepritarimu šiai veiklai. Tai yra kreditorių susirinkimo prerogatyva (ĮBĮ 23 str. 4 p.). Kreditorių interesai nėra tapatūs įmonės savininkų interesams, o dažniausiai netgi priešingi. Jei administratorius veikė nepripažintų neteisėtais kreditorių susirinkimų nutarimų rėmuose, nėra pagrindo pripažinti administratoriaus veiklos netinkama (nebent būtų nustatyta, jog pats administratorius veikė bendrai su nesąžiningais kreditoriais ar neginčydamas vykdė akivaizdžiai neteisėtus kreditorių susirinkimo nurodymus arba kt. išimtinės aplinkybės). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantės nurodomi argumentai neteikia pakankamo pagrindo pripažinti, kad administratoriaus teiktos ataskaitos tvirtinimu buvo pažeistos imperatyvios įstatymų normos, CK 1.5 straipsnyje įtvirtinti teisingumo protingumo ir sąžiningumo principai.

30Dėl reikalavimo teisės į įmonės debitorines skolas pardavimo

31Apeliantė teigia, kad 2008 m. liepos 1 d. įsigaliojus ĮBĮ pakeitimo ir papildymo įstatymui Nr. X-1557, neliko pagrindo parduoti bankrutuojančios individualios įmonės reikalavimo teisę įmonės skolininkams (savininkams) dėl priteistų sumų išieškojimo. Nėra pagrindo sutikti su šiuo apeliantės teiginiu - CK 1.112 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad turtinės teisės gali būti perduodamos ir paveldimos. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad turtinės teisės yra civilinių teisinių santykių objektai (CK 1.112 str. 1 d.), o tai reiškia, kad tai tolygu turtui (CK 1.97 str.). ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies redakcijos pasikeitimas neeliminavo turtinės teisės, į kurią gali būti nukreiptas išieškojimas, kaip tam tikros turto rūšies pardavimo galimybės. Be to, teisė perleisti reikalavimo teises į pareiškėjų skolą jau buvo aptarta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-123/2008. Todėl apeliantės teiginiai yra tik subjektyvi ir nei faktiškai, nei teisiškai nepagrįsta nuomonė, kuri neteikia pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumu ar pagrįstumu.

32Dėl išieškojimo nukreipimo į asmeninį savininkų bei šeimos turtą

33Apeliantė nesutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad ginčo turtas (pareiškėjams priklausantis butas) nelaikytinas šeimos turtu, pažymėjo, jog šeimos teisinio režimo (ne)įregistravimas viešame registre atlieka tik teisių (ne)išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliante.

34ĮBĮ 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas priima nutartį išieškoti iš neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininko (savininkų) turimo turto, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, jeigu šalys iki nutarties likviduoti įmonę dėl bankroto įsiteisėjimo nesusitarė dėl taikos sutarties sudarymo. Tuo tarpu ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įmonės turtas ir (arba) neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininko (savininkų) turtas, į kurį teisės aktų nustatyta tvarka gali būti nukreiptas išieškojimas, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, įsiteisėjus šio įstatymo 28 straipsnio 2 dalyje nurodytai teismo nutarčiai, parduodamas.

35Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad civilinėje byloje Nr. B2-10-230/2014, vadovaujantis ĮBĮ 28 straipsnio 2 dalimi, yra priimta Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 21 d. nutartis, kuria leista nukreipti išieškojimą į įmonės savininkų turtą, yra įsiteisėjusi (civilinės bylos Nr. B2-6-230/2015, t. 21, b. l. 81, 153–157). Taigi, visų pirma, ši nutartis yra privaloma vykdymui (CPK 18 str.). Antra, apeliantė nepaneigia aplinkybės, kad buto kaip šeimos turto režimas nebuvo išviešintas. Todėl nepaneigtas ir būtinumas nagrinėjamu atveju vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotu precedentu, kad šeimos turto teisinis statusas prieš kreditorių gali būti panaudotas tik tuo atveju, jei jis įregistruotas kaip šeimos turtas, o kai siekiamas parduoti turtas nebuvo išviešintas registre kaip šeimos turtas, tai tokiam turtui netaikytini disponavimo apribojimai, nustatyti CK 3.85 straipsnyje, o CPK 663 straipsnio 4 dalyje numatytas išieškojimo iš paskutinio būsto ribojimas taikytinas tik tuo atveju, jei skola atsiranda dėl nesumokėtų mokesčių už sunaudotus energijos išteklius, komunalines ir kitokias paslaugas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2014, 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2010). Trečia, pagal CK 3.85 straipsnio 3 dalį iš šeimos turto (jei butą nagrinėjamu atveju ir laikyti šeimos turtu) negali būti išieškoma pagal kreditorių reikalavimus (tik tuo atveju), jeigu kreditoriai žinojo arba turėjo žinoti, kad sandorio sudarymas nesusijęs su šeimos poreikių tenkinimu ir prieštarauja šeimos interesams. Tuo tarpu atskirojo skundo motyvai neteikia jokio pagrindo išvadai, kad abiejų sutuoktinių – įmonės savininkų sandoriai su kreditoriais nebuvo susiję su sutuoktinių šeimos poreikiais, juo labiau, kad prieštaravo šeimos interesams. Dėl nurodytų priežasčių pripažintina, kad pirmosios instancijos teismo išvados yra teisėtos bei pagrįstos.

36Dėl administravimo išlaidų

37Patikslintame skunde ginčydami nutarimą dėl administratoriaus išlaidų patvirtinimo, pareiškėjai nurodė, kad administravimo išlaidos yra neproporcingos siektinam tikslui, kadangi administratorius per visą bankroto procesą administravimo išlaidų gavo daugiau nei skirta III eilės kreditorių reikalavimams tenkinti. Kitaip tariant, jų nuomone administravimo išlaidoms skirta suma yra per didelė. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nagrinėjamu atveju atliktus didelės apimties darbus parduodant nekilnojamąjį turtą bei vykusių teisminių ginčų kiekį, pagrįstai konstatavo, jog kreditorių patvirtintos administravimo išlaidos nelaikytinos neproporcingai didelėmis ir nepagrįstomis. Apeliantė esminių argumentų, kurie leistų pagrįstai manyti kitaip, nepateikė. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo manyti, kad kreditoriai, priimdami skundžiamą nutarimą, būtų siekę pakenkti būtent pareiškėjams, nes akivaizdu, kad pernelyg didelės administravimo išlaidos visų pirma galimai pažeistų pačių kreditorių interesus patenkinti savo kreditorinius reikalavimus visa apimtimi ar bent didesniąja dalimi. Atskirajame skunde apeliantė akcentuoja ir tai, jog administravimo išlaidos turi būti apmokamos iš lėšų gautų pardavus įkeistą turtą. Tačiau šis argumentas nebuvo nagrinėtas pirmosios instancijos teisme, todėl, visų pirma, konstatuotina, jog jis nepatenka į apeliacine tvarka nagrinėjamo skundo ribas, dėl ko apeliacinės instancijos teismas jo nevertina; antra, ginčijamas nutarimas priimtas tik dėl išlaidų dydžio, o ne dėl to, kas ir iš kokių lėšų turi jas atlyginti.

38Kiti atskirojo skundo motyvai nėra reikšmingi sprendžiant dėl ginčijamo nutarimo teisėtumo, todėl dėl jų išsamiau nepasisakytina.

39Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

40Atsakovas BIĮ S. ir V. M. prekybos centras atsiliepime į atskirąjį skundą prašo priteisti 230 Eur bylinėjimosi išlaidų bei pateikia jas pagrindžiančius įrodymu (b. l. 117-118).

41Bylinėjimosi išlaidų kompensavimo šaliai klausimas spręstinas atsižvelgiant į Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas „Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“ (toliau – Rekomendacijos). Atsižvelgus į atsiliepimo į atskirąjį skundą pateikimo laiką, taikoma Rekomendacijų redakciją, įsigaliojusi nuo 2015 m. kovo 20 d. Išlaidų dydis, neviršija 8.16 punkte nustatyto dydžio, taigi šios išlaidos atsakovui kompensuotinos pilnai, priteisiant jas iš apeliantės (CPK 93 str. 1 d., 98 str.).

42Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 - 338 straipsniais,

Nutarė

43Kauno apygardos teismo 2015 m. liepos 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

44Priteisti iš apeliantės V. M. (asmens kodas ( - ) atsakovui bankrutavusiai individualiai įmonei V. ir S. M. prekybos centras (įmonės kodas 5110179) 230 (du šimtus trisdešimt) Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus... 2. Teismas, išnagrinėjęs atskiruosius skundus,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Pareiškėjai V. M. ir S. M. kreipėsi į Kauno apygardos teismą su skundu,... 5. Pareiškėjai nurodė, kad administratoriaus ataskaitai patvirtinti pakako VĮ... 6. II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė... 7. Kauno apygardos teismas 2015 m. liepos 23 d. nutartimi (t. 2, b. l. 46-57)... 8. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2014 m. gruodžio 12 d. įvyko IĮ... 9. Teismas pažymėjo, kad vien aplinkybė, jog vienas dominuojantis kreditorius... 10. Tenkinant įkaito turėtojo VĮ Turto bankas reikalavimus nebuvo pažeistos... 11. Bute, kurio pardavimo tvarka nustatyta kreditorių susirinkimo, gyvena... 12. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjai, ginčydami... 13. II. Atskirojo skundo ir atsiliepimų argumentai... 14. Pareiškėja V. M. atskirajame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo... 15. Pareiškėjas S. M. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo tenkinti... 16. Atsakovas BIĮ S. ir V. M. prekybos centras atsiliepime į atskirąjį skundą... 17. Trečiasis asmuo VĮ Turto bankas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo... 18. IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai... 19. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka... 20. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus... 21. Atskirasis skundas netenkintinas.... 22. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2014 m. gruodžio 12 d. įvyko IĮ V. ir... 23. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, atskirojo... 24. Dėl administratoriaus ataskaitos tvirtinimo... 25. 2014 m. gruodžio 12 d. kreditorių susirinkime svarstant dėl... 26. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad apeliantė atskirajame skunde,... 27. Kaip matyti iš skundžiamos nutarties turinio, pirmosios instancijos teismas... 28. Teismas, atmesdamas pareiškėjų argumentus dėl dominuojančios vieno... 29. Reikalavimas pateikti administratoriaus ataskaitą, jos svarstymas ir... 30. Dėl reikalavimo teisės į įmonės debitorines skolas pardavimo... 31. Apeliantė teigia, kad 2008 m. liepos 1 d. įsigaliojus ĮBĮ pakeitimo ir... 32. Dėl išieškojimo nukreipimo į asmeninį savininkų bei šeimos turtą... 33. Apeliantė nesutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad ginčo... 34. ĮBĮ 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas priima nutartį išieškoti... 35. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad civilinėje byloje Nr.... 36. Dėl administravimo išlaidų... 37. Patikslintame skunde ginčydami nutarimą dėl administratoriaus išlaidų... 38. Kiti atskirojo skundo motyvai nėra reikšmingi sprendžiant dėl ginčijamo... 39. Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo... 40. Atsakovas BIĮ S. ir V. M. prekybos centras atsiliepime į atskirąjį skundą... 41. Bylinėjimosi išlaidų kompensavimo šaliai klausimas spręstinas... 42. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis... 43. Kauno apygardos teismo 2015 m. liepos 23 d. nutartį palikti nepakeistą.... 44. Priteisti iš apeliantės V. M. (asmens kodas ( - ) atsakovui bankrutavusiai...